Kodėl laivuose išnyko gydytojai?

Lietuvoje gydytojai laivuose nebuvo itin vertinami. Jų atlyginimai prilygo eilinio jūreivio darbo užmokesčiui. Prekybiniuose tolimojo plaukiojimo laivuose ir jūrų keltuose dirbęs gydytojas Pragiedrulis Velička teigė, kad nepriklausomoje Lietuvoje laivo gydytojo atlyginimas būdavo 1 000–1 200 litų su nemokamu maitinimu.

Anot jo, tolimojo plaukiojimo laivuose netgi mokėdavo šiek tiek geriau, nes prie to dar buvo ir 300 JAV dolerių dienpinigiai.

Trampiniuose laivuose gydytojai išnyko, kai tik buvo nuspręsta privatizuoti ir suskaidyta Lietuvos jūrų laivininkystė (LISCO). Jūrų keltuose gydytojų neliko, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą. P.Veličkos teigimu, įvertino, kad laivo gydytojui mokėti trečiojo šturmano etato atlyginimą būtų per brangu, todėl jų atsisakyta.

Tuomet jau klostėsi ir nepalanki situacija. Dėl mažo atlyginimo gydytojai nebenorėdavo eiti dirbti į laivus. P.Velička pripažino ir pats ne vieną kalbinęs eiti dirbti gydytoju į jūrų keltą.

Panašumas: P.Velička (dešinėje) viename iš bendrų pasirodymų su J.Sąlyga apie 1980 m. (P.Veličkos asmeninio archyvo nuotr.)

Iš jūros grįžus tik nedaugeliui gydytojų pavyko susirasti geresnes vietas. Anot P.Veličkos, laivų gydytojai buvo tarsi trečiarūšiai. Jiems reikėjo lankyti papildomus 180–200 valandų kursus. Grįžę iš laivyno dalis gydytojų tiesiog nuėjo dirbti į greitosios medicinos pagalbos automobilius.

Nekoks laivuose buvo ir aprūpinimas medikamentais. Prekiniuose laivuose kartais laivo kapitonas skirdavo pinigų papildomiems vaistams įsigyti būnant užsienio uostuose.

Jūrų keltuose aprūpinimas buvo kiek geresnis, tačiau laivybos kompanija ir čia taupydavo pinigus. P.Veličkai įsiminė atvejis, kaip viena laive susižeidusi ponia pamačiusi didelę adatą, nes tik tokiomis laivas buvo aprūpintas, atsisakė siūtis žaizdą, kad neliktų randų.

Audros ir karštligės laivuose

Galima pamanyti, kad dirbti jūrų keltuose, kurie plaukioja iš taško A į tašką B, yra didžiulė nuobodybė.

„Jūrų keltuose netgi buvo įdomiau nei tolimojo plaukiojimo laivuose. Keltuose sutikau daug įdomių žmonių. Jais plaukė ir sportininkai, ir aktoriai. Bendraudavau ir su užsieniečiais. Toks buvo laivo gydytojo darbas – pasitikti į keltą atėjusius žmones, pasikalbėti su jais, pasidomėti jų sveikata“, – pasakojo P.Velička.

Reisas: jūrų keltas grįžta į Klaipėdą. (Vidmanto Matučio nuotr.)

Jūrų keltuose dirbti gydytoju buvo nepalyginamai sunkiau. Laivui plaukiant darbo grafikas būdavo 24 valandos per parą. Dažnai ir naktį pažadindavo, nes virdavo ir naktinis gyvenimas.

Jūrų keltuose neretos būdavo girtų vairuotojų tarpusavio muštynės, kartais ir peštynės su keleiviais. Po jų gydytojui tekdavo ką nors siūti. Jis teigė savo lėšomis specialiai lankęs plastinės chirurgijos kursus. Juose kaip mokomoji medžiaga naudotos kiaulių kojos.

Anot P.Veličkos, nereti būdavo ir „baltosios karštligės“ atvejai po padauginto alkoholio. Įsiminė nutikimas, kaip į pirmą reisą sunkvežimiu važiavęs jaunuolis tiek pasigėrė, kad iš keleivių zonos žemyn galva nėrė į sunkvežimių denį. Vėliau paaiškėjo, kad jam skilo kaukolė.

Keleiviniame laive gydytojui tekdavo padėti žmonėms ir atsiradus jūros ligos simptomų. Gelbėdavo tabletės nuo jūros ligos. Audra ir bangavimas jūroje keldavo ir daugiau rūpesčių, ypač senesniuose keltuose, kurie neturėjo stabilizatorių. Laivui siūbuojant susižeisdavo ne tik keleiviai, bet ir laivo virtuvės darbuotojai, kartais ir kiti įgulos nariai. Įsiminė vienas nemalonus atvejis, kai pagyvenusi keleivė laivui siūbuojant „pasikabino“ ant metalinės muilinės krašto kajutės dušinėje.

Laivo gydytojui laivuose rūpesčių keldavo ir dūkstantys vaikai, kuriuos tėvai pamiršdavo įlipę ir atsipalaidavę kelte. Daugiausia dėmesio reikėjo vyresnio amžiaus žmonėms. Jiems, anot P.Veličkos, kildavo ir aukštas spaudimas, būdavo ir širdies ritmo sutrikimų, ir priešinfarktinių būsenų, ir venų trombozių. Įprasta, kad į laivą atėjusius vyresnius nei 70 metų žmones gydytojas stebėdavo atidžiau. Tokių žmonių būdavo nemažai. 70–80 metų vokiečiai vieni patys drąsiai su dviračiu leisdavosi į keliones plaukdami keltais.

Kartais rūpesčių gydytojui keldavo ir paties laivo įgulos nariai. Kas dėl alerginių odos bėrimų, o kas dėl odos ir nagų grybelinių ligų.

Įdomiausi keltų reisai

P.Veličkai gydytoju teko dirbti LISCO, o vėliau DFDS keltuose „Kaunas“, „Vilnius“, „Palanga“, „Patria“, „Gloria“. Dažniausiai gydytojai jūrų keltuose dirbdavo 4 mėnesių pamainą, kai kiti įgulos nariai keisdavosi kas mėnesį. Bet būdavo, kad ir gydytojas kartais dirbdavo tik mėnesį.

Jam labiausiai įsiminė maršrutas dar LISCO keltu „Palanga“ iš Klaipėdos į Stokholmą. „Keltas atplaukdavo į Stokholmą penktadienį ir stovėdavo iki sekmadienio. Su Švedijos sostine susipažinau išsamiai. Įspūdingas ir Stokholmo „Seamens club“. Ten keletą kartų, kaip kelto futbolo komandos gydytojas, dalyvavau varžybose su kitų laivų įgulų komandomis. Laisvalaikiu į klubą atvykdavau pažaisti bilijardo ar stalo teniso“, – prisiminė P.Velička.

„Palangos“ kelte gyvenimas virdavo ir šiam stovint uoste. Šeštadienio vakare kelte veikdavo baras. Į jį iš Stokholmo atvažiuodavo lietuvių. Alus kelte kainavo 3–4 litus, kai Stokholmo mieste – net 12. Kelte jis susipažino ir su Stokholmo lietuvėmis – dailiomis merginomis, kurios gyveno su jau solidaus amžiaus arabais.

„Ką mums daryti, jei švedai į mus nežiūri“, – guodėsi merginos.

Su grupe arabų ir lietuvių P.Velička buvo nuvykęs ir į diskoteką Stokholme. Taip pat buvo pasikėlęs ir į Stokholmo televizijos bokštą, iš kurio atsivėrė nuostabus vaizdas, pro žiūroną matėsi uoste stovinti „Palanga“.

Po pusantros paros LISCO keltai stovėdavo ir Vokietijos Kylio bei Švedijos Karlshamno uostuose.

„Viskas ėmė keistis, kai keltus galutinai perėmė Danijos DFDS kompanija. Buvau liudininkas, kaip Kylyje buvo uždažytas laivo „LISCO Gloria“ pavadinimas ir atsirado „DFDS Gloria“. Širdyje buvo graudus jausmas, net kepurę nusiėmiau tarsi kažką išlydėdamas...“ – prisiminė P.Velička.

Keltuose taip pat šis tas ėmė keistis. Ryte keltas atplaukdavo į Kylį, o vakare jau išplaukdavo atgal. Romantikos, kad atplaukęs dar galėdavai nuvykti ir į uostamiestį, beveik nebeliko.

Kurioziški atvejai

Pagal profesinę patirtį įpratęs stebėti ir analizuoti žmonių meilės ryšius, P.Velička teigė, jog keltuose jų buvo, bet ne itin daug. Įtakos turėjo ir tai, kad laivuose įgulos dirbdavo palyginti neilgai – keisdavosi kas mėnesį. Dažnai, net ir esant laive, dalis įgulos narių atplaukus į Klaipėdą galėdavo kelioms valandoms grįžti į namus.

„Pagrindiniai meilės santykiai jūrų keltuose užsimegzdavo tarp įgulos narių ir keleivius aptarnaujančio personalo. Kai kurie baigėsi „laimingai“ – vestuvėmis. Klaipėdoje esu sutikęs žmonių su vaikais, pažįstamų iš to laiko, kai dirbau keltuose“, – prisiminė P.Velička.

Buvo ir išskirtinių atvejų. Išgėręs alkoholio ir raminamųjų vaistų kajutėje korėsi kelto virtuvės šefę be atsako įsimylėjęs laivo virtuvės darbininkas.

P.Velička prisiminė, kad po šio incidento prie jo budėjo kelias valandas, dėjo kvėpavimo kaukę. Vėliau sužinojo, kad jaunuolio mama apkaltinusi įgulą, kad esą jos tai įvykę su sūnumi.

Plaukiojant keltais P.Veličkai nutikdavo ir kurioziškų atvejų. Vienas iš tokių, kai laive jį supainiojo su Jūrininkų ligoninės vyriausiuoju gydytoju Jonu Sąlyga. Priėjo vyriškis ir pakvietė padainuoti jo žmonai, kuri kelte šventė penkiasdešimtmetį. Už tai siūlė net 100 litų.

„Gal turėjome kokio nors panašumo, o gal todėl, kad ir aš, ir J.Sąlyga dažnai rodydavomės televizijos ekranuose – jis kaip pageidavimo koncertų dainininkas, aš – kaip Klaipėdos kabelinės televizijos laidos apie sveikatą vedėjas“, – prisiminė P.Velička.

Iš viso tokių atvejų tai ligoninėje, tai Klaipėdoje pasitaikė gal 10.

Kai alkoholis liejosi laisvai...

„Man patiko laivuose dirbti gydytoju, nors plaukiodami ir netapome turtuoliais. Pamačiau daug gražių vietų, sutikau įdomių žmonių. Jūra ir jūrinė sritis man tapo artima“, – prisipažino P.Velička.

Iš Klaipėdos jūrų keltais jis plaukė visomis tuo metu buvusiomis kryptimis – į Kylį, Karlshamną, Stokholmą. Taip pat turėjo kontraktą ir linijoje iš Rygos į Liubeką jūrų keltu „Vilnius“.

