„Šią pjesę pasirinkome neatsitiktinai – norėjome sukurti spektaklį teatro išsiilgusiems žiūrovams. Nesame numatę tikslo juokinti, tačiau esame tikri – liūdna nebus, juk juokas, kaip ir gyvenimas – čia balta, čia juoda. „Veneros įkaitai“ – tai žmogiškas, paprastas, šiltas, kupinas kuriozinių situacijų, skirtingų žmonių likimų bei siekių spektaklis“, – mintimis apie premjerą dalijosi spektaklio režisierius R. Banionis.

Jei manote, kad niekada nebuvote Veneros įkaitais arba atvirkščiai, manote, jog tai jau praeitas etapas – diagnozė – žiūrėti. Spektaklis sukurtas pagal amerikiečių dramaturgo Čarlzo Mori pjesę „Trečiame danguje“, kuris savo kūriniuose šmaikščiai, subtiliai ir intelektualiai kalba apie meilę, kūrybą, ištikimybę, egzistenciją, žmogaus savigarbą bei orumą. Spektaklis pasakoja apie rašytoją, kuris gedi savo trečiosios žmonos, irgi rašytojos. Jis yra paskendęs vienumoje, liūdesy ir alkoholyje. Jo sūnus, režisierius, Holivude filmuojantis pirmąjį savo filmą, pakviečia Džordžo antrąją žmoną – visų pamirštą ir vaidmenų negaunančią aktorę – jo prižiūrėti. Prie šios šeimos prisijungia ir namų tvarkytoja, o galiausiai į svetimus namus nelauktai įsiveržia jauna mergina, turinti netikėtą pasiūlymą...

Režisierius atskleidė, kad spektaklis kalba „apie žmones, jų santykius. Apie ryšius tarp kartų. Ir apie žmogišką, šviesią meilę savo artimui. Meilę ir palaikymą – tai, kas padeda mums išsilaikyti šiame sudėtingame ir prieštaringame pasaulyje.“

R. Banionis tikisi, kad spektaklis privers susimąstyti apie tai, kaip svarbu visur ir visada stengtis daryti gera, pamiršti pagiežą bei pavydą ir padėti artimui, nes už tai bus atlyginta.

Mintimis apie spektaklį sutiko pasidalinti ir aktoriai Albinas Keleris bei Inga Maškarina.

– Apie ką yra šis spektaklis?

I. Maškarina: Dabar yra toks laikas, kai visi mes labai intensyviai gyvenam. Visi sėdi prie kompiuterių, prie telefonų ir pamiršta apie svarbiausius dalykus gyvenime – ką reiškia apsikabinti, ką reiškia pasibučiuoti, ką reiškia pasakyti gerą žodį. Ką reiškia mamai, tėčiui, seseriai, broliui ar bet kam kitam pasakyti žodį „myliu“. Pamiršome apie tą kasdienį rūpestį. O tas rūpestis yra svarbiausias dalykas. Mūsų spektaklis ir yra apie tai – meilę, šilumą, žmogišką santykį.

– Ką stengiasi pasakyti jūsų vaidmuo – namų tvarkytoja Luiza?

I. Maškarina: Kiekvienas žmogus turi savo dramą. Mano Luiza irgi turi savo dramą. Taip pat turi ir kaukę – kad ji laisva, ir viskas gerai, viskas su šypsena, su daina. Bet, man atrodo, kad po šia kauke ji transliuoja tai, kad reikia gyventi, eiti pirmyn. Reikia bendrauti, nes vienam yra labai sunku. Reikia turėti žmogišką kontaktą.

A. Keleris: Luiza yra tikras žmogus – grynuolis, hipis – išminčius. Pagrindiniai herojai pasislepia po kokiomis nors kaukėm. O šis personažas pasako, kad gyvenimas yra labai sudėtingas, bet tuo pačiu, labai paprastai galima išspręsti sunkiausias problemas. Gyventi reikia natūraliai, paprastai, žmogiškai.

I. Maškarina: Ji pasako, kad su šiluma, su meile, su dėmesiu vienas kitam reikia gyventi. Ir jei mes būsim dėmesingi vienas kitam, tai bus mažiau vienišų žmonių.

