Supranta japoniškai

Jei Panemunės šile pririštam prie medžio ir paliktam likimo valiai mišrūnui Pifui būtų kas nors pasakęs, kad netrukus jo gyvenimas apsivers aukštyn kojomis – jis taps garsių ne tik Lietuvoje žmonių numylėtiniu, – šuo, žinoma, nebūtų patikėjęs. Visgi dėl visa ko nelaimėlis pergraužė virvę, kuria buvo pririštas prie medžio, ir patraukė duoneliauti ramiomis Vičiūnų gatvelėmis. Tai atsitiko daugiau kaip prieš penkerius metus.

"Česlovas, kuriam įprasta globoti benamius gyvūnus, per savaitę prisijaukino Pifą, vis paduodamas jam ėdesio. Netrukus šunį parsivedė į namus, nukirpo tabalavusį po jo kaklu virvagalį – prasidėjo naujas Pifo gyvenimas", – pasakojo Česlovo ir Jūratės Norvaišų sodyboje vasarojęs jų anūkas Vytis Bortkūnas. Tuo metu Pifas atsinešė į namo terasą kažkokį medgalį ir pradėjo jį garsiai graužti. Tuoj pat Vytis pasakė japoniškai jomiro (lietuviškai – gana), ir Pifas nustojo graužęs. Tačiau netrukus jis garsiai pranešė, kad į lesyklą atskrido bukutis. Išgirdęs komandą jomiro, Pifas užsičiaupė. Bet neilgam. Mat bukutis suprato, kad japonų kalbą išmokti pasiryžęs vaikinas neleis jo skriausti – paukštis vėl įsitaisė lesykloje, kur net ir vasarą Norvaišos paberia lesalo. Žinoma, Pifas vėl paleido gerklę. Šį kartą jomiro jam reiškė "nešdinkis iš terasos". Pifas greičiausiai pirmas šuo Kaune, suprantantis japoniškai, – suskliaudęs ausis ir paspaudęs uodegą, jis paliko terasą.

Česlovas, kuriam įprasta globoti benamius gyvūnus, per savaitę prisijaukino Pifą, vis paduodamas jam ėdesio.

Įsimylėjęs Čipas

Netrukus plačiai šypsodamasi į terasą įžengė legendinė šokėjų pora, Kauno garbės piliečiai J. ir Č. Norvaišos. Rankose jie laikė šūsnį nuotraukų, kurios bylojo apie seną jų meilę laukiniams ir beglobiams naminiams gyvūnams.

"Tai buvo seniai, praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, kai dar dirbau "Bangos" sanatorijoje vyr. gydytoju", – kalbėjo Č.Norvaiša, rodydamas nuotrauką, kurioje jo žmona Jūratė nufotografuota su dideliu šunimi – mišrūnu Čipu. Kitoje nuotraukoje – Jūratė su Čipu ir dar vienu dideliu šunimi. Pasirodo, abu šie buvę benamiai gyvūnai ilgai ir laimingai gyveno Norvaišų namuose.

J.Norvaišienė su abiem priglaustais šunimis – Čipu ir Doli.

"Priglaustas Čipas buvo stipriai įsimylėjęs Panemunės šile gyvenusią kažkieno pamestą, panašią į vokiečių aviganę likimo draugę Doli. Ji laikėsi arti Raudonojo Kryžiaus sanatorijos, nes čia gaudavo paėsti, tačiau ateidavo ir prie mūsų namų. Kai prasidėjo šių keturkojų ruja, Čipas kelioms paroms dingo iš namų", – pasakojo Č.Norvaiša.

Doli ir Čipas

Išėjo garsioji šokėjų pora ieškoti savo šuns palaidūno. Ir rado jį su Doli. Po kelių mėnesių Doli pirmąjį savo prieauglį paslėpė lapių urve, miške – tą vietą Norvaišoms parodė pati keturkojų pora. Kai šuniukai ūgtelėjo, Norvaišoms teko juos tiesiog išsikasti iš po medžio kelmo ir išdalyti mažylius draugams. Tačiau Doli ir Čipo draugystė nesibaigė.

