– Kaip jūsų gyvenime atsirado piešimas? Esate minėjusi, kad ši veikla jums padėjo suvaldyti minčių audras, siaučiančias galvoje...

– Nors mano šeimoje nėra profesionalių menininkų, tam tikrą meno gyslelę turi ne vienas šeimos narys. Pavyzdžiui, mano tėčiui patinka dirbti su medžiu, o brolis lipdo statulėles. Aš pati piešiu nuo vaikystės, piešimas mane lydėjo nuo darželio laikų. Mokykloje lankiau įvairius piešimo būrelius, o paauglystėje nusprendžiau tuo užsiimti rimčiau, tad užsirašiau į akademinio piešimo kursus.

Iš pradžių mano darbai buvo labai paprasti, ilgą laiką ieškojau sau artimos meno formos. Vienu metu lankiau keramiką, išbandžiau ir tapybą. Į rimtesnę pusę viskas pakrypo dvyliktoje klasėje, kai jau reikėjo priimti sprendimą dėl būsimų studijų. Supratusi, kad mokytojų siūlomos specialybės man netinka, netikėtai atradau interjero dizainą, kuris man pasirodė artimas. Ruošdamasi studijuoti ėmiau piešti daugiau, nes reikėjo laikyti piešimo egzaminą. Vis dėlto, vienus metus pastudijavusi, supratau, kad interjero dizainas nėra mano pašaukimas. Tada toje pačioje kolegijoje atradau grafikos dizaino specialybę, o perstojusi dar labiau įnikau į piešimą ir pradėjau kurti savo monstriukų piešinius.

Personažai: Nors Brigitos sukurti monstriukai gali gąsdinti, ji tikina, kad šios būtybės gimė iš geros emocijos ir yra nepavojingos. / B. Raudonytės piešiniai

– Jūsų darbai pripildyti keistų, gal net gąsdinančių būtybių – monstriukų, kurie vis pasirodydavo jūsų sapnuose. Nusprendėte sapnuose matomas būtybes nupiešti ir taip akis į akį susidurti su savo nerimu. Kaip kūryba padėjo prisijaukinti savo baimes?

– Mane visada traukė baltų kultūra ir religija. Domino ne pats tikėjimas, bet baltų dievybės, kurios man atrodė labai mistiškos. Grafikos dizaino studijų metais gavome užduotį sukurti kalendorių ir aš nusprendžiau, kad noriu jame pavaizduoti baltų dievybes. Ėmiau jomis labiau domėtis, o kadangi mano vaizduotė labai laki, naktimis pradėjau sapnuoti mistiškus sapnus, kuriuose matydavau keistų būtybių. Nepavadinčiau tų sapnų košmarais, tačiau tuo metu patyriau nemažai streso, tad gali būti, kad pasąmonė taip bandė atsikratyti negatyvių minčių.

Pradėjau piešti sapnuose matytus vaizdus ir kurti toms būtybėms istorijas. Tai tapo mano būdu atsitraukti nuo patiriamo streso. Piešimas buvo tarsi terapija – visas emocijas suguldydavau popieriaus lape, sudėdavau jas į monstriuką ir taip atsikratydavau neigiamų minčių.

Dėl šios priežasties visi mano kūriniai man yra labai artimi. Būna gera žiūrėti į šiuos piešinius, jie man nekelia jokių blogų emocijų ir nenorėčiau, kad kitiems žmonėms keltų. Mes visi turime tam tikrų demonų savo gyvenime, tad piešiniais tarsi norėjau parodyti, kad galima juos prisijaukinti.

Piešimas buvo tarsi terapija – visas emocijas suguldydavau popieriaus lape, sudėdavau jas į monstriuką, ir taip atsikratydavau neigiamų minčių.

Manau, kad jei tuo metu nebūčiau pradėjusi piešti sapnuose matomų būtybių, jie gal ir būtų virtę košmarais, trukdančiais miegoti naktimis. Tačiau, pavertus visa tai piešiniais, tarsi ėmiau kontroliuoti tuos sapnus, ir jie tapo džiugiu mano įkvėpimo šaltiniu.

Piešimas man padeda nukreipti mintis kitur, atsipalaiduoti, susikoncentruoti į teigiamą emociją ir nuošalyje palikti tai, kas tuo metu slegia. Iš tikrųjų, kai jaučiuosi blogai, net negaliu piešti, nes man ši veikla asocijuojasi su teigiamomis emocijomis. Tad, išgyvendama blogą etapą, aš palaukiu, kol jis aprims, ir tik tada sėdu piešti, piešdama išliedama visus susikaupusius jausmus.

Todėl norėčiau, kad žmonės neasocijuotų šių darbų su blogomis emocijomis, kadangi mano sapnuose pasirodantys monstriukai nėra blogi. Jie dažniausiai būna keisti, ilgomis galūnėmis, ragais ir nagais, tačiau nieko blogo padaryti negali ir dažniausiai tiesiog slankioja šešėliuose. Šie piešiniai gimsta iš geros emocijos ir man padeda užbaigti sunkų praeities etapą.

Virsmas: sapnai, kuriuose ji matydavo keistų būtybių, Brigitos negąsdino – anaiptol, ji ryžosi piešti savo sapnų svečius ir kurti jiems istorijas. / B. Raudonytės piešiniai

– Jūsų piešiami monstriukai gali gąsdinti, bet kartu jie atrodo labai žaismingi. Kaip aplinkiniai reaguoja į jūsų kūrinius? Ar yra žmonių, kuriuos jūsų darbai gąsdina?

– Mano kūriniuose nugula asmeniniai išgyvenimai, tad parduodu retai. Dažniausiai piešiu tiesiog sau arba dovanoju juos draugams ir artimiesiems. Ilgą laiką man apskritai buvo labai sunku kitiems parodyti savo piešinius, atrodė, kad niekas jų nesupras.

Tik neseniai keletą darbų pasiūliau pardavimui. Buvo įdomu pažiūrėti, ar kas nors jais apskritai susidomės. Dažnai kūrinius tiesiog dovanoju – tada piešiu piešinį galvodama apie konkretų žmogų ir monstriuką pritaikau prie jo. Tokiu atveju jie būna švelnesni, ne tokie gąsdinantys.

Kartais būtybę pritaikau prie emocijos, kurią tuo metu tas žmogus išgyvena arba aš norėčiau, kad išgyventų. Tačiau, kai piešiu sau, būtybės būna baisesnės, labiau gąsdinančios. Tada leidžiu sau visiškai atsipalaiduoti ir monstriukus nupiešti tokius, kokių noriu.

Neseniai sukūriau piešinį draugei. Stengiausi būtybę nupiešti gražią, apsuptą gėlių, bet vis tiek pridėjau ragiukus. Draugė labai juokėsi, sakydama, kad mano piešiniai tiesiog neįmanomi be ragiukų.

Monstriukų piešinius mėgstu kabinti namuose ant sienų. Tiesa, neseniai darėme remontą, tad dabar sienos kabo tuščios, o piešiniai kol kas tvarkingai sudėti į aplankus. Nesu iš tų, kuriems patinka viešuma, tad savo piešinius dažniausiai rodau tik artimiems žmonėms.

Kažkada buvo kilusi mintis apie parodą, tačiau kol kas jai dar nepribrendau. Neseniai pardaviau vieną piešinį, kuris labai ilgai kabėjo mano kambaryje. Sužinojusi, kad jis rado naujus namus, apsidžiaugiau ir kartu nuliūdau, nes jau buvau prie to monstriuko prisirišusi emociškai, tarsi prie tikro draugo.

B. Raudonytės piešiniai

– Vidinius demonus įveikėte juos nupiešusi. Sakote, kad geriausias būdas nugalėti baimę yra pažvelgti jai į akis. Ką patartumėte tiems, kurie šiandien galbūt taip pat patiria nerimą ar stresą?

– Sunku ką nors patarti kitam žmogui, nes ir pati dar nesu atradusi visų atsakymų. Tačiau mano piešiniai man išties padėjo suprasti, kad verta ne bėgti nuo savo baimių, bet pažvelgti joms į akis.

Anksčiau jaučiau labai didelę baimę išeiti iš komforto zonos ir karjeros srityje pasiekti kažko daugiau, nes tiesiog labai nepasitikėjau savimi. Vieną dieną nusprendžiau, kad nuo šiol visoms pasitaikiusioms galimybėms sakysiu „taip“.

Tai buvo pats nepatogiausias dalykas, kurį tuo metu galėjau padaryti, nes instinktai ragino sakyti „ne“. Tačiau šis sprendimas man padėjo priimti daugiau galimybių ir per gana trumpą laiką labai daug pasiekti. Tad viena iš kovos su savo baimėmis formų yra susidūrimas su jomis akis į akį.

Gali padėti ir nerimo, streso išreiškimas meno forma – piešimu, keramika, lipdymu iš molio. Tai padeda atsikratyti neigiamų minčių ir išreikšti emocijas sveikai. Jei žmogus yra kūrybiškas, jo pasirinkta meno forma padės jam jaustis laimingam ir save realizuoti. Tad mano patarimas būtų tiesiog nebijoti išeiti iš komforto zonos ir išbandyti ką nors naujo. Net jei kas nors nepavyks, nebijokite pabandyti dar kartą.

Man taip pat būna akimirkų, kai norisi sulamdyti popieriaus lapą ir vėl pradėti piešinį iš naujo. Gali daugybę metų mokytis piešimo subtilybių, bet klaidų vis tiek neišvengsi. Tad labai svarbu nebijoti suklysti.

– Dirbate grafikos dizainere IT kompanijoje, kuriančioje sveikatingumui skirtas išmaniąsias programėles. Jūsų darbas atrodo nutolęs nuo kūrybos. Ar esate iš žmonių, kurie nenori maišyti darbo su hobiu?

– Taip, piešimą stengiuosi atskirti nuo darbo, nes piešdama sau visiškai atsipalaiduoju, pailsiu. Piešiu tik tai, ką pati noriu, o jei piešimas taptų darbu, nebeliktų laisvės ir tektų piešti tai, ką reikia. Tad piešimas ranka yra mano laisvalaikio užsiėmimas, o dirbu grafikos dizaino srityje, kurioje kartais yra mažiau kūrybos laisvės.

Nors kūrybos šiame darbe taip pat netrūksta, tačiau dažniau tenka žiūrėti į skaičiukus ir dizainą analizuoti iš techninės pusės. Visada mėgau pusiausvyrą tarp meno ir logikos, tad man patinka grafinis dizainas, kadangi šioje srityje kūrybinius sprendimus reikia pagrįsti argumentais. Taip pat labai džiaugiuosi tuo, kad savo dabartiniame darbe matau prasmę.

