Giliais, keliasluoksniais, abstrakčiais kūriniais pasižymėjęs P.Gailius buvo neeilinė asmenybė. Mažeikiuose gimęs būsimasis dailininkas, vos sulaukęs penkiolikos, dėl karo buvo priverstas pasitraukti į Vakarus. Atsiskyręs nuo mamos, kasęs vokiečių kariams apkasus, patyręs benamystę, jaunuolis atvyko į Paryžių, kuris tapo menininko gyvenimo ir kūrybos miestu. Nors tapytojo kūryboje netrūko lietuviškos tapatybės ženklų, gimtinėje jis vis dar žinomas tik siauresniam ratui gerbėjų ir menotyrininkų. Pokalbis su dr. J.Linkevičiūte – apie gyvenimą pakeitusią pažintį su P.Gailiumi, dvigubą išeivijos menininkų tapatybę,  ir užsispyrusį žemaitį, sugebėjusį tapti tikru paryžiečiu.

– Kaip susipažinote su Paryžiuje daugelį metų gyvenusiu P.Gailiumi? Kokia knygos gimimo istorija?

– Kartais pati tema tave pasirenka ir tiesiog „įkrinta“ į rankas. Visų pirma, jau seniai domėjausi išeivijos lietuviais. Rašydama magistro darbą VU Žurnalistikos institute, nagrinėjau JAV lietuvių kultūrinę spaudą ir jos ryšius su Lietuva iki 1975 metų. Savo darbe apžvelgiau visas tris lietuvių išeivių Amerikoje bangas, analizavau to meto kultūrinius žurnalus: „Metmenis“, „Akiračius“, „Aidus“. Juose aptikau Prancūzijoje gyvenusio lietuvių eseisto Algirdo Juliaus Greimo straipsnių, kurie man pasirodė labai brandūs. Kadangi iki tol nagrinėjau JAV gyvenančių lietuvių kultūrą, prancūziškas A.J.Greimo žvilgsnis mane labai patraukė. Vėliau, įstojus į doktorantūros studijas Vilniaus universitete ir rašant disertaciją, man rūpėjo suprasti, kuo skiriasi dviguba europietiška lietuvio tapatybė nuo grynojo lietuviško identiteto, pradėto kurti 1918 m. Apsigynusi disertaciją, nusprendžiau nutolti nuo viešųjų ryšių srities, kurioje tuo metu dirbau, ir sekti savo pašaukimą – pasinerti į tapybą. Ieškodama įkvėpimo, kartą užsukau į knygyną. Akį iškart patraukė albumas, ant kurio viršelio buvo užrašyta „Pranas“.

Iki tol nebuvau daug girdėjusi apie P.Gailių ir jo kūrybą. Tačiau albumas mane sudomino, tad ėmiau jį vartyti ir pamačiau labai įdomaus dailininko meną. Vieno žmogaus kūryboje sutilpo ir lietuviškumas, ir prancūziškas požiūris, dramatiškos linijos, grafika, reljefinės spaudos kūriniai. Išsiaiškinau, kad šis kūrėjas tebėra gyvas ir gyvena Paryžiuje. Tai buvo 2013-ieji – dveji metai iki P.Gailiaus mirties. Atradusi albumą, pasijutau lyg gavusi likimo ženklą. Pažįstamų, turinčių ryšį su lietuvių išeivija Prancūzijoje, ėmiau klausinėti, kaip būtų galima susisiekti su šiuo menininku. Man sutiko padėti geras bičiulis, žinomas „Amerikos balso“ žurnalistas ir kolega Romas Sakadolskis. Vieną dieną paskambinęs pranešė, kad Pranas mane priima kaip mokinę ir kviečia atskristi į Paryžių – tai įvyko Valdo Papievio dėka. Tačiau tuo laikotarpiu viską tiesiog mesti ir vykti į Prancūziją neturėjau galimybių.

Paskambinau nurodytu telefonu ir atsiliepė Pranas – kalbėjo taip, lyg šimtą metų būtume pažįstami. Jis man pasirodė labai laisvas, nesuvaržytas žmogus. Pokalbio metu papasakojau Pranui, kad domiuosi išeivija, kompleksine lietuvių tapatybe. Bekalbėdama su menininku, supratau, kad jis yra be galo intelektualus, didžiulį žinių ir patirčių bagažą sukaupęs žmogus. Aplankė suvokimas, kad, deja, šie išeiviai pamažu išeina ir tuoj jų patirties neliks. Tad nusprendžiau – arba griebiu šią temą, arba galiu nebesulaukti progos. Taip kilo mintis apie kūrybinę tapytojo biografiją.

Mums kartais atrodo, kad vos tik išeiviai pasiekė Vakarus, jiems iškart viskas ėmė sektis tiesiog puikiai.

– Pas P.Gailių nuskridote 2014 m. Jūsų pirminis noras buvo pas jį mokytis tapybos. Ar pavyko tai įgyvendinti?

– Pranas man pasakė paprastą dalyką: nejaugi aš tikiuosi, kad jis man tiesiog ims ir išpasakos savo daugybę metų kauptą patirtį? Buvo akivaizdu, kad dailininkas to nedarys. Be to, norint iš tikrųjų suvokti P.Gailiaus metodą, reikia jį pažinti, suprasti sudėtingą šio menininko gyvenimo istoriją. Pranas ne veltui vadinamas vienu intelektualiausių lietuvių išeivių tapytojų – jis toks ir yra. Buvo be galo įdomu su juo kalbėtis, o svarbiausia tai, kad Pranas su manimi visada bendravo lyg su sena bičiule. Atskleidžiau jam savo planą parašyti biografiją, tad Pranas, kad ir pykdamas, daugiau atsivėrė, parodė savo kurtus ciklus.

P.Gailiaus biografija itin spalvinga. Tai – didelės išminties žmogus, kuriam gyvenime svarbiausias buvo menas. Į Paryžių P.Gailius atvyko po karo, apie 1950-uosius. Tada jis ėmė mokytis garsaus prancūzų dailininko kubisto Ferdinand'o Leger meno akademijoje. Stačia galva Pranas iškart pakliuvo į vadinamąjį prancūzų modernizmo katilą – lankydavosi parodose, kavinėse, kuriose vyko karšti pokalbiai ir diskusijos su Pablo Picasso ir kitais garsiais menininkais. Tokia aplinka natūraliai formavo P.Gailiaus asmenybę, požiūrį į pasaulį, interesų lauką.