Tų pačių metų rudenį Doli dar kartą atsivedė šuniukų. Ir taip – trejus metus. Kai jau nebeliko draugų, pažįstamų ir šokėjų, kuriems Norvaišos nebūtų dovanoję Čipo ir Doli palikuonių, garsieji šokėjai nutarė parvesti Čipui mylimąją į namus. Tai padaryti buvo nelengva, nes Doli buvo įpratusi gyventi laisvai. Jai nugalėti naujakurės sunkumus padėjo Čipas. Su sterilizuota Doli jis nugyveno ilgą ir laimingą gyvenimą. Abu jie palaidoti Norvaišų sodyboje.

Zoologijos sodo Mauglis

"Mūsų draugystė su laukiniais gyvūnais užsimezgė sovietmečiu per "Bangos" kino studiją, su kuria bendradarbiavo Česlovas, ne tik rašydamas filmų scenarijus, – tvirtino Jūratė, sklaidydama senas fotografijas. – Įsiminė vienas šioje kino studijoje sukurtas dokumentinis filmas apie laukinius gyvūnus. Filmo pavadinimas buvo  "Ramios iltys".

Anuomet mes gerai pažinojome vieną našlaitį vaikinuką, dirbusį Zoologijos sode ir ten gyvenusį mažyčiam namelyje. Tas vaikinukas stebėtinai gerai sutarė su sodo plėšrūnais. Tigriukas, liūtukas ar mažas leopardas, nakvojantis jo lovoje, – jokia naujiena. Maža to, vaikinukas galėjo beveik bet kada užeiti į voljerus, pas plėšrūnus. Jis net padėjo liūtei atsivesti mažylius. Žodžiu, buvo tikras Mauglis, kurį mylėjo visi žvėrys."

Draugystė su liūtukėmis

Pasak pašnekovės, tai jiedu su Česlovu nutarė, kad reikėtų sukurti filmą apie šitą jaunuolį ir jo santykius su laukiniais gyvūnais. Č.Norvaiša su Leonidu Jacinevičiumi parašė scenarijų ir pateikė jį Lietuvos kino studijai, kuri nusprendė, kad filmas apie laukinius žvėris tarybinei visuomenei nėra aktualus. Štai tada "Bangos" kūrybinė grupė pradėjo rengtis filmuoti dokumentinę apybraižą minėta tema.

Liūtukė labai švelniai apsikabino Č.Norvaišą, nešusį ją per paplūdimį.

"Mes iš pradžių parsivežėme dvi liūtukes dviem savaitėms į namus, norėdami sužinoti, kaip šie gyvūnai elgsis svetimoje aplinkoje, įjungus filmavimo kamerą. Net ir Nemune su liūtukėmis teko pabūti. Tiesa, liūtukes laikėme ant rankų, brisdami į Nemuno salą, bet viena jų netyčia pliumptelėjo į vandenį ir linksma nuplaukė pasroviui. Česlovas nesutriko – nuplaukė paskui ją ir parnešė neklaužadą ant rankų į salą. Beje, liūtukės kurį laiką gyveno Česlovo darbo kabinete "Bangos" sanatorijoje, kai buvo kuriamas filmas", – pasakojo J.Norvaišienė.

Net ir Nemune su liūtukėmis teko pabūti. Tiesa, liūtukes laikėme ant rankų, brisdami į Nemuno salą, bet viena jų netyčia pliumptelėjo į vandenį ir linksma nuplaukė pasroviui.

Apie pabėgusią liūtę

Pasak Č.Norvaišos, atmintin įsirėžė nutikimas su liūtukių motina Aiste, kurią reikėjo filmuoti laisvėje. Zoologijos sodo administracijai sutikus, vieną ankstų vasaros rytą, kai miestas dar snaudė, ji buvo paleista Zoologijos sodo žemutinėje dalyje į laisvę. Deja, Aistė žaibiškai dingo didžiulėje sodo teritorijoje.

