„Anksčiau buvo manoma, kad patelės negali apsiginti nuo vyriškosios lyties“, – teigė tyrimo autorė iš Berlyno gamtos istorijos muziejaus, daktarė Carolina Dittrich.

Tačiau tyrimai rodo ką kitą.

„Patelės nėra tokios pasyvios, kaip manyta anksčiau“, – sakė C. Dittrich.

Mokslininkai įdėjo varlės patiną į dėžę su dviem patelėmis – viena didele ir viena maža. Tada poravimasis buvo užfiksuotas vaizdo įraše, žurnale „Royal Society Open Science“ skelbė C. Dittrich ir daktaras Markas-Oliveris Rödelis.

Rezultatai atskleidė, kad nejudrumas – sustingimas ištiestomis rankomis ir kojomis, poza, primenanti negyvėlį, – pasireiškė 33 proc. visų patelių.

Anot mokslininkų, toks nejudrumas gali būti atsakas į stresą. Jie nustatė, kad tai dažniau pasitaikė mažesnėms, taigi ir jaunesnėms patelėms, o tai gali būti didesnio streso, kylančio dėl mažesnės reprodukcijos patirties, rezultatas.

Tačiau mokslininkai pripažįsta, kad, galimai, tokio elgesio tikslas – patikrinti patino jėgą ir ištvermę. Šie bruožai rodo, kad patinas yra stipresnis už varžovus, o tai padidina patelių išgyvenimo galimybes.

Britanijos Antarkties tyrimų programa (British Antarctic Survey, BAS) naudojosi palydovinėmis nuotraukomis, tirdama pingvinų koloniją, įsikūrusią Vedelio jūros Halio įlankoje. Paprastai ten kasmet peri iki 25 tūkst. pingvinų porų.

Mokslininkai nustatė, kad 2016 metais, kai neįprastai šilti ir audringi orai suskaldė jūrinį ledą, ant kurio pingvinai paprastai augina savo jauniklius, beveik visi mažyliai žuvo.

Panašiai nutiko iš 2017 bei 2018 metais.

BAS pranešė, kad Halio įlankos kolonija „beveik visiškai išnyko“.

„Pastarąjį dešimtmetį stebėjome šią ir kitas regiono populiacijas, naudodamiesi labai didelės raiškos palydovinėmis nuotraukomis“, – sakė BAS nuotolinių tyrimų specialistas Peteris Fretwellas (Piteris Fretvalas).

„Galime įvertinti populiacijas, remdamiesi žinomu grupių tankumu, kad patikimai apskaičiuotume kolonijos dydį, – pridūrė jis. – Šios nuotraukos aiškiai parodė katastrofinę veisimosi nesėkmę šioje vietoje per pastaruosius trejus metus.“

Toks visiškas nesugebėjimas sėkmingai susilaukti palikuonių šioje vietoje neturi precedento.

Vis dėlto tyrėjai atkreipė dėmesį, kad pingvinų kolonija, įsikūrusi ant netoliese esančio Dosono-Lambtono ledyno, „reikšmingai padidėjo“, todėl tikėtina, kad dalis Halio įlankos kolonijos paukščių migravo į kitą vietą, kur sąlygos perėti palankesnės.

BAS pingvinų ekspertas Philas Trathanas (Filas Treitanas) sakė, kad neįmanoma tiksliai nustatyti, ar jūros ledo skeldėjimą Halio įlankoje paskatino klimato kaita.

„Tačiau toks visiškas nesugebėjimas sėkmingai susilaukti palikuonių šioje vietoje neturi precedento“, – pabrėžė jis.

Imperatoriškieji pingvinai, stambiausi iš savo giminaičių, ypač išgarsėjo pasaulyje, kai 2005 metais buvo išleistas dokumentinis filmas „Migruojantys paukščiai 2: imperatoriaus kelionė“ (La Marche de l'empereur), vaizduojanti jų kasmetinį žygį per ledo platybes, taip pat 2006 metų animacinis filmas „Linksmos pėdutės“ (Happy Feet).

Vis dėlto šių paukščių populiacija, gyvuojanti Žemės pietiniame pakraštyje, tikriausiai sumažės iki 70 procentų, jeigu planetos klimatas toliau šils.

2015 metais paskelbtoje studijoje rekomenduojama šią rūšį įtraukti į Tarptautinę raudonąją knygą.

Tačiau greitai sode gali nelikti gyvūnų, kurie būtų už grotų.

Nes šį pavasarį daugelis žinduolių gavo kontraceptinių tablečių ir buvo atskirti nuo priešingos lyties atstovų, praneša LNK.

„Kad nesiveistų lūšys irgi yra vienai patelei panaudoti vaistai, kita pora jau yra sena. Labai gaila, kad neleido veisti snieginių leopardų, kurie yra labai reti, ant išnykimo ribos. Turime tris jaunus gyvūnus – dvi pateles ir patiną. Jų neveisiam ir dėl statybų“, – aiškino Plėšriųjų žinduolių skyriaus vedėja Angelė Grėbliauskienė.

