„Režisieriaus karjerą pradėjau būtent Venecijoje, tad man didelė garbė po 38-erių metų atidaryti mieliausią mano širdžiai festivalį“, – teigia P. Almodóvaras, tikindamas esąs dėkingu festivalio organizatoriams bei dedantis viltis, jog pateisins jų lūkesčius.

1983-aisiais Venecijos kino festivalyje buvo parodytas vienas pirmųjų režisieriaus filmų, komedijinė drama „Blogi įpročiai“ (angl. „Dark Habits“). Venecijos kino festivalyje P. Almodóvar viso buvo apdovanotas dusyk – 1988-aisiais už filmo „Moterys ties nervų krizės riba“ (angl. „Women on the Verge of a Nervous Breakdown“) scenarijų ir 2019-aisiais, pelnydamas Auksinį liūtą už karjeros pasiekimus.

Dramos „Parallel Mothers“ premjera Venecijos kino festivalyje įvyks rugsėjo 1-ąją. Lietuvos žiūrovai filmą kinuose pamatys spalio 8-ąją. Pagrindinius vaidmenis filme atlieka režisieriaus mūza, Oskaro laureatė Penélope Cruz bei aktorės Rossy de Palma ir Aitana Sánchez-Gijón. Tai – aštuntas filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka aktorė Penélope Cruz ir aštuntasis filmas, kuriame pasirodo artima jo bičiulė, aktorė Rossy de Palma.

Konstruodamas filmo siužetą režisierius ir scenarijaus autorius P. Almodóvaras lieka ištikimu sau – narsto daugumą jo filmų apraizgiusią motinystės temą. „Parallel Mothers“ pavadintą kūrinį režisierius vadina įtempto siužeto drama, kurioje kalbama apie protėvių svarbą mūsų gyvenime ir atsiminimus. Anot filmo siužeto, dviejų moterų likimai susikerta gimdymo palatoje. Dženisė (akt. Penélope Cruz) – sėkminga fotografė, Ana (akt. Milena Smit) – pasimetusi paauglė. Jos abi – vienišos, netrukus neplanuotus kūdikius gimdysiančios moterys, kurių susitikimas amžiams pakeis jųdviejų likimus.

„Kalbame iš solidarumo su aktyvistais ir jų sąjungininkais, kurie yra sulaikomi, bauginami ir patiria žiaurų elgesį“, – sakoma laiške, adresuotame Europos Komisijos pirmininkei Ursulai von der Leyen (Urzulai von der Lajen).

„Homofobinė agresija Lenkijoje auga, nes ją toleruoja valdančioji partija, kuri pasirinko seksualines mažumas kaip atpirkimo ožį, neatsižvelgdama į piliečių saugumą ir gerovę“, – sakoma laiške, paminint valdančiąją partiją „Įstatymas ir teisingumas“ (PiS).

Laišką, kurį išspausdino Lenkijos laikraštis „Gazeta Wyborcza“, Prancūzijos dienraštis „Le Monde“ ir kiti leidiniai, be kita ko pasirašė aktoriai Edas Harrisas (Edas Harisas) bei Jamesas Nortonas (Džeimsas Nortonas) ir rašytojai Paulas Austeris (Polas Osteris), Johnas M. Coetzee (Džonas M. Kutzė), Ianas McEwanas (Ijanas Makevanas) bei Leila Slimani.

Tekste buvo minimas rugpjūčio 7 dieną Varšuvoje vykęs protestas prieš LGBT teisių aktyvistės, žinomos kaip Margot (Margo), areštą. Per tą demonstraciją kilusių susirėmimų su policija metu buvo sulaikyti dešimtys žmonių.

Jame sakoma, kad Margot yra „politinė kalinė“, nes ji kaltinama sunkvežimio, ant kurio buvo homofobinių šūkių, nuniokojimu. Laiške teigiama, kad tai yra dalis „gerai finansuojamos neapykantos kampanijos“.

„Mes raginame Lenkijos vyriausybę liautis taikiusis į seksualines mažumas, nutraukti homofobiją skleidžiančių organizacijų rėmimą ir patraukti atsakomybėn asmenis, atsakingus už neteisėtus ir smurtinius 2020 metų rugpjūčio 7 dienos areštus“, – pabrėžiama laiške.

LGBT teisės Lenkijoje pastaraisiais metais, valdant partijai PiS, tapo itin opiu klausimu. PiS agituoja prieš tai, ką vadina „LGBT ideologija“ ir lygina tai su tam tikra komunizmo forma.

Keli Lenkijos regionai pasiskelbė esantys „zonomis be LGBT ideologijos“.

Dėl tokios oficialios pozicijos praeitą mėnesį buvo atmestos šešių Lenkijos miestų paraiškos gauti subsidijų pagal Europos Sąjungos programą, skatinančią kultūrinį bendradarbiavimą tarp vadinamųjų miestų dvynių skirtingose valstybėse narėse.

Festivalio vadovas Albertas Barbera gyrė P. Almodovarą, vadindamas jį „geriausiu ir įtakingiausiu“ ispanų kino kūrėju nuo Luiso Bunuelio laikų. Garbės apdovanojimas yra pirmasis vieno didžiausio Europos kino festivalių prizas P. Almodovarui. Už savo juostas „Viskas apie mano mamą“ ir „Pasikalbėk su ja“ jis yra pelnęs „Oskarą“.

