– Pats viduržiemis, o jūs kalbate apie pavėsį, lyg kasdien lepintumės kaitriuose saulės spinduliuose?
– Ką norėjau ta paroda pasakyti? Kad mums darosi per karšta. Turiu omenyje ir klimato šiltėjimo problemą. Anot klimatologų, 2023-ieji buvo rekordiškai karšti. Tad savo ironiškais piešiniais noriu ne kažką dėl to kaltinti ar moralizuoti, bet atkreipti į tai žmonių dėmesį.
Dar daugiau – visi mes esame perkaitę nuo lėkimo per darbus, nuo noro būti geriausi, produktyviausi, labiausiai sėkmės lydimi… Šių dienų žmogui reikia atvėsti. Pati tą perdegimą esu patyrusi, tad buvo laikas, kai to pavėsio ir man pačiai labai reikėjo. Bėda, kad žmogus, kuriam darosi per karšta, nieko nekeičia savo gyvenime, o prisitaiko: lenda į pavėsį, pasistato oro kondicionierių ir t. t. Žodžiu, išsprendžia šią problemą greituoju būdu, o iš to kyla nemažai komiškumo. Štai su juo šioje parodoje ir žaidžiu.
– Sakote, kad humoras, absurdas – mėgstamiausi jūsų kūrybos varikliai?
– Manau, toks kasdienybės vaizdavimo būdas man atėjęs iš natūros. Aš jį po truputį vystau. Be to, paskatina ir grįžtamasis ryšys: matau, kad humoras žmones iš tiesų veikia. Man patinka juokingos gyvenimo situacijos, jos mane įtraukia, aš jas pastebiu ir jos palaipsniui vis labiau tampa mano meno kalba. Nes su tuo, kas ateina natūraliai iš tavęs, kur kas lengviau dirbti. Aišku, būna ir kitokių momentų, kai nupiešiu kažką visai nejuokingo ir net pati išsigąstu – oi, ar man taip galima?! (Juokiasi.)
Žvilgsnis: „Negi kondicionieriai – naujas kraštovaizdis?! Man jie tarsi uodai, įsisiurbę į pastatus“, – savaip stebi aplinką menininkė. / Organizatorių nuotr.
– Jūsų parodoje vyrauja dvi spalvos – balta ir juoda. Tiesa, dar rasime ir perkaitimą simbolizuojančios raudonos. Nemėgstate spalvų?
– Pagrindiniai mano įrankiai – tušas, pieštukas. Neseniai įsigijau aliejinių pastelių. Kartais su jomis tol spalvinu, kol visiškai išsikraunu. Spalvos pas mane atsargiai ateina, bet kartais ir vėl sudvejoju: ar man taip galima? Juk iki tol piešiau juodai ir baltai. Tačiau kūryboje noriu leisti sau viską.
– Kaip prisistatytumėte mūsų skaitytojams?
– Gimiau, augau Šiauliuose. Šiuo metu kuriu Vilniuje. Koks santykis su Kaunu? Tikiuosi, kad ateityje bus aiškesnis. Nuostabus miestas, bet kol kas mūsų keliai buvo susikirtę tik kartą.
Man patinka juokingos gyvenimo situacijos, jos mane įtraukia, aš jas pastebiu ir jos palaipsniui vis labiau tampa mano meno kalba.
Ar vadinu save menininke? Ilgą laiką jaukinausi šį žodį, jo bijojau, nedrįsau savęs taip vadinti. Atrodė, kad juo gali vadintis tik koks nors didis žmogus – gyvenime daug pasiekęs, užsitarnavęs šį titulą. Gal čia visuomenė jį per daug sakralizavo? Mano galva, menininku galėtų vadintis tiesiog kuriantis žmogus. Nebūtinai jis turi piešti. Gali tiesiog daržą auginti, bet puoselėti jį labai kūrybiškai.
Žodžiu, pratinuosi prie šio vardo, nes iš esmės, ką aš veikiu gyvenime, tai kuriu. Anksčiau dar sakydavau, kad esu iliustruotoja, bet knygų aš juk neiliustruoju. Sakykim taip: aš esu aplinkos stebėtoja, iliustruojanti gyvenimą šmaikščiais piešiniais.
– Kuo dabar gyvenate? Ar tiesa, kad jus įkvepia aplinka: kuo daugiau joje absurdo ir komiškų situacijų, tuo daugiau jumyse įkvėpimo?
