Todėl koncertinio ciklo „Pažaislio liepų alėjos vakarai“ organizatoriai - geros muzikos ekspertai „Bardai LT“ kartu su svetingumo kompleksu „Monte Pacis“ kviečia į dar vieną pasimatymą su poezija po liepomis.

Ne vieną poetinę programą paruošęs Valstybinio jaunimo teatro aktorius, puikiai pažįstamas publikai iš savo vaidmenų teatre, kine, televizijos serialuose – Andrius Bialobžeskis šįkart pasirodys keliuose amplua – ir kaip skaitovas, ir kaip dainininkas.

Kadangi šie 2020-ieji metai yra poeto Pauliaus Širvio jubiliejiniai metai (rugsėjo 6 d. bus minimas poeto 100-metis), programoje pavadinimu „Ir nusinešė saulę miškai“ skambės P. Širvio eilės, o taip pat pačiam aktoriui labai artimo poeto Jono Strielkūno eilėraščiai. Nenuostabu, kad šie poetai dera vienoje programoje - netgi pats P. Širvys yra sakęs, jog po savęs lietuvių poezijoje palieka įpėdinį – J. Strielkūną. Tarp eilių A. Bialobžeskis atliks keletą autorinių dainų ir lietuviškų romansų, skirdamas juos a.a. Liubai Nazarenko, su kuria buvo surengęs nemažai bendrų pasirodymų.

„Niekaip nesutikčiau, kad dabar poezijos žmonėms nereikia. Juk poezijos ateina pasiklausyti tie, kuriems būtent jos, o ne šou reikia, todėl neįprastų skaitymo formų neieškau. Eilėms atiduodu daugiau energijos. Su teatru yra kitaip, nes tai kaip sportas, o poezija – man kaip kalnas, visada įdomus“.

Tad rugpjūčio 11 d. 19 val. geros muzikos ekspertai ,,Bardai LT“ ir svetingumo kompleksas ,,Monte Pacis“ visus romantikus kvies į jaukų, nuoširdų poezijos ir muzikos vakarą ypatinga aura apgaubtoje Pažaislio liepų alėjoje.

Bilieto kaina: 12 Eur prie staliuko (aptarnauja padavėjas)

Sėdima vieta: 10 Eur

Vietų skaičius ribotas (tik 100 bilietų)

Bilietus platina TIKETA

Naujai parengtoje poezijos programoje susilieja dviejų lyrikų kūryba – šmaikščios, aukštaičių tarme skaitomos Strazdelio eilės ir vieno talentingiausių pokario rašytojų P.Širvio eilėraščiai. Lietuvių literatūros klasikiniu palikimu tapusi šių dainių kūryba šiandien yra tarsi atsvara kasdienybę užliejusiai paviršutiniškai kultūrai.

Apie pirmuosius žingsnius programos "Svietiškos giesmės Lietuvai. Antanas Strazdas. Paulius Širvys" link ir asmenines sąsajas su tautos kūrėjais – interviu su A.Latėnu.

– Kada nusprendėte, kad šių dviejų poetų kūryba turėtų skambėti viename poetinių skaitymų vakare?

– Su Pauliaus Širvio "Beržu" stojau į tuometę Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija – aut. past.), aktorinio meistriškumo specialybę; man atrodo, P.Širvys savotiškai padėjo man įstoti. O jau studijų metais buvo užduotis paruošti ką nors iš mūsų XX a. pradžios lietuvių poetų kūrybos. Paėmiau vieną Antano Strazdo giesmę ir su ja labai ilgai kankinausi, niekaip ji man nepavyko... Literatūrinė jos kalba iš pradžių man pasirodė neįdomi, tačiau vėliau, vidury nakties, jau visiškai netekęs vilties, prisiminiau, kaip mano senelis giedojo A.Strazdo eiles ir pagalvojau – o kaip jis perskaitytų šitą eilėraštį? Augau pas senelius, gerai žinojau tarmę ir ėmiau, jos paisydamas, skaityti savo pasirinktą kūrinį. Jis suskambo visiškai kitaip – supratau jo prasmę, pamačiau, kaip jis gražiai parašytas, surėdytas, užsinorėjau perskaityti ir visus kitus A.Strazdo eilėraščius. Pajutau, kad A.Strazdo kūryba skamba visai kitaip, o jis pats – savas, šiuolaikiškas žmogus.

Pabaigus studijas, šie du poetai išliko man svarbūs. Tebeturėjau ir P.Širvio knygelę – nedidukę, kaip maldaknygę; ją studijuodamas nešiojausi švarko kišenėje, vėliau turėdavau ją su savimi teatre.