Visuose keltuose tiek jam gydytojui, tiek laivo įgulai didžiausią galvos skausmą kėlė sunkvežimių vairuotojai. Sakė netgi negalįs išskirti kokios nors krypties, kur situacija buvo geresnė. Kiek kitoks buvo plaukimas iš Klaipėdos į Stokholmą – ten vairuotojų nebuvo daug. Keltas būdavo pilnas keleivių ir įvairių incidentų jame taip pat netrūko.

„Laive bendraudavau ir su vairuotojais. Vienas „fūristas“ man aiškino, kad jie turi yra tradiciją įlipus į keltą susiskirstyti grupelėmis po penkis ir mesti burtus. Du kelte galės gerti, kiti trys ne, nes nuplaukus turės išvaryti ir jų mašinas“, – prisiminė P.Velička.

Apie vairuotojų girtuokliavimą laivuose žinojo tiek Švedijos, tiek Vokietijos policija. Ir reidus rengdavo, ir alkotesteriu kas antrą trečią vairuotoją tikrindavo, ir draudimus įvesdavo, pavyzdžiui, sekmadieniais ar savaitgaliais atplaukus keltui iš uosto neišleisdavo į kelius.

„Aš pykau ant keltų savininkų, barmenų, kad laisvai pardavinėja alkoholinius gėrimus „fūristams“, netgi tiems, kurie jau turėjo incidentų. Bet pinigai keltuose buvo svarbiau. Netgi tą, kuris naktį girtas krito į krovininį denį ir susitrenkė galvą, ryte pamačiau bare geriantį konjaką“, – prisiminė P.Velička.

Ne visur „fūristai“ buvo beviltiški. P.Velička prisiminė, kaip 2013 metais, savo noru iš Klaipėdos keltu „Kaunas“ plaukė į Zasnicą–Mukraną prieš uždarant šią liniją. Norėjo pamatyti Vokietijos Riugeno salą. Kelte buvo penki „fūristai“ ir nė vienas negėrė. Vaikinai iš Kretingos paaiškino, kad jie iš viso negeria, nes pagal sutartį iš karto būtų atleisti iš darbo.

„Vienas „fūristas“ mane pavežė iki Štralzundo. Nepakartojamas jausmas važiuoti šiuolaikinio sunkvežimio kabinoje, kai iš aukštai atsiveria puikūs pro šalį prabėgantys vaizdai“, – teigė P.Velička. Taip ir jo gyvenimo dalis laivuose prabėgo greitai, įdomiai, su daugybe įsimintinų vaizdų.

Į laivus saugumiečiai neleido

P.Velička labiau žinomas kaip gydytojas dermatovenerologas, parašęs knygas apie sveikatą, grožį, seksą, venerines ligas – „Lietuviško sekso metamorfozės“ (2005 m.), „Jūrininkai ir seksas“ (2006 m.). Mažiau jis viešai pristatytas kaip laivyno gydytojas, į reisus ėjęs 10 metų.

Apie gydytojo darbą laivyne išgirdo dar Kauno medicinos institute 1974 m., kai gydytojai iš Jūrininkų ligoninės pristatė laivyno gydytojų specializaciją. Jo kurso draugai Rimas Simonavičius, Algis Rakauskas susidomėjo – abu po 40 metų dirbo laivuose. P.Velička taip pat norėjo į laivyną. Suprato, kad jo ten neleis – abu jo seneliai ir mamos sesuo gyveno JAV. Užsirašė, bet sulaukė įdėmaus KGB tyrimo ir neigiamo atsakymo. Tai pakenkė ir tėvui, kuris buvo Melnragės žvejų artelės vadovas.

Su laivyno gydytojais buvo problema. Įvairūs gastrolieriai iš Vilniaus ar Kauno „per blatą“ mielai eidavo į gerus prekybinius laivus. Niekas nenorėjo dirbti žvejybos bazėse ar traleriuose, nes beveik neišlipdavo į krantą. Todėl ir reikėjo specializuotų laivyno gydytojų, kuriuos būtų galima siųsti ten, kur reikia.

Vieta: į Klaipėdos uostą įplaukia keltas „Vilnius“, kuriuo kaip laivo gydytojui, dar esant „DFDS LISCO“, teko plaukioti ir P.Veličkai. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Vidaus ligų arba terapeuto specializaciją turėjęs P.Velička 1975 m. gavo paskyrimą į Klaipėdos odos ir venerinių ligų dispanserį. Sakė, kad laikinai, bet užtruko ilgam. Čia prasidėjo pažintys ir su ligomis, kurios plinta lytiniu keliu. Tarp jo pacientų buvo ir jūrininkų, ir uosto prostitučių, ir panelių iš anuomet garsios Klaipėdos 16-osios divizijos gatvės.

1980 m. jis perėjo į Klaipėdos miesto ligoninę, tapo profilaktinių medicininių apžiūrų kabineto vedėju.

Gydytojus laivuose apkalbėdavo

Ilgametis Jūrininkų ligoninės Jūros medicinos centro vedėjas Romualdas Skačkauskas į laivus einančių gydytojų klausdavo: ko nori – užsidirbti ar pamatyti pasaulį? Šį klausimą išgirdo ir P.Velička, kai jau būdamas 40 metų, po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1992 m. pagaliau galėjo dirbti laivuose.

Atlyginimai laivyno gydytojų nelepino. Oficialiai laisvoje Lietuvoje laivyno gydytojo alga buvo tūkstantis litų. Prie jų dar 300 JAV dolerių dienpinigių. Nemaža dalis gydytojų laivuose uždarbiavo papildomai. Krovinius iš laivo kartu su jūreiviais krovė ir P.Velička. Gydytojams toks darbas buvo ir patyčių vieta. Jūreiviai aukštesnės laivo kastos žmonėms buvo negailestingi. Manė, kad laivo gydytojai laive yra „baltosios apykaklės“, neturintys darbo, tik besitrainiojantys.

P.Velička pripažino, kad į laivus ėjo norėdamas pamatyti pasaulį, rinkti medžiagos knygoms, kurių idėjos jau sukosi galvoje. Į pirmą 4 mėnesių reisą 1992 m. Klaipėdos transporto laivyno transportiniu refrižeratoriumi „Plutonas“ išplaukė paėmęs 4 mėnesius atostogų.

Šeima: P.Velička kelte „Gloria“ 2006 m. su šeima – žmona Rima, dukromis Greta ir Silvija, kurios jau 10 metų gyvena JAV, o jis pasiryžo užbaigti savo gyvenimą Lietuvoje. (Asmeninio archyvo nuotr.)

„Reisas buvo panašus į tai, ką knygose aprašė Jackas Londonas. Patyriau jūreivių ir bocmano apkalbas, kai Kanados uoste už 30 dolerių papildomai kroviau su jais šaldytų silkių pakuotes. Tyčiojosi iš buvusio gydytojo, kuris su jais dirbo ir pabėgo. Aš stengiausi ir laikiausi, nors nesitreniravus 8 valandas kilnoti pakuotes po 30 kilogramų, po to po aštuonių valandų ir vėl tą patį daryti nelengva. Maždaug per savaitę, kol iškrovėme laivą, numečiau 10 kilogramų“, – prisiminė P.Velička.

Iš to reiso įsiminė ir tarakonai, kurie laive lakstė gaujomis. Teko juos nuodyti laivo virtuvėje užsidėjus dujokaukę.

Nigerijos Lagoso uoste šalia laivo plūduriavęs lavonas. Iškviesta policija nenorėjo imti ir pasakė: „Sumokėkite – išvešime.“ Jūreiviai su vietiniais gyventojais muilą ir kondensuotą pieną mainydavosi į įvairius daiktus – medines kaukes, netgi vietinį viskį, nuo kurio keli jūrininkai apsinuodijo.

Įspūdį padarė kava, sambo ir seksu dvelkiantis Brazilijos Santoso miestas.

„Vakare Santose tarsi Georgo Bizet operoje „Karmen“ – susimaišiusios įvairių tautybių žmonių masės. Europiečiai populiarūs – prie jų kimba ir juodukės, ir net nėščios panelės. Prostitucijos verslas klesti. Ėjau pasižiūrėti į vieną striptizo barą, kur už 20 dolerių rodė miuziklą su nusirengimu“, – pripažino P.Velička.

Striptizo klubo vilionės

Argentinos Buenos Airėse įplaukiant į uostą išvydo parduotus Lietuvos vidutinius žvejybos tralerius. Išplaukiant matė, kaip uždažomi jų lietuviški pavadinimai.

„Iš laivo iškrovus kalmarų pakuotes po 30 kilogramų, argentiniečiai atnešė dovanų po dėžę vyno. Kapitonas pakvietė mane jo pasiimti. Nešuosi, o laive jau daug kas girti. Ant laivo denio net antrasis kapitono padėjėjas išsidrėbęs“, – prisiminė P.Velička.

Jis nebesurado nė vieno įgulos nario, su kuriuo galėtų išgerti vyno. Teko gerti vienam, sveikinantis su Čiombe. Taip vadinosi laive buvęs rudas katinas. Jis šlapindavosi ant kilimų, todėl nė pas vieną jūrininką ilgiau neužsibūdavo. Globoti katiną buvo atėjusi laivo gydytojo eilė.

Nostalgija: dabar jau sudegęs jūrų keltas „Lisco Gloria“ paliko pėdsaką ir prisiminimus P.Veličkos gyvenime (2004 m.). (Asmeninio archyvo nuotr.)

Buenos Airėse įsiminė ir karališkas klubas raudonųjų žibintų kvartale, į kurį užsuko naktį.

„Prietema. Šoka striptizą. Žmonių nedaug. Mūsų, kelių jūrininkų, neišvarė. Užsisakiau kokakolos ir 40 gramų likerio „Mary’s tear“. Prie manęs prisėdo tamsiaodė, padėjo ranką ant šlaunies. Pakvietė eiti su ja už 100 dolerių. Kai atsisakiau, paprašė šampano. Užsakiau jai kokakolos“, – pasakojo P.Velička. Išsižioti privertė barmeno atnešta 150 JAV dolerių sąskaita.

Paaiškino, kad po vidurnakčio kas valandą kainos kyla. P.Velička sakė turėjęs tik 100 JAV dolerių. Priėjęs šeimininkas guodė, kad svečias įkliuvęs per naivumą ir nežinojimą, pavaišino „Mary’s tear“. Sutaręs su juo, kad kaip užstatą už trūkstamus 50 JAV dolerių priims striukę. Taip ji ir liko Argentinoje.

„Kitą dieną prie laivo pamačiau policiją. Pagalvojau, kad pas mane dėl to klubo. Paaiškėjo, kad Murmansko laivo kapitono sūnus naktį bare šaudė iš revolverio. Policija pagalvojo, kad mūsų jūrininkas. Suskaičiavo visus laive buvusius žmones“, – prisiminė P.Velička.

