4 500 km per mėnesį

„Jeigu galvosi, kad tai yra puiki proga užsidirbti pinigų, dirbti nebus malonu. Niekada nežiūrėjau į šią veiklą kaip į nereikšmingą darbą ar pinigų generavimą – noriu dalytis gerumu, dovanoti patirčių ir prisiminimų“, – sako aktorius P. Lisauskas.

Senelis Kalėda – vienas pagrindinių aktoriaus P. Lisausko vaidmenų, kuriam jis visapusiškai atsiduoda jau trylika savo gyvenimo metų. Rudens sezono pabaigoje jis išsipurena kruopščiai prižiūrėtą, natūraliai vešlią žilą barzdą, užsideda ryškiai raudoną kostiumą, ovalios formos akinius ir pradeda savo kasmetę kelionę po Lietuvą: aplanko darželius, mokyklas ir netgi kalėdinius įmonių vakarėlius.

Dirbdamas visoje Lietuvoje, šiuolaikinėmis rogėmis, t.y. automobiliu, jis prasuka tūkstančius kilometrų – praeitais metais per vieną mėnesį įveikė apie 4 500 km.

„Bus tokių dienų, kai ryte vyksiu į Vilniaus darželį, po pietų keliausiu į Kauno darželį, o vakare grįšiu atgal į Vilnių, kokios nors įmonės šventę. Kai įmonių atstovams pasakoju, ką drauge veiksime, visuomet sakau, kad darysime nykštukų mankštą ir žaisime patį kvailiausią žaidimą pasaulyje. Žinau, kaip tai skamba – šiek tiek juokingai, naiviai.

Svarbu, kad suaugę žmonės patys norėtų bendrauti ir nesilaikytų požiūrio: sumokėjau pinigus, todėl dabar privalai mane linksminti, – tokiu atveju gali atvažiuoti visa Kalėdų Senelių grupė, kuri tikrai sukurs įspūdingą efektą, bet tai padarys nebe už 400 eurų, o daugiau“, – pasakoja aktorius P. Lisauskas.

Komplimentai: „Žinau tik keletą Kalėdų Senelių, kurie net didžiausiam skeptikui sukurtų įspūdingą efektą. Vienas jų – šiuolaikinio šokio šokėjas, aktorius Petras Lisauskas“, – giria A. Kamantauskas. / A. Kamantausko asmeninio archyvo nuotr.

Svarbūs režisūros sprendimai

Kalėdiniame įmonės vakarėlyje integruoti Kalėdų Senelio pasirodymą gali būti išties sudėtinga: suaugę žmonės jį pasitinka ne taip džiaugsmingai kaip vaikai. Būtent dėl to, aktoriaus teigimu, didelę dalį vakaro sėkmės lemia režisūros sprendimai – pasirodymo laikas, sukurta emocija ir atmosfera.

„Režisūros aspektas yra beprotiškai svarbus, todėl daug kas priklauso nuo organizatoriaus profesionalumo. Jeigu renginių režisieriai puikūs, tuomet viskas pavyksta labai gerai. Atvažiuoji, palauki ir išeini į sceną, kai pradeda šaudyti emociniai fejerverkai“, – sako P. Lisauskas.

Šioms įžvalgoms pritaria ir A. Kamantauskas. Renginio režisieriaus kūrybingumas ir gebėjimas efektingai išnaudoti stebuklingą Kalėdų Senelio personažą, A. Kamantausko teigimu, iš tikrųjų lemia žiūrovų nuotaiką ir požiūrį į kalėdinio renginio eigą, tačiau svarbu įvertinti ir kitas renginio detales: aktoriaus profesionalumą, jo aprangos kokybę ir rekvizitus.

Tradicijos praturtina mūsų prisiminimus. Kartu jos inspiruoja mūsų kūrybiškumą, kad tie prisiminimai būtų kuo ryškesni, geresni.

„Net ir būdami suaugę, mes vis dar esame vaikai. Mus, kaip ir vaikus, veikia tie patys dalykai: reaguojame į tai, kas gražu, netikėta, sentimentalu ir žadina mūsų susidomėjimą, todėl Kalėdų Senelis turi pasirodyti tada, kai mažiausiai to tikimasi. Jis turi būti toks įtikinamai nuostabus, kad net suaugusysis išsklaidytų abejones, kad Kalėdų Senelis neegzistuoja. Jeigu Kalėdų Senelis pasirodys sukurdamas būtent tokį efektą, abejingų neliks“, – įsitikinęs renginių organizatorius.

Kalėdinis maratonas

Įtemptas šventinis laikotarpis P. Lisauskui prasideda lapkričio pabaigoje ir tęsiasi iki gruodžio 24 d. Pasiruošimas šventėms kasmet prasideda vis anksčiau ir tai, P. Lisausko akimis, vargina visuomenę.

