Pasakojama, kad šis plėšrūnas sirgęs kadaise plačiai paplitusia, bet dabar jau užmiršta ekstremistine raudonosios pasiutligės forma. Vieniši po Europą ar Vidurinius Rytus keliavę klajūnai teigė ne vieną naktį tolumoje girdėję skausmingą Iljičiumi Ramirezu Sanchezu (1949) praminto gyvūno staugimą, kuriame atsispindėdavo pačios intymiausios šio žinduolio svajonės.

Kaip ir dauguma bendraminčių, šakalas veikiausiai troško sugriauti kapitalizmu pravardžiuojamą laisvosios rinkos ekonomiką ir prisidėti prie komunistinės utopijos statybų, tačiau didžiąją jo energijos dalį pasiglemžė palestiniečiais vadinamų musulmonų kova su Izraeliu.

Teigiama, kad 1973–1974 m. žiemą Iljičius įsliūkino į Londone gyvenusio verslininko Josepho Edwardo Sieffo (1905–1982) namus ir bandė šį kompanijos "Marks & Spencer" atstovą mirtinai užgraužti, tačiau tolumoje netikėtai sugaudusios šungaudžių sirenos privertė šakalą sprukti.

Manoma, kad šakalas keletą metų palaikė gana artimus santykius su profesionaliu palestiniečių dresuotoju Wadie Haddadu (1927–1978), kuris, pasak į Didžiąją Britaniją pabėgusio SSRS valstybės saugumo komiteto archyvaro Vasilijaus Nikitičiaus Mitrochino (1922–2004), buvo dar ir to paties sovietų komiteto agentas, viršininkų pramintas Nacionalistu.

Pasakojama, kad kartu su W.Haddadu šakalas bandė organizuoti keletą teroro aktų, tačiau po politiškai nenusisekusio OPEC atstovų pagrobimo (1975 m. gruodžio 21–23 d.) dresuotojo ir gyvūno santykiai pašlijo. 1978 m. pavasarį W.Haddadas mirė Rytų Vokietijoje nuo leukemijos.

Dvasinio vadovo netekęs šakalas daugelį metų klajojo po pasaulį, tačiau galiausiai buvo sugautas Sudane ir išsiųstas į zoologijos sodą Prancūzijoje.

1974 m. Jungtinės Tautos pripažino ekstremistinę Palestinos išsivadavimo organizaciją oficialia palestiniečių atstove ir suteikė jai stebėtojos statusą. Nepraėjus nė metams, buvo žengta dar toliau. 1975 m. lapkričio 10 d. Jungtinės Tautos priėmė rezoliuciją 3379, kuria buvo įtvirtinta nuostata, jog sionizmas yra rasizmo ir rasinės diskriminacijos atmaina.

Už šią iniciatyvą daugiausia balsavo musulmoniškų (Afganistanas, Saudo Arabija, Libija), Lotynų Amerikos (Meksika, Brazilija), juodosios Afrikos (Nigeris, Uganda, Ruanda, Tanzanija) ir komunistinių valstybių (SSRS, Kuba, Rytų Vokietija, Kinija, Jugoslavija) atstovai.

"Simboliška, kad šie ginčai, galintys tapti lūžio tašku Jungtinių Tautų ateičiai ir lemiamu tolesnio šios organizacijos gyvavimo veiksniu, užvirė būtent lapkričio 10 d. Ši diena prieš trisdešimt septynerius metus buvo įrašyta į istoriją kaip Kristallnacht, Krištolinė naktis", – pastebėjo būsimasis Izraelio prezidentas Chaimas Herzogas (1918–1997), tuo metu atstovavęs žydų valstybei Jungtinėse Tautose.

Kai kas šį Jungtinių Tautų meilės protrūkį palestiniečiams yra linkęs sieti su ketvirtuoju generaliniu sekretoriumi Kurtu Josefu Waldheimu (1918–2007), kuris Antrojo pasaulinio karo metais (1939–1945) tarnavo Vermachte, tačiau į Jungtines Valstijas pabėgęs komunistinės Rumunijos žvalgybos karininkas Ionas Mihai‘us Pacepa (1928–2021) savo knygoje "Dezinformacija" (2013) pateikė kiek kitokią versiją.

Anot jo, šios rezoliucijos, kuri oficialiai buvo pristatyta kaip arabų iniciatyva, projektą iš tikrųjų parengė Maskva. Tarsi to dar būtų negana, KGB darbuotojai Jungtinių Tautų būstinės apylinkėse tais metais išplatino šimtus pašaipaus pobūdžio antiamerikietiškų ir antisemitinių iliustracijų, mat, anot Jurijaus Andropovo (1914–1984), komiški paveikslėliai trečiojo pasaulio atstovus veikia labiau nei dokumentinė, faktais grįsta medžiaga.

"Per tuos metus, kai buvau sovietų bloko žvalgybos bendrijos viršūnėje, supratau, kad simbolinė prasmė yra labai svarbi žinia "pašvęstiesiems". Kremlius visada buvo linkęs į simbolizmą – dar vieną emocijas veikiantį ginklą, meistriškai įvaldytą Rusijos carų ir jų įpėdinių komunistų", – samprotavo I.M.Pacepa.

