– Girdime, kad ir miego klinikose netrūksta pacientų, eilės dėl šios problemos pas psichiatrus – miego sutrikimai kamuoja vis daugiau žmonių. Kaip kovoti su nemiga ir kada iš tiesų reikėtų rimtai susirūpinti?

– Reikėtų susirūpinti, kai nemiga arba tęsiasi ilgai, arba dažnai kartojasi ir pajuntama, kad tai trukdo gerai jaustis ir dieną. T. y. Kai ši problema jau neleidžia gyventi visaverčio gyvenimo: normaliai dirbti, užsiimti kitomis veiklomis.

– Tarkim, žmogus ilgai naktinėja, gulasi 2 val. nakties, o keliasi šeštą ryto. Ar gali atsirasti nemiga dėl nuolatinio neišsimiegojimo.

Lova turėtų būti skirta tik miegui ir meilei.

 

– Tai jau irgi yra nemiga. Rekomendacijos yra pakankamai aiškios pagal amžių. Pavyzdžiui, kūdikiai per parą miega 14–16 valandų. Na, o kalbant apie suaugusius, tai jiems rekomenduojama miegoti ne trumpiau kaip 7–8 valandas tam, kad jis gerai jaustųsi, kad normaliai funkcionuotų jo smegenys. Dar reikia suprasti labai svarbų dalyką. Miegas nėra kažkoks atsipalaidavimas ar tinginiavimas kaip kad daugelis sako. Iš tiesų, miego metu atsinaujina daugelis mūsų organizmo funkcijų. Mūsų smegenys intensyviai dirba su ta informacija, ją apdoroja, kurią mes gauname per dieną. Jei kūnas ilsisi, tai smegenys miegant išlieka pakankamai aktyvios. Tad klaidingai įsitikinę tie, kurie sako, kad man užtenka ir keturių valandų miego. Daugelis tiesiog neigia, kad jiems trūksta miego.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar yra veiksmingų naminių receptų, kurie pagerintų miegą, padėtų greičiau užmigti?

– Pirmas ir svarbiausias patarimas būtent aktualus šiems laikams – valandą arba dvi iki miego nesinaudoti visais išmaniaisiais įrenginiais, nebūti prie ekranų. Antras patarimas, kad tų ekranų iš viso nebūtų miegamajame. Išneškite kompiuterius, televizorius, mobiliuosius telefonus. Trečias patarimas – lova turėtų būti skirta tik miegui ir meilei. Jeigu žmogus visą dieną kuičiasi lovoje, kiti ir kompiuteriu dirba ar naršo telefone įsitaisę lovoje, o kitoje rankoje lėkštė – dar ir valgo, tas nėra gerai. Refleksas išsivysto tik tuomet, kai lova, ta aplinka mums asocijuojasi su poilsiu, miegu. Priešingu atveju organizmas nesupranta – ką tik čia dirbau, valgiau, o čia staiga dabar turiu miegoti.

Pirmas ir svarbiausias patarimas būtent aktualus šiems laikams – valandą arba dvi iki miego nesinaudoti visais išmaniaisiais įrenginiais, nebūti prie ekranų.

 

– Kiek yra svarbu miegamojo aplinka, ar tiesa, kad turi būti tamsu, jog nepatektų jokios šviesos iš lauko ir pan.?

– Na, nebūtinai jokios šviesos, bet kad turėtų būti tyli, tamsi, gerai išvėdinta patalpa, tai taip, tiesa. Taip pat – ne per karšta, ne per šalta. Šių rekomendacijų žmonės geriau laikosi nei tų mano minėtų pirmųjų, kurios yra svarbiausios. Jokių ekranų – didžiausia bėda daugeliui, nes neįsivaizduoja, kaip galima atsigulti be telefono rankoje. Kiti net dėl to jaučia nerimą, nes, neduok dieve, kas nors tuo metu kokią žinutę atsiuntė.

Taip pat svarbu laikytis režimo – eiti miegoti ir keltis maždaug tuo pačiu metu. Jeigu laikantis šių rekomendacijų vis tiek kamuoja nemiga, tuomet jau reikėtų kreiptis į specialistą arba jos „šventenybę“ piliulę.

Šiek tiek istorijos

Geriamieji vaistai  įsisavinami per virškinamąjį traktą. Taip yra patogu ir saugu, stabilu, jų gamyba garantuoja tikslumą, kokybę ir jos kontrolę. Tačiau ligoniui tai nėra pats paprasčiausias būdas.

Kalbėdami apie vaistus pirmiausiai įsivaizduojame tabletes arba kapsules. Kokia gi tablečių atsiradimo istorija?