Venecijos kino festivalis prasidėjo antradienį ir truks iki rugsėjo 7-osios.

P.Almodóvarą galima laikyti Kanų kino festivalio numylėtiniu – čia dėl „Auksinės palmės šakelės“ varžėsi šeši jo filmai, tačiau 69-erių metų režisieriui iki šiol jos nepavyko parsivežti į Ispaniją. 1999 m. Pietų Prancūzijos kurortiniame miestelyje jis laimėjo geriausio režisieriaus apdovanojimą už motinai dedikuotą filmą „Viskas apie mano mamą“ („Todo sobre mi madre“, 1999), o 2006 m. jo filmas „Sugrįžimas“ („Volver“, 2006) buvo apdovanotas už geriausią scenarijų. Šiame filme visos pagrindinius vaidmenis atlikusios moterys taip pat buvo įvertintos už geriausią vaidmenį. Tai nestebina, nes beveik visi stipriausi režisieriaus parašyti vaidmenys yra skirti moterims, kurios jį supo visą gyvenimą. Ne itin mylimas gimtojoje Ispanijoje, bet garbinamas už jos ribų, P.Almodóvaras tapo netiesioginiu LGBT teisių gynėju, o aktorės iš viso pasaulio jo prašė, kad sukurtų joms vaidmenį. Į iš pirmo žvilgsnio su realybe nieko bendro neturinčius ekscentriškus filmuose režisierius sudėjo visą savo gyvenimą, o visą kūrybą dedikavo vienam žmogui – savo motinai.

„Būti autentiškam brangiai kainuoja“

Taip filme „Viskas apie mano mamą“ sako Agrado – buvęs sunkvežimio vairuotojas, iškeitęs darbą į krūtis ir prostituciją. P.Almodóvaro filmai tapo prieglobsčiu ne vienam visuomenės atskirtajam: homoseksualiems vyrams, moterims, translyčiams, drag karalienėms, prostitutėms ir kt. Pats būdamas homoseksualus, režisierius savo filmuose reprezentavo tuos, kuriems konservatyvioji katalikiška bendruomenė autoritarinio režimo metais nerado vietos. 2004 m., prieš Kanų kino festivalį, duodamas interviu „The Guardian“ apie savo tuo metu naujausią filmą „Blogas auklėjimas“, P.Almodóvaras teigė, kad „translyčiai yra spjūvis į veidą idėjai, kad Dievas sukūrė žmones. Jie pakeičia savo biologinę prigimtį. Jeigu į siužetą kaip naratyvinį elementą  įpini translytį veikėją, jis pakeičia visus kitus veikėjus ir meta jiems iššūkį“. Jie tarsi tampa jo filmų metafora – žmonės retai yra tokie, kokie atrodo. Pats užaugęs konservatyviame, mačistiniame kaimelyje, režisierius visada svajojo iš jo ištrūkti. 16 metų pabėgęs į Madridą, jis atsidūrė „La Movida Madrileña“ judėjimo sūkuryje, kuris įsižiebė po F.Franco mirties. Judėjimas, prasidėjęs Madride, pasklido ir po kitus Ispanijos miestus – Barseloną, Bilbao. Naujame šalies gyvenime suklestėjo ekonomika, atsirado išraiškos laisvė, pogrindžio grupės išėjo į viešumą, „spintoje užsidarę“ homoseksualai ir kiti LGBT bendruomenės nariai pamažu nustojo slėpti savo tikrąją seksualinę tapatybę. Ryškiausiu kino atstovu šiame judėjime tapo P.Almodóvaras, savo kičiniais, camp stilistikos darbais, atspindėjęs šalies kultūrinio gyvenimo perversmą. Jis pradėjo filmuoti trumpametražius filmus, pritvinkusius atviros seksualinės laisvės, kurie išpopuliarėjo rodomi Madrido baruose. 1986 m. kartu su jaunesniuoju broliu režisierius įkūrė gamybos įmonę „El Deseo“, kuri iki šiol prodiusuoja visus jo filmus. Nors gyvena progresyvioje visuomenėje, P.Almodóvaras praeitame dešimtmetyje prisipažino sulaukęs dešiniųjų pažiūrų atstovų grasinimų nužudyti, o viena iš dešiniųjų partijų net norėjo jį paduoti į teismą. Ilgą laiką viešai neskelbęs savo politinių pažiūrų, režisierius teigė, kad jo filmai kalba už jį patį. Ir iš tiesų jis yra vienas tų, kurie 8-ajame dešimtmetyje seksualinėms mažumoms ir socialiai atskirtiems suteikė balsą, nesistengdamas jų parodijuoti. Translytės moterys, priverstos dirbti prostitutėmis, neretai mušamos agresyvių vyrų, sugebėdavo atsistoti ir parodyti daugiau humanizmo, supratingumo bei humoro nei patogiame gyvenime besislapstantys žmonės.

Enrikė, Salvadoras ar Pedro?

