Europa nesugebėjo apsidrausti, kad ateityje finansų krizė nepasikartotų. „Realiai padarėme labai mažai, kad vėl smogus finansų krizei, padariniai būtų kitokie“, – LRT televizijos laidoje „Pasaulio panorama“ teigė vyriausybių ir Europos Komisijos patarėjas Sony Kapooras.
– Vis dažniau pasigirsta kalbų, kad nuo pat ekonominės krizės pradžios Europos politikai nesiėmė jokių veiksmingų priemonių, kad užkirstų kelią panašioms krizėms ateityje. Ar sutinkate su tokia nuomone ir kokius žingsnius rekomenduotumėte?
– Sutinku, kad padaryta per mažai ir nesame apsidraudę, jog panaši situacija nepasikartotų ateityje, nors tam iššvaistėme daugybę laiko ir pinigų. Vos krizei prasidėjus Europa tiesiog privalėjo staigiai reaguoti. Tačiau, kaip matėte, dėl bankų Lietuvoje ir Centrinėje, Rytų Europoje bei kitur, reaguota pavėluotai, o apie nacionalinių bankų idėją imta svarstyti tik krizei įsibėgėjus. Bankai yra didžiuliai, jokių sienų nepaisantys finansiniai srautai, o kai Europos Komisija po „Lehman brothers“ žlugimo sumanė, kad kiekviena šalis turėtų prižiūrėti savo bankų sistemą, tai sukėlė milžinišką problemą, kuri tik didėjo.
Be to, padidino nuostolius ten, kur jų nepavyko suvaldyti. Pavyzdžiui, Airijai ir Ispanijai nebūtų kilę tokio dydžio problemų, jei atsakomybė būtų padalyta tarp pačių airių, ispanų ir tarp Vokietijos bei Prancūzijos bankų, asmenų, kurie vertėsi neatsakingomis investicijomis Airijoje ir Ispanijoje. Taigi nuostolių paskirstymas būtų davęs kitokį rezultatą, o daugelis šalių, kurios išgyveno labai gilų sukrėtimą, būtų galėjusios išsisukti mažiau nukentėdamos.
Antroji Europos reakcijos problema ta, kad buvo per mažai mokesčių mokėtojų pinigų kontrolės. Surinkta daugybė mokesčių, tačiau, priešingai negu JAV, Švedijoje, Norvegijoje ar net Jungtinėje Karalystėje, daugelyje žemyninės Europos valstybių bankai nebuvo kontroliuojami net netiesioginiais kanalais, nepaisant fakto, kad tai buvo mūsų pinigai. Taigi apsukrūs žmonės ir bankininkai, kurie atvedė mus į krizę, tebedirbo toliau. Tai taip pat reiškia, kad kai bankų buvo prašoma didinti kapitalą ir tęsti skolinimą realioms kuriančioms ekonomikoms ir mažoms bei vidutinėms įmonėms, prioritetu buvo pasirinktas skolinimas tokiems ekonomikos sektoriams, kaip nekilnojamasis turtas, kurie iš esmės buvo neproduktyvūs ir sukėlė krizę. Taigi buvo sustabdytas skolinimas tiems ekonomikos sektoriams, kuriuose labiausiai smogė nedarbas ir smuko produktyvumas. Esu tikras, kad laikina valstybinė kontrolė būtų davusi kitokį rezultatą. Reikėjo kurti finansinę sistemą, kuri padėtų plėtoti kuriančią ekonomiką, tačiau šis klausimas taip ir nebuvo iškeltas. Girdėjome pagyras apie naujas reguliavimo priemones, tačiau jos buvo nekokybiškos.
Todėl realiai mes iš tiesų padarėme labai mažai, kad vėl smogus finansų krizei, padariniai būtų kitokie. Jei veikia finansų sistema, kokią turėjome iki krizės, kai ji sunaudodavo apie 40 procentų bendro pelno, tai sukelia daugybę problemų. Juk jei įmonėje žmogiškųjų išteklių skyrius sunaudotų 60 procentų pelno, būtų akivaizdu, kad kažkas vyksta iš esmės negerai.
– Jūsų nuomone, kokie didžiausi pavojai Europos finansiniam stabilumui kyla dabar ir kaip galime juos įveikti?