Lankantis P.Gailiaus namuose, matant jo kūrybą, klausantis istorijų, tapo aišku, kad jis yra neeilinis žmogus. Tuo metu labai reikėjo mentoriaus, kuris pakeistų mano mąstymą ir praplėstų požiūrį į pasaulį. Taip ir nutiko – P.Gailius visiškai supurtė mano gyvenimą.

– Jūsų pažinties ir knygos galėjo ir nebūti, jei būtumėte kiek vėliau susidomėjusi šiuo tapytoju. 2013 m. užmezgus pirmąjį kontaktą, 2015 m. pabaigoje jus pasiekė liūdna žinia apie P.Gailiaus mirtį.

– Išties, vos spėjau su juo susipažinti. Deja, metus laiko neturėjau galimybės nuvykti į Prancūziją. Tačiau mes kalbėjomės telefonu. Pranas man paskambindavo tada, kai tik jam užeidavo ūpas. Įdomu tai, kad net intuityviai jausdavau, kada jis paskambins. Pirmą kartą P.Gailių aplankiusi 2014-aisiais, antrą kartą į Paryžių nuskristi galėjau tik po metų. Pranas net pyktelėjo – pasakė, kad metus laiko laukti jam buvo per ilgu. 2015 m. tapytojas kaip tik ruošėsi atvykti į Lietuvą, nes Vilniuje turėjo būti jo paroda. Tarėmės, kad P.Gailius atvyks ir į Kauną. Tačiau vieną savaitgalį mane pasiekė netikėta žinia – Prano nebėra. Ištiko gedulas tarsi labai artimo žmogaus, tačiau ir toliau ieškojau tinkamo knygos apie jį formato.

– Knygos formatas išties netradicinis. Tai – kūrybinė biografija, kurioje P.Gailius kalbasi su kitu lietuviu – A.J.Greimu, nors iš tiesų jie niekada nebuvo susitikę. Nusprendėte tokiu būdu panagrinėti dvigubą lietuvio išeivio tapatybę?

– Idėja apie netradicinį knygos formatą išsivystė visiškai netikėtai, mums su Pranu sėdint kavinėje ir besišnekučiuojant apie mano domėjimąsi A.J.Greimu. Pranas pasiūlė knygoje sukurti tiltą, kuriame jis kalbėtųsi su šiuo jau Anapilin iškeliavusiu eseistu, kurio Prancūzijoje niekada nebuvo sutikęs. Tačiau abu šiuos žmones – dailininką ir semiotiką – siejo dviguba lietuvio ir prancūzo tapatybė. Ilgokai užtrukau, kol pavyko apčiuopti knygai tinkamą formą. Norėjau surasti tinkamiausią būdą P.Gailiaus metodui atskleisti, parodyti skaitytojui, kokia neeilinė asmenybė jis buvo.

Tik apie 2018 m. suradau tinkamiausią rašymo būdą. Nusprendžiau rašyti literatūrinę fikciją – savo pačios šešių dienų ir pamokų dienoraštį Paryžiuje. Knygoje aprašomas mano patirtas nuotykis, tačiau Prano kalba yra visiškai autentiška, taip pat panaudojau ir ankstesnius menotyrininkų tekstus, kurie buvo apie jį parašyti. Taip gimė kūrybinė P.Gailiaus biografija. Kai kam atrodė, kad knygoje panaudosiu iš dailininko gautus dienoraščius, laiškus, tačiau nieko panašaus joje nėra. P.Gailius buvo labai privatus žmogus, tikras uždaras žemaitis. Todėl asmeninėmis temomis jis nekalbėjo, kad ir kaip klaustum, ir jokių privačių laiškų, atsiminimų nedalijo.

Leidyklos nuotr.

– 2004 m. Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje Kaune buvo surengta lietuvių išeivijos dailininkų paroda, kurioje eksponuoti ir P.Gailiaus darbai. Vis dėlto iki šiol gimtinėje šio pasaulinio lygio tapytojo kūryba yra žinoma tik menotyrininkams ir siauresniam ratui žmonių. Kas, jūsų nuomone, tai nulėmė?

– Manau, yra keletas priežasčių. Visų pirma, pastebėjau, kad į išeivius menininkus lietuviai neretai žvelgia kaip į svetimus. Esą jei jau kūrėjas karo metais pasitraukė į Vakarus, tegul ten ir gyvena, nesikišdamas į mūsų šalies meno sceną. Neretai lietuviai jaučiasi morališkai pranašesni dėl to, kad atkentėjo okupacijos laikus, sovietmetį. Tam tikra prasme mes nepriimame kaip savų tų, kurie karo metais pasitraukė iš Lietuvos. Pamirštama, kad į svetimą šalį atvykusiam menininkui, neabejotinai, kilo daug iššūkių ir viskas nebuvo vien rožėmis klota. Pavyzdžiui, P.Gailius, artėjant frontui ties Mažeikiais, iš Lietuvos pasitraukė būdamas vos penkiolikos ir buvo atskirtas nuo mamos. Jį paėmė kasti vokiečių kareiviams apkasų. Pranas ir šilta, ir šalta yra matęs, ilgai gyveno perkeltųjų asmenų stovyklose, kol pagaliau pasiekė Strasbūrą ir ten ėmė mokytis piešimo, o vėliau atvyko ir į Paryžių.

Mums kartais atrodo, kad vos tik išeiviai pasiekė Vakarus, jiems iškart viskas ėmė sektis tiesiog puikiai. Ši priešprieša iš dalies lemia nenorą domėtis išeivijos menininkais ir juos atrasti, tarsi jie būtų svetimi.

