Visiems matyti, bet nepažįstami

„Bet kuris botanikas atlaidžiai šypsodamasis jums pasakys: paparčiai – tai augalai, kurie nežydi, nes brandina ir dauginasi sporomis – taip pat kaip asiūkliai, pataisai ir kiti sporiniai induočiai. Paparčiai priskiriami papartainių klasei ir iš viso Lietuvoje savaime auga 23 jų rūšys. Tiesa, net šešios iš jų yra įrašytos naujausioje Lietuvos Raudonojoje knygoje kaip retos ar labai retos,“ – pasakoja Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Botanikos sodo Ekspozicijų ir kolekcijų skyriaus vadovas dr. Arūnas Balsevičius.

Dažniausiai kalbėdami apie Jonines įsivaizduojame ne ką kitą, o paupinį jonpapartį (Matteuccia struthiopteris). Tiesa, tai visai nereiškia, kad jį galite aptikti bet kuriame miške – šis augalas mėgsta gan specifines augavietes, jam reikalingi šaltiniuoti, pelkėti miškai, juodalksnynai, kuriuose jis veši didžiuliais, įspūdingais sąžalynais.

Kur kas dažniau Lietuvoje aptinkame kitas dvi rūšis: kelminį papartį ir paprastąjį blužniapapartį.

Pirmasis, lotynišku pavadinimu Dryopteris filix-mas, auga plačialapiuose ir mišriuose miškuose: gražus, įspūdingas, pasiekiantis net metro aukštį.

Antrasis – Athyrium filix-femina, auga panašiose augavietėse, kaip ir kelminis papartis, bet mėgsta dar drėgnesnius miškus.

Į dažniausių ir turbūt kiekvienam, nors kartą miške buvusiam, lietuviui matytų rūšių trejetuką neabejotinai patenka smailialapis šakys (Pteridium aquilinum), augantis praktiškai daugumos miškų pamiškėse, miško aikštelėse. Šis augalas paprastai suveši dideliais sąžalynais ir yra iš toli matomas.

Vaikštinėdami po pelkes galite aptikti ir pelkinį papartuolį (Thelypteris palustris), kuris dažniausiai įsikuria nendrynuose, viksvynuose, supelkėjusių ežerų pakrantėse.

Beje, nors papartis dažniausiai įsivaizduojamas ir iš tiesų yra miškų augalas, vis dėlto esama paparčių, kurie auga kalnuose – uolynuose, akmenynuose: pavyzdžiui, kalnarūtės, kurios Lietuvoje įsikuria  ant senų akmeninių sienų (kapinių, bažnyčių tvorų). Dalis paparčių auga ir pievose – tiesa, tai nedideli papartukai, kuriuos pastebėti nėra taip paprasta.

Paparčių kolekcijoje – net 40 rūšių ir veislių

„Nors atskiros paparčių ekspozicijos VDU Botanikos sode Kaune neturime, tačiau turime jų kolekciją, iš viso 40 įvairių paparčių rūšių ir veislių: be Lietuvoje savaime augančių paparčių, auginame ir nemažai selekcininkų sukurtų jų veislių. Didžiąją kolekcijos dalį sudaro spyglainiai (Polytrichum) ir blužniapaparčiai (Athyrium). Jie susodinti ūksmingųjų augalų ekspozicijoje, pakeltose lysvėse, kartu su kitais pavėsį ir šešėlį mėgstančiais augalais, tad čia galima pasisemti idėjų, kaip ir su kuo derinti paparčius gėlynuose,“ – pasakoja dr. A. Balsevičius.

Pagrindinis patarimas norintiems auginti paparčius savo sklype ar sode, jų nesodinti pietinėje ar vakarinėje pusėje – geriausiai tiks šiaurinė, iš bėdos – rytinė pusė. Paparčiai puikiai tinka užpildyti tarpams tarp krūmų ar spygliuočių, idealiai komponuojami su ūksminiais augalais – melsvėmis, astilbėmis, bruneromis ir pan. Tobula kompozicija – paparčiai su katilėliais.

Užtai alpinariumuose sodinami paparčiai pasmerkti skursti ir atrodo neharmoningai, ne savo vietoje ir ne savo aplinkoje.

Daugelis paparčių yra miškų ar net pelkių augalai, tad jiems svarbu dirvožemis – jis turėtų būti humusingas. Tokių paparčių, kurie augtų smėlyje, tėra vos keletas: pavyzdžiui, stambialapiai šakiai (Pteridium aquilinum), kurie gamtoje puikiai auga smėlingose pušynų-eglynų pamiškėse ir priklauso platesnei ekologinei grupei.

Mažąjį varpenį, kuris priklauso mažųjų papartėlių grupei, pievoje pamatyti sunku net specialistui. Jis kol kas vos dviejų centimetrų dydžio.