– Teisybė. Mano darbas – nuolatinis aplinkos stebėjimas. Vien kiek inspiracijos gaunu paprasčiausiai nuėjusi į prekybos centrą ar tiesiog stebėdama interneto erdvę! Tam net nešiojuosi specialų eskizų bloknotą, į kurį brūkšteliu vieną kitą mintį. Jei nespėju, mintis nuvažiuoja kaip autobusas, o aš nespėju į jį įlipti.
Smagiai: „Visą gyvenimą gyventi vienu metu yra per sunku. Suskaidome jį etapais ir bus lengviau! Marškinėliai atliepia tik kai kuriuos jų, tikiuosi kažkuriame rasite ir save“, – ragina marškinėlių su šmaikščiais užrašais kūrėja E. Narbutaitė. / I. Daukaitės nuotr.
– Cituoju jūsų mintį, girdėtą parodoje: „Negi kondicionieriai – naujas kraštovaizdis?! Man jie tarsi uodai, įsisiurbę į pastatus…“ Atrodo, kad daiktus matote kitomis akimis nei mes, eiliniai praeiviai?
– Kažką pamatau ir man iškart kyla vaizdas. Dažnai ir tekstas, sakiniai. Dažniausiai su ironišku atspalviu. Tačiau jums reikėjo pamatyti tai, ką aš mačiau, kai su drauge vaikštinėjau po Birštoną. Pavieniai kondicionieriai, kuriuos matome kasdien, manęs irgi jau nebejaudina, bet tąkart jų išvydome tokią daugybę… Atrodė taip nenatūraliai! Išsyk aplankė suvokimas – ko aš čia piktinuosi: gal nuo šiol tai bus naujas mūsų kraštovaizdis – juk klimatas vis šiltėja!
– Ar kada esate piešusi draugišką šaržą?
– Visada piešiu atvirukus draugams. Dažniausiai gimtadienių proga. Piešiu tam draugui, tai akimirkai, bet dažnai nieko panašaus į konkretų žmogų nebūna (juokiasi).
Jei reikėtų nupiešti savo draugišką šaržą? Pričiupote mane… Paprastai šarže žmogaus galva būna labai didelė, tai man norėtųsi ją sumažinti, o kūnas galbūt tabaluotųsi ore. Kadangi šiuo metu mano emocinis fonas kur kas linksmesnis – tai ir šaržas, manau, būtų gana linksmas.
Misija: savo darbuose E. Narbutaitė permąsto nuo vartojimo inercijos perkaitusios visuomenės situaciją. / Organizatorių nuotr.
– Parodoje šaipotės ir iš perteklinių reklamų: „Paltas pietų pertraukai“, „Kremas po drėkinamojo kremo“ ir kt. Kaip dažnai mes iš tiesų tampame tos perteklinės reklamos aukomis... Gal jūsų piešiniais kalba asmeninė patirtis?
– Milijoną kartų esu tapusi reklamos auka. Manau, kiekvienas žino tą jausmą, kai užeina noras kažką pirkti ir taip lyg apraminti save. Aš irgi esu žmogus, mane reklama irgi veikia. Bjauriausia, kad, pirkdamas kažkokią nesąmonę, tai žinai, bet tiesiog nesi toks stiprus, kad atsilaikytum prieš reklamos monstrus.
Tarkim, „Paltas pietų pertraukai“ – mano sugalvota (norėjau atkreipti dėmesį į greitosios mados pavojų), tačiau „Tofu kraikas katėms su žaliosios arbatos ekstraktu“ – nepatikėsite: tai yra realus gaminys, kurį man parodė draugė. „Kremas po drėkinamojo kremo“ turėtų paliesti visus. Sykį tvarkiau vonios spintelę ir nemažą krūvą kosmetikos išnešiau prie konteinerio. Tada pirmąkart kilo įtarimas, ar tikrai mums reikia kremo po kremo, o gal tiesiog pakliūvame į klastingus rinkodaros spąstus?
– „Pirkdami tai, ko nereikia, maitiname vartojimo žvėrį savyje. Nes pirkti yra gera.“ Ar tai sakydama turite omenyje ir save?
– Be abejo. Daug ką pirmiausia taikau būtent sau. Labai retai kada einu į naujų drabužių ar greitosios mados parduotuves, nes man per brangu. Pačiupinėji medžiagą ir jauti, kad ji neverta tos kainos. „Humanoje“ galima rasti kur kas geresnės kokybės drabužių už mažesnę kainą. Todėl drabužių dažnai neperku, bet kartais manyje išties prabunda kažkoks vartojimo žvėris, kuris tiesiog liepia nuleisti garą, t. y. kažką nusipirkti.
