Šis naujienų portalas antradienį paskelbė, jo vertinimu, įtakingiausių asmenų sąrašą, sudarytą remiantis leidinio redakcijos ir kitų šaltinių patirtimi. Anot sudarytojų, jame apžvelgiama, kas gali nulemti politiką ir politinius sprendimus artėjančiais, Europos Parlamento rinkimų metais.

Sąrašas suskirstytas į tris kategorijas: „vykdytojai“, turintys vykdomąją valdžią, „svajotojai“ – tie, kurie atstovauja idėjai, skatinančiai diskusiją, ir „trikdytojai“ – tie, kurie, anot leidinio, geriausiai sugeba pakeisti nusistovėjusią padėtį netikėtais būdais.

J. Neliupšienė vadinama viena iš „trikdytojų“.

Būsimoji ES ambasadorė JAV susidurs su iššūkiu stiprinti transatlantinį aljansą kaip tik tuo metu, kai ją priimanti šalis eina prie balsadėžių rinkti naujo prezidento – o gal ir senojo.

„Būsimoji ES ambasadorė JAV susidurs su iššūkiu stiprinti transatlantinį aljansą kaip tik tuo metu, kai ją priimanti šalis eina prie balsadėžių rinkti naujo prezidento – o gal ir senojo“, – rašo „Politico“.

Kitąmet JAV bus renkamas prezidentas, o į Baltuosius rūmus gali grįžti ES kritikavęs Donaldas Trumpas (Donaldas Trampas). Be kitų dalykų, auga susirūpinimas, ką tai reikštų Vašingtono paramai su Rusijos invazija kovojančiai Ukrainai, taigi, J. Neliupšienės diplomatiniai įgūdžiai čia bus išbandyti, sako leidinys.

„Tai nebus pirmas kartas, kai 43-ejų karjeros diplomatei teks bandyti įtikinti skeptikus, kad Rusijos grėsmę reikia vertinti rimtai“, – teigė „Politico“ ir pridūrė, kad J. Neliupšienė kaip Lietuvos ambasadorė ES ir užsienio reikalų viceministrė skambino pavojaus varpais dėl Vladimiro Putino vadovaujamos Rusijos gerokai anksčiau, nei šis 2022 metų vasarį pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą, nors į šiuos perspėjimus ilgus metus nebuvo žiūrima rimtai.

„Ši patirtis dabar bus gera praktika siekiant įtikinti išsiblaškiusį ir susiskaldžiusį Vašingtoną toliau remti Ukrainą“, – teigia leidinys, atkreipdamas dėmesį į J. Neliupšienės pagalbą „Kyjivui ginti savo poziciją Briuselyje ir visos Europos sostinėse“.

„Būsimoji ambasadorė, kuri daugiau nei pusę metų praleido Omahoje, Nebraskos valstijoje, rašydama daktaro disertaciją, taip pat susidurs su iššūkiu atstovauti susiskaldžiusiai ES, kurios laukia sunkūs rinkimų metai. O jei Trumpas grįš, Neliupšienei teks nelengvas uždavinys įtikinti jį, kad ES daro viską, kas nuo jos priklauso, kai kalbama apie išlaidas gynybai ir pagalbą Ukrainai“, – pažymi „Politico“.

Balandį paskelbta, kad J. Neliupšienė užims vieną svarbiausių pozicijų ES diplomatinėje tarnyboje – ji atrinkta vadovauti Europos Sąjungos misijai JAV.

Užsienio reikalų viceministrės pareigas einanti diplomatė prieš tai dirbo ekonomikos viceministre, prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėja ir Lietuvos ambasadore ES.

„Politico“ sąraše tarp kitų „trikdytojų“ minimi Katalonijos separatistų lyderis Carlesas Puigdemont'as (Karlesas Pudžemonas), Vokietijos užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock (Analena Berbok), tarp „svajotojų“ – kalinamas Kremliaus kritikas Aleksejus Navalnas, Europos Parlamento pirmininkė Roberta Metsola (Roberta Mecola), o į „vykdytojų“ kategoriją, be kitų, pateko Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen (Urzula fon der Lajen) bei Prancūzijos lyderis Emmanuelis Macronas (Emaniuelis Makronas).

Antradienio vakarą ketinama paskelbti, kas, „Politico“ vertinimu, taps metų įtakingiausiu asmeniu Europoje, taip pat – įtakingiausieji kiekvienoje iš trijų kategorijų.

„Politico“ teigimu, V. Zelenskiui pavyko „įtikinti Europą, kad jos ateitis susijusi su Ukrainos – prieš Rusijos invaziją pernai vasarį tuo mažai kas tikėjo. Tai lėmė V. Zelenskio bendravimo įgūdžiai: jo aiški retorika atskleidė Rusijos režimo piktavališkumą ir išsklaidė didžiąją dalį Europos įsitikinimo, ypač Berlyne ir Paryžiuje, kad Maskva gali būti partnerė“.

Pasak leidinio, V. Zelenskis yra „asmenybė, kuria Europa ne tik pradėjo pasitikėti, bet juo žavisi ir seka“.