Kita priežastis, kodėl P.Gailius žinomas mažesniam ratui žmonių, yra jo intelektas ir išskirtinumas. Šio tapytojo kūryba tiesiog yra pernelyg sudėtinga ir daugiasluoksnė, kad ją pamėgtų plačioji visuomenė. Norint ją suprasti, tenka išmanyti kontekstą ir labiau domėtis įvairiomis meno kryptimis, impresionizmu, fovizmu. Pranas išsiskiria ir iš kitų Prancūzijos lietuvių menininkų. Kaip žinia, karo metais į Paryžių pasitraukė keturi lietuvių kilmės kūrėjai: P.Gailius, Antanas Mončys, Žibuntas Mikšys ir Vytautas Kasiulis. Pranas iš kitų trijų išsiskiria tuo, kad jis buvo jauniausias ir kūrė savitu, prancūziškumo ir lietuviškumo turinčiu stiliumi. Kiti išvardyti menininkai iš pradžių labiau atstovavo lietuviškosios tautinės dailės krypčiai. Jie dailės pagrindus įgavo dar gyvendami Lietuvoje ir vėliau, pasitraukę į Vakarus, studijuodami perkeltųjų asmenų meno mokyklose. Vis dėlto norėčiau paminėti, kad 2018 m. M.K.Žilinsko dailės galerijoje vyko retrospektyvinė P.Gailiaus paroda, į kurią žmonės plūdo būriais – tai buvo viena iš sėkmingiausių jo kūrybos parodų. Tad tikrai negalima sakyti, kad jis yra neprieinamas ir neįvertintas.

Įdomu tai, kad knygos pristatymuose lietuviams kyla keistas klausimas: ar P.Gailius Prancūzijoje buvo pripažintas? Tada aš klausiu jų – ar tam, kad pripažintume šį dailininką, jis turėtų stovėti šalia P.Picasso ir Paulio Cézanne'o? Nejaugi tik tada, jei prancūzai P.Gailių garbintų ir ant rankų nešiotų, ir mes galėtume jį pripažinti? Manau, šio talentingo, savito braižo menininko pasitraukimas į Vakarus Lietuvai tapo didžiule sėkme, nes nežinia, kaip kitu atveju būtų susiklostęs jo likimas. Dabar dailininkas turėjo galimybę išnaudoti savo kūrybinį potencialą ir Prancūzijoje, Amerikoje garsinti Lietuvos vardą, nes jo kūryboje lietuviškumo išties nemažai.

Misija: dr. J. Linkevičiūtė sako norėjusi parašyti knygą, kuri supažindintų su P.Gailiaus asmenybe ir atvertų jo išminties klodus. / B. Barausko nuotr.

– Savo knygoje ne tik supažindinate skaitytoją su P.Gailiaus metodu, bet ir analizuojate dailininko lietuviškąją ir prancūziškąją tapatybę. Ką jam reiškė būti ir lietuviu, ir prancūzu? Ar P.Gailius labai išgyveno dėl priverstinės emigracijos?

– Savo vaikystę tarpukario Lietuvoje jis idealizavo, romantizavo, piešė labai šviesiomis spalvomis. Manau, P.Gailiaus ištvermei didelę įtaką padarė ir perkeltųjų asmenų stovyklos, kuriose lietuviai vienas kitam labai padėjo. Būtent kritinėje situacijoje jis susipažino su savo globėju kunigu J.Krivicku. Kaip sakė pats dailininkas – šie dalykai ir yra svarbiausias prisiminimas iš Lietuvos. Jis niekada nepamiršo, kad yra iš Mažeikių, tikras žemaitis, – tai tarsi suteikė jam stiprybės. Palikęs perkeltųjų asmenų stovyklas, Pranas išvyko į Strasbūrą, o vėliau – į Paryžių. Kaip pats teigė, prancūziškoji kultūra jį tiesiog maitino. Todėl net Prano lietuviškojo folkloro suvokimas yra labiau prancūziškas, europietiškas. Jo kūryboje galima pamatyti P.Sezano, Henri Matisse'o ir lietuviškos liaudies kūrybos mišinį. Dar pridėkime poetus Oskarą Milašių, Kazį Bradūną.... Pranas savo kūriniams įkvėpimo dažnai ieškodavo dvigubą tapatybę, kaip ir jis, turinčių lietuvių kūryboje.

Pabėgęs iš karo apimtos Lietuvos, jis pateko į svajonių miestą Paryžių. Žinoma, iš pradžių buvo sunku, būsimam tapytojui netgi teko miegoti po tiltu, galbūt badauti. Tačiau, būdamas labai laisvas ir bendraujantis žmogus, jis sugebėjo greitai pritapti prie prancūzų ir čia pradėti savo gyvenimą. Yra tekę matyti Prano jaunystės nuotraukų. Galiu pasakyti, kad dramatiškas jo gyvenimas suformavo labai tvirtą, vyrišką ir gaivališkos energijos kupiną asmenybę. Pirmosiose nuotraukose jis atrodo toks kietas, užsidaręs lietuvis, tačiau vėliau, kai jau pradeda sektis, ima ryškėti laisvumas ir gaivališkumas. Prancūzai Praną ne veltui vadino ,„nevaldomo charakterio lietuviu“. Jis gyveno taip, kaip norėjo, nors kai kurių pasirinkimų kaina buvo didelė. Tai yra pamoka, kurią iš Prano išmokau ir aš.

Nemanau, kad buvo didelių kančių dėl paliktos Lietuvos. Tai – dar vienas dažnas lietuviškas stereotipas, įsivaizdavimas, kad išeivis būtinai turėjo kentėti netekęs Tėvynės. Niekas, beje, nesakytų, kad emigranto duona skalsi. Tačiau pagalvokite – nuo karo siaubo pabėgęs jaunuolis atvyksta į Paryžių ir supranta, kad nori būti dailininku, ima mokytis garsiojo kubisto Fernand'o Léger akademijoje, ir jam atsiveria visas pasaulis. Ko jam liūdėti? Vėliau Pranas susipažino su būsima žmona – tikra prancūze Monique. Pora susituokė ir 30 metų gyveno Prano žmonai priklausiusiame bute 16-ajame Paryžiaus administraciniame rajone. Būdama tikra prancūzė, P.Gailiaus žmona jam suteikė saugumo, įvedė į Paryžiaus kontekstą ir juo rūpinosi iki pat savo mirties. Šiame bute viešėjau ir aš. Paryžiuje jis jautėsi labai laimingas, buvo visiškai „įmirkęs“ į prancūzų kultūrą. Tad didelių išgyvenimų dėl paliktų Mažeikių Lietuvoje nebuvo. Tačiau jis niekada neneigė savo lietuviškumo ir nuo jo nebėgo, o atvirkščiai, jį puoselėjo ir vadino save lietuviu.