Iš pradžių norėjau rengti programą "Trys vyrai nuo Sartų", kurioje drauge su šiais poetais būtų ir trečiasis – Antanas Vienažindys. Tačiau pastarasis užsispyrė ir neprisijungė prie kompanijos. Vis dėlto dabar su Lietuvos literatūros ir tautosakos institutu kuriame programą, skirtą A.Vienažindžiui.

– Jūsų senelis taip pat buvo Strazdas.

– Taip. Balys Strazdas, taip pat nuo Sartų. Klausinėjau jo, gal Strazdelis jam koks giminė, tačiau senelis sakė, kad savo tėvelio neatsimena, bet jo mama kiekvieną rudenį vis važiuodavo į kitą Sartų ežero pusę tvarkyti kapų, o į klausimus, kur važiuojanti, atsakydavo – ne jūsų reikalas, pabūsit vieni; tokia kasmet būdavo mistinė rudens diena. Tad jokių giminystės patvirtinimų nėra. Bet, pavyzdžiui, giesmę "Oi tu, strazde, strazdeli" mano senelis dainuodavo visiškai kitaip, todėl ir šios programos finale, kai ją dainuoju, ji yra visai kitokia, nei esame įpratę, – atlieku ją pagal Balio Strazdo melodiją.

– Spalį Vilniuje, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmuose pirmą kartą atlikote šią dviem poetams skirtą programą. Ar turėjote kokių nors lūkesčių prieš susitikimą su sostinės publika?

– Su šia programa iki šiol po Lietuvą važinėta daugiau, nei ji rodyta sostinėje, kur pats gyvenu. Būna, susitikus žmonės klausia, kada ir kur "Svietiškas giesmes Lietuvai" galima išgirsti Vilniuje, nes girdėjo apie šiuos skaitymus kituose miestuose. Tačiau sostinėje ši programa rodoma itin retai. Tad šis susitikimas su žiūrovais Valdovų rūmuose buvo lyg kokia duoklė savo miestui ar skolos grąžinimas. Labai jaudinausi. Bet mane gražiai priėmė, buvo susirinkusi rinktinė publika – žmonės iš literatūros įstaigų, rašytojai, aktoriai, buvo ir žmonių, tiesiog pasiilgusių mano skaitymo. Tai išties buvo gražus vakaras. Paskui sulaukiau daug skambučių su klausimais, kada kitą kartą skaitysiu šias eiles. Tikrai norėčiau ir dar kur nors Vilniuje parodyti šią programą – nebūtinai ten pat, ji tinkama ir mažesnėms erdvėms, bažnyčioms, be to, dera su Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo 100-mečio minėjimu.

– Aplankėte beveik visus didžiuosius Lietuvos miestus – skaitėte Nacionalinio Kauno dramos teatro "Rūtos" salėje, Klaipėdos dramos teatro mažojoje salėje, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre. Visur salės buvo pilnut pilnutėlės. Ką tai reiškia? Galbūt žmonėms trūksta tarmiškos kalbos ar nuoširdaus poetinio žodžio?

– Tiesiog jaučiu, kad žmonės išsiilgę žodžio. Internetas, televizija, ta vaizdo pirmenybė šiuolaikiniame pasaulyje jau ima veikti žmogų priešingai. Nepriklausau tai mokyklai, kur tekstas yra tiesiog perskaitomas ir išmokstamas mintinai, man norisi per tekstą – šiuo atveju per Strazdelio, P.Širvio kūrybą – dar ir režisūriškai perteikti šiems laikams, šiems žmonėms tai, ką noriu pasakyti, noriu šia poezijos kalba kalbėti su visais – ir jaunais, ir vyresnio amžiaus žmonėmis.

Su šia programa važinėjau ir po mokyklas, man didžiulį įspūdį paliko Vilniaus Simono Stanevičiaus progimnazijos aštuntokai ir septintokai: kaip jie klausė, suprato, kaip jie sakė nesupratę kai kurių tarmiškų žodžių. Paskui su šiais mokiniais išsiaiškinome ir tuos žodžius, ir plačiau pasikalbėjome. Labai graži patirtis – buvau nudžiugintas to, kaip šie jauni žmonės mąsto. Tad ne tik vyresniajai kartai reikia tokių skaitymų, aktualaus žodžio. O kaip žodį suaktualinti – visų mūsų, menininkų, reikalas.

– Gruodžio 14 d. jūs grįžtate į laikinąją sostinę, šįkart – į "Tautos namus".

– Gražiai skamba – "Tautos namai"...

– Esate kviečiamas jau antrą kartą pasirodyti su šia programa. Kuo ypatinga Kauno publika?

Kaunas yra visiškai pasikeitęs – tokie šviesūs, smalsūs žmonės, kuriantys savo bendruomenę.