Naujienų leidinys taip pat atkreipė dėmesį į aukšto lygio Ukrainos lyderio bendravimo įgūdžius ir išmaniai pasitelkiamą socialinę žiniasklaidą, tradicinę žiniasklaidą ir Vakarų kultūros institucijas (apie tai byloja jo pasirodymai „Grammy“ apdovanojimų ceremonijoje ar Kanų kino festivalyje), „tai padėjo suvienyti Vakarus ir visuomenę kovai su Rusijos agresija“.

Anot „Politico“, V. Zelenskiui sekasi siekti savo tikslų: jis gauna ginklų iš Europos, nepaisant nepalankios kai kurių šalių politikos, o Rusija sulaukia sankcijų. „Kol V. Zelenskis gyvas, jis ir toliau kreips  Europą norima linkme“, – tegia „Politico“.

2022 m. gegužės 23 d. žurnalas „Time“ įtraukė Ukrainos prezidentą V. Zelenskį ir Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vyriausiąjį vadą Valerijų Zalužną į 100 įtakingiausių pasaulyje žmonių sąrašą.

Anksčiau šį mėnesį Briuselis pasiūlė 11-ąjį sankcijų dėl Rusijos karo Ukrainoje paketą, kuriuo siekiama sumažinti galimą sankcijų vengimą.

Pagal šį paketą ES vykdomoji valdžia rekomendavo sustabdyti jautrių technologijų eksportą aštuonioms Kinijos bendrovėms dėl įtarimų, kad šios jas parduoda Rusijai, teigiama dokumente, su kuriuo susipažino naujienų agentūra AFP.

Nuo to laiko, kai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas praėjusių metų vasarį pradėjo plataus masto karą Ukrainoje, 27 ES šalys Maskvai taiko precedento neturinčias sankcijas.

Tačiau kai kurie Europos diplomatai pripažįsta, kad blokas jau beveik pasiekė ribą, iki kurios visos ES šalys yra pasirengusios susitarti dėl plataus masto priemonių.

Vengrija ir Graikija sankcijų paketą naudoja kaip politinį svertą, siekdamos pašalinti savo įmones iš Ukrainos sąrašo.

Pasak „Politico“, Budapeštas ir Atėnai sankcijų paketo patvirtinimą susiejo su įmonių, kurias Kyjivas laiko karo rėmėjomis, sąrašu ir reikalauja, kad iš jo būtų išbrauktos Europos bendrovės.

„Nors šie klausimai paprastai nėra susiję, Vengrija ir Graikija sankcijų paketą naudoja kaip politinį svertą, siekdamos pašalinti savo įmones iš Ukrainos sąrašo“, – teigė leidinys.

ES nori apriboti jautrių technologijų, kurios gali būti naudojamos mūšio lauke, pavyzdžiui, mikroschemų, reeksportą į Rusiją per trečiąsias šalis.

Naujaisiais pasiūlymais ES taip pat siekia supaprastinti sudėtingą procedūrą, pagal kurią ji imasi priemonių prieš šalis, įsitraukusias į sankcijų apeidinėjimą.

Šiek tiek kitoks sąrašas

Pandemijos, karo, artėjančios klimato kaitos katastrofos nuotaikų ir ekonominių neramumų metu sunkiau rasti asmenį – ypač po buvusios Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pasitraukimo iš politikos –, kuris atrodytų it ES krizių kontrolierius.

Praėjusiais metais Briuselio naujienas nušviečiantis „Politico“ leidinys kėlė klausimą, kas pakeis A. Merkel. Panašu, kad atsakymo vis dar nėra. 2021-ųjų pabaigoje leidinys tuometinį Italijos ministrą pirmininką Mario Draghi vadino lyderiu, kuris sulaužys Prancūzijos ir Vokietijos duopoliją, tačiau jam nepavyko išsilaikyti, o jį pakeitė Giorgia Meloni, tradicinių pažiūrų šalininkė, kuri nevengia kreipti savo žvilgsnio arčiau Rytų.

Kitoje Europos dalyje galios kraštovaizdis suaižėjęs. Šiemet kasmetiniame „Politico“ 28-ių įtakingiausių Europos politiką skatinančių vykdytojų, svajotojų ir griovėjų reitinge nėra nė vieno aukščiausio vadovo iš Berlyno, Londono, Paryžiaus ar Briuselio.

Pati Prancūzijos ir Vokietijos duopolija yra bemaž žemiausiame per pastaruosius metus sinergijos taške. Nors prancūzų prezidentas Emmanuelis Macronas ir užsitikrino antrąją kadenciją, tačiau prarado daugumą parlamente, jį kankina problemos namų arenoje. Tuo pat metu susidaro įspūdis, kad Vokietijos kancleris Olafas Scholzas kaip įmanydamas stengiasi netapti Europos lyderiu, verčiau sutelkdamas jėgas tam, kad išsaugotų nepakitusią koaliciją savo šalyje.

Atrodo, kad Briuselyje Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen savo sėkmę susiejo su Vašingtonu, netgi atmetusi kai kuriuos kolegas iš ES, o visoje Jungtinėje Karalystėje politinė suirutė paspartino jos įtakos mažėjimą, kuris prasidėjo dar pačiame „Brexit“ dramos įkarštyje.

