„(Aliaksandro – BNS) Lukašenkos režimas jau nužudė penkis Baltarusijos politinius kalinius: Iharį Ledniką, Vitoldą Ašuraką, Vadimą Krasko, Alesį Puškiną, Mikalajų Klimovičių“, – penktadienį žurnalistams sakė baltarusių opozicionierė.

„Ir jis toliau žudo – įkalintieji lėtai žudomi kalėjimuose“, – pridūrė ji.

S. Cichanouskaja ir keliolika aktyvistų penktadienį priešpiet surengė protesto akciją prie Baltarusijos ambasados Vilniuje, siekdami atkreipti dėmesį į įkalintus kolegas. Baltarusių opozicija skaičiuoja, kad tokių yra apie pusantro tūkstančio.

Praėjo metai, kai pastarąjį kartą buvau susisiekusi su savo vyru. Nuo tada – tyla.

„Praėjo metai, kai pastarąjį kartą buvau susisiekusi su savo vyru. Nuo tada – tyla. – kalbėjo moteris. – Gavau tik anoniminį laišką, kad jis mirė.“

S. Cichanouskajos vyras Siarhejus įkalintas dar 2020-aisiais, kai paskelbė ketinantis siekti Baltarusijos prezidento posto.

Pasak jos, jau metus susisiekti nepavyksta ir su kitais žinomais kalinčiais aktyvistais: Marija Kolesnikova, Viktoru Babaryka, Maksimu Znaku, Ihariu Losiku.

„Atimta galimybė susisiekti yra tam tikra kankinimo forma. Ji veikia ne tik mūsų politinius kalinius, bet ir jų šeimas“, – sakė S. Cichanouskaja.

Buvusi A. Lukašenkos varžovė per 2020 metais vykusius prezidento rinkimus tvirtino, kad Rusijos opozicijos lyderio Aleksejaus Navalno mirtis turėjo išjudinti tarptautinę bendruomenę, bet kol kas girdimas tik „pasmerkimas ir susirūpinimas“.

Ji paragino Jungtines Tautas kuo sparčiau spręsti šį klausimą, nes jis – humanitarinis, o ne politinis.

„Turime imtis veiksmų, kad išvengtume tolesnių tragedijų. Žmonių kankinimas kalėjimuose turi liautis“, – sakė opozicionierė.

S. Cichanouskajos teigimu, baltarusių opozicijos atstovai su Vakarų šalimis svarstė, kaip išlaisvinti bent dalį įkalintųjų, tačiau kol kas nesėkmingai.

„Mes kreipėmės į popiežių, politikus, diplomatus, bet iki šiol net nežinome, ko nori režimas. Lukašenkos režimui politiniai įkalinimai nėra problema. Mes turime padaryti, kad tai būtų jų problema, ir tada jie patys ieškotų galimybių, kaip apsikeisti (įkalintaisiais – BNS)“, – kalbėjo ji.

Pasak S. Cichanouskajos, tam reikia daugiau politinės valios, būtinos sankcijos ir didesnis spaudimas Minsko režimui.

Po prezidento rinkimų 2020-aisiais Baltarusijoje kilo protestų banga, tačiau nuo 1994 metų šaliai vadovaujančio A. Lukašenkos režimas brutaliai numalšino visas nepaklusnumo apraiškas. Dalis opozicionierių sulaikyti arba buvo priversti palikti šalį.

Vakarų valstybės šiuos rinkimus laiko suklastotais.

Baltarusija, kuriai nuo 1994 m. vadovauja autoritarinis prezidentas Aliaksandras Lukašenka, beveik ketverius metus brutaliai susidoroja su žmonėmis, kurie dalyvavo 2020 m. vykusiuose dideliuose protestuose prieš režimą.

„Visoje šalyje vyksta sulaikymai, – savo tinklalapyje nurodė „Viasna“. – Tarp jų yra buvusių politinių kalinių, kurie buvo paleisti, bet liko Baltarusijoje.“

Po masinių 2020 m. vykusių protestų iš Baltarusijos pabėgo šimtai tūkstančių žmonių, kurie daugiausiai patraukė į kaimyninę Lenkiją, tačiau taip pat į Lietuvą. Baltarusija, kurios saugumo tarnybos pavadinimas nuo sovietmečio nėra pakitęs ir ji vis dar vadinama KGB, persekioja likusius kitaminčius.