– Kuriančiajai ekonomikai kyla du didžiausi pavojai – ekonominis ir politinis. Žinoma, tai glaudžiai susiję. Dabar išgyvename labai trapų ekonominį pakilimą, tačiau nedarbas vis dar rekordinio lygio, finansų sistema nepataisyta, o dėl Europos centrinio banko (ECB) veiksmų, bankų turto kokybės patikrinimo ir noro „apvalyti bankus“ prieš jų priežiūros sistemos centralizavimą, paskolų kainos kuriančiajai ekonomikai auga. Taigi paskolos brangsta, nes bankai bando išlaikyti kapitalą. Ši trapi finansinė situacija susidarė, kai žmonės daugumoje Europos valstybių prarado pasitikėjimą ir europinėmis institucijomis, ir Europos Sąjunga, ir nacionalinėmis vyriausybėmis. Ši padėtis labai pavojinga, nes dėl didžiulių dabartinių ekonominių problemų politikai netenka galios imtis priemonių ekonomikai suvaldyti ateityje. O galimybės imtis realių veiksmų prieš galimas būsimas krizes mažėja.
– Ar, Jūsų manymu, yra realių būdų užkirsti kelią bankų žlugimams ateityje?
– Manau, svarbu pabrėžti, kad yra skirtumas tarp dabartinės krizės, kurią dar tik įpusėjome, ir to, kas galėtų nutikti, tarkim, po 20 metų, jei bankai žlugtų tada. Galimybių užkirsti krizei kelią gal ir nėra, tačiau tikrai yra priemonių sumažinti krizės mastą ir bankų, kuriems iškiltų pavojus, skaičių. Svarbu prisiminti, kad dauguma priemonių, kurios tam padėtų, turi būti įgyvendintos ramybės metu, kai ekonomika kyla. Pavojai ir rizikos neatsiranda iš Marso – jie sukuriami gerovės laikotarpiu. Būtent tokiu metu, kaip parodė Ispanijos ir Airijos pavyzdžiai, būtina imtis veiksmų, kad investicijos nevirstų spekuliacijų burbulais. Politikams ir kitiems ekonomikos reguliuotojams labai sunku gerovės laikotarpiu, kai visi piliečiai juo mėgaujasi, imti ir pasakyti, kad vakarėlis baigėsi. Todėl manau, kad tik laikas parodys, ar mums vis dėlto pavyks sukurti politinę instituciją, kuri būtų pakankamai stipri, kad prisiimtų tokią atsakomybę, kai dar tęsiasi linksmybės, nes kai vakarėlis baigiasi, jau būna per vėlu ką nors daryti.
– Kokie didžiausi iššūkiai dar laukia Europos Sąjungos kuriant bankų sąjungą ir veiksmingą finansų priežiūros sistemą?
– Bankų sąjunga vis dar reiškia skirtingus dalykus skirtingiems žmonėms. Manau, kad tai – projektas, kuris vis dar kelia pernelyg daug baimių. Jei grįžtume į 2007–2008 metus ir pažiūrėtume į to meto Europos Komisijos ir Europos centrinio banko dokumentus, tarpvalstybinių finansinių srautų dydis buvo tarsi sėkmės rodiklis. Kuo daugiau Švedijos ar Austrijos bankai skolindavo Lietuvai, Latvijai, Vengrijai ir kitoms šalims, kuo daugiau pinigų Prancūzijos ir Vokietijos bankai investavo į Airiją ir Ispaniją, tuo geriau viskas atrodė. O tada atėjo krizė ir išgirdome žodį disbalansas. Taigi veiksmai, kuriuos Europos centrinis bankas ir Europos Komisija iki tol skatino, staiga tapo problema ir Centrinėje, ir Rytų Europoje, ir pietinėje žemyno dalyje.