Kaip visada, įtakingiausiųjų sąrašas buvo sudarytas remiantis „Politico“ žurnalistų ir jų kalbinamų galios žaidėjų patirtimi ir įžvalgomis. Reitingas suskirstytas į tris kategorijas: vykdytojus, turinčius formalią galią įvykdyti tam tikras užduotis; trikdytojus, pasirengusius pakeisti status quo; ir svajotojus, atstovaujančius idėjoms, varančioms Europos galią ir politiką pirmyn. O virš visų šių kategorijų stovi įtakingiausias žmogus Europoje.

Krizinių laikų vykdytojai

Vykdytojas numeris vienas – Robertas Habeckas. Arba, „Politico“ apžvalgininkų vertinimu, tikrasis kancleris. Kai Rusija vasarį įsiveržė į Ukrainą, iškart iškilo klausimas: ką darys Europa? Ieškodami atsakymo, žmonės, žinoma, žiūrėjo į Vokietiją, didžiausią ir galingiausią ES valstybę. Tačiau jie nežiūrėjo į Vokietijos kanclerį Olafą Scholzą, vietoje to jie pažvelgė į Robertą Habecką. 53 metų Vokietijos ekonomikos ir klimato ministras buvo viena iš centrinių ES figūrų, kai buvo priimamas svarbiausias bloko sprendimas – kiek toli galima eiti sankcijų Rusijai keliu.

Jis taip pat ėmėsi nelengvos užduoties – išsiaiškinti, kaip Vokietija galėtų rasti pakankamai alternatyvių energijos šaltinių žiemai, ir toliau stengiantis sumažinti išmetamų teršalų kiekį iki nulinio lygio.

Žurnalistams kasdien ar kas valandą ieškant naujienų apie ES sankcijų paketų ar energetikos planų eigą, visi užduodavo tą patį klausimą: „o ką sako R. Habeckas“?

Jo charizma ir gebėjimas palaikyti tiesioginį ryšį su rinkėjais – kartais per emocingus vaizdo įrašus, paaiškinančius jo dilemas paprasta kalba, – padėjo sustiprinti jo, kaip populiariausio Vokietijos politiko, poziciją.

Greta jo vykdytojų sąraše stovi gaisrininke praminta Christine Legarde. Kadangi Europa susiduria su niūria recesijos ir dviženklės infliacijos perspektyva, Europos centrinio banko, kuriam ji vadovauja, priimti sprendimai lems, ar žemynas pajėgs išbristi iš ekonominių problemų liūno.

Buvusi Prancūzijos finansų ministrė, Tarptautinio valiutos fondo generalinė direktorė pratusi atsidurti atšiaurių akiračių šviesoje. Sukritikuota dėl patirties stokos jos užimamoje pozicijoje, ji tai atsvėrė stipriais politiniais instinktais ir pasirengimu bendrauti su platesne visuomene. 66-erių Ch. Legarde nepabūgo pasirodyti iš arčiau ir atviriau, nei daugumai įprasta ją matyti, moterims skirtame legendiniame prancūzų gyvenimo būdo žurnale „Madame Figaro“.

Vykdytojų sąraše be abejonės atsidūrė ir Christopheris Cavolis. Gali būti, kad už Ukrainos ribų nėra kito žmogaus, kuris būtų atsakingesnis už tai, kad Kyjivas laimėtų karą prieš Maskvą. Keturių žvaigždučių JAV generolui, kuris šiais metais paskirtas NATO pajėgų Europoje vadu, pavesta užtikrinti, kad Ukraina gautų visą karinę, finansinę ir logistinę paramą, kurios jai reikia žūtbūtinėje kovoje.

Jo artimiausias planas – Vysbadene, Vokietijoje, įkurti 300 žmonių operacijų būrį, kurio užduotis bus reaguoti į Ukrainos karinius poreikius ir prašymus, ir kuris būtų jam atskaitingas.

Europos lyderiaujančių vykdytojų gretas papildė ir Turkijos prezidentas Recepas Taypas Erdoganas, Estijos premjerė Kaja Kallas, už ES prekybos vykdymą atsakingas prancūzas Denis Redonnetas, veterane praminta Prancūzijos nacionalistė Marine Le Pen, Aija Kalnaja iš Latvijos, nuo šiol sukanti galvą kaip reformuoti nuolat kritikuojamą ES sienų saugumu besirūpinančią „Frontex“ agentūrą, ir EK pirmininkės U. von der Leyen kabineto vadovas Bjoernas Seibertas, kurį daug kas laiko tikruoju raktu į glaudžius Briuselio ir Vašingtono santykius.

Nuskambėjo ir Lietuva

Pereinant prie svajotojų, „Politico“ mano, kad didžiausia iš jų yra Sanna Marin. Jai teko užduotis sugriauti dešimtmečius trukusį užsienio politikos sąstatą: Suomijos premjerė galiausiai palaužė įprastą savo šalies balansą, siekdama išlaikyti strateginį atstumą tarp Rusijos ir NATO, ir nusprendė kartu su Švedija prisijungti prie šio Vakarų karinio aljanso.

