1. Plutonas yra planeta

1930 metų vasario 18 dieną 24 metų amerikiečių astronomo Clydeo Tombaugh atrastas Plutonas tradiciškai buvo laikomas toliausia ir mažiausia mūsų sistemos planeta.

Tačiau 2006 metais Tarptautinės astronomų sąjungos IAU priimtu sprendimu buvo pakeistas planetos apibrėžimas.

Plutonas nuo tada nebelaikomas planeta. Pasak mokslininkų, nuo kitų aštuonių pripažintų Saulės sistemos planetų Plutonas skiriasi mažu dydžiu ir ištįsusia elipsine orbita. Iš planetų sąrašo Plutonas išbrauktas dar ir todėl, kad ištįsusi jo orbita kertasi su Neptūno. Be to, Saulės sistemos pakraštyje aptikta nemažai kūnų, kurie dydžiu yra panašūs į Plutoną, o kai kurie net ir didesni.

Kita vertus, mokslininkų diskusijos šia tema ir toliau verda, ir visai gali būti, jog Plutonas ir vėl atgaus savo planetinį statusą.

2. Deimantai yra kiečiausia žinoma medžiaga

Deimantas yra kiečiausias natūralus mineralas. Pagal Moso skalę jo kietumas yra 10. Jis atsparus rūgštims ir šarmams. To mus mokė mokyklose. Beje, net ir deimantų pavadinimas kilęs iš graikiško žodžio adamas, reiškiančio nenugalimasis. Bet kažin, ar jis jau toks nenugalimas.

Iš tikrųjų šiuo metu yra žinomos netgi dvi medžiagos, pasižyminčiomis didesniu nei deimantai kietumu. Tai kubinis boro nitridas, už deimantą kietesnis 18 proc. ir lonsdaleitas, kuris yra net 58 proc. kietesnis ir tvirtesnis už natūralų mineralą.

3. Salemo raganos buvo sudegintos ant laužo

Amerikiečiai savo istorijoje turi juodų periodų, kurių nelabai nori prisiminti. Vienas iš jų – Salemo raganų medžioklė.

1692m. Salemo miestelyje Masačiusetso kolonijoje atsirado mačiusiųjų tariamas raganas, skraidančias po miestelį, negana to, raganų šmėklos neva puldinėjusios žmones ir juos kankinusios. Netrukus sekė nauji kaltinimai: raganavimu įtarta dar daugiau moterų.

Kaip pasakojama istorijose ir rašoma daugelyje knygų, jos vėliau buvo sudegintos ant laužo. Vis dėlto, vietos archyvų darbuotojai ištyrinėję sukauptus dokumentus ir kronikas, tokią baigtį paneigė. Remiantis aptiktais duomenimis, jos buvo pakartos, o ne sudegintos. Ir tai iš dalies suprantama: kaip tik tokia aukščiausia bausmės rūšis buvo numatyta to laikmečio įstatymuose.

4. Egipto piramides pastatė izraelitų vergai

Tiesą pasakius, visai neaišku, kaip kilo šis mitas, – nėra jokių įrodymų, leidžiančių manyti, kad izraelitai buvo pavergti senovės Egipte.

Šiuo metu gana nemažai žinoma apie senovės egiptiečius iš jų kruopščių įrašų, tačiau jie niekada neminėjo laikantys vergus. Egiptiečiai taip pat niekada nepaminėjo dešimt negandų ir nėra archeologinės informacijos, kuri patvirtintų milijono hebrajų, gyvenančių Egipto dykumoje, egzistavimą.

Iš turimų duomenų manoma, kad piramides statė patys egiptiečiai. Be to, aplink didžiąsias piramides aptikta daugybė kriptų ir, remiantis turimais duomenimis, ten palaidoti patys piramidžių statytojai. Tai dar vienas argumentas, palaikantis nuomonę, jog piramides statė ne vergai. Su vergais niekada nebūtų elgiamasi taip garbingai.