Knygoje aprašomas mano patirtas nuotykis, tačiau Prano kalba yra visiškai autentiška, taip pat panaudojau ir ankstesnius menotyrininkų tekstus, kurie buvo apie jį parašyti.

– Pokalbio pradžioje minėjote, kad pati iki pat 2013 m. nebuvote daug girdėjusi apie P.Gailiaus kūrybą. Dabar apie šią neeilinę asmenybę kalbate kaip apie visiškai jūsų gyvenimą pakeitusį žmogų. Kokių svarbių pamokų išmokote iš P.Gailiaus?

– Išties, net pati ilgą laiką nebuvau susipažinusi su Prano kūryba. Todėl mano tikslas buvo parašyti kūrinį, kuris padėtų skaitytojams pažinti šį menininką, tarsi patiems pasikalbėti su juo ir praleisti laiką jo bute, kurio dabar jau nebėra. Susitikimai su Pranu tapo didžiule dovana, nes tai yra viena iš tų asmenybių, kurios pakeičia tavo likimą ir tu niekada nebesi toks pat. Norėjau spėti užfiksuoti jo sukauptą išmintį, kol Pranas dar gyvas ir gali ja pasidalyti. Knygoje skaitytojas ne tik ras pokalbių tarp manęs, Prano ir A.J.Greimo, bet ir sutiks kitų išeivijos atstovų – Algimantą Mackų, Balį Sruogą, galės pažvelgti į kompleksišką išeivio tapatybę. Svarbių pamokų iš P.Gailiaus gavau labai daug, o svarbiausia tai, kad turėjau progą pabendrauti su tikru dailininku, kūrėju, kuris visą savo gyvenimą paskyrė menui.

Pristatomoje kūrybos retrospektyvoje žiūrovo laukia ne tik galimybė susipažinti su gyvo ir nuoseklaus kūrybos proceso rezultatu, bet ir žvilgtelėti į autoriaus darbus iš visai kitos perspektyvos.

„Ši paroda – tarsi nupieštas interviu su kūrėju P. Gailiumi. Jo kūrinių negalima paaiškinti, pakomentuoti, interpretuoti, nes jie – nešdami stiprų prasminį krūvį – kiekvieną paliečia savo estetika, bet ne žodžių išraiška, – sako menotyrininkė dr. Simona Skaisgirytė-Makselienė. – Yra žinoma, kad pats autorius nemėgo aiškinti savo kūrybos ir buvo sukūręs savo manifestą, kuriame sakė: „Kas yra menas? Menas žino, kas jis yra“. Šįkart mūsų galerijos erdvėse taip ir bus: P. Gailiaus kūriniai patys papasakos, kas jie yra“.

Parodoje bus rodomas simbolinis skaičius kūrinių – iš viso 88 darbai. Šią begalybės išraišką sustiprina ir faktas apie tai, kad P. Gailius atsisveikino su šiuo pasauliu eidamas 88–uosius gyvenimo metus, likus vos žingsneliui iki šios gimimo dienos sukakties. Su šiuo atsisveikinimu sietinas ir parodos pavadinimas „Nuo kalno matau aš tave“: tai – aliuzija į amžinąją dailininko poilsio vietą, kuria tapo mėgstama tapybos lokacija – Provanse esantis kalniukas, kur išpildant paskutinę valią, po mirties išbarstyti P. Gailiaus pelenai.

Kūrybos retrospektyvoje bus pristatomi dailininko darbai iš skirtingų etapų ir ciklų, kurie bendroje erdvėje atspindi gyvą, nuoseklų, kintantį meno procesą ir dinamiką. Dr. S. Skaisgirytės-Makselienės teigimu, Paryžiaus aplinkoje gimusi P. Gailiaus kūryba nėra lengvai perskaitoma, nes pats dailininkas nepaliko jokių užuominų – tik savo kūrinius.

„Tačiau jie – daugiasluoksniai, kalbantys sudėtinga meno kalba, pripildyti meninių kodų, talpinančių ir pasaulinius archetipus, ir lietuvišką DNR. Tad keliaudamas per šio autoriaus darbų retrospektyvą, žiūrovas ne tik pažins vieno įdomiausių, į lietuvių meno rinką grąžinamo menininko kūrybą, bet ir „pasimatuos“ savo meno suvokimo brandą, estetinę pajautą“, – sako menotyrininkė, neabejojanti, kad vieniems tai taps puikia ugdymosi meno erdvėje praktika, kitiems – aukščiausio lygio dialogas su dabar jau nuo kalnelio Provanse į mus žvelgiančiu kūrėju.

Paroda „Nuo kalno matau aš tave“ sostinės galerijoje „Kunstkamera“ atidaroma iniciatyvos „SU-MENĖK“ aplinkoje – visą vasarį ją ne tik savaitgaliais, bet ir darbo dienomis bus galima lankyti nemokamai galerijos darbo laiku nuo pirmadienio iki penktadienio 10–18.30 val., šeštadienį 12–16 val. Paroda veiks iki kovo 10 d., jos metu galerijoje taip pat bus galima išvysti dokumentinius Lietuvoje ir Prancūzijoje sukurtus filmus apie P. Gailių.

Jolitos Linkevičiūtės-Rimavičienės parašytą knygą apie Paryžiuje gyvenusį ir kūrusį tapytoją, grafiką Praną Gailių (1928–2015) išleido Kauno rajono muziejus. Pasak muziejaus direktoriaus Zigmo Kalesinsko, netradicinio dizaino knyga nebūtų nuvylusi ir paties P.Gailiaus. "Viliuosi, kad Pranas turėtų būti patenkintas", – apie dabar jau tik menamą dailininko atsaką į knygą užsiminė Z.Kalesinskas. Ruošiantis knygos leidybai, jam teko lankytis Paryžiuje, susitikti su dailininku. Susitikimą jis aprašė ir įvadiniame knygos tekste.