Grafikos dizainere dirbu jau apie septynerius metus, tačiau ne visada jausdavau, kad mano darbas yra prasmingas. Iki tol daug dirbau prie reklamos projektų – pavyzdžiui, karpydavau varžtus, mašinų ratus ar dėliodavau parduotuvių katalogus. Dirbant sveikatingumo srityje, malonu žinoti, kad tavo darbas prisideda prie tikslo padėti žmonėms pakreipti savo gyvenimą į geresnę pusę.

– Ką veikiate, kai nepiešiate? Ar turite kitų mėgstamų hobių?

– Man labai patinka leisti laiką gamtoje, pasivaikščioti miške, kur jau turiu savo mėgstamų vietų. Visą dieną dirbu prie kompiuterio, tad savaitgaliais labai smagu pabėgti į gamtą ir pailsėti nuo ekrano, pravėdinti galvą. Prieš kelerius metus su draugu pasiėmėme šunį iš prieglaudos, tad jis – dar viena motyvacija išsiruošti į mišką, atrasti įdomių pažintinių takų.

Iš gamtos ateina ir įkvėpimas kūrybai – kadangi turiu lakią vaizduotę, kartais atrodo, kad monstriukus matau medžių lapuose ar debesyse. Vėliau savo kūriniuose panaudoju tam tikrus gamtos elementus. Taip pat mėgstu skaityti knygas, ypač mistines, kurios padeda atsipalaiduoti, patreniruoti vaizduotę ir tampa dar vienu įkvėpimo šaltiniu. Kurį laiką skaičiau mažiau, bet pastaruoju metu ir vėl grįžau prie skaitymo, ir tai mane labai džiugina.

B. Raudonytės piešiniai

– Esate kilusi iš Vilniaus, bet kurį laiką gyvenote Palangoje. Kuris miestas jums artimesnis širdžiai? Kuris pasitarnauja ieškant įkvėpimo?

– Gimiau ir augau Vilniuje, o į Palangą prieš kurį laiką buvau išsikrausčiusi pusmečiui pagyventi. Tai buvo laikotarpis, kai gimė daugiausia mano piešinių, nes buvau perdegusi. Tuo metu studijavau ir dirbau, buvo daug streso. Kadangi turėjau draugų Palangoje, daug negalvojusi viską mečiau ir kuriam laikui persikrausčiau ten. Tai buvo labai smagus etapas, nes gerai pailsėjau, daug laiko leidau gamtoje.

Palangoje labai gražu, ypač rudenį ir žiemą, kai išvažiuoja visi poilsiautojai ir pasilieka tik vietiniai gyventojai. Pamačiau Palangą visai kitokią ir supratau, kad be turistų ji kur kas gražesnė. Šis miestas tapo dideliu mano įkvėpimo šaltiniu. Mėgdavau nueiti į kopas ir ten pabūti kelias valandas, o grįžus būdavo labai gera piešti, nes jausdavausi visiškai atsipalaidavusi.

Iš gamtos ateina ir įkvėpimas kurti – kadangi turiu lakią vaizduotę, kartais atrodo, kad monstriukus matau medžių lapuose ar debesyse.

Vėliau vėl sugrįžau į Vilnių, kuris širdžiai vis dėlto artimesnis. Juk čia gimiau ir užaugau, čia gyvena mano šeima ir draugai, su Vilniumi susiję daug man svarbių prisiminimų. Savaime suprantama, kad žmogui lengviau prisirišti prie to, kas jam puikiai pažįstama. Vis dėlto ateityje norėčiau gyventi kur nors arčiau gamtos, užmiestyje. Kol esi studentas, norisi miesto šurmulio, išeiti į kokį barą, susitikti su draugais, o vėliau gyvenimas tampa ramesnis ir centras taip nebetraukia.

Esu gana introvertiškas žmogus, man patinka vienatvė, kurioje kyla daug kūrybiškų minčių. Tad manau, kad gyvenimas arčiau gamtos man labai tiktų.

– Piešiate ranka. Ar niekada nekilo mintis kompiuterizuoti savo kūrinių? Galbūt piešimas ranka labiau atpalaiduoja?

– Esu bandžiusi monstriukus perkelti į kompiuterį, tačiau pastebėjau, kad jie praranda visą gyvybę. Man labai smagu piešti ranka popieriuje su tušinukais ir žymikliais, nes tada geriau jaučiu piešinį ir jį valdau. Man kartais netgi patinka padaryti klaidų, tuomet tenka pasukti galvą, kaip jas ištaisyti, arba prie tų klaidų prisitaikyti. Taip piešinys tampa gyvesnis, natūralesnis.

Taip pat man svarbu, kad ranka piešti piešiniai yra vienetiniai, daugiau tokių pačių nėra. Kai tokius piešinius dovanoju, jie tampa asmeniškesni, atrodo, kad kartu dovanoju ir dalelę savęs. Juk kiekvienas taškelis ir linija yra mano nupiešta.

Mano piešiniai visada kupini fantazijos, realizmas man nėra artimas. Nors anksčiau lankiau akademinį piešimą ir visai neblogai sekėsi, šioje srityje savęs taip ir neatradau. Tad su realizmu atsisveikinau jau seniai, dabar turbūt būtų sunku vėl prie jo sugrįžti, tektų iš naujo treniruoti ranką.

„Įtarimas kilo dar lapkričio mėnesį, kai mes vietoj pažadėtų 5 eurų sąskaitos gavome po 10 ir daugiau eurų už būrelį. Atėję pasiklausti, kodėl taip vyksta, mums parodė senas knygas, kad ji perka knygas kažkokias, priemones“, – sakė vieno iš vaikų mama.

Dar daugiau įtarimų kilo vienai mamai išsiaiškinus, kad jos vaikas oficialiai jokio būrelio Menų mokykloje nelanko. Šiaulietė sunerimo, nes vaikas ne tik, kad ėjo į būrelį, bet mama už jį ir mokėjo.

„Skambinau į Menų mokyklą, klausiau, kaip suprasti, kodėl negaunu e. sąskaitos. Sakė, jei negauname e. sąskaitos, esate neįrašyti“, – sakė mama.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Sunerimę tėvai ant kojų sukėlė visas ugdymo įstaigas. Atsakymų apie nesusipratimą pareikalavo ne tik iš darželio direktorės, bet ir iš Menų mokyklos vadovybės. Pastarieji, pradėję aiškintis situaciją, atrado daug neatitikimų. Paaiškinta, kad papildomai po eurą mokytoja renka už priemones.

„Renkami pinigai už priemones, už kurias tėvai nemato, kiek surinkta pinigų ir išleista. Ištyrėme, radome nesueities taškų, pasišnekėjome su mokytoja ir jau nuo praeito ketvirtadienio mokytoja pas mus nebedirba“, – situaciją komentavo Šiaulių menų mokyklos direktorius Kęstutis Šaltis.

Anot Menų mokyklos vadovo, nė vienas mokytojas niekada pinigų už būrelį nerenka grynaisiais.

„Apie pinigų plovimą nebūtų jokios kalbos, jeigu tėvai nebūtų į maišelius dėję pinigėlių. XXI a. į maišelius dėti pinigėlių turėtų rodyti, kad kažkas ne taip“, – pastebėjo K. Šaltis.

Tėvų, kurie mokėjo ne po 10, 20 eurų, lankė po du būrelius, vedė po du vaikus, po 40 ir 50 eurų mokėjo, jų ne vienas ir ne du.

Suvedus galus, paaiškėjo, kad oficialiai Menų mokykloje registruotas tik 21 vaikas, o realiai mokytoja būrelį vedė apie 90 darželinukų. Vadinasi, likusių vaikų tėvai pinigus grynaisiais atidavė tiesiai mokytojai į kišenę.

„Tėvų, kurie mokėjo ne po 10, 20 eurų, lankė po du būrelius, vedė po du vaikus, po 40 ir 50 eurų mokėjo, jų ne vienas ir ne du“, – stebėjosi mama.

Tėvai baiminasi, kad fiktyviose, neva su Menų mokykla sudarytose sutartyse jų asmeniniai duomenys. Kur sutartys nukeliavo, matyt, žino tik mokytoja.

„Aš realaus teisinio pagrindo kreiptis dėl to, ar suklastota sutartis, ar ne, neturiu. Nemačiau nė vienos sutarties, kur būtų mano padirbtas parašas ir atiduotas tėvams. Buvo surinktos sutartys ir jos tiesiog išnyko“, – stebėjosi K. Šaltis.

Mokytoja telefonu žadėjo situaciją pakomentuoti. Sakė jaučiasi apšmeižta, tačiau žadėjusi perskambinti taip ir dingo lyg į vandenį. Situacijos komentuoti nepanoro ir darželio vadovė, esą savo poziciją jau kartą išsakė vietos portalui, tad daugiau šia tema diskutuoti nenori.

Vidinio tyrimo ėmėsi miesto Švietimo skyrius.

„Šiuo metu esame iniciavę tyrimą ir, kai bus atliktas tyrimas, galėsime konstatuoti apie galimai įvykusi pažeidimą ir priimti tam tikrus sprendimus“, – situaciją komentavo Švietimo skyriaus vedėja Edita Minkuvienė.

Dabar jau buvusi Menų mokyklos mokytoja dirbo net keliose Šiaulių ugdymo įstaigose. Atrodo, kad ta pačia sukčiavimo schema ji veikė visur. Negana to, anglų kalbos būrelio ji net negalėjo vesti, mat Menų mokykla išvis neturi tokios programos.

Sunerimę tėvai teisybės ieškos ir toliau. Apie neteisėtas rinkliavas jie informavo Mokesčių inspekciją ir Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybą.

TERMINAS. Fraktalo terminą (lot. fractus – suskaldytas) 1975 m. sugalvojo prancūzų ir amerikiečių matematikas B. Mandelbrotas. Taip įvardyti sudėtiniai geometriniai dariniai, kurių atskiri fragmentai panašūs arba identiški visumai ar kitiems fragmentams.

DOSJĖ. Esu Lilija Putnienė, architektė. Jau kokius penkerius metus labai aktyviai domiuosiu terapiniu piešimu. Galėčiau save pristatyti kaip terapinio piešimo entuziastę. Per karantiną su bendramintėmis piešėme nuotoliu, o dabar renkamės Samylų kultūros centre, Kauno rajone.

Meniniai: tokio tipo fraktalai leidžia žmonėms smagiai praleisti laiką, atsipalaiduoti. Jų užduotis – fraktalinėje raizgalynėje įžvelgti simbolių ir vaizdų. Ar matote kačiuką?/ L. Putnienės asmeninio archyvo nuotr.