1976 m. birželio 27 d. "Air France" kompanijos lėktuvą, padedami dviejų palestiniečių, užgrobė "Revoliucinių ląstelių" (Revolutionäre Zellen) organizacijai priklausantys kairieji vokiečių teroristai Wilfriedas Bonifatius Böse (1949–1976) ir Brigitte Kuhlmann (1947–1976).

Iš pradžių pagrobėjų užvaldytas lėktuvas kartu su įkaitais nusileido Libijos mieste Bengazyje, tačiau teroristams pulkininkų pulkininko Muammaro Muhammado Abu Minyaro al-Gaddafio (1942–2011) karalystė veikiausiai nepaliko įspūdžio, tad galiausiai nuspręsta skristi į žmogėdros įvaizdį puoselėjančio Idi Amino (1925–2003) valdomą Ugandos miestą Entebę.

Teigiama, kad Ugandos despotas šiltai sutiko lėktuvo pagrobėjus ir net pats juos asmeniškai pasveikino. Patikimų paaiškinimų, leidžiančių racionaliai pagrįsti Idi Amino džiaugsmą, beveik nėra. Galima tik kelti prielaidą, kad Ugandos diktatorius tikėjosi iš įkaitų krizės išpešti politinės naudos, susikurti naują diskusiją skatinančio tarpininko įvaizdį ir savo trofėjų kolekciją papildyti Nobelio taikos premija.

Pagrobėjams įsikūrus Entebėje, žydų tautybės žmonės buvo atskirti nuo kitų įkaitų. Vėliau pasakota, kad vienas pagrobtųjų teroristui Wilfriedui parodė ant kūno ištatuiruotą skaičių kombinaciją, liudijusią apie žmogaus patirtą nacionalsocialistinės Vokietijos koncentracijos stovyklų siaubą.

Į šį gestą Wilfriedas atsakė Nobelio medicinos premijos verta sentencija: "Aš nesu nacis. Aš – idealistas."

1976 m. liepos 4 d. Entebėje įkalintus įkaitus išvadavo Izraelio gynybos pajėgų kariai, kurie į Ugandos teritoriją pateko negavę asmeniško Idi Amino leidimo. Sužinojęs apie sėkmingą Izraelio operaciją, Idi Aminas taip nusiminė, kad po poros metų pradėjo kariauti su kaimynine Tanzanija.

Dairėsi į kelią

"Labai gerai pamenu tą rytą. Buvo spalio 18-oji, penkta valanda. Dirbu apsaugos tarnyboje. Penktą valandą gavome iškvietimą į Girulius. Vos tik pasukome į Girulius, už 500 m nuo Melnragės žiedinės sankryžos, šalikelėje, išvydau mešką. Gyvūnas stovėjo ties pakelės medžių linija, lyg ir dairėsi kirsti kelią", – pasakojo klaipėdietis Patrikas Zaksas.

Vyras darbo reikalais dažnokai važinėja naktimis.

"Kiškių, stirnų, lapių – įvairių gyvūnų esu prifotografavęs. Bet meškos taip ir nespėjau nufotografuoti, nors telefoną ir išsitraukiau", – tikino P.Zaksas.

Žvėris, išvydęs automobilį, nėrė atgal į miško gilumą.

"Galiu patikinti, kad tokio dydžio gyvūną būtų sunku su kuo nors supainioti. Atkreipiau dėmesį, kokiu būdu gyvūnas pasisuko atgal. Jei tai būtų tiesiog didelis valkataujantis šuo, jis būtų daręs judesį atgal, pirmiausia būtų pasukęs atgal galvą, kaklą ir tada visą kūną. O meška styptelėjo ant užpakalinių kojų, lyg persiverstų, tokiu būdu apsisuko atgal. Šuo, mano galva, nesistotų ant užpakalinių kojų", – pasakojo klaipėdietis.

Vyras tikino, kad prieš pusmetį lankėsi Karklėje Antano Boso įkurtoje sodyboje, kur stebėjo ten gyvenančią mešką.

Užfiksuota: netoli Kartenos, tarp Vėlaičių ir Gaudučių piliakalnių, Kretingos rajono gyventojai aptiko meškos pėdsakus. (biomon.lt nuotr.)

"Ten meška yra kur kas didesnė. Melnragėje sutiktoji man pasirodė mažesnė. Nors reikia pripažinti, kad iš toliau sunku įvertinti ūgį ar svorį. Tačiau atstumo užteko, kad atpažinčiau gyvūną", – sakė vyras.

Klaipėdiečio pasakojimu apie akistatą su žvėrimi nepatikėjo vaikino draugai.

"Aš irgi nepatikėčiau, jei pats nebūčiau matęs. Tuo labiau kad meška apsisuko plastiškai, šiems gyvūnams būdingu judesiu. Tačiau turiu pripažinti, kad jausmas nebuvo smagus. Vis dėlto tai yra plėšrūnas, didelis gyvūnas ir akistata su juo yra bauginanti. Labai stebina tai, kad Melnragė ir Giruliai yra tankiai apgyvendinta teritorija. Ką tokiam gyvūnui čia veikti?" – stebėjosi klaipėdietis.

