Pamenate, kiek, artėjant atkurtos Lietuvos valstybės šimtmečiui, buvo užsimota pastatyti paminklų? 26! Nesunku įsivaizduoti, koks būtų buvęs jų meninis lygis. Paminklas – ne greitukiškas žanras, jam atsirasti reikia logikos, logistikos ir visuomenėje išnešiotos idėjos.
O pas mus – kaip galva, taip idėja. Vos tik vieta atsirado, net niežti: nukėlėme Petro Cvirkos paminklą, jau jo vietoje siūlome statyti naują – Ukrainos vadovui Volodymyrui Zelenskiui. Gal idėjos sumanytojas humoristas Arūnas Valinskas tokį pokštą sumanė: įsivaizduokite, atvažiuoja V. Zelenskis, nukerpa sau skirto paminklo juostelę ir padeda gėlių sau po kojomis...
Kai netekome filosofo Leonido Donskio, jo atminimo įamžinimo pakete iškart atsirado priemonė – paminklas. Gerai, kad nesuskubta jos realizuoti, nes L. Donskį pažinojusieji tikina – intelektualas, eruditas, plataus akiračio mąstytojas anaiptol nebūtų apsidžiaugęs tokia jo paties transformacija.
Paminklas – ne greitukiškas žanras, jam atsirasti reikia logikos, logistikos ir visuomenėje išnešiotos idėjos. O pas mus – kaip galva, taip idėja.
Vilniuje verda aistros dėl Antano Smetonos paminklo. „Už“ ir „prieš“ barikadose drioksi patrankų šūviai, tačiau už fronto linijos pasigirsta ir nuosaikesnių svarstymų: o kodėl – paminklas, gal yra modernesnių būdų akcentuoti A. Smetonos veiklą kelyje į Lietuvos valstybės sukūrimą?
Vėlgi sostinėje planuojama statyti paminklą prieš dvylika metų mirusiam poetui, nacionalinės premijos laureatui Justinui Marcinkevičiui. Idėjų architektūrinio-skulptūrinio objekto konkursui laukiama iki vasario 15-osios. „Kuklumas, kuklumas ir dar kartą kuklumas. Tai bruožas, rodantis didelę vidinę žmogaus kultūrą, inteligentiškumą, talentą ir pagarbą kitiems“, – įdomu, ar bus prisiminta ši vertybinė Just. Marcinkevičiaus nuostata. Ar ir vėl išvysime postamentą?