A. Keleris: Luiza yra natūralus produktas. Be jokių priemaišų.

– Ką pasakoja rašytojas Džordžas (A. Kelerio vaidmuo)?

A. Keleris: Šio spektaklio pavadinimas – „Veneros įkaitai“. Kas yra Venera? Meilės deivė. Taigi, mes visi, daugiau ar mažiau, esam meilės įkaitai. Dėl to gyvenam ir dėl to mirštam. Bet kuris žmogus yra sudėtingas. Jame pilna visko: gerumo, piktumo, atjautos, sarkazmo, niekšystės, pavydo. Mano personažas išgyvena visą šitą skalę. Netgi žmonai, kuri numirė, jis jaučia tam tikrą pavydą, nes ji, ko gero, yra talentingesnė rašytoja, negu jis.

Tai žmogiška, psichologinė pjesė, kurioje yra lyrizmo, komizmo ir tragizmo. Kas yra šlovė, ką reiškia jos netekti, ką reiškia gyventi šeimoje dviems menininkams. Kaip atskirti Džordžo „altruizmą“ nuo egoizmo. Gyventi su artimaisiais, mylimiausias žmonėmis, ir tuo pačiu nuolat rengti „autorinius vakarus“. Veneros įkaitai, tai – meilės įkaitai. Spektaklio eigoje meilė nugali.

– Jūsų nuomone, kas turėtų labiausiai patikti žiūrovams?

I. Maškarina: Mūsų spektaklis yra apie žmogų.

A. Keleris: Taip, apie žmogų. Visi spektakliai turi kalbėti apie žmogų ir linksmai, ir liūnai, nes kitaip, kokia prasmė?

– Kas buvo sunkiausia kuriant vaidmenį šiame spektaklyje?

I. Maškarina: Viskas yra sunku, lengva tikrai nėra.

A. Keleris: Bet kokiu atveju, vaidmens kūrimas yra aktorinis džiaugsmas. Galėjau dirbti su puikia komanda ir su puikiu režisieriumi! Buvo puikus repeticijų periodas. Labai geras, kūrybiškas, nuoširdus laikas. Dabar išėjome į finišo tiesiąją. Noriu padėkoti Kameriniam teatrui ir režisieriui Raimundui Banioniui už pakvietimą.

I. Maškarina: Labai noriu padėkoti režisieriui R. Banioniui, kad jis pakvietė mane vaidinti šiame spektaklyje, nepaisant mano akcento. Esu labai laiminga, kad galiu vis daugiau ir geriau kalbėti lietuviškai. Esu dėkinga ir Albinui, jis yra nuostabus, profesionalus partneris. Visas Kamerinio teatro kolektyvas yra labai rūpestingas. Kiekvieną repeticiją jaučiau rūpestį. Mes su komanda tapome viena didele, šilta šeima.

Jeigu domitės kultūra, teatru, žinote talentingo režisieriaus R. Banionio braižą ir stilių – šis spektaklis taps tikra atgaiva. Na, o jei kultūra ir teatras jūsų gyvenime retas svečias – spektaklis taps ne tik puikiu laiko praleidimu, bet ir atradimu.

– Pasakojama, kad filmo „Purpurinis rūkas“ idėją vystėte daugiau kaip 20 metų. Kodėl prireikė tiek daug laiko jai subręsti?

– Jei trumpai, tai nebuvo pinigų. Maždaug prieš 20 metų režisierė Aliona Krugliak pagal šį apsakymą Maskvoje, Ermitažo teatre, statė monospektaklį. Kažkada ji šį kūrinį parodė mano tėvui, jis perskaitė, jam patiko ir jis davė man paskaityti. Tada mes pabandėme pateikti paraišką, tačiau negavome finansavimo. Apsakymas patiko ir Vytautui V.Landsbergiui, jis pakalbino Marių Ivaškevičių, kuris parašė scenarijų, laimėjo apdovanojimą, tačiau irgi negavo lėšų. Dabar situacija pasikeitė.

– „Purpurinio rūko“ scenarijaus pagrindas – Felikso Rozinerio apsakymas „Purpuriniai dūmai“. Kuo jis jus sužavėjo?

