Paroda skirta Lietuvos ir Lenkijos valstybių atkūrimo šimtmečiui.

Valdovų rūmų direktorius Vydas Dolinskas žurnalistams sakė, kad A. Mickevičius yra „viena tampriausių (Lietuvos ir Lenkijos – BNS) istorinių ir kultūrinių atminties jungčių“.

„Švenčiame valstybės atkūrimo šimtmetį, už kurį kovoti kvietė A. Mickevičius ir pats kovojo“, – kalbėjo V. Dolinskas.

Pasak jo, paroda „savotiška ir sunki“, nes norint ją suprasti, reikia pažinti ir patį A. Mickevičių, ir būti skaičius „Poną Tadą“.

Visa ekspozicija užima apie 500 kvadratinių metrų plotą, lankytojams numatoma parodyti per 250 autentiškų unikalių ir tipologiškai skirtingų eksponatų iš bemaž 30 Lenkijos ir Lietuvos paveldo institucijų: muziejų, bibliotekų, archyvų, privačių kolekcijų ir kt.

Paroda padalyta į dvi dalis, viena skirta pačiam poetui, kita – jo poemai.

Pasak parodos kuratoriaus Marijaus Uzorkos, dėmesys ir pačiam poetui skirtas siekiant supažindinti žmones su A. Mickevičiumi, nes nepaisant veiklos Lietuvoje, kai kurie vyresnės kartos lietuviai žino jį tiesiog kaip užsienio rašytoją.

Ekspozicijoje galima pamatyti ne tik patį rankraštį, bet ir jo rekvizitus – skrynutę, pagamintą „Pono Tado“ rankraščiui laikyti, rankinę, užrašinę, plunksną ir pieštuką.

Pats rankraštis gali būti eksponuojamas tik 180 valandų per metus itin menko apšvietimo sąlygomis, nes kitaip jis blunka.

Varšuvoje įsikūrusio A. Mickevičiaus instituto projektų vadovės Anetos Prasal-Wisniewskos (Anetos Prasal-Višnevskos) teigimu, paroda siekta parodyti ryšius, nuo seno jungiančius Lenkiją ir Lietuvą.

„Pasirodė, kad A. Mickevičius yra puikus tokio pasakojimo herojus“, – kalbėjo ji.

„Jei paklaustume paties A. Mickevičiaus, turbūt jis būtų labai patenkintas, kad rankraštis bus eksponuojamas čia, Vilniuje“, – tvirtino Vroclave esančio Nacionalinio Osolinskių instituto direktorius Adolfas Juzwenko (Aldofas Juzvenko).

Šiame institute ir saugomas „Pono Tado“ rankraštis.

A. Mickevičiui skirtos parodos atidarymo renginyje dalyvavo Lietuvoje viešintis Lenkijos vicepremjeras, kultūros ir nacionalinio paveldo ministras Piotras Glinskis.

Pats poemos „Ponas Tadas“ rankraštis laikomas nacionaline Lenkijos relikvija.

„Ponas Tadas“ parašytas 1834 metais. Tai paskutinis didelis A. Mickevičiaus kūrinys, parašytas emigracijoje. Epiniame pasakojime atskleidžiamas Lietuvos bajorų ir valstiečių gyvenimas, jų žygiai ir juokingi nutikimai, intrigos.

Jubiliejaus koncertui kolektyvas parengė premjerą – Zitos Bružaitės muzikinį epą „Nes ilgiuos tavęs“ pagal Adomo Mickevičiaus „Poną Tadą“.

„Sensta ne tas, kuris daug metų nugyveno, o tas, kuris senas širdy. Būna ir aštuoniolikmečių senukų. O „Jaunystė“ – ar jai šimtas, ar pusantro šimto metų bus, ji visada jauna“, – prieš premjerą Nacionaliniame Kauno dramos teatre sakė choro meno vadovė ir dirigentė Danguolė Beinarytė.

Šis choras yra laimėjęs Lietuvos liaudies kultūros centro apdovanojimą „Aukso paukštė“ kaip geriausias mėgėjų choras, 2013 m. jis tapo neprofesionalių Lietuvos suaugusiųjų chorų konkurso nugalėtoju ir iškovojo teisę ketverius metus vadintis geriausiu mėgėjų choru Lietuvoje.

Paklausta, ar yra chorinių kūrinių, neįkandamų „Jaunystei“, su šiuo kolektyvu 22 metus dirbanti D.Beinarytė atsakė: „Per didelį darbą viską galima padaryti“.

Patys choristai premjerinį kūrinį vadino išbandymu. „Atlikti Z.Bružaitės muzikinį epą – rimtas iššūkis. Bet mes daug dirbome ir jaučiamės šiam iššūkiui pasiruošę“, – tikino choro pirmininkas Edgaras Dulskis.

E.Dulskis pasakojo į choristų gretas įsijungęs po pirmo kurso. „Mokyklos laikais dainavau, ir tiems pirmiems studijų metams be dainavimo kažko trūko. Dabar netrūksta nieko“, – šypsodamasis užsiminė pašnekovas. Daugelis choristų kaip įspūdingiausius prisiminimus iš choro veiklos įvardija ne vien dalyvavimą televizijos projekte „Lietuvos balsai. Chorų „Eurovizija“, kai kas savaitę reikėdavo išmokti po naują muzikinį kūrinį ar koncertus „Žalgirio“, Klaipėdos, Šiaulių arenose – ir tradicinius valčių žygius.

„Šiltas, jaunas, smagus, per didelius siekius ir darbus išsiugdantis ištvermę laimingas jaunų žmonių kolektyvas, – šiais žodžiais D.Beinarytė apibūdina dabartinę „Jaunystę“. – Aišku, jis kartais būna pavargęs nuo mano moralų ir kitų pamokymų, bet iš tiesų „Jaunystė“ yra antroji šeima. Ne tik man, Birutei ar Petrui – mums visiems“.

Šiuo metu chore dainuoja per 50 KTU studentų ir alumnų. Naujais nariais choras pasipildo kiekvienais metais. „Vieni išdainuoja penkerius, kiti – dešimt ar daugiau metų. Tie, kurie suserga „Jaunystės“ liga, serga visą gyvenimą. Atėję studentais, patys sukuria šeimas, augina vaikus, paskui, žiūrėk, pas mus jau jų vaikai ateina“, – sakė choro meno vadovė.

Jos vadovaujami Kauno chorai keletą metų iš eilės laimėjo televizinius projektus „Chorų karai“.

Choro jubiliejaus išvakarėse atšventusi 45-ąjį gimtadienį, energingoji D.Beinarytė pastebi, kad tikras choras išsiskiria energija ir charizmatiškumu. „Solistas – individualybė, choras – daug individualybių viename katile. Jas suvienyti ne taip lengva, tačiau kai jos susivienija, turime tikrą chorą. Jo skleidžiama energija – visiškai kitokia, daug stipresnė nei vieno solisto“, – pasak D.Beinarytės, dėl šios energijos, persiduodančios net per televizoriaus ekraną, yra verta dirbti su chorais.