„Retai sutinku žmonių, kurie būtų patenkinti, kad kalėdinis sezonas prasideda lapkritį. Gražu, bet atsibosta. Labai tikėjausi, kad miestai pradės švęsti gruodžio 1 d., penktadienį, bet eglutę vis dėlto įžiebėme lapkričio 25-ąją. Kaip ir kiekvienais metais, intensyviausią atkarpą bėgsime likus dviem savaitėms iki Kalėdų – šios datos yra pačios skaniausios, todėl ir labiausiai medžiojamos“, – įsitikinęs aktorius.

Vis dėlto dirbti Kūčių vakarą ar Kalėdų rytą aktorius griežtai atsisako net ir tais atvejais, kai užsakovai pateikia viliojantį pasiūlymą ir žada dosniai sumokėti.

„Visą gruodį bėgu maratoną. Žinoma, tai suteikia nuostabių emocijų, bet ir kainuoja labai daug energijos, todėl atėjus šventėms noriu būti su savo šeima – keturiais vaikais ir mylima žmona. Neparsiduodu Kalėdoms ir Kūčioms, nes man tai yra šeimos šventė“, – akcentuoja P. Lisauskas.

T.  Brazinsko nuotr.

Asocijuojasi su svajonėmis

Milžiniškas Kalėdų Senelių užimtumas įrodo, kokia didelė yra šio personažo paklausa Lietuvoje: jų reikia ir vaikams, ir paaugliams, ir suaugusiesiems.

Renginių organizatorius A. Kamantauskas pasakoja, kad profesionaliai Kalėdų Senelio personažą įkūnijantys aktoriai gali tapti tuo renginio akcentu, kuris sukurs įspūdingą efektą.

„Šiais metais tarp savo įgyvendinamų unikalių idėjų turime vieną, ypač ryškiai akcentuotą tik į Kalėdas. Čia bus ir Kalėdų Senelis, ir etnologo Liberto Klimkos autentiškos Kalėdų tradicijų detalės: tik per Kalėdas žaisti žaidimai ir tik Kalėdoms skirti valgiai. Kalėdų Senelis mums asocijuojasi su dovanomis ir svajonėmis. Vienos jų realizavosi, kitos taip ir liko svajonės – ši tema taps interaktyviu renginio leitmotyvu ir stebuklais, kuriems nutikti tinkamiausias metas taps įmonės Kalėdų vakaras“, – pasakoja renginių organizatorius.

Mėgėjų – daug, profesionalų – vienetai

Pasak A. Kamantausko, profesionaliai dirbančių Kalėdų Senelių Lietuvoje nedaug – juos suskaičiuoti įmanoma ant vienos rankos pirštų.

Net ir būdami suaugę, mes vis dar esame vaikai. Mus, kaip ir vaikus, veikia tie patys dalykai: reaguojame į tai, kas gražu, netikėta, sentimentalu.

„Žinau tik keletą Kalėdų Senelių, kurie net didžiausiam skeptikui sukurtų įspūdingą efektą. Vienas jų – šiuolaikinio šokio šokėjas, aktorius Petras Lisauskas“, – giria A. Kamantauskas.

Prieš tapdamas Seneliu Kalėda, aktorius P. Lisauskas net aštuonerius metus Trakų pilyje vaidino Viduramžių juokdarį. Abu personažai – tiek Kalėdų Senelis, tiek juokdarys – turi bendrų savybių: gebėjimą kalbėti, judėti ir, svarbiausia, daug ir natūraliai juoktis.

„Nesakau, kad esu geriausias, – priskirčiau save prie penkių geriausių. Yra nuostabių Kalėdų Senelių, kuriais žaviuosi ir iš kurių galiu pasimokyti, pavyzdžiui, mane stipriai žavi jau daugiau nei 30 metų Kalėdų Seneliu dirbantis vyriausiasis Lietuvos Senelis Kalėda, bet jeigu organizuočiau profesionalių Kalėdų Senelių susitikimą, tikriausiai nepakviesčiau daugiau nei dešimties žmonių“, – sako aktorius.

Būtinai – vešli barzda

Anot P. Lisausko, bene svarbiausias Kalėdų Senelio atributas yra ilga ir vešli barzda – savąją jis augina ištisus metus, tik retkarčiais ją patrumpindamas.

„Netikra barzda darbo metu pradeda spausti, veidas stipriai prakaituoja, jį išberia – visa tai trukdo darbo procesui ir didina atstumą tarp Kalėdų Senelio ir vaiko. Natūrali barzda suteikia visiškai natūralų judėjimą – vaikas gali ją visaip tampyti, žaisti, sukti. Sukuriamas kur kas šiltesnis ryšys“, – darbo subtilybėmis dalijasi P. Lisauskas.