– Pirmiausia, nestandartiniu požiūriu, kuris sutampa su mano. Jeigu žmonės padarė nusikaltimus, juos reikia bausti, bet negalima visą laiką keršyti, negalima vis grįžti ir grįžti atgal ir už tą patį reikalauti atpildo. Kol pakantumas netaps mūsų gyvenimo norma, nesibaigs nei karai, nei kerštas, nei vienas kito persekiojimas už mintį, žodžius ar poelgius. Aš suprantu, kad aistros yra tas dalykas, kuris absoliučiai nesuvaldomas. Niekas tuo nesirūpina, išskyrus meną. Bet ir menas nesirūpina, jam svarbu, kaip tai techniškai ar profesionaliai atskleisti, bet ne tai, kas mes tokie esame. Žmogiškosios aistros yra tie varikliai, kuris mus veda į susinaikinimą. Williamas Shakespeare'as apie kiekvieną jų yra parašęs po tragediją. Tai kankino ir Sofoklį, graikų antikos meistrus. Taigi šis apsakymas ir yra apie tai, kad reikia tas aistras nuraminti.

Kol pakantumas netaps mūsų gyvenimo norma, nesibaigs nei karai, nei kerštas, nei vienas kito persekiojimas už mintį, žodžius ar poelgius.

– Pokaris, žydų, partizanų istorijos, jų motyvai gana dažni lietuvių režisierių kūriniuose. Kodėl daugelis kūrėjų vis grįžta prie šių sunkių, dažnai nepatogių temų?

– Nemanau, kad dažnai. Galvoju, per retai. Kodėl grįžtame? Todėl, kad tai yra didžiulė problema: viena vertus, visos tautos apkaltinimas, kita vertus, nepripažinimas, kad taip buvo. Žinoma, kad holokaustas buvo. Nesuprantu, kaip galima tai neigti. Kita vertus, negalima visos tautos kaltinti už kai kurių išgamų poelgius.

Iš vienos pusės, yra verčiančių visus atgailauti ir norinčių, kad viską atiduotum už tai, jog bendrataučiai kažką padarė, iš kitos pusės – kaltinimai, tokie kaip Kristaus nužudymas. Tiesa yra kažkur per vidurį. Filme pasakojimas prasideda 1946 m., kai holokaustas teoriškai jau buvo pasibaigęs, nors jis tikrai dar vyko. Kitose šalyse, pavyzdžiui, Ukrainoje ir Rusijoje, būdavo pogromai, girdėjau istorijų, kad netgi lenkai viename kaime išžudė žydų šeimas tam, kad galėtų užgrobti jų žemes. Kad Lietuvoje tai būtų vykę, neteko girdėti. Rusai iškėlė žydus į pakraščius, mes, lietuviai, – kažkaip priešingai. Vytautas vienas pirmųjų žydams suteikė privilegijas. Mes kažkaip kitaip elgėmės iki to momento, kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Kas įvyko su daugeliu mūsų tėvynainių, kad jie pradėjo žudyti kitus, nesuprantu. Galbūt jiems reikėtų pasiaiškinti, tačiau tai padaryti labai sunku, kai esi visą laiką kaltinamas.

– Galbūt ši tema jus liečia asmeniškai?

– Ne, tačiau tai yra mūsų dalis ir apsimesti, kad to nebuvo, yra neteisinga. Ši tauta man labai įdomi, ji buvo labai reikšminga mūsų visuomenės dalis, kuri staiga taip žiauriai išnaikinta. Vilniuje buvo virš šimto sinagogų – tai rodo, kaip svarbu tai buvo. Kas yra Lietuva ir LDK, jeigu mes juos eliminuojame.

– Papasakokite šiek tiek daugiau apie patį filmo procesą. Kaip vyko darbai, kas buvo sudėtingiausia?

– Darbas yra darbas. Tai procesas, kuriame būna visko. Negaliu kažko išskirti. Vienas aktorius sakė, kad numetė 12 kg svorio (šypsosi). Filmo kūrimo procesas yra kolektyvinis menas, ne taip kaip rašytojo, kuris gali rašyti vienas. Turėjome labai gerą grupę, su kuria dirbome, o sekėsi tiek, kiek sekėsi, – kaip visada, saulė ne laiku, lietus ne laiku. Bet čia visada taip.

