„Viskas prasidėjo karantino metu. Kai veiklos buvo mažiau, tikriausiai visi tvarkė kiekvieną namų kampą. Tą patį dariau ir aš. Namuose turėjau dėžutę, kurią man buvo padovanojęs Jonas. Jos viduje – briliantas. Niekaip neatradau jam vietos ir paprašiau Jono kažką sugalvoti. Vieną dieną grįžtu namo ir jis man įteikia žiedą su tuo pačiu deimantu. Ši dovana – viena geriausių, kurią esu gavusi. Šis žiedas ne tik be galo gražus, bet ir kelią pačias geriausias emocijas, prisiminimus, turi savo istoriją. Tuomet ir pagalvojome, kad galime atverti vietą – bling9.lt, kur žmonės patys galės svarbioms progoms sukurti tokius papuošalus, kurie turės ypatingą prasmę ir reikšmę. Įsivaizduokite, kad galite sukurti dovaną, kuri bus ilgaamžė, turės materialią vertę ir neapsakomą istoriją. Deimantai ir mūsų kiekvieno asmenybė – niekada neišeina iš mados“, – šypsosi S. Nainė.

Deimantai visuomet buvo ir išliks klasika.

Televizijos ir radijo laidų vedėjas J. Nainys juokauja, kad geriausia dovana žmonai – brangakmenių parduotuvė: „Juokaujame su Simute, kad štai, kaip tikras vyras ir padovanojau savo žmonai briliantų parduotuvę. Kalbant rimtai – mums su Simona nesvetimas stiliaus, mados pojūtis. Ji turi savo drabužių verslą „NuNu“, mus dažnai kviečia būti reklaminiais veidais. Šį kartą norėjome sukurti tokį verslą, projektą, kurio metu galėtume prisidėti prie visų stiliaus. Deimantai visuomet buvo ir išliks klasika. Deimantas yra kiečiausias natūralus mineralas visoje planetoje – jis gali būti perduodamas iš kartos į kartą ir tinkamai prižiūrimas visuomet atrodys kaip naujas ir nesenstantis. Bling9.lt misija – kurti tokius papuošalus, kurie tiks kiekvienai asmenybei, prie bet kokio stiliaus. Nesvarbu, ar tu raudonojo kilimo žvaigždė, ar laisvalaikio kostiumų mylėtojas – papuošalai su brangakmeniais gali tapti tavo išskirtine ir mėgstama stiliaus detale.“

S. Nainė sako, kad viena svarbiausių sėkmingo verslo taisyklių – sąžiningumas: „Žmonės nėra kvaili, jie iškart mato, kai žmogus nori užsidirbti, o kai daro viską iš širdies. Mes orientuojamės į šiuolaikiškus, atvirus gyvenimui ir vertinančius išliekamąją vertę klientus. Tokie esame ir mes. Aš pati visuomet darau tik tai, kuo pati tikiu. Būsiu atvira – aš visuomet dėviu papuošalus tik su deimantais. Mano mylimiausi auskarai – prieš devynerius metus Jono dovanoti klasikiniai auskariukai su briliantais. Taip, kartais puošiuosi bižuterija, tačiau tai vienkartiniai atvejai, kai to reikalauja bendras įvaizdis“.

Ekskursija po dirbtuves

„Čia yra žiedų didintuvas, o ten – velenas metalui plokštinti, už jo – daug triukšmo keliantys poliruokliai, tolėliau – ultragarsinė vonelė nešvariems papuošalams plauti. Čia lydau metalą, jei prireikia... O štai čia, žiūrėkit, yra mano margučiai“, – juokiasi Akvilina ir baksnoja į dėžutėse gulinčius margaspalvius akmenis.

Spektrolitą parsivežė iš Suomijos. Vandenyninį jaspį gavo iš savo darbdavio, akmenų šlifuotojo Norvegijoje. O kiek dar kitų, kurių pavadinimus sunku ir atsiminti...

Pagal ką žmonėms juos parenka? „Koks akmuo kokį žmogų traukia – toks ir tinka“, – aiškina menininkė ir vedasi prie paties įdomiausio iš visų studijoje esančių aparatų. Jame, sako, papuošalus daro elektrolizės būdu. Metodas patrauklus tuo, kad, jį pasitelkus, galima sukurti papuošalą iš ko tik nori – aguonos burbuolės, ąžuolo gilės ar klevo sėklos, kavos pupelės; taip pat – boružėlės, laumžirgio ar net šikšnosparnio. Visi organiški objektai lieka viduje, o iš išorės padengiami variu, mat ši medžiaga yra pati draugiškiausia elektrolizei.

