Šeštadienį į paskutinę kelionę bus išlydėtas karalienės Elžbietos II sutuoktinis princas Filipas. Apie Edinburgo hercogo asmenybę, nuopelnus monarchijai, o labiausiai – jos valdovei, jau parašyta gausybė tekstų. Tačiau net ir jie nepadės iki galo suprasti, koks gi buvo princas Filipas. Galime baigti oskfordus, gauti britiškuosius pasus, išmokti aristokratiškų manierų ar net įsilieti į Jungtinės Karalystės elitą, tačiau, negimę karaliaus valdinių šeimoje, nesuvoksime, ką reiškia mylėti ar nekęsti savojo monarcho (ar monarchės), jo(s) gimimo dieną švęsti tarsi savą, jo(s) žodžio laukti tarsi padrąsinimo, nuodėmės išrišimo ar gūdžiausios nakties pabaigos. Tad ir ši karališkoji mirtis mums reiškia ką kita nei ūkanotojo Albiono gyventojams. Bendra tik viena: tai ženklas apie neišvengiamai artėjančią epochos pabaigą.
Bendra tik viena: tai ženklas apie neišvengiamai artėjančią epochos pabaigą.
Privilegijos gyvendami naujajame tūkstantmetyje, naujajame amžiuje, kartkartėmis įkvėpti praeities oro neteksime, vos iškeliaus paskutiniai XX a. senbuviai, istorinių įvykių, kurių žaizdas vis dar gydome, liudininkai. Tie, kas kaip princas Filipas išgyveno Antrąjį pasaulinį karą. Kas gyvenęs gerokai labiau į rytus pažino politikos beprotysčių ir asmeninės laisvės kainą, kas ne dėl asmeninių ambicijų ar bankroto, bet dėl primestų aplinkybių keliskart turėjo kurti sau naują gyvenimą. Būti nublokštam į tremtį ar egzilį, išgyventi sąžinės kankinystę – tai ne tas pats, kas, pasirinkus ekonominę emigraciją, kurti naują buitį ar savo noru keisti tikėjimą. Būti savanoriu taikos metu – ne tas pats, kas tėvynę ginti žudant svetimos kariuomenės eilinį. Pasijusti reikšmingam maitinant Afrikos vaikus – ne tas pats, kas rizikuojant savo šeimos gyvybe slėpti žydų šeimą.
Išlydėję XX a. senbuvius atsisveikinsime su epocha, kurioje būta daugybės pavojų, nepagydomų ligų, bet daug mažiau eufemizmų; kurioje natūralus buvo ne tik moterų grožis, bet ir politikų kalba, laikysena, kur intelektualai tarnavo savai tiesai, o ne pataikavo miniai ir rinkai. Ir taip, atsisveikinsime su pasiaukojančios meilės, amžinybę trunkančios santuokos epocha. Pastarąją, skaičiavusią net 73 metus, puoselėjo ir princas Filipas, karjeros, tikėjimo ir paveldėtų titulų atsisakęs tam, kad taptų savosios širdies karalienės šešėliu.