Idėja suspausti vaistinę medžiagą į kietą formą buvo įkūnyta piliulėse. Manoma, kad jų istorija siekia maždaug 1500 m. prieš Kristų. Pirmosios nuorodos apie piliules buvo rastos senovės Egipto papirusuose. Sudėtinėmis medžiagomis buvo duonos tešla, medus, riebalai, prieskoniai, augalų milteliai. Tai su vaistais buvo sumaišoma ir rankomis suformuojami maži kamuoliukai.

Ir nors senovės Graikijoje buvo aptinkama vaistų, kuriuos reikia praryti, pirmasis piliulių vardą sugalvojo Romos mokslininkas Plinijus, gyvenęs nuo 23 iki 79 m. Piliulės buvo sunkiai nuryjamos. Bandant šį trūkumą ištaisyti, viduramžiais piliulės būdavo padengiamos augalinėmis medžiagomis, o XIX a. – net auksu ir sidabru. Vėliau buvo pritaikyta ir cukraus, ir želatinos danga, kuri tapo pradžia želatininėms kapsulėms atsirasti.

Pradžia – palyginti neseniai

Tabletės – kieta farmacinė forma. Idėja suformuoti iš vaistinių miltelių tabletę suspaudimo būdu buvo užpatentuota tik 1843 m. ir tapo pramoninės gamybos pradžia.

Kai kurios vaistinės medžiagos yra absorbuojamos skrandžio gleivinėje, o kai kurios turi patekti į plonąjį žarnyną.

O vaistinėse ekstemporaliai dar ilgą laiką buvo gaminamos piliulės kieta farmacinė forma, 4–6 mm sferinio dalelių diametro, vartojama į vidų. Ekstemporalūs vaistai – tai tie, kurie yra pagaminti vaistinėje pagal gydytojo receptą pavieniam pacientui.

Geriamosios tabletės yra skirstomos į kategorijas: nedengtos, dengtos, skrandžio sultims atsparios, disperguojamos, šnypščiosios, tirpiosios, modifikuotos. Kokia tablečių kategorija, nurodoma ant vaisto pakuotės ir informaciniame lapelyje. Visų kategorijų tabletės skiriasi ir gamyba, ir pagalbinėmis medžiagomis, bet svarbiausia, kad skiriasi jų suirimo laikas ir tirpimo greitis. Jų kokybei įvertinti yra atliekami suirimo ir tirpimo testai – vieni iš daugelio nusakančių kokybę.

Visuomet turi ištirpti

Tabletėms kaip farmacinei formai ir jų gamybai bei visoms naudojamoms medžiagoms taikomi griežti kokybės reikalavimai.

Aurimas Galkontas/Asmeninio arch. nuotr.

Kiekvienai tablečių kategorijų yra reglamentuojamas tam tikras suirimo laikas: pavyzdžiui, nedengtos tabletės turi suirti per 15 min., dengtos – per 60 min., o modifikuotų suirimo laiką nurodo gamintojas. Tirpimo testas parodo, kokiu greičiu ištirpsta vaistinė medžiaga, esanti tabletėje.

Tam, kad vaistinė medžiaga būtų įsisavinta ligonio organizme, ji turi ištirpti ir patekti į kraujotaką. Taigi, išgerta tabletė pasiekia skrandį, suyra, vaistinė medžiaga pradeda tirpti ir patenka į kraujotaką. Kai kurios vaistinės medžiagos yra absorbuojamos skrandžio gleivinėje, o kai kurios turi patekti į plonąjį žarnyną. Tai priklauso nuo tabletės sudėties, kategorijos ir/ar padengimo. Iš plonojo žarnyno vaistinės medžiagos įsisavinamos į kraują ir krauju nugabenamos į veikimo vietą.

Pavyzdys

Visiems labai gerai žinomas aspirinas (acetilsalicilo rūgštis) – pirmasis nesteroidinis prieuždegiminis vaistas, vartojamas jau beveik 100 metų.

Yra apskaičiuota, kad pasaulyje per metus suvartojama 35–40 tūkst. t aspirino.

Rinkoje yra kelių kategorijų aspirino tablečių: nedengtos, skrandyje neirios, šnypščiosios.

Taigi, jei pageidaujamas greitas aspirino veikimas, rinktis reikėtų šnypščiąsias tabletes arba nedengtas – tokios greičiau suirs ir ištirps.

Ilgalaikiam vartojimui ir norint apsaugoti skrandžio gleivinę tinkamos dengtos skrandžio sultims atsparia danga aspirino tabletės.