5. Sulankstyti popieriaus lapą daugiau kaip 7 kartus yra matematiškai neįmanoma

Panašu, jog matematikai paprasčiausiai apsiskaičiavo. Iš tikrųjų popierių galima perlenkti kur kas daugiau kartų (dabartinis rekordas yra 13 kartų), ir kad tai tikrai įmanoma, galima įsitikinti šiame vaizdo klipe:

6. Didžioji kinų siena yra vienintelis žmogaus sukurtas statinys matomas iš kosmoso

Rodosi, jau visi seniai žino, kad tai paprasčiausias mitas, tačiau senų vadovėlių ir žinių nelinkusių atnaujinti mokytojų taip greitai neatsikratysi.

Kinų siena iš tikrųjų yra matoma iš kosmoso (turima omenyje Tarptautinės kosminės stoties), tačiau tik esant palankiomis meteorologinėms sąlygoms. Daug geriau yra matomi oro uostai, jūromis plaukiantys tanklaiviai, miestų žiburiai ir kt.

7. Trys – penkios gyvųjų organizmų karalystės

Priklausomai nuo to, kada lankėte mokyklą, jus tikriausiai mokė, kad gyvąją gamtą sudaro gyvūnų, augalų ir bakterijų (monerų) karalystės. Kitus mokė, kad be šių karalysčių dar yra protistų (pirmuonių ir dumblių) bei grybų karalystė.

Kad ir kaip būtų, dar prieš keletą metų netgi viename prestižiškiausių laikomame Lietuvos universitete mistišku būdu buvo dėstoma, kad yra tik keturios karalystės – grybai tą kartą buvo priskiriami augalams.

Tiesą pasakius karalysčių yra daugiau. Bakterijos skiriasi kur kas labiau nei anksčiau manyta, todėl buvo perklasifikuotos į eubakterijas ir archebakterijas. Be to, pastebėta, kad ir kai kurie grybai pasižymi tokiomis savybėmis (pavyzdžiui savitu gyvybės ciklu), kad negali būti laikomi tos pačios karalystės dalimi. Todėl visai įmanoma, kad artimiausiu metu esamų karalysčių sąrašą papildys dar vienas narys – kriptomikotai.

Plutonas yra viena tolimiausių Saulės sistemos nykštukinių planetų. Agentūra sumontavo originalų vaizdo klipą, rodantį, kaip po beveik 10 metų trukusios kelionės zondas, nuskriejęs beveik penkis milijardus kilometrų, 2015 m. vasarą praskrido pro Plutono sistemą.

Paskutines Plutono nuotraukas zondas padarė iš maždaug 12 tūkst. km. atstumo.

Pastaraisiais mėnesiais daugėja požymių, kad po Plutono ledynais gali tyvuliuoti skysto vandens okeanas. Naujausi Brauno universiteto mokslininkų kompiuteriniai modeliavimai byloja, kad Plutono vandenynas gali būti pribloškiamo gylio ir siekti daugiau kaip 100 km.

Tokia hipotetinė išvada praėjusią savaitę publikuota viename iš žurnalo „Geophysical Research Letters“ straipsnių. Tai paaiškėjo po stulbinamo širdies formos kraterio, pavadinto Sputniko lyguma, stebėjimų. Paaiškėjo, kad ji plyti tiesiai virš potvynių-atoslūgių ašies, kurią valdo didžiausias Plutono mėnulis Charonas.

Tokia keista Sputniko lygumos padėtis leidžia manyti, kad ji yra masės pertekliaus anomalija – neįprastai sunkus Plutono plutos fragmentas. Manoma, kad šią lygumą kadaise galėjo išmušti gigantiškas asteroidas, smogęs netoli šiaurinio Plutono ašigalio. Bėgant laikui Plutono „širdis“ sunkėjo ir paskatino planetos apsivertimą.

Vis dėlto tai – tik hipotezė. Kodėl Sputniko lyguma tokia tanki, kol kas nėra visiškai aišku.

„Smūginis krateris – tai duobė planetos paviršiuje – samprotauja tyrimo vadovas Brandonas Johnsonas. – Iš jos turėjo būti išmušta daug medžiagos. Taigi, čia turėtų būti neigiama masės anomalija. O mes ten pastebėjome teigiamą, tai yra perteklinę masės anomaliją. Iš kur ji ten?“

Viena iš hipotetinių galimybių – bėgant laikui kiaurymė prisipildė vandens iš okeano, kuris, išeitų, tyvuliuoja kažkur Plutono gelmėse. Kitų tyrimų rezultatai byloja, kad vandenynas turėtų būti labai gilus, kad Plutono uolinio branduolio temperatūra išliktų pakankamai aukšta. Vanduo yra tankesnis už ledą – tai galėtų paaiškinti, kodėl Sputniko lyguma tokia neįprastai sunki ir tanki.