„KGB darbuotojai masiškai vyksta pas politinių kalinių ir buvusių politinių kalinių artimuosius“, – perspėjo „Viasna“ ir paragino režimą pasmerkusių asmenų šeimas „pasirūpinti savo saugumu“.

„Viasna“, kurią įkūrė įkalintas Nobelio premija apdovanotas aktyvistas Alesis Bialiackis, skaičiuoja, kad Baltarusijoje yra 1 415 politinių kalinių.

Apie sulaikymus pranešta prieš vėliau šią savaitę numatytą A. Lukašenkos ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino susitikimą.

Egzilyje gyvenanti Baltarusijos opozicijos lyderė Sviatlana Cichanouskaja perspėjo dėl „dar vienos kratų ir masinių sulaikymų bangos Baltarusijoje“. „Režimo banditai taikosi į buvusius politinius kalinius ir šiuo metu kalinamų asmenų šeimas“, – socialiniame tinkle „X“ (buvusiame tviteryje) parašė ji.

2020 m. Baltarusijoje vykę protestai kilo po to, kai A. Lukašenka buvo apkaltintas suklastojęs rinkimų rezultatus. Opozicija sako, kad balsavimą iš tikrųjų laimėjo S. Cichanouskaja.

Režimui brutaliai susidorojus su protestais, S. Cichanouskaja pasitraukė iš šalies.

Jos bendražygė Maryja Kalesnikava nusprendė likti Baltarusijoje ir suplėšė savo pasą, kai ją buvo bandoma priverstinai deportuoti. Ji šiuo metu atlieka 11 metų laisvės atėmimo bausmę. Manoma, kad jos sveikatos būklė kalėjime smarkiai pablogėjo.

Daug metų izoliuota Baltarusija tapo dar labiau atsiskyrusi, kai A. Lukašenka leido Maskvai naudotis Baltarusijos teritorija vykdant invaziją į Ukrainą.

Viena iš grupės advokatų Maria Alejandra Poleo (Matija Alechandra Poleo) naujienų agentūrai AFP sakė, kad kol kas išlaisvinti aštuoni amerikiečiai ir 13 venesueliečių, įskaitant Luke'ą Alexanderą Denmaną (Liuką Aleksandrą Denmaną) ir Airaną Berry (Eraną Berį), kurie buvo nuteisti 20 metų kalėti dėl įvairių kaltinimų, įskaitant terorizmą, susijusių su nesėkmingu bandymu gegužę „įsiveržti“ į Venesuelą.

Kaip pranešė Užsienio reikalų ministerija, protestas pareikštas Rusijos ambasados Lietuvoje laikinajam patikėtiniui Aleksanderiui Elkinui.

„Lietuvos URM pasmerkė tokius Rusijos veiksmus dėl monumentų – paminklo ir kryžiaus, skirtų Lietuvos ir Lenkijos tremtiniams ir politiniams kaliniams pagerbti pašalinimo iš jų buvimo vietos. Tokie kryptingi Rusijos veiksmai neteisėtai šalinant represuotiems asmenims, tremtiniams skirtus paminklus ir pagarbos ženklus negali būti vertinami kitaip nei istorinės tiesos ir totalitarinio režimo aukų atminimo niekinimas“,  – pažymi URM.

Tai jau antras toks incidentas per kelis mėnesius. Balandžio pabaigoje Rusijos ambasados laikinasis patikėtinis taip pat buvo iškviestas į ministeriją dėl Rusijos Permės srityje nugriauto paminklo ten palaidotiems tremtiniams iš Lietuvos ir Lenkijos.

„Mes saugom virš šimto tūkstančių baudžiamųjų bylų politinių kalinių, tai pavardžių iš šitų bylų nėra skelbiama kol kas, nes jų nėra dar sutvarkyta, kitais metais planuojam paskelbti pavardes žmonių, kuriems užvestos buvo baudžiamosios bylos“, – BNS kalbėjo K. Remeika.

Taip jis atsakė paklaustas, kodėl tarp kovo pabaigoje svetainėje „Elektroninis pavardžių archyvas“ paskelbtų sovietmečiu numatytų ištremti žmonių pavardžių nėra įtraukta politinių kalinių.

Šioje interneto svetainėje buvo paskelbtos pavardės žmonių, kurie į numatytų ištremti asmenų sąrašus buvo įrašyti 1941 ir 1945–1953 metais.