– Knyga apie Paryžiuje gyvenusį ir kūrusį žemaitį išleista pakaunėje. Kas P.Gailių siejo su Raudondvariu, kuriame įsikūręs Kauno rajono muziejus?

– Raudondvario dvaras XIX–XX a. pr. buvo prancūziškos kultūros sklaidos centras. P.Gailius, kaip menininkas, susiformavo prancūziškos kultūros įtakoje. Pokalbio jo namuose Paryžiuje metu jis tai patvirtino teigdamas: "Aš esu frankofonas lietuvis." Todėl ir knygos pavadinimas buvo pasirinktas toks.

Aš į muziejaus veiklą žiūriu plačiau nei tik Kauno rajono savivaldybės valdų aprėptis. Kultūra ribų neturi ir nepaiso. Lietuviški ženklai pasaulyje – toks buvo šių metų Vilniaus knygų mugės, kurioje pristatėme knygą, leitmotyvas. Jos išleidimas, projektą remiant Lietuvos kultūros tarybai, – tarsi šūvis į dešimtuką. Laimėjo Lietuva ir jos kultūra, praturtindama ir praplėtusi savo kultūros lauką dar vienos reikšmingos asmenybės susigrąžinimu.

– Planuojant išleisti knygą, jums teko susitikti, bendrauti su P.Gailiumi. Kokį jį spėjote pažinti jūs?

– Visų pirma tai labai įdomi, talentinga ir kūrybinga asmenybė. Jo, kaip žmogaus, vitališkumas, buvo išskirtinai pastebimas. Susitikimo metu jis jau sunkiai sirgo, tačiau to nebuvo galima net įtarti. Atviras, žvitrus, vyriška energija spinduliuojantis žvilgsnis rodė, kad energijos šiam vyrui pakako ne tik kūrybai, bet ir visaverčiam gyvenimui. Stebino išskirtinai emocionali, labai konstruktyvi minčių raiška, tvarkinga ir tiksli lietuvių kalba. Žinant, kad Lietuvą dailininkui teko palikti būnant penkiolikos metų, o po to bendravimo kalba tapo prancūzų – kalbėjimas ir sklandus minčių reiškimas lietuviškai buvo savotiškas stebuklas. Iš pirmo žvilgsnio susidarė įspūdis, kad P.Gailiui buvo svarbiausia kūryba ir bendravimas. Savo socialiniai aplinkai jis skyrė mažai dėmesio. Gana trumpo susitikimo metu bendravimą jis pavertė ištisu vieno aktoriaus spektakliu. Kadangi į susitikimą mes nuvykome kartu su žmona Raminta, dėmesio objektu buvo ji – moteris. Žvilgsniai, įvairūs pašmaikštavimai, ditirambai buvo skirti jai. Kai kalbėdavomės knygos išleidimo temomis, mintys buvo labai logiškos ir racionalios. Man susidarė įspūdis, kad per visą savo gyvenimą jis išmoko puikiai save pristatyti ir deramai pateikti Paryžiaus meno rinkai. Taip P.Gailius surado savo vietą tarp ryškiausių šios meno mekos dailininkų.

Zigmo Kalesinsko nuotr.

– "Knyga turi būt tokia, kokios dar nėra. Turi būt kitokia", – savo lūkesčius būsimai knygai buvo išsakęs P.Gailius. Kaip manote, ar pavyko juos pateisinti?

– Neįprastai pateikta dizainerės Gertrūdos Jovaraitės knygos forma – tarp dviejų kartono lakštų suspausti popieriaus lapai – tai atsakas P.Gailiaus norui, kad knyga būtų kitokia. Tiesa, išankstinio sumanymo, kad knyga bus iliustruota dailininko piešiniais, nupieštais pagal parašytą tekstą, įgyvendinti nespėjome – P.Gailius iškeliavo amžinybėn.

Dailininkas viename interviu teigė, kad jo "darbai neturi būti įrėminami, įspraudžiami į griežtus rėmus. Jie turi būti laisvi..." Todėl knygos forma labai eskiziška, iš pažiūros neužbaigta, nugarėlė – į akį krentantys raudoni siūlai, tarsi P.Gailiaus nevaržomos mintys, užrašytos ant atskirų lapų, sutvirtintos storu medvilnės siūlu, kad nepabirtų.

Knygos formatas yra labai patogus – ji gali tilpti į kiekvienos damos rankinę, o tekstas – tokios apimties, kad, važiuojant iš Kauno į Vilnių ir atgal, ją galima perskaityti. Tai modernu, šiuolaikiška ir atitinka mūsų skubančio pasaulio principus. P.Gailius buvo modernus ir šiuolaikiškas, bet svarbiausia – laisvas. Todėl ir mintys, surašytos šioje knygoje J.Linkevičiūtės-Rimavičienės, yra neįspraustos, neįrėmintos. Pats tekstas yra lengvai skaitomas ir virpantis, tarsi Paryžiaus oras Passy rajone, kur gyveno P.Gailius. Viliuosi, kad Pranas turėtų būti patenkintas.

Mūsų išleista knyga nekonkuruoja su menotyrininkės Simonos Makselienės sudarytu albumu "Pranas Gailius", kuris, išleistas 2011 m., tapo pirmuoju išsamiu leidiniu apie P.Gailių su gausia jo darbų galerija. Kauno rajono muziejaus išleista knygelė yra esė, kurioje išdėstytos P.Gailiaus mintys apie meną, jo vidinį pasaulį, kūrybos sąsajas su lietuvių liaudies menu, įsismelkusiu į menininko, augusio Lietuvoje, pasąmonę, didžiųjų lietuvių ir pasaulio asmenybių filosofinėmis sampratomis.

– Kalbant apie knygos vizualinę pusę, joje išspausdintose fotografijose dažnai matome patį P.Gailių, tačiau nėra nė vieno jo kūrinio reprodukcijos. Kodėl?