Kalėdų Senelis – neatsiejamas žiemos švenčių atributas, jau tapęs mūsų tradicija. „Tradicijos praturtina mūsų prisiminimus. Kartu jos inspiruoja mūsų kūrybiškumą, kad tie prisiminimai būtų kuo ryškesni, geresni. Kalėdų Senelio misija yra skatinti mus būti geresnius, padėti mus supantiems ir atsidėkoti už meilę meile arba pradžiuginti mylimus žmones juos apdovanojant“, – įsitikinęs A. Kamantauskas.

Iš vaiko – po 25 eurus

Skundai dėl neįtikėtinai aukštų šventinių paslaugų kainų jau tvindo socialinius tinklus, kurie ūžia nuo diskusijų, kodėl per pastaruosius kelerius metus taip pabrango Kalėdų Senelių pasirodymas.

Rinkliavos už kalėdinę šventę lopšelyje-darželyje dydis šokiravo šešiametės klaipėdietės močiutę.

Mergaitė lanko įstaigą, esančią pietinėje miesto dalyje. Iš grupės vaikų šventei renkama po 25 eurus.

Į šią sumą įskaičiuotos išlaidos Kalėdų Seneliui, dovanos vaikams, dviem auklėtojoms ir auklytei.

"Nuo kada renkamos tokios sumos darželiuose? Kokios jau čia dovanos bus perkamos? Juk grupėje yra 23 vaikai. Susidaro solidi suma – 575 eurai. Kai paverti į litus, plaukai atsistoja piestu", – dėstė klaipėdietė.

Moteris prisiminė, kai vienais metais darželyje iš tėvų kalėdinei šventei buvo renkama po 15 litų.

"Tada dvejų metų amžiaus vaikams nupirko visokių saldainių "barbarisų" ir plastilino. Štai tau ir dovanos", – pasakojo močiutė.

Pasak klaipėdietės, rinkti vaikų kalėdinei šventei darželyje po 25 eurus nusprendė keli tėvai.

"Atsistojo vienas per susirinkimą ir pareiškė, kad bus taip. Kiti tylėjo. Dabar tėvai darželiuose išvis bijo ką nors pasakyti, kad vaikas nenukentėtų. Dreba ir tiek. Galėjo bent auklėtoja numalšinti turtingų tėvų iniciatyvą. Juk ne visi tikrai gali leisti šventei 25 eurus. O jei darželį lanko du vaikai? Iš kur paimti 50 eurų? Ne visi turi tiek pinigų. Yra žmonių, kurie sunkiai verčiasi", – teigė moteris.

Apdovanos ir auklėtojas

Panašios sumos kalėdinėms šventėms renkamos ir kituose uostamiesčio vaikų lopšeliuose-darželiuose.

Klaipėdietė, kurios dukra lanko įstaigą šiaurinėje miesto dalyje, pasakojo, kad renginys šiemet atsieis 20 eurų. Grupėje yra per 20 vaikų.

"Pusšešto euro kiekvienam vaikui atsieis Kalėdų Senelio pasirodymas. Mažųjų dovanoms išleisime po penkis eurus. Dviem auklėtojoms ir auklytei planuojama pirkti čekius, kurių vieno vertė – 30 eurų. Dar už 20 eurų pirksime dovaną muzikos mokytojai. Jei liks pinigų, šie atsidurs grupės fonde", – vardijo moteris.

Pasak klaipėdietės, suma tikrai nemaža, bet viskas šiais laikais kainuoja daug, o norisi ne tik pasveikinti vaikus, bet ir pedagogus, jiems padėkoti už darbą, rūpestį.

Pradinuko šventei – 55 eurai

Kai kuriose mokyklose kalėdinė šventė atsieis dar brangiau.

Vieno antroko mama pasakojo, kad į klasės fondą buvo surinkta po 30 eurų, o už Kalėdų šventę mokykloje paprašyta dar 25.

"Ar čia man vienai nėra normalu tokios sumos? Ką turi daryti šeimos, kurios augina kelis vaikus? Belieka neleisti vaiko į šventę", – tvirtino moteris.

Kitose švietimo įstaigose šventinis renginys, dovanos vaikams ir mokytojams atsieina nuo 10 iki 30 eurų vienam mokiniui.

Pasitaiko, kai iš anksto surenkamas klasės fondas, kuris naudojamas visiems renginiams, gimtadieniams, ir tėvams nereikia mokėti papildomai.

Daugumą tėvų stebina paties Kalėdų Senelio paslaugos kainos. Jo pasirodymas atsieina 5 eurus vaikui.

Senelis už trumpą pasirodymą gauna daugiau nei 100 eurų. O kiek grupių darželyje? Susidaro tikrai solidi suma.

"Grupėje dažniausiai būna per 20 mažylių. Tai Senelis už trumpą pasirodymą gauna daugiau nei 100 eurų. O kiek grupių darželyje? Susidaro tikrai solidi suma. Puikus verslas. Pikta tik, kad taip pelnomasi iš vaikų", – nepasitenkinimą reiškė kita mama.