Tačiau kiek vandens reikėtų, kad Plutono širdis būtų tokia sunki? Į šį klausimą B. Johnsonas su kolegomis ir pamėgino atsakyti, atlikdami seriją susidūrimo su asteroidu kompiuterinių modeliavimų. Paaiškėjo, kad norint gauti kraštovaizdžio darinį, panašų į Sputniko lygumą, reikėtų vandenyno, kurio gylis siektų daugiau kaip 100 km. O vandens druskingumas turėtų siekti apie 30 proc. Tiek druskos turi Negyvoji jūra Artimuosiuose Rytuose.

Žodžiu, situacija, švelniai tariant, gluminanti: pasaulyje, kuris slepiasi kažkur Saulės sistemos paribiuose ir netelpa į planetos apibrėžimą, galbūt tyvuliuoja skysto vandens okeanas, dešimt kartų gilesnis už didžiausią gelmę Žemėje (ką ir kalbėti apie vidutinį Žemės vandenyno gylį).

Vis dėlto šio grožio nebūtų be centre mirgančios žvaigždės, todėl kviečiame pasižiūrėti, kaip atrodytų mūsų Saulė iš kiekvienos planetos. Tai padaryti leidžia dailininkas bei iliustratorius Ronas Milleris, kuris praleido daugiau nei 40 metų studijuodamas ir piešdamas giliausius kosmoso kampelius.

Dabar jis sukūrė seriją iliustracijų, kuriose vaizduoja visų Žemės „kaimynių“ kraštovaizdį, apšviestą Saulės šviesa: „Aš ne tik skyriau didžiulį dėmesį tam, kad Saulės ir planetų perspektyva kuo labiau atitiktų realybę, bet ir gilinausi į kiekvieno dangaus kūno kraštovaizdžio ypatumus“, – sakė R. Milleris.

Nepaisant to, kad Plutonas yra už 7,5 mlrd. kilometrų nuo Žemės, Saulės čia vis dar atrodo gana ryški: „Stovėdami Plutone atsidurtume nuolatinėje prietemoje, tačiau pati Saulė danguje vis dar būtų labai šviesus objektas“.

Saulės ryškumas yra lygus santykiniam atstumui nuo jos, pakeltam kvadratu. Tai reiškia, kad Saulės ryškumas sumažėja drastiškai nuo jos vos šiek tiek nutolus.

(½)² = ¼

Faktas, kad Plutone mūsų žvaigždė yra vis dar tokia ryški puikiai, parodo, koks galingas šis dangaus kūnas iš tikrųjų yra.

Merkurijus, kuris yra už 58 mln. kilometrų nuo Saulės 

Venera, kuri yra už 108 mln. kilometrų nuo Saulės

Žemė, kuri yra už 150 mln. kilometrų nuo Saulės

Marsas, kuris yra už 228 mln. kilometrų nuo Saulės

Jupiteris, kuris yra už 779 mln. kilometrų nuo Saulės

Saturnas, kuris yra už 1,43 mlrd. kilometrų nuo Saulės

Uranas, kuris yra už 2,88 mlrd. kilometrų nuo Saulės

Neptūnas, kuris yra už 4,5 mlrd. kilometrų nuo Saulės

Plutonas, kuris yra už 5,91 mlrd. kilometrų nuo Saulės

Kanjono, pavadinimu Argo duburys (Argo Chasma) Charone ilgis – apie 700 km. Žodžiu, Didžiajam kanjonui Arizonoje (kuris yra 450 km ilgio ir net 5 kartus seklesnis už Argo duburį) iki tokių išmatavimų – augti ir augti.

Nuotraukoje matomas Argo duburio fragmentas siekia tik apie 300 km. Taigi, čia matyti mažiau nei pusė šio sunkiai įsivaizduojamo gylio kanjono.

"Iš nuotraukoje matomos perspektyvos atsiveria kanjono briauna, o šiaurinės jo dalies gylį gan nesunku išmatuoti – jis siekia apie 5,5 mylias (9 km), o toks gylis yra 5 kartus didesnis už idžiojo kanjono gylį ", – pasakoja NASA mokslininkai.