"Po trijų liūtės paieškos valandų patyrėme baisų stresą, nes sode pamatėme pirmuosius jo lankytojus, – pasakojo Č.Norvaiša. – Gerai, kad būtent tuo metu pagaliau aptikome ramiai prie krūmų snūduriavusią liūtę. Mūsų Mauglis mėgino ją išjudinti, bet iki valiai pasimėgavusi laisve nuvargusi Aistė nejudėjo iš vietos… O vaikai, eidami su tėvais pro šalį, šaukė: "Žiūrėkite, liūtas guli..." Vargais negalais apie vidudienį pavyko įvaryti Aistę į voljerą."

Žuvo Botanikos sode

Norvaišos Zoologijos sode draugavo ir su leoparduku. Kartą jie nusprendė išsiaiškinti, į kokią spalvą jis reaguoja. "Aš apsivilkau juodą striukę, o Jūratė – raudoną megztinį. Kai abu įėjome į leoparduko voljerą, jis pritūpė ant ten augusio medžio šakos ir kaip katė užšoko ant mano pečių. Nusprendėme, kad jis nemato raudonos spalvos. Paskui dar bičiuliavomės su gepardu. Ir tai dar ne viskas – nusipirkome Zoologijos sode tikrą mažą vilkiuką. Kai jis suaugo, įkurdinome namų voljere, iš kurio šis gyvūnas greitai pabėgo, išsikasęs po voljero tvora landą. Paskui vilkas gyveno Panemunės miške, bet vis ateidavo pas mus. Stebėdavo mūsų veiksmus prie namo prigludusiame miške, tačiau arti neprisileido. Keistas buvo tas mūsų bendravimas. Būdavo, atsisėdu miške ant kelmo, sudedu už nugaros rankas su, pavyzdžiui, nedidele virta višta, ir tik tada mūsų vilkas prieidavo ją pasiimti. Taip jis gyveno miške, bijodamas žmonių, gal tris mėnesius. Aš mėginau įvairiais būdais jį prisivilioti – viskas veltui. Savo gyvenimą jis baigė Botanikos sode, kur buvo nušautas, kai bandė pasigauti gulbę."

Apsikabindavo su tigru

Norvaišų namo terasoje teko išgirsti jų pasakojimą apie draugystę su tigru Iksu. "Aš ir pati dabar nesuprantu, iš kur turėjome tiek drąsos, tiek pasitikėjimo plėšriais gyvūnais, – prisipažino J.Norvaišienė. – Gal todėl, kad tada buvome jauni, pilni optimizmo, drąsūs? Ir iš tiesų labai mylintys gyvūnus… Sovietmečiu Zoologijos sodo direktorius nedraudė mums draugauti su mažaisiais plėšrūnais, kuriuos kasdien lankydavome, vesdavome pasivaikščioti, užsukdavome į jų voljerus. Atsimenu, kai tigrė atsivedė palikuonių, vienas iš tigriukų buvo visiškai neagresyvus, net, sakyčiau, lipšnus. Tai mes pradėjome jį globoti. Aš drąsiai eidavau į jo voljerą, kur su dryžuotuoju visada pasisveikindavome apsikabindami."

Kai Iksas tapo vyresnis ir atsistojęs ant užpakalinių letenų tapdavo žmogaus ūgio, Zoologijos sodo vadovybė uždraudė Norvaišoms užeiti į Ikso voljerą – teko su juo bendrauti per virbus. "Tigras apuostydavo mano galvą, priglaustą prie virbų ir pradėdavo garsiai murkti – tai buvo džiugaus atpažinimo ženklas. Kartą grįžę iš kelių mėnesių stažuotės Londone Ikso neberadome – jis buvo iškeistas į kitą gyvūną iš Kanados cirko, – prisiminė Č.Norvaiša. Beje, filmas apie Zoologijos sode laikomus gyvūnus visgi buvo baigtas filmuoti ir padovanotas minėtam sodui, bet dabar niekas jo neberanda. O tas žvėrių numylėtas jaunuolis išvažiavo dirbti į Lipecko Zoologijos sodą. Kraupi istorija yra susijusi su leopardu, meiliai tupėjusiu ant Č.Norvaišos pečių, – vėliau tas gyvūnas sudraskė neatsargią jo prižiūrėtoją.