Tačiau akivaizdu, kad daugiausia tarptautinio dėmesio susilaukė ne S. Marin vaidmuo keičiant savo šalies gynybos poziciją. „Būdama 36 metų moteris, S. Marin tebėra retenybė tarp politinės klasės, kurioje vis dar daugiausia gyvena dinozaurai“, – rėžė „Politico“ komanda.

Net ir šalyje, kurioje lyčių lygybės lygis yra itin aukštas, jos buvimas ministre pirmininke – ir daugelio reakcija į tai – liudija apie kovą, kuri vis dar egzistuoja.

S. Marin kartais buvo priversta gailėtis dėl savo elgesio, kuris, beje, yra gana normalus jos amžiaus žmonėms, tačiau jai adresuotą kritiką lydėjo ir žmonių palaikymas socialiniuose tinkluose.

Sunku įsivaizduoti svajotojus be metų metus apie nepriklausomą Škotiją svajojančios Nicolos Sturgeon. Ji nori antros galimybės. Pirmoji Škotijos ministrė pateikė peticiją, kad kitų metų spalį būtų kartojamas nepriklausomybės referendumas. Kaip sako pati N. Sturgeon, jis vyksta tik „kartą per kartą“. Referendumas, jei jis būtų surengtas, įvyktų praėjus devyneriems metams po paskutinio analogiško škotų balsavimo, kuris tąkart baigėsi didžiule persvara nulemto sprendimo likti Jungtinėje Karalystėje.

Dabar N. Sturgeon tvirtina, kad „Brexit“ visiškai pakeitė kontekstą, nes Škotija iš ES pasitraukė ne savo noru. Visa problema – Londono nepritarimas. Aukščiausiasis Teismas atmetė N. Sturgeon pasiūlymą surengti naują referendumą be Vestminsterio palaiminimo, vienas po kito besikeičiantys Didžiosios Britanijos ministrai pirmininkai taip pat atmetė tokius škotų užmojus.

Įdomus akcentas, kad ties vieno su ES ateitimi siejamo svajotojo pavarde suskamba ir Vilniaus pavadinimas. Juk Europos fronto linija titaniškame JAV ir Kinijos mūšyje eina per Vilnių, o į Pekiną iš čia įtariu žvilgsniu žiūri ne kas kitas, o 49-erių Taivano diplomatas Ericas Huangas – jis vadovauja taivaniečių atstovybei Lietuvos sostinėje. Kinijos prekybos embargu pasibaigusi drama iš tiesų nesibaigia: E. Huangui iš Taivano buvo išsiųstas 200 mln. dolerių čekis, skirtas kompensuoti prarastas Lietuvos pajamas.

„Politico“ neabejoja, kad pasaulio mikroschemų lyderis Taivanas investuos į Lietuvos puslaidininkių, lazerių ir biotechnologijų pramonę. Tuo tarpu E. Huangas dabar bando įtraukti ir kitas Europos šalis.

ES santykiuose su Pekinu įprastai elgdavosi atsargiau nei su Vašingtonu, tačiau su situacijos eskalavimu Lietuvoje E. Huangas tikisi, kad pasieks savo tikslų. „Noriu paskatinti visas Europos šalis įsitvirtinti Taivane“, – pabrėžia diplomatas.

Jam gali pasisekti. Europa jau rengia teisės aktus, skirtus atgrasyti Kiniją nuo savo ekonomiškai diskriminacinio požiūrio į kai kurias ES šalis, o atsižvelgiant į pačios Europos siekį kurti savo mikroschemas, Taivano pagalbos ranka labai reikalinga.

Paskutinysis svajotojų sąraše – Kremliaus šeimininkas Vladimiras Putinas. „Nevykėlis“ arba „Pralaimėtojas“ (angl. loser), taip jį vertina leidinio komanda, mat V. Putino svajonė apie didesnę Rusiją vargu ar išsipildys, nes jo plataus masto puolimas Ukrainoje pradėjo byrėti beveik taip pat greitai, kaip ir prasidėjo.

Žavingieji trikdytojai

Kokia politika be trikdytojų? Šįkart jų lydere tituluota Giorgia Meloni. Naujoji Italijos ministrė pirmininkė deda visas pastangas, kad įtikintų pasaulį, jog ji nekelia jokios grėsmės. Aišku, kraštutinių dešiniųjų ugningieji kadaise pasisakė už Italijos pasitraukimą iš euro zonos ir priešinosi sankcijoms Maskvai po to, kai Rusija 2014 metais įsiveržė į Krymą.

Tačiau šiomis dienomis ji stengiasi savo kolegoms Europoje ir Vakaruose nusiųsti aiškią žinutę, kad yra didelė NATO gerbėja, griežtos požiūrio į Kremlių linijos šalininkė ir jokiu būdu nenori palikti ES (nors ji neprieštarautų dėl galimybės šiek tiek pakoreguoti jos veikimo būdą).

