Gaila išmesti

Gailėdami išmesti dešimtmečiais kauptas knygas, dalis žmonių kreipiasi į miesto bibliotekas.

Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos direktorė Laura Juchnevič teigė, kad dėl knygų atidavimo žmonės skambina labai dažnai.

„Paprašome, kad pateiktų informaciją, kokios tai knygos, kokio dydžio kolekcija. Jeigu biblioteka sutvarkyta ir sukataloguota – fantastiška. Paprašome pateikti ir nuotraukas, sąrašą, informaciją, kokio leidimo knygos, tuomet su artimaisiais kalbama, kokių knygų bibliotekai trūksta, ką mes galėtumėme priimti į savo kolekciją“, – pasakojo L. Juchnevič.

Anot jos, kartais dėl knygų nepriėmimo į bibliotekos lentynas kyla ir nesutarimų, kadangi žmonės pageidauja, kad bibliotekininkai priimtų visas turimas knygas ir dar atvažiuotų į namus jų pasiimti.

Laura Juchnevič / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Priimti visų negali

Tačiau bibliotekos darbuotojai negali priimti visų knygų, kadangi vienos jų – itin seno leidimo, o kitas jau turi.

„Kartais paimame knygas ir informuojame artimuosius, kad tos knygos keliaus ne į bibliotekos fondą, o į mainų lentynas arba bus panaudotos kitiems tikslams – socialiniams projektams. Darome lauko skaityklas arba bendradarbiaujame su kitomis įstaigomis ir perduodame jiems knygas. Labai priklauso nuo to, kokie yra pačių žmonių lūkesčiai ir ką galime paimti tiesiog įsivertinę. Tai iš tikrųjų yra dažnas klausimas ir ganėtinai didelė problema“, – pažymėjo L. Juchnevič.

Bibliotekos tarpusavyje bendradarbiauja, tad jeigu viena neima pasiūlytų knygų, jas priima kita.

„Bibliotekos dažniausiai prašo ir pageidauja knygų, kurios būtų naujos – iki dešimties metų senumo, geriausia – iki penkerių metų, jeigu tai yra asmenybės, mokslininko, menininko, kūrėjo biblioteka, taikomi truputėlį kiti kriterijai. O jeigu tai yra paprasta, asmeninė biblioteka ir sukauptos knygos, kurios savu laiku buvo populiarios, klasikinės, bet dabar mažai skaitomos, kaip ir nelabai turime galimybę tokias priimti“, – paaiškino bibliotekos direktorė.

Jeigu biblioteka sutvarkyta ir sukataloguota – fantastiška.

Pasitelkia instaliacijų kūrimui

Tačiau jeigu knyga išskirtinė, vertinga ir reta, turinti kokių nors įrašų, biblioteka ją priimtų.

Jeigu bibliotekoms knygų nereikia, jas galima atiduoti ir perdirbimui. Dar vienas būdas – atiduoti menininkams, kurie iš knygų daro įvairius meno kūrinius.

„Kūrėjai, menininkai, režisieriai kreipiasi į bibliotekas, klausia dėl nurašytų, nebereikalingų knygų, bet kol kas nelabai galime jiems padėti dėl galiojančių tvarkų, galbūt nuo metų vidurio situacija truputėlį pasikeis. Tai asmeninio požiūrio dalykas, kaip mes suprantame antrą knygos gyvenimą. Ar mes jaučiame, jog mums yra viskas gerai su tuo, kad knyga bus perkurta, perdaryta, išpjaustyta, naudojama kaip medžiaga kažkokioms instaliacijoms, ar tai mums nėra labai priimtina? Man gražu, kai iš knygų padaromi meno kūriniai, skulptūros, instaliacijos, bet esu mačiusi ir labai daug kritikos tokiems kūriniams“, – tikino L. Juchnevič.

Pasak bendrovės generalinio direktoriaus Tomo Eikino, aukšti pakuotės perdirbimo rodikliai Lietuvai leidžia lyderiauti Baltijos šalių regione.

„Kadangi esame vienintelė gamybos įmonė regione, kuri perdirba makulatūrą, Latvijai ir Estijai tai iš esmės sprendžia popieriaus atliekų problematiką – nėra alternatyvių tiekimo grandinių poreikio. Skaičiuojame, kad tokio pat kiekio makulatūros pristatymas į Lenkijoje ir Vokietijoje veikiančius fabrikus logistikos kaštus išaugintų bent keturis kartu. Taip pat nesukurtų pridėtinės vertės šalies bendrajam vidaus produktui“, – pranešime sakė T. Eikinas.

Paskutiniais „Eurostat“ duomenimis, Baltijos šalyse perdirbimui surenkamų popieriaus atliekų per trejus metus išaugo 10 proc., o metinis augimas siekia 5 proc.

Daugiausia gofrokartono makulatūros surenkama Lietuvoje – per 100 tūkst. tonų, Estijoje – apie 75 tūkst. tonų, Latvijoje – per 55 tūkst. tonų. Daugiau nei puse šio kiekio pristatoma perdirbimui į Klaipėdą.

Jos siūlomais pakeitimais norima paskatinti perdirbėjus didinti pasiūlą, mainais ir už tai gaunant papildomą kiekį medienos, kurią galima įsigyti pusmetiniuose aukcionuose.

„Įmonės, kurios parduos ir pateiks medienos perdirbimo liekanas aukcionuose per elektroninę medienos pardavimo sistemą, gaus papildomą limitą valstybiniuose miškuose pagamintai žaliavinei medienai pirkti pusmetiniame aukcione“, – ketvirtadienį pranešė ministerija.