– Filme daug jaunų, mažai matytų veidų: Severinas Norgaila, Giedrė Mockeliūnaitė, Tadas Gudaitis. Kita vertus, galima išvysti ir tokių grandų kaip Vidas Petkevičius, šviesaus atminimo Arūnas Storpirštis. Kokie darbo tokioje įvairioje komandoje iššūkiai?

– Dirbdamas su gerai žinomais aktoriais žinai, ko galima tikėtis, žinai, kad toks aktorius padarys, – jam tereikia teisingai suformuluoti užduotį. Dėl jauno aktoriaus problema tokia, kad jis pats dar nelabai save pažįsta, nelabai aišku, ką gali ir ko negali. Reikia daug kalbėti, kad jis tau pasiduotų ir pradėtų daryti tai, ką reikia. O dėl veidų... Aš sakyčiau, kad filme nėra daug nematytų veidų, tiesiog labai nuvalkiotų nėra. Man keista, kai, sakykime, Rusijoje, kur gyvena 170 mln. gyventojų, yra dešimt žmonių, kurie visą laiką – ekrane. Didesnė problema tuomet, kai serialai ar filmai suteikia aktoriui vieną įvaizdį, kurio labai sunku atsikratyti. Tada jau pačioje pradžioje stengiesi neimti tokių žmonių, kurių įvaizdis kenktų tavo mintims arba užduotims.

– Vilniaus kamerinio teatro aktorius Tadas Gudaitis, įkūnijantis partizanų vadą Vladą, sakė, kad labai padėjote jam kuriant šį vaidmenį. Kokį patarimą jam davėte?

– Visi patarimai, pastabos ar nurodymai turi prasmę, jeigu tas žmogus jų nori. Jeigu aktorius supranta, suvokia ir tuo pasinaudoja, tai kalbi tol, kol priima. Tai, ką Tadas pavadino patarimu, nebūtinai buvo patarimas: gal koks įspyrimas ar mirktelėjimas turėjo dar didesnės įtakos. Bet jis to norėjo ir suprato. Tai abipusis ryšys. Labai sunku pasakyti, kas svarbiau: ar kažkoks protingas žodis, ar kažkokia tavo įtaiga, paglostymas. Tai, kad aktoriai tavimi pasitiki, turi galbūt daugiau reikšmės nei tie tavo protingi žodžiai.

Jeigu valgai kotletą, tai negali kotletas būti skanus, o bulvės supuvusios. Viskas turi derėti – padažas, garnyras. Pagrindinis dalykas yra faršas, bet viskas turi reikšmės.

– Kiekvienam žmogui yra skirtingai: vienam reikia frazės, kitam žvilgsnio užtenka.

– Absoliučiai. Prie kiekvieno reikia rasti priėjimą. Didžiausia problema yra dėl jaunų aktorių – prie jų visada reikia rasti individualų priėjimą. Ant kai kurių reikia rėkti, kad stresas atgaivintų, su kitais – meiliai ir gražiai kalbėti. Kai su žmogumi pradedi bendrauti, nieko nežinai. Bet per vieną, kitą bandymą atrandi. O kartais nerandi – ir taip būna.

– Kas jums šiame filme yra svarbiausia?

– Viskas svarbu. Jeigu valgai kotletą, tai negali kotletas būti skanus, o bulvės supuvusios. Viskas turi derėti – padažas, garnyras. Pagrindinis dalykas yra faršas, bet viskas turi reikšmės. Dėl to negaliu pasakyti, kas svarbiausia. Gal istorija? Tačiau bet kokią istoriją galima blogai papasakoti. Labai svarbu, kaip tu ją pasakoji, per kokius aktorius ar personažus.

– O kas svarbiausia kine?

– Kine – kaip mene. Mes visi žinome, kad yra menas, bet niekas nežinome, kas tai yra. Tada žmogus turi sau išsivesti formulę. Man ta formulė yra tokia: pirmiausia, jei vyksta renginys, matai, kad jis yra gražus. Bet čia ne menas, čia gražu, ir tiek. Antras lygis yra tuomet, kai kūrinys yra gražus akiai ir jis tau kelia kažkokią emociją. Trečias lygis yra kažkur ten (rodo smegenų link – aut. past.): aš žiūriu ir galvoju, koks mano gyvenimas, kam aš gyvenu, kitaip sakant, kūrinys sukelia man minčių. Taigi, be to, kad jaučiu vizualinį patenkinimą, jis man kelia emocijų, kurios sukelia minčių. Pavyzdžiui, išėjęs iš filmo, aš dar apie jį mąstau, stengiuosi suvokti, suprantu, kad po filmo save truputį labiau pažinau. Aš ne tik patyriau malonumą žiūrėdamas, juokiausi, verkiau ar kitaip reagavau emociškai, bet, išėjęs iš jo, aš dar lyg ir daugiau supratau apie šį gyvenimą. Man asmeniškai tai yra menas, bet kokio kūrinio prasmė.