Aplinkosaugininkai dar laukia žinovų patvirtinimo, jog tai tikrai yra būtent tas pats augalas, apie kurį svarstoma.

Pajūrio regioninio parko direkcijos ekologas Erlandas Paplauskis šią retenybę pastebėjo atsitiktinai, vaikščiodamas pilkosiomis kopomis.

"Tam, kad parke būtų palaikoma bioįvairovė, čia nuolat vyksta gamtos tvarkymo darbai – šienaujama, kertami krūmai ir kt. Aš džiaugiuosi, jog pavyko išsaugoti šią teritoriją, nes prieš kurį laiką čia norėta įrengti golfo laukus", – prisiminė E.Paplauskis.

Mažąjį varpenį Lietuvos specialistai gamtoje paskutinį kartą buvo aptikę prieš dešimtmetį.

Eksperto įvertinimo aplinkosaugininkai kreipėsi į biomedicinos mokslų daktarę Dalytę Matulevičiūtę. Ji patvirtino, jog pajūrio pievose ir vėl pasirodė vienas rečiausiai šalyje pasitaikančių papartėlių. Bet tai turi patvirtinti dar bent keli specialistai.

Pajūrio regioniniame parke aptinkama ir daugiau retų augalų – čia auga smiltyninis laibenis, Europoje saugoma pajūrinė linažolė, yra ir daugiau į Raudonąją knygą įrašytų rūšių.

O pernai toje vietoje, kur šiemet išdygo retoji rūšis, buvo pridygę kitų papartėlių, vienalapių driežlielių, liaudyje vadinamų uošvienės liežuviais.

Tam skirtos vietos

Laužo deginimas – vienas pagrindinių Joninių šventės akcentų. Tačiau reikia nepamiršti, kad ugnį galima kurti tik ten, kur yra įrengtos laužavietės, rašoma pranešime žiniasklaidai.

„Jeigu kūrendami ugnį tam neskirtose vietose gaisro išvengėte, tai dar nereiškia, kad gamtai nebus padaryta žalos. Mat laužavietė naikina miško paklotę, o už tokį neatsakingą ugnies kūrimą galima susilaukti baudos.

Geriausia apsiriboti laužais, kurie Joninių naktį užkuriami įvairių renginių – o jų tikrai netrūksta – metu“, – pataria Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro gamtinio ir ekologinio skyriaus vedėjas, gamtininkas Almantas Kulbis.

Kenkia net ir užgesintos nuorūkos

Leidžiant laiką gamtoje, net atrodytų nereikšmingi poelgiai, gali pakenkti aplinkai. Pavyzdžiui, nuorūka pavojinga ne tik numesta ant miško paklotės ar žolės (čia ji gali sukelti gaisrą), bet ir patekusi į vandenį – 1 nuorūka užteršia net 1 kubinį metrą vandens.

„Nuorūkų mėtymas ne tik kenkia aplinkai, tai – ir asmens elgesio kultūros spraga. Bet kuriuo atveju gamtoje – nei pievoje, nei miške, nei kur kitur – nuorūkos neturėtų būti paliekamos kur papuola, nes tai yra aplinką teršianti atlieka“, – teigia gamtininkas.

Be to, pasak ekologinių sprendimų bendrovės „Ecoservice“ vadovo Sauliaus Urbono, smilkstančių cigarečių nuorūkų jokiu būdų negalima mesti į šiukšliadėžę ar konteinerį, kur šios gali sukelti gaisrą ir padaryti neatitaisomos žalos.

Atliekų deginimas 

Dalis iškylautojų po savęs likusias šiukšles tiesiog sudegina – taip vizualiai aplinka tampa švaresnė, bet ar tikrai sveikesnė?

Atsakomybę už gamtą turėtų prisiimti kiekvienas čia atvykstantis asmuo – nuo jo veiksmų, sąmoningumo ir vidinės kultūros priklausys, kaip ji atrodys, kiek bus švari.

„Šiukšlių deginimas – nėra geras sumanymas, nes reikia labai kruopščiai rinktis ką galima mesti į ugnį. Štai, pavyzdžiui, net sulčių pakuotė degdama į aplinką išskiria kenksmingas medžiagas, todėl ją mesdami laužan gamtai tikrai nepadėsite. Todėl geriausia išeitis – visas šiukšles išsivežti su savimi“, – pasakoja A. Kulbis.

Apie atliekų deginimo pavojų įspėja ir S. Urbonas, pridurdamas, jog tuo atveju, kai netoliese nėra įrengtų šiukšliadėžių, atliekas reikėtų kaupti sandariuose maišuose. Taip jos nesukels papildomų nepatogumų iškylautojams, jų neišnešios vėjas ir vėliau bus galima tinkamai jomis atsikratyti.