Pasak jos, gamybos atliekos dabar parduodamos į užsienį, o Lietuvos biokuro gamintojams jos nesiūlomos.

„Dalis pramonės įmonių medienos perdirbimo liekanas parduoda tiesiogiai užsienio įmonėms net nesiūlydamos šios produkcijos Lietuvos biokuro gamintojams“, – teigiama ministerijos pranešime.

Dalis pramonės įmonių medienos perdirbimo liekanas parduoda tiesiogiai užsienio įmonėms net nesiūlydamos šios produkcijos Lietuvos biokuro gamintojams.

Jame nurodoma, jog Lietuvoje per metus susikaupia 600 tūkst. kubinių metrų medienos perdirbimo liekanų – pjuvenų, nuopjovų ir atraižų, tokis kiekis gali padėti užsitikrinti reikiamą kiekį biokuro ateinančiam šildymo sezonui.

„Medienos pramonės liekanas išvežančios įmonės bendrai perdirba apie 1,5 mln. kubinių metrų medienos per metus, iš jo apie 40 proc. sudaro liekanos, tai yra apie 600 tūkst. kubinių metrų. Toks šios žaliavos kiekis ženkliai padidintų biokuro pasiūlą šalies rinkoje“, – skelbia ministerija.

Ministerijos parengtus prekybos valstybiniuose miškuose pagaminta žaliavine mediena ir miško kirtimo liekanomis tvarkos aprašo pakeitimus dar turės patvirtinti Vyriausybė.

Anksčiau šią vasarą jau patvirtinta laikina tvarka, pagal kurią didiesiems perdirbėjams apribojamas pusmetiniuose aukcionuose įsigyjamos medienos kiekis. Pagal ją, įsigyjant iki 1 tūkst. kietmetrių medienos galima be jokių apribojimų, kitiems pirkėjams maksimalus jos kiekis nustatomas atsižvelgiant į jų pirkimo istoriją.

Lietuvoje biokuro žaliavos trūkumas jaučiamas dėl Europos Sąjungos sankcijų Rusijai ir Baltarusijai, iš kurių anksčiau per metus būdavo importuojama apie 1,6 mln. kubinių metrų smulkintos medienos produktų, kurių didžioji dalis naudota šilumos gamybai. Importuojamas biokuras šalyje sudarė apie 20-30 proc. viso šilumai pagaminti reikalingo šios žaliavos kiekio.

– Kaip mes atrodome pasauliniame kontekste pagal plastiko pakuočių naudojimą? Ar galime save palyginti su kaimynais – latviais ar lenkais?

– Nesame mes kokie nors išskirtiniai. Tačiau pagal statistiką, kiek mes perdirbame plastiko, atrodo, kad gana daug, palyginti su kitais. Tik visi specialistai labai kritiškai vertina šiuos skaičius. Lietuvos rinka priima net 60 proc. iš principo neperdirbamų pakuočių, nes turi labai daug priemaišų, kurios trukdo dar kartą panaudoti tą plastiką. Jos gali būti tik deginamos, išvežamos į sąvartynus arba eksportuojamos. Todėl tik teoriškai pas mus jos perdirbamos 100 proc., nors taip negali būti. Dėl to statistika ir keistoka.

Nesame gerąja prasme kokie nors išskirtiniai, tačiau turime labai daug galimybių, nes ES rengiasi žaliojo kurso politikai, o mes galime čia investuoti ir pasitempti. Kaip minėjau, dar daugybę atliekų tvarkome ne taip, kaip turėtume. Pirmiausia – trūksta pajėgumų joms perdirbti.

Prieš keletą metų buvo pateikti skaičiai, kiek daug atliekų eksportuojame ne tik mes, bet ir visa ES į trečiąsias šalis, tokias kaip Vietnamas, Malaizija. Užrašoma, kad jos ten bus perdirbamos, tačiau visi puikiai supranta, kad tokios valstybės perdirbimo pajėgumų neturi, paliekamos atviruose sąvartynuose. Visos ES mastu tokia politika turėtų baigtis, nes už visą plastiką, kuris patenka į rinką, gamintojai būtų maksimaliai atsakingi, kad būtų sutvarkomas iki galo ne teoriškai, bet praktiškai. Turėtų atsirasti toks jo ženklinimas, kad realiai perdirbamas dabar, o ne kažkada ateity.

– Praėjusių metų pradžioje Malaizija pareiškė neketinanti tapti pasaulio sąvartynu ir išsiuntė 150 konteinerių su plastiko atliekomis atgal į kilmės – daugiausia turtingesnes – šalis. Be JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir kitų šalių, plastiko atliekas į Malaiziją siuntė ir Lietuva. 2018 m. Jungtinių Tautų duomenimis, iš Lietuvos eksportuota per 1 764 tonų atliekų. 2017-aisiais eksportas siekė apie 300 tonų. Jei jau Malaizija verčia šiukšles atgal, kur mes jas vis dėlto padedame, jei jos netinkamos perdirbti? Deginame kogeneracinėse jėgainėse?

Pernai Malaizija pareiškė neketinanti tapti pasaulio sąvartynu ir išsiuntė 150 konteinerių su plastiko atliekomis atgal į kilmės šalis, o vežė ir Lietuva.

– Bijau, kad taip. Pasistatėme atliekomis kūrenamas kogeneracines jėgaines, jas reikia aprūpinti kuru, dalis plastiko vežama ten. Tai yra labai prastas atliekų tvarkymo būdas, nes deginant į aplinką išsiskiria kenksmingos medžiagos. Be to, reikia siekti, kad kartą iš gamtos paėmę išteklius juos panaudotume daug kartų, o ne vieną, sudegindami kaip kurą.

