Vakaras ant Karolio tilto
Trijų dienų, norint pažinti Prahą, pakanka. Tik kelias automobiliu iš Kauno iki Rygos oro uosto prailgsta. Siauras, keliose vietose remontuojamas – vos nepavėlavome į skrydį. Užtai viešbutis pačiame Prahos centre, pasiūlytas skrydžio išvakarėse su 30 procentų nuolaida, – kaip akloms vištoms grūdas. (Ir dar su Benedikto kiaušiniais pusryčiams!) Kantrybė – dorybė, laimingi kartojame, vakarop laimingai pasiekę Čekijos sostinę.
Prahoje – šiltas, daugeliui vietinių, o ir turistų trumparankovis vakaras. Bet mes juk iš Lietuvos, kurioje dar tik skleidžiasi lietuviškas pavasaris. Kaip vėliavą prieš akis laikydami iš anksto pasiruoštą Prahos įžymybių sąrašėlį, liepiame navigacijai vesti mus tiesiai link istorinio Karolio tilto.
TOP 1: Prahos Rotušė ir Astronominis laikrodis – vieta, kur gimsta daugiausia turistų nuotraukų ir asmenukių. G. Rožinsko nuotr.
Temsta. Neoninėmis šviesomis blyksinčios senamiesčio parduotuvėlių vitrinos lydi mus iki pat Prahos senamiesčio aikštės ir senosios Rotušės. Čekiško krištolo taurės ir vazos, žaižaruojančios visomis vaivorykštės spalvomis, primena sovietinių laikų mamos bufetą, tik gerokai prašmatnesnį.
Aikštėje alkanus turistus pasitinka seilę traukiantys maisto kvapai. Gardžiausiai atrodo lietuviškus mini šakočius (tik be spygliukų) primenantys čekiški skanėstai „trdelnikai“. Stebime, kaip mikliai tautiniais drabužiais pasipuošusios kepėjos spirale apvynioja riešo storio iešmą tešla ir kepa suktinukus ant žarijų. Iškepusius pagardina cukrumi, šokoladu arba riešutų mišiniu. O jei dar drėbteli į vidų kaušelį ledų...
Akimirka su apaštalais
Gotikiniame senosios miesto Rotušės bokšte matome laikrodį. Priešais jį – minios žmonių, pasiruošusios filmuoti ir fotografuoti tai, kas truks tik akimirką. Nuo 9-os ryto iki 11-os vakaro kas valandą astronominio laikrodžio dvejuose viršutiniuose langeliuose pasirodo 12 apaštalų. Spėjame jų „labas“ įamžinti ir mes.
Didinga: sekmadienis, Šv. Vito katedra dar užrakinta. Teks palaukti. G. Rožinsko nuotr.
1410 m. sukurtas Prahos astronominis laikrodis – trečias pagal senumą pasaulyje. Daugiau kaip 600 metų jis buvo remontuojamas ir prižiūrimas, užtai dar ir šiandien rodo laiką, mėnesius, metų laikus, Saulės padėtį, zodiako ženklus, krikščionių kalendorines šventes, o taip pat – saulėtekį ir saulėlydį, mėnulio fazes. Aišku, mums, nieko apie tai neišmanantiems, tai tik gražus paveikslas ant Rotušės bokšto sienos.
Kelionė į Prahą parodė, kad geri dalykai nebūtinai turi būti toli. Dažnai jie čia pat, už kampo ar už posūkio. Tik turi plačiai atmerkti akis.
Prikirtę čekiškų „trdelnikų“ (Prahoje maisto kainos tikrai nesikandžioja), miname pėsčiomis link Karolio tilto, jungiančio Vltavos upės krantus. Randame Prahos simboliu laikomą statinį su 30-čia barokinių statulų skendintį tamsoje – reikės grįžti čia rytoj. Užtat net ir vėlyvą vakarą groja muzikantai, vyksta prekyba.
Parimusi ant žemų tilto turėklų stebiu judėjimą vandenyje. Čia knibždėte knibžda laivų. Vienuose vyksta trankios diskotekos, kiti demonstruoja turistams naktinę Prahą, treti jau seniai įaugę į krantą ir virtę kavinėmis, net nakvynės namais.
Statulų paslaptys
Ankstyvą šeštadienio rytą traukiame link Karolio tilto. Bet štai nenumatyta kliūtis – gatvė, kurią turime kirsti, uždaryta. Vyksta Prahos maratonas, kuriam, rodos, nebus galo. Patrypčioję vietoje ekspromtu sumąstome planą: paeiname kiek tolėliau nuo eismą reguliuojančių pareigūnų ir manevringai įsimaišome į bėgančiųjų minią, tokiu būdu skersai kirsdami užtvertąją gatvę. Adrenalino, kad, neatlaikę jų greito tempo, būsime sutrypti, pilnos kelnės!