Kokybiška prekė kainuoja

Profesionalus aktorius Petras Lisauskas, "seneliaujantis" jau septynerius metus, pripažino, kai pradėjo dirbti, vienam vaikui Kalėdų Senelio pasirodymas kainavo 5 litus (1,45 euro), dabar – 8 eurai.

"Šiemet mano pasirodymas Vilniaus ugdymo įstaigose kainuoja 8 eurus, kituose miestuose – 7 eurus. Vieninteliame Alytuje purkštavo, kad yra per daug. Man pradėjo dėstyti kažkokius ekonominius aspektus. Tačiau aš savo poziciją apgyniau, paaiškinau, kad susimoku mokesčius, o tai šioje srityje daroma ne visada. Aš save drąsiai priskiriu prie visos Lietuvos Kalėdų Senelių "Top 10". Esu profesionalus aktorius ir mano pasirodymai yra kokybiški šventiniai spektakliai", – teigė P.Lisauskas.

Esą "pigaus" Kalėdų Senelio šleifas velkasi dar nuo tų laikų, kai šį vaidmenį paprastai atlikdavo persirengęs tėvas nemokamai.

"Esu girdėjęs ir tokių pretenzijų, kaip mes drįstame už savo darbą norėti pinigų. Yra skaičiuojamos mano pasirodymo minutės. Sulaukiu labai daug keistų klausimų, bet kai žmonės eina į teatrą, tokių klausimų neuždavinėja. Save priskiriu prie "brangesnių" Senelių, bet savo darbą padarau kokybiškai, kad ir kaip egoistiškai tai skambėtų. Išskirtinumas yra tas, kad mano barzda yra tikra, todėl manau, kad esu "gražesnis ir tikresnis" Senelis", – pabrėžė P.Lisauskas.

Kodėl nerūpi kokybė?

Paslaugų įkainio dydį lemia ir sąžiningai mokami mokesčiai.

P.Lisauskas tikino, jog pastaruosius trejus metus tai daro sąžiningai iš pilietinių paskatų ir tam, kad turėtų teisę, kaip pats teigia, "burnoti prieš valdžią".

"Kuo greičiau Seniai pradės mokėti mokesčius ir vaikų tėvai supras, kad kokybė kainuoja, tuo greičiau liausis piktinęsi. Jie nori padovanoti kokybišką dovaną vaikui, tegul padovanoja ir kokybišką šventę. O dabar Kalėdų Seneliai liko tik dovanų kurjeriai, kurie užsiprašo nemenką kainą už savo pastuksenimą lazda į grindis, ir visiems tinka. Man tokie dalykai netinka, aš atidirbu už kiekvieną eurą sąžiningai", – tikino P.Lisauskas.

Profesionalus Kalėdų Senelis dėstė, kad socialiai jautrioms grupėms taiko nuolaidas, jei renginyje dalyvauja du ar daugiau vienos šeimos narių.

Be to, sužinojęs, kad už vargingiau gyvenančios šeimos vaikus sumokėjo kitų darželinukų ar mokinių tėvai, P.Lisauskas už pasirodymą iš jų visai pinigų nepaėmė.

"Kalėdų Senelio programa turi būti kokybiškas teatrinis pasirodymas, kuris turi būti vertingas, o ne mamyčių kirkinimas, svaidant seksistinius juokelius, kaip neretai pasitaiko. Vaikai to galbūt nesupranta, bet dedasi į galvą. Tik kažkodėl tokius Senius, kurie yra "pigesni", pateisina. O kai pasakai savo įkainius, pyksta, kad brangu. Tai pradžioje tegul išsiaiškina, už ką jie moka", – aiškino profesionalus aktorius-Kalėdų Senelis P.Lisauskas, kuris yra pelnęs "Sidabrinės gervės" apdovanojimą ir du kartus nominuotas "Auksiniam scenos kryžiui".

Seneliai perlenkė lazdą?

Vis dėlto ilgametis Klaipėdos muzikinio teatro artistas Stanislovas Rezgevičius, savo karjeroje kasmet prieš Naujuosius metus atlikdavęs ir samdomo Kalėdų Senelio vaidmenį, mano, kad šios paslaugos kaina turi būti protinga. Ji neturėtų sugadinti šventinės nuotaikos šeimai.

Ar jie kokie nors šitos srities mokslų daktarai? Juk dažniausiai jie – saviveiklininkai.