Iš pradžių maniau, kad dėl to kaltas pats žmogus: juk, kaip sakoma, kiekvienas turėtume pradėti nuo savęs… Tačiau kai pradėjau labiau gilintis į šią temą, pamačiau, kaip čia viskas užsukta: atsakomybė, sukrauta individui, yra viena iš tų greenwashingo – žaliojo smegenų plovimo – strategijų. Kas už viso to slypi? Didžiulės korporacijos, kurios diktuoja sąlygas, sistema, kurioje gyvename.
Organizatorių nuotr.
– Ar jūsų paroda ir šaržuoti mūsų kasdienybės vaizdai jau veikia žmonių sąžinę? Ar esate gavusi kokių prisipažinimų, kad kažkas atėjo, pamatė ir, tarkim, susilaikė nuo beprasmio pirkimo?
– Parodos tikslas – pastatyti žmogui tarsi veidrodį, kad jame jis pamatytų save ir tai, su kuo susiduria kiekvieną dieną. Kad jis pasikeis ir nebepirks, tarkim, rankšluostukų riešams – tikimybė gal 0,001 proc. (juokiasi).
– Sukūrėte bendrą projektą su „wapsva / LT dizaino namai“ – marškinėlius, kuriuose kiekvienas gali rasti save, jei tik turi bent kruopelytę humoro. Aš renkuosi marškinėlius su šakočiu, skatinančius švęsti gyvenimą.
– Man jie irgi patinka. Tas šakotis (juokiasi) sufleruoja, kad mano gyvenime dabar – labai geras etapas. Prieš tai išgyvenau etapą, kai emocinė sveikata buvo labai prasta. Ieškojau savo vietos kūrybos, karjeros pasaulyje… Ir šiandien tebeieškau.
Visi etapai, kuriuos pavaizdavau ant marškinėlių, yra mano pačios išgyventi, nueiti. „I need a break“ – marškinėliai su vienaragiu – kalba apie pasaulio gelbėtojos etapą. Jis manyje dar tęsiasi, bet jau mokausi, kad turiu nepamiršti ir savęs, o gimus vaikui svetimiems gelbėti laiko lieka vis mažiau.
Dar ant vienų marškinėlių žmogus žiūri į paveikslą su lytiniu organu. Taip norėjau paironizuoti kultūros perdozavimą. Vartoji, vartoji, vartoji ir galiausiai, žiūrėdamas į kištukinį lizdą, jau nebegali atskirti, ar tai meno instaliacija, o gal tiesiog kištukinis lizdas (juokiasi). Tik noriu pasakyti, kad kartais supranti, kad jau nieko nebesupranti.
Organizatorių nuotr.
– Ar kada filosofavote, kodėl vieno menininko juodas kvadratas yra meno šedevras, o kito – tik… paprastas juodas kvadratas?
– Kažkur skaičiau, kad tai loterija, kai į vieną vietą sukrinta daug dedamųjų: sėkmė, laikas, vieta, laikmetis, pažintys ir kt. Kiek daug pasaulyje gražių ir talentingų aktorių, panašių į Bradą Pittą, o mums kažkodėl reikia jo vienintelio, ir nieko daugiau. Žmonės yra kaip didžiulė upės srovė, kuri pagauna vieną šiaudą ir išdidina jį iki begalybės, o kitus šapelius praneša pro šalį. Gal kažkaip taip? Iš tiesų neturiu atsakymo.
Aš pati? Ar esu buvusi reikiamoje vietoje reikiamu laiku? Esu. Manau, kūryba yra susijusi su ryšiais. Su kažkuo pabendrauji, užmezgi ryšį, tuomet tave kažkur pakviečia, kažką pasiūlo sukurti. Taip įsivažiuoji. Aš nekalbu apie prastūmimą. Toks „vietoje ir laiku“ dažnai būna puikus būdas informacijai gauti. Esu tai patyrusi. Tarkim, gatvėje sutikau draugę, kuri pasakė, kad teikiamos paraiškos kultūros stipendijai gauti. Buvau neseniai grįžusi į Lietuvą iš Londono, dar gyvenau kaip kosmose… Tačiau būtent per tą mažytį atsitiktinumą užpildžiau paraišką ir gavau stipendiją.
– Ar galiu paklausti, ką veikėte Londone?