Ir štai mes jau prie tilto, jungiančio Senamiestį (Stare Mesto) su Mažuoju miestu (Mala Strana). Kryžiaus riterių aikštėje, ant senojo valdovų karūnacijos kelio, stovi Karolio IV, kurio vardu tiltas ir pavadintas, statula.
Labiausiai iš visų istorijų, apipynusių kiekvieną tilto skulptūrą, mums įsimena šv. Jono Nepomuko, buvusio karalienės nuodėmklausio, likimas. Legenda byloja, kad valdovas liepė šiam dvasininkui papasakoti, ką žmona Joana sakiusi per išpažintį, nes manė ją esant neištikimą. Kai J. Nepomukas atsisakė išduoti išpažinties paslaptį, buvo nustumtas nuo tilto. Šiandien jo kūnas, kuris buvo rastas stebuklingai išdžiūvus Vltavos upei, ilsisi Šv. Vito katedroje, kurią mes būtinai aplankysime.
Prahos pilies link
Pėdiname link Prahos pilies, tarp kurios pastatų – karališkų rūmų, bažnyčių, vienuolyno, gynybinių bokštų ir nuostabiųjų sodų – turistų bene gausiausiai lankoma Šv. Vito katedra. Ji, kaip ir visas pilies kompleksas, – puikus gotikinės architektūros pavyzdys.
Tik kas čia dabar? Durys į vieną puošniausių Europoje katedrų užrakintos. Gal Prahos arkivyskupas šeštadienio rytą ten atlieka savo praktikas?
Perkame bilietus, stojamės į eilės galą, o kad laikas iki Šv. Vito katedros atidarymo neprailgtų, pakaitomis aplankome viską, kas įskaičiuota į mūsų bilieto kainą – Karalių rūmus, Šv. Jurgio baziliką, Auksinę gatvelę (Zlata Ulica) su nykštukiniais nameliais. Juose viduramžiais gyveno pilies šauliai ir auksakaliai. Dabar čia veikia suvenyrų parduotuvėlės, atskirose trobelėse galima apžiūrėti to laikmečio buities rakandus, baldus, asmeninius gyvenusiųjų daiktus. Į akis krenta viena detalė – žmonės anais laikais buvo kur kas mažesni: lovelės tokios trumpos.
Lygiai 13.30 val. Šv. Vito katedros durys atsidaro ir žmonių eilė tarsi kokia riebi priešistorinių laikų gyvatė ima raitytis į vidų. Maloni, 600 metų senumo vėsa akimirksniu atgaivina nuo ilgo stovėjimo saulėje įkaitusius mūsų kūnus. Akį traukia ryškūs vitražai, Paskutiniojo teismo mozaika, sidabrinis šv. J. Nepomuko kapas, pro kurį tvarkdariai liepia eiti nestabčiojant.
Vandens dviračiu pas ūdras
Po pietų – pasiplaukiojimas Vltavos upe vandens dviračiais. Valanda – 400 Čekijos kronų (jei eurais, reikėtų dalyti iš 25). Sulaukę savo eilės ir gavę instrukcijas – nesiartinti prie signalinių plūdurų ir upės krantų, – kojytėmis imame mikliai sukti pedalus.
Bet argi paisysi kažkokių ribojimų, kai matai, kad viename krante vaikai tiesiog iš rankų maitina... ūdras. Paprastai baikštūs, o čia išdrąsėję vandens gyvūnai skanauja mažylių priešpiečius, o paskui linksmai dūksta vandenyje.
Kadangi budrumas užliūliuotas ūdrų ristynių, užsėdame ant seklumos. Šauniausiajam tenka šokti į vandenį ir stumtis, kol mūsų nelaimės dar nepastebėjo vandens dviračių savininkai, iš anksto perspėję, kad bauda už taisyklių pažeidimą – 30 eurų.
Visai šalia upės, prie pat vandens dviračių nuomos punkto, dar viena Prahos garsenybė – Šokantis namas (Dancing House), kurį suprojektavo Čekijos architektas Valdo Milunic. Ieškome panašumo į šokėjų porą. Gerokai įaudrinę vaizduotę, gal ir galime įžvelgti šokėją moterį, grakščiai apkabinusią savo partnerį vyrą. Tai privatus biurų pastatas, išskyrus 7-ame aukšte esantį restoraną. Jame tikrai nepietausime: žalių turistų biudžetas ribotas. Užtat netoliese esančiame prekybos centre paimsime nealkoholinio alaus ir, sumerkė į upę pavargusias kojas, murksosim krante kaip trys laimingi katinai, savaitgaliui išdūmę peliauti į Prahą.