Sužavėjo sagė iš tikro augalo

Nors pats elektrolizės metodas juvelyrikoje naudojamas daugiau nei 20 metų, Akvilina jį atrado neseniai ir netikėtai. Antrame studijų kurse pas draugę pamatė lapo formos sagę, pirktą sendaikčių parduotuvėje, kuri buvo pagaminta iš tikro augalo, naudojant elektrolizės technologiją. Apie ją sužinojo iš draugo fiziko.

„Iš tiesų aš studijuoju tapybą, o ne juvelyriką. Šiuo metu rašau baigiamąjį magistro darbą. Iki tos sagės juvelyriniai dirbiniai manęs nė kiek nedomino“, – atvirauja menininkė.

Draugės vintažinė sagė Akvilinai pasufleravo kitokią juvelyrikos kryptį – įkvėptą gamtos. Ji buvo tarsi užburta šio atradimo – panoro tokį papuošalą sukurti ir pati. Deja, kaip tai daryti, o svarbiausia – kaip įminti elektrolizės paslaptis, nenutuokė. Ėmė ieškoti informacijos internete, socialiniuose tinkluose. Susipažinusi su vienu chemiku gavo informacijos, kur ir ką turėtų nusipirkti, kad galėtų pradėti  elektrolizės eksperimentus.

„Daug naudos davė viena nišinė feisbuko grupė, kur žmonės noriai dalijosi savo patirtimi ir kalbėjo apie šio metodo pritaikomumą juvelyrikoje“, – aiškina Akvilina.

Kai su studentų mainų programa metams išvyko į Kroatiją, negalėjo ramiai atsidėti tapybai – ėmė eksperimentuoti tiesiog namuose. Deja, dėl tam tikrų šalyje galiojančių aplinkosaugos įstatymų niekaip negalėjo įsigyti reikalingų medžiagų – vario sulfato ar sieros rūgšties, kurie buvo reikalingi elektrolizės procesui.

„Tai buvo pusmetis, skirtas kasdieniams eksperimentams, – pasakoja Akvilina. – Užtat, kai grįžau į Lietuvą, galėjau rimtai imtis išskirtinių papuošalų gamybos. Net sumaniau jais prekiauti vienoje vintažo mugėje, kur mano darbai sulaukė didelio susidomėjimo“, – prisipažįsta ji.

Pradžia: A.Šimkevičiūtės susidomėjimas juvelyrika prasidėjo nuo vintažinės segės, elektrolizės metodu pagamintos iš tikro augalo. / Asmeninio archyvo nuotr.

Teko kurti feisbuko puslapį ir savo darbams galvoti logotipą, kuriuo ilgainiui tapo „Sacred Forest“ (liet. šventasis miškas). Anot merginos, šis pavadinimas simboliškas. Juk mūsų protėviams nuo seno miškas buvo tarsi antrieji namai, širdžiai brangi šventovė.

Tapybą paliko nuošalyje

Menininkės gimtieji namai – Klaipėdoje, bet šiuo metu ji Kaune baigia magistro studijas, kuria ir gyvena. Įstojusi į Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetą, sako nė akimirkos nesigailėjusi – sostinė Akvilinos netraukė.

Kodėl pasirinko tapybą, jei mama rekomendavo juvelyriką, matydama, kaip dukra mėgsta darbuotis su visokiomis smulkiomis detalėmis? Prisipažįsta, kad negalėjo savęs įsivaizduoti kuriančios klasikinius papuošalus iš tauriųjų metalų ar brangakmenių.

„Vaikystėje tėvai matė, kad gražiai piešiu, tai iš pradžių nuvedė į dailės būrelį. Paskui baigiau Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnaziją“, – pasakoja Akvilina ir juokiasi, kad jų šeimoje ir giminėje daugiau menininkų nėra, tad tai, ką daro ji, ne visiems suprantama. Tėvai įsivaizdavo, kad baigusi tapybą jų dukra tapys gražius paveikslus, juos brangiai parduos ir gyvens kaip inkstas taukuose.

Paklausta, ar taip ir yra, menininkė prapliumpa kvatotis. „Bet paveikslų  tikrai buvo. Keli kabo pas mane namuose, daug jų pas tėvus. Tik ką dabar daryti, jei nuo tos lemtingos sagės juvelyrika mane tarsi užbūrė, o tapyba liko nuošalyje?“ – retoriškai klausia mergina ir prisipažįsta nebematanti savęs kaip tapytojos.

Kai antrame magistro studijų kurse Akvilina išvyko mokytis į Turkiją,  juvelyrika tapo dar artimesnė. Draugas jai parodė dirbtuves Stambule, kuriose dirbo pusamžiai turkų ir armėnų kilmės juvelyrai, be galo draugiški žmonės.