– Kaunas yra visiškai pasikeitęs – tokie šviesūs, smalsūs žmonės, kuriantys savo bendruomenę. Man Kauno publika – viena mylimiausių, gražiausių Lietuvoje. Nors visos Lietuvos publika panašėja į kaunietiškąją – visoje šalyje, kur tik buvau su šia programa, žmonės ją taip gražiai priima, svajoja apie tai, ką teigia šie du poetai, – kad Lietuvoje turime kalbėti savo kalba, daryti savo darbus, gyventi savo, o ne kieno nors primestais įstatymais.

– Priešpaskutinis jūsų pasirodymas vyko Juozo Miltinio dramos teatre. Čia "Svietiškos giesmės Lietuvai" buvo skaitomos ne kuklioje mažojoje salėje, o didžiojoje, kuri buvo sausakimša nuo susirinkusių žiūrovų. Tikriausiai ir jums pačiam tai buvo išskirtinis vakaras?

– Išties netikėta publikos gausa. Nors buvo žinoma, kad užsakyta didžioji salė, bet kirbėjo ir abejonės – ar susirinks žiūrovai, ar tikrai reikalinga tokia didelė salė?.. Tad buvau priblokštas. Negana to, vykdamas į Panevėžį, užmiršau koncertinius drabužius, tad į sceną išėjau, kaip stoviu, publikai pasakydamas, kad tai maestro Juozo Miltinio šposai. Salė buvo pilnutėlė.

Tai parodo tam tikrą J.Miltinio paliktą įdirbį. Buvo kalbama, kad Panevėžyje neva nieko nebelikę, tačiau tai netiesa. Lenkiu galvą prieš panevėžiečius, prieš dabar štai atsinaujinantį J.Miltinio dramos teatrą.

– Kas jums atrodo svarbiausia apmąstant šį "Svietiškų giesmių Lietuvai" turą per visą šalį?

– Po pasirodymo Panevėžyje su daug didesniu tikėjimu ir pasitikėjimu norisi rodyti šią programą didesnėse salėse. Sulaukiu vis daugiau skambučių iš įvairių kultūros centrų – domimasi, kada bus aplankyti ir jie. Norisi aplankyti kuo daugiau miestų ir miestelių. Pavyzdžiui, Alytus ar Marijampolė turi savo teatrą, o kai kuriuose miesteliuose yra aktyviai veikiantys kultūros centrai. Važiuodamas per Lietuvą, matau, kaip plečiasi šių kultūros centrų veikla – kad ir sunkiai kai kurie jų gyvena, juose dirba šviesūs žmonės, ruošiantys reikšmingas, reikalingas kultūrines programas. Visus juos su savo programa norėtųsi aplankyti.

Po Panevėžio jau nebebaisu, žinau, kad visur bus žmonių, kuriems šios poezijos reikia – žmonės nori, kad būtų kalbama apie mus pačius. Apie užsienius jau esam prisiklausę, prisivalgę, jau raugėjame. Laikas prisiminti save – kur einame, iš kur atėjome, ko norime.

Kas? "Svietiškos giesmės Lietuvai. Antanas Strazdas. Paulius Širvys".

Kur? Kauno kultūros centre "Tautos namai".

Kada? Gruodžio 14 d. 18 val.

„Aktyvi kūrybinė P. Širvio veikla tetruko 15 metų, tačiau maža yra dainių, kurių gyvenimas būtų toks poetiškas ir apipintas legendomis“, – rašė Algimantas Baltakis.

Nuo jaunystės P. Širvys kūrė lyrinius eilėraščius, o patyręs karo žiaurumus nugrimzdo į dvejones ir vienatvę. Pagrindiniais motyvais tapo rūsti fronto kareivio ir skaudžios meilės patirtis. Pokario metais pasirodė P. Širvio pirmasis eilėraščių rinkinys „Žygio draugai“. Iš viso poetas išleido 6 knygas.

Aktorius Česlovas Stonys apie vieną talentingiausių pokario poetų sukūrė kompoziciją „Amžinai, amžinai neramus“. Tai – P. Širvio ir jo Vienintelės prisiminimai, laiškai, poeto kaimynų, draugų mintys ir dainos pagal P. Širvio tekstus.

„Didelis poetas, tikras, jautrus, teisingas, išmintingas, visoks ir todėl labai liūdna, kad vis mažiau žmonių, kuriems P. Širvio reikia“, – sakė Č. Stonys.

Kompoziciją atlieka Česlovas Stonys, aktoriai Saulius Sipaitis ir Pranas Zaremba.

„Šiais laikai mokyklose P. Širvio programose kažkodėl nėra, ir prieš kelis metus konkrečiai Botanikos sode pristatėm programą, ir buvo koks trečdalis jaunų veidų, kurie stebėjosi, kokios nuostabios eilės, bet mes pirmą kartą girdim. Tai mūsų pati misija, bent jau šituo projektu, P. Širvio tema, jaunimą paskatinti pažinti“, – pasakojo M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo vadovas Gintautas Ivinskas.