"Tiesą sakant, nesuprantu, kas turi įtakos tokiam Kalėdų Senelių paslaugų brangimui. Per kelerius metus kitų žmonių algos juk nepakilo penkis su puse karto. Nelabai suprantu tokių įkainių. Juk rūbų kasmet naujų nesiuva. Žinoma, reikia kūrybiškumo, fantazijos, pasiruošimo. Tačiau tai daro tikrai ne visi. Ar jie kokie nors šitos srities mokslų daktarai? Juk dažniausiai jie – saviveiklininkai. Profesionalių aktorių nedaug. Sukelia triukšmą, pažaidžia porą žaidimų, ir viskas. Neįsivaizduoju, kodėl tokius pinigus už tai lupa?" – stebėjosi S.Rezgevičius.

Jau kurį laiką savo Kalėdų Senelio apdarų S.Rezgevičius nebedėvi ir jie kabo spintoje tarsi atsiminimas iš praeities, tačiau sako, jei vėl taptų Seneliu, tikrai neplėštų tokių pinigų, nes visiems dabar yra sunku.

"Spėju, kad Seneliai panašūs į poilsiaviečių nuomotojus kurorte, kurie per vasaros sezoną siekia užsidirbti visiems metams. Suprasčiau, jei vaidintų kalėdinį spektaklį kokie trys žmonės, vaidintų pasaką, būtų įdėję daug darbo, tada gal ir galėtų paprašyti 7 eurų nuo vaiko. O dabar ateina vienas pats Kalėdų Senis, ir tas netikras, bet labai brangus. Taip negalima, kaina turi būti adekvati, žmoniška", – įsitikinęs S.Rezgevičius.

Šį ketvirtadienio vakarą 19 val. 30 min. LNK televizijos laidoje „Valanda su Rūta“ – ne vienas šokiruojantis liudijimas apie Lietuvą ėdančią korupcijos problemą.

Ne vienerius metus Seneliu Kalėda žiemomis dirbantis aktorius Petras Lisauskas prisipažins – per praėjusias Kalėdas iš vieno Vilniaus vaikų darželio direktorės sulaukė prašymo sumokėti dalį uždirbtos pinigų sumos jai. Duoklę aktorius turėjo duoti dėl to, kad būtų pasamdytas Seneliu Kalėda ir galėtų užsidirbti linksmindamas darželinukus.

Tuo metu laidoje dalyvavęs garsus aktorius Aleksas Kazanavičius šokiruos skaitydamas atvirą buvusios savo vaikų mokytojos laišką, kuriame pedagogė paviešino apie vadinamą „padėkučių“ sistemą Vilniaus Antano Vienuolio gimnazijoje.

„Vienu tokiu konkrečiu atveju mokyklos pavaduotojos, atėjusios į mano darbo kabinetą, pasakė, kad turiu eiti pas direktorę su „padėkute“, jei noriu kitais metais turėti darbą. Buvo pasakyta, kad „padėkutės“ suma už nuolatinės darbo vietos sudarymą turi būti ne mažesnė nei 200 litų. Pavaduotojos kartkartėmis man „primindavo“, kad jau laikas eiti pas direktorę į kabinetą ir to „priminimo“ niekaip kitaip traktuoti kaip tik paraginimą nunešti direktorei pinigų nebuvo įmanoma“, – tokį mokytojos liudijimą skaitė moksleivių tėvas.

Buvęs Kauno miesto tarybos narys ir humoristas Artūras Orlauskas nusprendė pasitraukti iš politikos. „Nebegalėjau žiūrėti, kaip yra vagiama viduryje baltos dienos ir tai visiems atrodo normalu“ – sakė Artūras. Paskutinis lašas buvo socialiniams būstams skirtų lėšų grobstymas. Anot buvusio politiko, vargingai gyvenančių žmonių būsto remontams kasmet buvo skiriama po maždaug milijoną eurų, bet Artūras tikina, kad pusė šios sumos buvo tiesiog išvagiama.

„Radome tokią situaciją. Parašyta: reikia keisti langus, o mes randame jau sudėtus plastikinius langus, nors sąmatoje parašyta, kad reikia keisti langus. Parašyta, kad buto remontui reikia 8 tūkst. litų, nors realiai viską galima padaryti už 3 tūkst. Sąmatos išpūstos, prirašyta darbų. Rašoma, kad reikia pakeisti sudegusią elektros instaliaciją, nors instaliacija sudėta nauja. Parašyta, kad grindų nėra, o grindys yra“, – žodžių į vatą nevyniojo buvęs politikas.

Klaipėdiečio šokėjo, choreografo, aktoriaus ir režisieriaus Petro Lisausko gyvenimas vertas romano: kūjo metiką, studijavusį architektūrą, sužavėjo modernus šokis. Vakarėlius ir audringą gyvenimą pakeitė joga, sveika gyvensena, klouno nosis ir kasmetinis barzdos auginimas Kalėdų Senelio vaidmeniui atlikti. Gausybę apdovanojimų susišlavęs menininkų grupės "Žuvies akis" ir šokio teatro "Padi Dapi Fish" narys tikina, jog net patirtis prekybos centre jam davė naudos.