Jie atkreipia dėmesį, kad per visą kanjono ilgį galima pastebėti skardžių, kurių aukštis galėtų būti keliais kilometrais didesnis už kanjono gylį. Tai reiškia, kad Charono skardžiai gyliu galėtų varžytis su analogų Saulės sistemoje neturinčiu Urano mėnulio Mirandos skardžiu, kuris yra 5 km aukščio ir pavadintas Veronos skardžiu (Verona Rupes).

Kvapą gniaužiantį kanjoną atradę NASA misijos "New Horizons" mokslininkai, tyrinėdami zondo "New Horizons" fotoįrangos LORRI (Long Range Reconnaissance Imager) atsiųstus kadrus, kurių rezoliucija – 2,33 km pikseliui.

Šie kadrai buvo padaryti 2015 m. liepos 14 d., kai zondą "New Horizons" nuo Charono skyrė apie 466 tūkst. km. – iki Plutonui artimiausio skrydžio trajektorijos taško likus maždaug 9 val. ir 22 min. skrydžio.

Prieš metus NASA zondas „Nauji horizontai“ praskriejo pro šią labai tolimą ir šaltą nykštukinę planetą ir padarė daugybę jos nuotraukų. Sudėliotos į vieną vaizdą jos parodo šį amžinai sušalusį pasaulį.

Tamsios uolos ir krateriai rodo uolėtą Plutono paviršių, bet nemažą dalį šios mažytės planetos dengia sušalusio azoto vandenynas. Tai iki šiol geriausios raiškos Plutono nuotraukos – vienas taškas čia atitinka maždaug pusę hektaro.

Buvęs Baltųjų rūmų padėjėjas Peteris Wehneris (Piteris Veneris) neseniai dienraštyje „The New York Times“ išsakė mintį, jog Vladimirui Putinui puikus pavyzdys būtų Trasimachas – senovės Graikijos istorinis veikėjas, geriausiai žinomas iš pirmosios Platono „Valstybės“ knygos.

Tikrai nesu filosofijos ekspertas, bet laimė, jog mano tėvas, Oksfordo filosofas J.R.Lucasas, yra pasaulinio lygio Platono veikalų žinovas. Anot jo,Trasimacho vardas graikiškai reiškia „stiprus kovotojas“. Jis tvirtai tiki jėga ir asmenybe; kalbos apie padorumą ir sąžiningą reikalų tvarkymą jam atrodo vien kvailystė. Tikrasis žmonijos variklis – stipresniojo interesas. „Tad neteisingumas, Sokratai, jei jis didelis, yra stipresnis už teisingumą, labiau pritinka laisvam žmogui ir yra valdingesnis“, – argumentuoja Trasimachas.

Leninas kalbėjo panašiai: politikoje iš tikrųjų svarbiausia – kas ką (rusiškai kto kogo)? Gyvenimas – tai negailestinga kova; kompromisai ir pažadai tėra naudingos taktinės priemonės.

Tai dvelkia putinizmu: stiprus yra teisus, o taisyklės tėra veidmainiška nesąmonė. Kaip mano draugė Natalie Nougayrède (Natali Nugered) neseniai rašė dienraštyje „The Guardian“, Rusijos lyderis nori pakeisti dabartinę saugumo Europoje tvarką nauja, pagal kurią Kremlius turėtų veto teisę, pagrįstą ne institucijomis, o Rusijos dydžiu ir svoriu.

Norėčiau turėti galimybę pasiųsti Sokratą pas Leniną arba Putiną. Pirmiausiai jis paklausia Trasimacho, ką reiškia „stipresnysis“ ir „interesai“.Paaiškėja, kad jis turi omenyje ne fizinę jėgą. Tikrasis pranašumo požymis yra politinė galia – gebėjimas palenkti kitus žmones savo valiai. Tai daroma nustatant taisykles, bet jos nepasižymi moraline savastimi, todėl neįpareigoja moraliai elgtis žmonių, kuriems jos taikomos. Kitaip tariant, kol esi galingas, gali valdyti kitus, bet vos tik patenki į bėdą, negali tikėtis ištikimybės.