– Tadai, ar reikėjo daug pastangų įsikūnyti į partizanų vado Vlado vaidmenį?

- Taip, šis vaidmuo pareikalavo daug pastangų, laiko ir suvokimo suprasti, koks tai asmuo ir kuo jis gyveno. Ruošdamasis vaidmeniui, negali žiūrėti į rolę „iš viršaus“ ir nueiti paprastu keliu vertindamas, kad partizanai – geriečiai, o stribai – blogiečiai. Tik tada, kuomet įsigilini į tai, kaip anuomet gyveno žmonės, kaip jautėsi patys partizanai, pasirinkę tokį kelią, – gali pajusti tikrą tų laikų dramą. Pokaris man labai įdomi tema, jis liečia ne tik visą Lietuvą, bet ir mane, ir mano šeimą asmeniškai, tad šis vaidmuo man labai reikšmingas.

– Kas asmeniškai tau buvo sunkiausia, kuriant Vlado personažą?

– Vlado psichologija. Sunku buvo įsivaizduoti, kad viskas baigsis labai aiškiai – būsiu sunaikintas, o tą žinant, sugebėti mylėti ir džiaugtis. Man net dabar tai sunkiai suvokiama. Kuriant Vlado personažą, man labai padėjo režisierius Raimundas Banionis. Jis sudėliojo Vlado personažą, kėlė tokius klausimus, kurie leido man užčiuopti Vlado sielą.

– Kokį svarbiausią patarimą, kuriant personažą, išgirdai iš R. Banionio?

– Atsakyk taip, kaip išgirsi, kaip pamatysi ir kaip suprasi. Pagalvok, kaip jis pasielgtų, žinok: jis labai kenčia ir norėtų kitokio gyvenimo.

– Filme daug tenka kalbėti Pakruojo tarme, kaip sekėsi ją išmokti?

– Lengva nebuvo, bet įdomu, turėjau nuostabius patarėjus. Kolega Severinas Norgaila yra iš tų kraštų, kur vyko filmo veiksmas, tad jis ir kiti tarmės konsultantai man labai padėjo.

– Ar Tadas ir Vladas tarpusavyje turi panašumų?

– Ne, jie absoliučiai skirtingi žmonės. Partizanų vadas Vladas yra to laikmečio aplinkybių sutvertas asmuo, teisiantis ir smerkiantis. Vladas norėtų būti toks, koks yra Tadas, bet... tuo tarpu Tadas yra šiuolaikinis žmogus, gyvenantis Vilniuje, mokantis banko paskolą, turintis nuostabią šeimą, laisvalaikį, neturintis mirtinų nuodėmių ir nebijantis, kad jį bet kada gali legaliai nušauti.

– Jei prireiktų, ar Tadas Gudaitis eitų ginti Lietuvos šiandien?

– Taip, tai mano pareiga.

– Kuo skiriasi vaidmuo teatre ir kine?

– Teatre mato žiūrovas, kine – kamera. Teatre, jausdamas žiūrovą, kartais „užvaidini“ tik jam. Žiūrovui tai patinka, jeigu tai darai saikingai ir skoningai, nors taip daryti negerai. Tuo tarpu „užvaidinimas“ kine – negalimas, neleistinas ir neįsivaizduojamas dalykas.

– Tadai, ką veiki tuo metu, kai turi poilsio valandėlę nuo teatro?

– Kai tik turiu laiko, užsiimu juvelyrika. Labai gera ramiai ir lėtai daryti gražius daiktus, žinant, kad į tave nežiūri trys šimtai žiūrovų, laukiančių, kad juos nustebintum.

Ačiū už pokalbį.