Vaizdo kreipdamasi į savo partijos fašistinių šaknų atstovus prieš rugsėjį vykusius rinkimus ji atsižadėjo šios ideologijos prancūziškai, angliškai ir ispaniškai – visomis trimis kalbomis G. Meloni kalba laisvai. Vietoje to, ji palygino savo politines pažiūras su Britų torių, JAV respublikonų ir Izraelio „Likud“.

Tačiau kai eurokratai nusisuka, G. Meloni prieštarauja imigracijai, kaip ji teigia, lyčių propagandai ir politiniam korektiškumui.

Greta jos rikiuojasi ir Vengrijos pemjeras Viktoras Orbanas. Europos pareigūnai dar nepriartėjo prie to, kad išsiaiškintų, kaip elgtis su šalimi, kuri sudaro vos 2 proc. ES gyventojų ir mažiau nei 1 proc. jos bendrojo vidaus produkto (BVP), tačiau sugeba nuolatos trikdyti viso bloko taiką.

„Lazdos, morkos, grasinimai, teisminiai procesai, papeikimai – atrodo, kad nė viena priemonė nepasiteisina, o dešiniojo sparno lyderis tik dar labiau įsidrąsina“, – pusiau juokais pusiau rimtai rašo „Politico“.

Skandalai myli ir Graikijos premjerą Kyriakos Mitsotakį. Žmogaus teisių pažeidimai, spaudos slopinimas, šnipinėjimo skandalai. Panašu, kad tai yra centro dešiniųjų pažiūrų, Harvardo universiteto išsilavinimą įgijusio buvusio premjero sūnaus, kuris, nepaisant savo kilmės, pasiskelbė nuosaikiu ir dar autsaideriu, palikimo dalis.

Tačiau Vašingtonui jis patinka. Graikija gynybai išleidžia daugiau BVP nei pačios JAV. 54-erių K. Mitsotakis kritikavo Maskvą ir siuntė karinę įrangą į Ukrainą. Jis tapo pirmuoju Graikijos ministru pirmininku, kuris pasakė kalbą jungtinėje JAV Kongreso sesijoje.

Vis dėlto kalbant apie įvairių teisių užtikrinimą, Briuselis neveiksmingai bandė sustabdyti, žmogaus teisių grupių teigimu, neteisėtą ir K. Mitsotakio palaimintą migrantų stūmimą atgal į tarptautinius vandenis. Galiausiai Komisijos pirmininkė U. von der Leyen pagyrė Graikiją už šios pastangas įtvirtinti savo sienas ir pavadino ją Europos skydu.

Tuo tarpu Rusijos skydu bei dar vienu ES trikdytoju pripažintas ir Maskvos diplomatijos vadovas Sergejus Lavrovas. Jis meistriškai valdo propagandą, itin sėkmingai svarbiuose Jungtinių Tautų balsavimuose suburia bendraminčių grupeles ir vis dar bando įtikinti bado grėsmę jaučiančias šalis, kad tai ne Kremliaus karo mašina Ukrainoje, o Vakarų sankcijos kaltos. Ir kaip būtų galima įsivaizduoti šiandienos Rusiją be S. Lavrovo diplomatijos taisyklių?

Europos variklis

Permąstoma, ką reiškia būti europiečiu – ir tai daugiausia vyksta Ukrainos prezidento dėka.

Turbūt visi nesunkiai atspėjo, kas šiame sąraše įtakingiausias. Europietis – taip Volodymyrą Zelenskį karūnavo reitingo sudarytojai. Europa keičiasi. Žemynas iš naujo vertina savo strateginius santykius, rimtai žiūri į gynybą, permąsto prekybos, plėtros ir energetinio saugumo politiką. Apskritai kalbant, permąstoma, ką reiškia būti europiečiu – ir tai daugiausia vyksta Ukrainos prezidento dėka.

Tai ne pirmas kartas per pastaruosius metus, kai Ukrainą puola Rusija. Į šalį veržtasi per rinkimus, nutrauktas dujų tiekimas, pažeista jos teritorija. Tačiau iki paskutinio V. Putino puolimo likusi Europa mažai ką padarė.

Buvo klaidinančių vilčių 2004-aisiais, kai Oranžinė revoliucija pažadėjo proeuropietišką vyriausybę, o vėliau ir 2014 m. Euromaidano protestai, kurie dar kartą signalizavo apie glaudesnius Ukrainos ir Europos ryšius, nors jie anuomet ir neišsivystė taip, kaip tikėtasi.

Priežastis, kodėl šį kartą viskas yra kitaip, yra V.Zelenskis, neabejoja „Politico“. Jis tapo figūra, kuria Europa ne tik pasitikėjo, bet ir žavėjosi bei seka ja.

„Pažiūrėkite, kaip Europos lyderiai, norėdami pasižymėti prieš rinkimus savo šalyse, lekia į Kyjivą fotografuotis su iškilmingai atrodančiu 44-erių vyriškiu, vilkinčiu dabar jau ikoniškus alyvuogių žalumo marškinėlius. Stovėdami šalia jo politikai trokšta būti matomi”, – blaivaus žvilgsnio nepraranda leidinys.

V. Zelenskis įtikino likusią Europą, kad jos ateitis yra susieta su Ukrainos ateitimi – tuo tikėjo nedaugelis prieš Rusijos invaziją vasarį.