– Ką simbolizuoja mūsų valdžios sprendimai, kad Lietuvoje atsirado net trys kogeneracinės jėgainės? Kad esame užsiprogramavę nemažinti deginamų atliekų, tarp jų ir plastiko, kiekių? Kaip tai dera su deklaruojamu ES žaliuoju kursu?

– Manau, čia yra tiesioginis susikirtimas. Kai buvo kogeneracinės jėgainės sugalvotos, tada nugalėjo tam tikrų interesų grupių lobizmas, o ne ilgalaikis valstybinis strateginis mąstymas žaliąja kryptimi. Buvo pasiduota spaudimui. Dabar mes visi kolektyviai mokame už tai ir imame kritikuoti projektą, kuris visai neseniai įgyvendintas. Kogeneracinės atliekų deginimo jėgainės nesuderinamos su nustatytais kriterijais žiedinės ekonomikos kriterijais. Ir ateityje jas turėsime uždaryti, nes kito kelio nebus.

Tai simbolizuoja mūsų valstybės neatsparumą įvairių lobistų grupių spaudimui. Dėl to labai gaila.

– Lietuvoje įvedus taros užstato sistemą, buvo daug kalbama, kad plastikas, metalas ir stiklas bus perdirbami, dar dėl šios žaliavos perdirbėjai netgi rungsis. Jei ji tokia vertinga, kodėl kad ir už mažesnę kainą nesuperkama ta, kurios pilnos pamiškės? Niekas nerinktų? Yra dalis visuomenės, kuri patikrina kiekvieną šiukšliadėžę, ar ten nėra taros. Gal žmonės, švarindami gamtą, bent vieną kitą eurą užsidirbtų?

– Šis klausimas labai dažnai užduodamas. Labai gaila, kad tokia sistema. Mes dabar turime rūšiavimui skirtus konteinerius, vadinamuosius spalvotus varpelius – stiklui, plastikui, popieriui. Jie turėtų būti ištuštinami nemokamai, o už sutvarkymą sumokėti ne buitiniai vartotojai, bet gamintojai ir importuotojai. Deja, matome, kad tai neveikia gerai. Neseniai kalbėjau su aplinkos ministru, klausinėjau, gal ši tvarka bus keičiama, gal plačiau galima taikyti stikliniams buteliams depozito praktiką, kuri pasiteisino. Bet, kaip supratau, nesiruošiama to daryti.

Gamintojai ir importuotojai sako, kad jie jau sumokėjo už taromatų sistemos plėtrą ir reikia siekti, kad būtų visiškai išnaudojami perdirbamų žaliavų jau esami konteineriai, o ne diegti dar vieną, kuri dubliuotų sistemą. Iš verslo pusės, kaip ir teisinga, tačiau, žiūrint iš praktinės, apmaudu, nes, pavyzdžiui, stiklą galima perdirbti šimtus kartų. Taip pat žmonėms nepaaiškinama, kad konteineriuose esantis išrūšiuotas turinys išvežamas nemokamai. Galų gale jie nėra kokybiškai aptarnaujami, nes sulaukiama labai daug skundų.

– Stiklo žaliavos, vadinamųjų duženų, sistema Lietuvoje yra. Tačiau supirktuvėse reikalaujama dokumentų, deja, dalis renkančių asmenų jų neturi. Jei superkama už simbolinę kainą, kažkam apsimoka. Jei apsimoka, kodėl apsunkinamas supirkimas, o ne palengvinamas? Taip niekada neišsikuopsime gamtos.

– Ir su naudotomis padangomis panašu. Iš vieno žmogaus nemokamai priimamos tik keturios. Atliekų surinkimo aikštelėse reikalaujama dokumentų pristatant nebenaudojamus dažus ar jų likučius, stambiagabaričius daiktus, kuriuos reikia išardyti, išrūšiuoti. Daug nepatogumų, kurie ir atbaido naudotis šia sistema. Valdžia teigia, kad taip bandoma atskirti individualius vartotojus nuo komercinių, kurie už atliekas privalo mokėti mokesčius.

Man atrodo, valstybė turėtų prisiimti pareigą padengti dalį kaštų dėl bendrojo gėrio. Aišku, visada visur pasitaiko piktnaudžiavimo, bet ar dėl to reikia įkaitais laikyti daugybę žmonių, kurie draugiški aplinkai? Dabartinė sistema kritikuotina, reikėtų spausti ir Aplinkos ministeriją, ir kitas institucijas mažinti barjerus.

– Sunku patikėti, kad viena didžiausių pasaulio teršėjų Kinija jau pernai įsivedė savo gamintojams apribojimus dėl plastiko naudojimo. Iki 2025 m. jo kiekiai turi būti sumažinti net 30 proc. Jei šalis, niekada netausojusi gamtos, tokiais tempais keičia savo politiką, kokių tikėtis mums čia?

– Lietuva savarankiškų ir ambicingų planų neturi. Visi mastai ir terminai sutampa su ES. O jos kertinės datos yra 2030-ieji ir 2050-ieji. Žinant problemos mastą, tokie terminai yra gerokai per ilgi. Nes plastiko pakuočių gamyba vystoma greičiau, nei priimami technologiniai perdirbimo sprendimai.

Nuo šiemet kiekvienai ES šaliai taikomas mokestis dėl nesutvarkytų plastiko atliekų. Tačiau neteko girdėti iš Lietuvos valstybinių institucijų, kad ketinama importuotojas ar gamintojus papildomai apmokestinti. Matyt, sąskaita bus apmokama iš bendro biudžeto.