Archyve saugomi sąrašai yra išlikę nepilnai, o kai kuriuose sąrašuose yra nedaug informacijos.

Jeigu ji yra viešai paskelbta, tai jis gali ją pasižiūrėti, jeigu byla ten neskelbiama, jis gali kreiptis į skaityklą ir užsisakyti tą bylą ar dokumentą.

Anot K. Remeikos, internetiniame archyve paskelbus pavardes per pirmąją savaitę svetainė peržiūrėta per 800 tūkst. kartų, ji bent porai dienų buvo „užlūžusi“.

„Pamažu mažėja (susidomėjimas svetaine – BNS), bet skambučių sulaukiam pakankamai daug ir kreipimųsi elektroniniu paštu pakankamai daug“, – sakė jis.

Norintiems gauti bylą pagal rastą pavardę K. Remeika siūlė elektroninės skaityklos puslapyje pasitikrinti, ar ji paskelbta viešai ir prieinama skaitmeniniu formatu.

„Jeigu ji yra viešai paskelbta, tai jis gali ją pasižiūrėti, jeigu byla ten neskelbiama, jis gali kreiptis į skaityklą ir užsisakyti tą bylą ar dokumentą, o kitas kelias – parašyti prašymą archyvui arba užsisakyti kopiją, arba užsisakyti informaciją apie save“, – pridūrė jis.

Pasak Lietuvos ypatingojo archyvo direktoriaus pavaduotojo, iš saugomų 1,35 mln. bylų, šiuo metu dar nėra suskaitmeninta 10 proc.

„Tai tiesiog mes skaitmeninam pačias populiariausias bylas, kurias skaitytojai užsakė, siekiant apsaugoti nuo fizinio jų sudėvėjimo, kai pastoviai vartomi puslapiai“, – kalbėjo jis.

Paklaustas, ar planuojama didinti skaičių bylų, kurios būtų prieinamos internetu, K. Remeika kalbėjo, kad tokia galimybė reali, jeigu būtų didinamas finansavimas.

„Mes turim savo galimybes, tai jeigu būtų finansavimas, tai mes galime ir didinti tą skaitmeninimą, bet finansavimo nėra ir kiek yra, kokius pajėgumus turim pagal turimą finansavimą, tiek ir skaitmeninam“, – sakė jis.

Svetainė „Elektroninis pavardžių archyvas“ sukurta įgyvendinant Lietuvos kultūros tarybos iš dalies finansuotą projektą.

„Svarbiausia parodyti solidarumą. Kaip tai daryti, kokių konkrečių veiksmų imtis, jau patys (Lietuvos – BNS) politikai ieškos veiksmingiausių mechanizmų, kurie padėtų palaikyti baltarusius, ginti jų teises ir laisves“, – penktadienį po susitikimo su Lietuvos Seimo pirmininke Viktorija Čmilyte-Nielsen žurnalistams sakė N. Pinčuk.

Ji pasakojo, kad su įkalintu vyru per pusantrų metų, kai jis buvo sulaikytas, matėsi vieną kartą – pernai lapkritį. Šis pasimatymas truko valandą, ryšį su sutuoktiniu ji palaiko daugiausia laiškais.

„Žinios apie jį gana šykščios. (...) Ryšį palaikome laiškais, tačiau susirašinėjimas ne visuomet yra reguliarus, kai kada laiškai prapuola. Be to, laiškuose jam draudžiama rašyti apie kalinimo sąlygas, negalima rašyti apie tarptautinę padėtį ir politinę situaciją. Iš esmės rašyti galima tik buities temomis. Net ir tada ne visi laiškai pasiekia adresatą“, – pasako N. Pinčuk.

Ji vylėsi, kad Nobelio premijos laureato įkalinimas padės tarptautiniu mastu atkreipti didesnį dėmesį į visus politinius kalinius Baltarusijoje ir palengvinti jų padėtį.

I. Gelūno / BNS nuotr.

N. Pinčuk sakė, kad susitikdama su užsienio šalių politikais nori atkreipti demokratinių valstybių dėmesį į „tragišką, sunkią situaciją, kurioje šiuo metu yra baltarusių tauta“.

„Šiuo atveju reikia skirti baltarusių tautą nuo Baltarusijos valdžios. Baltarusijos žmonės 2020 metais vienareikšmiai pasisakė už laisvą, demokratinę ateitį. Tik ta jų viltis buvo užgniaužta. Ir šiandien šalyje gniaužiamos menkiausias laisvės siekis, už kiekvieną žodį gana griežtai baudžiama“, – tvirtino ji.