Apmaudu, tačiau krizės pamokų mes taip ir neišmokome. Ekonominio pakilimo laikotarpiu pinigai laisvai teka, daugėja investicijų ir vėl kyla rizikos, o bankų sąjunga tik atlaisvins tarpvalstybinių finansinių srautų stabdžius. Manau, pavojingiausias yra Europos pareigūnų įsitikinimas, kad kuo daugiau kapitalo, kuo greičiau juda finansiniai srautai ir kuo stambesni bankai, tuo bus geriau. O esminė krizės pamoka turėtų būti, kad būtent šie trys veiksniai kelia pavojų ir to mes neišmokome. Todėl manau, kad didžiausias iššūkis yra nepamiršti, kad galime nueiti per toli ir taip dar labiau paskatinti kapitalo judėjimą ir didžiules nepamatuotas investicijas, jei pamiršime įdiegti veiksmingus saugiklius. Tiesa, mes sukūrėme europinį priežiūros mechanizmą, tačiau turime nepamiršti, kaip menkai bankų prižiūrėtojai veikė iki krizės ir kol Europos centrinis bankas neįrodė, kad jis pajėgus susitvarkyti ekonominio pakilimo laikotarpiu, sunku pasikliauti tuo, kuris neišlaikė rinkos egzamino. Trumpiau tariant, manau, kad mes dedame pernelyg daug lūkesčių į tas pačias institucijas, kurios jau susimovė ir į tuos pačius mechanizmus, kurie anksčiau ir sukūrė ekonominį disbalansą. Dėl šių priežasčių siūlyčiau bankų sąjungos modelį persvarstyti.
Kita problemos pusė ta, kad kol mes puikuojamės, jog esame Europos Sąjunga ir turime puikią bendrą rinką, tarsi pamirštame, jog paslaugų sektoriuje ta rinka susiskaldžiusi. Ir nors oficialiai turime laisvą žmonių judėjimą, realybėje dėl įvairių išimčių tai neveikia. Labai mažai darbuotojų, kurie realiai gali pasirinkti dirbti vienoje ar kitoje valstybėje. Dauguma darbo neturinčių graikų dorai nekalba jokia užsienio kalba ir jiems sunku ieškotis darbo Vokietijoje ar Didžiojoje Britanijoje. Ir užuot stengęsi skatinti kuriančiąją ekonomiką ir darbo rinką ar plačiau atverti paslaugų sektorių, susikoncentravome į tai, kur problemų buvo mažiausiai ir integruojame finansų sektorių, kad pinigai tekėtų dar greičiau. Realybėje žmonėms sudėtinga laisvai judėti, prekes ir paslaugas vis dar sunku pardavinėti per sienas ir tai sukuria dar didesnių skirtumų tarp valstybių. Ir jei šių procesų nepakreipsime kita linkme, susikursime tas pačias problemas, kurios atvedė į krizę. O kol kas nedarome nieko.
– Ar bankų sąjunga apskritai galėtų būti teisingas atsakymas finansiniam stabilumui užtikrinti, jei ji būtų kuriama kitaip, nei tai daroma dabar?
– Manau, kad pati idėja visai Europai turėti vieną bendrą bankų prižiūrėtoją, yra gera. Didžiausia bėda ta, kad tik jį ir sukūrėme. Būtų geriau, jei tai būtų įvykę tinkamu metu – prieš 3–4 metus – ir kad tai galiotų visai Europos Sąjungai, įskaitant ir šalis, kurios nepriklauso euro zonai. Tačiau kai tik kartojame klaidas, kurias padarė ankstesni prižiūrėtojai, kyla pavojus, jog turėsime pernelyg daug prievaizdų. Viena iš krizės pamokų buvo būtinybė greitai reaguoti, o dabar nebeaišku, kaip tiek daug institucijų sugebės susitarti ir reaguoti sparčiai. Taigi, mano nuomone, teoriškai bankų sąjunga su vienu prižiūrėtoju turėtų padėti, pavyzdžiui, uždaryti kurį nors banką, jei šis pakliūtų į bėdą. Per krizę tai dar buvo neįmanoma. Tačiau bijau, kad tarp patrauklios idėjos ir to, kaip ji bus įgyvendinta, bus didžiulis skirtumas ir tai gali sukelti rimtų problemų.
– Ar Jūs tikite, kad Europos Sąjunga turi galimybių tapti stabilia ekonomika, kur visos valstybės narės pasiektų panašų gyvenimo lygį?