– Knygoje išspausdintos fotomenininko Gintaro Česonio ir mano darytos nuotraukos. G.Česonis buvo susitikęs su dailininku kavinėje prie jo namų. Pati aplinka, ko gero, nesukūrė labai atviros, šiltos atmosferos, todėl nuotraukos labiau skulptūriškos, monumentalios ir akademiškos. Man teko didelis džiaugsmas viešėti dailininko namuose, jo bute. Visa aplinka, perpildyta kūryba ir intymumu, padovanojo šiltą, atvirą bendravimą. Moteris tarp dviejų vyrų taip pat keitė bendravimo toną, todėl mano nuotraukos buitiškos, tačiau šiltos, labiau tikros ir iliustruojančios susitikimo atmosferą. Knygoje yra du P.Gailiaus darbai. Tai "Musė" ir koliažas, tačiau jie pateikiami ne reprodukcijų pavidalu.

Su G.Česoniu nusprendėme nuotraukas spausdinti nespalvotas (duotonines), kad nebūtų užgožtas teksto spalvingumas.

– Tekstas knygoje pateikiamas lietuvių ir prancūzų kalba. Kas tas knygos skaitytojas prancūzų kalba, kuriam šią knygelę skiriate?

– Knyga skirta Lietuvai ir Prancūzijai. Paryžiuje gyvena P.Gailiaus dukra ir sūnus, draugai, bičiuliai. Be to, norėjau, kad knyga būtų ne tik mums – lietuviams, bet ir frankofonams, todėl ir vertėją pasirinkome tikrą prancūzę, gyvenančią Vilniuje (Isabelle Patricia Carherine Chandavoine Urbaitis – red. past.). Kai į prancūzų kalbą išverstą tekstą perskaitė P.Gailiaus dukra, profesionali vertėja iš italų kalbos, buvo išsakyta, kad vertimas yra puikus ir labai gražus. Tai mus džiugina.

Pristatys knygą ir parodą

J.Linkevičiūtės-Rimavičienės knygos "Pranas Gailius. Dviguba tapatybė" pristatymas Kauno rajono muziejuje Raudondvario pilyje (Pilies takas 1, Raudondvaris) vyks kovo 18 d. 16 val. Tuo pačiu metu bus atidaryta P.Gailiaus grafikos darbų pagal Oskaro Milašiaus "Lietuviškas pasakas" paroda. P.Gailiaus darbų originalus parodai skolina Mažeikių muziejus.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Knygos autorė – tapanti žurnalistė, humanitarinių mokslų daktarė Jolita Linkevičiūtė-Rimavičienė – sako, kad prieiti prie dailininko, įgyti jo pasitikėjimą nebuvo lengva. Sužavėta modernistinės dailininko tapybos ir grafikos, kaunietė autorė P.Gailių (1928–2015) susirado vedama tikslo tapti jo mokine – siekė išmokti iš jo mąstyti tapyba. Bendraujant su dailininku, kilo mintis įspūdžius sudėti į knygą. "Pranas iš tiesų buvo mokytojas daugeliui – ir kaip menininkas, ir kaip asmenybė – švytintis, žėrintis, spalvotas, iš daug sudėtingų sluoksnių", – sako atskirus prisilietimus prie menininko, jo kūrybos knygoje aprašiusi J.Linkevičiūtė-Rimavičienė.

– Simona Makselienė yra sudariusi ir išleidusi solidų P.Gailiaus kūrybos albumą. Kodėl, jūsų akimis, reikėjo dar vienos, kad ir nedidelės, knygelės apie jį?

– 2014 m., susipažinus su P.Gailiumi Paryžiuje ir kalbantis apie kūrybą, gimė mintis apie dailininko kūrybinės biografijos parašymo galimybę. Juolab kad esu rašiusi nemažai tekstų apie žinomus lietuvių menininkus, Nacionalinės premijos laureatus – rūpėjo bent akies krašteliu prisiliesti prie tokios asmenybės. Sumanymas buvo toks: nagrinėti Prano kūrybos reikšmes Algirdo Juliaus Greimo semiotiniu požiūriu, bandyti aprašyti jo kūrybos metodą, kurio jis niekam nerodė. Savotiška spėlionė. Įdomu buvo šiame sumanyme tai, kad jie abu – būdami lietuviais ir prancūzais vienu metu, priklausantys dviem – lietuvių ir civilizacinei, europietiškajai, prancūzų – kultūroms, gali vaikštinėti vienas po kito darbus. Dailininkas sakė: "Pranas yra Pranas, bet Greimas yra statula." P.Gailiaus kūryba yra grynai lietuviška ir visiškai europietiška, turinti abiejų kultūrų dėmenis. Solidžiame S.Makselienės albume yra daugiau menotyros tekstų, o kūrybinėje biografijoje mąstyta išskleisti Prano kūrybos reikšmes, aprašyti jo kūrybos metodą gyvu, publicistiniu stiliumi.

– Jus su P.Gailiumi siejo tam tikras asmeniškas ryšys: siekėte tapti jo mokine. Kuo jus sudomino P.Gailiaus kūryba?

– Šis susitikimas buvo likimo ir Dievo dovana, prilipimas ir emocinė jungtis, kurią nutraukti buvo itin skausminga. Teisingai per Prano mirties metinių paminėjimą pasakė Simona – kiekvienas, nors kartą prisilietęs, nori turėti bent gabalėlį Prano, jį savintis. Prano kūryba pribloškė įvairumu, nuolatiniu keitimuisi, emocionalumu, ekspresija, atrodė, jog šiame žmoguje telpa tiek visko daug: poezija, grafika, tapyba, abstrakcija, kaligrafija, gestas. Subtilumas, elegancija, vyriškumas. Atrodė, kad galiu prie viso to prisiliesti, pamatyti, suvokti, kaip jis tai daro. Susipažinimas buvo staigus ir elektrinis – Romo Sakadolskio ir Valdo Papievio dėka. Pranas liko nustebintas tokio noro, kad kažkas iš Lietuvos nori tapti jo mokiniu, bet sutiko – man tai buvo stebuklas, kažkas antgamtiško – ženklas. Norėjau išmokti ne tapyti, o mąstyti tapyba.