AKTYVUMAS. Praėjusiais metais apžiojau labai daug. Turbūt gyvenime nebuvo tokių intensyvių metų. Toliau gilinausi į fraktalinio piešimo paslaptis, vedžiau (ir vedu) fraktalinio piešimo pamokas, dirbu savo tiesioginį, architektės, darbą. Jaučiu gyvenimo pilnatvę ir noriu padaryti dar daugiau.

POSTŪMIS. Fraktaliniu piešimu susidomėjau tuomet, kai kilo didelis šeimos konfliktas. Lengvai išspręsti jo nepavyko, tad teko ieškoti būdų, kaip nusiraminti. Kaip tik tuo metu Samylų kultūros centre pamačiau kvietimą į fraktalų piešimo būrelį. Iš pradžių piešiau tas linijų raizgalynes nieko negalvodama – tiesiog smagiai leidau laiką. Pradėjau pastebėti, kad anksčiau nerimą kėlusios situacijos ima klostytis į gerąją pusę, atsiranda netikėtų išeičių, sprendimų.

PRADŽIA. Iš pradžių fraktalinių linijų vedžiojimas man atrodė kažkokia nesąmonė. Bet kai būrelio vadovė jas perskaitė ir gana tiksliai nusakė mano problemas – susimąsčiau. Nustebau, kaip šitaip įmanoma, kaip ji visa tai pamatė. Tuomet ne juokais susidomėjau šia dailės terapijos rūšimi.

Gražu: Mėnulis, pieštas ZenTangle ir fraktalinės metodikos principu. Atrodo lyg meno kūrinys, tiesa?/ L. Putnienės asmeninio archyvo nuotr.

KAIP PIEŠTI. Paimkite baltą 4A formato lapą, pasidėkite horizontaliai, juodu tušinuku užsimerkę beskite į bet kurį lapo tašką ir apie minutę, neatitraukdami rankos, vidutiniu greičiu užsimerkę braižykite kuo įvairesnes linijas, stengdamiesi užpildyti jomis visą lapą. Baigę piešti atsimerkite, atitrūkusias linijas prijunkite prie bendro piešinio. Telieka susidariusius langelius nuspalvinti.

SPALVOS. Langeliams spalvinti turėkite 24 spalvotų pieštukų komplektą (baltą pieštuką išimkite). Pieštukus laisvai susidėkite į dėžutę. Spalvas pirmiesiems savo piešiniams traukite užsimerkę. Spalvinkite kiekvieną langelį atskirai. Viena spalva spalvinkite nuo 1 iki 12 plotelių. Šalia esantys langeliai turi būti skirtingų spalvų (atspalvių), kad išeitų margumynas. Tuščių plotelių nepalikite.

NAUDA. Iš pradžių nupiešiau vadinamąjį diagnostinį piešinį. Galima nupiešti juos kelis. Tokie piešiniai nemažai pasako apie žmogų, jo sveikatą, charakterį. Net jei nieko apie tai neišmanome (juk iš pradžių dar nemokame jų skaityti), vis tiek tas raizgalynių piešimas ir spalvinimas padeda pagerinti vidinę būseną, atsikratyti įkyrių minčių, sveikti psichologiškai.

Bendrystė: visi šeimos nariai padeda savo rankas, jas apvedžioja, o paskui drauge spalvina. / L. Putnienės asmeninio archyvo nuotr.

KOREKCIJA. Kai jau nusipiešėme diagnostinius piešinius ir pajutome, kad piešti patinka (maža to, juntame pokyčius savo viduje), galime judėti toliau – mėginti atlikti vidinę korekciją. Rekomenduotina nupiešti 21 korekcinį piešinį – įskaitant jau nupieštus diagnostinius fraktalus. Geriausia, kad tam procesui vadovautų šią techniką išmanantis asmuo. Jis pakoreguos piešinius, pasakys, ką darote ne taip. Piešdami korekcinius fraktalus stenkitės pakeisti linijų charakterį. Tegul kiekvienas piešinys būna skirtingas.

INFORMACIJA. Kai ėmiau suvokti, kad tie piešiniai mane keičia, ėmiau domėtis fraktaliniu piešimu giliau, ieškoti knygų, straipsnių internete. Taip radau sertifikuotos fraktalinio piešimo mokytojos Brigitos Paulauskienės knygą „Nusipiešk gyvenimą, kokio nori“. Prarijau ją vienu ypu. Šiuo metu fraktaliniu gydomuoju metodu domiuosi dar nuodugniau, toliau gilinuosi, kaip jis veikia ir padeda žmogui spręsti jo problemas.

PATIRTIS. Piešdama stengiausi būti labai pastabi, stebėjau savo vidinę būseną, jos kaitą. Galvojau, kas man suteikia džiaugsmo gyvenime. Ilgainiui ėmiau pastebėti aplinkui tai, ko anksčiau nemačiau. Bepiešiant ėmė rastis tam tikrų galimybių, kurių anksčiau nepastebėjau. Šis metodas padėjo ir profesiniame kelyje. Išmokau sudėlioti savo dieną taip, kaip dirbčiau greičiau, efektyviau, daugiau laiko liktų šeimai, vaikams. Žodžiu, tarsi savotiškai atnaujinau savo gyvenimą ir verslą.

DIAGNOSTIKA. Fraktalinis piešimas iš pradžių sudomina kaip koks horoskopas. Iš jo žmogus sužino apie save, savo charakterį, momentines problemas. Jei problemos gilesnės, jos keliauja iš piešinio į piešinį. Šiuo metu aš ir pati jau bandau šifruoti diagnostinius piešinius. Tam reikia laiko ir įgūdžių. Nupiešęs vieną ar keletą diagnostinių fraktalų, žmogus kviečiamas piešti 21 korekcinio fraktalo ciklą. Tikslas – mėginti per piešimą pakeisti save.

PAMAŽU. Dažnai žmonės klausia, ar, nupiešus 21 korekcinį piešinį, jo gyvenimo situacija iš esmės pasikeis. Tikrai nebus taip, kad jei mažai uždirbi, po korekcinių fraktalų ciklo pabaigos būsi milijonierius. Bet gal pastebėsi kažkokių naudingų galimybių, kurių anksčiau nematei, sugalvosi keisti darbą, kuris nepateisino tavo finansinių lūkesčių. Gali būti visokių atradimų, minčių, idėjų.

DALIJIMASIS. Kodėl įkūriau feisbuko grupę „Nusipiešk savo gyvenimą“? Nes pati jau išsipiešiau. Ieškojau papildomos veiklos, kitokios savirealizacijos nei architektūra. Piešiant atėjo mintis, kad noriu dalytis savo žiniomis su kitais. Dabar vedu nemokamas fraktalų piešimo pamokas Samylų kultūros centre. Jos vyksta vieną dieną per savaitę savanorystės pagrindu.

Sveikata: meninė užduotis „Ranka ir fraktalas“. Atpažįstamas objektas spalvinamas vienu spalviniu tonu, aplinka – kitu. Šiuo atveju spalvos turi reikšmę. Žalia – sveikatos spalva. / L. Putnienės asmeninio archyvo nuotr.

TIKSLAS. Fraktalinis piešimas skirtas žmonėms, kurie nori gilintis į save ir išspręsti kažkokią problemą. Vienam trūksta pasitikėjmo savimi, kitam gal šlubuoja santykiai. Bet ateina žmonės ir iš smalsumo – visiškai patenkinti esama padėtimi, savo psichologine būsena. Tai matyti ir iš piešinio. Tuomet toks fraktalas gana gražus, harmoningas, nėra neaiškių linijų. Žodžiu, žmogaus pilnatvė atsispindi ir fraktale.

RAŠYMAS. Fraktalą geriausia piešti tyloje – be televizoriaus, radijo fono, šeimos erzelio aplinkui. Dar visai sveika kitoje piešinio pusėje surašyti, ką galvojai, jautei jį piešdamas, kokių emocijų kilo. Rašymas taip pat turi terapijos poveikį. Diagnostiniam fraktalui tai nesvarbu, bet korekciniam rašyti tiesiog būtina. Tiek rašymas, tiek piešimas – dvi glaudžiai susijusios gilinimosi į save dalys.

Dailės terapija padeda giliau pažinti save

Įdomu: psichologė I. Žukovienė teigia, kad piešiant fraktalus galima pagerinti ne tik psichologinę savijautą, bet ir sveikatą./ I. Žukovienės asmeninio archyvo nuotr.

Psichologė Ieva Žukovienė dailės terapijos metodus naudoja ir savo darbe. Pasak jos, žmogui nebūtina mokėti piešti. Užtenka noro giliau pažinti save, rasti savyje slypinčius resursus, piešimo metu patirti ramybę, atsipalaidavimą. Juk iš tiesų gydo ne piešinys, o pats procesas.

– Ar pats žmogus, nupiešęs 21 korekcinį piešinį ir keletą metų besigilinantis į fraktalinį paišymą, jau gali bandyti šifruoti savo, kitų žmonių fraktalus? Gal tam reikia psichologinio išsilavinimo?

– Korekcinis 21 piešinio ciklo piešimas ir spalvinimas skirtas žmogui, norinčiam pakoreguoti savo gyvenimą, pamatyti jį visomis spalvomis, o ne tik tomis, kurios jam labiausiai patinka. Kad galėtume interpretuoti savo ar kitų žmonių fraktalus, psichologinio išsilavinimo nereikia, nors, žinoma, psichologams interpretuoti lengviau. Labiausiai tam būtina praktika, gilinimasis į metodo subtilybes ir fraktalinio metodo kursai.

– Ar yra bendrų dėsnių – formų, linijų, spalvų trafaretų – kaip skaityti diagnostinį fraktalą? Ar galima fraktalą prilyginti horoskopui?

– Gal ir galima išvesti savotišką paralelę su horoskopu. Tik vietoj žvaigždžių išsidėstymo žmogus nupiešia ir nuspalvina fraktalą, kurį skaitant galima papasakoti apie jo charakterį, savivertę, netgi ligas. Fraktale viskas reikšminga – ir jo vieta lape, ir linijos, ir spalvinimas, ir spalvos.

– Ką pagerinti padeda fraktalinis piešimas: psichologinę savijautą, sveikatą? Kokiu būdu?

– Piešiant fraktalus galima pagerinti tiek psichologinę savijautą, tiek ir sveikatą. Tam padeda korekcinio ciklo arba sveikatos fraktalų piešimas. Gydo ir pats procesas, ir spalvos, ir žinojimas, kaip turi piešti, kokias spalvas rinktis, kad pagytum.

– Kuo skiriasi diagnostinio ir korekcinio fraktalų piešimas?