Ir šiandien šalyje gniaužiamos menkiausias laisvės siekis, už kiekvieną žodį gana griežtai baudžiama.

„Mano svarbiausias noras, kad pasaulis žinotų, kas vyksta Baltarusijoje, koks teroras ten vykdomas prieš savo tautą“, – kalbėjo N. Pinčuk.

Ji pabrėžė, kad Baltarusijos žmonės palaiko kariaujančius ukrainiečius ir nepritaria Rusijos agresijai.

Kovo pradžioje Minsko teismas Nobelio taikos premijos laureatui A. Bialiackiui skyrė dešimties metų įkalinimo bausmę.

Baltarusijos pagrindinės teisių gynimo grupės „Viasna“ duomenimis, jos įkūrėjas 60-metis A. Bialiackis nuteistas už kontrabandą ir „veiklą, kuria šiurkščiai pažeidžiama viešoji tvarka“.

A. Bialiackis kaltintas kontrabanda gabenęs į Baltarusiją grynuosius pinigus, kuriais esą finansuota opozicinė veikla.

Byloje taip pat figūruojantiems A. Bialiackio bendražygiams Valiancinui Stefanovičiui bei Uladziui Labkovičiui skirta atitinkamai devyneri ir septyneri metai kalėjimo.

Nė vienas jų nepripažino kaltės.

Šį nuosprendį pasmerkė Vakarų valstybių vyriausybės. Jų teigimu, ši byla aiškiai politiškai motyvuota.

A. Bialiackis įkalintas po 2020 metais vykusių masinių demonstracijų prieš režimą, kilusių autoritariniam prezidentui Aliaksandrui Lukašenkai vėl pasiskelbus prezidento rinkimų laimėtoju. Tarptautinė bendruomenė šiuos rinkimus laiko suklastotais.

Padedamas Rusijos vadovo Vladimiro Putino, A. Lukašenka susidorojo su opozicijos judėjimu, įkalindamas savo kritikus arba priversdamas juos pasitraukti į tremtį.

A. Bialiackis, V. Stefanovičius ir U. Labkovičius sulaikyti nuo 2021-ųjų liepos.

A. Bialiackis buvo vienas iš trijų praėjusių metų Nobelio taikos premijos laureatų kartu su Rusijos ir Ukrainos žmogaus teisių grupėmis.

Teisių gynimo grupės „Viasna“ duomenimis, šiuo metu Baltarusijoje yra 1454 politiniai kaliniai.

Nikaragvos vyriausybė vienašališkai nusprendė paleisti 222 įkalintus asmenis, – sakė pareigūnas, sutikęs kalbėti su anonimiškumo sąlyga. – Kai kurie iš šių asmenų praleido kalėjime daugelį metų, daugelis jų – už tai, kad naudojosi pagrindinėmis laisvėmis, siaubingomis sąlygomis ir be galimybės pasinaudoti tinkamu teismo procesu.“

D. Ortega tvirtino, kad už 2018 metų gatvės protestų, kurie, jo teigimu, buvo sąmokslas jį nuversti, stovi įkalinti jo oponentai ir kiti asmenys. Nuo to laiko, kai Nikaragvos saugumo pajėgos smurtu numalšino tuos antivyriausybinius protestus, dešimtys tūkstančių žmonių pabėgo į užsienį.

Amerikiečių pareigūnas nurodė, kad JAV padėjo išlaisvintus asmenis nugabenti į JAV, kur jie dėl humanitarinių priežasčių bus lygtinai įleisti į šalį dvejiems metams.

Pareigūnas sakė, kad JAV vyriausybė masinį paleidimą laiko teigiamu Nikaragvos žingsniu. Pareigūnas teigė, kad visi iš Nikaragvos išvykę asmenys tai padarė savanoriškai ir atvykę į JAV gaus medicininę ir teisinę pagalbą.

JAV valstybės sekretorius Antony Blinkenas (Entonis Blinkenas) ketvirtadienį pagyrė Nikaragvos įvykdytą daugiau kaip 200 politinių kalinių paleidimą ir teigė, kad tai gali atverti kelią dialogui su Vašingtono priešininku prezidentu Danieliu Ortega.