Revolveriai Argentinos turguje buvo pardavinėjami legaliai. Lietuvos laivo jūreiviai jų prisipirko. 1992 m. Lietuvoje siaučiant reketui, organizuotiems nusikaltimams, jie turėjo paklausą.

„Revolverių taiklumą jūreiviai išbandė laive jau plaukiant jūroje – šaudė į pasidarytus taikinius denyje“, – prisiminė P.Velička.

Argentinoje jūreiviai po 1 dolerį pirko 90 laipsnių stiprumo puslitrinius „Pure“ spirito butelius. Juos po 10 JAV dolerių pardavinėdavo rusų jūrininkams, kai iš jų laivų atviroje jūroje imdavo krovinius. Kildavo ir problemų, nes jūrininkams nusigėrus nebebūdavo kam iš laivo į laivą perkrauti krovinius.

Lietuvių atrasta Amerika

Kitas P.Veličkos reisas buvo 1993 m. vienu iš LISCO kapitonų klasės laivų. Jie dar vadinosi rusų kapitonų vardais, nors juose jau buvo Lietuvos vėliava.

Trys reisai iš Suomijos į Ameriką su rusišku metalu, o atgal tuščiomis. Įsiminė, kad Šv. Lauryno upėje praplaukiant laivui speciali įranga ant kranto groja laivo vėliavos šalies himną. Neįprasta buvo Kanadoje išgirsti Lietuvos himną.

Nuostabūs vaizdai – Šv. Lauryno upė, Kvebekas, Monrealis, Ontarijo ežeras, Torontas, Erio ežeras, Klivlandas, Detroitas. Toliau Hurono, Aukštutiniu ežeru iki Duluto. Kol laivas buvo iškraunamas, P.Velička keliavo po JAV.

„Daug žmonių iš Lietuvos plūdo į Ameriką. Čikagoje lietuviams darė nemokamas operacijas. Kai kurie tautiečiai Amerikoje jau buvo spėję pasišiukšlinti. Prisistačius gydytoju iš laivo, mane priėmė lietuvių bendruomenė Čikagoje, daviau interviu lietuvių radijui „Margutis“, – pasakojo P.Velička.

Jam įsiminė ir apsilankymas JAV Toledo mieste netoli Detroito. Einant keliu jį sustabdė policija. Kai sužinojo, kad jūrininkas iš Lietuvos ir nori pamatyti muziejų, pasisiūlė pavežti.

„Keistokai atrodė, kai du policininkai iš šonų mane lydėjo iki muziejaus. Pristatė, kad čia gydytojas iš Lietuvos, kuri neseniai atgavo nepriklausomybę, laivo. Vienas iš policininkų buvo norvegų kilmės, žinojo, kas vyksta Europoje“, – prisiminė P.Velička.

Vienas iš reisų atgal vos nesibaigė tragiškai. Atlante – didžiulis štormas su 6–7 metrų bangomis. Jos užpildavo laivą ir ant denio pritvirtintas jūrininkų Amerikoje nusipirktas mašinas. Dvi ar tris paras laivas neplaukė, o tik laikėsi prieš bangas.

Iš JAV jūrininkai veždavosi ne tik automobilius, bet ir džinsus, batus, kitas prekes (daugiausia pardavimui). P.Velička teigė suradęs ir kelių aukštų muzikos prekių parduotuvę, kur įsigijo originalių plokštelių.

Viduržemio regiono stebuklai

Trečiąjį reisą P.Velička rinkosi pats, norėjo pakliūti į Viduržemio jūros regioną, pamatyti Akropolį, Jeruzalę, piramides.

Viskas pavyko, bet buvo ir nuotykių. Graikijoje iki Atėnų 80 kilometrų važiavo autobusu. Vairuotojas JAV dolerių neėmė, vežė už cigarečių bloką. Atgal važiuojant taksistas atvežė iki Graikijos karinės bazės ir paleido. Dar 8 kilometrus iki laivo teko eiti pėsčiomis.

Įsiminė 1994 m. Odesa, kur laivas užsuko paimti konteinerius su emigruojančių žydų turtu. P.Velička norėjo pamatyti garsųjį Odesos turgų „privoz“. Iš uosto važiavo nemokamu autobusu kaip silkių statinėje. Vietinis pasisiūlė palydėti jį iki „privoz“, bet pats į jį eiti atsisakė, paaiškino, kad gali ir nušauti.

Nustebino Odesos kainos. Restorane prie operos teatro pietūs kainavo 2–3 dolerius, o baltai apsirengęs čigonų ansamblis specialiai lietuviams pagal užsakymą dainavo už 5 JAV dolerius. Klaipėdos restoranuose tuo metu tai kainuodavo apie 20 JAV dolerių.

Iš Odesos – reisas į Izraelio uostą Ašdodą. Jame pilna treningais apsirengusių emigrantų iš Rusijos. Rusakalbis su septinviečiu mersedesu nuvežė ir iki Jeruzalės. Paaiškino, kad šioje mašinoje yra sėdėjęs ir garsus aktorius, dresiruotojas Jurijus Nikulinas su papūga. Kainos Izraelyje jau ne odesietiškos. Kelionė į Jeruzalę kainavo 100 JAV dolerių.

Viduržemio jūroje įvyko ir įsiminęs incidentas, kai atvykęs naujas kapitonas davė dėžę degtinės. Vyko išgertuvės, muštynės, jūreiviui iš Kretingos lūžo koja. Laivo kapitonas gavo pravardę Smirnov vodka.

„Egipto Deimetos uoste jūrininką nuvežiau į ligoninę daryti rentgeno nuotrauką. Laukiame valandą, dvi, ateina arabas ir sako, kad ligoninėje nėra rentgeno aparato. Sužinojome, kad Deimetoje yra Anglijoje mokslus baigęs traumatologas. Jis turėjo nešiojamą rentgeno aparatą. Vertėsi lyg ir privačia praktika, ko Lietuvoje dar nebuvo. Suradome jį apšiurusio gyvenamojo namo pirmame aukšte gražiai įrengtame kabinete. Peršvietė, uždėjome gipsą“, – prisiminė P.Velička.

Emigrantai plastmasinėse žarnose

1995 m. reisas jau su LISCO miškavežiu. Iš Sankt Peterburgo – į Viduržemio jūros regioną. Tas pats jau žinomas Egipto uostas Deimeta, kuris įsiminė ilgam. Laivą uoste areštavo. Paaiškėjo, kad Sankt Peterburge pakrovė blogą medieną ir tik 20 proc. viršuje geros. Areštuotą laivą pastatė prie krantinės šalia supuvusių grūdų krūvų.

„Vakare iš laivo prie grūdų matydavome žiurkių armijas. Plūdo jos ir į mūsų laivą. Dėjome skydus. Vakare pakeldavome trapą, bet vis tiek kažkaip patekdavo į laivą. Naktį jūreiviui įkando į ausį“, – prisiminė P.Velička.

Stovint laivui areštuotam, keliems jūrininkams pavyko nusigauti apie 100 kilometrų iki Kairo, aplankyti piramides. Rizikavo, nes, sulaikius laivą, įgula privalėjo būti jame. Anot P.Veličkos, Egipte buvo daug sukčių. Prie piramidžių vienas arabas surinko pinigus už jų lankymą ir dingo. Atėjo rinkti kitas. Apgaulė vyko ir su kupranugariais. Įkyriai siūlo sėsti ant jų. Apveda kelis ratus ir paprašo 100 dolerių. Nesumokėsi – kvies policiją.

„Po šios viešnagės pasakiau sau, kad į Egiptą daugiau gyvenime kojos nekelsiu“, – prisipažino P.Velička.

Tuo nuotykiai nesibaigė. Maždaug po dviejų savaičių laivui nuėmus panaikinus, jis užsuko į Maroką. Žinojo, kad Afrikos šalyse reikia saugotis emigrantų, kurie plūsta į laivus. Kaskart išplaukiant iš Afrikos uostų laivas būdavo nuodugniai apžiūrimas. Išplaukiant iš Maroko taip pat apžiūrėjo laivą. Jau esant atviroje jūroje jame pasirodė du marokiečiai.

„Lyg kokios gyvatės buvo įsirangę ir slėpėsi ant denio sukrautose plastmasinėse šlangose, todėl jų nepastebėjome“, – sakė P.Velička.

Uždarė juos į atskirą kajutę, maitino, gydytojas rūpinosi jų sveikata. Po poros mėnesių atplaukus į Sautamptono uostą jie nepastebimai išlipo iš laivo. Įgula juos sugaudė dar uoste, sugrąžino į laivą. Iš įniršio jūreiviai net apkūlė. Jei būtų pakliuvę anglams, greičiausiai laivą būtų areštavę. Toliau marokiečiai vėl plaukiojo, kol laivas grįžo į Maroką ir šios šalies valdžia sutiko juos paimti, už tai pareikalavusi 15 tūkst. JAV dolerių. Bendrovė pinigus sumokėjo, kad jais atsikratytų.

Atsipalaidavimas jūrų keltuose

Paskutinieji laivai, kuriais kaip gydytojas dar plaukiojo P.Velička, 2002–2006 m. buvo danų DFDS kompanijos keltai „Vilnius“ iš Rygos į Liubeką, „Lisco Patria“ iš Klaipėdos į Karlshamną ir „Lisco Gloria“ iš Klaipėdos į Kylį. Įgulos keltuose keisdavosi kas mėnesį, o gydytojai juose dirbdavo 3–4 mėnesius.

Kelte „Vilnius“ gydytojams rūpesčių keldavo vaikai. Keltuose tėvai atsipalaiduodavo, o vaikai lakstydavo po laivą, būdavo, kad pargriūdavo, susižeisdavo.

Gydytojui reikėdavo pasidomėti, kiek kelte yra senyvo amžiaus žmonių. P.Veličkai įsiminė atvejis su 92 metų vokiečiu. Jis plaukė į Rygą ir turėjo atgalinio reiso bilietą į Liubeką.

„Užkalbinau žmogų. Sakė, 1941 m., kai tarnavo Vokietijos armijoje, kariniu laivu buvo atplaukę į Rygą, paleido salves į bažnyčios bokštus. Daugiau nei po 60 metų grįžo į Rygą, kad pamatytų tą bažnyčią“, – prisiminė P.Velička.

Laive jis stebėjosi ir vyresnio amžiaus (60–70 metų) vokiečių dviratininkais, ypač moterimis, kurios ir vienos leisdavosi į ilgas keliones.

Keltuose didžiausių rūpesčių keldavo sunkvežimių vairuotojai. Buvo ir sulaužytų kaukolių, ir mėginimų iššokti per bortą, ir veržimosi į krovinių denį, kur stovėdavo sunkvežimiai, ir muštynių. Atplaukus į uostus neblaivių vairuotojų mašinas iš kelto išvarydavo blaivūs kolegos. P.Veličkai įsiminė atvejis, kai pirmą kartą su keltu plaukęs jaunas vilkiko vairuotojas prisigėrė, šoko į krovinių skyrių, atrodė, kad užsimušė, bet atsigavo, ėmė kliedėti, dėl įskilusios kaukolės jam teko daryti brangiai kainavusią operaciją.