Gali užklysti bet kas

Aplinkosaugininkai, pasiekus žiniai apie Melnragėje matytą retą gyvūną, puolė skambinti Karklės mini zoologijos sodo sargams, klausinėjo, ar iš aptvaro nedingo meška. Paaiškėjo, kad prižiūrimas gyvūnas yra vietoje, niekur nedingęs.

Kilo klausimas, iš kur į Melnragę galėjo atklysti meška?

"Negalime nei patvirtinti, nei paneigti tokio fakto. Informaciją gavome per vėlai, todėl apžiūrėti miško ir kitų teritorijų negalėjome. Būtų buvę beprasmiška ieškoti gyvūno pėdsakų. Tik jie galėtų patvirtinti, kad čia tikrai būta meškos", – paaiškino Pajūrio regioninio parko direkcijos ekologas Erlandas Paplauskis.

Vis dėlto gamtininkas pripažįsta, kad Lietuvoje pranešimų apie akistatas su meškomis vis daugėja.

"Jau nebežinau, ar yra regionas, kuriame nebūtų fiksuoti šių gyvūnų pėdsakai. Nors šiuo atveju moksliškai negalime patvirtinti, kad meška pasirodė pajūrio miškuose, bet pramigruoti ji tikrai galėjo. Gamtoje visko nutinka, spjauti negali, tik visus stebėjimus reikia tikrinti", – kalbėjo E.Paplauskis.

Kailis: ši Širvintų rajone klaidžiojanti meška nufotografuota liepą. Prieš žiemą plėšrūnas gali atrodyti kur kas stambesnis, nes pakeičia kailį. (biomon.lt nuotr.)

Nors kai kuriems pranešimas apie Melnragėje matytą mešką kelia tik šypseną, E.Paplauskis tikino, kad gamtininkams tai vis tiek yra raginimas atidžiau žvalgyti pajūrio miškus.

"Jei Šaipiuose buvo nufotografuotas senas vilkas, vadinasi, pajūris gyvūnams yra pasaulio kraštas, į kurį atsimuša jų migracijos takai. Bet kas čia gali atkakti – net ir meška", – neatmetė ekologas.

Klaidžiota po apskritį

Versijų, iš kur į pajūrį galėjo atklysti retas gyvūnas, yra įvairių. Gamtininkai svarstė, kad Klaipėdos link ji galėjo judėti tiek iš pietų, tiek ir iš šiaurės.

"Labiausiai tikėtina, kad pajūrį meškos galėtų pasiekti iš Latvijos. Jos ten gyvena ir visiškai tikėtina, kad gali atkeliauti pasienio miškais", – teigė E.Paplauskis.

Šį pavasarį mešką užfiksavo ir Šilutės medžiotojai. Gegužės 20-ąją medžiotojų būrelio "Ąžuolas" nario Vido Maurico vaizdo stebėjimo įranga nufilmavo mešką.

Nors aplinkinių rajonų medžiotojai pašaipiai  kalbėjo apie vaizdo įrašą, kuriame nufilmuota meška, pats medžiotojas tikino, kad įrašas tikras.

Klausimų buvo kilę dėl įraše matomos datos. Vaizdo kameros savininkas paaiškino, kad po įrangos remonto nebuvo atnaujinti kameros nustatymai, todėl įraše matyti sena data, nors filmuota šiemet.

Žvėris miško laukymėje nufilmuotas Švėkšnos apylinkių miškuose, tarp Vilkų Kampo ir Bliūdsukių kaimų.

Meška buvo užfiksuota ir kitų medžiotojų. Medžiotojų būrelio "Judrės" nariai biologinės įvairovės duomenų registrui skirtame tinklalapyje gegužės 29 d. paskelbė, kad žvėrį išvydo medžioklės metu.

"Sėdėdami medžioklės bokštelyje apie 23 val. pro termovizorių už 300 m pamatėme mešką. Buvo sunku patikėti. Stebėjome apie valandą, po to ėjome link mašinos, meška pasitraukė", – rašė medžiotojai.

Mešką bus galima pamatyti ne tik cirke. Bet ir ten jau uždraudė jų pasirodymus.

Prie Kartenos – pėdsakai

Kur patraukė gyvūnas, sunku spėti, tačiau tame pačiame "biomon.lt" tinklalapyje pasirodžiusi žinutė apie gegužės 22 d. aptiktus meškos pėdsakus prie Kartenos leidžia susidaryti vaizdą, kaip toli per keletą dienų gali nukakti šis žvėris.

Kretingos rajono gyventojai meškos pėdsakus aptiko miško keliuke. Tą pačią dieną patikrintas Alanto upės ruožas tarp Vėlaičių ir Gaudučių piliakalnių, bet daugiau pėdsakų neaptikta.

Gyventojai nufotografavo pėdsakus, jų autentiškumu medžiotojai neabejoja.

Kretingos savivaldybės tarybos narys Romualdas Jablonskis, kuris yra medžiotojų būrelio "Šilo ragas" vadovas, teigė girdėjęs apie ties Kartena aptiktus pėdsakus.

Romualdas Jablonskis / Vytauto Liaudanskio nuotr.