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas kompoziciją apie P. Širvį jau parodė daugelyje šalies miestų ir miestelių.

Spalio 19 d., 18 val. Lietuvos teatro sąjungoje įvyks literatūrinė-muzikinė kompozicija „Amžinai amžinai neramus“ pagal poeto Pauliaus Širvio kūrybą. Vakaro programoje dalyvauja aktoriai - Česlovas Stonys, Saulius Sipaitis ir operos solistas Pranas Zaremba.

Kompozicija „Amžinai, amžinai neramus"- tarsi mažais žingsneliais „prabėgtas" poeto Pauliaus Širvio gyvenimo ir kūrybos kelias, stabtelint ties esminiais jo periodais. Programos metu prisiliečiama ir prie jo vargingos vaikystės, jaunystės laikotarpio, nuklysta ir į tolimus kraštus, kurie buvo pavilioję romantiškąjį P. Širvį.

„Kiek daug apie Paulių Širvį prirašyta. Kiek daug pripasakota. Kiek daug jį pažinojusių, kiek daug „draugų". O jis parašė: „Aš toks vienas, velnioniškai vienas"& Mes jo nepažinojom. Mes jį matydavom iš tolo. Mes nedrįsom plekšnoti jam per petį ar siūlytis į „bičiulius". Mums jis buvo didis Poetas. Toks ir liko, - sako vakaro sumanytojas Česlovas Stonys.

Kompoziciją aktorius dėliojo lyg mozaiką iš poeto ir jo mylimosios prisiminimų, laiškų. Aktorius atskleis garsaus poeto kaimynų, draugų mintis apie jį ir jo kūrybą. Aktoriai dainuos jo tekstais sukurtas dainas.

„Ateikite ne į literatūrinę popietę, ne į susitikimą su aktoriais. Ateikit į svečius pas Paulių Širvį. Jo namų durys visiems buvo atviros. Spalio vakarą Jis atvers Jums savo Širdį”, - svajingai ir jaukiai žiūrovus pasibūti kviečia vakaro autorius Č. Stonys.

Išskyrus Igną Pikturną, mūsų rašytojai ypatinga meile jūreivystei nepasižymėjo, tačiau likimas kartais juos nusviesdavo į jūrą. Apie tai liudija šios istorijos.

Apgaulingas įspūdis

Vieną 1967 metų pavasario dieną man į „Lietuvos žvejo“ redakciją paskambino žinomas rašytojas marinistas Ignas Pikturna su netikėtu prašymu. Atseit, rytoj į Klaipėdą atvažiuos Paulius Širvys ir būtų gerai, jei aš jį palydėčiau pas Eugenijų Urbonavičių. Jau esą sutarta, kad poetas kurį laiką dirbs žvejų laivuose, bet dar reikia vyriausiojo žvejų viršininko „palaiminimo“.

Traukinys iš Vilniaus atvykdavo ankstų rytą, tad poetas, su kuriuo iki tol nebuvau pažįstamas, prisistatė į redakciją vos prasidėjus darbo dienai. Pasibaigus rytiniam Klaipėdos žuvies pramonės įmonių vadovų pasitarimai per selektorinį radijo ryšį, užėjome pas E. Urbonavičių. Jį jau buvau perspėjęs, kad atvesiu viena populiariausių Lietuvos poetų. Viršininkas, atrodo, buvo nusiteikęs pamatyti kokį nors arogantišką rašeivą, todėl kiek nustebo, kai jam pristačiau svečią. Paulius po kelionės naktiniu traukiniu buvo nesiskutęs, kostiumėlis apsiglamžęs, rankoje kažkodėl sukiojo toli gražu ne sniego baltumo nosinę, todėl atrodė nelabai prezentatyviai.

Poetas ritinėjo silkių statines

Pokalbis buvo neilgas. Viršininkas pasiteiravo poeto, kokiuose laivuose, žvejybos ar transporto, norėtų dirbti. Matyt, I. Pikturnos pamokytas, P. Širvys rinkosi transportinius laivus. Nei E. Urbonavičius, nei P. Širvys net neužsiminė, kodėl poetui reikėtų padirbėti jūroje. Viršininkas tik perspėjo, kad ir transportiniuose laivuose eilinio jūreivio darbas nėra lengvas, reikalauja fizinės ištvermės. P. Širvys, nelabai aktyviai dalyvavęs pokalbyje, tik linktelėjo galvą. Viršininkas paskambino kam reikia ir P. Širvys miesto autobusu nuvažiavo į laivyno kadrų skyrių forminti dokumentų.