– Diagnostinis fraktalas yra pirmasis korekcinio ciklo fraktalas. Korekciniame cikle nupiešiami keturi diagnostiniai fraktalai, o vėliau pagal tam tikras griežtas taisykles (kitaip korekcinis ciklas nebus paveikus) piešiami likę 17 fraktalų. Korekcinio ciklo fraktalai visada piešiami užsimerkus. Tik spalvų rinkimasis skiriasi. Diagnostiniam fraktalui spalvas renkamės taip pat užmerktomis akimis, intuityviai, o likusiuose korekciniuose fraktaluose spalvas pasirenkame sąmoningai. Specialaus nusiteikimo nereikia, nors pasitaiko, kad įpusėję piešti korekcinį ciklą žmonės tarsi persisotina spalvinimo – tada jau reikia save šiek tiek paspausti, kad darbus pabaigtum.

– Ką galima išskaityti iš fraktale naudotų spalvų?

– Fraktaliniame metode kiekviena spalva ir netgi jų deriniai turi savo reikšmę ir gali papasakoti apie žmogų, jo būseną, energiją, virsmą, nuoskaudas, ligas, intelektą, stabilumą, praeitį, dabartį ir ateities perspektyvas.

– Kokiais atvejais galima naudoti fraktalinį piešimą kaip terapiją?

– Šalutinio poveikio fraktaliniame piešime nėra. Na, nebent žmogus visiškai nemėgsta, negali, nenori spalvinti. Tačiau įveikę savo pasipriešinimą visada patirsime terapinį poveikį. Praktiškai visi, pabandę spalvinti nusipieštus fraktalus, sutartinai tvirtina, kad spalvindami jie atsipalaiduoja ir tampa ramesni. Dar noriu pridurti, kad fraktalinis piešimas – ne vien diagnostiniai piešiniai ir korekcinis ciklas. Fraktalinio piešimo metodu kuriami nuostabūs meniniai piešiniai, tiriama savijauta, piešiami norų išsipildymo fraktalai, jais galime pagerinti santykius su kitu žmogumi ar perimti jo gerąsias savybes.

Kaip tai veikia?

Psichologės I. Žukovienės paprašėme perskaityti vieną iš diagnostinių fraktalų.

* Tokį fraktalą nupiešusio asmens galvoje daugiau minčių apie pareigas, atsakomybę, darbą. Galbūt piešimo metu jis jautėsi pavargęs. Dominuoja nelabai optimistiškas požiūris į ateitį.

* Charakteris pusiausviras. Kūrybingumas nuosaikus. Tai žmogus, pastebintis grožį aplinkoje ir gebantis nuosaikiai jį kurti. Diplomatiškas, mokantis prisitaikyti, subtilus, jautrus, tačiau, kai reikia, gebantis pakovoti už save. Suvokiantis savo darbo vertę, gana kruopštus ir pareigingas, išmaniai naudojantis savo energiją. Kai reikia, dirba visu pajėgumu, kai gali atsipalaiduoti, tuo ir pasinaudoja.

* Šis žmogus moka kurti draugiškus, šiltus ir darnius santykius, turi pakankamai charizmos, moka rūpintis savo sveikata ir yra seksualus. Aukšto intelekto, smalsus, turintis pedagoginį talentą, galintis siekti mokslo aukštumų. Išmintingas, besidomintis dvasiniais dalykais.

* Sugeba aktyviai veikti, yra energingas, geros kraujotakos, geros sveikatos ir organizmo savireguliacijos. (Tačiau piešimo momentu jaučiasi bioenerginis išsekimas ir žmogui būtina pailsėti, atsigauti.) Stabilios vidinės būsenos, mėgstantis save analizuoti, gebantis ramiai priimti gyvenimo iššūkius. Moka save valdyti, stabilizuoti savo ir kitų emocijas. Žmogus savarankiškas, gali dirbti vienas. Kryptingai veikdamas gali pasiekti daug. Energija kaupiama didesniam virsmui.

* Per gyvenimą sukaupta daug nuoskaudų, kurios dabartyje neduoda ramybės. Patartina į nuoskaudas pažvelgti kaip į gyvenimo pamokas ir nuoširdžiai atleisti.

* Turi abejonių dėl to, kaip toliau gyventi, kokį kelią pasirinkti, todėl kartais jaučiasi lyg patekęs į rūką. Gali būti, kad nemato gyvenimo siūlomų galimybių, neišnaudoja visų įgimtų savybių ir savęs iki galo nerealizuoja.

Susitikimuose dalyviai turėjo galimybę artimiau susipažinti su menininko kūrybine aplinka, kūrybiniu procesu, čia pat organizuotose dirbtuvėse buvo drąsinami kūrybinei saviraiškai per praktines, vietoje suteikiamas kūrybines patirtis. Tai įžanginė pirmą kartą organizuojamo festivalio „Piešiame Nemuną“ dalis, liepos 23 dieną prie Nemuno vyks plenerai.

Organizuotos dirbtuvės įkvėpė ir pačius menininkus

„Dirbtuvės man pačiai labai patiko. Atėjo daug žmonių, visi kūrybingai nusiteikę raižė paveikslėlius. Tikslas buvo supažindinti su grafikos technika ir atspausdinti pačių sukurtus paveikslėlius panaudojant darbui su linoraižiniais skirtas priemones – susitikimu džiaugiasi tapytoja, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė Daiva Nevardauskienė – Pasimokėme senovine grafikos technika gaminti knygos ženklus-ekslibrisus ir atvirukus. Nei teptukų, nei pieštukų nereikia, o išraižyti nedidelį piešinuką ar raides ir specialiu presu atsispausdinti gali pamėginti kiekvienas. Pavyksta visiems – ir mažiems, ir dideliems, o gražūs spalvingi darbeliai lieka atminimui apie kūrybiškai praleistą laiką“. Saugant darbelius, kad kilus vėjui neišsilakstytų, atėjusieji asmeninius ekslibrisus kūrė bibliotekoje.

Dailininkė Karolina Aleškevičiūtė dalyvius kvietė susitikti pievoje prie upės ir pabandyti piešti su pačiomis paprasčiausiomis ir neįpareigojančiomis piešimo priemonėmis – angliuku. „Turėjau norą ir tikslą padrąsinti žmones bandyti, nesiekiant gero rezultato, pajausti medžiagą ir palavinti ranką. Angliukas kaip priemonė labai pasiteisino. Turinys ne tiek svarbus, tačiau pavyko kiekvienam pasidaryti gražių darbelių. Svarbiausia procesas, kuris galbūt nebuvo daugeliui labai lengvas, bet, tikiu dabar kiekvienas matys daugiau grožio aplinkoje, pastebės daugiau detalių“. Net ir kasdienoje nekuriantys pasimokė skirtingų eskizavimo technikų, o darbus galėjo aptarti su menininke, kuri taip pat supažindino angliuku kurtais savo eskizais.

„Tai buvo kūrybinis susitikimas kaip kūrybinis žaidimas. Dalyviams buvo padalinti popieriaus lapai su pradėtomis istorijomis ir tas istorijas reikėjo pratęsti. Piešimo, tapymo priemones galėjo atsinešti savo mėgiamas ar pasirinkti iš esamų“, – apie Zapyškyje, „Stuboje“ organizuotas dirbtuves pasakoja dailininkė tapytoja, tekstilininkė Živilė Muraškienė. Sugalvoti siužetą popieriaus lape pradėtai istorijai ir jį išpildyti – tai vaizduotę ir kūrybą lavinanti užduotis, įtraukusi dirbtuvių dalyvius į naują kūrybinį procesą.

Turėjau norą ir tikslą padrąsinti žmones bandyti, nesiekiant gero rezultato, pajausti medžiagą ir palavinti ranką.

Kaip ir patys dalyviai bei panaudotos skirtingos technikos – sukurti darbai skirtingi, dirbtuvių kūrėjai juos galėjo aptarti su menininkais, taip pat su kitais dirbtuvių dalyviais pasidalinti patirtu kūrybiniu procesu.

Autentiškos kūrybinio kelio patirtys

Visos trys menininkės kalbėjo ir apie savo kūrybinį kelią, jo pasirinkimus, pokyčius, įkvėpimą kūrybai. Dalyviai taip pat dalijosi kūrybinėmis (ir nekūrybinėmis) patirtimis. Prisimintos ir dailės pamokos mokykloje, nedrąsa piešti, užsiminta apie išlaisvėjimą iš vidinių kūrybinių suvaržymų ir nuostatų, neleidžiančių kurti pačiam. Dauguma dalyvavusiųjų – įprastai nepiešia, jiems tai naujos patirtys. O kuriantys galėjo išbandyti jiems naujas priemones ir technikas.

A. Butrimės nuotr.

„Kalbant apie mano kūrybinę patirtį norėčiau paminėti savo kūrybinio kelio pradžią – Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokyklą ir Kauno dailės institutą“, – pasakoja Ž. Muraškienė. „Ten jaučiausi labai gerai, kaip žuvis vandenyje. Šiose mokyklose sutikau daug bendraminčių jaunų žmonių ir puikių dėstytojų. O kūrybai mane įkvepia vienatvė, aplinkos stebėjimas, prisiminimai, menininkų darbai“. Šiuo metu „Stubą“ Zapyškyje puošia šios menininkės tapyti paveikslai, tekstilės darbai. Živilė yra baigusi grafikos restauratorės bei tekstilės studijas. Daugiau nei dešimt metų veda dailės užsiėmimus, yra tarptautinių ir šalies grupinių parodų dalyvė, rengia personalines parodas, buvo dailės studijos vadove.

„Man kūryba labai svarbi. Profesionalia dailininke netapau, tačiau piešiau visą gyvenimą ir 2017 metais įstojau į Lietuvos tautodailininkų sąjungą“. D. Nevardauskienė yra surengusi personalinių tapybos parodų, dalyvavo grupinėse parodose ir pleneruose, taip pat ir viename tarptautiniame.

Daiva yra aktyvi vietos bendruomenės narė. „Dirbdama su bendruomene išleidau kraštotyrinę knygą „Aukštosios Panemunės istorija“, kurią iliustravau piešiniais tušu. Įvairaus amžiaus žmonėms – vaikams, suaugusiems, senjorams – pravedžiau ne vieną dešimtį grafikos kūrybinių dirbtuvėlių, dirbtuvėles vedžiau ir „Kaunas Art Book Fair 2020. Mano įkvėpimas, tikriausiai kaip ir daugumos kūrėjų – gamta, ypač vanduo. Tai neišsemiama. Jei vaizdas užburia, sužavi, tada ir paveikslas spinduliuoja“, – sako ji. Atradusi spalvas, kaip pati tai vadina, šiuo metu Daiva daugiausia tapo. Tuo tarpu kūrybinio susitikimo metu buvo galima susipažinti su menininkės ankstyvaisiais darbais – linoraižiniais.