Pirmoji „Blogo auklėjimo“ („La mala educación“, 2004) scena. Enrikė skaito laikraščių ištraukas, ieškodamas įkvėpimo naujai istorijai. Akys užkliūva už istorijos apie jauną motociklininką, mirtinai sušalusį greitkelyje, kurį pasivijusi policija suprato, kad vairuotojas jau ilgą kelio atkarpą važiavo be gyvybės ženklų. Jis išsikerpa pranešimą ir padeda prie kitų iškarpų, kurios galbūt kažkada pavirs į filmą. Į biuro duris pasibeldžia jaunas darbo ieškantis aktorius, prisistatydamas Ignacio vardu (Gaelis García Bernalis). Tai – pirmoji Enrikės meilė iš seminarijos laikų. Daugiau nei 20 metų nematytas Ignacio, dabar pasivadinęs Ancheliu, nori vaidinti jo filmuose ir savo vaikystės draugui įteikia parašytą istoriją „Apsilankymas“. Sunkiai nupasakojamas „Blogo auklėjimo“ siužetas paremtas paties P.Almodóvaro gyvenimu, bent jau iš dalies. Enrikės biuras – tai režisieriaus gamybos įmonės „El Deseo“ vidaus replika, kuriame ir realybėje kabo fikcinio veikėjo sukurtų filmų plakatai. P.Almodóvaras vaikystėje mokėsi seminarijoje ir buvo bažnytinio choro solistas. Nors mokyklos laikais jis nebuvo seksualiai išnaudojamas kunigų kaip veikėjas Ignacio, kalbėdamas apie šį filmą režisierius pasakojo, kad pažinojo nemažai berniukų, kuriems tai teko patirti toje pačioje seminarijoje. Vieną kunigų teko išmesti iš mokyklos, bet, kaip paaiškėjo vėliau, jis tiesiog buvo perkeltas į kitą berniukų seminariją. Apie P.Almodóvaro praeitį užsimenama ir autobiografiškiausiame jo kūrinyje iki šiol – „Skausmas ir šlovė“ („Dolor y gloria“, 2019), kurio premjera įvyko praeitą mėnesį Kanuose. Naujausiame filme režisieriaus dienos seminarijoje prisimenamos tik protarpiais, parodant trumpą montažą apie karjerą berniukų chore. Kaip ir realybėje Pedro, taip ir filmo veikėjas Salvadoras nenorėjo eiti į seminariją. Pasak režisieriaus, Dievas jo neapdovanojo tikėjimu, todėl, palikęs mokyklą, jis tapo agnostiku. Pasenusį Salvadorą filme pradeda kamuoti kūrybinė krizė, kurios viena priežasčių – vis prastėjanti režisieriaus sveikata. Jį kamuoja tinitas, nemiga, nugaros skausmai ir dažnai pasikartojantis springimas, dėl kurio jis turi valgyti sutrintą maistą. Antonio Banderaso suvaidintas Salvadoras išvaizda kiek primena patį P.Almodóvarą – pražilusi barzdelė ir pasistoję balti plaukai tapo neatskiriamu režisieriaus bruožu. Jį taip pat jau kurį laiką kankina silpnėjanti sveikata: po kelio ir nugaros operacijos filmuojant „Chuljetą“ („Juljeta“, 2016), P.Almodóvaras negalėjo stovėti ilgiau nei pusvalandį. Tačiau kūryba jam yra tai, kas leidžia pamiršti fizinį skausmą. O Salvadorui padeda heroinas, nunešdamas jį į vaikystę kaime. Kurdamas filmus, kuriuose bent kiek atsispindi jo asmeninis gyvenimas, režisierius pasitelkia „filmas filme“ metodą. „Blogo auklėjimo“ pabaigoje paaiškėja, kad Ignacio vaikystės prisiminimai yra naujausio Enrikės filmo dalis, o „Skausmo ir šlovės“ paskutinė scena atskleidžia, kad visos Salvadoro kelionės į vaikystę yra scenos iš jo naujo kūrinio ir juo jaunystėje taip besirūpinusi motina – tik aktorė – įkūnytas švelnus jos atspindys. P.Almodóvaro sukuriama metafikcija sako, kad viskas, ką matote, yra išgalvota. Todėl kad ir kaip bandytume filmuose užčiuopti jį patį, tik pats režisierius žino, kas yra tikra, o kas – jo vaizduotė.

Viskas apie mano mamą

2014 m. atsiimdamas apdovanojimą Liono Lumiére kino festivalyje, P.Almodóvaras emocionalioje kalboje prakalbo apie savo motiną Franciscą, kuri buvo didelis jo kūrybos įkvėpimas. Mažame miestelyje, nutolusiame 200 km į pietus nuo Madrido, jis augo moterų apsuptyje. Be motinos, Pedro gyveno kartu su dviem vyresnėmis seserimis Antonia ir Maria Chesus, kurios taip pat juo rūpinosi. Su tėvu, vietiniu vyndariu, režisierius sunkiai rasdavo bendrą kalbą. Neretai jis sūnų vadino svetimu ir nuolat klausdavo, į ką šeimoje jis atsigimė. Kai režisierius pabėgo į Madridą, tėvas net grasino pasiųsiantis civilinę apsaugą, kad jį pargabentų atgal. Galbūt dėl to P.Almodóvaro filmuose taip retai sutinkame heteroseksualius vyrus. Filme „Viskas apie mano mamą“ jų išvystame vos kelis: sūnų Estabaną, kurį filmo pradžioje mirtinai pervažiuoja automobilis, tėvą, nebesigaudantį aplinkoje ir neatpažįstantį savo dukros, bei dar kelis epizodinius vaidmenis atliekančius teatro aktorius ir gydytoją. „Oskarą“ užsienio filmų kategorijoje laimėjusį kūrinį režisierius dedikavo aktorėms, vaidinusioms aktores, ir savo motinai, kurį mirė tais pačiais metais. Francisca pati kartais vaidindavo mažus vaidmenis savo sūnaus filmuose „Moterys ties nervų krizės riba“ („Mujeres al borde de un ataque de „nervios“, 1998), „Kika“ (1993). „Nors mano mama gyveno paprastos namų šeimininkės gyvenimą, ji buvo ypač kūrybinga moteris. Ji turėjo gerą intuiciją, humoro jausmą ir gebėjimą apsukriai išspręsti problemas. Manau, ji įkvėpė daugelį mano parašytų veikėjų moterų“, – viename interviu savo prisiminimais dalijosi režisierius.