„Tai, kad Nikaragvos vyriausybė paleido šiuos asmenis, iš kurių vienas yra JAV pilietis, yra konstruktyvus žingsnis sprendžiant žmogaus teisių pažeidimų šalyje problemą ir atveria duris tolesniam Jungtinių Amerikos Valstijų ir Nikaragvos dialogui susirūpinimą keliančiais klausimais“, – sakoma A. Blinkeno pareiškime.

Nikaragvos vyriausybė šio paleidimo nepatvirtino.

Buvęs Nikaragvos ambasadorius prie Amerikos valstybių organizacijos Arturo McFieldsas (Arturas Makfildsas) džiaugėsi paleidimu, kurį, pasak jo, jam patvirtino JAV valstybės departamentas.

Anot A. McFieldso, „tai retai pasitaikantis masinis [kalinių] išlaisvinimas“. Jis dėkojo kalinių šeimoms už tai, kad jos niekada nepalūžo.

Kai kurių paleistų kalinių šeimos nariai taip pat patvirtino, kad kaliniai skrido į Vašingtoną.

Opozicijos lyderio Felixo Maradiagos (Felikso Maradiagos) žmona Berta Valle (Berta Valė) sakė, kad Valstybės departamentas jai pranešė, jog jos vyras yra lėktuve.

Paskutiniais Nikaragvos opozicijos duomenimis, buvo laikomi 245 „politiniai kaliniai“. Iš karto nebuvo aišku, kas nebuvo paleisti.

2021 metais pradžioje D. Ortega suaktyvino politinių oponentų persekiojimą, norėdamas pasigerinti padėtį prieš tų pačių metų lapkritį vyksiančius prezidento rinkimus. Saugumo pajėgos suėmė septynis potencialius pretendentus į prezidento postą, o D. Ortega per rinkimus, kuriuos JAV ir kitos šalys pavadino farsu, iškovojo ketvirtą kadenciją iš eilės.

Nikaragvos teisėjai nuteisė kelis opozicijos lyderius, įskaitant buvusius aukšto rango valdančiojo sandinistų judėjimo pareigūnus ir buvusius pretendentus į prezidento postą, laisvės atėmimo bausmėmis už „sąmokslą pakenkti nacionaliniam vientisumui“.

Atsižvelgdami į prastas sąlygas liūdnai pagarsėjusiame El Čipotės kalėjime ir kituose kalėjimuose, taip pat į kai kurių opozicijos lyderių amžių, giminaičiai baiminosi, kad šios bausmės gali būti mirties nuosprendžiai.

Hugo Torresas (Hugas Toresas), buvęs sandinistų partizanų vadas, kadaise vadovavęs reidui, kuris padėjo išlaisvinti iš kalėjimo tuometinį sukilėlį D. Ortegą, mirė laukdamas teismo. Jam buvo 73 metai.

Šią savaitę Nikaragvos teisėjai taip pat nuteisė kalėti penkis katalikų kunigus už sąmokslą ir melagingos informacijos skleidimą. Iš karto nebuvo žinoma, ar kuris nors iš jų buvo tarp paleistų į laisvę.

Kaip pranešama, S. Cichanouskaja už akių bus teisiama sausio 17 dieną.

40-metei gresia daugybė kaltinimų, įskaitant kaltinimus valstybės išdavyste, sąmokslu užgrobti valdžią antikonstituciniu būdu ir ekstremistinės organizacijos kūrimu bei vadovavimu jai.

„Neseniai Aukščiausiasis „teismas“ paskelbė, kad ketina nagrinėti man iškeltą baudžiamąją bylą man nedalyvaujant. Jau sakiau, ką manau apie šiuos „teismus už akių“. Tai yra pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių pažeidimas. Todėl neleisiu, kad toks „teismas“ prieš mane vyktų ir nesulauktų dėmesio“, – sakoma platformoje „Telegram“ paskelbtame S. Cichanouskajos pareiškime.

„Aš ir mano komandos teisininkai neketiname užmerkti akių prieš neteisėtumą ir režimo tarptautinių sutarčių nepaisymą. Kaip ir visi kaltinamieji, turiu teisę žinoti, kuo esu kaltinama, gauti dokumentų kopijas, dalyvauti procese ir turėti advokatą“, – sakė ji.

S. Cichanouskaja nurodė, kad šią savaitę kreipėsi į Minsko miesto teismą ir informavo, kad ketina pasinaudoti savo teise į advokatą. Taip pat ji sakė pranešusi Minsko ir Baltarusijos respublikinei advokatų kolegijoms norinti susisiekti su jai paskirtu gynėju ir susitarti dėl pozicijos.