Naujausią režisieriaus R. Banionio filmą „Purpurinis rūkas“ žiūrėkite visuose Lietuvos kino teatruose nuo vasario 8 dienos.

Filmo „Purpurinis rūkas“ gamybą remia Lietuvos kino centras.

„Kai ko nors pasiekia vyras – jis šaunuolis! O jei moteris – vadinasi, ji kalė ir gyvatė“, – rėžia Helena Rubinštein Džono Misto pjesėje „Madam Rubinštein“, kurią  stato režisierius Raimundas Banionis, pirmą kartą kuriantis LRDT. Dviejų veiksmų komiškos dramos premjera Didžiojoje scenoje vyks 2018 m. lapkričio 30 ir gruodžio 1 d.

Pjesės autorius Džonas Misto (John Misto) (g. 1952) – populiarus Australijos rašytojas. Savo karjerą jis pradėjo dirbdamas advokatu. Kaip rašytojas profesionalas pradėjo reikštis nuo 1981 m., sukūrė per dvi dešimtis scenarijų televizijai, detektyvinį romaną „Nelabojo kompanionai“ („The Devil's Companions“, 2005) ir aštuonias pjeses. 2002 m. filmas pagal jo scenarijų „Heroes’ Mountain – The Rescue of Stuart Diver” („Didvyrių kalnas – Daiverio Stiuarto gelbėjimas”) pelnė Čikagos tarptautinio kino festivalio apdovanojimą. Jo pjesė „Batų šaukšto sonata“ („Shoe Horn Sonata“, 1995) apdovanota Australijos dramaturgijos konkurse „Australia Remembers“, o 2007 m. pjesė „Arfa gluosnyje“ („Harp on the Willow“) pelnė dramaturgijos apdovanojimą „Rodney Seaborn Playwrights’ Award“.

„Madam Rubinštein“ pasirodė 2017 m. ir buvo suvaidinta Londono teatre „Park Theatre“. „Pjesėje tarpusavyje puikiai dera ir pakylėti, ir komiški dalykai. Ji atskleidžia esmę ištisos kartos, kuri įstrigo  tarp praeities tradicijų ir ateities vilčių. Misto tekstas yra meistriškas, viliojantis ir subtilus, jame gausu užslėpto, bet velnioniškai aršaus aukšto lygio humoro“, – taip apie šią pjesę rašė australų teatro kritikai.

Kosmetikos verslo imperijos kūrėjos Helenos Rubinštein (Rubinstein) biografija paremta pjesė per žaižaruojančio humoro ir subtilią jausmų tragizmo prizmę atskleidžia sėkmingos komersantės ir vienatvės kankinamos moters portretą, jos aršią kovą su konkurentais ir žmogišką ryšį su tokiu pat nelaimingu savo asistentu airiu Patriku, likusiu vienintele jos paguoda senatvėje.

Nors Helena Rubinštein buvo reali istorinė asmenybė, Dž. Misto parašė ne biografinę pjesę, o tik rėmėsi legendinės moters biografija. Kilusi iš Krokuvos žydų šeimos, Chaja (vėliau pasivadinusi Helena) Rubinštein (1870–1965) tapo milijoniere Niujorke, visame pasaulyje išgarsėjo reklamos, savo apsukrumo, darbštumo ir taupumo dėka, nugyveno labai įdomų gyvenimą ir mirė sulaukusi garbingo amžiaus. Pjesės veiksmo laikas irgi labai konkretus – paskutinis herojės gyvenimo dešimtmetis.

Spektaklio scenografijos dailininkas – Sergejus Bocullo, kostiumus sukūrė kino ir teatro dailininkė Daiva Petrulytė. Spektaklyje skamba kompozitoriaus Fausto Latėno muzika.

Scenoje vaidins nuostabus aktorių ansamblis – buvę Dalios Tamulevičiūtės kurso auklėtiniai: Helenos Rubinštein vaidmenį kuria Inga Maškarina, jos verslo konkurentę Elizabetę Arden įkūnys Aleksandra Metalnikova, asistentą Patriką O‘Higinsą – Valentinas Krulikovskis.