"Gal koks lokys iš Latvijos atkeliavo? O Šilutės miškuose, va, ir apsigyveno. Miškininkai yra pasakoję, kad prie Latvijos sienos dažnokai mato meškų pėdas. Bet kad fiziškai būtų kas nors sutikęs, nesu girdėjęs", – sakė R.Jablonskis.

Žinia, kad gyvą mešką klaipėdietis regėjo Melnragėje, kuri yra Klaipėdos miesto teritorijoje, nustebino R.Jablonskį.

"Tai yra čia pat? Oho. Kiek čia yra tarp Klaipėdos ir Kartenos, lokiui tai – ne atstumas. Grįžtame į vikingų laikus. Bet aš nenorėčiau mešką pamatyti sėdėdamas bokštelyje. Kai vilkas sustaugia už šimto metrų, jau nėra labai smagu. Nors ir šautuvą rankoje turi. Bet pati žinia, kad meškos kuriasi Lietuvoje, mane džiugina. Mešką bus galima pamatyti ne tik cirke. Bet ir ten jau uždraudė jų pasirodymus", – kalbėjo R.Jablonskis.

Gali likti ir žiemą

Gamtos tyrimų centro Žinduolių ekologijos laboratorijos biologas Vitalijus Stirkė pats asmeniškai domisi pranešimais apie Lietuvoje užfiksuotus lokių pėdsakus.

"Pranešimus stebiu jau keletą metų. Daugiau pranešimų buvo pavasarį, o rudenį negirdėti apie naujus stebėjimus. Klausimas, ar mešką jau galima laikyti nuolatiniu Lietuvos miškų gyventoju? Bent vieną atvejį tikrai žinau, kuris byloja, kad meška liko žiemoti netoli Vilniaus. Širvintų rajone pėdsakus ant sniego atrado kovo pabaigoje, tad tikėtina, kad žiemojo", – pasakojo biologas.

Apie pajūrio miškais klaidžiojančią mešką V.Stirkė yra girdėjęs.

"Gal čia ir tas pats individas? Iš to, ką girdžiu, galiu tik spėti, kad kažkur pajūryje meška jau laikosi kurį laiką. Bet ar ji žiemos, neaišku. Tik pėdsakai mums tai gali patvirtinti. Meškos mėgsta medžiotojų šėryklas, gal kur nors pati meška nusifotografuos prieš stebėjimo kameras?" – juokėsi V.Stirkė.

Vis dėlto išgirdęs, kokį judesį padarė klaipėdiečio Melnragėje stebėtas gyvūnas, V.Stirkė sukluso.

"Iš to, ką girdžiu, kaip gyvūnas pasisuko atgal, panašu, kad tai tipiška būtent meškoms. Kiti gyvūnai ant galinių kojų neatsistoja", – pažymėjo biologas.

Vyras patikino, kad Latvijoje yra kelios dešimtys meškų, tačiau joms veistis nėra gerų sąlygų.

"Mažai individų, jos nesuranda poros. Jei meškos atsivestų meškiukų, tai jau būtų tvirtas įrodymas, kad tapo sėslūs tos teritorijos gyventojai. Baltarusijoje meškų gal net ir per daug, todėl jos traukia į gretimas teritorijas. Dažniausiai tai daro jaunikliai, jiems tenka ieškoti naujų maitinimosi vietų", – paaiškino biologas.

Per parą meška gali įveikti kelias dešimtis kilometrų.

"Kol nebus šalčių, jos dar maitinsis. Meška yra įvairiaėdis gyvūnas. Šiuo metu jos ieško maitos, vaikšto po laukus, ieško želmenų ir, žinoma, lanko medžiotojų šėryklas. Pats mačiau – jos šiuo metu pilnos cukrinių runkelių. Beje, ir šiukšlių konteineriai gali traukti šiuos gyvūnus. Gal to ir ieškojo meška pajūryje?" – svarstė V.Stirkė.

Ieško ramių vietų

Biologas tikino – meškos žiemai gali įmigti ir negiliai.

"Latvijoje miškininkai aptiko mešką, susiraičiusią po egle. Pabaidė ir pabėgo. Meškoms reikia ramios vietos. O tai mūsų šalyje yra problema. Nedaug tokių vietų. Žiemai joms gali tikti nelankomos teritorijos, visai tiktų pelkės pakraštys. Svarbu, kad nebūtų medžiojama", – teigė gamtininkas.

Vasarą medžiotojai Širvintų rajone aukštos kokybės vaizdo kamera užfiksavo mešką prie šėryklos. Biologas paaiškino, kodėl žvėris nežinančiajam gali atrodyti sulysęs.

"Taip vasarą atrodo visi gyvūnai. Ir vilkai, ir meškos atrodo kitaip. Žiemą jų kailio struktūra visai kita. Turiu fotografiją, kaip atrodo meška Vilniaus rajone. Oho, kokia įmitusi", – prisiminė specialistas.

Medžiotojų palikta vaizdo kamera užfiksavo, kad meška susidomėjusi vaikštinėja aplink laukinių gyvūnų šėrykloje paliktą laižomąją druską.

Meškos jau fiksuojamos ne tik šiaurės rytų Lietuvoje, bet ir kaip rodo šis atvejis, plėšrūnai pasiekia net Lietuvos vidurį.