K. Aleškevičiūtę kūrybai įkvepia daug kas, bet labiausiai gamta, nors ją ir retai vaizduoja tapyboje. „Tiesiog gamtoje taip gera, kad tai skatina saviraišką“, – sako menininkė. 

Karolina šiuo metu dirba kino dekoratore bei drauge su vietos bendruomene įgyvendina menines iniciatyvas „Kitoje Neries pusėje“. Tomis dienomis, kai pievoje prie Neries vyko kūrybinis susitikimas, netoliese tvoras puošė Karolinos inicijuotas ir su bendruomene įgyvendintas sienos tapybos projektas. Menininkė yra baigusi molbertinės tapybos restauracijos studijas, tapo abstrakcijas, piešia portretus, veda akademinio piešimo pamokas, dalyvauja grupinėse parodose.

Festivalis „Piešiame Nemuną“ kviečia kurti prie upės

Upė, vanduo, gamta yra įkvėpimo, poilsio, kūrybos vieta. Drauge piešiant (net ir neturint piešimo įgūdžių) galima turiningai leisti laisvalaikį, o upė ir gamta jos pakrantėse suteikia galimybę atsipalaiduoti ir leisti sau kurti. Festivalyje dalyvaujančios menininkės turi autentišką ryšį su upe, Nemunu ar Nerimi.

„Nemunas buvo šalia nuo pat mano vaikystės. Jis buvo kaip galinga jėga, kurią gerbiau. Kūryba prie Nemuno tarsi paminklas upei“, – sako K. Aleškevičiūtė. Šiuo metu menininkė daugiau kuria prie Neries, kur įsilieja į vietos bei menininkų bendruomenę Vilijampolėje Kaune įkurtose dirbtuvėse „Kita Neries pusė“.

Ž. Muraškienė gyvena netoli Zapyškio, prie Nemuno, su šeima buriuoja. Ji sako, kad „upė mane užburia. Mano vaikystė prabėgo prie Neries, o dabar gyvenu prie Nemuno. Galiu valandų valandas sėdėti prie upės ir žiūrėti į tekantį vandenį, svajoti. Ką man reiškia tapyba prie Nemuno? Nežinau. Nesieju tapybos su upe. Tapyti galima visur, tiesiog kalbėti per tapybą, reikšti savo jausmus, būti savimi“.

D. Nevardauskienė prie Nemuno užaugo, visą laisvą laiką vaikystėje leisdavo su draugais – žaisdami, vaikščiodami, besimaudydami upėje: „Vanduo (upė, ežeras, marios) labai svarbus mano kūryboje, jo daug mano tapytuose paveiksluose, o ir mokykliniais metais mėgdavau piešti prie Nemuno. Prie Nemuno einu pasisemti jėgų ir ramybės, nes ir dabar gyvenu netoli jo“.

Liepos 23 dieną – plenerai

Pačiame vidurvasaryje, upės pakrantėse ir paplūdimiuose organizuojami plenerai kviečia tapyti Nemuną kartu. Dalyvauti gali visi – kasdienoje nepiešiantys, meno mėgėjai ir profesionalūs menininkai. Tai vienos dienos renginys, vienu metu organizuojamas skirtingose Kauno miesto ir rajono vietose. Pasibaigus plenerams, rudenį, dalyvių laukia bendros parodos ir bendruomenių susitikimai parodose.

A. Butrimės nuotr.

Nemuno plenerai vyksta net trijose upės pakrantėse, yra galimybė prisijungti Kaune – Vilijampolėje ir Panemunėje, bei Zapyškyje, Kauno rajone, arba prisijungti prie festivalio ir inicijuoti plenerą savo bendruomenėje. Menininkės Ž. Muraškienė, D. Nevardauskienė ir K. Aleškevičiūtė yra plenerų savo bendruomenėse meninės kuratorės.

„Man pleneras – tai naujos galimybės, potyriai ir pažintys. Noriu suaktyvinti vietos bendruomenę, sudominti užsiimti daile, galbūt ateityje suburti piešiančių suaugusių žmonių grupelę“, – svajonėmis dalijasi D. Nevardauskienė, jau dabar neretai tapatanti drauge su Panemunės bendruomene. „Taip pat išsikėliau tikslą suteikti galimybę visiems norintiems išbandyti piešimą gamtoje su neįprastais akriliniais dažais ant drobės. Praeitais metais taip pat organizavome plenerą prie Nemuno, visiems patiko ir vėl bus dalyvių, kurie tai šiemet pabandys pirmąsyk“.

Šis pleneras vyks Panemunės paplūdimyje. „Plenero dalyviai bus labai šaunūs, kūrybingi ir linksmi, nes juk taip smagu susieiti kartu piešti. Tai nekasdieniška, originalu ir įdomu“, – kalba menininkės patirtis. „Linkiu visiems dažniau stebėti gamtą, grožėtis jos spalvomis, džiaugtis gražiu tarpusavio bendravimu ir nupiešti vasariškus piešinius, kurie džiugintų šaltomis ar niūriomis dienomis“.

Ž. Muraškienei pleneras – tai smagus užsiėmimas drauge su norinčiais tapyti. Jos kuruojamas pleneras vyks Zapyškyje: „Dalyviams noriu palinkėti patirti nuotykį, pažinimo džiaugsmą, atrasti kažką naujo.“

Dar viena plenero vieta – Vilijampolėje, prie Nemuno, netoli laivų uosto. Jį kuruojančiai K. Aleškevičiūtei pleneras reiškia savęs išreiškimą ir kažko naujo atradimą: „Tai visiškas atsidavimas kūrybai. Iš dalyvių tikiuosi drąsos, visa kita gausis savaime. O palinkėti noriu pasitikėjimo savimi ir gražaus oro, be abejo“.

Man pleneras – tai naujos galimybės, potyriai ir pažintys. Noriu suaktyvinti vietos bendruomenę, sudominti užsiimti daile.

Visi trys plenerai vyks tą pačią dieną, liepos 23 d., kaip galimybė susisiekti per kūrybą skirtinguose upės krantuose esantiems dalyviams bei darbuose pamatyti tą pačią dieną tapytą, tačiau kitokį Nemuną. Rudenį ketinama darbus eksponuoti parodose.

Pirmą kartą organizuojamas festivalis „Piešiame Nemuną“ apjungia skirtinguose Nemuno krantuose gyvenančias kaimynines bendruomenes bendrakūrybai prie upės.

Tai vienos dienos renginys, vienu metu organizuojamas skirtingose Kauno miesto ir rajono vietose. Dalyvauti gali visi – kasdieną nepiešiantys, meno mėgėjai ir profesionalūs menininkai.

Upė yra įkvėpimo, poilsio, kūrybos vieta. Neretai tai atrodo įprasta, tačiau Nemunas yra viena gražiausių ir ryškiausių vietų Kaune bei kitose Nemuno pakrančių vietovėse. Drauge piešiant galima turiningai leisti laisvalaikį, o upė ir gamta jos pakrantėse suteikia galimybę atsipalaiduoti ir leisti sau kurti, į kūrybos procesą įsitraukti ir iki šiol nebandžiusiems piešti ar tapyti, meno mėgėjams ir profesionaliems menininkams – dalytis savo kūryba, patirtimis, būti vietos bendruomenės dalimi.

Drauge piešiant galima turiningai leisti laisvalaikį, o upė ir gamta jos pakrantėse suteikia galimybę atsipalaiduoti ir leisti sau kurti.

Festivalis „Piešiame Nemuną“ vyks trijose lokacijose, galima prisijungti Kaune – Vilijampolėje ir Panemunėje, bei Zapyškyje, Kauno rajone. Inicijuoti plenerą savo bendruomenėje kviečiamos ir kitos pakrantės, drauge kurti prie upės, išplėsti teritorijas ne tik Kauno mieste ir rajone, bet ir kitose savivaldybėse.

Festivalio metu, birželio mėnesį, taip pat organizuojami kūrybiniai susitikimai-dirbtuvės su profesionaliais menininkais, per jas dalyviai turės galimybę artimiau susipažinti su menininko kūrybine aplinka, kūrybiniu procesu, įsitraukti patys per praktines, vietoje suteikiamas kūrybines patirtis, – grafikos dirbtuvėlėse kurti ekslibrisus, atvirukus, išbandyti ir palavinti ranką piešiant angliuku, kurti kitomis nesudėtingomis priemonėmis.

O rudenį organizuosime bendras parodas ir vėl susitiksime. Festivalio kūrybines veiklas kuruoja vietos bendruomenėse kuriantys menininkai: tapytoja, tekstilininkė Živilė Muraškienė, tapytoja, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė Daiva Nevardauskienė, dailininkė, kino dekoratorė Karolina Aleškevičiūtė.

Idėja drauge piešti Nemuną festivalio bendraminčiams gimė 2019 metais dalyvaujant bendrakūrybinėse dirbtuvėse, kurių siekis buvo suaktyvinti Nemuno pakrantes naujoms kūrybinėms, meninėms raiškoms. Esant karantino ribojimams, 2020 metais nebuvo sąlygų tam įgyvendinti, todėl sukurtos kitos kūrybinės veiklos vietos atvirose erdvėse prie upės užtikrino ir saugumo reikalavimus šiuo laikotarpiu.

Organizatorių nuotr.

Veiklos parodė, kad bendruomenėms reikia bendrų, įdomių, sutelkiančių veiklų, skatinančių turiningai leisti laisvalaikį, o upė ir gamta jos pakrantėse suteikia galimybę atsipalaiduoti ir leisti sau kurti. Taip pat daugelis veiklų dalyvių naujai atrado Nemuną savo kasdienoje, be to, gimė bendraminčių iniciatyva „Švęskime upę!“, kviečianti naujai atrasti upes mieste, kurti naujus kultūros ir meno reiškinius upių pakrantėse.

Festivalis „Piešiame Nemuną“ gali tapti tradiciniu kasmetiniu renginiu, kuris sukvies tiek profesionalius menininkus, tiek meno mėgėjus bei kasdienoje kūryboje nedalyvaujančius narius ir kurs naujas tradicijas. Lengvu formatu organizuojami susitikimai-dirbtuvės su profesionaliais menininkais, vieną dieną skirtingose vietose organizuojami plenerai prie upės Nemuno, plenerų parodos ir jų pristatymai drąsins kurti nekuriančius, o meno mėgėjus bei menininkus – dalytis savo kūryba.