Pifo krosas

Pifas kaire akimi nieko nemato, o dešine – prastai, tačiau dar puikiai orientuojasi aplinkoje. Jei ir užgestų šviesa Pifo akyse, jam šviesą atstotų jį priglaudę Norvaišos. Šiuo metu Pifas kupinas gyvybės – sodyboje pramynęs aštuoniukės formos 50 m ilgio kroso trąsą, kuria jis kasdieną didžiuliu greičiu nuskuodžia daugybę kilometrų. Kai šuo išbėga į šią trasą, jos pereiti negalima, nes tai gali liūdnai baigtis. Ne, ne Pifui, o žmogui. Mat apie pusšimtį kilogramų sveriantis ir didžiuliu greičiu lekiantis šuo gali išversti, kaip sakoma, iš koto bet kokio kūno sudėjimo žmogų. Pifo šeimininkė teigė patyrusi, ką reiškia susidurti su azarto apimtu dideliu šunimi.

Didžiuliu greičiu bėgantį Pifą sunku sustabdyti, bet jis, kad ir nenoriai, pakluso Česlovo komandai – iš inercijos įveikęs dar vieną trasos aštuoniukę, šuo, nukoręs liežuvį, pagaliau sustojo ir tiesiu taikymu nuėjo prie dubens su vandeniu numalšinti troškulio.

Kietojo kuro tiekėjas

"Pifas yra labai meilus, mėgsta būti glostomas ir visada atsidėkoja švelniu elgesiu su mumis. Jis labai myli Česlovą – miega šalia jo lovos. Keliamės visi drauge ir, priklausomai nuo oro, arba einame pasivaikščioti į mišką, arba maudytis į Nemuną. Jei po pusryčių man reikia su reikalais išvažiuoti į miestą ir tenka eiti prie garažo, Pifas pradeda protestuoti, garsiai lodamas. Jis nurimsta tik tada, kai aš, įsėdęs į automobilį, pro langą pasakau jam "bėk". Tada Pifas nutyla ir pasileidžia savo trasa. Kai jis įveikia kilometrą, sustabdau jį. Tada Pifas būna draugiškai nusiteikęs – leidžia man ramiai išvažiuoti iš kiemo", – kalbėjo Č.Norvaiša.

J.Norvaišienė pastebėjo, kad po pasivaikščiojimo miške, Pifas būtinai grįžta su kokiu nors medgaliu dantyse. "Matyt, teks keisti šildymo sistemą – pereiti prie kietojo kuro", – pajuokavo šuns šeimininkė. Su Norvaišomis kalbėjome ir apie nelaimes gamtoje, apie abejingumą sužalotiems gyvūnams ir pagalbos jiems stoką, apie neigiamą požiūrį į cirke išnaudojamus gyvūnus, į kai kurią medžiotojų veiklą ir kitais skaudžiais klausimais, bet tai jau turėtų būti kitų rašinių tema.

Savivaldybė: griebtasi šmeižto

Pernai rugpjūtį laimėjusi Kauno savivaldybės skelbtą konkursą, VšĮ „Penkta koja“ įsipareigojo benames kates gaudyti, kastruoti ir paleisti į laisvę. Visa tai organizacijos atstovai turėjo atlikti prižiūrint seniūnijų atstovams, tačiau, anot savivaldybės, šios sąlygos nepaisė, o galiausiai pareikalavo atlygio už tariamai suteiktas paslaugas. Jo negavę, griebėsi šmeižto, tvirtina savivaldybės atstovai.

„Už šias paslaugas mokame mokesčių mokėtojų pinigais, todėl tikrai neleisime jų švaistyti. Pirmiausia turime įsitikinti, ar darbai tikrai buvo atlikti, o tada už juos atsiskaityti. Tam buvo numatyta, jog gyvūnų gerovės organizacija bendradarbiaus su seniūnijų atstovais, kurie savo parašu užtikrins, kad visi skaičiai apie atliktus darbus yra tikri. Deja, šis susitarimas buvo vienašališkai ignoruojamas, o galiausiai netgi bandyta gauti seniūnų parašus ant paslaugų atlikimo aktų atbuline data“, – pasakojo Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Vilius Šiliauskas.