„Jie man leido naudotis įrankiais, padėdavo, kai nemokėdavau kokio akmens įstatyti ar pan. Ten galėjau tobulėti ir daryti savo darbus, kuriuos siųsdavau į Lietuvą. Juokingiausia mums bendraujant buvo faktas, kad jie nekalbėjo angliškai, o aš – turkiškai. Tai dažnai susirodydavome gestais ir pan. Jie priėmė mane į savo dirbtuves nemokamai, vaišindavo arbata, užkandžiais, o aš juos – saldumynais. Lietuvoje dar neteko susidurti su tokiu geranoriškumu“, – iki šiol žavisi mergina.

Šaldiklyje – daug žaliavos

Jei netyčia pažvelgtume į Akvilinos šaldiklį – liktume gerokai nustebinti jo turinio. Ten daugybė įvairių sušaldytų vabzdžių – bičių, drugių sparnelių, laumžirgių, keletas skorpionų, šikšnosparnių. Yra net didžiulis gyvatės stuburas, gerų draugų padovanotas per gimtadienį.

„Formų ir spalvų įvairovė – begalinė, o šaldiklyje juos laikau dėl to, kad nepradėtų dūlėti arba kad jų nesunaikintų kiti kenkėjai“, – aiškina kūrėja ir tuoj pat priduria, kad visus šiuos mielus gamtos sutvėrimus gauna etiniais būdais, o populiariausi jų – laumžirgiai.

Sužinojusi apie Lietuvos entomologų draugiją (entomologija – zoologijos mokslo sritis, nagrinėjanti vabzdžius, – aut. past.), Akvilina parašė vienam jos nariui elektroninį laišką, prašydama duoti jai nebereikalingų vabzdžių meniniam projektui.

„Taip gavau senų vabzdžių, jau nebetinkamų eksponuoti, o aš tam universiteto dėstytojui atsidėkojau papuošalais“, – pasakoja kūrėja, po sėkmingos pradžios toliau tęsusi vabzdžių paieškas. Taip atradusi Vilniuje esančius „Drugelių namus“, iš kurių taip pat įsigijo nemažai kritusių sparnuočių savo darbams.

Darbas su natūraliais gamtos kūriniais man turi ir tam tikrą filosofinę prasmę – primena gyvenimo trapumą, nuolatinį visa ko judėjimą.

„Ypač gražiai atrodo auskarai iš paauksuotų ir įlaminuotų drugių sparnelių, – džiaugiasi ji ir rodo, kokie jie lengvučiai, kaip žaismingai plazdena vėjyje. – Tačiau jie labai atsparūs – gali atlaikyti ir maudynes duše. Dar turiu dosnią klientę, kuri parūpina šikšnosparnių, nes savo sodyboje pavasarį randa negyvų jų jauniklių.“

Akvilina negali pasakyti, kiek tų išblukusių, pasenusių ir nebetinkamų eksponuoti drugių, laumžirgių ir kitų vabzdžių per penkerius kūrybos metus tapo vienetiniais papuošalais. „Nemėgstu statistikos. Tik pavarčiusi nuotraukų galeriją matau, kad iš tiesų jų yra nemažai…“ – svarsto pašnekovė.

Paklausta, ar mėgsta gaminti papuošalus pagal užsakymus, Akvilina sako, kad jau išmoko atsirinkti žmones. Jei jaučia, kad kažkam darbo daryti nereikėtų, klauso savo širdies balso.

„Anksčiau, būdavo, atlieku užsakymą, o klientas sako: žinote, ne taip jį įsivaizdavau... Tenka jį parduoti elektroninėje parduotuvėje“, – pasakoja menininkė, su kiekvienu žmogumi iš pradžių bandanti pajusti ryšį, išsiaiškinti jo norus.

Gamtą myli nuo vaikystės

Kai nelaksto po Kauną su elektriniu paspirtuku ar rožiniu, pačios perdažytu dviračiu, kai nekuria užsidariusi dirbtuvėse, Akvilina stengiasi stebėti pasaulį, žmones, gamtą.

„Dauguma tik skuba į darbą, iš jo ir nieko daugiau nemato. O juk tiek grožio spinduliuoja aplinkui. Ypač gamtoje, – sako Akvilina, dar tik besimokanti stebėti bundančią pavasario gamtą, sprogstančius medžių pumpurus, atgyjančius vabzdžius. – Nuostabiausia, kad gamtoje niekas nesikartoja. Kiekvienas pumpuras ar iš jo gimęs žiedas yra išskirtinis“, – aiškina menininkė, šios nuostatos bandanti laikytis ir kurdama  vienetinius papuošalus.