Jo bendravimo įgūdžiai – pagrindas. Jo retorika griežtai atskleidžia Rusijos režimo, su kuriuo jo šalis kovoja, piktavališkumą, išsklaidydama didžiąją dalį Europos tikėjimo, ypač Berlyne ir Paryžiuje, kad Maskva gali būti partnerė.

Visa tai suteikia jam teisę priversti Europą daryti tai, ko V. Zelenskis nori. Jei jis nori ginklų, jis juos gauna, net jei tai reiškia, kad reikia pakeisti ilgalaikę Vokietijos politiką jų neparduoti. Jei jis nori sankcijų, jis jas gauna, net jei tai reiškia, kad Europa išgyvena energijos krizę ir atšiaurią žiemą, kai dujų kainos yra aukštos.

Nesvarbu, ar tai būtų sėklos, sunkvežimiai ukrainietiškiems grūdams gabenti ar nuliniai tarifai – prašymai greitai pasirašomi. Jam netgi pavyko pramušti Ukrainos kaip kandidatės į ES statusą, kuris buvo įšaldytas nuo 2013 m.

Minėto portalo naujausioje informacijoje rašoma: „Tik pažiūrėkite, kaip Europos lyderiai bėga į Kyjivą nusifotografuoti su triumfuojančiu 44 metų vyru, vilkinčiu dabar jau ikoniškais žalios lyg alyvuogių spalvos marškinėlius. Stovėdami šalia jo politikai nori būti pastebėti. V. Zelenskis įtikino Europą, kad jos ateitis yra susijusi su Ukraina. Mažai kas tuo tikėjo iki Rusijos invazijos vasarį“.

Iš viso į reitingus pateko 28 politikai. Tarp jų – Italijos ministras pirmininkas Giorgia Maloni, Vokietijos ekonomikos ministras Robertas Habeckas, Suomijos premjerė Sanna Marin ir kiti. Čia vieta buvo ir V. Putinui, bet tik „metų nevykėlio“ skiltyje. Kaip pažymėjo „Politico“, jo svajonė apie „didžiąją Rusiją“, vargu, ar išsipildys.

Savo kreipimesi V. Zelenskis padėkojo už savo šalies laisvę kovojantiems Ukrainos piliečiams, taip pat „visiems draugams Europoje, kurie padeda išlaikyti stabilumą“.

„Tikiu, kad ukrainiečiai ir kitais metais bus įtakingiausi, bet jau nusistovėjus taikai“, – sakė Ukrainos prezidentas.

UNIAN primena, kad garsusis britų žurnalas „Time“ Ukrainos prezidentui ir „Ukrainos dvasiai“  suteikė „Metų žmogaus“ titulą . Žurnalistai pažymėjo, kad V. Zelenskis liko su savo žmonėmis per visą invaziją. O okupantai niekada nepasiekė savo tikslų.

V. Zelenskis pelnė titulą iš „Financial Times“. Portalas Ukrainos prezidentą apibūdino kaip „Ukrainos žmonių drąsos ir atsparumo kovojant su Rusijos agresija įkūnijimą“.

Holivudo aktorius, kino režisierius, scenaristas ir prodiuseris Seanas Pennas įteikė V. Zelenskiui savo „Oskaro“ statulėlę kaip tikėjimo Ukrainos pergale simbolį.

Kaip rašo „Politiko“, JAV prezidentas Joe Bidenas (Džo Baidenas) per vaizdo konferenciją su sąjungininkais sakė, jog amerikiečių žvalgybos duomenys rodo, kad Rusija karinius veiksmus prieš Ukrainą pradės vasario 16 dieną.

Baltųjų rūmų nacionalinio saugumo patarėjas Jake'as Sullivanas (Džeikas Salivanas) penktadienį irgi perspėjo, kad Rusija gali pradėti įsiveržimą dar prieš pasibaigiant Pekino žiemos olimpinėms žaidynėms, kurios truks iki vasario 20 dienos.

Naujienų agentūra „Bloomberg“, remdamasi „su padėtimi susipažinusiais pareigūnais“ nurodė, kad „bet kokie veiksmai gali prasidėti jau antradienį“, bet pridūrė, kad „galutiniai Rusijos ketinimai nežinomi“.

Vis dėlto, anot „Politico“, „europiečiai leido suprasti padėtį vertinantys kitaip“.

Du Europos diplomatai išsakė dar skeptiškesnį požiūrį, o vienas iš jų pareiškė, kad jie „vis dar atsisako priimti tai už gryną pinigą“.

Leidinys rašo, kad Jungtinės Karalystės atstovė teigė, kad Londonas kitaip interpretuoja žvalgybos duomenis, susijusius su prognoze, kad Rusija karinius veiksmus pradės vasario 16 dieną.

„Du Europos diplomatai išsakė dar skeptiškesnį požiūrį, o vienas iš jų pareiškė, kad jie „vis dar atsisako priimti tai už gryną pinigą“, – pridūrė „Politico“.