Kadruose matyti, kad meška iki šėryklos atėjo 21.46 val. ir ten užsibuvo apie penkias minutes.

Tai ne pirmas kartas, kai rudasis lokys pasirodo Lietuvos teritorijoje. Į vaizdo stebėjimo kamerų akiratį meškos yra patekusios ir 2015–2017 metais, įvairiose vietose buvo rasta ir jų pėdsakų.

Ką žinote apie vieną paslaptingesnių mūsų faunos atstovų – barsuką? Be to, kad jis viduržiemį „įvertina“ meteorologines sąlygas, verčiasi ant kito šono ir toliau sau miega... Atsakymus, – kuo ypatingas šis dryžuotasis požemių gyventojas, rasite žurnalo „Medžiotojas ir meškeriotojas“ naujausiame numeryje. O jei reikia ne tik žinių, bet ir vaistų – garsiųjų barsuko taukų – rasite ir patarimų, kaip pelnyti šio sumanaus ir atsargaus plėšrūno trofėjų.

Barsukai vidutinio dydžio plėšrūnų grupėje, greta lapių ir mangutų, užima ypatingą vietą. Šiai grupei būdingas bruožas – gyventi urvuose. Bet tik barsukai yra urvų statybos profesionalai. Lapėms urvai būtini tik veisimosi laikotarpiu – kitu metu gali apsieiti be jų. Primityvias olas lapės išsikasa pačios. Mangutai – prasti kasėjai, gali iš viso, jei žiemos nešaltos, be urvų išsiversti. Tačiau užtikę barsukų išraustus urvus abu šie gyvūnai mielai pasinaudoja svetimo darbo vaisiais ir barsukų urvuose įsikuria, o lapės nepasikuklina ir šeimininkus iš namų išprašyti.

Pasak dr. Aliaus Ulevičius, Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Ekologijos ir aplinkotyros centro specialisto, barsukas – kiauninių šeimos plėšrūnas, nors į kiaunę visiškai nepanašus. Barsuko pėdsakai – tarsi miniatiūriniai lokio pėdsakai, nes juos padidinus (pvz., fotonuotraukoje) – pėdsakai bus identiški. Be to, barsuko kūno konstitucija irgi primena lokio, tik kelis kartus sumažinto. Kaip ir lokiai, barsukai įminga giliu žiemos miegu, nors šiltesniuose kraštuose, pvz., Didžiosios Britanijos salyne, Kaukaze, barsukai būna aktyvūs visus metus. Lietuvių mitologijoje viduržiemį ant kito šono miegoti verčiasi ne tik barsukai, bet ir meškos, nors mokslininkai duomenų apie tokius gyvūnų instinktus neturi, taigi, mitų nepatvirtina.

Dar viena išskirtinė barsukų savybė – jie yra „estetai“, stropiai valo savo urvus. Jei barsukų urvuose apsigyvena lapės – tai iš karto galima nustatyti, nes šios yra „nevaleikos“, šalia pagrindinės olos paskleidžia nemalonų kvapą, mėtosi grobio likučiai, ekskrementai ir pan. Barsukai iš urvų išgabentų atliekų bet kur nesuverčia, turi tam pasirinktą vietą. Peržiūrėjus, ką barsukai iš savo urvų išneša, galime šį tą įdomaus sužinoti apie gyvūnų požeminį gyvenimą. Neretai tarp išneštų dalykų pasitaiko senų barsukų kaukolių. Tai reikštų, kad barsukai savo požeminėse tvirtovėse ne tik gimsta, gyvena ir miega, bet ir nugaišta.

„Barsukas, nors ir plėšrūnas, bet yra tipiškas rankiotojas. Kas gali nuo jo pabėgti, tai ir pabėga, nes žvėrelis nevikrus. Pagrindinis jo maistas – bestuburiai: sliekai, grambuolių lervos, vabzdžiai, jei suranda pelinių graužikų ar paukščių lizdų, jų irgi neaplenkia. Minta ir augaliniu maistu: uogomis, šaknimis, grūdais. Neatsisako ir maitos. Žiemą trumpakojis, nevikrus padaras maisto prasimanyti negali, todėl šaltuoju metų laiku prisitaikęs miegoti. Miego metu gyvybinėms funkcijoms palaikyti organizmas naudoja sukauptus riebalus. Liaudies medicinoje vertinami barsuko taukai. Jie labai patvarūs, naudojami net metalo antikorozinei apsaugai, yra stabilūs, nesuyra. Oda tvirta, kailis retas, dėl originalaus rašto naudojamas kilimėliams. Iš barsukų (ir voverių) kailio plaukų gaminami labai patvarūs teptukai“, – sakė dr. Alius Ulevičius.

Lietuvoje barsukiena maistui nenaudojama. Tačiau kitose šalyse barsukų mėsa valgoma. Žvėreliai – visaėdžiai, kaip ir meškos ar šernai, tad jų mėsos naudojimas maistui neturėtų stebinti. Tik nusprendus barsukienos paragauti, ją reikėtų ištirti, ar mėsa neužkrėsta trichinelėmis.