Iš kur pažįsta gamtą? Iš vaikystės. Jos vaikystės namai buvo už miesto. Kaimynai augino karves, kiaules ir vištas, o jos namuose nuolat gyveno ne ūkio gyvūnai, bet laboratorinės žiurkės, kurios mergaitei labai patiko.

„Turėjau jų daugybę. Dar labai mėgau egzotinius vorus. Su jais buvo susijęs ir mano pirmasis verslas – pirkdavau mažus tarantulus, juos paaugindavau ir paskui perparduodavau“, – prisimena verslauti bandžiusi nuo keturiolikos metų.

Ypatingi: auskarai iš vėjyje plazdančių drugelių sparnų yra be galo lengvi, bet patvarūs: atlaikyti gali net ir maudynes po dušu. / Asmeninio archyvo nuotr.

Gandas eina iš lūpų į lūpas

Dažniaisiai žmonės Akviliną suranda per feisbuką, instagramą ar  „Google“ paiešką. Bet pasitaiko ir tokių atvejų, kai kažkas tiesiog netikėtai pabeldžia į langą ir... užsisako žiedą!

Puiki menininkės darbų reklama – žmonės, nešiojantys jos papuošalus. Savo kūrybiniams eksperimentams Akvilina naudoja varį, sidabrą, auksą ir įvairius akmenis. Sukūrusi naują papuošalo dizainą, Akvilina stengiasi išbandyti jį pati. Nešioja ir žiūri, ar patogus, ar nesikabina prie drabužių ir pan. „Štai dėl to mano visi pirštai apmaustyti žiedais“, – rodo ji žieduotus pirštus ir priduria, kad šiuo metu jos mėgstamiausias akmuo yra numitas.

Akvilina prisipažįsta, kad kol dar pati nebuvo įklimpusi į juvelyriką, niekaip nerasdavo savo skoniui artimų papuošalų, tad retai jais puošdavosi. „Kas patikdavo, būdavo kosmiškai brangu: neįpirkdavau“, – prisipažįsta ji.

Džiaugiasi įdomiu darbu

Menininkė sutinka, kad didelis menas yra ne tik sukurti unikalų papuošalą, bet ir tinkamai jį pateikti: juk žmonės paprastai įsimyli akimis. Vis dėlto pati afišuotis socialinėse erdvėse ji nemėgsta: smagiau, kai už Akviliną kalba „Sacred Forest“ papuošalai.

Paklausta, koks jos mėgstamas metų laikas, mini vasarą. Žiemų negali pakęsti. Tuomet vis nori kur nors pabėgti. Kur žada atostogauti? Į šį klausimą Akvilina labai rimtai atsako, kad kai žmonės įkuria savo verslą, nebeturi atostogų.

Neskaičiuoja: A.Šimkevičiūtė negali pasakyti, kiek tų išblukusių, pasenusių ir nebetinkamų eksponuoti drugių, laumžirgių ir kitų vabzdžių per penkerius kūrybos metus tapo vienetiniais papuošalais. / Asmeninio archyvo nuotr.

Ar turi dar kitų hobių, be juvelyrikos? „Žinoma. Be galo mėgstu keliauti. Jei tik galėčiau, apkeliaučiau visą pasaulį. Per karantino pradžią, kai vyko įdomūs ekonominiai svyravimai, susiradau labai įdomų, tik visai nemenišką hobį – prekybą akcijų biržoje. Dar man patinka studijuoti. Vienu metu esu studijavusi net tris dalykus. Kaip viską spėju? Kai labai nori, o darbas įtraukia, viską galima suderinti“, – įsitikinusi ji.

Akvilina džiaugiasi, kad jos darbas – labai įdomus. Šiuo metu baigia kurti neįprastus auskarus: „Moteris pageidavo, kad jie būtų su mylimo katino, neseniai iškeliavusio į dausas, pelenais.“ (Rodo vaizdo įrašą, kaip beria į suformuotas sidabrinių lašelių ertmes po žiupsnelį katino pelenų ir uždaro juos klientės pasirinktais akmenėliais.)

Dirbtuvėse praleidžiamų valandų Akvilina neskaičiuoja. Kartais namo išvažiuoja vidurnaktį. Papuošalus kuria ne tik elekrolizės metodu, bet jis  kūrėjos – vienas mėgstamiausių.

„Darbas su natūraliais gamtos kūriniais man turi ir tam tikrą filosofinę prasmę – primena gyvenimo trapumą, nuolatinį visa ko judėjimą“, – sako A.Šimkevičiūtė ir prisipažįsta, kad nuolatinės studijos, savarankiškas domėjimasis juvelyrikos paslaptimis yra varomoji jėga, verčianti ją nuolat judėti pirmyn ir tobulėti.