Nuo kūjo iki architektūros

– Dabar esate žinomas šokėjas. Kuo gyvenote ir domėjotės gimtinėje?

– Neseniai suvokiau, kad vaikystėje lankyta Alytaus dailės mokykla man davė labai daug. Mano tėvelis – dailininkas ir architektas. Nebuvo keista, jog augdamas tokioje aplinkoje į rankas paėmiau pieštuką. Vėliau kūno kultūros mokytojas, žinomas Lietuvoje ir Tarybų Sąjungoje kūjo metikas, mane čiupo ir nepaleido. Buvau berniokas iš stuomens ir iš liemens. Iš pradžių bandydavau išsisukti, tačiau nuo 9 klasės pedagogas mane stipriai laikė po savo sparnu. Laimėtų medalių nelabai vertinau – kartais tekdavo savo amžiaus grupės varžybose dalyvauti ir vienam. Tačiau kartą Lietuvos lengvosios atletikos jaunių čempionate nurungęs 9 konkurentus pasiėmiau auksą.

– Bet profesionaliu sportininku netapote?

– Ne, baigęs mokyklą, įstojau į architektūros studijas Kaune. Pastūmėjo tėvelis. Nors didelės motyvacijos neturėjau, tačiau augau tokioje aplinkoje, jog, rodėsi, kito pasirinkimo ir neturėjau. Buvau pasiutęs kaip rupūžiokas, todėl mano mokslai baigėsi tuo, kad teko rinktis: kartoti kursą arba palikti universitetą. Įskaudinęs tėvą, studijas mečiau.

Dirbo ir "gruščiku", ir valytoju

– Studentavote audringai?

– Nuotykių būta visokių. Naudodamasis proga, oficialiai norėčiau atsiprašyti Laisvės alėjoje butą mums nuomojusios šeimininkės, su kuria išsiskyrėme nelabai gražiai. Ir ne biolaukai čia nesutapo – buvome audringas jaunimas. Mano gyvenime viskas vykdavo sodriai: jei valgydavau, tai persivalgydavau, jei rūkiau, tai po pakelį per dieną, jei vartojau alkoholį, nejausdavau saiko. Be to, kai mečiau architektūros studijas, tėvelis, norėdamas paauklėti mane, nutraukė finansavimą, todėl teko susirasti darbą. Pripažinsiu, pirmuosius atlyginimus iššvaistydavau labai greitai. Dar vaikystėje darbo nesibaidžiau, tačiau tai, ką uždirbdavau, nemokėjau išleisti. Kaune, o vėliau ir Vilniuje, teko būti ir barmenu, ir "gruščiku", skambiai vadinamu prekių saugojimo zonos darbuotoju, ir valytoju. Juo buvau dvi dienas.

– Kodėl?

– Valėme remontuotą butą. Vakare nuėjau į vieną klubą. Kitą dieną, kai atėjau į darbą, mane nuvežė tvarkyti to paties klubo, kuriame dar prieš kelias valandas šėlau. Išėjau net nepasiėmęs per tas kelias dienas uždirbto atlyginimo.

– Tampyti prekes prekybos centre – įdomi patirtis?

– Kalbant apie alkoholį, bendravimą su žmonėmis ir pinigų leidimą, gavau gerų gyvenimo pamokų. Dirbdamas šį darbą, tapau savotiškos skustagalvių ir sportine apranga pasipuošusiųjų subkultūros dalimi. Buvo lengva. Vakare nusiperki makaronų ir pjaustytų morkų pakelį. Pavalgai, išgeri šešis butelius alaus ir žaidi kompiuterinius žaidimus. Savaitgalį – linksmybės, kokia nors mergiotė. Per tuos metus neperskaičiau nė vienos knygos. Tačiau vakarėlių metu visi kartodavo – tau tik aktoriumi būti. Aišku, kolegos ir draugai mano gebėjimus vertindavo pagal tai, kaip pasakojau anekdotus. Nusprendžiau jėgas išbandyti teatro scenoje.

Šokiu nesidomėjo

– Bandymas stoti į Muzikos ir teatro akademiją buvo sąmoningas?

– Tai, ką kalbėjau anksčiau, – tamsiosios mano praeities pusės, tačiau niekada nebuvau dundukas, nevogiau ir kitų nemušiau. Tiesa, ir teatro žmogumi savęs pavadinti negalėjau – gyvenime buvau matęs gal penkis spektaklius. Intelektualių ar filosofinių krypčių mano gyvenime nebuvo daug. Apie šiuolaikinį šokį nebuvau net girdėjęs ar matęs jo pavyzdžių. Tais metais buvo renkamas eksperimentinis aktorių-šiuolaikinio šokio šokėjų kursas. Prasidėjus stojamiesiems egzaminams, pažiūrėjau kolektyvo "Aura" spektaklį "Extremum mobile" ir likau šokiruotas. Tada galvojau, jog pats taip judėti niekada nesugebėsiu. Kai pradėjau studijuoti, buvau jau beveik 22-ejų.