Vienai iš dažnai jo filmuose vaidinančių aktorių, Penélopei Cruz, neretai tekdavo motinos vaidmuo. „Viskas apie mano mamą“ ji vaidino jauną vienuolę, pastojusią nuo translyčio, kuris ją užkrečia ŽIV. 2006 m. filme „Sugrįžimas“ ji įkūnija Raimundą, auginančią jauną dukterį Paulą (Yohana Cobo). Ši nužudo savo tėvą Pako, kuris bando ją išprievartauti teigdamas, kad nėra tikrasis jos tėvas. O Raimundos sesuo Solė (Lola Dueñas) susiduria su praeities vaiduokliu – savo motina, kuri prieš trejus metus žuvo gaisre su tėvu, tačiau, kaip vėliau paaiškėja, tai ji sukėlė gaisrą, išvydusi savo vyrą su kita moterimi lovoje. Nors iš pirmo žvilgsnio siužetas primena muilo operą, režisierius šiame filme perteikia matriarchatą, kuris gyvavo kaimo šeimose. Vaikystėje apsuptas ne tik šeimos, bet ir kaimynių moterų, jis stebėjo jų gyvenimą, vėliau hiperbolizuotai perkeldamas jas į savo kūrinius. Raimundą suvaidinusi P.Cruz prisimena susitikimą su režisieriaus motina, kuris jai padėjo suprasti jo susižavėjimą moterimis ir kodėl jis taip gerai jas supranta. Naujausiame P.Almodóvaro filme „Skausmas ir šlovė“, paremtame paties režisieriaus gyvenimu, aktorė įkūnija Jacintą, kuri yra jo tikrosios motinos prototipas. Apsigyvenusi mažame kaimelyje su sūnumi Salvadoru ir vyru, ji greit pasinaudoja sūnaus galimybe rašyti ir skaityti, kad galėtų pertvarkyti namus (realybėje ji užsidirbdavo pinigų rašydama laiškus nemokantiems rašyti ir skaityti kaimynams). Megzdama kitos kaimelio moters namuose, Jacinta Salvadorui gauna stipendiją, leisiančią jam studijuoti seminarijoje ir įgyti išsilavinimą. P.Cruz suvaidinta veikėja įkūnija režisieriaus motinos apsukrumą, kuriuo jis taip žavėjosi. Filmo pabaigoje jau mirštanti motina Salvadorui priekaištauja, kad savo filmuose jis vaizduoja motinos kaimynes, kurioms tai nepatinka, ir išreiškia norą, kad ji niekada netaptų viena iš jo veikėjų. Tačiau begalinė režisieriaus meilė motinai niekada neleido jam ištesėti šio pažado – ji visada bus jo filmų dalimi.

Vaikystės spalvos

Pabaigoje norėjau pakalbėti apie ryškias almodovariškas spalvas, tačiau, perskaičiusi jo 2014 m. Lione pasakytą kalbą, manau, kad geriau paskutinį žodį suteikti pačiam režisieriui. „1987 m. paprašiau mamos suvaidinti mažą vaidmenį savo filme „Moterys ties nervų krizės riba“. Kartu buvome persirengimo kambaryje, kur kostiumų dizainerė jai rinko sukneles. Besiruošdamas išeiti, staiga išgirdau motiną, sakančią dizainerei: „Aš nenoriu juodos suknelės, duok man ką nors ryškesnio.“ Ir tada ji pradėjo aiškinti apie savo ilgalaikius santykius su juoda spalva, ko anksčiau niekada man neteko girdėti. Dėl gedulo, būdama nėščia, ji turėjo dėvėti juodus drabužius. 30 metų ji rengėsi tik juodai ir po to niekada nenorėjo matyti šios spalvos. Aš negalėjau įsivaizduoti nėščios motinos, apsirengusios juodais drabužiais. Dažnai žmonės manęs klausia apie spalvas mano filmuose. Manau, aš naudoju savo vaikystės spalvas – ryškias, sprogstančias spalvas, kurias buvo taip sunku išgauti 9-ojo dešimtmečio laboratorijose. Mirus motinai, pradėjau mąstyti apie jų ištakas savo kūriniuose. Norėčiau galvoti, kad mano aistra spalvoms yra motinos atsakas į ilgametį gedulą. Nors ilgą laiką ji rengėsi juodai, savyje ji nešiojo kerštą toms tamsioms monochroninėms spalvoms. Aš buvau jos kerštas ir tikiuosi, kad gana geras. 35-erius metus aš stengiausi visa širdimi.“

Antradienį festivalio prezidentas Pierre'as Lescure'as (Pjeras Lekiuras) ir jo direktorius Thierry Fremaux (Tjeri Fremo) sakė, kad „Kanai su džiaugsmu priima unikalų ir itin populiarų menininką. Jo darbai jau sukūrė amžiną nišą kino istorijoje“.