Bibliotekos padaliniuose vyko įvairios tvarumo temai skirtos akcijos. Kai kurios jų tęsis iki pat metų pabaigos.

Šios bibliotekos Pempininkų padalinyje iki spalio 31-osios vyks akcija "Padovanok bibliotekai nebereikalingą papuošalą".

Pasak padalinyje dirbančių bibliotekininkių, ši akcija skirta prikelti nereikalingais tapusius papuošalus naujam gyvenimui.

"Jau surinkta nemažai įdomių papuošalų: karolių, segių, auskarų – už tai labai dėkojame žmonėms. Tačiau norime paprašyti nereikalingas grožybes dovanoti ištisus metus, jos bus panaudotos edukacijų veikloms", – pasakojo bibliotekininkės.

Norime paprašyti nereikalingas grožybes dovanoti ištisus metus, jos bus panaudotos edukacijų veikloms.

Atnešti galima visus papuošalus, kurių nebesinori nešioti, tačiau gaila išmesti, nes, tarkim, asocijuojasi su tam tikrais prisiminimais. Tinka ir įvairūs auskarai, kai iš dviejų liko tik vienas.

Minėtame padalinyje startuos klubas "Užsiėmimai sielai" – bus gaminami įvairūs rankdarbiai.

"Su klubo nariais gaminsime rankdarbius, kuriems įvairiausi blizgučiai greitai išnaudojami. O metų pabaigoje gyventojų dovanotais papuošalais tikimės išskirtinai papuošti kalėdinę eglutę", – džiaugėsi bibliotekininkės.

Penktadienį kelias valandas I.Kanto bibliotekoje, esančioje Turgaus gatvėje, vyko ir edukacinės dirbtuvės "Ieškant tvarumo: vilnos virsmas". Menininkė Oksana Graužinienė klaipėdiečius mokė pasigaminti naujų papuošalų.

Jaunimo padalinyje, įsikūrusiame Tilžės gatvėje, planuojami knygų mainai "Suteik savo knygoms naują gyvenimą". Skaitytojai bus raginami keistis mėgstamomis knygomis.

Dar kelios tvarumo akcijos vyko ištisą savaitę.

Per akciją "Bibliotekoje auga visi" klaipėdiečiai buvo raginami nereikalingus daigelius atnešti į "Kauno atžalyno" padalinį. Norintieji juos pasiėmė, o likę daigeliai rado prieglobstį bibliotekos terasos darže.

Taip pat vyko žygis "Žingsniuok su knyga". Klaipėdiečiai, užsukę į bet kurį I.Kanto bibliotekos padalinį, gavo Klaipėdos bibliotekų žemėlapį. Nugalėtojai, įveikę įvairius iššūkius, buvo apdovanoti knygomis ir išmaniosiomis apyrankėmis.

Gyveno ne savo gyvenimą

Vadybos informacinių sistemų specialisto diplomą turinti ukmergiškė skeptiškai palydi mano klausimą, kaip tokia tiksliukė pasinėrė į menus. „Studijuoti šiuos mokslus galbūt labiau skatino tėvai, nei norėjau aš pati. Tiesą sakant, vos baigusi mokyklą nelabai žinojau, ką noriu veikti toliau. Buvau visiškai pasimetusi. Todėl paklausiau vyresnių ir išvažiavau į Vilnių, kaip jie sakė, studijuoti perspektyvios specialybės“, – dalijasi praeities įvykiais Agnė.

Nei vaikystėje, nei paauglystėje menai merginai nelabai rūpėjo. Labiau imponavo laisvė, kurią galėjo patirti būdama kaime. „Kaip šiandien pamenu, braidydavau po pievas, rinkdavau gėles, svajodavau, žiūrėdama į dangumi plaukiančius debesis... Buvau visiškas gamtos vaikas. Deja, kai mums su sese atėjo metas lankyti mokyklą, tėvai išsikraustė į miestą ir laisvė dingo“, – staiga surimtėja pašnekovė, vadinanti mokyklinį gyvenimo etapą nelabai vykusiu, kaip ir universitetinių studijų metus. Jas baigusi Agnė ir vėl nežinojo, ką veikti toliau, tad išvažiavo padirbėti pas sesę į Londoną. „Ilgą laiką, pradedant mokykla ir baigiant Anglija, tęsėsi kažkoks visiškai ne mano gyvenimas“, – atvirauja ji.

Pasak Agnės, ji visada buvo linkusi abejoti savo jėgomis. Baigusi studijas mergina ir vėl sudvejojo, ar bus gera informacinių technologijų specialistė. Tad išvykusi į užsienį nusprendė verčiau dirbti paprastus darbus, kuriuos jautė galėsianti atlikti nepriekaištingai.