Keltuose grodavo gyva muzika, koncertuodavo žinomi Lietuvos atlikėjai. P.Veličkos vertinimu, tai buvo labai gera idėja, koncertai patiko ir lietuviams, ir vokiečiams, švedams. Dažnai viską sugadindavo prigėrę vairuotojai. Bandyta jų neleisti į tuos koncertus, bet pakėlė triukšmą, kad laivuose yra diskriminuojami.

Darbą laivuose P.Velička turėjo baigti 2006 m. dėl sutrikusios mamos sveikatos, tėčiui reikalingos operacijos.

Tuometėje K.Donelaičio vidurinėje mokykloje 23-iojoje laidoje buvo 44 vienuoliktokai: A klasėje – 21, o B klasėje – 23 abiturientai.

Į susitikimą po 50 metų susirinko kiek daugiau nei pusė. Dalies jų jau nebėra, kiti grumiasi su ligomis ir atvykti nebegalėjo.

"Stulbinamas jausmas po pusės amžiaus pamatyti savo bendraklasius", – neslėpė 23-iosios "donelaitukų" laidos abiturientas Pragiedrulis Velička.

"Mums labai pasisiekė, turėjome nuostabius mokytojus, deja, buvęs mokyklos direktorius ir visi, kurie mus mokė, išskyrus fizikę Eleną Montvydienę, jau išėję anapilin. O mūsų klasės auklėtoja istorikė Paulina Urbutytė bemaž prieš 30 metų tragiškai žuvo. Visus juos pagerbėme tylos minute", – pasakojo P.Velička.

Tarybiniais laikais K.Donelaičio mokykla buvo bene prestižiškiausia visoje Klaipėdoje. Čia dėstė puikūs fizikos, matematikos, biologijos, lietuvių ir anglų kalbų bei kitų dalykų specialistai.

Paklaustas apie žinomiausius 23-iosios laidos abiturientus, P.Velička juokais prasitarė, kad iš jų išaugo du gydytojai, viena odontologė, dailininkas, fotografas ir banko valdytoja. Kaip pokštavo pašnekovas, į ministrus esą niekas "neprasimušė".

"Kokie jausmai apėmė atėjus į mokyklą po tiek metų? Labai stiprios emocijos. Keistas jausmas, kai kurie bendraklasiai visiškai neatpažįstami, o kai kurie – tarsi užsikonservavę, visai nepasikeitę. Bet kone visi klasiokai su mokykla sieja pačius gražiausius prisiminimus, kai kuriems jie netgi užgožia studijų metus aukštojoje mokykloje", – pasakojo P.Velička.

Susitikime netrūko kalbų, džiaugsmo ir linkėjimų nesirgti. 2022 m. buvusiai K.Donelaičio mokyklai sukaks 100 metų.

"Dabartinis mokyklos direktorius Stasys Ruiba per susitikimą mus įpareigojo nesirgti, kad būtume sveiki ir po ketverių metų atvažiuotume į mokyklos šimtmetį", – pasidžiaugė P.Velička.

Šalies medikai su nerimu laukia pabėgėlių iš Afrikos antplūdžio, o su jais ir lytiniu būdu plintančių ligų. Esą Lietuvoje gali atsirasti vadinamoji ketvirtoji venerinė liga, kuria čia per visą istoriją sirgo vos keli asmenys.

Žmonijos istorijos dalis

Klaipėdietis, šiuo metu Jurbarke įsikūręs gydytojas dermatovenerologas Pragiedrulis Velička įsitikinęs, kad lytiniu būdu plintančios ligos ir ypač sifilis, niekada nebus visiškai sunaikintos.

"Manyti, kad jas įmanoma sunaikinti, yra utopija. Sifilis išnyks kartu su pasauliu. Tos ligos – dalis žmonijos istorijos. Daugumai nuostabu, iš kur čia dabar jos mus puola. Toks gyvenimas. Sifilis plito ir tarybiniais laikais, nors tai buvo labai griežtai kontroliuojama. Ligonio reikalaudavo išvardyti lytinius partnerius, tik tada imdavo gydyti, dabar viskas kitaip", – prisiminė P.Velička.

Pasak gydytojo, demokratija ir anoniminis sifilitikų gydymas tarsi nukerta galimybes rasti ligos nešiotojus ir situacija tampa nebevaldoma. Juolab į Lietuvą vis dažniau grįžta ir mėgina nuo sifilio gydytis mūsų tautiečiai emigrantai.

"Buvo atvejis, kai į mane kreipėsi Belgijoje gyvenantis lietuvis, ten pasitikrinti galima anonimiškai, bet gydymui jau reikia registruotis, o jis to nenorėjo, todėl atvažiavo į Lietuvą ir ieškojo, kas galėtų padėti, nors tokiu atveju yra begalės formalių problemų, pradedant privalomuoju sveikatos draudimu. Ir tokių interesantų buvo ne vienas, taip pat ŽIV nešiotojai ir sergantieji AIDS. Tad oficiali šių ligų statistika, mano įsitikinimu, yra ne visai tiksli", – mano gydytojas dermatovenerologas.

Serga kūdikiai ir moksleiviai

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, pernai Lietuvoje užregistruoti 257 susirgimai sifiliu ir vienas įgimto sifilio atvejis, taip pat šia lytiškai plintančia liga užsikrėtė keturi šalies moksleiviai.

Daugiau nei pusė sifilio atvejų nustatyta ankstyvos stadijos, vienodai tarp vyrų ir tarp moterų. Latentinis sifilis (paslėptas, nematomas) nustatytas 60-iai kraujo donorų.

Beveik pusė užsikrėtusiųjų sifiliu buvo jauni, 20–34 metų asmenys. Įdomu tai, kad, žvelgiant pagal rizikos grupes, 48 proc. užsikrėtusiųjų sifiliu nepriklausė jokiai rizikos grupei. Vienuolika asmenų vartojo narkotines ar psichotropines medžiagas ir tik du vyrai šia liga užsikrėtė per homoseksualius santykius.

Pernai nėščiųjų patikros metu išaiškinta 16 sifilio atvejų (2013 m. 22 – 2012 m. – 24). Praėjusiais metais diagnozuotas įgimto sifilio atvejis vienam naujagimiui (2013 m. – 2, 2012 m. – 1).

2014 m. sergamumo sifiliu rodiklis 100 tūkst. gyventojų sumažėjo nuo 9,1 iki 8,8 atvejo. Aukščiausias sergamumas 2014 m. užregistruotas Vilniaus, Utenos ir Klaipėdos apskrityse, žemiausias – Tauragės ir Panevėžio apskrityse.

Skambina pavojaus varpais

Tačiau bemaž didžiausias iššūkis Lietuvos laukia kartu su atvykstančiais pabėgėliais. Vokietijos medikai jau skambina pavojaus varpais. Nemažai atvykusiųjų serga AIDS, sifiliu ar kitokiomis vakariečiams nežinomomis ligomis.

"Kai paskaitau, kas vyksta Vokietijoje, baisu, juk jie serga ne tik AIDS, ŽIV ar sifiliu, kai kurie jų į mūsų kraštus atgabens ir vadinamąją ketvirtąją venerinę ligą – minkštąjį šankerį, kurį pas mus per visą istoriją tik du jūrininkai buvo atvežę iš Afrikos", – prisiminė P.Velička.

Minkštasis šankeris – lytiškai plintanti užkrečiamoji liga, kurią sukelia bakterija Haemophilus ducreyi.

Tai – labai retai registruojama liga. Minkštasis šankeris yra paplitęs Afrikoje, Karibų jūros ir Pietvakarių Azijos vietovėse. Kenijoje, Gambijoje ir Zimbabvėje minkštasis šankeris yra dažniausia išorinių lytinių organų išopėjimo priežastis.

Pasak gydytojo, su pabėgėlių antplūdžiu Lietuvos laukia neprognozuojami iššūkiai vietos medikams. Tad lytinių susirgimų statistika gali stipriai keistis.

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro statistika

2014 m. Lietuvoje užregistruotas 141 naujas užsikrėtimo ŽIV infekcija atvejis. Atitinkamai 2013 m. – 177, 2012 m. – 160, 2011 m. – 166, 2010 m. – 153, 2009 m. – 180.

Iš viso per visą ŽIV infekcijos registravimo Lietuvoje laikotarpį (1988–2014 m.) užregistruoti 2 378 ŽIV infekcijos atvejai.

Aukščiausi sergamumo ŽIV rodikliai 2014 m. užregistruoti Klaipėdos, Šiaulių ir Telšių apskrityse, žemiausi – Alytaus, Tauragės ir Panevėžio apskrityse.

Analizuojant sergamumo ŽIV rodiklius miestuose ir rajonuose, aukščiausi sergamumo ŽIV infekcija rodikliai 10 tūkst. gyventojų 2014 m. nustatyti Rietavo sav., Švenčionių r. ir Visagino, Klaipėdos bei Palangos miestuose.

Pagal galimą užsikrėtimo būdą 47 proc. asmenų ŽIV infekcija užsikrėtė heteroseksualių lytinių santykių metu, 27 proc. asmenų – vartodami švirkščiamuosius narkotikus, 8 proc. – homoseksualių santykių metu, du perinatalinio (iš motinos vaikui) ŽIV perdavimo atvejai, 17 proc. – užsikrėtimo būdas nežinomas.

2014 m. Lietuvoje registruoti 449 susirgimai chlamidioze (2013 m. – 306), 257 – sifiliu (2013 m. – 269), 165 – gonorėja (2013 m. – 190).

2014 m. aukščiausi sergamumo sifiliu rodikliai užregistruoti Vilniaus, Utenos ir Klaipėdos apskrityse. Daugiau nei pusei asmenų sifilis diagnozuotas ankstyvos stadijos, 11 pacientų nustatytas vėlyvasis sifilis. Pagal lytį, sifilis nustatytas beveik vienodam skaičiui tiek vyrų tiek moterų.

Degtinės butelis buvo sovietinės sistemos esmė ir simbolis, kaip raudona vėliava ar pjautuvas ir kūjis. Tačiau viešai nedeklaruojamas. Prie šio "gero" netruko įprasti ir naujų "broliškų respublikų" piliečiai. Geriama buvo visur, įvairiomis progomis. Alkoholis tapo savotišku socializacijos testu, kuris leisdavo lengviau įsilieti į bet kurį kolektyvą. Blaivininkai to meto visuomenei kėlė įtarimą.

Šventė – visur ir visada

Žinomas klaipėdietis Jeronimas (vardas pakeistas – A.D.), garsėjantis išskirtiniu humoro jausmu, šį kartą nepanoręs viešumo, buvo atviras – "sovietmečiu buvo geriama visur ir visada".