„Ar tai tikrai buvo tas, pasak tavęs, žinomas poetas?“ – pasiteiravo manęs E. Urbonavičius, kai kitą kartą užėjau pas jį su savo redakciniais reikalais. P. Širvys buvo paprastas kuklus žmogus, todėl atsitiktiniuose susitikimuose niekad neprisistatinėdavo poetu. Tad nedaug kas ir transportiniame laive „Sovetskaja Litva“, kuriuo jis išplaukė į reisą, žinojo kas iš tikrųjų yra tas naujokas Paulius, ritinėjantis po denį silkių statines. Juolab, kad didžioji įgulos dalis buvo, kaip tada sakydavo, internacionalinė, suplaukusi iš „plačiosios tėvynės“, nemokanti lietuviškai nei skaityti, nei rašyti. Iš kur jiems buvo žinoti, kad yra toks lietuvių poetas.

„Rašai, kaip tikras poetas!“

Prieš išplaukdamas į savo pirmąjį reisą, Paulius dar kartą lankėsi „Lietuvos žvejo“ redakcijoje ir pažadėjo grįžęs iš jūros užnešti naujų eilėraščių, jei jie kartais „gimtų“ tolimame vandenyne. Savo pažadą poetas ištesėjo. Kiek atsimenu jis mums atnešė „Jūreivių keliai“, „Padavėja“ ir dar kelis eilėraščius. Mūsų redakcijos darbuotoja Valerija Gerža, buvusi rusų literatūros mokytoja, išvertė juos į rusų kalbą, mat, mūsų žinybinis laikraštukas ėjo dviem kalbomis. P. Širviui vertimas patiko. Eilėraščius išspausdinome jam jau išplaukus.

Grįžęs iš reiso P. Širvys papasakojo mums linksmą istoriją. „Sovetskaja Litva“ pompolitas, kitaip tariant kapitono padėjėjas politiniams reikalams, rengdamas eilinį sienlaikraščio numerį, kreipėsi į Paulių prašydamas parašyti kokį nors straipsniuką. Jis tai žinojo, kas iš tikrųjų yra tas ramus denio jūreivis. Matyt, pamanė, jeigu jau esi rašytojas, tai toks tau ir visuomeninis įpareigojimas – rašyk.

Kad greičiau atsikratytų įkyraus pompolito, P. Širvys atidavė jam savo eilėraščius, išverstus į rusų kalbą mūsų redakcijoje. Beje, sienlaikraščiai „internacionalinės“ sudėties įgulose būdavo gaminami rusų kalba. Ką tik iškeptas sienlaikraštis buvo iškabintas laivo valgykloje. Šalia kitų rašinių, nuotraukų ir piešinių jame buvo paviešinti ir P. Širvio eilėraščiai. Mano nuostabai, pasakojo mums poetas, viena bufetininkė vos ne pusbalsiu skaitė eilėraščius ir staiga atsigręžusi į mane sako: „Pauliau, rašai kaip tikras poetas!“.

Traleriui – poeto vardas

P. Širvys neilgai, tik kelis metus plaukiojo į jūrą, bet visada liko jai ištikimas. Kartą Vilniuje sutinku jį einantį gatve. Žiūriu, iš po pakaklėje prasektų marškinių iš tolo švyti baltai mėlyna dryžiukė – tradicinė jūreivių aprangos dalis.

Gaila, kad vienas nuoširdžiausių mūsų tautos poetų nesulaukė Nepriklausomybės. Po jos paskelbimo buvo pradėta masiškai keisti sovietinę praeitį primenančių laivų pavadinimus. Tada „Lietuvos žvejo“ redakcijos darbuotojų Adelės Žičkuvienės ir Gedimino Griškevičiaus iniciatyva vienas iš didžiųjų žvejybos tralerių buvo pavadintas P. Širvio vardu. Tai buvo jau nenaujas laivas. Paradoksalu, bet anksčiau jis plaukiojo turėdamas kito tragiško likimo lietuvių poeto Vytauto Montvilos vardą. DŽTŠ „Paulius Širvys“, kaip ir kiti Klaipėdoje registruoti žvejybos laivai, dingo laukinio privatizavimo miglose.

Pradėdamas jubiliejinį 30-ąjį sezoną, Klaipėdos Pilies teatras kviečia į premjerą: Žvejų rūmų scenoje kitą savaitę jis pristatys vaidinimą „Drauge Širvy, Jūs visiškai teisus“ pagal Arvydo Daškaus pjesę „Toks velnioniškai vienas“.
Režisierius Alvydas Vizgirda po kelerių metų pertraukos šiuo spektakliu vėl sugrįžta prie lietuviškos tematikos.