Pasak režisieriaus R. Banionio, tai pjesė apie visai nejuokingą ir vis aktualesnį dalyką – karjeros žmogaus vienišumą. „Helena Rubinštein tik gyvenimo pabaigoje suvokė, kad liko vieniša, nors siekė žmogiškos šilumos, iš esmės buvo šeimos žmogus. Pjesės autorius kviečia pasvarstyti, ką reiškia valdyti pasaulinę verslo imperiją, paaukojant savo asmeninį gyvenimą ir žmogišką laimę. Spektaklyje keliamas klausimas, kiek kainuoja būti galingam, genialiam, įtakingam, visada pirmauti. Tai kainuoja labai daug – asmeninę laisvę, asmeninį gyvenimą, asmeninę laimę, paprastą šeimyninę laimę – viso to turi atsisakyti“, – sako R. Banionis.

Pagrindinį Helenos Rubinštein vaidmenį kurianti aktorė Inga Maškarina teigia, kad šis charakteris švyti daugybe psichologinių briaunų ir suteikia aktoriui neribotų kūrybinių galimybių. „Kurdama vaidmenį, ieškojau patikimos informacijos, rėmiausi įvairiais šaltiniais. Nemažai vargo vaikystėje patyrusi Helena Rubinštein, pati prasiskynusi kelią į verslo viršūnes, vėliau daug kam yra padėjusi. Antrojo pasaulinio karo metais iš Krokuvos geto ji išgelbėjo daug savo tautiečių, giminaičių, juos rėmė, rūpinosi jų išsilavinimu. Man šis personažas labai įdomus, jame tiek spalvų, toks daugiabriaunis charakteris, o koks subtilus humoras! Čia aktoriui svarbu neperlenkti, būtina išlaikyti tam tikras ribas“, – sako viena ryškiausių LRDT trupės aktorių.

„O dabar atskleisiu jums sėkmės paslaptį. Ji labai paprasta: dirbkite! Santuokos baigiasi skyrybomis, vaikai užauga ir išeina, senatvėje norisi nusišauti... Gelbėja tik darbas! Mano darbas – padėti jums tapti gražesniems!“, – įtikinamai kalba pagrindinė pjesės herojė, bet žiūrovai gali su ja nesutikti.

Nors į premjerinius „Madam Rubinštein“ spektaklius bilietai jau seniai išpirkti, žiūrovai dar turi galimybę jais apsirūpinti į 2019 m. sausio 18 ir 19 d. spektaklius.

Spektaklis „Madam Rubinštein“ vaidinamas rusų kalba su lietuviškais titrais ir skiriamas plačiajai publikai.

Raimundas Banionis sako, kad apie tėvą kaip KGB agentą šeštadienį išgirdo pirmą kartą, ir teigia nepažįstantis nė vieno asmens, kuris būtų nukentėjęs.

Informaciją apie KGB veiklą skelbiančioje Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro interneto svetainėje rašoma, kad D. Banionis turėjo agento „Broniaus“ slapyvardį, buvo užverbuotas 1970 metais ir teikė KGB žinias apie Amerikos lietuvius.

„Gyvenau 60 metų, gyvenau su juo, nei mačiau, nei girdėjau ką nors. Sako, 1970 metais, kai man buvo 13 metų... Taip, jis buvo Amerikoje tuo metu. Aš nežinau, gal saugumas ir kalbėjosi su juo. Turbūt kalbėjosi tais laikais su visais“, – LNK Žinioms sakė R. Banionis.

„Nepažįstu nė vieno, kas būtų nukentėjęs nuo jo, per 30 metų nepriklausomybės nebuvo nė vienas, kuris pasiskųstų, kad jis kenkė kažkam“, – pridūrė jis.

Sąraše paskelbta informacija ir apie žinomą Lietuvos dirigentą, orkestrų vadovą S. Sondenckį. Anot KGB dokumentų, jis buvo užverbuotas 1962 metais, turėjo agento „Saliuto“ slapyvardį ir agentūriniame tinkle buvo iki 1982-ųjų liepos. KGB domino į JAV emigravęs S. Sondeckio tėvas Jackus Sondeckis.

Sauliaus Sondeckio sūnus sako, kad turi tėvo ir senelio laiškus, ir tikina, kad tėvas nebuvo KGB agentas. Jis pageidauja susipažinti su dokumentais.