Bendrija turėtų pareikalauti pateikti aiškesnę statistiką (o ne tokią, kuri dabar yra) apie plastiko perdirbamumą. Matyt, sulauksime daug santykių aiškinimosi. Taip pat ES ketina taikyti didesnę atsakomybę gamintojams, kad jie garantuotų informacijos sklaidą apie savo pakuotes, finansuotų jų tvarkymo schemas. Dabar žmonės, vartodami kai kuriuos produktus, net nežino, kad juose yra plastiko, o išmesti į aplinką jie virsta mikroplastiku, patenka ir į vandenį, ir apskritai atsiduria mitybos grandinėje. Pasaulis dar nežino, kaip su tuo kovoti. Mokslininkai jau turi net tokį terminą "plastiko lietus". Plastiką perneša oro srautai, jis kartu su lietumi iškrenta tokiose vietose, kur pramonės išvis nėra. Pavyzdžiui, Arktyje ar Alpių kalnuose.

Tai įveikti yra dideli iššūkiai ir prie jų reikėtų prisidėti visiems. ES kelia tuos tikslus, bet ar jie yra pakankamai ambicingi, drįstu abejoti.

– Bet kiekvienai valstybei suteikta teisė tų iššūkių imtis nelaukiant paskutinio leistino termino.

– Taip. Tačiau kol kas nežiūrime į šią problemą, kaip darančią įtaką biudžetui, ekonomikai. Atrodo, vertinamas tik kaip aplinkos apsaugos reikalavimas. Tai nėra tik aplinkos reikalas, nes taršos padariniai per orą, vandenį lemia žmonių sveikatą. Dėl jos vystosi įvairios alergijos, ligos. Galų gale už gydymą ir kitką vis tiek sumokame per valstybės teikiamas paslaugas. Arba – baudomis už patį teršimą. Nėra kompleksinio požiūrio, kad kuo geresnė aplinkos būklė, tuo labiau sumažiname sąskaitas kitose srityse. Kol nesuprasime, kad viskas tarpusavyje susiję, kad aplinkos apsauga nėra valstybei našta, kurią reikia atidėlioti maksimaliai ilgai, tol situacija ir nesikeis.

Aišku, matome pokyčių. Maloniai nuteikia jaunimas, kuris nori būti draugiškas aplinkai. Tarkime, nešiojasi daugkartinius indus. Renkasi kad ir brangesnes prekes, bet be mikroplastiko sudėtyje. Deja, valstybė nesistengia tokiems vartotojams pagerinti sąlygų.

Ką tik skelbta, kad Lietuvoje žalieji pirkimai siekia vos 3 proc. Pagalvojus, jei siektų 100 proc., koks tai galingas ginklas būtų aplinkosaugos srityje. Jei valdžia formuotų tokią politiką, rinkai tai būtų paskata gaminti daugkartinio naudojimo prekes. Kai valstybė tam neteikia prioriteto, tiesiog vyksta apgaulė – viskas suverčiama vartotojui ant pečių.

Deginimas – labai prastas atliekų tvarkymo būdas, nes deginant į aplinką išsiskiria kenksmingos medžiagos.

– Ar neatrodo, keistokas mūsų supratimas apie ES žaliąjį kursą, kuriam artimiausiais metais ketinama skirti 330 mln. eurų finansavimą, kai verslas subsidijas ketina panaudoti įmonių langams pakeisti sandaresniais ir pastatų sienoms apšiltinti? Verslui apskritai turėtų rūpėti be jokio žaliojo kurso sumažinti šildymo išlaidas.

– ES galvojama apie reglamentą, kuris sudės saugiklius, kad būtų finansuojami aplinkai draugiški projektai, o ne žaliasis smegenų plovimas. Manau, kad jie suveiks. Kad verslas nežiūrėtų į žaliojo kurso finansavimą kaip į kapšą, iš kurio galima lėšas įsisavinti, o turėtų ilgalaikių naudingų pokyčių. Čia dar svarbus ir mentaliteto klausimas, ar svarstyti apie trumpalaikę perspektyvą, tiesiog gauti šiandien ir negalvoti, kokios atsakomybės laukia ateityje. Kas gali pakeisti verslo požiūrį? Vėl – valstybė. Jei ir šįsyk bus pasinaudota parama infrastruktūrai sutvarkyti, manau bus praleista auksinė proga tvariems sprendimams, o ateity už tai sumokėsime dvigubai.

Kai kuriems Seimo nariams siūlant taikyti užstato sistemą, ministerijos Atliekų politikos grupės vadovė Agnė Bagočiutė teigia, jog tokia galimybė šiuo metu nėra svarstoma. 

„Galvojant apie užstato sistemos praplėtimą naujais gaminiais, visada reikia įvertinti pačios sistemos kaštus, nes paprastai jie yra brangūs“, – Seimo Aplinkos apsaugos komitete praėjusią savaitę teigė A. Bagočiutė.

Pasak jos, 2030 metais šalyje turės būti surenkama 70 proc. baterijų, tuo metu dabar šis rodiklis siekia 46 procentus.

„Matome, kad tikrai daug gyventojų net ir kalbant apie galvaninius elementus, vangiai juos pristato, o kaupia namuose (...) Dabar ES reikalavimus įgyvendiname, bet dėl ambicingesnių tikslų turėtume iššūkių“, – kalbėjo Aplinkos ministerijos atstovė. 

Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, į Lietuvą baterijas pristato 1990 tiekėjų, tuo metu į Atliekų tvarkytojų registrą įtraukti šeši jų perdirbėjai. Jų gamintojų Lietuvoje nėra – anksčiau jas gamino bendrovė „Sirijus“.

Matome, kad tikrai daug gyventojų net ir kalbant apie galvaninius elementus, vangiai juos pristato, o kaupia namuose.

„Realiai perdirba tik įmonė „Bateris“, o Lietuvoje perdirbami tik plastikai ir elektrolitai (jie sudaro apie 7 proc. baterijos svorio – BNS). Kitos atliekos perdirbimui yra eksportuojamos“, – Seime aiškino A. Bagočiutė.

Dabar Europos Sąjungos valstybėse minimali užduotis yra sutvarkyti ne mažiau kaip 45 proc. į rinką patenkančių baterijų.

Prekybos tinklai: surenkamos tonos baterijų

Didieji prekybos tinklai jau maždaug dešimtmetį surenka smulkias elektronikos atliekas, tačiau dalis gyventojų jas vis dar meta į komunalinių atliekų konteinerius.

„Iki“ komunikacijos vadovė Vaida Budrienė BNS teigė, kad pernai prekybos tinkle buvo surinkta 7,9  tonos, o užpernai – 8,4 tonos elementų.

„Matome tendenciją, kad „Iki“ importuotas ir pateiktas baterijas mūsų klientai yra linkę mums ir grąžinti (...) Galima išskirti surinkimus per pirmąjį metų ketvirtį, nes jie dažnai būna didesni. Galbūt žmonės valosi namus, kiemus, patalpas“, – sakė V. Budrienė.

„Maximos“ komunikacijos ir įvaizdžio departamento direktorė Ernesta Dapkienė teigia, kad pernai prekybos tinkle surinkta per 20 tonų panaudotų elementų – 11 proc. daugiau nei 2019-aisiais.

Pasak E. Dapkienės, daugiausia žmonės atneša panaudotus galvaninius elementus, o mažiausiai yra surenkama ličio baterijų.

„Lidl Lietuva“ atstovė ryšiams su visuomene Lina Skersytė tvirtino, kad per pastaruosius metus vidutiniškai surenkama daugiau nei 8 tonos įvairiausių baterijų ir akumuliatorių bei daugiau nei 2 tonos elektroninės įrangos.

Tuo metu „Norfos“ atstovas spaudai Darius Ryliškis pabrėžė, kad elementų surenkama mažiau, nes vis dažniau naudojami daugkartiniai pakraunami elementai.

„Atsirado akumuliatorinių elementų, kuriuos galima pakrauti. Šitų elementų atsiradimas arba išpopuliarėjimas sumažino kitų baterijų populiarumą“, – tvirtino D. Ryliškis. 

„Norfa“ neskaičiuoja, kiek surenka panaudotų ar pasenusių baterijų.

Preciziškas rūšiavimas

Išoriškai rūšiavimo įrenginių pastatas gal ir panašus į fabriką, bet jame tikrai niekas negaminama. Įrenginių paskirtis – atskirti ir išrūšiuoti įvairias atliekas. Tai, ko namie ar biuruose nepadaro žmonės, išrūšiuoja mechanizmai.

Kad būtų lengviau išrūšiuoti atliekas, priėmimo patalpoje jos susmulkinamos iki 30 centimetrų dydžio. Kitame etape iš konvejeriu slenkančio margo srauto vibraciniu sijotuvu atskiriamos birios medžiagos – žvyras, smėlis, žemės, kurios vėliau panaudojamos sąvartyno formavimui.

KRATC nuotr.

Magnetais iš susmulkintų atliekų išrenkami metalai, specialus rūšiavimo įrenginys – balistinis separatorius – atskiria polietileno plėveles, popierių, įvairias pakuotes. Programuojamas infraraudonųjų spindulių separatorius sugeba atskirti įvairias plastiko rūšis, nes ne visos plastiko atliekos gali būti perdirbamos. Galų gale prie konvejerio stovintys darbuotojai iš dviem elevatoriais slenkančių atliekų srauto išrenka mechanizmų nepastebėtas vertingas ir perdirbimui dar tinkamas antrines žaliavas. Tai, kas lieka po rūšiavimo, išvežama į „Fortum Klaipėda“ jėgainę ir sudeginama pagaminant elektros ir šilumos energiją.

Tiesa, krosnyje atliekų kelias nesibaigia: sudeginus 1 toną atliekų į sąvartyną grįžta apie 200 kg šlako, kuris dar kartą išrūšiuojamas: išrenkamas nesudegęs juodas ir spalvotas metalas, o šlakas išsijojamas į 4 skirtingo dydžio frakcijas. Tai puiki statybinė medžiaga, kuri pasaulyje kaip žvyro pakaitas naudojama įrengiant kelius ir gaminant statybines konstrukcijas.

KRATC nuotr.

„Svarbiausias ekologiškos atliekų tvarkymo sistemos tikslas, kad atliekos negultų į sąvartynus, o būtų perdirbamos, panaudojamos kurui, energijos gamybai arba gražinamos gamtai nekenksmingame pavidale“, – aiškino Šarūnas Reikalas, Klaipėdos regioninio atliekų tvarkymo centro direktorius.

Pernai septynias Klaipėdos regiono savivaldybes aptarnaujančiame Dumpių sąvartyne iš atgabentų 170386 tonų komunalinių atliekų buvo pašalinta tik 8,6 proc. Pagal Europos Sąjungos reikalavimus sąvartynuose 2035 m. bus galima šalinti ne daugiau kaip 10 proc. komunalinių atliekų. Šį rodiklį KRATC pasiekė ir išlaiko nuo 2016 m., kai pradėjo atliekas rūšiuoti „atliekų fabrike“.