Anksčiau pastatęs „Susiliejimus“ (pagal Maironį) ir „Visa tiesa apie Kukutį, gyvą ir mirusį“ (pagal M.Martinaitį), dabar jis ėmėsi Pauliaus Širvio. Bet naujasis spektaklis „Drauge Širvy, Jūs visiškai teisus“ – ne siužetinis, čia nerasime poeto gyvenimo pavaizdavimo ar jo kūrybos analizės. Tai tik labai laisvi ir nebūtinai tarpusavyje susiję biografiniai eskizai, „išbarstyti“ praėjusio amžiaus 60-ųjų fone. Aplinkui griaudėjo „Ja liubliū tebia, žyznj“, bet realybėje tai visiškai nesutapo su pro šalį bėgančiu gyvenimu... Scenoje padvelks to laikotarpio valgyklų kvapu, ataidės gatvių šurmulys, pažirs dainų nuotrupos. Spektaklyje skambėsiančios P.Širvio eilės leis prisiliesti prie poeto jausmų, vėl prisiminti jį, kurio gyvenimas buvo lyg ir toks visiems atviras, bet nepažintas...

„Nemėginame šiuo spektakliu atsakyti į pasąmonėje kirbančius praeities ir dabarties klausimus. Tačiau A. Daškaus aprašyti  kai kurie Širvio gyvenimo epizodai žavi ne tik neviltimi, bet ir iš kažkur labai giliai ateinančiu raginimu nevengti akistatos su savimi. Nūdienos komercinių TV laidos mums kala į galvas, kad reikia į viską žiūrėti lengviau. Gal iš tiesų visi šie „proteliavimai“ apie asmenybės susidvejinimą ar nuopuolius yra tik marazmas?“ – svarstė A.Vizgirda.

A.Daškaus pjesė „Toks velnioniškai vienas“ parašyta prieš penkerius metus. Dabar Palangoje gyvenantis autorius yra išleidęs poezijos rinktinę „Lopšinė paukščiams“, romaną „Navigatorius“, publicistikos rinkinį „Pažinimo laikas“, įrašė autorinių dainų ir baladžių albumą. Jis yra M.Valančiui skirto dramaturgijos konkurso laureatas (pjesės „Sala“ ir „Dvidešimt vienas“ ). Iki šiol rampų šviesą išvydo A.Daškaus pjesės „Tyla“ (Vilniaus Užupio teatras) ir „Moterys sidabro spalvos akimis“ (Klaipėdos teatras „Aušra“).

„Drauge Širvy, Jūs visiškai teisus“ – 61-oji Klaipėdos Pilies teatro premjera. Ji bus rodoma Žvejų rūmų teatro salėje lapkričio 13 d. ir gruodžio 4 d. 19 val. Spektaklio dailininkė – Daina Ališauskaitė-Zinovičienė, kompozitorius – Gintaras Kizevičius, vaidins Vilija Gruodytė, Vilhelmina Jašinskaitė, Marius Pažereckas, Vilma Ptašinskaitė, Ramūnas Šeputis ir Donatas Žilinskas.

Lygiai prieš 74 metus Antrojo pasaulinio karo siaubas pasiekė ir Lietuvos žemę. Karo mėsmalė palietė kiekvieną tuo metu čia gyvenusį žmogų. Daugybės gyventojų, o ypač frontininkų, negyjančias sielos žaizdas liudijo dar kurį laiką pokariu veikusi Karo psichiatrijos ligoninė Klaipėdoje. Karių protus luošino tiek mūšių vaizdai, tiek stalininio teroro baimė.

Nebegalėję sugrįžti

Tai buvo metas, kai žmonėms staiga teko priprasti prie kasdienės mirties, prie žiaurumų, nuolatinės įtampos ir baimės, jau nekalbant apie sudarkytą buitį, nestabilumą, maisto nepriteklių ir badą.

Toks balansavimas ant beprotybės ribos ne vieną karo veteraną iki gyvenimo pabaigos paliko kareiviu, niekaip negalinčiu grįžti iš mūšio lauko.

Toks buvo ir šviesaus atminimo poetas Paulius Širvys. Jo lakoniška kario biografija liudija: "Vilniaus pėstininkų karo mokykla. Karas. Nacių nelaisvė. Priverčiamieji darbai Vokietijoje. Pabėgimas. Perėjęs fronto liniją, grįžta į Raudonąją armiją. Kautynės Kuršo fronte".

Karas P.Širviui tęsėsi dar 30 metų, iki pat jo mirties. Aplinkiniai tuokart taip ir nesuprato, kodėl jis be saiko mirksta alkoholyje, kodėl degraduoja. O juk toks talentingas, galėtų tiek pasiekti, bet poetas taip ir sudegė savo paties skausme.