Čekija nuo seno visame pasaulyje garsėja savo alumi. Sakoma, kad tai dėl itin tinkamo alaus gamybai vandens. Alaus daryklose įrengti muziejai, kuriuose galima išgirsti čekiško alaus gimimo istoriją, pamatyti jo gamybos procesą. Bet mūsų tikslas kitas.
Labiau nei čekiško alaus degustacija mums rūpi siauriausia Prahos gatvė, kuri turėtų būti kažkur Mažojo miesto kvartale.
Siauriausia gatve, aūūū?
Pradėję ieškoti 10 m ilgio ir 50 cm pločio praėjimo, įsiterpusio tarp kelių namų netoli Karolio tilto, liekame it musę kandę. Jau gerą valandą sukame ratus, o Vinárna Chertovka gatvės kaip nėra, taip nėra.
Visažinis balsas iš telefono liepia sukti į parką, kuriame čekų jaunimas fotografuojasi po žydinčiomis vyšniomis, tuo tarpu senimas užvertęs galvas stebeilija į aukštą medį, kuriame, nukabinę ilgas uodegas, ilsisi povai. Daugybė povų, tupinčių medyje, mums irgi atrodo labai neįprastai, nes vaikystėje, zoologijos sodo laiptais nusileidę į apačią, pas paukščius, dažniausiai matydavom jį vieną vienintelį, ir tai labiau panašų į apipešiotą vištą.
Povų daug, o štai siauriausios Prahos gatvelės su šviesoforais, rodančiais, kada ji laisva, o kada užimta – nė kvapo. Tenka klausti vietinių. Ir kaip ta mintis nešovė anksčiau?! Paslaugaus veido barmenas beveik palydi iki vietos, kuri, pasirodo, dar uždaryta. Kai už durų esantis restoranas atvers duris – pamatysime ir gatvelę. Turistai jau rikiuojasi į eilę ir štai, užsidegus žaliam švesoforo signalui, leidžiamės apačion. Laimei, nei mano, nei mano šauniojo „rėmas“ nėra per didelis. Apačioje pasijuntame priėję akligatvį, sufleruojantį: užsisakyk pavalgyti arba raityk padus iš čia, nes per smalsius turistus čia jau darosi kamštis.
Prahos Eifeli, štai ir mes
Sekmadienio tikslas – Petrino kalva ir ant jos stypsantis mini Eifelio bokštas. Kadangi nesame užkilę ir į tikrąjį Paryžiuje, sportinis interesas liepia žūtbūt įveikti 299 pakopas nuosavomis kojomis ir pasimėgauti raudonais Prahos namų stogais iš 60 m aukščio statinio.
Kopti į kalvą galima pėstute arba pakilti funikulieriumi, kuris dar saldžiai miega. Pro žydinčius medžius vinguriuoja takai, kuriais ankstyvą sekmadienio rytą žmonės vedžioja šunelius, sportuoja, bando įveikti kalvos statumą dviračiais. Sutinkame ne vieną žoliautoją, nes meškinių česnakų čia nors vežimu vežk.
Pagaliau mes ant kalno. Visi trys vieningai nusprendžiame iš pradžių įveikti kreivų veidrodžių labirintą, kuris dvelkteli malonių prisiminimų gūsiu iš vaikystės sekmadienių Vytauto parke, kur, be senovinių, šaižiais balsais girgždančių karuselių, dar veikdavo ir vaikų numylėtas juoko kambarys.
Bonjour: Prahos Eifelis ir raudonųjų stogų miestas nuo jo smaigalio.
Nuoširdžiai prisikvatoję bandome įveikti mažąjį Eifelį. Įdomu, ar čia vaizduotė drebina kinkas, ar iš tiesų tas bokštas nuo vėjo truputį virpa? Pasiekę viršų gėrimės puikiai matoma Prahos pilimi su Šv. Vito katedra. Rodos, galėtume pasiekti juos ranka.
Priešpiečiams ant suolelio priešais Eifelį ir vėl puikiausiai tinka mūsų numylėtieji „trdelnikai“ su aukštais ledų kauburiais. Net imame regzti verslo planą, kaip tokius tešlos suktinukus įvertintų Palangos poilsiautojai, vafliukais ir spurgytėmis kvepiančioje Jono Basanavičiaus alėjoje.
Kanapinių daug, o kur lašininiai?
Bevaikštinėjant po Prahos senamiestį į akis krenta parduotuvės, kurių logotipuose – kanapių lapai. Pasirodo, Čekijoje jau ne vienus metus galima įsigyti tokių kanapių produktų, kaip marihuana, hašišas ar kanapių aliejus. Jau nekalbant apie įvairias kosmetikos priemones, gėrimus, maisto papildus.