Sudarytoje sutartyje su VšĮ „Penkta koja“ buvo numatyta galimybė, iš anksto įspėjus, atvykti įsitikinti, kaip atliekama paslauga ir susipažinti su visais susijusiais dokumentais. Pirmasis patikrinimas įvyko pernai lapkritį. Savivaldybės atstovai kartu su Kauno valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistais, nuvykę į „Penktos kojos“ patalpas Linksmakalnyje, veterinarijos gydytojo nerado, patalpų niekas neaprodė ir dokumentų nepateikė. Darbuotojai negalėjo tiksliai įvardinti, kur ir kas atlieka benamių kačių kastraciją. Po mėnesio teko vykti pakartotinai, tačiau ir tuomet atsimušta į sieną.

Nesuderinusi savo atliekamų darbų su vietos seniūnais ir nepateikusi prašomų dokumentų nei raštu, nei gyvai, gyvūnų gerovės organizacija perėjo į puolimą. „Penktos kojos“ laikinasis vadovas atstovauti jo organizacijai valstybinėse institucijose suteikė oficialius įgaliojimus gyvūnų teisių gynėja prisistatančiai Brigitai Kymantaitei.

„Ši, užuot sprendusi susidariusią situaciją, griebėsi spaudimo: prisidengdama savo pačios vadovaujama Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacija, ėmė reikalauti duomenų apie konkurentų – VšĮ „Nuaras“ – darbo rezultatus“, – skelbiama savivaldybės pranešime.

Šią informaciją Kauno savivaldybė pateikia viešai. Per 2016 metus „Nuaras“ iš namų paėmė 878 gyvūnus, sugavo – 276; eutanazija atlikta 438 gyvūnams; mikroschemomis paženklinta 160  gyvūnų (ši paslauga pradėta teikti nuo gegužės mėnesio), o viešose vietose paimta 101 kritusių gyvūnų. Be šių paslaugų, į bendrą kainą įeina gyvūnų karantinavimas, laikymas bei utilizavimas. Bendra visų darbų kaina – 53140 eurų.

„Viešosios įstaigos „Nuaras“ reputacija taip pat yra prieštaringa. Jie laimėjo konkursą pasiūlę geriausias sąlygas, o mes labai nuodugniai prižiūrime ir vertiname jų teikiamas paslaugas“, – tvirtino V. Šiliauskas.

Išplatinusi viešą pranešimą apie trijų nevyriausybinių gyvūnų gerovės organizacijų pasitraukimą iš Kauno miesto savivaldybės visuomeninės gyvūnų globos ir priežiūros tarybos, B. Kymantaitė nutylėjo iškalbingą detalę: ji pati vadovauja arba oficialiai atstovauja visoms trims organizacijoms (Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacijai, Gyvūnų globos tarnybai „Pifas“ ir VšĮ „Penkta koja“).

„Tai panašu į nevykusį bandymą nuo savo padarytų sutarties pažeidimų nukreipti dėmesį į konkurentus. Tas tariamas nevyriausybininkų pasitraukimas tėra vienasmenis sprendimas, nulemtas asmeninių interesų. Kauno miesto savivaldybė tiesiog tapo dviejų konkuruojančių gyvūnų gerovės organizacijų – „Penktos kojos“ ir „Nuaro“ – tarpusavio nesutarimų įkaite. Toks B. Kymantaitės elgesys laikytinas neetišku, kuomet tas pats asmuo pagal įgaliojimą atstovauja paslaugas teikiančiai VšĮ „Penkta koja“, o vėliau, kilus neaiškumams dėl to paties sandorio, viešai pasisako Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacijos vadovės vardu“, – susidariusią situaciją apibendrino V. Šiliauskas.

Nustačius akivaizdžius sutarties pažeidimus, Kauno savivaldybė pasiūlė ją nutraukti abipusiu šalių susitarimu.