Tačiau esą visuomet tam ieškoma proga – kokio nors objekto atidarymas, partijos skyrių ar profsąjungų metinės ataskaitos ir panašiai.

"Jei kokia įmonė iš pačios Maskvos sulaukdavo svarbaus veiklos įvertinimo – Raudonosios vėliavos, tai buvo organizuojamas didelis balius, tada gerdavo visą parą. Į šią šventę kviesdavo ir to miesto ar miestelio nomenklatūrinę valdžią. Bet kokia proga būdavo palaistoma, aplaistoma ir išlaistoma", – tikino Jeronimas.

Proga gėrimui būtinai buvo reikalinga, kad ūžautojai turėtų moralinį pasiteisinimą prieš artimuosius ar darbovietės vadovus. Tad kiekviename darbo kolektyve buvo "aplaistomas" pirmasis atlyginimas, išėjimas į atostogas, sugrįžimas iš atostogų, gimtadieniai, vardadieniai, premijos, jau nekalbant apie metų ir tarybines šventes.

Pasakojama, kad užtekdavo paskambinti savo vadovui ir pranešti, kad šiandien esi nedarbingas ir tas leisdavo "pailsėti", nes visi suprasdavo, kad alkoholio buvo per daug.

Paradoksalu, bet neblaivaus asmens padaryti nusižengimai neretai buvo traktuojami, kaip lengvinanti aplinkybė, esą "ko norėti, juk buvo neblaivus".

"Be progos gerdavo tik žemesnieji visuomenės sluoksniai, bet vadinamajam nomenklatūriniam elitui ar inteligentams reikėjo kažkaip įprasminti sėdėjimą prie butelio. Pasitaikydavo, kad gerdavo vien dėl to, nes nuo rytojaus nusprendė nebegerti. Tai neabejotinai susiję su Rusija ir jos gėrimo tradicijomis, kurias sovietmečiu perėmėme ir mes", – įsitikinęs klaipėdietis.

Blaivininkai kėlė įtarimą

Sovietmečiu buvo geriama švietimo ir gydymo įstaigose, fabrikuose ir gamyklose, jau nekalbant apie kolūkius ir tarybinius ūkius, taip pat teatruose ir partijos komitetuose, neišskiriant ir tarybinės milicijos bei šlovingosios sovietinės armijos.

Gydytojas Pragiedrulis Velička pamena, kad anais laikais gėrimas buvo visuotinai priimta norma ir jo mastai buvo labai dideli.

Anuomet gydytojams pacientai atsidėkodami dažniausiai nešdavo konjako butelius. Ir buvo ne vienas atvejis, kai net ir garsūs medikai nusigėrė.

"Pamenu, kai mano bičiuliai atvežė į ligoninę artimą žmogų, jo nebuvo kam operuoti, nes visi chirurgai buvo girti. Ne paslaptis, kad gimdyti Naujųjų metų sandūroje nenorėdavo nė viena moteris, nes medicinos personalas nevengdavo šampano", – tikino P.Velička.

P.Velička apgailestavo, kad ne vieną gerai žinomą chirurgą besaikis alkoholio vartojimas privedė net prie savižudybės. Ne ką mažiau sudėtinga tokioje terpėje buvo išgyventi ir visai alkoholio nevartojančiam žmogui.

"Man tai būdavo košmaras, aš pats negėriau, nes sportuodavau, todėl kompanijose man būdavo labai sunku. Iškart klausdavo: o kodėl aš negeriu, gal aš iš KGB? Blaivininkai sovietmečiu buvo netoleruojami", – tvirtino P.Velička.

Neįveikiamieji maskviečiai

Lietuva tada buvo "broliška respublika", todėl dažnai sulaukdavo aukšto rango svečių iš Maskvos, ypač vasarą. Buvo organizuojami griausmingi sutikimai, žvejybos su šašlykais, pirtelėmis.

"Kai pas mus į fabriką atvažiuodavo kokia grupė gerai pageriančiųjų iš Maskvos, tai sudarydavome gėrimo grafiką. Direktorius su jais gerdavo 3–5 valandas, paskui estafetę perimdavo cecho viršininkas, vėliau – vyriausiasis energetikas. Mes neišlaikydavome jų puotavimo tempų", – prisiminė klaipėdietis Jeronimas.

Tuo metu TSRS gyveno daugiau nei 290 mln. gyventojų. Milžinišką šalį reikėjo kažkaip suvaldyti. Alkoholis – vienas veiksmingiausių ginklų, suvienijančių tautas ir žmones.

Be to, valstybė iš alkoholio vartojimo gaudavo milžiniškų pajamų į biudžetą, tad šita yda tarsi ir buvo toleruojama, nepaisant to, kad buvo geriama darbo vietose darbo metu.

Spjovė į sausą įstatymą

Besaikį gėrimą šalyje tramdyti ėmė TSKP CK generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas. Kovos su girtavimu ir alkoholizmu kampanija organizuota visos valstybės mastu 1985–1987 m. persitvarkymo pradžioje.

1985 m. gegužę nustatyti griežti alkoholio gamybos ir pardavimo apribojimai. Leonido Brežnevo laikais degtinės parduotuvės atsidarydavo 11 val. ryto ir dirbo darbo dienomis bei per išeigines, o per antialkoholinės kampanijos įkarštį spiritiniai gėrimai buvo pardavinėjami tik darbo dienomis nuo 14 val.

"Į mano kabinetą atvažiuodavo net komisija iš partijos komiteto ir tikrindavo spintas, ar ten nėra butelio ir net tuščios taurelės. Už tai galėjo išmesti ne tik iš darbo, bet ir iš partijos", – teigė Jeronimas.

Buvo griežtai baudžiama už alkoholinių gėrimų vartojimą viešose vietose. Pagauti neblaivūs žmonės turėjo ne tik mokėti dideles baudas, sulaukdavo nemalonumų ir darbe.

Dėl visuomenėje nusistovėjusios alkoholio kultūros griovimo M.Gorbačiovas pramintas "Mineraliniu sekretoriumi". Tačiau net ir tuo metu nesibaigiantis šventimas darbovietėse nenutrūko.

"Buvo labai smagių kuriozų. Vyksta balius darbe, ant stalo – jokio alkoholio, bet paeiliui vyrai vis išeina į tualetą. O ten kampe stovėjo speciali šiukšlių dėžė, kurioje – popieriumi uždengtas degtinės butelis. Iš švarko kišenės išsitraukdavo taurelę, įsipildavo, išgerdavo ir atgal į salę. Nors degtinės trūko, bet mes gaudavome iš rajkoopsąjungos sandėlio", – pasakojo klaipėdietis.

Pavojingas narkotikas

Nepaisant to, kad dabar alkoholio vartojimas miestuose iš darbo vietų beveik išgyvendintas,  nerimą šiandien kelia kaimas, ten vis dar geriama daug ir net alkoholio surogatų.

Pasak medikų, labai blogai, kad dabartiniame Alkoholio ir tabako įstatyme pasisakoma už mažos koncentracijos alkoholio vartojimą, tai yra alų ir sidrą.

"Tai yra tiesioginis kelias į alkoholizmą ir greičiau nuveda negu degtinė, alus yra labai pavojingas, ta maža alkoholio koncentracija labai apgaulinga, pripratimas vystosi labai greitai. Galima gerti ir vienam, jis vartojamas kaip gėrimas. Ir tai kelia rimtas grėsmes", – teigė Klaipėdos "Sodros" skyriaus vadovas, pagal profesiją gydytojas Valdemaras Anužis.

Pasak V.Anužio, tarybiniais laikais buvo vartojami stiprūs gėrimai – degtinė, konjakas. Į degtinę gamyklose specialiai įmaišydavo apomorfino, kad žmonės nepersigertų.

Apomorfinas stabdydavo alkoholio skilimą organizme ir sukeldavo sunkias pagirias, didžiulį galvos skausmą, šleikštulį, pykinimą. Taip, viena vertus, valstybė skatino alkoholio vartojimą, iš kitos pusės – nenorėjo, kad "visi nuo jo nusprogtų".

"Kai aš pradėjau dirbti savivaldybėje, 1995 m. tos "šventimo" tradicijos dar buvo labai gyvos ir jas pamažu pavyko išgyvendinti. Teko įsigyti net alkoholio matuoklį. Dabar situacija radikaliai keičiasi į gerąją pusę, bent jau valstybinėse institucijose nebesusiduriu, kad kas nors vaišintų ir pats to nedarau. Toks mano principas", – pabrėžė V.Anužis.

Pasak V.Anužio, alkoholis yra narkotikas, prie jo greitai priprantama, kaip ir prie gėrimo tradicijų.

Taip susiformuoja tam tikras elgesio stereotipas, be to, alkoholis atlieka socializacijos funkciją, tačiau medikus šiurpina tai, kad šiais laikais girtaujančiųjų amžius pajaunėjo.

Akylo klaipėdiečio pastaba dėl ant šaligatvio miesto centre statomų automobilių užminė mįslių valdininkams. Situaciją imtasi aiškintis tik dabar, nors ženklą Vytauto gatvėje kažkoks vikruolis namo pasienyje įbedė prieš dešimtmetį.

Niekas nebaudė 10 metų

Klaipėdos centre gyvenantis žinomas miestietis Pragiedrulis Velička pastebėjo, kad Vytauto gatvėje prie 14 numeriu pažymėto namo prieš pat jo nosį ant šaligatvio užvažiavo automobilis.

"Aš net nustėrau. Paklausęs, ar galima čia laikyti automobilį, išgirdau atsakymą, kad šios tarnybos darbuotojams tai leidžiama. Man įdomu, kokia tarnyba duoda tokį leidimą ir kokių dokumentų reikėtų, norint įsirengti stovėjimo aikštelę ant šaligatvio?" – viešai klausė P.Velička.

Paaiškėjo, kad tokioje vietoje automobilius laiko Valstybės kontrolės tarnybos 3-iasis audito departamentas.
Šios įstaigos vadovė Rasa Rakauskienė paaiškino, jog ženklas, žymintis, kad vieta ant šaligatvio yra rezervuota įstaigos darbuotojų transportui, stovi mažiausiai dešimtmetį.

"Mes juk patys jo neatsinešėme ir nepastatėme. Jį gavome oficialiu būdu. Mus jau seniai būtų policija nubaudusi. Aš domėjausi savivaldybėje, nes dėl šio ženklo vyksta susirašinėjimas, ir išgirdau, kad klausimas vis sprendžiamas. Galime ar negalime laikyti automobilius, mes nežinome, tačiau kol kas niekas mūsų nenubaudė", – aiškino R.Rakauskienė.

Moteris tikino savivaldybėje išgirdusi, kad problemų dėl automobilių statymo turi ir daugiau Vytauto gatvės gyventojų.

Ženklas – neteisėtas?

Savivaldybės Transporto skyriaus vedėjas Rimantas Mockus tikino, kad, jo nuomone, šis ženklas pastatytas nelegaliai.

