Užvaldė aistra šokiui
Kai būdama šešerių Beatričė pirmą kartą užlipo ant parketo, niekas net neįtarė, kad pramoginiai šokiai taps jos didžiausia aistra. Ir nors tik šešiolikos, mergina neabejoja, kad per gyvenimą ji ir toliau eis šokio žingsneliu – lėto ir vienos valso, fokstroto, kvikstepo ar tango.
"Mama manęs nematė nei plaukimo, nei Rytų dvikovų sporte, nei lengvosios atletikos srityje. Prieš dešimtį metų ji mane atvedė į sportinių šokių klubo "Tvistas" pamoką "Ryto" pradinėje mokykloje", – už teisingas nuorodas tėvams lenkėsi jauna šokėja.
Per pirmuosius penkerius metus Beatričė pakeitė du partnerius. Sutikusi trečiąjį – Paulių Ditauską, šokėja pakeitė ir klubą. Atsisveikinusi su "Tvistu" perėjo į Kauno "Kaspiną", savo istoriją rašantį nuo 1982-ųjų.
"Kas nuo tada pasikeitė? Požiūris į šokį. Sportinis azartas buvo visuomet, tik jis peraugo į kitą lygį", – Beatričė neslėpė, kad keliais dideliais laipteliais aukštyn palypėjo ir jiedu su Pauliumi.
Per ketverius metus poroje pelnytų pergalių mergina nevardijo, tačiau nesitvėrė noru papasakoti apie paskutiniąją, svarbiausiąją. Birželį Lietuvos jaunimo iki 21 metų standartinių šokių grupės čempionate Beatričė su partneriu užlipo ant nugalėtojų pakylos ir laimėjo bilietą į Pasaulio standartinių sportinių šokių čempionatą, kuris spalio mėnesį vyks Ispanijoje.
"Begalinė laimė, bet kartu ir didžiulė atsakomybė. Šoksime už Lietuvą!", – šešiolikmetė nesiėmė prognozuoti varžybų baigties, tačiau tvirtai žinojo – rugsėjį laukia juodas darbas.
Vasaros šokio ritmu
Jei įdomu, kaip atrodo apie šokio aukštumas svajojančio jauno žmogaus dienotvarkė, skaitykite toliau. Beatričė ant parketo sukasi kiekvieną dieną mažiausiai po 3 val. Įvairius šokio judesius tobulina namuose prieš veidrodį, o savaitgaliais dalyvauja varžybose. Klystate manydami, kad įkritusi į hamaką vasaromis ji skaičiuoja dangumi plaukiančius debesis ir mėgaujasi tropinių vaisių kokteiliu. Kai kiti šešiolikmetės bendraamžiai būtent tai ir daro, ji – šoka.
"Vasarą nėra pamokų, todėl galima daugiau laiko skirti treniruotėms. Be to, šiemet kartu su Pauliumi dalyvavome dviejose šokių stovyklose, – Jose, anot kaunietės, taip pat nebuvo kada atsipūsti. – Šokome nuo ryto iki vakaro. Grįžome pavargę, tačiau labai sustiprėję."
Paklausta, ar per dešimtį šokio metų nė karto nesinorėjo visko mesti, Beatričė neslėpė, kad tokių akimirkų būta. Dažniausiai po nepasisekusių pasirodymų, į kuriuos dėta daug vilčių. Tiesa, dabar mergina supranta, kad emocijoms nevalia pasiduoti.
"Geriau išanalizuoti savo klaidas ir pagalvoti, ką kitą kartą gali padaryti geriau", – apie brandą, atėjusią bėgant metams, kalbėjo šešiolikmetė.
Kitaip žiūrėti į situacijas ją esą išmokė ir keleriais metais vyresnis šokių partneris, ir visas būrys patyrusių trenerių: Giedrius Januškevičius, Daiva Dackevičienė, Evaldas Sodeika ir Ieva Sodeikienė.