„Tikėtina, kad žvalgybos duomenys dėl vasario 16-osios yra neapdoroti ir nėra bendras Jungtinių Valstijų vertinimas. Tai gali paaiškini didelį atotrūkį tarp prognozių, kada Putinas atakuos – jeigu iš viso tai padarys“, – konstatavo leidinys.

Rekordinis pirkinys

"Politico" ištakos siekia 2007-uosius, kai Robertas L.Allbrittonas nusprendė sukurti naują žiniasklaidos priemonę, kuri daugiausia dėmesio skirtų Kapitolijaus kalvai ir jos prieigoms. Kas vyksta JAV galios centre? Ką galvoja, ką planuoja, ką daro ir ką galvos, planuos bei darys pagrindiniai JAV politikos scenos veikėjai? Į visus šiuos klausimus ir turėjo atsakyti "Politico".

Praėjus dešimtmečiui, R.L.Allbrittonas prisiminė, kad anuomet klausė savo nuojautos, kuri kuždėjo, kad skaitmeninėje eroje atvers naujų žiniasklaidos verslo galimybių. Apsispręsdamas dėl "Politico" jis sako vertinęs šį žingsnį kaip kuklų postūmį kelyje į nežinomą tikslą.

Nuojautą iš dalies, matyt, galima paaiškinti tuo, kad R.Allbrittonas nebuvo naujokas žiniasklaidos versle. Jo tėvas Joe Allbrittonas, iš pradžių užsiėmęs nekilnojamuoju turtu, finansais, vėliau specializavosi būtent žiniasklaidos versle. Vienturtis sūnus gavo ne tik gerą išsilavinimą, bet ir anksti įsitraukė į tėvo verslo reikalus: dalyvaudavo dalykiniuose susitikimuose, kuriuose, be kita ko, pažino ir verslo bendravimo kultūrą.

Po studijų R.L.Allbrittonas pradėjo karjerą šeimos versle, užėmė daugiausia vadovaujamąsias pozicijas. Tėvui sunkiai susirgus, jam teko perimti vadovavimą ir šeimai priklausančiam "Riggs Bank".

Kai 2005 m. jis pardavė "Riggs Bank", dairėsi į televizijos kompanijas, kurias ketino parduoti "New York Times", tačiau galiausiai nusprendė pinigus investuoti į savo svajonę – politikos elitui skirtą žiniasklaidą. Kad investuotų į "Politico", 2014 m. R.L.Allbrittonas pardavė kompanijos "Sinclair Broadcast Group" akcijas.

Kongreso ritmu

Šiandien koncernas leidžia Vašingtone nemokamai platinamą laikraštį "Politico" (apie 40 000 egz. tiražu), kuris gali būti prenumeruojamas ir už JAV ribų. Leidinys pasirodo penkis kartus per savaitę Kongreso sesijos metu ir vieną kartą per savaitę jam atostogaujant. Tarp žurnalistų – žinomi televizijos apžvalgininkai ar buvę tokių aukščiausios lygos žiniasklaidos žaidėjų, kaip "Washington Post", "Financial Times", darbuotojai.

Be to, kas du mėnesius pasirodo "Politico" žurnalas. Leidžiami ir regioniniai Niujorko, Naujojo Džersio ir Floridos variantai, o nuo 2015 m. pavasario – ir Europai skirtas "Politico". Jo leidyboje nuo pat pradžių dalyvavo garsusis žiniasklaidos koncernas iš Vokietijos "Axel Springer Verlag". "Politico Europe", turintis biurų Paryžiuje, Londone ir Berlyne, kartais lyginamas su pirmtaku "European Voice", leistu 1995–2015 m.

Iš pradžių "Politico" vardą užsitarnavo būtent Vašingtone platinamas laikraštis, tačiau vėliau pagreitį ir svarbą įgavo ir  virtualieji produktai: portalai politico.com, politico.eu, protocol.com. "Politico" naujienlaiškiai – ne menkaverčiai laiškai, kurie paprastai nugula adresatų pašto dėžutės skiltyje "Nepageidaujami laiškai". Juose pateikiamos naujienos nuo energetikos iki žemės ūkio, mokesčių, technologijų ir prekybos dėl operatyvumo ir svarbos niekada nelieka be atgarsio. 2020 m. buvo įkurtas į informaciją iš IT, finansų technologijų rinkos orientuotas leidinys "Protocol".

Rizika pasiteisino

Neseniai tapo žinoma, kad R.L.Allbrittonas parduoda "Politico" Vokietijos koncernui "Axel Springer SE", kuriam, be kitų, priklauso ir tokie žiniasklaidos milžinai kaip "Die Welt", "Bild", "Business Insider". Sandorio sumos šalys neatskleidžia, tačiau "Wall Street Journal" minėjo 1 mlrd. JAV dolerių (už "Politico" ir "Protocol"). Tai bus didžiausias Vokietijos koncerno pirkinys aštuntąją dešimtį skaičiuojančioje bendrovės istorijoje.

Sandoris iš tiesų išskirtinis. Pirmiausiai tuo, kad atsargiais sprendimais pagarsėję europiečiai šįkart ne ieško investuotojų užatlantėje, bet patys perka amerikietišką produktą. Antra, žurnalistikos produktas perkamas tuomet, kai socialiniai tinklai ir jų žvaigždės skelbiasi baigią nukonkuruoti žurnalistus.