– Manau, tai ir yra didžiausias mūsų iššūkis, nes būtent tam ir buvo sukurtas šis projektas. Istoriškai Europos Sąjunga iš tiesų yra sėkmingiausias taikos ir klestėjimo projektas. Tačiau dabar mes rizikuojame šia sėkme. Naujoms valstybės narėms iš Rytų ir Centrinės Europos buvo pažadėta tas pats, kas ir Portugalijai, Ispanijai ar Graikijai, kai jos įstojo į Europos Sąjungą – kad ateityje jos bus tokios pat turtingos, kaip ir Prancūzija ar Vokietija. Tačiau pažvelgę į tai, kas vyksta dabar, per krizę, matome, kad viskas klostosi priešingai – vieninga sąjunga virsta susiskaldžiusia, kur Vokietija ar Nyderlandai tampa dar turtingesni, o Graikija, Portugalija ar Ispanija – dar skurdesnės. Vertinant namų ūkiui tenkančias pajamas, šios šalys žengia atgal į maždaug 2004 metų lygį ir greičiausiai šis procesas toliau tęsis. Tokiomis aplinkybėmis tik laiko klausimas, kada šalys ir piliečiai ims kelti klausimą, kokia šios sąjungos prasmė, jei jie skursta, kai kitos valstybės narės lobsta. Tai tampa nebe pasidalijamos gerovės, solidarumo ir bendros ateities klausimu, o atskirų valstybių kova su kitomis šalimis narėmis. Tai ir yra didžiausia ekonominė ir politinė grėsmė. Turime siekti, kad ekonominė ir politinė sąjunga vėl virstų realia, o tam privalome garantuoti, kad visoje Europoje galiotų bendras nedarbo draudimas, veiktų bendra pensijų sistema, o jei kurią nors narę ištiktų bėdos, jai būtų užtikrinta pagalba. Tai – vienintelis būdas politiniam ir ekonominiam stabilumui. Tačiau tai reiškia, kad Vokietija, Nyderlandai ar Suomija turi įsipareigoti daugiau investuoti ir mažiausiai keletą artimiausių metų remti tokias šalis kaip Latvija, Lietuva, Portugalija, Ispanija ar Italija. Reikia kelti klausimą, kokia Vokietijos piliečių sumokėtų mokesčių dalis tam turi būti skiriama per artimiausius metus ir kokia – per artimiausius 20 metų. Tačiau Vokietijos politikai siekia, kad dabar galėtų prisidėti mažiau, o ateityje tai galiausiai atsieis jiems dar brangiau, nes tik jei gerai seksis visoms valstybės narėms, vokiečiai, suomiai ir olandai gyvens geriau negu dabar. Deja, mūsų politikai galvoja tik apie kuo trumpesnius terminus, o mums reikia politinės vizijos ir aiškaus suvokimo, kad arba visi kartu atsilaikysime, arba visi kartu krisime.
– Kokios jūsų prognozės dėl euro ir euro zonos ateities?
– Manau, kad euro zona niekada nesuirs. Klausimas, ar sprendimas ją kurti buvo geriausias, ir dabartinė padėtis tik parodo, kad šis planas nebuvo brandus ir visapusiškai apsvarstytas. Manau, jei su dabartine patirtimi ir žiniomis politikams siūlytų kurti euro zoną, bent pusės jų atsakymas būtų neigiamas. Tačiau dabar ši zona egzistuoja, todėl nebeturime pasirinkimo grįžti atgal. Priešingu atveju ištiktų didžiulė suirutė, kuri atneštų didžiulių neigiamų politinių ir ekonominių padarinių. Dėl to turime judėti toliau ir įsisąmoninti, kad sutikę kurti monetarinę sąjungą surišome savo ekonomikas kartu, o dabar turime pamažu kurti fiskalinę euro zonos biudžeto sistemą. Net jei šis biudžetas mažas ir tesudarys vieną ar du procentus bendrojo vidaus produkto, manau, kad to pakaks geram startui.
Kartu turime stiprinti Europos masto institucijas, suteikti daugiau galių Europos Parlamentui ir tobulinti nacionalinį koordinavimą, kad didėtų ir pasitikėjimas. Taigi politiškai ir ekonomiškai euro zona turi galimybių toliau vystytis ir būti stabili bei patikima. Tiesą sakant, manau, kad tai vienintelis kelias, nes grįžti atgal nebeturime galimybių.
– Ačiū už pokalbį.