„Puikiai suprantu, kur tai veda. Vadinamasis gynėjas niekuo nepadės, o vadinamasis teisėjas ištrauks popieriaus lapą su nuosprendžiu, kuris sutaps su prokuroro reikalavimais“, – tęsė ji.

„Tačiau neapsiribosiu viešais pareiškimais apie mano teisių pažeidimus. Juk ateityje įrodymai bus ne politiniai pareiškimai, o konkretūs dokumentai, liudijantys, kaip ir kas Baltarusijoje pažeidė žmonių teises. Visus neteisėtus veiksmus apskųsiu iki pat tarptautinių žmogaus teisių apsaugos mechanizmų“, – sakė opozicijos lyderė.

Minske pirmadienį prasidėjo penkių buvusio didžiausio Baltarusijos nepriklausomo naujienų portalo Tut.by darbuotojų, kuriems pateikti keli kaltinimai, įskaitant mokesčių vengimą ir „nesantaikos kurstymą“, teismas, o praėjusią savaitę – žmogaus teisių organizacijos „Viasna“ įkūrėjo ir vieno iš praėjusių metų Nobelio taikos premijos laureatų Alesio Bialiackio bei kelių jo bendražygių teismas.

2020 metų rugpjūtį Baltarusijoje paskelbus, kad rinkimus vėl laimėjo nuo 1994 metų šaliai vadovaujantis autoritarinis prezidentas Aliaksandras Lukašenka, šalyje kilo masiniai protestai.

Opozicija ir Vakarų šalys šių rinkimų nepripažįsta laisvais bei teisingais.

S. Cichanouskaja, tuo metu buvusi politikos naujokė, rinkimuose susigrūmė su A. Lukašenka, užsiregistravusi kandidate vietoje savo vyro.

Dabar ji Baltarusijos opozicijai vadovauja iš Lietuvos, o jos vyras Siarhejus Cichanouskis atlieka 18 metų įkalinimo bausmę. Kaltinimus jam jo šalininkai vadina politiškai motyvuotais.

Baltarusijos valdžia į opozicijos demonstracijas sureagavo itin griežtomis priemonėmis: milicija sulaikė dešimtis tūkstančių žmonių, tūkstančiai protestuotojų teigė patyrę jėgos struktūrų pareigūnų smurtą. Svarbiausi opozicijos veikėjai buvo įkalinti arba priversti palikti šalį, nepriklausomų žiniasklaidos priemonių redakcijos apieškotos, o jų žurnalistai – areštuoti.

„Viasna“ duomenimis, Baltarusijoje yra daugiau kaip 1 400 politinių kalinių.

Barnaulo mieste gimęs V. Miliauskas baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą, dirbo konstruktoriumi, vėliau – Lietuvos mokslų akademijos Puslaidininkių fizikos instituto Konstravimo biuro vedėju, taip pat Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje, Vilniaus politinių kalinių ir tremtinių bendrijoje, Vilniaus miesto savivaldybėje, buvo ilgametis ilgametis savivaldybės tarybos narys.

Už dalyvavimą organizuojant tarptautinį Kongresą „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“, Visuomeninį Tribunolą bei tarptautinę mokslinę antikomunistinę konferenciją „Vilnius 2005“, V. Miliauskas apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.

„Simboliškai reikšminga, kad šiandien per gatvę nuo Baltarusijos ambasados, nuo Minsko režimo atstovybės Lietuvoje mes atidengiame, atidarome šią freską, piešinį, skirtą A. Bialiackio kovai už laisvę, jo, kaip asmens, visą savo gyvenimą pašventusio Baltarusijos demokratijai, laisvei, jo kovos įprasminimui“, – žurnalistams trečiadienį sakė užsienio reikalų viceministras Mantas Adomėnas.

Meno kūriniui pasirinkta vieta – šalia Baltarusijos ambasados, tapusios A. Lukašenkos režimo represijų simboliu. A. Bialiackio portretas į ambasadą žvelgs nuo kitapus gatvės esančios Simono Daukanto progimnazijos fasado.

Pasak viceministro, ši iniciatyva yra dalis politinių, diplomatinių ir komunikacinių veiksmų programos, kuriais siekiama išlaisvinti politinius kalinius, taip pat „užtikrinti, kad jie galėtų vykdyti savo pilietinę ir politinę veiklą taip, kaip visose demokratinėse, laisvuose visuomenėse vyksta“.