Kvapams suvaldyti – moderniausios technologijos

Savaime suprantama, kad iš septynių savivaldybių visas regiono atliekas suvežus į Dumpius čia turėtų būti pačių nemaloniausių kvapų zona. Tačiau mokslo ir inžinerijos pasiekimai leidžia neutralizuoti kad ir nemaloniausius aromatus.

KRATC nuotr.

„Kadangi visos komunalinės atliekos iškraunamos ir rūšiuojamos uždaroje patalpoje, pagrindinė mūsų užduotis neišleisti kvapų į lauką ir juos neutralizuoti visais įmanomais būdais. Tam esame pasitelkę moderniausias technologijas ir preparatus“, – sakė Š. Reikalas

Statant rūšiavimo įrenginių cechą iškart buvo suprojektuoti ir įrengti galingi biofiltrai, siurbiantys orą iš patalpų ir išvalantys jį iki bekvapės būsenos.

Svarbiausias ekologiškos atliekų tvarkymo sistemos tikslas, kad atliekos negultų į sąvartynus, o būtų perdirbamos, panaudojamos kurui, energijos gamybai arba gražinamos gamtai nekenksmingame pavidale.

Kad dar labiau sumažinti kvapų sklaidą KRATC papildomai priėmimo patalpoje ant angaro lubų ir sienų konstrukcijų yra įrengė purkštukus, kurie nuolatos skleidžia į rūką panašią dulksną. Kartu su vandens lašeliais į patalpos orą patenka „AirBorn“ preparatai iki 500000 kartų neutralizuojantys nemalonių kvapų sklaidą.

Dar viena technologija – probiotikai. Rūšiavimo procese atliekos ant konvejerio apipurškiamos probiotikais - skysčiu, kuris stabdo puvimo procesus ir tuo pačiu naikina nemalonius kvapus.

Po darbo valandų, kai rūšiavimo įrenginiai išjungiami, patalpose į darbą paleidžiami ozonatoriai, kurių pagalba naikinamos bakterijos, pelėsiai, grybeliai, virusai, suskaidomos sveikatai pavojingos toksinės ir cheminės medžiagos, pašalinami visi nemalonūs kvapai ir netgi sunaikinami smulkūs parazitai.

KRATC nuotr.

Kadangi dalis komunalinių atliekų vis dar patenka į sąvartyno kaupą, toje šlaito dalyje kur jos deponuojamos yra pastatoma kilnojama kvapo neutralizavimo įranga – „AirBorn“ purkštuvai. Jie perkeliami atsižvelgiant į vėjo kryptį, kad vandens dulksnos siena neleistų nemaloniems kvapams sklisti už sąvartyno teritorijos ribų.

Pasak Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos tyrimų, Dumpių sąvartyne kvapų koncentracija yra daug žemesnė už leistinas normas. O iš visų Dumpiuose veikiančių įmonių sąvartyno kvapų intensyvumas pats silpniausias, dešimtimis kartų mažesnis už kaimynų. Visgi, žiūrint į ateitį, KRATC siekiamybė yra iš sąvartyno visiškai eliminuoti kvapų sklaidą. Tam galėtų pasitarnauti ir po metų kitų Lietuvoje prasidėsiantis maisto atliekų rūšiavimas, ir pačių atliekų tvarkytojų technologiniai sprendimai.

KRATC nuotr.

„Ekologijos entuziastai kelia sau tikslą „Zero Waste“ – nulis nerūšiuotų atliekų buityje, kad žmonės naudotų kuo mažiau pakuočių, rūbų, daiktų ir taip planetoje mažintų atliekų kiekį. Mūsų, atliekų sistemos administratorių, tikslas kitoks: „Zero Landfill“ - nulis atliekų į sąvartyną. Tai susiję ne tik su ekologija, kvapais, bet ir su mūsų visų mokamais mokesčiais. Už kiekvieną į sąvartyną laidojamą atliekų toną tenka sumokėti valstybinį sąvartyno mokestį. Šiemet jis yra 5 eurai, kitąmet didės iki 10, o ateityje planuojama didinti iki 30 eurų už toną. Tad visi turime išmokti rūšiuoti dar stropiau. Žmonės - namuose, verslininkai – biuruose ir gamybos vietose, o mes – tobulindami savo įrangą ir procesus“, –argumentavo Š. Reikalas.

Pasak departamento, inicijavus bankroto procedūrą bendrovei „Trys A“, nustatyta, kad ji savo veiklos vietoje Ruklos miestelyje Jonavos rajono savivaldybėje sukaupė beveik 500 tonų padangų, o dar 255 tonas – Pilviškių miestelyje Vilkaviškio savivaldybės teritorijoje.

Departamento Kauno valdybos Jonavos aplinkos apsaugos inspekcijos ir Marijampolės valdybos Kalvarijos aplinkos apsaugos inspekcijos pareigūnai nuolat vykdė patikrinimus ir bendrovei „Trys A“  teikė privalomuosius nurodymus tinkamai tvarkyti panaudotų padangų atliekas, dėl nurodymų ginčai spręsti ir teismuose.

Departamento teigimu, šiuo metu didesnė padangų dalis jau priduota atliekų tvarkytojams, turintiems teisę šias atlieka tvarkyti.