Pasidavė pokyčių vėjams

Londone Agnė sutiko savo gyvenimo meilę, susilaukė dukrelės Elijos ir, kaip pati sako, tapo mama, sėdinčia namuose ir viską darančia dėl vaikų. „Draugas ėjo į darbą, mus išlaikė, o aš, kol Elijai sukako treji, sėdėjau su ja namuose“, – prisimena A.Grigaliūnaitė.

Nusprendusi, kad dukrai reikia socializacijos, bendravimo su bendraamžiais, moteris ėmė ieškoti darželio Londone. Neradusi tinkamo varianto, sumąstė grįžti atgal į gimtąją Ukmergę, ten išleido dukrą į lauko darželį. Ryšys su Elijos tėvu, deja, nutrūko. „Matote, kai mes susipažinome Anglijoje, buvau visai kitas žmogus. Grįžusi į Lietuvą stipriai keičiausi. Pradėjau kurti papuošalus, kurie savotiškai padėjo keistis. Į juos sudėdavau slapčiausias savo mintis ir laukdavau Visatos atsako“, – atviravo netikėtai menininke tapusi informatikė.

„Nepatikėsite, bet visą tą laiką nuo mokyklos iki dukros Elijos gimimo aš nebuvau patenkinta savimi, nes visą laiką dariau tai, kas patiktų ne man, o kitiems. Kol mokiausi, bandžiau įtikti tėvams. Nuvykusi į Londoną mėginau išgyventi ir daryti tai, kas patiktų vyrui, vėliau – vaikams. Niekada nekėliau klausimo, ką aš pati norėčiau veikti gyvenime“, – teigia Agnė, netikėtai atradusi save kūryboje.

Dažnai, kai visai to nesitikiu, pradeda vykti stebuklai, ir tada prisimenu, kad kažkada apie tai svajojau…

Tik sulaukusi 33-ejų (anot jos, mistiško amžiaus), suprato, kad yra labai daug sau skolinga. Todėl pabandė nuo visko atsitraukti ir pagalvoti, kas ją džiugina. Suprato, kad kūryba užaugina sparnus. „Kurdama kaklo papuošalus jaučiuosi laiminga, tad kūrybą vadinu savo sielos išraiška. Kai sėduosi verti, tuomet lyg iš pasąmonės man ateina kažkokios žinutės. Baigus vėrinį ir jo nuotrauka pasidalijusi socialinėse erdvėse, jame išsiuvinėtos mintys tarsi dar labiau išsigrynina“, – aiškino ji.

Sudeda slaptas svajones

Paklausta, nuo ko viskas prasidėjo, Agnė mini savo įkvėpėjos amerikietės Heidi Kummli vardą. Jos papuošalai moterį įkvėpė ir paskatino atsiduoti nevaržomam kūrybos polėkiui. Iš pradžių ji tiesiog kopijavo Heidi darbus, vėliau žingsnis po žingsnio pabandė atrasti savąjį stilių.

Ką apie jį mano dabar? „Dabartiniai mano vėriniai turi nemažą informacinį krūvį. Naudoju simbolius, kurie neša pagrindinę žinią. Ją visuomet aprašau savo feisbuko puslapyje šalia papuošalo“, – sako ji.

Artimai: septynmetė Agnės dukra Elija irgi mokosi verti karoliukus. Užvirus darbui, pasigirsta įdomūs pokalbiai, dainos.

Anksčiau Agnė mėgo naudoti pusbrangius akmenis, tačiau dabar jos širdžiai norisi paprastų lauko akmenėlių, kurių ieško gamtoje, netoli savo močiutės sodybos. „Jie šiuo gyvenimo etapu man gražiausi“, – prisipažįsta moteris.

A.Grigaliūnaitė sako, kad tai, ką išsiuvinėja savo vėriniuose, jai dažnai atsikartoja ir gyvenime. Tarkime, sykį padarė vėrinį su Gyvybės medžiu ir netrukus jau darė remontą senelių sodyboje su daug daug medžių aplinkui, ruošdamasi ten gyventi.

„Į savo vėrinius sudedu visas svajones ir tada viską pamirštu, paleidžiu. Dažnai, kai visai to nesitikiu, pradeda vykti stebuklai ir tada prisimenu, kad kažkada apie tai svajojau… Tuomet belieka tik dėkoti už viską, ką patiriu ir ką turiu“, – teigia ukmergiškė, savo lūkesčius išmokusi patikėti visatai ir joje egzistuojantiems dėsniams.