P. Almodovaras kuria filmus jau 35-erius metus, o tarptautinio pripažinimo jis sulaukė 1988 metais, kai pasirodė juosta „Moterys ties nervų krizės riba“ (Mujeres al borde de un ataque de nervios). Ji buvo nominuota „Oskarui“.

Šiame filme, kupiname juodojo humoro, populiariosios kultūros elementų ir sekso, pagrindinius vaidmenis sukūrė aktoriai Penelope Cruz (Penelope Krus), Javieras Bardemas (Chavjeras Bardemas) ir Antonio Banderasas (Antonijus Banderasas).

67-erių metų P. Almodovaras sakė, kad šiai užduočiai atiduosiąs „kūną ir sielą“. Be to, jis teigė esąs „dėkingas, pagerbtas ir šiek tiek pritrenktas“.

Kanų kino festivalis vyks gegužės 17–28 dienomis.

P. Almodóvaras – vienas garsiausių visų laikų Ispanijos režisierių, dviejų „Oskarų“ laureatas. 67-erių scenaristas, rašytojas, prodiuseris, muzikantas ir kino režisierius tapo kultūriniu Ispanijos herojumi, jos naujo postmodernistinio įvaizdžio kūrėju.

P. Almodóvaras gimė mažame Ispanijos provincijos miestelyje netoli Servanteso išgarsintos La Mančos, neturtingoje darbininkų šeimoje, lankė griežtas religines mokyklas. Sulaukęs 17-os tiesiog išsprunka į Madridą – be šeimos ir pinigų. Vos atvykęs  įsitaiso asistentu telefonų stotyje, o iš šiame darbe užsidirbtų pinigų nusiperka „Super 8“ kamerą. Su ja pradeda kurti trumpo metražo filmus pagal savo paties scenarijų, rodo juos baruose, naktiniuose klubuose ir netrukus labai išpopuliarėja. Taip prasideda jo pirmasis filmų kūrimo etapas, besitęsiantis iki 1980-ųjų, kai Pedro sukurs savo pilnametražį.

Šiandien nėra kito režisieriaus, sugebančio taip jautriai piešti moterų portretus ir atskleisti žmogiškų jausmų painiavą, atjausti savo herojes, žavėtis jų gudrybėmis, jas supančius daiktus paversti fetišu.

Jo gyvenimą pakeičia po generolo Franko mirties Ispanijoje kilęs visuomenės ir meno judėjimas „La Movida Madrileña“. Kritikai pastebi, kad būtent jis išlaisvina Ispanijos papročius. Prieš tapdamas kino režisieriumi P. Almodóvaras piešia komiksus, rašo apsakymus ir straipsnius, priklauso avangardinei teatro trupei „Los Goliardos“. Čia susipažįsta su profesionalia vaidyba ir su Carmen Maura, vėliau tapsiančia viena iš jo pagrindinių aktorių. Pats režisierius vėliau prisiminė: „Atėjau į kiną specifiniu metu – tai buvo naujos demokratijos Ispanijoje pradžia, kai ir kinas turėjo sureaguoti į ilgus Franko valdymo metus. Atsirado laisvė ir reikėjo ja pasinaudoti. Rodyti iki tol uždraustus arba į pakraščius nugrūstus dalykus“.

Žavingiausias unikaliu stiliumi pasižyminčio P. Almodóvaro bruožas – lengvos, žaismingos, šiek tiek vulgarios melodramos su juodojo humoro elementais. Daugumos jo filmų personažai – laisvi, moraliai nepriklausomi vyrai ir moterys. Nesvarbu, ar vienuolės, ar šiuolaikinės merginos, ar advokatai, nesvarbu, kokiam socialiniam sluoksniui jie priklauso, jo personažai yra savo gyvenimo šeimininkai. Visi jie trokšta meilės, prisirišimo, nors brangina laisvę ir nepriklausomybę. Jo filmai kupini meilės senajam klasikiniam kinui, tiesiog prigrūsti citatų iš garsių filmų, persmelkti aistros, beprotiškų poelgių, neįtikimiausių siužeto peripetijų.

Mane dažnai kaltina peržengus nustatyto elgesio ribas. Tai reiškia, kad mano herojai gyvi. Kad mano žiūrovai gyvi.

Savo kūryboje Alomodovaras išgyveno evoliuciją nuo skandalingų, pankiškos estetikos aštuntojo, devintojo dešimtmečio filmų, kuriuose gyveno gausybė įvairiausių antiherojų – transvestitų, keistuolių, maniakų ir isterikų, tada jį domino lyties klausimai ir apskritai viskas, kas uždrausta ir netelpa į nustatytus padorumo kanonus, iki subtilių, melancholiškų psichologinių dramų apie moteris. Daugelio kritikų nuomone, šiandien nėra kito režisieriaus, sugebančio taip jautriai piešti moterų portretus ir atskleisti žmogiškų jausmų painiavą, atjausti savo herojes, žavėtis jų gudrybėmis, jas supančius daiktus paversti fetišu.