O jie realiai nieko netvarkė, tik suvežė padangas – vos „galus“ atradome per vežėją, kuris vežė nelegaliai: rodė, kad iškrauna kitur, o atveždavo čia.

„Atliekų tvarkytojams perduota 255 tonų panaudotų padangų iš Pilviškių miestelio ir 71 tonos iš padangų pagamintų gaminių iš Ruklos miestelio“, – teigė departamento atstovai.

Departamento Marijampolės valdybos vadovas Gintautas Česaitis sakė, kad padangos į minėtas teritorijas suvežtos 2018-aisiais pavasarį, pirmųjų skundų departamentas sulaukė po metų. Šiuo metu, pasak jo, didžioji dalis padangų perduota perdirbti bendrovei „Metaloidas“, mažesnė dalis – bendrovei „Ekobazė“. Kadangi pati įmonė „Trys A“ šiuo metu yra bankrutuojanti, privalomi nurodymai teikti bankroto administratoriui.

„Kai mes nubaudėme už privalomojo nurodymo nevykdymą, jis tą administracinę nuobaudą apskundė teismui. Dar teismo nebuvo, bet jau teritorija sutvarkyta prieš tai. O jie realiai nieko netvarkė, tik suvežė padangas – vos „galus“ atradome per vežėją, kuris vežė nelegaliai: rodė, kad iškrauna kitur, o atveždavo čia“, – sakė G. Česaitis.

Departamentas taip pat nurodo, kad „Trys A“ pateikė sutartį su panaudotų padangų tvarkytoju bendrove „Metaloidas“ ir dėl likusių panaudotų padangų išvežimo ir tvarkymo.

Elektromobiliai, kaip ir bet kuri kita transporto priemonė, sensta ir tai reiškia, kad ateityje reikės perdirbti milijonus tonų eksploatuoti netinkamų ličio jonų baterijų.

Naujausi rinkų tyrimų bendrovės "IDTechEx" duomenys rodo, kad iki 2040 m. bendras eksploatuoti netinkamų elektrinio transporto ličio jonų baterijų kiekis pasieks 7,8 mln. t per metus. Skirtingai nuo baterijų, naudojamų elektronikos įrenginiuose, tokiuose kaip nešiojamieji kompiuteriai ar mobilieji telefonai, nebetinkamos elektromobiliams naudoti baterijos vis tiek gali išlaikyti 70–80 proc. savo pradinės talpos ir būti panaudotos kitiems tikslams, pavyzdžiui, stacionariam energijos kaupimui.

Netinkamų elektrinio transporto ličio jonų baterijų kiekis pasieks 7,8 mln. t per metus.

Automobilių gamintojai "Nissan", "Renault", BMW, "Volkswagen", BYD ir kiti tyrė įvairius antrinio elektromobilių baterijų panaudojimo scenarijus – nuo gyvenamųjų namų iki komercinių ir tinklų energijos kaupimo programų. Tačiau yra tokių kompanijų kaip "Tesla", kuri tvirtina, kad visos bendrovės elektromobilių baterijos bus iškart perdirbamos, užuot panaudotos antram gyvenimui.

Rinkos tyrimų bendrovė pažymi, kad teoriškai perdirbimas yra mažiausiai tausojanti priemonė žiedinėje ekonomikoje ir tai turėtų būti paskutinis žingsnis, kai baterijų negalima būtų dar kartą panaudoti. Vis dėlto svarstant, ar ličio jonų baterijas reikėtų perdirbti, ar toliau panaudoti, praktikoje atsižvelgiama į daug daugiau veiksnių, pavyzdžiui, į baterijų cheminę sudėtį.

Kinijos elektrinio transporto gamintojai baterijose naudoja ličio geležies fosfatą, jis dėl saugumo šioje šalyje buvo plačiai naudojamas elektriniuose autobusuose. Elektromobilių gamintojo BYD teigimu, tokių baterijų perdirbimo vertė yra palyginti maža, nes jose nėra didelės vertės metalų, todėl tokios baterijos turėtų būti naudojamos stacionariam energijos saugojimui.

Iš kitos pusės, elektromobilių gamintojai, atgaudami kritines žaliavas iš perdirbamų ličio jonų baterijų, apsisaugotų nuo žaliavos tiekimo sutrikimų ir generuoti papildomus pajamų srautus. "IDTechEx" skaičiuoja, kad iki 2040 m. pasaulinė ličio jonų baterijų perdirbimo rinka kasmet sieks 31 mlrd. JAV dolerių.

Gamintojų ir importuotojų asociacijos atstovė Vitalija Sičiūnienė sako, kad, nepriklausomai nuo to, ar elektrinio transporto baterijos bus naudojamos antrąkart ar ne, jas vis tiek reikės perdirbti. "ES skatina nares laikytis žiedinės ekonomikos principų tvarkant visas atliekas, įskaitant ir transporto priemonių baterijas. Nors Lietuvoje elektromobilių kol kas nuperkama santykinai nedaug, valstybė jau dabar turėtų pradėti inicijuoti projektus, kaip mūsų šalyje pakartotinai panaudoti ličio jonų baterijas. Kitiems tikslams galima panaudoti iki 50 proc. pradinės baterijų talpos", – sako V.Sičiūnienė. Netinkamos naudoti baterijos, kaip ir kitos automobilių atliekos, turi patekti pas šių atliekų tvarkytojus.