"Jeigu kūrinys man nepatinka, vadinasi, jis – nebaigtas. Niekada neišmetu pradėto darbo; dirbu tol, kol kūrinys man pradeda patikti. Tada jis yra baigtas", – sako I.Gražulevičiūtė-Vileniškė.

Dėstytoja kuria paveikslus, iliustracijas, atvirukus, ekslibrisus ir vaizdinius užrašus, tačiau, kokią sąsają ji įžvelgia tarp tapybos, piešimo ir akademinės veiklos?

– Nuo ko prasidėjo jūsų kelias į meno pasaulį?

– Meninė veikla – piešimas ir tapyba – mane domina nuo vaikystės. Būdama moksleivė lankiau tuometinę Kauno dailės mokyklą (dabar – Kauno Antano Martinaičio dailės mokykla, aut. past.). Taip pat mokiausi dailininko Alfredo Šato studijoje. Turbūt dėl pomėgio menui ir pasirinkau studijuoti architektūrą. Vėliau įsitraukiau į mokslinę veiklą: įgijau mokslo laipsnį, pradėjau dėstyti. Meninė veikla beveik išnyko iš mano gyvenimo.

Piešimu ir tapyba vėl pradėjau domėtis prieš kelerius metus – patekau į automobilio avariją ir teko gana ilgą laiką gulėti ligoninėje. Taip iš naujo atradau vaikystės laikų veiklą, kuri man dabar teikia labai daug džiaugsmo. Prieš trejus metus pradėjau lankyti tapytojos Rūtos Levulienės studiją ir po truputį mano veikla įgavo pagreitį.

– Kuo sužavėjo būtent tapyba ir piešimas?

– Tapyba ir piešimas man patinka tuo, kad čia labai mažai apribojimų: yra popieriaus lapas ar drobė, kurioje galima kurti ką tik nori. Jei noriu – piešiu paukščius, noriu – tapau medžius, o gal padarus ir pasaulius, kurie egzistuoja tik mano vaizduotėje.

Čia negalioja jokie teritorijų planavimo dokumentai ir statybos techniniai reglamentai. Be to, man patinka vienatvė. Manau, kad kiekvienas žmogus turi bent kiek laiko skirti tik sau, todėl, pavyzdžiui, dainavimas chore man nelabai tiktų. Tapyba ir piešimas man – tarsi dienoraščio rašymas, tik ne žodžiais, o spalvomis ir formomis.

Jei noriu – piešiu paukščius, noriu – tapau medžius, o gal padarus ir pasaulius, kurie egzistuoja tik mano vaizduotėje.

– Koks jausmas, kai žmonės aptarinėja, domisi jūsų darbais?

– Labai džiaugiuosi, kai mano tapytų paveikslų įsigyja ne tik draugai, kolegos ar giminaičiai, bet ir visiškai nepažįstami žmonės. Esu nutapiusi darbų ir pagal užsakymą. Žmonių asmeninis susidomėjimas mano darbais – didžiausias įvertinimas. Profesionalių menotyrininkų komentarų apie savo darbus kol kas nesu sulaukusi. Jeigu labai sukritikuotų, gal ir nebūtų itin malonu, bet vis tiek toliau kurčiau, nes ši veikla man labai patinka.

– Kaip menas jums padeda darbe?

– Mano dėstomi moduliai – teoriniai, tačiau ir juose pritaikau tam tikrų meninės raiškos užduočių. Studentų prašau daryti paskaitų vaizdinius užrašus, plakatus, piešti minčių žemėlapius. Beje, naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad toks vaizdinis medžiagos konspektavimas labai palengvina mokymosi procesą. Klausydama pranešimų konferencijose ar paskaitų, pati irgi mėgstu daryti vaizdinius užrašus. Esu sukaupusi savo ir studentų darytų vaizdinių užrašų rinkinį.

– Kaip jūsų kuriamas menas susijęs su architektūra?

– Dailės ir architektūros ryšių galima atrasti daug ir įvairių, tačiau kalbant apie mano kuriamus objektus – paveikslus – atsakymas būtų labai paprastas: jie gali tapti puikia interjero detale.

– Koks dailės ir architektūros stilius jus žavi labiausiai?

– Man patinka daugelio ir įvairiems stiliams atstovaujančių menininkų darbai. Būdama moksleivė labai žavėjausi Renesanso tapyba. Šiuo metu prie širdies arčiau simbolizmas, nes ir pati labiau mėgstu atvaizduoti ne tai, ką matau aplink save, bet tai, ką matau savo vaizduotėje.

Kadangi dėstau architektūros istoriją, labiausiai mane domina istoriniai architektūros stiliai. Taip pat įkvepia šiuolaikiniai ekologiškos, darnios architektūros, kuri, beje, yra mano tyrimų sritis, pastatai.

– Kiek jaučiamas susidomėjimas šiais stiliais Lietuvoje ir pasaulyje?

– Kalbant apie meną, kuris orientuojasi į kūrėjo vidinį pasaulį, galima atsakyti, kad susidomėjimas didelis. Žmonėms jau nepakanka to, ką mato aplinkui, – ateina metas gilintis į save. Pasaulyje daugėja menininkų: tiek profesionalų, tiek mėgėjų, kurie kūriniuose vaizduoja savo sapnus, vizijas, įsivaizduojamus padarus ar kraštovaizdžius. Kuriant tokį meną vis dažniau pasitelkiamos ir naujausios technologijos.

Kalbant apie istorinę ir darnią architektūrą, be abejo, susidomėjimas – didžiulis. Pavyzdžiui, vis daugiau žmonių domisi modernizmo architektūra, nors dar prieš dešimtmetį apie tai, ko gero, net nebuvo girdėję. Ekologiška, darnioji architektūra – tai neišvengiama architektūros ateitis.

– Kokias savo darbų parodas surengėte per pastaruosius dvejus metus? Ar likote patenkinta rezultatu?

– Kai vėl ėmiau intensyviau reikštis kūryboje, sukaupiau daugiau darbų, kilo noras juos parodyti visuomenei. Kolegės Odetos Viliūnienės paskatinta surengiau pirmąsias savo darbų parodas KTU SAF bibliotekoje "Paukščiai" ir "Pelėdos". Kauno Vaikų literatūros muziejuje surengiau asmeninę parodą "Subjektyvioji ornitologija".

Dalyvavau grupinėje R.Levulienės tapybos studijos, kurią šiuo metu lankau, mokinių parodoje "Laisvė kurti", surengtoje Kauno Šilainių bibliotekoje ir S.Nėries muziejaus organizuoto plenero uždarymo parodoje.

Rugsėjo mėnesį Kauno senamiestyje esančioje kavinėje "Mėnulis" vyko mano ir Lauros Aitmanės tapybos darbų ir piešinių paroda "Lapė – mūza". Šia paroda buvau labai patenkinta, mano ir Lauros kurtos lapės puikiai derėjo kavinės retro stiliaus erdvėse.

Vaikiškoms knygutėms ir mobiliųjų telefonų žaidimams skirtingus pasaulius ir ten gyvenančius personažus kurianti I.Povilaitienė tiki, kad net ir skaitmenizuotame pasaulyje pagrindinių piešimo principų žinojimas suteikia pranašumą.

Su I.Povilaitiene kalbėjome apie jos profesinį kelią, patirtį užsienyje ir piešimo įgūdžių tobulinimą.

– Kada pajutote potraukį piešimui ir kaip jis atvedė į architektūros studijas?

– Šis pomėgis atėjo dar iš vaikystės. Namuose su sese daug piešdavome. Vėliau lankiau vaikų dailės mokyklą. Persikėlusi į Šiaulius, mokykloje turėjau nuostabią mokytoją M.Ruzgytę. Laukdavome jos vedamų dailės pamokų, kur išbandydavome įvairias piešimo technikas, skirtingus stilius.

Jos paskatinti dalyvaudavome pleneruose, performansuose, konkursuose. Be meno, mokykloje puikiai sekėsi ir tikslieji mokslai – fizika bei matematika. Logiškas žingsnis buvo rinktis architektūrą, kuri sujungia humanitarinius ir tiksliuosius mokslus.

Žaidimas – nuo eskizo iki galutinio vaizdo.

Ruošdamasi stojimo egzaminams sudalyvavau A.Žmuidzinavičiaus piešimo olimpiadoje. Ši olimpiada puiki galimybė išbandyti save, ypač šiemet, kai dėl susiklosčiusios situacijos renginys vyks nuotoliniu būdu.

Jei moksleiviai nebūtinai planuoja stoti į architektūros studijas, tačiau linksta link studijų, kurios yra susijusios su taikomaisiais ar vaizduojamaisiais menais, verta dalyvauti ir sužinoti savo gebėjimus Lietuvos mastu. Naudinga pasikonsultuoti ir pabendrauti su dėstytojais, parodant ankstesnius darbus, ir sužinoti, kur galima tobulėti.

– Architektai vis daugiau darbo atlieka kompiuterinėmis programomis, tai kodėl dar vis svarbūs piešimo ranka įgūdžiai?

– Bet kokia technologija ar programa yra tarsi savotiškas naujas pieštukas – priemonė. Norint ją valdyti, reikia suprasti pagrindinius dėsnius. Erdvės pojūtis, proporcijų, perspektyvos suvokimas, atspindžių, šešėlių ir šviesos taisyklių žinojimas padeda kurti tikroviškesnes vizualizacijas ir kompiuterinėje erdvėje.

Meną reikia išjausti, bet piešime iš tikrųjų yra ir labai daug taisyklių. Svarbiausia, kad erdvės pojūtis ir jos perteikimas yra išugdomas, tik vieniems prireikia daugiau laiko ir pastangų, kitiems – mažiau. Kasdienis piešimas lavina ranką, neretai būna, kad po ilgesnės pertraukos pradėjus vėl piešti, atrodo, pamiršti, kaip valdyti pieštuką.

Kalbant apie taikomuosius menus, prisiminkime, kad tai nėra tik laisva kūrėjo vidaus išraiška. Taikomieji menai turi funkcinę paskirtį, šių menų rezultatai yra neatskiriama kasdienio žmonių gyvenimo dalis. Svarbu, kad kūrėjo sumanymas būtų perteiktas tiksliai, vengiant dviprasmybių.

Deja, žodžius mes dažnai interpretuojame skirtingai, o aiškiai piešiniu perteiktą vaizdą suvoksime kur kas panašiau. Sugebėdamas gerai piešti gali labai greitai savo idėjas, tai, ką jauti ir turi galvoje, perkelti ant popieriaus ir leisti kitam suprasti. Tai tampa tarsi atskira kalba, kurią suvokti gali visi.

– Studijų metais praktikos ir žinių sėmėtės Kinijoje, Turkijoje, Vokietijoje. Ar ten irgi pravertė ši "kalba"?