Kūrėja tiki simboliais, ženklais ir dabartiniu savo gyvenimo etapu stengiasi gyventi kuo lėčiau, kuo sąmoningiau, kad jų nepražiopsotų. Kiekvieną dieną mokosi mylėti save, nemeluoti sau ir prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Dažnai savo patirtis Agnė patiki dienoraščiui ar feisbuko puslapiui. Rašo labiau dėl savęs, nes paskaitinėjusi savo mintis prisimena, ką tam tikru momentu išgyveno, jautė, mąstė.

„Būna, kad kažkoks vėrinys pas mane labai ilgai užsistovi. Štai vakar ištraukiau iš užmaršties kaklo papuošalą su vėžliu. Ėmiau ieškoti, ką tas gyvūnas simbolizuoja ir radau labai įdomių dalykų“, – atvirauja ji. Nupirktą vėrinį ji vadina konkrečių minčių paleidimu. „Nupirko – paleidau, atsisveikinau, galiu imtis kažko naujo“, – šypsosi Agnė, didelį vėrinį kartais kurianti visą mėnesį. Ji sako nežinanti, nuo ko tai priklauso – nuo nuotaikos, energijos ar įkvėpimo.

Harmoningi ir simetriški

Iki šiol vaikus auginusi ir papuošalus kūrusi Agnė atvirauja vis dažniau pamąstanti apie tai, ką reikės veikti ateityje. Jos dukrelei Elijai – septyneri, sūneliui Ąžuolui – dveji. Svajotų ir toliau draugauti su kūryba, bet nenori paversti jos verslu. „Šitie vėriniai – tai mano širdies kūryba. Jei daryčiau papuošalus dėl pinigų – jie būtų kitokie“, – įsitikinusi ji.

Nors žiūrint plika akimi A.Grigaliūnaitės papuošalai pasižymi tobula simetrija ir harmonija, pati kūrėja juos vertina gana kritiškai. Juokauja, kad ne visada išeina taip, kaip norėtų. Tačiau dėl to visai nesijaudina – pamažu stengiasi eiti į harmoniją su visais – aplinka, draugais, vaikais, pačia savimi. Kiek galėdama laikosi principo „mažiau yra daugiau“, nes per didelėje gausoje pati pasimetanti, išvargstanti. Daiktų turi tiek, kiek šiuo gyvenimo etapu jai reikia, o gausą įgyvendina savaip – veria papuošalus iš gausybės smulkių karoliukų.

Kartais prie stalo su karoliais sėdasi ir jos dukrelė Elija. Tuomet tarp mamos ir dukros užsimezga įdomūs pokalbiai. „Elija dabar yra labai įdomaus amžiaus. Smagu su ja kalbėtis, drauge dainuoti dainas“, – dalijasi švenčiausiomis akimirkomis mama, kurianti dukrai kur kas paprastesnius pakabukus – be gydomųjų galių.

Paklausta, kokias gydomąsias galias ji turi omenyje, Agnė aiškina, kad savo didžiuosius vėrinius ji laiko ritualiniais. Kiekvienas jų turi po natūralų akmenį, pasižymintį tam tikromis, jam vienam būdingomis savybėmis, kuriomis ji tiki. Kadangi įdeda daug darbo ir širdies, tai mano, kad visa ta darbo ir meilės energija atsiduria tarp kruopščių jos adatos dygsnių ir karolių raštų. „Nežinau, gal aš ir neteisi, bet jaučiu, kad per mane veržiasi kažkokia dieviška kūryba“, – sako ji.

Kiek vėrinių iš viso yra sukūrusi? Sunku pasakyti. Tai, ką padarė paskutiniu metu, sudėjo į savo autorinių darbų parodą, vykusią šių metų sausį Ukmergės viešojoje bibliotekoje. „Nieko specialiai dėl savo darbų reklamos aš nedarau, nesistengiu būti vadybininkė, – atvirauja kūrėja. – Tiesiog tyliai kuriu ir žiūriu, kaip Visata viską sudėlioja į savo vietas. Sakyčiau, dirbu, dirbu ir užsidirbu.“

Paskirtis: iškalbingieji Agnės vėriniai turi nemažą informacinį krūvį. Jie skirti moterims, kurios nori draugauti su visata, skaityti jos ženklus.

Vėrinių istorijos

Paprašyta papasakoti, kaip gimsta jos iškalbingi papuošalai, Agnė prisimena keletą istorijų. „Sykį nuvažiavau į Anykščius, vaikštinėjau pušų viršūnes siekiančiu Lajų taku, skaitinėjau ten cituojamas Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ eilutes, ir taip viskas širdyje suskambėjo. Toks jautrumas užėjo, kad vos tik grįžusi namo sėdau prie stalo, piešiau gyvybės medį, vėriau karolius… Kurdama visą laiką klausiausi „Anykščių šilelio“, – atvirauja A.Grigaliūnaitė.