– Kaip sekėsi pažinti šokį?

– Sverdamas 102 kilogramus, atsistojau prie baleto lazdos. Ir ne raumenys sudarė tuos kilogramus. Mano organizmas rėkė – ką aš darau? Net tos raumenų grupės, kurios lyg ir egzistavo, turėjo pradėti dirbti kitaip. Pasipylė traumos. Lūžio tašku tapo tarpdiskinio nervo uždegimas. Ilgą laiką negalėjau jo išsigydyti. Gydytojas išrašė stipraus vitamino B. Teko atsisakyti alkoholio. Tada, kai nebegalėjau judėti, ir suvokiu, kad man tai patinka. O ir mėnuo be svaigiųjų gėrimų parodė, kad linksma gali būti ir kitaip. Netrukus pamačiau rezultatus. Pirmąjį Jono Vaitkaus režisuotą spektaklį šokau nei daug nei mažai – Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Tik tada dar nesuvokiau šios scenos masto. Svarbiausias pasirodymu ir perversmu tapo Vyčio Jankausko spektaklis "Pėdsakai".

"Pėsčias, bet važiuoji"

– Ar lietuviai noriai priima šiuolaikinį šokį?

– Lietuviai į modernų šokį dar žiūri kaip į draminį spektaklį ir nori įskaityti kiekvieno judesio ženklą. Jei jo "nepagauna", užsiblokuoja ir sako, kad šokėjai tiesiog pasivoliojo ant žemės, ir tiek.

– Kaip populiariai paaiškinti šokį?

– Vienam draugui, kūrusiam laidą apie automobilius, išdėsčiau tokią teoriją. Baletas panašus rolsroisą – tai nepakeičiama klasika. Lotynų Amerikos šokiai – tai "tiuninguotos" ir greičiu pasižyminčios mašinos. Liaudies šokiai – šeiminis automobilis, kuris gal ir nelabai gražus, bet patogus ir mėgstamas. O šiuolaikinis šokis – kai eini pėsčias, tačiau bandai įrodyti, kad važiuoji. Arba konceptualūs modeliai – automobilis su trimis ar vienu ratu. Žodžiu, eksperimentas.

– Kaip į jus žiūri žmonės, kai prisistatote esantis šokėjas?

– Jie teiraujasi, o ką veiksiu, kai baigsiu šokti, ir ar galiu iš to pragyventi. Tačiau šiuos buitinius klausimus dažnai ir pats sau užduodu. Buvo toks etapas, kai artėdamas prie 30 metų, turėdamas žmoną ir du vaikus, skambindavau mamai ir prašydavau atliekamo bulvių maišo. Atrodo, jau esi profesionalas, tačiau dar negali pragyventi iš to, ką darai. Vienu metu ir sodininko darbą Švedijoje buvau suradęs. O į mane žmonės dažnai žiūri su šypsena. Pagalvokite, barzdotas, 1 m 85 cm, ir šokėjas. Visų galvose yra susiformavęs kitoks įvaizdis. Šokėjas yra liaunas ir grakštus. Arba toks, kaip "Žuvėdros" profesionalai. Į šią kategoriją taip pat nepataikau. Su "Žuvėdra" susijęs galėčiau būti nebent tuo, kad man leistų išvalyti repeticijų salę.

Trakų pilies juokdarys

– Laisvu laiku užsidedate klouno nosį ir einate į ligonines linksminti vaikų. Ko išmokė projektas "Raudonos nosys"?

– Turbūt antrame kurse sulaukiau pasiūlymo Trakų pilyje tapti viduramžių puotos vedėju – juokdariu. Tai tapo nuolatiniu darbu. Kaip atlikėjas būtent ten ir subrendau. Išmokau betarpiško bendravimo su žmonėmis, neslėpti, o, priešingai, akcentuoti ir pasijuokti iš savo klaidų. Improvizacija tapo mano arkliuku. Vėliau per pažįstamą Vytautą Kontrimą susidomėjau socialine klounų veikla. Dalyvavau keliuose seminaruose ir pradėjau linksminti sergančius vaikus. Lankymasis ligoninėse man dabar yra vienas pagrindinių gyvenimo motyvatorių. Man, dideliam, garsiai kalbančiam, pripratusiam parodyti viską, ką galiu, tai atvėrė naujas išraiškos galimybes. Nedidelė palata nėra Trakų pilis. Parodyti tik kažkokį vieną dalyką ir tyliai išeiti, nesulaukus aplodismentų, tapo tikru iššūkiu. Be to, pats turiu mažų vaikų, todėl socialinis aktyvumas man nėra svetimas. Tokioje veikloje susiduriu su daug nedidelių stebuklų.