Ispanas ir Holivudui atrado ne vieną žvaigždę. Ryškiausios iš jų – Antonio Banderas ir Penélope Cruz, o jo kūrybą sunku įsivaizduoti be jo mylimų artisčių Carmen Mauros, Chus Lampreave, Cecilios Roth, Victorios Abril ar vienoje Madrido kavinėje atrastos Rossi de Palmos. Jos visos dievina P. Almodóvarą, mėgsta filmuotis jo juostose, nes piešia jis jas mylėdamas, suprasdamas, užjausdamas, nepaisant komplikuotų kino asmenybių ir charakterių.

Būti įsimylėjusiam yra gerai. Bet menininkui ne visai naudinga būti laimingam.

Gal paskutiniai jo filmai ir ne visiems vienodai patinka, tačiau kino pasaulis vis tiek laukia naujų jo darbų. „Mane dažnai kaltina peržengus nustatyto elgesio ribas. Tai reiškia, kad mano herojai gyvi. Kad mano žiūrovai gyvi. Ir mano darbas bei kūryba gyvi! Aš keičiu filmų temas, siužetus. Naujame (XXI) amžiuje aš tapau niūresnis ir ėmiau blaiviau žiūrėti į gyvenimą. Bet iš pagrindų aš nepasikeičiau. Aš toks pat, tik vyresnis ir senesnis. Būti įsimylėjusiam yra gerai. Bet menininkui ne visai naudinga būti laimingam. Kai aš rašiau scenarijų filmui „Moterys ties nervų krizės riba“( 1998 m.), buvau įsimylėjęs ir labai nelaimingas. Visus savo išgyvenimus ir kančias aš paverčiau komedija,“ – viename interviu kalbėjo Pedras Almodovaras.

Tai pirmas ispanų režisierius, surinkęs per 120 tarptautinių kino apdovanojimų, tarp jų du „Oskarai“, Europos kino akademijos, Kanų, Berlyno ir kitų garsių tarptautinių kino festivalio prizai.

LRT Kultūra rengiasi parodyti 12 kontroversiškojo ispano filmų.  Retrospektyvoje surinkti tiek ankstyvieji, tiek brandžiojo periodo ispanų garsenybės filmai.

„Oskarus“ dalijanti JAV Kino meno ir mokslo akademija vertins jemeniečių režisierės Khadijos al Salami (Chadijos Salami) juostą „Aš – Nodžum, 10-ies metų ir išsiskyrusi“ (Ana Nojoom bent alasherah wamotalagah), kurioje nagrinėjama vaikų nuotakų kultūros tema, sakoma Akademijos pareiškime.

Tarp konkursui pateiktų filmų taip pat yra olandų režisieriaus P. Verhoeveno trileris „Elė“, kuriame vaidina prancūzų aktorė Isabelle Huppert (Isabel Hiuper), ir sekmadienį mirusio legendinio lenkų režisieriaus Andrzejaus Wajdos (Andžejaus Vaidos) „Povaizdis“ (Powidoki). A. Wajda pavaizdavo paskutinius tapytojo avangardisto Wladyslawo Strzeminskio (Vladyslavo Stžeminskio), kuris kovojo su stalinizmu, gyvenimo metus. Kai kas šį filmą laiko mūsų laikų Lenkijos, valdomos konservatyvios partijos „Įstatymas ir teisingumas“, metafora.

Meksikietis Jonas Cuaronas (Chonas Kuaronas), garsaus režisieriaus Alfonso Cuarono (Alfonso Kuarono) sūnus, režisavo Meksikos vardu pateiktą filmą „Desierto“, o Ispanija pasiūlė P. Almodovaro „Chuljetą“ – gyvybe trykštantį krizę išgyvenančios moters portretą.

Šveicarija pateikė Claude'o Barras (Klodo Bara) animacinę juostą „Mano, Cukinijos, gyvenimas“ (Ma vie de Courgette) , o Italija atsiuntė Gianfranco Rosi (Džanfranko Rosio) dokumentinę juostą „Ugnis jūroje“ (Fuocoammare) apie migrantų gyvenimus, daugiausia – Italijos Lampedūzos saloje.

Tuo tarpu Lietuva siūlo režisieriaus Kristijono Vildžiūno „Senekos dieną“.

Vėliau šiais metais akademija parengs preliminarų „trumpąjį“ sąrašą, o sausio mėnesį paskelbs penkis nominantus. 89-oji „Oskarų“ įteikimo ceremonija įvyks kitų metų vasario 26 dieną.

Šiemet geriausio filmo užsienio kalba „Oskarą“ laimėjo vengrų režisieriaus Laszlo Nemeso (Laslo Nemešo) „Saulo sūnus“ (Saul fia).

Naujas kūrybos etapas?

Dar visai neseniai atrodė, kad savo šešiasdešimtąjį gimtadienį pasitikęs "Šaltais apkabinimais" (2009 m.) modernaus kino klasiku tapęs P.Almodóvaras ryžosi pradėti naują savo kūrybos etapą, nuliūdindamas nemažą savo buvusių gerbėjų armiją. Mat šiame filme jau nebuvo režisierių išgarsinusių pikantiškų ingredientų ir transvestitų parado, kuris taip dažnai pagardindavo ant kičo ribos balansuojančias ankstesnes pikantiškas istorijas.