Atsakingas informacijos rinkimas, jos analizė, – visa tai tebėra gyva, aktualu, svarbu ir labai vertinga, nepriklausomai nuo to, ar galutinis produktas yra klasikinis, popierinis, ar skaitmeninis leidinys.

Galiausiai pats pirkinys paneigia skeptikų kalbas, esą profesionalioji žiniasklaida nebėra nei visuomenine, nei verslo prasme tokia vertinga kaip buvo baigiantis XX a. Ką jau kalbėti apie tokią žurnalistikos virtuvės subtilybę kaip "Politico" rašinių apimtis. Tuo metu, kai žiniasklaidos verslo teoretikai ir praktikai aktyviai propagavo trumpų apimčių tekstus, rinkos naujokai siūlė skaityti ilgus tekstus, žurnalistų žargonu vadinamas paklodėmis. Nuo pirmųjų dienų "Politico" dirbantys aukščiausios klasės žurnalistai sėkmingai paneigė XXI a. pradžioje įsigalėjusį požiūrį, esą šiuolaikiniai nuolat skubantys žmonės neskaito ilgų tekstų. Svarbiau nei apimtis, yra rašinio turinys ir jo adresatas, savo pavyzdžiu sako "Politico".

"Politico" sėkmės istorija rodo, kad atsakingas informacijos rinkimas, jos analizė, – visa tai tebėra gyva, aktualu, svarbu ir labai vertinga, nepriklausomai nuo to, ar galutinis produktas yra klasikinis, popierinis, ar skaitmeninis leidinys.

Būsimieji šeimininkai "Politico" vadina "sėkmingu XXI a. žiniasklaidos naujovių lyderiu". Koncerno "Axel Springer" generalinis direktorius Mathias Döpfneris interviu "Handelsblatt" minėjo, kad "Politico" pelno marža – 30 proc., t.y. gerokai didesnė nei įprasta žiniasklaidoje.

"New York Times" duomenimis, bendrovės metinė apyvarta siekia 200 mln. dolerių. "Politico Europe", kurio pagrindinė būstinė yra Briuselyje, 2019 m. ėmė duoti pelno. Galima drąsiai sakyti, kad ES, ir ne tik, politikai kiekvieną savaitę naujo "Politico Europa" numerio laukia kaip XX a. pradžios aistringieji Didžiosios Britanijos žirgų lenktynių lošėjai, skubėję išvysti savųjų žirgų pasiekimus.

Ne dydis, bet įtaka

Žurnalistiniu požiūriu "Politico" turinys ne ypač novatoriškas. Kaip ir anksčiau, čia vertinama informacija, siekiama, kad ji būtų išskirtinė, kuo išsamesnė ir kuo operatyviau sužinoma. Klasikiniai tyrimai, tiek platesnei auditorijai skirtos, tiek labai specifinės informacijos pateikimas, – tai "Politico" ir kelių šimtų koncerne dirbančių žurnalistų sėkmės paslaptis.

Tačiau svarbi šio verslo dedamoji – gausi duomenų bazė ir specializuota informacija, skirta politikos, verslo, finansų elitui, kuris nori operatyviai gauti viešai neatskleistą, preciziškai surinktą informaciją ir yra pasirengęs už ją sumokėti. Praėjus keliems mėnesiams nuo leidinio įsteigimo, "Politico" pradėjo platinti rytinius, o vėliau ir vidurdienio naujienlaiškius su išskirtine informacija "Playbook". Jos abonentai – šimtai tūkstančių lobistų, politikų, žurnalistų, valdžios institucijų atstovų.

2010 m. rinkai pasiūlytas nauja platforma – "Politico Pro". Apie 100 žurnalistų abonementams pateikia rašinius pačiomis įvairiausiomis temomis. Nepaisant nemenkos kainos – kai kurie paketai kainuoja penkiaženkles sumas – "Politico Pro" nestokoja prenumeratorių, jų ratas praktiškai nekinta, o pajamos sudaro žymią dalį "Politico" pajamų.

"Mūsų misija nėra turėti didžiausią auditoriją, – kartą yra pasakęs R.L.Allbrittonas. – Mūsų tikslas – turėti įtakingiausią auditoriją." Siekdama šio tikslo komanda turėjo ne tik konkuruoti su ilgus veiklos metus skaičiuojančiais leidiniais, bet ir apskritai pakilti į kitą lygą.

Į kitą lygą kyla ir Vokietijos koncernas, vis labiau įsitvirtinantis JAV. Vokietijos bendrovei iki šiol jau priklausė žiniasklaidos bendrovė "Insider", naujienlaiškių platforma "Morning Brew" ir rinkos tyrimų bendrovė "Emarketer".

28 vietų sąraše, į kurį įtraukiami labiausiai savo sprendimais ir veiksmais kitus metus paveiksiantys ir pasižymėsiantys žmonės, lietuvei atiteko 27 vieta.

Ji pristatoma kaip užsienio talentas iš Lietuvos.