Tai labai panašu į padėtį Rusijoje ir problemą, su kuria susiduria ponas Putinas, kurio valdymas vis ilgiau pratęsiamas. Kaip pažymi Sokratas, net sėkmingiausi valdytojai nėra neklystantys. Jeigu jie daro klaidų, tuomet Trasimacho nuostata tampa pati sau prieštaraujanti. Kad klaida būtų ištaisyta, valdytojui iš tikrųjų reikėtų ne paklusnumo, o nepaklusnumo. Kaip ponas Putinas sužinos, ar daro klaidų, jeigu visi pernelyg įbauginti, kad prieštarautų? Na, o jeigu niekas neprieštarauja, klaidos taps tik dar didesnės.

„Valstybėje“ Trasimachas mėgina gudrauti, sakydamas, kad stiprus valdytojas iš esmės yra neklystantis. Gydytojo darbas – gydyti žmones. Na, o valdytojas yra tas, kuris valdo nedarydamas klaidų. Tačiau tokia gynyba atveria dar didesnę problemą. Idealus gydytojas rūpinasi ne savo, o pacientų interesais. Taigi, idealūs valdytojai turėtų rūpintis savo pavaldinių interesais.

Tokiu būdu Sokratas sumaniai įtikina Trasimachą pakeisti savo šiurkštų, amoralų nusistatymą ir pripažinti, kad valdytojams turėtų rūpėti jų valdomų žmonių gerovė. Jeigu Putinui iš tikrųjų svarbi Rusija, tuomet jis turėtų sutikti, kad jis ir Rusija neišvengiamai susidurs su suvaržymais, jeigu priiminės blogus sprendimus.

Tai dar ne viskas. Sokratas argumentuoja, kad netgi stipriausi valdytojai turi tramdyti savo savanaudiškumą, jeigu nenori susivaidyti su savo kolegomis. Šiaurės Korėjos vadovybė – puikus negailestingo savų interesų tenkinimo pavyzdys. Ir jai sekasi ne kaip. Trumpai tariant, griežtai amoralus požiūris yra neveiksmingas.

Rusija šių pamokų dar neišmoko. Šioje šalyje baimės ir vergiško keliaklupsčiavimo atmosfera veda prie netinkamų sprendimų. Užsienyje Kremlius kelia nerimą kaimynams ir juos vienija, rodydamas esantis negailestingas ir nepatikimas. Tačiau kas norėtų atlikti Sokrato vaidmenį Trasimachui Putinui?

E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.

Kosminio zondo „New Horizon“ atsiųsti vaizdai rodo, kad Plutono didžiausiame palydove Charone kažkada buvo požeminis vandenynas, kuriam vėliau užšąlant ir plečiantis palydovo paviršius sutrūkinėjo, penktadienį paskelbė NASA.

Charono paviršių fotografavo zondo kamera „Lorri“ („Long-Range Reconnaissance Imager“), zondui 2015-ųjų liepą praskrendant pro palydovą 78 700 km atstumu.

Detaliose nuotraukose matyti „plėštinių“ tektoninių sprūdžių sistema ties Charono ekvatoriumi.

Tie sprūdžiai ir įtrūkimai tęsiasi mažiausiai 1 800 km ir vietomis plyšių gylis siekia 7,5 kilometro. NASA tai siūlo palyginti su Didžiuoju kanjonu, kurio ilgis yra 446 km, o gylis – 1,6 kilometro.

Plyšiai Charono paviršiuje yra ilgiausi kada nors matyti Saulės sistemoje, nurodė NASA.

Charono išorinį sluoksnį šiandien sudaro daugiausia vandens ledas. Bet prieš milijonus metų, kai Charonas buvo jaunas, tą sluoksnį šildė „karštis, kuris skyrėsi skylant radioaktyviems elementams, taip pat ir paties Charono vidinis formavimosi karštis“, mano mokslininkai.

Šis palydovas galėjo būti pakankamai šiltas, kad vandens ledas po žeme ištirptų ir suformuotų požeminį vandenyną.

„Tačiau Charonui su laiku vėstant, šis vandenynas būtų užšalęs ir plėtęsis (kaip nutinka vandeniui šąlant į ledą), pakėlęs išorinius palydovo sluoksnius ir suformavęs tuos didžiulius plyšius, kuriuos matome šiandien“, – nurodė NASA.