"Mes žinome šią situaciją. Tačiau mūsų pozicija tokia, kad neleidžiame statyti automobilių ant šaligatvių. Šaligatviai yra skirti pėstiesiems. Buvo čia prašymų vajus, kad leistume vienu ratu ant šaligatvio statyti mašinas, bet griežtai atsakėme, jog tai draudžiama", – situaciją komentavo R.Mockus.

Jis pabrėžė, jog net naujuosiuose rajonuose leidimai statyti mašinas ant šaligatvių nesuteikiami.

Bausti nėra už ką

Paaiškėjo, kad nors, savivaldybės tarnautojų manymu, ženklas stovi neteisėtai, tačiau vairuotojų nėra už ką bausti.
Viešosios tvarkos skyriaus Administracinės veiklos poskyrio vedėjas Marius Poimanskis tikino, kad šioje vietoje automobilių vairuotojai susilauktų baudos, jei nebūtų ženklo.

"Bet jis yra. Tiesa, ne prie gatvės, o prie namo", – stebėjosi M.Poimanskis.

Administracinės veiklos poskyrio vedėjas paaiškino, kad kol stovi ženklas, automobilių vairuotojai baudų nesulauks.

"Bet kai tik jį panaikins, mes fiksuosime pažeidimus. Kas ir kokiu pagrindu remdamasis leido šioje vietoje įrengti automobilių aikštelę, dabar jau sunku išsiaiškinti. Norint suregistruoti ir inventorizuoti visus mieste esančius ženklus, reikia daug pinigų", – tvirtino M.Poimanskis.

Panašu, kad Valstybės kontrolės darbuotojų patogumai netrukus baigsis, Transporto skyrius ruošiasi išsiųsti raginimą išmontuoti šį ženklą.

"Jei jie patys to nepadarys, atvažiuos kelio ženklais besirūpinančios įmonės darbininkai ir nupjaus jį. O kol kas bausti negalime", – tikino M.Poimanskis.
 

Dėl intriguojančio turinio skelbimo jaunam klaipėdiečiui tenka rausti atsakinėjant į moterų skambučius. Jaunuolis sužinojo, kad jo telefono numeris skelbiamas intymias paslaugas moterims siūlančiame skelbime.

"Licencijuotas moterų apsėklintojas. Saugiai ir greitai apvaisinu moteris, norinčias greitai pastoti. Kaina priklauso nuo sudėtingumo lygio", – rašoma viešai prekybos centre pakabintame skelbimo lapelyje.

Vaikinas apie tai, kad jo numeris yra skelbimų lentoje, sužinojo tik po to, kai į jo telefoną paskambino moteris.
Dėl pikto pokšto vaikinas nesikreipė į policiją, tačiau tikino, kad iki šiol sulaukia skambučių.

Jaunuolis žurnalistams tik spėjo pasiguosti, kad tai piktas jo bičiulių pokštas, ir baigė pokalbį.
Gydytojas dermatovenerologas-seksologas Pragiedrulis Velička stebėjosi, kad pagal tokio turinio skelbimą iki šiol skambina moterys.

"Nemanau, kad rimtai reikėtų žiūrėti į jaunuolį, kuris prisistato "apsėklintoju". Na, nebent pasitaikytų tokio tipo moterys, kurioms suprantamas toks žargonas. Gal yra tokių, kurios skambina tik dėl linksmumo, kad pasijuoktų?" – svarstė gydytojas.

Seksologas prisipažino, kad jis perverčia intymaus turinio skelbimus, ir tikino, kad lietuviai drąsūs save pristatinėdami lovos gigantais.

"Kai paskaitai, atrodo, kad visi vyrai sugeba oho kaip patenkinti moteris. O kaip yra iš tikrųjų? Kažin kaip ten yra", – juokėsi klaipėdietis.

P.Velička prisiminė vieną istoriją, nutikusią Klaipėdoje. Viena gydytojo pažįstama prisipažino, kad prie pensijos prisiduria teikdama sekso telefonu paslaugas.

"Moteris turėjo tikrai gražų balsą. Buvusi mokytoja, jau esanti pensijoje, tačiau jaunatviško balso, pasakojo, kad nemažai uždirba", – tvirtino P.Velička.

Viešai visą gyvenimą kalbėjusi ji sumaniai mokėjo verbalizuoti intymų procesą.

"Juk reikia mokėti ilgai kalbėti, – laikas eina, o pinigai byra. Reikėtų, aš ir pats galėčiau tokį darbą dirbti", – rėžė žinomas klaipėdietis.

Kalbos apie lytinius santykius ir homoseksualumą darželyje – norma ar nukrypimas? Europoje politikams aršiai diskutuojant apie seksualinį vaikų švietimą, abejingų šiai temai nelieka ir Lietuvoje. Uostamiesčio pedagogai įsitikinę, kad erotikos propagavimas darželinukui ir pradinukui peržengia leistinas ribas.

Prieštaringoms idėjoms – ne

Seksualinis vaikų švietimas tapo skandalinga ir daug diskusijų susilaukianti tema. Liberalias idėjas palaikantys europarlamentarai net du kartus bandė priimti skeptiškai įvertintą Editos Estrelos rezoliuciją, esą stiprinsiančią vaikų lytinį švietimą.

Gruodžio mėnesį EP atmetė kelis kartus taisytą dokumentą ir pritarė alternatyviai rezoliucijai dėl lytinių ir reprodukcinių teisių bei lytinio švietimo.

Priimtoje rezoliucijoje jau nebėra teiginių, kurie buvo įrašyti pirminiame EP narės E.Estrelos parengtame projekte "Seksualinė ir reprodukcinė sveikata bei teisės".

Lietuviai palaikė tvirkinimu

Ankstesniame dokumente buvo siūloma vaikus iki 4 metų informuoti apie "įvairių rūšių šeimyninius santykius", "teisę tyrinėti skirtingas lytines tapatybes", "malonumą bei pasitenkinimą, pasiekiamą liečiant savo kūną".

Anot pirminės rezoliucijos, vaikams nuo 4 iki 6 metų turėtų būti suteikta informacija apie "masturbaciją ankstyvoje vaikystėje" ir "intymius santykius tarp tos pačios lyties asmenų".

6–9 metų vaikų švietimas turėtų būti tęsiamas juos išsamiau supažindinant su "malonumu bei pasitenkinimu, pasiekiamu liečiant savo kūną".

Tokio amžiaus vaikams taip pat turėtų būti paaiškinti "skirtingi būdai pastoti" bei "pagrindinė kontracepcijos idėja".

O 9–12 metų vaikai jau turėtų būti informuoti apie pirmąją seksualinę patirtį, orgazmą, masturbaciją.

Viena iš originaliosios ataskaitos autorių E.Estrela žingsnį priimti konservatyviąją rezoliucijos versiją įvardijo kaip gėdingą ir patikino, kad pralaimėtas tik karas, bet ne mūšis.

Rezoliucijos svarstymas pasipiktinimo susilaukė ir Lietuvoje. Seimas, Bažnyčios atstovai bei daugybė tėvų liko šokiruoti siūlomų švietimo priemonių ir jas įvardijo kaip propaguojančiomis mažamečių tvirkinimą bei skatinančiomis homoseksualizmą.

Gėjai darželyje – tabu

Klaipėdos darželio-mokyklos "Nykštukas" direktorė Joana Butkienė kategoriškai pasisako prieš bet kokius drastiškus būdus, mažiems vaikams dėstant seksualinio švietimo klausimus. Viskas turi likti proto ribose.

"Brutalios lytinių organų nuotraukos ar kiti kategoriški ir atviri metodai nėra išeitis. Pokalbiai su vaikais intymiomis temomis pirmiausia yra tėvų pareiga. Manau, kad svarbesnį vaidmenį, kalbant apie lytinį švietimą, atlieka šeima, o ne mokymo įstaigos. Mamos privalo šnekėti su mergaitėmis, o tėčiai – su berniukais", – teigė J.Butkienė.

Anot jos, žmonėms reikėtų apsižvalgyti ir atkreipti dėmesį, kas vyksta aplink mus. "Mūsų atžalų lytinis brendimas ir taip prasideda per anksti, o vaikai gimdo vaikus. Švietimo procesai turėtų prasidėti tinkamoje vietoje ir ne per anksti", – kalbėjo įstaigos vadovė.

Pasak jos, patiems mažiausiems apie lytinį švietimą reikėtų pasakoti itin atsargiai, nevulgariai, pasitelkiant palyginimus su gamta, augalais.

"Nykštuko" vadovės teigimu, temos apie seksą neturėtų būti brukamos per prievartą – intymius dalykus vaikui paaiškinti reikia tik jam paklausus ir atsižvelgus į jo amžių.

"Galbūt esu senamadiška, tačiau kategoriškai pasisakau prieš homoseksualizmo propagavimą. O kalbos apie tai, kad darželinukams reikėtų pasakoti apie masturbaciją, apskritai stebina. Jokiu būdu nesutinku su tokiais siūlymais", – teigė J.Butkienė.

Branda priklauso nuo tėvų

Klaipėdos darželio-mokyklos "Varpelis" direktorė Daina Paliulienė pripažino, kad mūsų visuomenė dar turi "priaugti" prie atviro kalbėjimo apie seksą – ypač su ikimokyklinio amžiaus vaikais ar pradinukais. Pasak jos, šie procesai atviresni turėtų tapti po truputį, o ne per vieną naktį.

"Su pačiais mažiausiais apie lytiškumą yra kalbama, tačiau atsargiai. Jokiu būdu vaikams apie seksą nėra pasakojama tiesiogiai ar rodomi paveiksliukai su lytiniais organais. Vaikams subtiliai aiškiname, kad mergaitė yra mergaitė, o berniukas – berniukas. Mokome pažinti emocijas", – tvirtino D.Paliulienė.

Pasak jos, nors ir gyvename moderniais laikais, tačiau apie intymius dalykus pedagogai dar turi kalbėti labai atsargiai.

"Pirmiausia reikia pasiklausti, ar lytinio švietimo savo atžaloms nori patys tėvai. Turbūt tokiomis temomis reikėtų kalbėti su tais vaikais, kurie yra sąmoningi ir tam subrendę. O vaiko branda priklauso nuo tėvų. Jei namuose mamos ir tėčiai patys šviečia vaikus, pastebime, kad darželių grupėse ar pradinėse klasėse nesusipratimų kyla mažiau", – šnekėjo pašnekovė.

Darželiuose masturbuojasi

Anot D.Paliulienės, reikia pripažinti, kad darželiuose opi ir mažųjų masturbacijos problema, su kuria įstaigos darbuotojai susiduria dažnokai.

"Patiems pedagogams tenka įdėti nemažai darbo, norint išsiaiškinti, kaip elgtis tokiose situacijose. Svarbiausia – nepriversti mažamečio jausti gėdą", – kalbėjo direktorė.

Pasak jos, darželio-mokyklos pedagogai, pastebėję savo lytinius organus liečiantį vaiką, dažniausiai kalbasi ne su vaiku, o su jo tėvais. Jos teigimu, darbuotojai stengiasi nuraminti globėjus.