Dar niūresnė ir net baisesnė buvo "Oda, kurioje gyvenu" (2011 m.), sukurta pagal prancūzų rašytojo Thierry Jonquet romaną "Tarantulas". Čia net režisieriaus talismanu dažnai vadinamo Antonio Banderaso talentas sužibo visai netikėtomis spalvomis.

Matyt, pajutęs grėsmę ir pavojų nebepatikti savo seniems ir ištikimiems gerbėjams, režisierius leidosi į pikantišką nuotykį žaismingu pavadinimu "Aš tokia susijaudinusi!", kurio pradinis titras skelbia: "Viskas, ką čia pamatysite, yra išmonė, neturinti nieko bendra su realybe." Šis perspėjimas buvo realizuotas su kaupu, bet filmas jau balansavo ant pavojingos ribos, kai pikantiški anekdotai kelia ne juoką, o visai priešingas emocijas. Naujajame, jau dvidešimtajame režisieriaus filme "Chuljeta" firminio almodovariško humoro neliko nė kvapo. Tai skaudus pasakojimas apie dvi vieną nuo kitos nutolusias moteris, kurios tarsi dvi planetos skraido savo orbitomis ir vis labiau tolsta viena nuo kitos.

Filmas be priemaišų

Drama "Chuljeta" sukurtą pagal Nobelio premijos laureatės Alice Munro tris apsakymus "Atsitiktinumas", "Greitai" ir "Tylėjimas", kuriuos jungia ta pati herojė. P.Almodóvaras susidomėjo galimybe ekranizuoti šios rašytojos prozą po to, kai perskaitė jos apsakymų rinkinį "Bėglė" (atidūs žiūrovai A.Munro knygų viršelius spėjo pamatyti filme "Oda, kurioje gyvenu". Anot režisieriaus, šį kartą jis norėjęs sukurti gryno žanro kino pavyzdį be priemaišų: "Tai šiurkšti drama su paslapties elementais: herojė ieško dukros, nežinodama, kodėl ši ją kažkada paliko. Tokie skaudūs dalykai kartais atsitinka, bet to neįmanoma nei suprasti, nei priimti."

Prieš dvylika metų, sulaukusi aštuoniolikos, Chuljetos dukra Antija kelioms savaitėms išvyko į religinę bendruomenę, bet namo taip ir negrįžo. Skaičiusieji A.Munro apsakymus pastebi, kad nors režisierius stengiasi nenutolti nuo tekstų, rašytojos istorijas iš Kanados perkėlus į saulėtą Ispaniją, pasikeitė labai svarbūs akcentai. Iš A.Munro tekstų sklinda šalta ir paslaptinga atmosfera, o nedaugžodžiaujantys herojai provokuoja skaitytojų vaizduotę. Filme kunkuliuoja aistros ir dominuoja režisieriui būdingos ryškios spalvos.

Stilinga, bet nejauku

Pagrindinę heroję Chuljetą, kurią drąsiai galima pavadinti dar viena P.Almodóvaro moterimi ant nervų krizės ribos, filmo pradžioje užtinkame stilingai įrengtame, bet jaukumu nedvelkiančiame bute naujame Madrido rajone. Ji ryžosi keisti gyvenimo būdą ir jau pakėlė sparnus vykti su draugu į Portugaliją, bet, atsitiktinai gatvėje susitikusi dukros draugę, pakeičia planus. Prasideda dvi susipinančios gyvenimo istorijos. Pirmoji, kai Chuljeta dar buvo jauna, bet jau tada natūralų jaunystės džiaugsmą ėmė temdyti kaltės jausmas, kuris dar labiau sustiprėjo jos vyrui žuvus audringos jūros bangose. Antroji istorija – dabartinės Chuljetos bandymas suvokti jos sujauktos ramybės priežastis.

Seanso metu ryškiai jaučiamos režisieriaus pastangos pasufleruoti žiūrovui, ypač tam, kuris nežino jo ankstesnių filmų stilistikos, ko toliau reikėtų laukti. Kanų festivalyje P.Almodóvaras ragino nedaryti skubotų išvadų ir teigė, kad "Chuljetą", kaip ir kitus jo filmus, verta peržiūrėti du kartus: "Juk jūs negalite visko žinoti apie žmones arba mėgautis jų kompanija, kai sutinkate juos pirmą kartą."

"Chuljeta" ("Julieta") ***

Drama. Ispanija, 2016 m. Rež. P.Almodóvaras. Vaidina Emma Suárez, Adriana Ugarte, Rossy de Palma, Darío Grandinetti.

veiksmas 2

humoras 1

įtampa 2

erotika 1

siaubas 1

Kino kritikai jau suskubo istoriją apie motinos meilę dukrai pakrikštyti „almodovariškiausiu Almodóvaro filmu“. Kanų kino festivalyje pristatytas 20-asis kino kūrėjo darbas – istorija apie Madride gyvenančią Chuljetą, kuri su mylimuoju Lorensu ketina persikelti į Portugaliją. Poros planus sujaukia netikėtas Chuljetos susitikimas su dukters, kurios ji nematė jau daug metų, vaikystės drauge.