Teigiama, kad gyvūnų zoologijos sode keliais procentais mažėja kiekvienais metais. Vienų nėra, kur laikyti, kitiems čia – netinkamos sąlygos.

Trečiadienį paskelbtoje studijoje sakoma, kad patelių įprotis suėsti patiną poruojantis galbūt išsivystė kaip evoliucinis prisitaikymas, užtikrinantis geresnes galimybes išgyventi šių vabzdžių palikuoniams.

Suėsdama patiną patelė užsitikrina, kad jis netgi žuvęs prisidės prie jauniklių išgyvenimo, pamaitindamas patelę ir aprūpindamas ją svarbiomis maistingosiomis medžiagomis.

„Lytinis kanibalizmas... padidina patino indėlį pratęsiant giminę“, – sakė Fredonijos mieste įsikūrusio Niujorko valstijos universiteto mokslininkas Williamas Brownas (Viljamas Braunas), vienas iš straipsnio, paskelbto JAV mokslo žurnale „Proceedings of the Royal Society B“, autorių.

Vykdydami šį tyrimą W. Brownas ir Australijoje įsikūrusio Macquarie (Makvorio) universtiteto mokslininkė Katherine Barry (Ketrin Bari) šėrė radioaktyviaisiais izotopais pažymėtų amino rūgščių turinčiu ėdesiu svirplius, kurie po to tapdavo maldininkų patinų grobiu.

Galiausiai plėšriesiems vabzdžiams būdavo leidžiama susiporuoti. Pusei patinų tas veiksmas būdavo paskutinis gyvenime, o gyvus likusius laiminguosius tyrėjai po poravimosi iškart atskirdavo nuo patelių.

Mokslininkai tyrinėjo, kaip radioaktyvūs baltymai pasklinda patelių kanibalių organizmuose ir pasiekia jų kiaušinėlius.

Patinus suėdusios patelės „subrandindavo daugiau kiaušinėlių po kanibalizmo akto“, – W.Brownas rašo elektroniniame laiške, kurį gavo naujienų agentūra AFP.

Didelė dalis iš patino organizmo pasisavintų amino rūgščių atitekdavo ne pačiai patelei, bet jos jaunikliams.

Gamtoje maldininkų patelės suėda patinus 13–28 proc. poravimosi atvejų, sakoma studijoje. Per poravimosi laikotarpį patinai gali sudaryti iki 63 proc. patelių ėdesio.

Pasak tyrėjų, tokia elgsena gali būti laikoma ekstremalaus patino tėvystės indėlio pavyzdžiu.

Lytiniu kanibalizmu vadinama elgsena, kai kurios nors rūšies patelė suryja patiną prieš poravimąsi, jo metu arba jam pasibaigus. Tokia ypatybė taip pat būdinga vorams, tarp jų juodosioms našlėms, ir skorpionams.

Kitaip negu maldininkų patinai, kurie gali poruotis daugiau negu vieną kartą ir su skirtingomis patelėmis, kol galiausiai kuri nors nužudo partnerį, kai kurie vorai poruojasi tik kartą gyvenime, nes jų lytiniai organai kopuliuojant pažeidžiami ir nebegali būti vėl panaudoti.

Nors banginiai, gibonai ir net pelės sugeba savitai dainuoti, įprastai žinduoliai nėra pajėgūs išdainuoti tokios sudėtingos kompozicijos melodijas, kaip gali paukščiai. Tačiau šikšnosparniai pasirodė besantys išimtis šiai taisyklei, ir gali sugeneruoti garsus, savo savybėmis panašius į paukščių.

Šie žinduoliai, žinomi dėl savo orientavimosi pasikliaujant klausa, o ne rega, taip pat ypatingi ir tuo, jog partnerius vilioja ne spalvotomis plunksnomis, ar kitais išvaizdos elementais, tačiau „dainavimu“.

Per trejų metų laikotarpį Teksaso A&M universiteto biologijos profesorius Mike Smothermanas įrašinėjo tūkstančių buldoginių šikšnosparnių, lakiojančių po universiteto futbolo stadioną, šauksmus ir 'dainas'. Jis atrado, jog šikšnosparnių patinai gali gana kūrybingai atkurti serenadas, turėdami skirtingus individualius 'dainavimo' stilius.

Viliojančias giesmes traukiančių šikšnosparnių sintaksę sudaro skirtingų tipų frazės ir skiemenys. Juos šie žinduoliai gali pakeisti, priklausomai nuo socialinio konteksto, tai kurdami skirtingus stilius.

Norėdamas suvilioti patelę šikšnosparnis turi veikti greitai. Praskrisdamas šikšnosparnis savo daina atkreipti patelės dėmesį privalo per vieną dešimtąją sekundės, patelei pro jį skriejant 9 metrų per sekundę greičiu. Jei pastaroji nusprendžia prisijungti prie patino, šis paįvairina savo dainą, kad pakankamai ilgai išlaikytų patelės dėmesį.

Deja, tačiau romantiškų duetų šikšnosparniai negali atlikti – dainavimas išskirtinai tik šikšnosparnių patinų savybė.