„Leidžiant laiką gamtoje dažniausiai pasitaikančios atliekos – popierinės ar plastikinės pakuotės, vienkartiniai maišeliai, stikliniai ar plastikiniai buteliai, kitos antrinės žaliavos, kurias galima ir netgi reikia perdirbti. Taigi labai svarbu, kad šios atliekos būtų išrūšiuojamos ir pasiektų antrinių žaliavų surinkimo konteinerius, o ne būtų šalinamos gamtoje“, – pabrėžė S. Urbonas.

Iškylaukite sąmoningai

Pasak A. Kulbio, nors gamtoje ir atsigauname nuo kasdienybės, ji nėra skirta tik mūsų patogumui bei malonumui. Todėl kiekvienas žmogaus apsilankymas čia turėtų palikti kuo mažesnį pėdsaką.

„Yra toks gamtininkų požiūris – ką atsinešei su savimi, tą ir išsinešk. Iš dalies dėl to poilsiavietėse įrengiamas tik tam tikras šiukšliadėžių, konteinerių, lauko tualetų skaičius. Juos sudėtinga prižiūrėti ir galiausiai gamtoje įrengtos atliekų surinkimo vietos tiesiog tampa atliekų traukos taškais. Dėl to, šiukšlių gamtoje netgi padaugėja, o jose, ieškodami maisto, kuičiasi gyvūnai, kurie gali praryti plastiko ar kitų jiems kenkiančių medžiagų.

Žmonėms reikėtų apsiprasti su mintimi, kad viską, ką atsivežame su savimi, vėliau reikia ir išsigabenti bei tvarkingai išmesti į mišrių komunalinių atliekų ar antrinių žaliavų konteinerius“, – sako pašnekovas.

„Atsakomybę už gamtą turėtų prisiimti kiekvienas čia atvykstantis asmuo – nuo jo veiksmų, sąmoningumo ir vidinės kultūros priklausys, kaip ji atrodys, kiek bus švari“, – patikino S. Urbonas.

Jo teigimu, keliaujant į gamtą, reikėtų galvoti ne tik ką nusivežti, bet ir ką ir kaip parsivežti. Todėl iš anksto vertėtų pasirūpinti šiukšlių maišais, dar geriau, jeigu surinktos atliekos bus išrūšiuojamos ir jas bus galima perdirbti.

„Taip nuo taršos saugosime savo aplinką, o kiekviena nauja išvyka į gamtą mums gali suteikti atokvėpį švarioje ir sveikoje aplinkoje“, – su šypsena pridūrė S. Urbonas.

Trumpa atmintinė

Geltonas konteineris – plastikui. Į jį meskite plastikinius maišelius, indelius, traškučių, sūrelių, ledų pakuotes, sulčių pakelius bei metalą (kamštelius, skardines, foliją ir kt.). Tiesa, jame ne vieta dezodorantų flakonėliams, metalinei ar plastikinei tarai nuo dažų ir pavojingų  cheminių valiklių, riebalais ar aliejumi užterštoms pakuotėms.

Mėlynas konteineris – popieriui. Jame palikite visas popierines atliekas. Jeigu jos smarkiai suteptos – jas meskite į bendrų atliekų konteinerį. Ten pat turėtų atsidurti panaudotos vienkartinės nosinaitės, popieriniai rankšluosčiai, tualetinis popierius bei sauskelnės. Į mėlynąjį konteinerį taip pat negalima mesti pakelių nuo traškučių, laminuoto, blizgančio popieriaus.

Žalias konteineris – stiklui. Jame vieta visiems buteliams ir stiklo indams, duženoms. Tačiau čia negalima palikti lempučių, vaistų buteliukų, keramikos, veidrodžių, automobilių stiklų ar jų šukių.

Praėjusio penktadienio vakarą pastatą tvarkydama valytoja atkreipė dėmesį į netvarką vestibiulyje. Apie situaciją ji informavo vadovą.

"Negana to, kad niekieno neatsiklausęs kažkas iš vazono išrovė papartį, bet ir ant grindų primėtė žemių. Jeigu labai reikėjo augalo ir būtume sulaukę prašymo, juk būtume leidę pasiimti sodinukų", – suglumintas tokio poelgio kalbėjo bendrovės "Kauno energija NT" direktorius Linas Vžesniauskas.

Peržiūrėję filmuotą medžiagą, kurioje matyti penktadienį į pastatą įeinantys ir išeinantys žmonės, bendrovės atstovai pastebėjo moterį, į kurios krepšio kyšojo paparčio lapai.

Prašoma atsiliepti ką nors žinančius apie šią moterį, o dar geriau – atsiliepti ją pačią.

Paviešindamas filmuotą medžiagą bendrovės vadovas pirmiausia siekia ne žūtbūt atgauti augalą, o tiesiog sugėdinti negražiai besielgiančius žmones, kad prieš nuspręsdami ryžtis panašiam žingsniui, gerai pamąstytų, ar verta savintis daiktus be jų savininkų leidimo.