Pasak Eugenijaus Tijušo, gamtininko, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojo, studentai gamtininkai dažnai klausia, kodėl mangutas yra „blogis“, o barsukas – „gėris“? Juk minta jie tais pačiais gyviais... Skirtumas toks, kad barsukai mūsų kraštuose gyvena tūkstančius metų, plėšrūnų ir aukų santykiai nusistovėję. Barsukai turi savo teritorijas, kur yra tinkamos sąlygos urvams išsikasti, negyvena lygumose. O mangutai bastosi visur ir, jei žiemos šiltesnės, visus metus, todėl jų daromas poveikis vietinei faunai iš esmės skiriasi.

Barsukų Lietuvoje pastaraisiais metais sumedžiojama po 100–200, o kitose šalyse, pvz., Vokietijoje – po keliasdešimt tūkstančių. Stambiausio barsuko trofėjų Lietuvoje yra pelnęs Ramūnas Keraitis, Šakių r. medžiotojas, Tado Ivanausko zoologijos muziejaus taksidermistas. Gyvūnas buvo sumedžiotas 2011 m. Šakių rajone, Rusijos pasienyje.

Išlydėjus gandrus tolimam skrydžiui į žiemavietes nejučiom prisimeni praėjusios vasaros aktualijas. Ir, aišku, pirmiausiai susijusias su baltaisiais gandrais. Kaip ir kasmet Lietuvos ornitologų draugijoje (LOD) netilo skambučiai dėl iš lizdų iškritusių ar išmestų jauniklių, taip pat dėl įvairių problemų, susijusių su lizdais ant elektros perdavimo linijų atramų. Deja, šiais metais, kaip niekad, daug kritikos gandrų atžvilgiu išsakytą dėl jų mitybos ypatumų, nevengiant net siūlymų reguliuoti baltųjų gandrų gausą. Tai paskatino LOD sekretoriatą gandrų palydų proga pateikti argumentus „gandrų naudai“, kad kitą pavasarį mes jų nekantriai lauktumėm sugrįžtant ir kuo gausesniais būriais.

Kasmet įpusėjus vasarai visuomenėje paaštrėja nuomonių kova dėl Lietuvos nacionalinio paukščio – baltojo gandro – daromos įtakos mūsų krašto biologinei įvairovei. Vieniems gandras išlieka mielu tradicinio Lietuvos kaimo kraštovaizdžio simboliu, ištikimu žemdirbio palydovu ir darnaus žmogaus sambūvio su gyvūnija etalonu. Kitiems jis – nuožmus rajūnas, „išgalabijantis visa kas gyva“: nuo kurmių, pelių, žalčių, gyvačių ir mažų kiškučių, iki ūkininkų kiemuose šmirinėjančių naminių gyvūnų jauniklių. Sutapimas tai ar ne, tačiau būtent medžiotojų atstovai dažniausiai net neabejoja, kad gandrai yra ir pagrindinis kiškių ir daugelio paukščių jauniklių priešas. Todėl pasigirsta vis drąsesnių viešų abejonių būtinybe rūpintis gandrų apsauga ir jų globa.

Žinoma, gerbtinos įvairios nuomonės, tačiau gamtininkams nerimą kelia požiūris, jog gandrai daro žalą mūsų biologinei įvairovei. Visų pirma dėl to, kad ji nėra pagrįsta moksliniais tyrimais, o remiasi atskirų faktų eskalavimu. Antra – ji neetiška, turint omenyje tai, kad dažnai išsakoma žmonių, kurie savo gamtinių žinių aruodus susikrovė gamtą stebėdami pro medžioklinio šautuvo taikiklį ir gamtinius ryšius vertina per medžioklės objektų gausą. Šiuo atveju konkurentu įvardijamas Lietuvos nacionalinis paukštis – baltasis gandras, kurio maisto racione, kad ir nežymia dalimi, pasitaiko medžiojamosios faunos atstovų. Pasigirsta net siūlymų „reguliuoti“ gandrų populiaciją, nepaisant to, kad tai yra visoje Europoje saugoma rūšis. Ir trečia – viešojoje erdvėje nusistovi ydinga praktika kuomet tam tikrų interesų grupė leidžia sau pasmerkti vieną ar kitą gyvūnų rūšį. Pokariu tai buvo visi plėšrieji ir varniniai paukščiai, mūsų dienomis netyla ginčai dėl vilkų ir didžiųjų kormoranų „grėsmės“, dabar jau kalbama ir apie baltąjį gandrą. Prie tokių vienašališkų disputų pripratusi visuomenė gana greitai gali išsiugdyti atlaidų požiūrį į bet kokias „reguliavimo“ iniciatyvas (pastaruoju metu tai buvo galima pastebėti atskirų savivaldos institucijų sprendimuose dėl kovų kolonijų naikinimo), tad į menkinamą nacionalinio paukščio reputaciją negalime nereaguoti.

Reikėtų pasiaiškinti ar tikrai yra teisė gandrui kabinti „paukščio-plėšiko“ etiketę? Taip pat tikimasi, atsakyti į pastaruoju metu itin eskaluojamą viešą šios rūšies smerkimą, kuomet be menkutės abejonės akcentuojama tai, jog baltieji gandrai pas mus dirbtinai gausinami, perdėtai globojami. Taip pat teigiama, kad neva mokslininkai ornitologai (jų nuomone remiamasi formuojant aplinkosaugos politiką) nėra atlikę detalių gandrų mitybos tyrimų, o paskutinės prielaidos, jog baltieji gandrai prisideda prie biologinės įvairovės nykimo.