Plutonas, nykštukinė planeta Saulės sistemos pakraštyje, už 5,8 mlrd. km nuo Saulės, turi penkis palydovus. Charonas, kurio skersmuo yra maždaug perpus mažesnis už Plutono skersmenį, yra didžiausias iš jų.

Kituose planetų palydovuose, esančiuose arčiau Saulės, vis dar yra skystų požeminių vandenynų.

Mokslininkai mano, kad vandenynai Jupiterio palydovuose Europoje ir Ganimede, ir Saturno palydove Encelade yra geriausios vietos Saulės sistemoje ieškoti mikrobinių gyvybės formų.

Prielaidą, kad Encelade yra užšalęs vandenynas, mokslininkai pirmąkart iškėlė 2005 metais, kai netoli šio palydovo pietinio ašigalio buvo aptikta ledo geizerių.

Po daugelio metų stebėjimų pernai NASA pranešė, kad Encelade tikrai yra požeminis vandenynas. Šis pranešimas dar labiau paskatino nežinomų gyvybės formų mūsų Saulės sistemoje paieškas.

Zondas New Horizons atskleidė, kad Plutonas – vienas keisčiausių NASA tyrinėtų objektų ne tik Saulės sistemoje, bet ir platesniu mastu. Dabar galima pridurti, kad Plutono sistema – viena beprotiškiausių ir chaotiškiausių. Mat ką tik NASA paskelbė naujausią Plutono palydovų orbitų grafinį modelį, į kurį pažvelgus susidaro įspūdis, kad normaliai joje sukasi vos vienas iš visos Plutono palydovų svitos. O gal ir apskritai nė vieno.

Charonas, Stiksas, Niktė, Hidra, Cerberis – panašu, kad visa ši Plutono šutvė susiformavo po vieno ir to paties susidūrimo, įvykusio kažkada, labai labai seniai. Naujausi duomenys byloja, kad mažiausiai trys (o gal ir keturi) mažesnieji Plutono mėnuliai yra dvinarės sistemos, susiformuojančios, kai du ar daugiau mėnulių įsitraukia į vieną keistos trajektorijos orbitą.

Nors Charonas, kaip ir daugelis didžiųjų Saulės sistemos mėnulių, į savo planetą nuolat atsigręžęs ta pačia puse, šis tandemas išsiskiria pernelyg aiškiai išreikšta abipuse idile – mat visada ta pačia puse į Charoną atsigręžęs ir Plutonas, o to Saulės sistemoje daugiau kol kas nė su žiburiu nerasi.

Kitaip tariant, abu stambieji Plutono sistemos kūnai sukasi aplink bendrą masės centrą, nuo kurio yra nutolę gana panašiu atstumu. Todėl atsiranda teigiančių, kad Plutonas ir Charonas – ne nykštukinė planeta su mėnuliu, o dvinarė nykštukinių planetų sistema. Irgi negirdėtas, neregėtas dalykas – ir Saulės sistemoje, ir apskritai kur nors kitur.

O jau kiti Plutono mėnuliai... Užtenka žvilgtelėti į jų orbitų vizualizaciją. Susidaro įspūdis, kad jie ten, daugiau mažiau, daro ką nori ir kaip nori. Vis dėlto savo beprotiškomis orbitomis jie sukasi aplink bendrą sistemos masės centrą, tačiau nėra į jį atsigręžę nuolat ta pačia puse.

Dviejuose iš šių mėnulių – Niktėje ir Hidroje – šviesus paros metas yra nevienodos trukmės. Mat abu šie mėnuliukai sukasi skirtingu greičiu. Greičiau už kitus aplink savo ašį sukasi Cerberis ir Hidra. Labiausiai išprotėjusi atrodo Hidra – ji aplink savo ašį sukasi kaip vilkelis. Galbūt dėl to, kad Plutonas su Charonu yra pernelyg maži, jog jų gravitacija padėtų sutramdyti taip įsismarkavusią Hidrą, taip pat ir kitus, kiek ramiau, bet vis tiek keistai galvomis mostaguojančius mažuosius palydovus.

Kad ir kaip būtų keista, tačiau šis, atrodytų, neprognozuojamas chaotiškas beprotnamis Saulės sistemos paribiuose taip ir neišsilakstė ar neišsidaužė, nors draugėn susibėgo jau prieš milijardus metų.