– Kinijoje keletą mėnesių praleidau architektūros įmonėje "mažame", vos poros milijonų gyventojų, miestelyje – Changzhou. Aš, lietuvė, ir kita praktikantė ispanė, buvome vienintelės užsienietės kiniškame kolektyve.

Kasdieninis piešimas lavina ranką, neretai būna, kad po ilgesnės pertraukos pradėjus vėl piešti, atrodo, pamiršti, kaip valdyti pieštuką.

Matėme, kad kinai dirba daug, turi stiprius įgūdžius, tačiau jiems tikrai trūksta laisvės išraiškos ir drąsos tiesiog pateikti idėjas vaizdu, eskizuoti. Tai tuo daugiausia mes ir užsiėmėme, kadangi reglamentų skaityti negalėjome ir kalbos nesupratome, tai dirbome prie idėjų generavimo, vizualizavimo.

Kitose šalyse daugiau gilinausi į urbanistinio planavimo ir aplinkos psichologijos aspektus, čia piešimo reikėjo mažiau.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado iliustratorės veikla? Ar nesijaučiate, kad ji nutolina nuo architektūros?

– Kaip papildoma, mėgstama veikla užsiimdavau iliustravimu tiek studijų metais, tiek jau dirbdama urbanistikos srityje. Vėliau ši veikla iš papildomos tapo pagrindinė. Taip jau atsitiko, kad mano vyras su bendraminčiais kuria mobiliuosius žaidimus vaikams. Prisijungiau prie jų kompanijos. Iliustruoju ir vaikiškas knygutes. Nuo architektūros / urbanistikos tikrai nesu nutolusi – ir ne tik doktorantūros studijos, edukacinė veikla ar dalyvavimas urbanistinėse iniciatyvose skatina nuolatos galvoti apie mūsų kuriamą aplinką. Juk iliustracijomis irgi iš esmės kuriami pasauliai, miestai, pastatai – tik jie yra virtualiojoje erdvėje.

Tikrai nemažai žmonių, baigusių architektūros studijas, pasirenka kurti ir tuos įsivaizduojamus pasaulius. Įdomu, kad ieškodamos darbuotojų įmonės dažnai renkasi tuos, kurie nebūtinai yra įvaldę kompiuterines programas, bet geba nupiešti ir perteikti įsivaizduojamą erdvę, suvokia esminius dėsnius ir taisykles.

– Ką patartumėte besiruošiantiems architektūros egzaminui?

– Ruoštis iš anksto. Šiais laikais internete yra daug įvairiausių mokomųjų vaizdo įrašų, iš kurių galima mokytis, pasidomėti papildomomis pamokomis. Tikėti savimi ir jausti, kad piešimas yra tavo kelias.

– Sakoma, kad dažniausiai paprašytas papasakoti apie save, žmogus pradeda vardyti savo pareigas, profesijas ar laimėjimus – tam tikras etiketes ar pavadinimus, su kuriais save konstruoja ir įprasmina visuomenėje. Kaip jūs atsakote į šį klausimą?

– Nelengvas klausimas. Nors iki galo savęs dar taip neidentifikuoju ir visada, kai esu klausiama apie profesiją, sutrinku, tačiau esu iliustratorė. Prieš tai ilgą laiką bandžiau būti architekte ir architektūros atsisakiau tik 2016 m., pradėjusi rimtai piešti.

– Esate baigusi interjero dizaino, architektūros studijas VDA. Koks buvo jūsų pirmasis pasimatymas su iliustracija ir kodėl nutolote nuo studijų?

– Aš ne tik baigiau architektūros studijas – ir dirbau architekte nuo 2005 m., kai dar studijavau, iki 2016 m. Nutolau turbūt todėl, kad, kaip dabar prisimenu, visada, net darbo metu, pagalvodavau, kaip smagu būtų piešti. Jeigu tik turėdavau pertraukėlę, išnaudodavau ją eskizams. Svajodavau, kad grįžusi po darbo, tikrai vizualizuosiu savo tądien sugalvotą idėją. Tačiau grįžusi namo, o architektūroje tos darbo valandos dar išsitempia, vos vilkdavau kojas. Asmeninei kūrybai daugiau laisvo laiko atsirado tada, kai laukiausi. Dažnai per motinystės atostogas moterys atranda save iš naujo. 2016 m. sukūriau pirmą tokio stiliaus, kaip piešiu dabar, kūrinį ir ta kryptimi pradėjau piešti.

Aš nesu labai meniška siela. Man atrodo, kad esu pakankamai realistiška, ir tas mano pasaulio matymas, mano nuomone, yra gana standartinis.

Nuo architektūros nutolau dar ir todėl (ir čia nėra vienareikšmio atsakymo), kad ji manęs nebedžiugino, o kadangi per motinystės atostogas turėjau galimybę truputį nuo visko atsitraukti ir įvertinti iš šalies, nenorėjau sugrįžti. Aš nespjaunu į tą pusę ir nesakau, kad niekada to nedarysiu, bet dabar nenorėčiau. Turbūt supratau, kad architektūrai neturiu labai didelio talento ir nebūsiu pasaulinio masto specialistė. Studijuodami visi idealizuojame, žiūrime į pačius geriausius pasaulio architektus, o gyvenime susiduri su realybe, kur braižai plytas, rodai, kaip jos dėliojasi, ir visa tai kažkaip nuleidžia ant žemės (juokiasi).

– Preciziškumas, estetika, tikslumas, neryškios spalvos – viskas taip architektūriška ir subtilu. Tai – jūsų pasaulėjautos įvaizdinimas?

– Manau, kad taip. Iš tikrųjų vis tiek išlenda mano architektūrinis pagrindas, įdirbis, studijos ir daro įtaką mano kūriniams ir piešimui. Nuo savęs toli nepabėgau (šypsosi).

– Koks jūsų santykis su pasauliu?

– Aš nesu labai meniška siela. Man atrodo, kad esu pakankamai realistiška, ir tas mano pasaulio matymas, mano nuomone, yra gana standartinis. Esu mama, žmona, negaliu savęs identifikuoti tik kaip kūrėja. Net negaliu pasakyti, kad kūryba mano gyvenime užima labai didelę dalį: vis tiek pirmiausia yra šeima, o paskui – meninė saviraiška. Taigi tas pasaulio matymas yra dvilypis – per mamos ir menininkės prizmę. Aš netgi instagrame turiu dvi paskyras. Vienas yra kūrėjos, kitas – mamos, kurioje vien tik vaikų nuotraukos (šypsosi).

– Ar tiesa, kad kūrybiškoms sieloms reikia tylos? O gal jums, atvirkščiai, reikia šurmulio ir triukšmo?

– Man reikalinga tyla, susikaupimas. Tiksliau, reikėtų: ar aš tai turiu, tai jau kitas klausimas (juokiasi). Ypač karantino metu. Daugeliui menininkų, kurie neturi vaikų, gyvenimas šiuo laikotarpiu visai nepakito: ritmas, koks buvo, toks ir liko. Aš turiu du vaikus, kuriems vyko nuotolinis mokymas, ir nors atrodo, kad nieko daryti nereikia, neišeina prabėgomis 5 min. papiešti ir vėl nubėgti aiškinti uždavinių. Dabar bandau dirbti triukšmingoje aplinkoje, bet būtų geriau, jei galėčiau girdėti savo mintis (juokiasi).  Man patinka tyla ir ramybė, bet tenka dirbti visaip.

– Apžiūrėjusi jūsų darbus negaliu nepastebėti, kad juose dažnai vaizduojama kokia nors transporto priemonė – automobilis, traktorius, kelio ženklai. Tai susiję su tam tikru pomėgiu ar apskritai mėgstate judėjimą? Kas jums yra judėjimas?

– Taip, aš juos tikrai labai dažnai vaizduoju. Man labai patinka automobiliai. Piešinyje kaip kompozicinis elementas jis yra gana stambi spalvinė dėmė ir kartu tokia detalė, kuri sukuria nuotaiką, būna skirtingo dizaino, gali atspindėti laikotarpį, šalį. Per automobilį galima labai daug pasakyti. O iš judėjimo pusės – mūsų šeima labai mėgsta keliauti. Jeigu tik galime, keliaujame, ir nors tas judėjimas nėra ekstremalus, automobilis mums labai reikalingas. Viename piešinyje esu netgi nupiešusi mūsų mažą mašinytę, su kuria prieš porą metų su šeima važiavome į Barseloną. Šiuo laikotarpiu irgi judame – vykstame į atokius miškus, kuriuose nesutinkame žmonių ir galime kvėpuoti grynu oru.

– Kaip skirtingi kontekstai, globalios problemos, aplinka veikia jus ir jūsų kūrybą?

– Aplinka tikrai daro įtaką. Tačiau esu labai lėta kūrėja ir tikrai ilgai darau savo iliustracijas, todėl kartais prieš pradėdama pagalvoju, ar spėsiu kūrinį užbaigti iki tol, kol jis dar aktualus ir atspindi tam tikrą aplinkos problemą ar situaciją. Dabar irgi svarstau, ar karantino tema dar pradėti piešti, ar jau nebe (šypsosi). Mano vyras irgi yra kūrėjas ir mes dirbdami greta labai daug kalbamės apie aplinkosaugos, ekologijos problemas, jos mums labai svarbios. Aš nežinau, kiek matyti iš mano darbų, bet visi jie gimsta iš mano išgyvenimų ir minčių.

– Kas jums mene svarbiausia? Kaip tai atsispindi jūsų kasdienybėje ir laisvalaikio pomėgiuose?

– Nesu labai didelė intelektualaus, gilaus meno mėgėja ir nors gal norėčiau, bet negaliu pasigirti, kad mes dažnai einame į parodas ar muziejus. Tačiau man mene labiausiai patinka matyti gyvenimą, kitų žmonių būtį, bendras tendencijas arba užčiuopti smagią, šmaikščią žinutę. Labiau mėgstu šiuolaikinį meną, bet ne tą gilųjį, kurio aš net nelabai suprantu ir gal net nelabai noriu suprasti, nes jeigu žiūrint į kūrinį reikia labai sukti galvą ir nuo to ji įsiskausta, tai ne man. Man norisi truputėlį lengvesnių dalykų (šypsosi).

– Ar galima sakyti, kad tarp meno ir gyvenimo yra tam tikra riba? Ar ji išvis gali būti? Ar gyvenimas mene ir šalia meno skiriasi?