P.Širvys nepasakojo kiekvienam sutiktajam, kad mintys apie durtuvų kautynes ir nelaisvę Ūlos, Lepelio, Borisovo bei Minsko mirties stovyklose jo neapleido nė akimirkai.
Savo bičiuliui rašytojui Aleksui Baltrūnui poetas buvo prasitaręs apie mūšiuose išgyventus košmarus:

"Atsipeikėjau tarp lavonų ir sunkiai sužeistųjų. Lengvai sužeistieji kažką kramtė, rūkė, nesivaržydami žargstė per mus. Balta kaip angelas medicinos seselė veltui juos barė. Fronte viskas virė kaip katile".

Tokių, kaip P.Širvys, pokario laikotarpiu buvo ne vienas. Kai kurie jų gulėjo psichiatrijos ligoninėse, kiti klaidžiojo nuo kiemo prie kiemo, ieškodami, kas įpils išgerti.

Tačiau P.Širviui pasisekė daugiau nei kitiems, nes už buvimą vokiečių nelaisvėje jis kažkokiu stebuklingu būdu išvengė Sibiro tremties.

Grėsmingas pažadas

Kuo Antrasis pasaulinis karas buvo kitoks, kad kai kuriems jame dalyvavusiems žmonėms po to aptemo protai? Kas gi atsitiko?

Klaipėdietis istorinio karybos klubo vadovas Egidijus Kazlauskis, besidomintis paskutiniojo karo peripetijomis, sakė, kad visoje Tarybų Sąjungoje tuoj po Antrojo pasaulinio karo buvo užfiksuotas ypatingas psichikos ir odos susirgimų pliūpsnis.

"Tai siejama su tuo, kad žmogaus organizmas ekstremaliomis sąlygomis mobilizuojasi, o kai įtampa nuslūgsta, stresas tarsi išeina per jautriausias vietas, pažeisdamas psichiką, odą, inkstus, kepenis. Tai natūralu, nes žmonės išgyveno vargą, badą, kančią, įtampą ir baimę", – teigė E.Kazlauskis.

Raudonarmiečius kaustė ne tik kautynių siaubas. Jie protu suvokė, kiek mažai šansų turi išlikti ir kad nuo jų priklauso jų artimųjų, likusių užnugaryje, likimas. Galima teigti, kad labiau bijota ne priešų, bet savųjų.

Prasidėjus žaibo karui į nelaisvę vokiečiams pasidavė maždaug 2 mln. Raudonosios armijos karių.
Remiantis įvairiais paskaičiavimais, per visą Antrąjį pasaulinį karą tokių pasidavusiųjų skaičius galėjo siekti 6 mln.

Priežastys buvo labai įvairios – netikėtas užpuolimas, apsuptis, vadovybės ar situacijos aiškumo nebuvimas ir daugelis kitų dalykų.

Tačiau ir karo belaisvio dalia jiems nieko gero nežadėjo. Tie, kurie girdėjo J.Stalino kreipimąsi per radiją 1941-ųjų liepos 3 d., žinojo, kas jiems gresia, net jei jiems pavyks ištrūkti: "Bailiai, dezertyrai, panikos skleidėjai bus sutriuškinami negailestingoje kovoje".

Ties beprotybės riba

Kareivio gyvybė Raudonojoje armijoje tuo metu nieko nereiškė. Be skrupulų šitai pabrėžė ir generolas G.Žukovas, esą "motina Rusija vaisinga".

Tai glumino žmones, juolab už menkiausią pražangą nuolat grėsė bausmės bataliono kario dalia, kur šansai išgyventi buvo absoliučiai minimalūs.

"1942 m. liepos 28 d. išleidžiamas J.Stalino pasirašytas labai garsus įsakymas Nr. 227, "Nė žingsnio atgal", kuriame jis nurodo visiems kariniams vadovams sukurti organizaciją "Bausmės batalionus", juose būtų laikomi kariškiai, parodę silpnybę kovos metu, neįvykdę įsakymo, atsitraukę", – pasakojo E.Kazlauskis.

Iš tokių karių buvo atimamos visos teisės ir apdovanojimai, juos būdavo įsakyta mesti į aršiausių kautynių vietas, kad nusižengimus jie galėtų išpirkti krauju.
Neretai jie eidavo į kautynes be ginklų. Kiek tokių jų buvo, nežinia. Sovietinių istorikų duomenimis, bausmės batalionus sudarė apie pusę milijono karių. Spėjama, kad skaičiai gerokai sumažinti.

Tačiau tai dar ne viskas. Kad reguliariajai kariuomenei nekiltų noras trauktis iš mūšio lauko, buvo sukurta žiauri represinė struktūra.

Tame pačiame J.Stalino įsakyme nurodoma sukurti ir "užribio" būrius, juos gerai ginkluoti, kad prižiūrėtų tvarką ir turėtų visą teisę kontroliuoti atsitraukimus, dezertyravimus bei panašius dalykus.