Kaltinimai savivaldybei

Pranešimas apie tai, kad trys iš keturių nevyriausybinių gyvūnų gerovės organizacijų nusprendė pasitraukti iš Kauno miesto savivaldybės visuomeninės Gyvūnų globos ir priežiūros tarybos, viešai paskelbtas vakar. Publikuojame pranešimo tekstą.

„Savivaldybės administracija, iš jos pasitraukusių nevyriausybinių organizacijų teigimu, vengia atvirai pateikti informaciją apie viešą konkursą laimėjusios bendrovės „Nuaras” veiklos rezultatus. „Nuaro” atliekamos benamių gyvūnų gaudymo paslaugos Kaune apmokamos iš mokesčių mokėtojų pinigų.

Maža to, Kauno savivaldybės administracija neetiškais veiksmais bando nutraukti nevyriausybinės organizacijos „Penkta koja” sutartį su miesto savivaldybe. Pagal ją „Penkta koja” Kaunui teikia bešeimininkių kačių kastracijos paslaugas.

Pastarąsias Kauno miesto savivaldybė praėjusiais metais įsigijo pirmąjį kartą. Pasiūlę mažesnę kainą, konkursą, kuriame dalyvavo ir „Nuaras“, šioms paslaugoms teikti laimėjo nevyriausybininkai. Per keturis paslaugos vykdymo mėnesius „Penkta koja“ pagavo ir kastravo daugiau nei 400 Kauno gatvėse gyvenančių bešeimininkių kačių. Vienos katės pagavimo, transportavimo, laikymo ir kastracijos kaina pagal sutartį vidutiniškai kainuoja 14 eurų.

Kauno valdininkų pastangos nutraukti sutartį su „Penkta koja“ prasidėjo tada, kai nevyriausybininkai paprašė savivaldybės administracijos suteikti informaciją apie kitos savivaldybės perkamos – benamių gyvūnų gaudymo – paslaugos rezultatus 2016 metais. Eilę metų šias paslaugas Kauno miestas perka iš „Nuaro”.

Vieno benamio gyvūno pagavimas, laikina globa ir eutanazija, pagal Kauno sutartį su „Nuaru“, mokesčių mokėtojams kainuoja vidutiniškai 30 eurų. Pagal „Nuaro“ viešai pateiktą 2015 metų statistiką iš viso į prieglaudą pateko 1110 gyvūnų.

„Prevencinių iniciatyvų, kuriomis siekiama mažinti benamių gyvūnų skaičių Kaune, vis daugėja. Tačiau metų metus benamių gyvūnų paslaugą miestui teikiantis „Nuaras” tvirtina, kad sugaunamų gyvūnų skaičiai iš esmės nesikeičia ir savivaldybės sumokami mokesčių mokėtojų pinigai šios paslaugos atlikimui nemažėja. Todėl ir paprašėme savivaldybės šių duomenų”, – sakė Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacijos vadovė B. Kymantaitė.

Pagal sutartį su Kauno savivaldybe „Nuaras“ nuo praėjusių metų turi užtikrinti, kad, suradus gyvūnui naujus namus, jis bus atiduodamas jau paženklintas mikroschema ir įregistruotas į valstybinį Gyvūnų augintinių registrą. Savivaldybė skyrė lešų 680 gyvūnų paženklinti.

Nuostata dėl ženklinimo ir registravimo sutartyje atsirado Kauno miesto Gyvūnų globos ir priežiūros tarybai atstovaujančių nevyriausybinių organizacijų iniciatyva, tikintis, kad taip bus užtikrintas vykdomos paslaugos skaidrumas ir atsekamumas, ir pagaliau sumažės mieste deklaruojamas benamių gyvūnų skaičius.

„Labai tikėtina, kad kasmet pateikiami sugautų benamių gyvūnų skaičiai yra dirbtinai padidinami, nes savivaldybė moka už kiekvieną pagautą, globotą ir eutanazuotą gyvūną. Siekėme, kad paslaugos atlikėjams nebeliktų landų to daryti. Bet įtariame, kad savivaldybės administracija skaidrumo ir atvirumo šioje srityje nesiekia, leisdami mokesčių mokėtojų pinigus naudoti neefektyviai”, –tvirtino B. Kymantaitė.