Ši papasakoja, kad paauglystėje į stovyklą išvykusi ir namo negrįžusi dukra Antija gyvena Šveicarijoje ir augina tris vaikus. Išgirsta žinia priverčia Chuljetą grįžti į namus, kuriuose užaugino dukterį, ir pradėti rašyti prisiminimus, kurie turėtų paaiškinti skaudaus išsiskyrimo priežastis.

Sudėtingas ir spalvingas moterų vidinis pasaulis – teritorija, po kurią P. Almodóvaras žvalgosi ir naujame filme. Genialiai vaidmenis moterims rašantis kūrėjas prisipažįsta: „Aš susitapatinu su visais savo personažais. Geriau ar blogiau, tačiau jie reprezentuoja patį mane.“ Dėl šios priežasties daugelyje kūrėjo filmų galima įžvelgti autobiografinių elementų – nuo veikėjų portretų iki detalių interjere.

Kelias iki naujo filmo nebuvo lengvas. Pagal tris Nobelio premijos laureatės, kanadiečių rašytojos Alice Munro istorijas parašytą scenarijų P. Almodóvaras ketino įgyvendinti Kanadoje anglų kalba, o pagrindinį vaidmenį patikėjo Meryl Streep. Ši sutiko su pasiūlymu, tačiau neradęs tinkamos lokacijos Šiaurės Amerikoje režisierius grįžo į gimtinę ir sukūrė filmą, kuris dvelkia ispaniška aistra ir melancholija.

„Chuljetoje“ galima atpažinti jau vizitine kortele tapusį režisieriaus stilių – ryškios ir sodrios spalvos, estetiški kadrai, daugiasluoksnis siužetas ir jausminga muzika, kurią sukūrė jau daug metų su P. Almodóvaru dirbantis kompozitorius Alberto Iglesias, žiūrovams pažįstamas iš ankstesnių ispano filmų „Viskas apie mano mamą“, „Pasikalbėk su ja“, „Blogas auklėjimas“, „Sugrįžimas“ garso takelių.

„Kaip ir visi P. Almodóvaro filmai, taip ir šis yra nepakartojamai stilingas – beveik haliucinacinis“, – portale „TheArtsDesk“ teigia kino kritikas Markie Robsonas-Scottas, o ispanų portalo „El Fanzine“ kino apžvalgininkas Gonzalo Lira Galvánas recenzijoje pabrėžia: „Almodóvaras grįžo į žanrą, kurį išmano geriausiai.“

Naujausiame filme pasirodo mylimi P. Almodóvaro aktoriai. Lorensą vaidina iš „Pasikalbėk su ja“ pažįstamas Darío Grandinetti. Epizodinį vaidmenį atlieka ekstravagantiškoji Rossy de Palma, o Chuljetą įkūnija pirmą kartą ispano filme vaidinančios aktorės Emma Suárez ir Adriana Ugarte. Pastaroji jau vadinama naująja režisieriaus mūza.

Laišką išplatino Europos autorių bendrijas vienijanti organizacija, kuriai priklauso ir asociacija LATGA. Naujausiame laiške svarbiausi ir įtakingiausi Europos kultūros veikėjai ragina EK prezidentą Jeaną-Claude`ą Junckerį kuo greičiau rasti sprendimą, kuris nebeleis interneto gigantams slėptis už pasenusių įstatymų ir pasiimti didžiąją dalį pinigų už autorių sukurtą turinį. Autorių laiške taip pat teigiama, kad ši problema aktuali ne tik popžvaigždėms ir muzikos sektoriui, bet ir visai kūrybinei bendrijai, kurią sudaro kompozitoriai, rašytojai, režisieriai, scenaristai, fotografai, skulptoriai ir kiti kūrėjai.

Laiške rašoma, kad dominuojančios rinkos dalyvės tokios, kaip „YouTube“ gyvena iš vartotojų įkelto turinio. Jos menkai, o dažnai ir visai neatlygina už menininkų darbą. Pasak autorių, tai tempia visą kūrybinės rinkos vertę žemyn.

Kompozitorius ir vokiečių grupės „Scorpions“ daininkas Klausas Maine'as sakė, kad EK negali praleisti galimybės išspręsti didžiausio šio dešimtmečio iššūkio ir ateities kartų menininko labui tai reikia pakeisti jau dabar.

Laišką jau pasirašė daugiau nei tūkstantis kūrėjų. Pasirašiusiųjų delegacija paprašė tiesioginio susitikimo su EK J.-C. Junckeriu, kad galėtų pareikšti savo nuomonę asmeniškai.

Pastaruoju metu EK jaučia vis didesnį spaudimą šiuo klausimu. Prieš mėnesį EK vadovui J.-C. Junckeriui ir viceprezidentams atvirą laišką parašė 58 europarlamentarai. Jame buvo akcentuojama, kad tokie interneto gigantai, kaip „Google“, „Apple“ ir kiti, nepakankamai sąžiningai dalijasi su autoriais savo uždarbiu. Laiške buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad turinį sukuria ir vertę generuoja autoriai, bet didžiausią uždarbį pasiima jų kūrybą viešinančios korporacijos. Ypatingą dėmesį siūlyta atkreipti į tokias platformas, kaip „YouTube“, kuriose vartotojai patys dalijasi turiniu.

Naują autorines ir gretutines teises reglamentuojančių įstatymų paketą planuojama išleisti jau šį rudenį.