– Mano gyvenime viskas suplakta į viena. Nelaikau savęs labai rimta menininke, tačiau apie kūrybą galvoju visą laiką, tad kažkokios atskirties ar ribų nematau. Mūsų šeimoje to nėra: vaikai irgi mato, kad abu tėvai visą laiką piešia ir patys tai daro, neša savo piešinius, deda ant stalo, kur darbo pabaigoje stūkso visa krūva. Manau, kad net per šį pavyzdį matyti, jog kūryba mūsų gyvenime labai arti.

– Šiandien tiek daug kalbama apie kūrybiškumą. Kartais atrodo, kad jis nejučia tampa viena tų savybių, kurias būtina įrašyti į savo CV šalia komunikabilumo ir smalsumo. Kas jums yra kūrybiškumas ir ką manote apie jo sureikšminimą gyvenime?

– Patį kūrybiškumą aš vertinu teigiamai. Kitas dalykas, kai jis yra įrašomas į CV ir susidaro įspūdis, kad visi aplink yra labai kūrybiški. Aš, pavyzdžiui, nelaikau savęs itin kūrybiška ar talentinga: man atrodo, jog tam, kad kažką sukurčiau, turiu pasėdėti ir pasistengti. Kiti galbūt geriau save vertina. Gal kartais žmonės truputį be pagrindo labai gerai apie save galvoja ir gal tai sveikintinas dalykas – turbūt paprasčiau gyventi, kai savęs dėl visko neplaki ir vertini teigiamai (šypsosi).

– Kokią svarbiausią ar stipriausią pamoką esate gavusi gyvenime? O gal – patarimą?

– Kartais galvoju ir dėkoju Dievui, kad nedavė man gyvenimiškų, stiprių pamokų. Džiaugiuosi, kad vaikai yra sveiki ir visa kita yra gerai. Priešingu atveju, tai tikrai būtų didžiulė ir sunki pamoka. Esu laiminga, kad jų nebuvo ir, tikiuosi, nebus. O šiaip manau, jog visos mano patirtys, iki šiol buvusios gyvenime, kažkokiu būdu daro įtaką ir kažkokių pamokėlių, kad ir nelabai didelių, būta. Aš visada save laikiau atsakingu, darbščiu žmogumi, tačiau iš šalies kartais tarp eilučių ateidavo patarimas arba mano pačios suvokimas, kad reikia stengtis labiau. Tai ir bandau sau nuolat priminti.

– Kaip manote, ar mene gali būti vengtinų temų? Tokių, apie kurias nevalia, nejauku kalbėti?

– Aš jokiais būdais nesmerkiu kūrėjų, kuriančių tokiomis temomis, bet žinau, kad ne man skirta kalbėti apie feminizmą per menstruacijas, plaukuotas kojas ir panašius dalykus. Man atrodo, kad kraujavimas kiekvieną mėnesį nėra joks moters nuopelnas. O mene man norisi estetikos: tiek vizualinės, tiek minties prasme. Suprantu, kad tomis temomis kuriantys menininkai žiūri iš kitos pusės ir galbūt jiems to reikia. Tačiau man – ne. Kartais su vyru pasikalbame, kad gal reikėtų kažką labiau šokiruojančio padaryti, gal tai patrauktų žmones, tačiau suprantu, kad negaliu perlipti per save.

– Kaip suprantate, kad kūrinys yra baigtas?

– Pabaigti kūrinį man nesunku. Aš kartais kaip tik save skatinu: nors atrodo, kad darbas jau galėtų būti baigtas, dar pridedu keletą dalykų. Iš prigimties esu minimalistė ir man labai artima zen filosofija, kai kūrinys paliekamas neišbaigtas ir atsiranda vietos interpretacijai. Kurdama visada turiu labai aiškią mintį ar siužetą, žinau, kas ką reiškia. Būna, kad žmogus, gavęs dovanų ar pirkdamas mano printą, sako, kad mato taip ir taip. Tada aš galvoju: iš tikrųjų kūrinyje kalbama visai ne apie tai, bet labai smagu, kad žmogus džiaugiasi ir mato kitą mintį – juk iš tikrųjų gali būti ir taip. Man patinka neišbaigtumas. Mano kūryboje beveik nėra veidų arba jie nelabai matosi. Kiek prisimenu, nuo vaikystės piešdama veidus labai dažnai jų vietoje palikdavau ovalą, kad kiekvienas galėtų įsivaizduoti, kas ten yra, ir pats pabaigtų kūrinį savo galvoje.

– Kokios svarbiausios savybės, sąlygos menininkui kurti?

– Svarbiausia yra labai norėti. Ir bent jau man reikėtų trupučio tylos ir ramybės (juokiasi).

– Ypač šiuo metu.

– Taip (juokiasi). Nors jei labai nori, tai gali prisitaikyti ir prie tokių sąlygų bei kurti bet kada.

– Kokios kūrėjo, žmogaus savybės jus žavi?

– Man labai patinka kūrėjai, kurie moka greitai dirbti. Aš pati to nesugebu, tad labai žaviuosi, kai menininkai kuria ir greitai, ir kokybiškai. Man tai yra siekiamybė.

– Iš kur ant popieriaus lapo nutupia idėjos?

– Kai gaunu užsakymą, neturiu kitos išeities, kaip tik sėsti ir galvoti. Tada internete žiūriu tam tikras vietas, bandau prisiminti filmus, nes dažniausiai man kažkokios mintys ateina iš gyvenimo arba iš filmų. Gavus užsakymą turiu dirbtinai sukurti tokią atmosferą ir į ją įeiti.

Turėdama laiko sau ir savo projektams, dirbtinai niekada neforsuoju, tad dažniausiai idėjos ateina tiesiog iš aplinkos. Pavyzdžiui, važiuojame automobiliu ir pamatome labai gražių spalvų, išpieštą ir nematytą senovinį autobusą. Arba mintis aplanko kelionės metu, atostogaujant pamačius kokį nors objektą ar iškabą. Tiesą sakant, man artimiausi ir labiausiai patinkantys kūriniai gimė iš kažkokių asmeninių išgyvenimų ar prisiminimų. Labai žavi filmai –  nors niekada nebuvau Amerikoje, bet tą šalį aš labai dažnai vaizduoju būtent taip, kokį jos įvaizdį susikūriau iš kino juostų.

– Apie ką šiuo metu svajojate?

– Dabar visą laiką galvoju apie namelį kur nors miške (juokiasi). Noriu turėti kokią nors savo vietą gamtoje, kur su šeima galėtume ramiai pabūti, pabėgti nuo miesto. O kūrybinė svajonė – gal ne svajonė, bet labiau tikslas – atlikti užsakymą, kurį gavau ir turiu pabaigti, bei turėti galimybę kurti ir iš to išgyventi.

Jis neabejojo – publikai tikrai bus įdomu ir netikėta, jei lape pavaizduoti reikės ne tai, ką nuolat matome, bet nuogą žmogaus kūną.

„Piešiant aktą būtina žinoti kelias taisykles, o visa kita – fantazijos reikalas“, – sakė tą vakarą piešusiųjų mokytoju tapęs M. Tendziagolskis.

Nemažai piešimo patirties turinti Donalda Meiželytė sakė priemones ir drobę prisijaukinusi dar vaikystėje. Kaip rašoma pranešime spaudai, tuomet ji lankė dailės studiją, o vėliau tapyti mokėsi privačiai.  Daug patirties ir žinių jai perdavė ir tėtis, namuose piešdavęs savaitgaliais.

„Tuo metu būdavo sunku gauti drobių, todėl tėtis jas pasigamindavo pats – ant rėmo užtraukdavo liną ir vietoje grunto naudodavo mūsų abiejų išvirtus medžiotojų klijus. Iki šiol prisimenu, kad mūsų dailės užsiėmimai erzindavo mamą, kuri negalėdavo pakęsti bute pasklisdavusio dažų kvapo“, – su šypsena prisiminė D. Meiželytė.

Jos namuose buvo daug meno albumų, kuriuos būsima dainininkė su didžiuliu malonumu vartydavo bei analizuodavo. Daug laiko Donalda praleisdavo ir su sese piešdama lėles. Jų kolekcijoje buvo apie tūkstantis.

„Aliejiniais dažais tapyti nuogo kūno nė nebandyčiau, nes tai tikrai yra sunku. O štai grafitas ar anglis – kitas reikalas. Šiomis priemonėmis man lengviau perteikti šešėlių žaismą, kas piešiniui suteikia tam tikrą atmosferą“, – sakė pašnekovė.

Dainininkė Daina Bilevičiūtė taip pat rankose ne kartą yra laikiusi popieriaus lapą ir tapiusi. Dar šią vasarą vieno projekto metu jai teko piešti pievą, drugelius, šulinius.

Na, dabar pabandžiau piešti moterį. Buvo tikrai įdomu. 

„Na, dabar pabandžiau piešti moterį. Buvo tikrai įdomu“, – patikino atlikėja, pridūrusi, jog prieš daugiau nei 30 metų ji lankė dailės mokyklą, kurioje gimę visi jos darbai buvo parduoti. D. Bilevičiūtė tvirtina neprisimenanti savųjų kūrinių kainų, tačiau gautų pinigų pragyventi užtekdavo.

Dainininkė pabrėžė – nuogumas mūsų visuomenėje vis dar yra tabu. Anot jos, apsilankius pasaulinio lygio dailės, skulptūros ar teatro projektų pristatymuose, supranti, kad didžiajai daliai lietuvių juose pateikti meniniai sprendimai būtų nepriimtini.

D.Bilevičiūtė prasitarė netrukus pati tapsianti įdomaus foto meno projekto dalimi – ji pozuos fotografui iš Niujorko. Pats su D. Bilevičiūte susisiekęs kūrėjas perteikė atlikėjai savąjį sumanymą.

„Kai pamačiau jo darbus, pabendravau, tuomet apėmė vidinė ramybė bei tikrumas. Žinau, kad projekte noriu dalyvauti“, – patikino pašnekovė.

Žinomas modelis Gabrielė Gutt sakė iki vakaro, kuomet rengtas oficialus „Aistros“ atidarymas, niekuomet nebuvo piešusi.

„Būčiau labiau susikaupusi, bet šiek tiek trikdė aplinka. Tiesiog anksčiau panašiose vietose nesilankiau, todėl vis norėjosi pasmalsauti, kas sudėta lentynose“, – juokdamasi sakė G. Gutt.

Renginių vedėjas Dainius Martinaitis pasakojo M. Tendziagolskio surengtoje pamokoje dalyvaująs nebe pirmą kartą ir kaskart atrandantis šį tą naujo.

„Kai imi šiek tiek perprasti vieną ar kitą meno formą, iš anksto turėtas požiūris keičiasi. Dabar mano namuose yra vienas profesionalaus menininko tapytas aktas, kurį įsigijau viename labdaros aukcione“, – sakė D. Martinaitis.