Gandrų gausa ir globa

Baltasis gandras – visose ES šalyse saugoma paukščių rūšis, kurios vietinių populiacijų stebėsenai ir apsaugai, pagal ES Paukščių direktyvos reikalavimus, turi būti steigiamos specialiosios saugomos teritorijos. Lietuva – viena iš nedaugelio šalių narių, kurioje iki šiol baltiesiems gandrams nėra išskirtos specialios apsaugos teritorijos, mat šios rūšies populiacija mūsų šalyje yra pakankamai gausi, o tinkamose buveinėse perinčios poros pasiskirsčiusios gana tolygiai.

Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę buvo stebimas nuolatinis baltųjų gandrų populiacijos gausėjimas, kuris vyko natūraliai. Šis gausėjimas labiausiai sietinas su pokyčiais žemės ūkyje, pirmiausiai su žemės dirbimo intensyvumo ir chemizacijos mažėjimu. Tik paskutiniu metu (2009-2013 m.), blogėjant senų gandralizdžių būklei ir didelei daliai gandrų lizdus pradėjus krauti ant elektros perdavimo linijų atramų, Lietuvoje buvo įgyvendintos tikslinės gandralizdžių būklės gerinimui skirtos priemonės. ES aplinkos finansinės programos „LIFE+” bei Lietuvos aplinkos ministerijos finansuoto projekto „Baltųjų gandrų (Ciconia ciconia) apsauga Lietuvoje“ (LIFE07 NAT/LT/000531) metu buvo keliamos dirbtinės lizdavietės ant pastatų stogų, taisomi avarinės būklės lizdai medžiuose, tačiau didžiausia apimtimi buvo įrengiamos specialios platformos ant elektros perdavimo linijų stulpų. Tačiau praeityje vykusiam populiacijos gausėjimui tai jokios įtakos neturėjo – projektas siekė palaikyti esamą baltųjų gandrų būklę blogėjant natūralioms perėjimo sąlygoms. Todėl ir dabar galime didžiuotis tuo, kad baltųjų gandrų populiacijos tankumas Lietuvoje yra didžiausias rūšies pasaulinės populiacijos kontekste. Tad baltasis gandras tikrai pagrįstai laikomas nacionaliniu mūsų šalies paukščiu.

Kiek ir kokio grobio sulesa baltieji gandrai?

Kalbant moksliniais terminais, baltasis gandras – oportunistinis grobuonis, mintantis aplinkoje vyraujančiais (gausiausiais) tinkamo maisto objektais. Maitinasi ant žemės randamu įvairiu gyvulinės kilmės maistu. Maisto ieško tik dieną, dažniausiai pavieniui, poromis, vienos šeimos dydžio grupėmis. Didesnės besimaitinančių paukščių sankaupos stebimos tik tokiose vietose, kur galima rasti ypač daug lengvai prieinamo maisto (pvz., šviežiai nušienautose pievose ar ką tik išdirbtos žemės plotuose ir pan.). Įprastai maitinasi netoli nuo perėjimo vietos (kai maisto ieško abu tėvai, stengiamasi jog lizdas būtų jų matymo lauke), tačiau retkarčiais maisto ieško ir 3-5 km atstumu nuo lizdo.

Maisto objektų rūšinė sudėtis labai skiriasi priklausomai nuo vietos sąlygų. Sausose buveinėse, sausu periodu ar sausesniais metais racione vyrauja vabzdžiai ir peliniai graužikai, drėgnesnėse buveinėse sulesama santykinai daugiau vandens organizmų. Grobis labai įvairus, tačiau visuomet vyrauja vabzdžiai ir jų lervos (dažniausiai vabalai ir tiesiasparniai – žiogai, vasaros antroje pusėje – skėriukai). Ženklią raciono dalį gali sudaryti ir sliekai, varliagyviai (dažniausiai suaugusios varlės), ropliai (ten, kur jų gausa didelė) bei įvairūs smulkieji žinduoliai. Ant žemės perinčių paukščių jaunikliai, moliuskai, žuvys ir kiti gyvūnai natūraliomis sąlygomis sudaro tik nežymią sulesamo maisto dalį. Dėsninga tai, kad pavasarį sulesama santykinai daugiau vandens organizmų ir racionas yra įvairesnis, o vasaros viduryje ir pabaigoje sulesama daugiau vabzdžių.

Maistą renka gana efektyviai. Moksliniuose šaltiniuose nurodoma, kad gandras per minutę gali sugauti iki 25-30 skėriukų arba surinkti 4-5 sliekus. Yra žinoma, kad nelaisvėje laikomi paukščiai vieno maitinimosi metu gali sulesti kiek daugiau nei 1 kg maisto, tačiau natūraliomis sąlygomis sulesamo maisto kiekis yra gerokai mažesnis. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad 2-3 jauniklius auginanti gandrų pora kasdien sulesa apie 1,2 kg maisto ir šis kiekis pilnai tenkina tiek tėvų, tiek augančių jauniklių poreikius. Lenkijoje atliktų tyrimų duomenimis, viena sėkmingai perinti pora perėjimo vietoje vidutiniškai užtrunka 144 dienas, tad visą jos suvartojamo maisto kiekį apskaičiuoti nėra sunku.