– Su dailininku keletą kartų buvote susitikę Paryžiuje. P.Gailius arti savęs prisileisdavo toli gražu ne kiekvieną žmogų. Ar jus jis lengvai prisileido?

– Su P.Gailiumi pavyko susitikti du kartus, tačiau daugiau kalbėjomės telefonu – atrodė, kad emociškai jis gali pamaitinti žmogų, trokštantį prisiliesti prie jo kūrybos. Jis geidė savo kūryba dalytis, norėjo daug jos duoti. Kitas dalykas, jam rūpėjo būti priimtam Lietuvos, jis save laikė lietuviu, žemaičiu iš Mažeikių, vis dar braidančiu savo vaikystės Ventoje, žvejojančiu savo didįjį ešerį – tapybą. Pranas buvo optimistas, sakęs, kad "neturi talento kančiai", tačiau savo gyvenime patyręs daug skausmo, jo biografija sudėtinga – tokie žmonės nelabai ką prisileidžia arti, natūraliai saugo savo vidinį pasaulį, neskirtą pašalaičio akims. Artimai Pranas bendravo su S.Makseliene, Edvydu Žuku, V.Papieviu – jis nekalbėjo apie save ar savo biografiją, jis kalbėjo tik apie kūrybą – man tai buvo įdomu – klausytis, empatiškai įsijausti. Pranas kiekvieną kartą buvo kitoks, jo sprendimai keisdavosi kaip tikro menininko, labai intelektualaus žmogaus: "Tu nežinai Bachelard'o? (Gastonas Bachelard'as – prancūzų filosofas, žymiausius darbus parašęs poetikos ir mokslo filosofijos srityse, daręs įtaką jaunesnės kartos filosofams, tarp kurių – Michelis Foucault ir Jacques Derrida – red. past.)." Tokie žmonės neprisileidžia lengvai ar arti – kartą teko apsipilti ašaromis.

– Kokį žmogų pažinote?

– Per tą trumpą laiką, per kurį neįmanoma pažinti žmogaus – visokį. Duodantį kitam, maitinantį kitą savo kūryba, nebijantį savo jausmingumo. Jaunatvišką. Vyrišką, emocionalią, besikeičiančią, sudėtingą asmenybę, suvokiančią savo likimą mene. Manau, spėju, tik įtariu, kad Prano optimizmas buvo pabėgimas nuo jo paties skausmo, jis mokėjo to neparodyti. Paskutinius dvejus metus jis sunkiai sirgo, bet neišsidavė, buvo labai stiprus, valingas žmogus ir kiekvienas pokalbis atrodė vertybė, labai trapu. Jis kūrė savo dirbtuvėje Provanse turbūt iki paskutinės minutės – vienas paskutiniųjų Prano darbų buvo žalias koliažas. Norėjo atskristi į Lietuvą, planavo parodą ir vieną dieną viskas nutrūko.

– Dailininką priskiriate asmenybėms, "kurios savyje laiko uždegtus žiburius, kad ir kiti matytų sklindančią šviesą". Kaip manote, ar ta šviesa masino kiekvieną, kuris prie jo prisiliesdavo?

– Taip, Prano asmenybės šviesa buvo stipri, galinga. Ir palietė iš tiesų kiekvieną, kuris tik prisilietė – tokios asmenybės, su jomis susitikus bent akimirkai, yra dovanos, mokytojai, pranašai. Galbūt jie savo kūryboje yra nušvitusieji? Jie būna kažkaip per anksti, kalbantys savo susikurta kalba ir ženklais. Pranas iš tiesų buvo mokytojas daugeliui – ir kaip menininkas, ir kaip asmenybė – švytintis, žėrintis, spalvotas, iš daug sudėtingų sluoksnių. Tokie žmonės nori duoti, savimi dalytis, nes žino, kad ir juos augino kitos asmenybės, kultūros, intelektai – jeigu tik nori, jei prašai – gali pasiimti.

Pranas mėgo sakyti: "Duok laiko laikui", tuo metu nelabai supratau, ką jis turi omenyje, patardamas neskubėti, neskubinti laiko.

– P.Gailių vadinate gyva moderniojo meno legenda. Šalia kokių kitų pasaulio ir lietuvių dailininkų minėtina jo pavardė?

– Pranas save vadino Ferdinando Leger mokiniu. Minėjo Antaną Mončį, Vytautą Kasiulį – sakė, "mes virėme tame pačiame modernizmo katile" Paryžiuje. P.Gailių lietuviams dar reikia atrasti.

– Knyga vadinasi "Pranas Gailius. Dviguba tapatybė". Tačiau darbinis knygos pavadinimas buvo kitas. Kodėl jį keitėte?

– Pranas nesutiko, kad knygos pavadinime būtų naudojamas jo paties sukurtas žodis – "sielrankšluoščiai", netgi supyko, sakė: "Tai mano žodis." Pavadinimas "Dviguba tapatybė" atrodė savaime suprantamas – juk kalbama apie žmogų, kuris yra ir lietuvis, ir prancūzas vienu metu, menininką, kurį maitino jo vaikystės prisiminimai Lietuvoje, o suformavo Prancūzija, Paryžius. Kaip A.J.Greimas yra klausęs: "Kas aš pats sau? Kas aš Lietuvai, kas man Lietuva? Ar galima drauge būti lietuviu ir žmogumi, sirgti ir Lietuva, ir žmonija?" Kitas dalykas, kultūrinės tapatybės tema artima – tai mano tyrimų sritis – pavadinimas atsirado spontaniškai, galvojant apie lietuviškąją ir europietiškąją tapatybes.

– Kaip atsiskleidžia dailininko tapatybės dvilypumas?

– Lietuviškame prancūziškume ir prancūziškame lietuviškume. Abi kultūros praturtėja nuo tokio susidūrimo. Matisse'as ir Cezzane'as atsistoja šalia Balio Sruogos ar Kazio Bradūno, Oskaro Milašiaus. Lietuvių liaudies dainos ir gestų, abstrakti tapyba.