– Švenčių metu trumpam tampate ir Kalėdų Seneliu. Rodos, tai tokia sovietinių laikų atgyvena.

– Aš esu išskirtinis tuo, jog nedažnai Kalėdų Seniai gali didžiuotis natūralia barzda. Ją užsiauginu iki darbinio ilgio, o vėliau grimu nudažau baltai. Barzda auga 5–6 mėnesius, prie jos pripranti. Pradedi ir šnekėti su ja. Be to, nieko nebijai, net ant galvos gali atsistoti. Seneliai su dirbtinėmis barzdomis – labiau susikaustę, o tai sukelia judesių nenatūralumą. Vaikų neapgausi ir jie labai greitai pastebi klastą. Juokaudamas sakau, kad viduramžių juokdarys, mokantis būti čia ir dabar, subtilus klounas Kudlius, šiuolaikinio šokio elementai ir tikra barzda – neblogas derinys.

Žmoną "kabino" per jogą

– Propaguojate sahadža jogą. Kaip ja susidomėjote?

– Niekada nesigilinau į jogą. Beje, studijų metais susidomėjau ne tik ja. Pradėjau lankytis sostinės bažnyčiose, tačiau ne dvasios šauksmas mane vedė. Žiūrėdavau į išorinius dalykus: eidavau į skirtingas vietas ir spręsdavau, ar tikiu mišias vedančiu kunigu, ar ne. Kaip aktorius ir režisierius labai greitai pastebėdavau, kuris dvasininkas nuoširdus, o kuris tik beria išmoktą tekstą. O sahadža joga į mano gyvenimą atėjo per vieną merginą, kuri netrukus tapo mano žmona.

– Sekėte širdimi?

– Tada dar buvome studentai. Ji praktikavo jogą. Susipažinęs su ja labai greitai pamačiau, kad tradiciniai metodai padėti užkariauti jos širdį nepadės. Ji laikėsi atstumo ir žaidimų nežaidė. Aštrus liežuvis, šokėjo statusas ir maskulatūra jos neveikė. O viduje kažkas kuždėjo, kad negalima paleisti. Iš pradžių joga buvo mano taktika – norėjau daugiau laiko praleisti šalia. Tačiau labai greitai vidinės patirtys padėjo suvokti, kad šis užsiėmimas – ne šiaip sau. Dabar savo gyvenime per sahadža jogos prizmę žiūriu į visą savo egzistenciją.

Uostamiesčio nekeistų

– Jūsų pavyzdys įrodo, kad menininkas daug pasiekti gali ir Klaipėdoje. Sutinkate su tuo?

– Turėjau galimybių likti sostinėje, tačiau, jeigu reikėtų rinktis tarp Klaipėdos ir Vilniaus, visada rinkčiausi uostamiestį. Kažkada apsilankęs Maskvoje suvokiau, kad tai – beprotiškai didelis miestas ir jame ilgiau nei savaitę būti nenoriu. Man patinka pasivaikščioti Londone ar Berlyne, tačiau ten gyventi netraukia. Klaipėda žavinga tuo, kad Lietuvos mastu – tai nemažas miestas, tačiau yra vietos kvėpuoti. Galbūt viskas būtų kitaip, jei dirbčiau tik uostamiestyje. Pavyzdžiui, ir dabar spektaklį statau Kelmėje.

– Esate užimtas žmogus?

– Kai 2012 m. laimėjau atranką ir pradėjau šokti danų choreografo Pallė Granhojaus spektaklyje "Vyrai ir Mahleris", atsivėrė tarptautiniai vandenys, be to, finansiškai dabar galiu leisti laisviau kurti čia, Klaipėdoje. Tvarkaraštis nuo kitų metų rugpjūčio iki gruodžio, kai grįšiu į uostamiestį ir vėl tapsiu Kalėdų Seneliu, suplanuotas. Gal ir juokinga, bet tokia yra realybė.

Vizitinė kortelė:
Gimė 1981 m. lapkričio 29 d. Alytuje.
2000 m. baigė Alytaus A.Ramanausko-Vanago vidurinę mokyklą.
2008 m. baigė aktoriaus-šokėjo specialybės bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
2013 m. įgijo teatro režisūros magistro laipsnį Klaipėdos universitete.
Yra 13-os spektaklių choreografas bei režisierius, šoko daugiau kaip 30 spektaklių ir projektų.
Už geriausią antrojo plano aktoriaus vaidmenį Ramunės Čekuolytės filme "Stiklainis uogienės" įvertintas nacionaliniu kino apdovanojimu "Sidabrinė gervė-2009".
Buvo nominuotas šių metų šokio meno srities Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimui už vaidmenį A.Šeiko šokio spektaklyje "Aikštelėje laisvų vietų nėra".
Žmona – Edita. Vaikai: Lada, Pranas.