Baltasis gandras – didelis paukštis, tad suvartojamo maisto kiekis yra adekvatus. Tačiau ar sulesamo grobio kiekis yra pakankamas pretekstas pasmerkti paukštį persekiojimui? Manome, kad ne. Visų pirma, reikia suprasti, kad maisto buvimas ar nebuvimas yra svarbiausias veiksnys sąlygojantis organizmų išlikimą aplinkoje. Jei tokie dideli paukščiai kaip baltieji gandrai pas mus gyvena (ir gausiai) bei sėkmingai dauginasi be tiesioginio žmogaus įsikišimo, reiškia maisto jiems pakanka ir papildomai rūpintis dėl to nereikia. Jei mus stebina tai, kad gandrų sulesamo maisto kiekis mums atrodo per didelis, pagalvokime ir apie tai, kad šį kiekį mes vertiname iš savo žmogiškosios perspektyvos. Kuris iš mūsų pievoje sugebėtume kas 2 sekundes pagauti (arba bent pamatyti) po vieną žiogą ar skėriuką? Jei gandrai mūsų aplinkoje gyvena, reiškia maisto jiems pakanka, o labiausiai tikėtina, kad yra ir daugiau nei jie sugeba sugauti.

Ar gandras daro žalą vietos biologinei įvairovei?

Moksliškai įrodyta, kad vietovės, kuriose gandrai reguliariai sėkmingai peri, pasižymi didesne biologine įvairove nei tos vietos, kur gandrų perėjimo sėkmė yra mažesnė. Gandrai pievų ekosistemose yra aukščiausiojo mitybinio lygmens grobuonys, todėl visi smulkesni ir lėtesni gyviai yra jų grobis. Apie tai, kad grobuonių įtaka grobio populiacijoms nėra tik neigiama, galima pasiskaityti visuose šiuolaikiniuose ekologijos vadovėliuose. Ši (aukščiausia) mitybinė grandis yra svarbi tuo, kad palaiko žemesniame mitybos lygmenyje esančių organizmų populiacijas tam tikrame (optimaliame) gausos lygmenyje, taip užtikrindama jų stabilumą. Mat, staigiai pagausėjusias populiacijas pradeda veikti kiti gausos reguliavimo mechanizmai – ligos, maisto trūkumas ir pan., kas nulemia jų didžiulius svyravimus ir griauna ekosistemų nusistovėjusį balansą. Šnekant populiariai, turėdami stabilią baltųjų gandrų populiaciją, mes niekada nesulauksime skėrių antplūdžio ar pelinių graužikų masinio daugimosi. Taigi, dėsningumas yra priešingas nei oponentai įsivaizduoja ir bando įpiršti. Baltieji gandrai yra geras aplinkos kokybės indikatorius ir neturi būti tapatinami su kitų rūšių nykimu.

Jei vis dar yra manančių, kad gandrai sulesa visus mažus kiškučius, siūlome prisiminti kokiomis aplinkybėmis gandrai tuos kiškučius randa. Didžiąja dalimi tai jau sužeisti kiškučiai, kurie, kaip ir ant žemės perinčių paukščių lizdai, gandrų dažniausiai randami ką tik nušienautose pievose. Įprastai maži kiškučiai laikosi aukštoje žolėje, kur baltieji gandrai nesimaitina. Ūgtelėję kiškių jaunikliai jau pakankamai greiti, kad paspruktų nuo gandro. Todėl ir egzistuoja, bent jau natūralių pievų tvarkymo praktikoje, reikalavimas pievas šienauti ne anksčiau nurodytų terminų, taip pat jas šienaujant nuo lauko vidurio, kad smulkioji fauna galėtų pasitraukti į gretimus plotus. Taigi, ne gandras yra kiškių jauniklių žūties kaltininkas, o žmogus, kuris juos sužeidžia arba palieka tokiomis sąlygomis, kur žvėreliai negali pasislėpti nuo plėšrūnų. Ir nebūtinai slėptis reikia nuo gandro – kiškio jauniklis yra įprastas didelės dalies plėšriųjų paukščių, kranklių ir bemaž visų plėšriųjų žinduolių grobis.

Taigi, gamtoje, kuomet į joje vykstančius procesus nesikiša žmogus, nusistovėję ekologiniai ryšiai užtikrina darnų balansą, kur savo vietą suranda visos mitybinės grandys ir užtikrinamas jų populiacijų stabilumas. Todėl mums reikėtų daugiau dėmesio skirti ne tam, kad reguliuoti vienos ar kitos rūšies gausą, kurių tarpe dažniausiai vyrauja visame pasaulyje nykstantys plėšrūnai, o siekti visomis įmanomomis priemonėmis palaikyti natūralius procesus. Tuomet nereikės smerkti vienos ar kitos rūšies, o visi džiaugsimės jų įvairove ir gėrėsimės kiekvienu gamtos sukurtu padaru.