Nuo to laiko niekas neturėjo teisės atsitraukti iš mūšio lauko, net tuo atveju, jei tai buvo strategiškai nenaudinga.
Tie daliniai stovėdavo užnugaryje sunkiuose ruožuose, kur žūtbūtinai buvo privaloma įveikti priešą. Kai žmonės suvokdavo, kad tai neįmanoma, jie mėgindavo trauktis ar palaukti pagalbos, o "užribio" būriai juos tiesiog sušaudydavo.

"Tai buvo bauginimo priemonė. Štai iš kur tie psichikos sutrikimai pokariu. Manau, kad Raudonosios armijos kariai saviškių labiau bijojo nei vokiečių, bet apie tai nekalbama", – tvirtino E.Kazlauskis.

Įsakymas dėl bausmės batalionų ir "užribio" būrių suformavimo buvo išleistas su žyma "Visiškai slaptai". Jis pirmą kartą ištrauktas iš archyvų ir paviešintas tik 1988 m. Iki tol tai buvo tabu.

Drakoniškos priemonės

Yra dar vienas drakoniškas įsakymas Nr. 270, kuriuo liepiama bausti mirtimi į nelaisvę patekusių karių artimuosius. Šis įsakas atsirado dar karo pradžioje, kad baime priverstų vyrus kautis.

"Įsakau: 1) kiekvieną, nusiplėšusį atpažinimo ženklus (...) ir pasidavusį į nelaisvę, laikyti niekingu dezertyru, o jo šeimos narius suimti, kaip dezertyrų, sulaužiusių priesaiką ir išdavusių tėvynę (...). Tokius dezertyrus iš vadovaujančių kadrų sušaudyti iškart. 2) Patekusieji į priešo apsuptį (...), privalo kautis iki paskutinės galimybės (...). (...), jei nuspręs pasiduoti į nelaisvę – naikinti visomis priemonėmis (...), o iš pasidavusių į nelaisvę raudonarmiečių šeimų atimti valstybės pašalpą ir paramą."

Galima tik spėti, ar J.Staliną žavėjo D‘Abernono knygos ištrauka, kurioje teigiama, kad vokiečių kareiviai savo vadų bijojo labiau nei priešų.

Britų rašytojo S.S.Montefiore surinktais duomenimis, 1941–1942 m., pačioje karo pradžioje Tarybų Sąjungoje buvo nuteista 994 tūkst. kariškių, iš jų 157 tūkst. sušaudyti. Tai daugiau nei 15 divizijų.

Yra nuostata, ypač tų, kurie labai gerbia J.Staliną, kad tik tokiais griežtais būdais buvo galima suvaldyti tokią didelę armiją ir laimėti karą.

"Galimas dalykas, kad kitų šansų ir nebuvo. Nes pati sovietinė socialinė struktūra ir ekonominis pagrindas buvo paremtas tik žmonių ištekliais. O kaip tuos žmones kitaip galėjo mobilizuoti? Tik baime", – įsitikinęs Antrojo pasaulinio karo peripetijomis besidomintis klaipėdietis E.Kazlauskis.

Klaipėdos laikrodžių muziejaus eksponatai muša 30-tąjį jubiliejų. Ta proga M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas 2014 m. birželio 18 d. (trečiadienį)  19 val. Klaipėdos laikrodžių muziejaus kiemelyje (Liepų g. 12, Klaipėda) kviečia pamatyti Česlovo Stonio kompoziciją „AMŽINAI, AMŽINAI NERAMUS“ (Paulius Širvys – eilėse, dainose,  prisiminimuose).

Atlikėjai:
ČESLOVAS STONYS – aktorius;
SAULIUS SIPAITIS – aktorius;
PRANAS ZAREMBA – operos solistas.

Saulės laikrodžių parke šią vasaros pavakarę skambės tai, ko nenugali Laikas; tai kuo žavi akimirka ir kuo didinga begalybė. Į Pauliaus Širvio laikmetį sugrąžins Poeto Vienintelės prisiminimai, ištraukos iš laiškų, kaimynų, draugų ir... nedraugų mintys apie jį bei jo poeziją. Jūreiviškai Poeto sielai itin artimoje Klaipėdoje išgirsite ir laikui nepasiduodančias Jo tekstais sukurtas dainas.

„Nuo išdavystės, pasipūtimo, primityvizmo, nuo Generolų poezijoje Poetas bėgo į kavines, užkandines, bėgo į jūrą, bėgo į absoliučią Vienatvę. Taip gimė geniali Poezija, taip save naikino Poetas. Tačiau ir Poezija, ir Poetas išliko mūsų širdyse. Ateikite ne į literatūrinę popietę, ne į susitikimą su aktoriais. Ateikit į svečius pas Paulių Širvį. Jo namų durys visiems buvo atviros. Ir Klaipėdoje Jis atvers Jums savo Širdį“, – kviečia kompozicijos autorius Č. Stonys.