D.Paliulienė neatmetė galimybės itin švelniai ir vaikiškai lytinio švietimo temomis kalbėtis su vos kelių metų vaikais, tačiau tam turėtų pritarti tėvai ir turi būti atsižvelgta į vaiko brandą.

"Stručio" politika

Gydytojas dermatovenerologas-seksologas ir Seksualinės medicinos draugijos narys Pragiedrulys Velička pripažino, kad vieningos lytinio švietimo politikos Lietuvos bendrojo lavinimo įstaigose apskritai nėra.

Pašnekovo teigimu, mokyklose pamokos apie seksualinį gyvenimą, apsaugos priemones ar lytiškai plintančias ligas dažniau prisimenamos tik po rezonansinių istorijų.

"Neseniai ažiotažo sulaukė žinia apie sifiliu sergančią ir besilaukiančią penkiolikmetę. Tokie atvejai pedagogus paskatina daugiau dėmesio skirti lytinio švietimo pamokoms. Tačiau vėliau, kalboms nurimus, problema paliekama savieigai", – pastebėjo P.Velička, jau beveik 40 metų besirūpinantis vaikų ir paauglių seksualiniu švietimu.

Anot jo, nemažai tėvų su vaikais nekalba apie intymius dalykus, o mokyklose propaguojama "stručio" politika.

Žinios – sutikus raštiškai

Pasak dermatovenerologo, ugdymo įstaigose šiomis temomis dažniausiai kalba biologijos mokytojai, tačiau ne visi jie tinkamai pasikaustę. Gydytojui yra tekę girdėti, kaip dėl šeštoko provokuojamo klausimo išraudusi mokytoja išbėga iš klasės.

P.Veličkos teigimu, Europos seksologai šia tema su vaikais plačiau kalbėti pataria nuo 12 metų. Daugelyje Europos šalių tėvai duoda raštišką sutikimą dėl vaiko dalyvavimo lytinio švietimo pamokose. Lietuvoje panaši praktika taikoma tik dėl tikybos ir etikos pamokų.

"Žinoma, žinias apie moters ir vyro anatomijos skirtumus vaikai gauna ir gerokai anksčiau nei 12 metų, ir tai nėra blogai. Čia kalba eina apie gilesnes žinias, skirtas kiek vyresniems", – teigė specialistas.

P.Velička pasiūlė, kad mokyklose biologijos mokytojai ar socialiniai pedagogai galėtų baigti specialius kursus.

Pasakojo apie pedofilus

Jauniausia auditorija, kuriai seksologas vedė pamoką, buvo darželinukai, kurie, anot pašnekovo, uždavė ir labai protingų klausimų. Tokio užsiėmimo norėjo patys tėvai.
Į mokyklą dar neinantiems vaikams P.Velička pasakojo apie pedofilijos ir ekshibicionistų grėsmę bei įvairias ligas.

"Dar visai mažiems vaikams reikia paaiškinti, jog negalima sėsti į saldainių siūlančio vyriškio mašiną, ir patarti, kaip reaguoti į asmenį, demonstruojantį lytinius organus. Šnekėjome apie įvairias ligas, kurias jie dar suvokia savaip", – prisiminė pašnekovas.

Jis pridūrė, kad su erotika mažiems vaikams skirtoje lytinio švietimo literatūroje nereikėtų perlenkti lazdos – ribos turi egzistuoti.

Sueities neakcentuoja

Klaipėdos visuomenės sveikatos biuro visuomenės sveikatos specialistė Diana Butkienė informavo, kad lytiniu paauglių ir vaikų švietimu rūpinasi ir jų įstaiga.

"Mokyklų sveikatos priežiūros specialistės veda paskaitas-diskusijas apie paauglio higieną, brendimą, kūno pokyčius, vyresnių klasių mokiniams pasakoja apie abortų pasekmes, apsisaugojimo priemones", – vardijo specialistė.

Užsiėmimų metu bendraujama nedidelėmis grupelėmis pokalbių ir diskusijų metodu. Mokinių paprašoma, kad jie patys parašytų rūpimus klausimus.

"Kalbant su vaikais, neakcentuojamas lytinis gyvenimas. Vyresniems mokiniams sakoma, kad yra vienintelė šimtaprocentinė apsisaugojimo priemonė – neturėjimas jokių lytinių santykių. Uždavus klausimą apie tai, vaikai dažnai vardija žinomiausias apsisaugojimo priemones", – pastebėjo D.Butkienė.

Kūnas – paties nuosavybė

Specialistės teigimu, su mergaitėmis apie asmens higieną, vykstančius kūno pokyčius, pradedama kalbėti nuo 4–5 klasės, su berniukais – 5–6 klasėje.

Pasak D.Butkienės, nuo mažens vaikus reikia mokyti, kad jo kūnas yra tik jo nuosavybė ir tik jis pats gali matyti bei liesti jį. Taip bandoma nepilnametį apsaugoti nuo pedofilijos grėsmės.

"Kalbant apie pačių mažiausiųjų lytinį švietimą, mūsų įstaigos nuostata paprasta: vaikas darželyje turi išmokti daug svarbesnių dalykų. Manau, jog vos su kelių metų vaiku šias temas turėtų paliesti šeima. Mokykloje jau galima suteikti daugiau žinių, kad paaugliai apie lytinį gyvenimą žinotų ne iš draugų ar interneto komentarų", – dėstė D.Butkienė.

Kiekviename uoste – vis kita šeima. Sklando legendos, kad būtent tokia – jūrininkų ar lakūnų gyvenimo kasdienybė. Mokslininkų neslepia: tik labai nedidelė žmonių visą gyvenimą lieka ištikimi vienam partneriui. Esą tai – užkoduota mūsų genuose.

Sugriovė gyvenimą

Klaipėdietė Valerija (vardas pakeistas) pasakojo šokiruojančią savo gyvenimo istoriją. Moteriai jau 70 metų. Ji tikino, kad jos jaunystę subjaurojo ir gyvenimo viltis sutrypė žmogus, nuslėpęs, jog kitoje šalyje turi oficialią šeimą.

1970 metais jauna daili mergina iš provincijos atvyko dirbti į Klaipėdą. Laisvalaikį ji leisdavo šokiuose, kaip ir dauguma tais laikais.

Per vieną tokį vakarėlį ji sutiko Antoną – jūrininką iš Ukrainos, kuris atplaukė laivu į Klaipėdą. Užsimezgė draugystė. Jaunas vyras žadėjo jos nepamiršti.

Ir nepamiršo. Kol jis būdavo išvykęs, bendravo laiškais, kai vėl atplaukdavo į Klaipėdą, susitikinėdavo. Galiausiai jūrininkas Valerijai pasipiršo. Ji buvo tarsi ant sparnų.

Vestuves atšoko garsiajame Klaipėdos restorane "Regata", kadaise jis buvo įrengtas ant Danės upės. Dar po gero pusmečio Valerija pagimdė sūnų. Jos vyras toliau darbavosi laivuose.

Vieną dieną iš Ukrainos ji sulaukė laiško. Jį perskaičiusi, klaipėdietė neteko amo. Paaiškėjo, kad Antonas Ukrainoje turi kitą šeimą, kurioje auga du jo vaikai. Jis su ta žmona neišsiskyręs.

Tai esą tikroji jo šeima, o Valerijai tiesiog nepasisekė. Laišką pasirašė Antono žmona.

Gavus šią žinią, jaunai moteriai ėmė slysti žemė iš po kojų. Ji netruko išsiaiškinti, kad visa tai – tiesa. Jos vyras – apgavikas nebesistengė šito nuslėpti. Pasirodo, jam buvo patogu skirtinguose uostuose turėti po šeimą. Moteris su juo nutraukė bet kokius ryšius.

Teoriškai apgavystė įmanoma

Klaipėdos civilinės metrikacijos skyriaus vedėjos pavaduotoja Zita Dapšienė, dirbanti šį darbą jau ne vieną dešimtmetį tikino, kad tokie atvejai šiais laikais sunkiai įmanomi.

"Priimdami dokumentus tikriname, ar asmenys yra išsituokę, ar ankstesnė jų santuoka negalioja. Jei atsitinka priešingai, jie privalo susitvarkyti formalumus, kad ir kiek ilgai tai truktų.

Daugelių atvejų oficialiai neišsiskyrę asmenys mano, kad jie yra išsiskyrę vien todėl, kad kartu ilgą laiką nebegyvena", – teigė Z.Dapšienė.

Kai santuoka registruojama su užsieniečiu, žmogus rašo pareiškimą ir yra perspėjamas, kad jo pateikta informacija būtų teisinga. Jei ji bus melaginga ir tai kada nors išaiškės, laukia teisinė atsakomybė.

Kol kas užklausimų iš kitų valstybių dėl mūsų piliečių galiojančių ankstesnių santuokų Klaipėdos civilinės metrikacijos skyrius nėra gavęs.

Anksčiau esą gal ir buvo įmanoma sugudrauti – vėl susituokti, neišsiskyrus su ankstesniu partneriu, teigiama, kad dabar tai – vargiai įmanoma.

"Sakykime, žmogus užpildo anketą ir pažymi, kad yra nevedęs ar netekėjusi, nors pagal amžių mums ir kyla tam tikrų įtarimų, bet negalime jų tardyti. Į kiekvieną juk irgi negalime žiūrėti kaip į melagį. Jei jaučiame, kad reikia patikrinti dokumentus išsamiau, tai ir padarome", – neslėpė Z.Dapšienė.

Keli partneriai – norma?

Pasak klaipėdiečio seksologo Pragiedrulio Veličkos, net šiuo metu yra ne vienas atvejis, kai vyras gyvena su dviem moterimis, nors pasitaiko ir atvirkštinių variantų.

Ir tai vyksta ne islamiškose šalyse, bet ir Lietuvoje. Jūrininkų atvejai visai nestebina. Anot P.Veličkos, yra net juokaujama, kad jie žmonas turi beveik kiekviename uoste.

"Tai užkoduota žmonių genuose, nes esame linkę į poligamiją. Taip buvo nuo Akmens amžiaus, dar tada, kai žmonės gyveno didelėmis bendruomenėmis. Visa tai užsibaigė įsigalėjus krikščionybei. Tačiau tarybiniais laikais pats esu susidūręs su poligamijos atvejais", – pasakojo P.Velička.

Pasak gydytojo, jam žinomos situacijos, kai tokios trijulės gyveno po vienu stogu ir puikiai tarpusavyje sutardavo. Tai esą ir yra tikroji dvipatystė. Žinoma, tarp moterų yra konkurencija ir stimulas pasitempti, įtikti partneriui.

"Buvo mano pažįstamų istorija, kai žmona įsimylėjo jauną vyruką ir jį parsivedė į namus. Su vyru dar neišsiskyrė, o tas nelabai turėjo, kur eiti ir kurį laiką gyveno trise. Atstumtajam buvo ir finansiškai  nenaudinga išsikraustyti. Ypač dabar suprantama tokia situacija", – teigė P.Velička.