Nerandu informacijos, ar nuo 2023 metų planuotas visiškas kanapių legalizavimas jau įsigaliojęs, tačiau sprendžiant iš „kanapinių“ parduotuvių gausos – gal ir taip. Iš tiesų susidaro įspūdis, kad Čekijos sostinė dar yra ir Europos kanapių sostinė: marihuanos augalo lapą čia gali pamatyti visur.
Užtraukti žolytės nebandome – pasitenkiname Šreko spalvos sausainiais su kanapėmis. Dar aplankome Prahos Žydų kvartalą, žinomą Josefovo vardu, esantį tarp senamiesčio ir Vltavos upės. Rašoma, kad jo istorija prasidėjo dar XIII a., kai Prahoje gyvenantiems žydams buvo įsakyta palikti savo namus ir įsikurti vienoje vietoje. Prie jų ilgainiui jungėsi ir kiti ištremti žydai iš kitų Europos šalių. Nors dauguma šio rajono pastatų buvo sunaikinti XIX a. pabaigoje, išliko keletas sinagogų, kitų reikšmingų istorinių pastatų.
Adomo ir Ievos kostiumų šou
Vakare nusprendžiame nueiti į vietinę sauną. Jaunutė mergina informuoja, kad maudymosi kostiumėliai čia negalimi: turime eiti taip, kaip Dievas sukūrė Adomą ir Ievą – visiškai nuogi. Tik pamačiusi ištįsusius mūsų veidus į rankas įbruka po baltą paklodę ir leidžia ja prisidengti.
20 val. prasideda graikiško stiliaus pirties programa su trijų rūšių kvapais. Pusplikė programos vedėja, paleidusi tikrai ne graikišką sirtakį, mojuoja rankšluosčiu nuogaliams priešais nosis, o vaizdas toks, lyg ji virtuoziškai suktų ant piršto picos blyną. Galiausiai, išsitraukusi povo plunksnų vėduoklę, ji taip įnirtingai ima vėduoti ja orą, kad imu žiopčioti kaip tos žuvytės, tajų pasaže aplipusios senyvai damai kojas.
Atlaikau. Net ir tą gėdos jausmą, kuris kamuoja kuklią lietuvaitę, nepratusią prie adomų ir ievų kostiumų šou.
Poroje: šokantis namas primena laikus, kai pramoginių šokių pamokas bandėme lankyti ir mes. Matyt, atrodėme kaip du nama. G. Rožinsko nuotr.
Paskutinis pasispardymas
Pirmadienio vakarą išskrendame. Dar spėsime aplankyti Višegrado tvirtovę. Kaip ir visos Prahos pilys, ji stūkso aukštai ant kalvos, virš Vltavos upės. Kadaise tvirtovė buvo karaliaus Vratislovo II rezidencija, o Višegradas – dalis karališkojo maršruto, kurį turėjo įveikti visi karūnos vertieji.
Šiandien X a. menanti tvirtovė labiau panaši į gerai išsilaikiusius griuvėsius, tarp kurių – ohoho! – vyksta gyvos pamokos moksleiviams. Buvome pamiršę, kad kitiems šiandien pirmadienis – darbų ir mokslų diena. Bet ne mums. Kol esame Prahoje, mes – tinginiai, dykaduoniai, besaikiai „trdelnikų“ ir gražių vaizdų ryjikai. O panorama nuo Višegrado tvirtovės griuvėsių iš tiesų stulbinanti. Įspūdį sustiprina pastelinių spalvų suknelėmis pozuojančios alyvos, tarp kurių žiedų vikriai nardo bitės, godžiai siurbdamos pirmąjį pavasarinį nektarą.
Mes gi kaip tranai. Išdribę ilsimės ant šiltos balandžio žolės. Viskas, kas buvo suplanuota, įvykdyta; visos plika akimi matomos kalvos išlaipiotos, pilys – apžiūrėtos; tiltai per Vltavą – išvaikštinėti; gardieji „trdelnikai“ – išragauti. Metas namo.
Truputį liūdna, kad viešnagė Karalių mieste prabėgo akimirksniu. Todėl traukiame iš krepšio lauktuvėms skirtus kanapinius meduolius (gal juose esantis CBD pakels nuotaiką?) ir viltingai planuojame naują skrydį. Tikrai ne už jūrų marių ir net ne už devynių girių. Nes kelionė į Prahą parodė, kad geri dalykai nebūtinai turi būti toli. Dažnai jie čia pat, už kampo ar už posūkio. Tik turi plačiai atmerkti akis ir norėti juos pamatyti. Smagių pavasarinių kelionių visiems!