P. Peleckio / BNS nuotr.

„Ir tai kartu žinia pasaulio visuomenėms, kad negalime sau leisti pamiršti tų 1425 ir kitų tūkstančių bei milijonų Baltarusijos žmonių, kurie pačiame Europos centre negali džiaugtis laisvės teikiamais privalumais“, – pažymėjo jis.

Ši idėja mane sužavėjo kai tik išgirdau. Kai buvo paklausta, ar galim pavaizduoti A. Bialiackio portretą kažkur netoli ambasados, priešais ambasadą. Aš labai užsidegiau ir pradėjau ieškot galimybių tą padaryti.

Baltarusijos demokratijos ir žmogaus teisių aktyvistų pasipriešinimą A. Lukašenkos režimui primenantį kūrinį sukūrė meno laboratorijai „Kiaurai sienas“ vadovaujanti dailininkė monumentalistė Lina Šlipavičiūtė-Černiauskienė, o jį įgyvendino gatvės menininkų kolektyvas „Gyva grafika“.

„Ši idėja mane sužavėjo kai tik išgirdau. Kai buvo paklausta, ar galim pavaizduoti A. Bialiackio portretą kažkur netoli ambasados, priešais ambasadą. Aš labai užsidegiau ir pradėjau ieškot galimybių tą padaryti“, – sakė L. Šlipavičiūtė-Černiauskienė.

„Manau, kad svarbu ne tik paliesti politinį lygmenį, bet paliesti kiekvieną žmogų, praeivį užkalbinti, kad jis susimastytų ir tuo pačiu palaikyti tą Baltarusių bendruomenę kuri Lietuvoj gyvena“, – teigė neofreskos autorė.

Kūrinio atidengime dalyvavusi Alena Masliukova sakė, kad su A. Bialiackiu užaugo viename mieste, kartu mokėsi tame pačiame universitete, vėliau dirbo organizacijoje „Viasna“, tęsiančioje darbą užsienyje.

„Galbūt dėl to, kad keliame didelę grėsmę politiniam Lukašenkos režimui, jis tiesiog išveja žmones iš Baltarusijos. Mes čia atvykome Alesio prašymu. Galbūt mes irgi nebūtumėme palikę tėvynės. Norime, kad Baltarusija taptų demokratiška ir laisva, mes tęsime Alesiaus darbus“, – kalbėjo moteris.

Pasak jos, A. Bialiackis „paaukojo savo laisvę dėl visos tautos laisvės“.

„Šią freską būtų teisinga pirmiausia pamatyti mokykloje, kurioje mokėsi Alesis, ant universiteto, kuriame jis studijavo, sienų, galbūt ir ant Minsko miesto sienų. Esame labai dėkingi Lietuvai ir kiekvienam Lietuvos piliečiui už tai, kad jie padarė tą, ko negalėjo padaryti baltarusiai“, – pridūrė ji.

Projektą inicijavo Užsienio reikalų ministerija, idėją palaikė A. Bialiackio įkurta organizacija „Viasna“. Kaip pranešė URM, leidimus kūrinio atsiradimui suteikė Vilniaus miesto savivaldybė ir Kultūros paveldo departamentas.

„Viasna“ atstovas Siarhejus Sysas atkreipė dėmesį, kad freska bus atgręžta į Baltarusijos ambasadą. Jis taip pat dėkojo organizaciją priėmusiai Lietuvai, leidžiančiai „toliau kovoti už žmogaus teises ir daryti viską, kas įmanoma, šioje sudėtingoje situacijoje“.

„A. Bialiackis savo laisvės kaina sugebėjo likti Baltarusijoje, sugebėjo apsaugoti nuo represijų praktiškai visą kolektyvą, esantį įvairiose valstybėse, bet daugiausia – Vilniuje (...). Tegu Alesis žiūri, tegu visi žmonės mano, kad Nobelio premijos laureatas veikia ir tokiu būdu, čia, Vilniaus centre“, – kalbėjo S. Sysas.

Baltarusių žmogaus teisių gynėjui Alesiui Bialiackiui kartu su Rusijos žmogaus teisių organizacija „Memorial“ ir Ukrainos žmogaus teisių organizacija „Pilietinių laisvių centras“ šiemet skirta Nobelio taikos premija.