Netrukus po nevyriausybininkų prašymo pateikti viešus duomenis apie „Nuaro“ paslaugą, savivaldybės atstovai ėmėsi tikrinti „Penktą koją”.

„Savivaldybės atstovai važiavo į mūsų patalpas, tikrino kates kastruojančius veterinarijos gydytojus, reikalavo pateikti įvairius dokumentus. Tris mėnesius po kelis kartus siuntėme įvairius dokumentus, buvome priversti atsakinėti į jų raštus, kuriuose buvo formuluojami neaiškūs reikalavimai ir bandoma įrodinėti, kad mes pažeidžiame sutartinius įsipareigojimus. Kad apsigintume, į procesą buvome priversti įtraukti ir teisininkus, kurie, susipažinę su savivaldybės raštais, sutiko padėti nemokamai, nes visa situacija ėmėsi darytis absurdiška“, – sakė „Penktos kojos“ atstovė Saulenė Taruškaitė-Vanebo.

Į pagalbą kolegoms atėjusi Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacijos atstovė pamatė, jog savivaldybės darbuotojai imasi visų įmanomų priemonių, kad vos pusmetį trunkanti, tačiau efektyvų rezultatą gyvūnų gerovės srityje teikianti sutartis su „Penkta koja“ būtų nutraukta.

„Lankantis vienoje iš seniūnijų seniūnė įjungė telefono garsiakalbį, kad galėčiau girdėti pokalbį su savivaldybės administracijos atstove, kuri nežinojo, kad garsiakalbis yra įjungtas. Pokalbio metu seniūnei atstovė teikė klaidinančią informaciją, aiškino nepasirašyti „Penktai kojai” reikalingų dokumentų, ir tokiu atveju sutartis bus nutraukiama vienašališkai. Esu šokiruota ir nusivylusi tokia savivaldybės administracijos pozicija bei veiksmais. Visa tai matant mums darosi akivaizdu, kad savivaldybės administracija siekia nutraukti sutartį su „Penkta koja“ ir vėl turėti monopolinį paslaugos teikėją gyvūnų gerovės srityje, apie kurio teikiamas paslaugas už mokesčių mokėtojų pinigus nenori teikti viešos informacijos.

Dėjome pastangas, kad šioje srityje atsirastų skaidrumas, kuris atneštų teigiamų pokyčių. Buvome numatę finansiškai prisidėti prie bendrų iniciatyvų, tačiau, atsižvelgiant į administracijos veiksmus, nebematome galimybės bendradarbiauti“, – sakė B. Kymantaitė.

Dėl susidariusios situacijos iš Gyvūnų globos ir priežiūros tarybos pasitraukė trys iš keturių nevyriausybinių gyvūnų gerovės organizacijų: nevyriausybinė Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacija, Gyvūnų gerovės tarnyba „Pifas“ ir „Penkta koja“.

Gyvūnų gerovės tarnyba "Pifas" kviečia Kauno miesto senjorus pasinaudoti galimybe kastruoti savo augintinį – katę ar katiną kelis kartus pigiau, nei tai įprastai kainuoja veterinarijos gydyklose.

Mat "Pifas", bendradarbiaudamas su LSMU Veterinarijos akademijos gydytojais, sutarė, kad senjorai, pateikę pensininko pažymėjimą, mokės už katės ar katino kastravimą tik 20 litų.
Už papildomą mokestį bus galima ir paženklinti kastruotą gyvūnėlį. Ši paslauga bus teikiama tik jos pageidaujantiesiems.

Akcija vyks jau šį penktadienį ir šeštadienį (lapkričio 22–23 d.) LSMU Veterinarijos akademijoje (Tilžės g. 18). Akcijos organizatoriai prašo senjorus registruoti savo keturkojus augintinius telefonu 8 651 11 666 arba elektroniniu paštu info@pifas.org. Organizatoriai prašo nedelsti – bus registruojamas ribotas pageidaujančiųjų skaičius.