„Prieš 20 metų populiariausios atliekos buvo automobilinės ir juodieji bei spalvotieji metalai, kurie tuomet turėjo didelę paklausą visoje Europoje. Tačiau žvelgiant iš šių dienų perspektyvos – kelias nueitas labai ilgas. Jeigu vertintume atliekų tvarkymą 2020 metais, beveik visos atliekų rūšys yra ir gali būti sutvarkomos, tik kol kas dar ne visos yra perdirbamos“, – teigia vienos didžiausių šalyje pavojingųjų ir nepavojingųjų atliekų tvarkymo bendrovės „Žalvaris“ pardavimų direktorė Kristina Kavaliauskienė.

Dabar per metus Lietuvoje išmetama apie 950 tūkst. tonų buitinių, 795 tūkst. tonų statybinių, 596 tūkst. tonų automobilinių atliekų, metalų ir dar beveik 500 tūkst. tonų įvairių pakuočių, pramonės bei tekstilės atliekų. Tačiau tai tik keletas iš net 50 pagrindinių atliekų grupių, kurių metinis kiekis siekia daugiau nei 10 tūkst. tonų.

Nematai – vadinasi nėra

Skirtingų atliekų susidarymą lemia verslo ir gyventojų vykdoma ūkinė veikla. Prieš daugiau nei 20 metų galėjo atrodyti, kad atliekų tiesiog nėra arba jos yra vienos rūšies – buitinės atliekos. Tačiau iš tiesų, Lietuvoje nebuvo atliekų tvarkymo sritį reglamentuojančios teisinės bazės ir atliekų tvarkymo kontrolės, todėl su jomis buvo tvarkomasi labai nevienodai ir dažniausiai – visiškai neteisingai.

„Ir gyventojai, ir verslai atliekas tvarkė taip, kaip išmanė. Didelę dalį veždavo į sąvartynus, kai ką tiesiog pildavo į žemę ir užkasdavo ar išmesdavo ten, kur kasdien žmogaus akims atliekos nebuvo matomos. Vadovautasi principu – jei atliekų nematai, reiškia jų ir nėra“, – teigia K. Kavaliauskienė.

Ši situacija keistis padėjo XX a. pabaigoje, priėmus „Atliekų tvarkymo įstatymą“ ir „Atliekų tvarkymo taisykles“. Tai buvo pirmieji teisės aktai, kuriuose atliekoms buvo priskirti kodai, numatyti jų tvarkymo reikalavimai ir atsakomybė už tų reikalavimų nesilaikymą.

Didelės įtakos atliekų tvarkymo srities reglamentavimui turėjo įstojimas į Europos Sąjungą. Lietuvai tapus Bendrijos nare, ši jau turėjo atliekų tvarkymo reglamentus, pagal kuriuos atsakomybė už gaminamų ar įvežamų gaminių atliekų sutvarkymą buvo numatyta gamintojams ir importuotojams.

„Pokyčiai – vienareikšmiškai teigiami. Pradėta fiksuoti sutvarkomų atliekų statistika valstybės mastu, atsirado daugiau supratimo apie atliekas apskritai, skaidrumo ir aiškumo. Be to, atsirado Lietuvoje veikiančių sąvartynų veiklos reglamentavimas – įsipareigojimai ES paskatino aiškiau apibrėžti į sąvartynus galinčių patekti atliekų rūšis – ten gali patekti tik bioskaidžios – „žaliosios“ – atliekos, o patenkančių į sąvartynus atliekų bendras kiekis palaipsniui privalo mažėti“, – teigia K. Kavaliauskienė.

Situacija gerėja, tačiau pavojus išlieka

Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, kiekvienais metais Lietuvoje išmetama per 5 mln. tonų atliekų, iš kurių perdirbama apie 26 proc. Lyginant su 2001 m. duomenimis, išmetamų atliekų kiekis buvo daugiau nei 4 mln. tonų, iš kurių perdirbama buvo vos 8,5 proc. Nors bendras atliekų kiekis didėja, šiandien rūšiuojame ir perdirbame 3 kartus daugiau.

„Lyginant su Latvija ir Estija, atliekų tvarkymo srityje esame pažengę toliau, turime didesnę atliekų tvarkymo ir perdirbimo infrastruktūrą. Šiuo metu Lietuvoje veikia net trys nepavojingųjų atliekų deginimo jėgainės, kai kaimynės Latvija ir Estija turi tik po vieną. Taip pat turime pavojingųjų automobilinių atliekų ir net akumuliatorių perdirbimu besirūpinančias įmones“, – pažangą akcentuoja „Žalvario“ pardavimų direktorė.

Specialistė pabrėžia, kad nors ir esame žingsniu priekyje, užmigti negalime – būtina nuolat ieškoti pažangių atliekų tvarkymo sprendimų ir eiti tolyn – kelti sau daug sudėtingesnius, su aplinkosauga susijusius tikslus ir primena, jog atliekų kiekis kasmet auga, o didžiausias jų keliamas pavojus yra tarša. Būtent todėl teisingas atliekų sutvarkymas, kaip ir kiti aplinkosaugos klausimai – oro, vandens tarša, klimato kaita, yra vieni svarbiausių šio laikmečio prioritetų.

Gamykloje būtų perdirbami įvairūs elektronikos gaminiai: televizoriai, kompiuteriai, telefonai, buitinė technika ir kita elektroninė įranga.

Pasak „Baltic Recycling“ vadovo ir akcininko Ilja Borzykino, bendrovė parengė poveikio aplinkai vertinimą. Anot jo, apie investicijas ar galimą gamybos pradžią kalbėti dabar būtų „neatsargu“.

„Baltic Recycling“ pardavimo pajamos pernai išaugo 57,1 proc. iki 3,3 mln. eurų, bendrovėje, „Sodros“ duomenimis, dirba 44 žmonės.