"Būna dienų, kai norisi apkaltinti partnerį ir tai visiškai natūralu, nes šokis – komandinis sportas. Ar poroje yra lyderis? Nors veda vyras, šokdami abudu stengiamės vienodai gerai atlikti darbą", – pora, kai partneriai konkuruoja tarpusavyje, B.Abugelytės tikinimu, pasmerkta pralaimėti.
Dažnai keičia batelius
Šokėjams šokiai – sunkus darbas, žiūrovams – nepaprasta šventė, kurios įspūdį sustiprina ant parketo besisukančiųjų įvaizdis: juodi vyrų frakai ir ryškus moterų makiažas. Jį prieš varžybas, Beatričė pasidaro pati, o nepaklusnias garbanas patiki profesionalams. Kaip ir kitą – ne mažiau svarbią šokėjų įvaizdžio dalį – drabužius.
"Iki šiol pamenu savo pirmąją suknelę, kuri buvo siūta specialiai pagal mano išmatavimus", – baltos gražuolės su šimtais Swarovski kristalų Beatričė jau seniai nebeturi.
Dabar jos spintoje kabo dvi kitos, o netrukus greičiausiai atsiras ir trečia.
Būna dienų, kai norisi apkaltinti partnerį ir tai visiškai natūralu, nes šokis – komandinis sportas.
"Sukneles dažniausiai keičiu kas metus", – apie batelius B.Abugelytė to paties pasakyti negalėjo.
Per treniruotes aukštakulnius mergina sudėvi itin greit, o ir varžybų bateliai nėra ilgaamžiai. Satinas – lepus, todėl greit išsitepa.
"Taip, šokiai yra brangus sportas, – Paklausta, ar tiesa, kad ne tik brangus, bet ir neskaidrus, mergina papurtė galvą. – Galvoju, kad taip kalba žmonės, kuriems kažkas nepasisekė... Jei esi geras, – tave pastebės, o jei ne, tai ir to vieno teisėjo nuomonė nieko nepakeis. Kalbant apie konkurenciją, tai su ja taip pat nesusidūriau. Nežinau, gal tarp vyresnių tokie dalykai vyksta, nors irgi labai abejoju."
Svajoja šokti ir mokytis
"Sako, kad plaukikų pranašumas yra platūs pečiai, šuolininkų į aukštį – ilgos kojos. Šokėjų? Galėčiau sakyti, kad šokant standartinius šokius geriau būti aukštesniam, tačiau tai tikrai nėra sėkmės garantas", – Beatričė prasitarė netikinti aukščiausiomis jėgomis, tiki tik sunkiu darbu.
Nesvarbu, kalbama apie sportą, mokslą ar kitą veiklą. Todėl prieš pasirodymus delnuose jiedu su Pauliumi spaudžia ne talismanus, o užtvirtina išmoktus judesius.
"Žinoma, jaudulys yra. Dabar gal net didesnis nei anksčiau, todėl susikaupiame ir parodome tai, ką mokame geriausiai", – B.Abugelytės akys spindėjo pasitikėjimu.
Šokis – jos gyvenimas? Galvos linktelėjimu mergina tik darsyk paliudijo tai, kas ir be žodžių buvo aišku – be šokio ji – tarsi rytas be juodos kavos puodelio.
"Būna, kad norisi pailsėti, tačiau jei pertrauka ilgesnė, degu begaliniu noru grįžti, – Prieš baigdama pokalbį šokėja prabilo apie svajones. – Noriu studijuoti aukštąjį mokslą, tačiau lygiai taip pat noriu šokti." Jaunoji maksimalistė neabejojo, kad jai pavyks suderinti ir viena, ir kita. Akivaizdus įrodymas – pastarasis pusmetis. Beatričė ne tik puikiai pasiruošė stojamiesiems egzaminams į KTU gimnaziją, bet ir pasipuošė čempionų laurais.
"Visur svarbiausia sveikas protas ir darna", – B.Abugelytė tikino, kad kai labai nori – viskas įmanoma.