– Skaitytojas P.Gailių iš knygos pažįsta labai fragmentiškai – knygelėje pateikiamas tekstas daugiau primena autoriaus įspūdžiais paremtą esė. Į šį leidinį sudėjote viską, ką norėjote pasakyti apie šį kūrėją, ar vis dėlto bandysite jį prisiminti, įamžinti ir kitais tekstais, kitomis formomis?

– Pranas mėgo sakyti: "Duok laiko laikui", tuo metu nelabai supratau, ką jis turi omenyje, patardamas neskubėti, neskubinti laiko. Taigi neskubiname laiko. Prisiminimai – kaip sriuba, turi ataušti, ypač, kai nutrūko taip staiga, ne laiku, netikėtai ir ne toje, kaip norėjosi, knygos vietoje.

Eidamas 88 metus Paryžiuje mirė Lietuvos ir Prancūzijos tapytojas, grafikas Pranas Gailius. 

Dailininko kūryba turi abstrakčiojo ekspresionizmo bruožų, joje vyrauja poetinė nuotaika, yra šiek tiek tautodailės įtakos.

Vilniuje P. Gailius 2005 metais yra surengęs parodą.

Paryžiuje gyvenančio žemaičio Prano Gailiaus kūrybą pristatė net dvi Vilniaus galerijos. Kazio Varnelio namuose-muziejuje ir „Kunstkameroje“ galima susipažinti su pačiais ankstyviausiais Gailiaus darbais ir tapytais visai neseniai.

Kazio Varnelio namuose-muziejuje – kito išeivijos menininko Prano Gailiaus kūrybos retrospektyva. Einant per įspūdingas istorinių namų sales ekspozicijos tarsi persipina – K. Varnelio surinkta antikvarinė kolekcija, P. Gailiaus darbai, dar toliau – K. Varnelio paveikslai. Vienas iš parodos rengėjų sako, kad abu išeiviai – P. Gailius ir K. Varnelis turėjo daug bendro.

„Kazys Varnelis Praną Gailių tikrai vertino kaip dailininką. Nes Kazys Varnelis buvo pakankamai reiklus, ir kritiškas, netgi sakyčiau, kitų dailininkų, kitų kolegų, ypač pažįstamų, taip pat lietuvių atžvilgiu. Tai, ką jis turėdavo savo rinkiniuose, tai ką jis turėjo savo kolekcijose, rodė, kad jis tuos dailininkus, tuos menininkus vertina. Ir Prano Gailiaus darbų yra Kazio Varnelio muziejaus rinkiniuose“, – pasakojo K. Varnelio namų–muziejaus vedėjas Vidas Poškus.

Kazio Varnelio namuose-muziejuje eksponuojami darbai atvežti iš Paryžiaus, Prano Gailiaus dirbtuvių. Čia 1949 metais sukurtas autoportretas, kurį dailininkas vežėsi iš Strasbūro į Paryžių, Ferdinando Leže studiją. Taip pat darbai, sukurti prisimenant gimtąją Žemaitiją, ar Kanadoje.

„Čia rodoma retrospektyva nuo pačių anksčiausių jo darbų ir taip iš įvairių periodų parinkti keli pavyzdžiai. O „Kunstkameroje“ rodomas grynai vienas ciklas – labai ikoninis Prano ciklas „Šešėlio aukštuma“, – teigė parodos kuratorė Simona Makselienė.

Galerijoje „Kunstkamera“ eksponuojamas ciklas sukurtas prieš trisdešimt metų. P. Gailius yra sakęs, kad jam kuriant labai svarbu – gestas. Jis turi nešti prasmę ir kurti popieriuje architektūrą. Beje, dailininkas ketino dalyvauti parodos atidaryme, turėjo ir bilietą į Vilnių. Tačiau einantį per gatvę jį kliudė autobusas ir dabar gydosi namuose, Paryžiuje.

Penktadienį, 18 val. „Ramybės galerijoje“ (Vytauto g. 35, Palanga) atidaroma Paryžiuje gyvenančio tapytojo bei grafiko Prano Gailiaus paroda  „Les Roses pour Palanga“ (Rožės Palangai).

Parodos atidaryme dalyvaus parodos autorius Pranas Gailius, Rolandas Rastauskas (poezija/balsas) ir Arkadijus Gotesmanas (perkusija).

„Buvau sunerimęs, ar Pranas suspės įgyvendinti savo sumanymą, - pasakojo parodos kuratorius Edvidas Žukas. – Dar prieš tris savaites dailininkas telefonu kalbėjo, kad vaikai jau yra, bet dar neverkia... tačiau abejonės išsisklaidė po susitikimo Provanse, kur yra dailininko dirbtuvė. Naujajame cikle per plastinę formą autorius išreiškia savo emociją.“
1928 m. Mažeikiuose gimęs P. Gailius per Antrąjį pasaulinį karą pasitraukė iš Lietuvos ir apsigyveno Strasbūre. 1950 m. studijavo F. Ležė (Fernand Léger) meno akademijoje, nuo 1953 m. – Aukštojoje nacionalinėje dailės mokykloje Paryžiuje.

P. Gailiaus kūryba dinamiška, spontaniška, kartu disciplinuota bei racionali. Net ir gyvendamas Paryžiuje, menininkas niekuomet neatsisakė savito santykio su lietuvių kultūros paveldu, su išsaugotais gimtosios Žemaitijos prisiminimais.

Dailininko P. Gailiaus kūrybos modernumas ir novatoriškumas slypi sėkminguose mėginimuose pasitelkti liaudies kūrybos tradicijas kuriant abstraktų ir pusiau abstraktų meną. Puošybinę liaudies dirbinių ornamentiką norėjo perkurti sudėtingesnėmis šiuolaikinio meno formomis ir tuo skyrėsi nuo daugelio kitų išeivijos dailininkų, vien paviršutiniškai perfrazuojančių tautodailės raštus.
Prano Gailiaus, vieno garsiausių lietuvių dailininko, kūrinių yra įsigiję Prancūzijos modernaus meno centras, Nacionalinė Prancūzijos biblioteka, Lietuvos muziejai bei kolekcininkai iš įvairiausių pasaulio šalių.

Paroda veiks iki rugpjūčio 15 dienos.