– Studijavau. Baigusi mokyklą Šiauliuose labai norėjau būti aktore. Stojau, deja, neįstojau. Man buvo beprotiškai dėl to liūdna, tiesiog norėjau dingti iš Lietuvos. Išlėkiau į Londoną. Retrospektyviai žiūrint, tai buvo patys sunkiausi metai mano gyvenime, bet tuo metu to dar nežinojau. Pirmus metus dirbau, antrus – ėmiau studijuoti art performance and digital media. Lietuviškai gal būtų – performansas ir skaitmeninės technologijos. Žodžiu, mus ruošė būti menininkais, kurie mokėtų patys susikurti svetainę, montuoti, filmuoti ir pan. Nors esmė buvo performansai.
Išėjau tikrai beprotišką gyvenimo mokyklą – pamačiau visko. Patirtis neįkainojama ir ji vyko labai laiku – formuojantis mano asmenybei.
Kol tą dalyką studijavau – performansų persisotinau. Juos mačiau kasdien ir nebūtinai paties aukščiausio lygio. Kai baigiau šias studijas ir buvau paleista į pasaulį – nežinojau, ką man veikti, nežinojau, kas aš esu, ką noriu daryti toliau. Kamavo depresija, nes kol mokiausi, buvau tarp tokių pačių – viskas atrodė labai fainai, o kai gavusi diplomą turėjau kažko nusitverti – nežinojau, ko. Kad numalšinčiau vis didėjantį nerimą, ėmiau labai daug piešti. Tuo metu gyvenau Nyderlanduose, kur žmonės į gatvę išnešdavo daug gerų daiktų. Rinkdavau tapetų rulonus ir piešdavau ant jų įvairiausiomis medžiagomis, kol galiausiai išsigryninau ir likau prie juodo tušo. Kai vėl ėmiau filosofuoti, ką man veikti gyvenime, nejučia aplankė išganinga mintis: „Pala! O tai ką aš darau dabar – piešiu? Tai gal man reikia piešti toliau?“.
– Penkerius su puse metų jūsų nebuvo Lietuvoje – savęs ieškojote Anglijoje, Nyderlanduose, Ispanijoje, Portugalijoje. Ką šios patirtys svetur jums davė kaip menininkei?
– Tie metai man davė beprotiškai daug tolerancijos kitiems ir kitokiems. Juk iš Lietuvos išvykau 2007-aisiais. Tuo metu mūsų šalis dar nebuvo tokia daugiakultūrė, tokia atvira viskam. Teko susipažinti su įvairių šalių, kultūrų žmonėmis, kurie vieną po kito laužė mano stereotipus. Supratau, kiek daug dar manyje naivumo, patiklumo – išmokau matyti tas raudonas signalines vėliavas ir negalvoti, kad visi žmonės yra geri. Išėjau tikrai beprotišką gyvenimo mokyklą – pamačiau visko. Patirtis neįkainojama ir ji vyko labai laiku – formuojantis mano asmenybei.
– Iki šios parodos nuėjote ilgą kelią ieškodama savęs, savo braižo. Ar dabar pagaliau jaučiatės esanti savo vietoje?
– Manau, taip. Sentimentų aktoriniam? Oi, ne. Nejaučiu. Kodėl? Nes supratau, kad kaip menininkė aš ir taip galiu daryti viską, ką noriu: kurti performansus, stand-up’us ir t. t. Pati galiu būti kaip savotiškas personažas.
Beje, grįžus į Lietuvą nebuvo lengva – mane užgriuvo tie patys klausimai: ką dirbti, kaip save realizuoti ir pan. Išgelbėjo vienas dalykas. Tada sau pasakiau: Egle, tau nereikia dabar nuspręsti, ką nori daryti. Tiesiog daryk, kas tau įdomu, lavink savo kūrybinį raumenį, ir pamažu viskas išaiškės. Daviau sau laiko – daugiau nei dešimt metų. Tada nusiraminau, tarsi atleido visą kūną. Ėmiau bandyti visokią kūrybą iš eilės, net draugų vestuves vedžiau. Išsigryninau ir vis dėlto likau prie piešimo.
A. Lamausko nuotr.
– Smagu girdėti, kad šiandien jūs, kaip menininkė, jau turite nemažą būrį savo meno gerbėjų. Pabaigoje turiu tik vieną klausimą: kas jums šiame gyvenimo etape yra… gera diena?
– Nepatikėsite, bet man gera diena yra ir šitas prastas oras (kai kalbėjomės, už lango krito didžiuliai sniego dribsniai, – aut. past.). Visi mes laukiame pavasario ir kai oras yra nei šioks, nei toks – tai šlapia, tai sninga, tai drėgmė per kaulus eina, aš mąstau: bet šiandien jau yra viena diena arčiau pavasario, ir tai puiku!