Kurdama kitą papuošalą ji išgyveno sunkų gyvenimo etapą. Tuomet moteris susigalvojo pasidaryti altorėlį su Šv.Mergele Marija ir verdama karoliukus visą laiką kartojo „Sveika, Marija“ maldą.

Dar ją dažnai įkvepia sutikti žmonės, išgirstos jų istorijos. Tad Agnė mėgsta susirasti juos socialinėse erdvėse, per „Youtube“ klausytis jų įkvepiančių pokalbių. „Kaip matote, mano gyvenime viskas labai glaudžiai susiję: įvykiai, žmonės, įkvėpimas“, – sako ji. Būdama blogos nuotaikos kūrėja dirbti negalinti. Jei nėra įkvėpimo, Agnė imasi kitos veiklos, nes antraip tos dienos darbą gali tekti ardyti.

Ko palinkėtų moterims, galbūt kartojančioms Agnės jaunystės klaidas – stokojančioms meilės sau? „Pasirūpinkite savimi, mylėkite save, o visa kita už jus sudėlios visata“, – pakiliai linki ji.

Brangakmeniai, priklausę didžiajai kunigaikštienei Marijai Pavlovnai vyresniajai (1854-1920), paskutiniojo caro Nikolajaus II tetai, buvo nelegaliai išgabenti iš Rusijos per 1917 metų revoliuciją, kurios metu caras, jo žmona ir vaikai buvo išžudyti.

„Romanovų brangenybių istorija neabejotinai parodė kilmės galią, kolekcininkai iš viso pasaulio varžėsi dėl pasiūlymo“, – sakoma „Sotheby's“ pardavimo vadovo Olivier Wagnerio pranešime.

Brangenybės parduotos už 806 500 Šveicarijos frankų (885 tūkst. JAV dolerių, 765 tūkst. eurų) –  tai daug daugiau už jų numatytą vertę nuo 300 tūkst. iki 500 tūkst. JAV dolerių.

Maždaug 1900 m. datuojamoje sagėje yra ovalus 26,80 karatų safyras iš Ceilono, dabartinės Šri Lankos. Užspaudžiami auskarai padaryti iš 6,69 ir 9,36 karatų safyrų.

Per Rusijos revoliuciją Marija Pavlovna – apie jos aistrą brangenybėms sklandė legendos – patikėjo savo papuošalus britų diplomatui Albertui Henry Stopfordui. Darbininko drabužiais apsirengęs A. H. Stopfordas paėmė brangenybes iš Vladimiro rūmų Sankt Peterburge. Jis išardė dirbinius ir suvyniojo gabaliukus į seną laikraštį. Aristokratas ir prekiautojas antikvariniais daiktais iškeliavo į Londoną 1917 m. rugsėjo 26 dieną, maiše nešdamas 244 Marijos Pavlovnos brangenybes. Tarp jų buvo safyro sagė ir auskarai bei Vladimiro tiara, dabar priklausanti Didžiosios Britanijos karalienei Elžbietai II.

„Po neįtikėtinos kelionės per visas Skandinavijos šalis jis laivu atvyko į Londoną ir padėjo brangenybes į banko seifą“, – prieš trečiadienio aukcioną AFP sakė O. Wagneris.

Marija Pavlovna, dažnai vadinta „Sankt Peterburgo karaliene“, buvo viena iš paskutinių Rusiją palikusių Romanovų – ji galiausiai pabėgo 1919 metais. Po metų mirė Prancūzijoje.

Brangakmeniai buvo perduoti jos dukrai, Graikijos ir Danijos princesei Elenai, vėliau šeimoje keliavo iš rankų į rankas, kol 2009 m. pirmą kartą buvo parduoti Ženevos „Sotheby's“ aukcione. Tada beveik už 500 tūkst. JAV dolerių juos įsigijo Europos aristokratų šeima.

Marija Antuanetė buvo paskutinė Prancūzijos karalienė prieš revoliuciją. Ji giljotinuota 1793 metais, jai tada buvo 37-eri. „Christie's“ aukcionų namų teigimu, karalienė deimantines apyrankes pas vieną Paryžiaus juvelyrą užsakė 1776-aisiais.

Prieš mėginimą 1791 metais su savo vyru Liudviku XVI ir vaikais pabėgti iš Prancūzijos Marija Antuanetė savo brangenybes nusiuntė į Briuselį. Ir čia jos vėliau perduotos giminaičiams jos gimtojoje Austrijoje.

Pasak eksperto Olivier‘io Wagnerio, šiuo metu istorinių papuošalų paklausa yra didelė. Ypač jais domisi pirkėjai iš Azijos.