Seksologas pripažįsta, kad dalis poligamijos atvejų turi socialinį ar kriminalinį atspalvį.

Klaipėdietis pasakojo apie vieną vilnietį mokslų daktarą, kurio namuose apsigyveno jauna studentė. Mergina tikėjo, kad kada nors jos statusas tuose namuose pasikeis, bet "Kazanova" delsė ją vesti, maža to, vėl įsimylėjo naują merginą.

"Jo požiūris į seksą buvo labai modernus tarybiniams laikams. Jis sumaniai atsikratydavo senąja meile, namo parsivesdamas naują merginą ir toji ilgainiui išstumdavo ankstesniąją. Tai – klasikinis metodas", – pasakojo P.Velička.

Tarybinių laikų standartai

Sovietmečių irgi nebuvo labai jau retas atvejis turėti oficialią žmoną ar vyrą ir po vieną ar kelis mylimuosius. Ypač tai buvo pastebima partinių veikėjų gyvenime.

"Klaipėdoje buvo garsi istorija, kai vieno aukšto partinio šulo žmona dėl vyro išdykavimų buvo privesta iki savižudybės. Juk tada buvo populiarūs baliai, būreliai, medžioklės, pirtelės.

Prisiminkime kad ir Algirdo Brazausko meilės istoriją, vėliau pasibaigusią pirmosios santuokos nutraukimu", – palygino P.Velička.

Dabar esą irgi tas pats, tik viskas vyksta uždariau: turtingesni vyrai turi nupirkę butus jaunoms panelėms, kurias už tam tikras paslaugas išlaiko finansiškai.

"Dabar nebereikia ir jūros, užtenka į Seimą išvažiuoti ir – šeima subyra. Svarbu, kad vyras turėtų pinigų, tada guodėjų atsiras bet kur ir bet kada", – šmaikštavo gydytojas.

P.Velička prisiminė sovietmečio turistinę kelionę į Uzbekiją. Ten ir anais laikais pro pirštus buvo žiūrima į daugpatystę.

"Pamenu dar fotografavausi su tokiu vietiniu senuku, jis tradicinį chalatą buvo susijuosęs dviem juostom: žydra ir raudona – tai reiškė, kad jis turi dvi žmonas. Jis teigė, kad sugeba išlaikyti dvi moteris, kas sugeba, gali turėti tris ir daugiau", – pasakojo P.Velička.

Legendinio lakūno paslaptis

Skandalingais santuokiniais ryšiais garsėjo ne tik jūrininkai, bet ir lakūnai. Tai liudija amerikiečio Charleso Augusto Lindbergho (1902–1974) atvejis. Jis į istoriją pateko ne tik kaip pirmasis lakūnas be sustojimų perskridęs Atlanto vandenyną.

Pasaulis apie C.A.Lindberghą dar kartą išgirdo 1932 m. kovą, kai buvo pagrobtas ir nužudytas jo mažametis sūnus. Šis kraupus incidentas netrukus buvo pramintas "šimtmečio nusikaltimu".

Aviatoriaus gyvenimo užkulisiai smalsuolius dar kartą pribloškė 2003 metais.

Prieš 10 metų, kai buvo praėję beveik trys dešimtmečiai po legendinio aviatoriaus mirties, aikštėn iškilo didžioji jo gyvenimo paslaptis – pavyzdingas šeimos tėvas amerikietis C.A.Lindberghas Vokietijoje turėjo antrąją šeimą.

Tris vaikus – Astridą, Dirką ir Deivydą jam pagimdė vokietė skrybėlaičių modeliuotoja Brigitė Heshaimer, su kuria aviatorius susipažino Miunchene. Garsenybė labai saugojosi, kad jo nesantuokiniai ryšiai neiškiltų, jis dangstėsi svetima Kerju Kento pavarde, kuria naudojosi bendraudamas su savo "vokiškaisiais" vaikais.

Tik 1974 metais C.A.Lindberghui mirus, jo duktė surado jos motinai tėvo rašytus laiškus. Aviatoriaus mylimoji ne juokais buvo sunerimusi.

"Tu negali net įsivaizduoti, kokios bus pasekmės", – kalbėjo ji dukrai.

Tačiau dukra išlaikė žodį ir šeimos paslaptį atskleidė tik po motinos mirties.

C.A.Lindberghas labai rūpinosi savo nesantuokiniais vaikais, jo dėka jie galėjo lankyti privačias mokyklas, kiekvienam vaikui paliko po indėlį banke. Per viešnages Vokietijoje visą laiką praleisdavo su vaikais.

C.A.Lindbergho mylimoji apie jo mirtį perskaitė laikraštyje. Kaip jis ir norėjo, niekas nesužinojo, jog Bavarijoje gyveno ir jį mylėjo antroji šeima.

"1929 metais gegužės 29 d. vedžiau Aną Spenser Morou. Ir individo, ir rūšies požiūriu susiporavimas pagrįstas svarbiausiu gyvenimo apsisprendimu, nes jis veikė mūsų ateitį, kaip kitados paveikė praeitį", – taip šiurkštokai apie savo oficialią santuoką autobiografijoje rašė C.A.Lindberghas.

Dabar galima tik spėlioti, ką aviatoriui reiškė jo tikroji santuoka ir slaptoji šeima.

Santykių keistenybės

Maždaug 3–5 proc. iš 5 tūkst. žinduolių rūšių (įskaitant žmones) yra žinomos ir tokios, kurių atstovai kuria visą gyvenimą išlaiko monogaminius santykius. Tikrieji ištikimybės įsikūnijimai gyvūnų pasaulyje yra bebrai, vilkai ir kai kurios šikšnosparnių rūšys bei kai kurie paukščiai.

Yra nuostata, kad pasiaukojama, ištikima partnerystė tarp vyro ir moters atsirado vardan vaikų gerovės.

Poligamija (santuoka su daugiau nei viena moterimi) istorijoje – gana dažnas reiškinys. Ir šiais laikais ji laikoma įprastu reiškiniu musulmonų, mormonų, net krikščioniškose Afrikos bendruomenėse.

21 metų indų moteris Radha Verma turi penkis sutuoktinius, kurie visi yra broliai. Ji gyvena su jais viename kambaryje. Jauna moteris, auginanti sūnų, nežino, kuris iš šių penkių vyrų yra jos sūnaus tėvas.

Indas Zionas Chanas iš Baktawngo miesto, yra vedęs 39 žmonas, turi 94 vaikus, 33 vaikaičius, visi gyvena viename name.

Šokiruojanti tiesa – išaiškinta sifiliu serganti nėščia penkiolikmetė. Per 9 šių metų mėnesius Lietuvoje oficialiai užregistruoti 177 susirgimai sifiliu, iš kurių vienas – įgimtas. Kas dešimta šios ligos nešiotoja – kūdikio besilaukianti moteris.

Statistika neatspindi realybės?

Sifilis diagnozuotas 93 vyrams ir 84 moterims. Aštuoniems asmenims liga išaiškinta vėlyvoje stadijoje. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, sifilio susirgimų šiais metais 5 atvejais daugiau nei per tą patį laikotarpį pernai.

Šiemet sifilis išaiškintas net 17 nėščiųjų, iš kurių viena – penkiolikmetė. Apie pusę sifiliu užsikrėtusių besilaukiančių moterų infekcijos šaltinio nežinojo, kitos nurodė sutuoktinį arba sugyventinį. Nėščiosioms yra rizika šią ligą perduoti naujagimiui.

Tarp šiemet užsikrėtusiųjų sifiliu yra ir 4 nepilnamečiai: trys berniukai – iš Šiaulių, Kauno bei Jonavos ir mergaitė iš Vilniaus (pernai iš viso užsikrėtė 10 vaikų, iš kurių – 9 mergaitės).

"Tai tik – ledkalnio viršūnė. 177 sifilio atvejai Lietuvoje per 9 mėnesius – labai mažai. Jei būtų registruota apie tūkstantį atvejų, tai būtų arčiau tiesos. Dabar yra labai daug privačių klinikų, nes liga – gėdinga, visi stengiasi ją slėpti ir gydytis privačiai, taigi, manyčiau, statistika neatspindi realybės", – įsitikinęs klaipėdietis dermatovenerologas Pragiedrulis Velička.

Epidemijos kartojasi

Pasak gydytojo P.Veličkos, sifilio susirgimai pasireiškia bangomis, maždaug kas 10–12 metų. 1995 m. Lietuva buvo priartėjusi prie sifilio epidemijos, kai sergamumas šia liga pasiekė 100 sergančiųjų 10 tūkst. gyventojų.

Naujausiais Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro duomenimis, didžiausi sergamumo sifiliu rodikliai 2011 m. užfiksuoti Rumunijoje (11/100 tūkst. gyventojų), Maltoje (10,8/100 tūkst. gyventojų) ir Lietuvoje (8,4/100 tūkst. gyventojų).

Per pastaruosius penkerius metus sergamumas sifiliu išaugo visose Skandinavijos šalyse, Vokietijoje, Portugalijoje, Ispanijoje, Lenkijoje.

Sifilis – lytiškai plintanti infekcija, kurios sukėlėjas į organizmą patenka per gleivines (lyties organų, burnos, tiesiosios žarnos) ar odos smulkius pažeidimus lytinių santykių metu.

Klaipėdoje dominuoja ŽIV

Tarybiniais laikais sifiliu liūdnai garsėjęs jūrininkų miestas, Klaipėda, šiandien užleidžia šios gėdingos ligos lyderio pozicijas Lietuvoje.

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, per devynis šių metų mėnesius Klaipėdoje užregistruoti vos 8 sifilio atvejai.

"Sifilis diagnozuotas dviem moterims, vienai išaiškintas nėščiųjų patikros metu, ir šešiems vyrams, iš kurių vienas – jūrininkas. Jis patvirtino per pastaruosius 6 mėnesius turėjęs lytinių santykių su seksualines paslaugas už atlygį teikiančiu asmeniu", – teigė Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro Švietimo ir komunikacijos skyriaus darbuotoja Joana Tamkevičiūtė.

Beveik visi sifiliu užsikrėtę klaipėdiečiai nurodė, kad apsaugos priemonėmis (prezervatyvais) nesinaudoja.

Pernai per tą patį laikotarpį Klaipėdoje užregistruota 12 sifilio atvejų, tarp kurių – 2 užsikrėtę nepilnamečiai moksleiviai. Jie nurodė, kad turėjo 2–3 lytinius partnerius per pastaruosius 12 mėnesių.

Sifilio protrūkių Klaipėdoje nenustatyta. Tačiau per visą ŽIV infekcijos registravimo laikotarpį Lietuvoje iki šių metų spalio 1 d. užregistruoti 2198 ŽIV infekcijos atvejai, iš kurių – 499

Klaipėdoje.

Iki šių metų sausio 1 d. Lietuvoje nustatyti 334 AIDS atvejai, iš jų – 91 atvejis Klaipėdoje.