„Jeigu buvo kokia nors ataskaita, tai ji turėjo būti jo ranka rašyta, jo raštą mes tikrai labai gerai žinome, ypatingai parašą, aš labai lengvai pasakyčiau, jis ar ne jis“, – LNK Žinioms sakė sūnus.

Tai jau aštuntasis Lietuvos kino centro užsakymu naujai prikeltas vaidybinis filmas iš Lietuvos kino aukso fondo.

Filmo pristatyme dalyvaus režisierius Raimundas Banionis, pagrindinis aktorius Augustas Šavelis, taip pat aktoriai Jurga Kasčiukaitė, Tauras Čižas, ir kiti. Filmo kūrybinę grupę kalbins kino kritikė Izolda Keidošiūtė.

1990 metais pastatytame filme „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ istoriniais, kultūriniais ir meniniais vaizdais iliustruojama aštuntojo dešimtmečio pradžios Lietuva, kurioje brendimo ir paaugliškos dvasios fone vystėsi kontrkultūrinis hipių judėjimas ir revoliucinės nuotaikos. Anot filmo režisieriaus Raimundo Banionio, tai yra filmas apie individualybės laisvę, apie tą tikrąją dėl kurios vykdomos revoliucijos. Apie laisvę būti savimi, kalbėti tai, ką galvoji, o galvoti tai, ką nori ir klausytis muzikos, kokios nori.

Filme vaizduojamus laikus ir politinį virsmą realiame gyvenime išgyvenusi kino kritikė Izolda Keidošiūtė teigia, jog pradėtas kurti dar nelaisvais, tačiau jau maištingais, neramiais bei kartu ir svaiginančiai magiškais laikais šis filmas tapo pirmuoju laisvų ir naujų idėjų šaukliu. „Mane pačią jis grąžino į tuos slogios niūrios sovietinės tikrovės metus, kai nepaisant visko mes troškome laisvės, buvome nuoširdūs ir maištaudami bandėme išsiskirti savo apranga, ilgais plaukais, aistra roko muzikai“, - sako Izolda Keidošiūtė.

Filmas buvo kuriamas neramiais laikais, kai Lietuva išgyveno ekonominę blokadą, tad filmo autoriai – režisierius Raimundas Banionis ir scenarijaus autorius Maciejus Drygas nebuvo tikri, kad filmas išvys dienos šviesą. Tačiau filmą pristačius Lietuvos publikai, juo susidomėjo ir užsienio kino festivaliai. 1991 metais filmas buvo įtrauktas į Berlyno tarptautinio kino festivalio „Panoramos“ programą, taip pat rodytas Upsalos kino festivalyje (Švedija), o visai neseniai buvo parodytas Kalifornijoje, kino festivalyje apie hipių judėjimą.

Lietuvos kino centras siekdamas išsaugoti kino paveldą ir suteikti prieinamumą visuomenei jau yra suskaitmeninęs ir restauravęs šiuos filmus: „Jausmai“ (rež. A. Dausa ir A. Grikevičius, 1968 m.), „Sadūto tūto“ (rež. A. Grikevičius, 1974 m.), „Velnio nuotaka“ (rež. A. Žebriūnas, 1973 m.) ir „Gražuolė“ (rež. A. Žebriūnas, 1969 m.), „Herkus Mantas“ (rež. M. Giedrys, 1977 m.) ir „Niekas nenorėjo mirti“ (rež. V. Žalakevičius, 1966 m.), „Maža išpažintis“ (rež. A. Araminas, 1971 m.). Iš viso Lietuvos kino centras yra įsigijęs 37 reikšmingų Lietuvos kino istorijai vaidybinių filmų, kurie saugomi užsienio archyvuose, kopijas.

Lietuvos kino centro turimų filmų skaitmeninės kopijos viešo ir nekomercinio demonstravimo tikslais yra suteikiamos suderinus su Lietuvos kino centru.

Pirmasis vaidmuo – trejų

– Panevėžio dramos teatro scenoje pasirodėte dar visai mažas. Galima sakyti, nuo to laiko prasidėjo jūsų teatro ir kino biografija. Ar atsimenate pirmąjį savo vaidmenį?

– Pirmą kartą į sceną išėjau būdamas trejų, W.Shakespeare'o "Makbete", kurį anuomet pastatė režisierius Juozas Miltinis. Vaidinau Makdufo vaiką. Tragedijoje yra tik vienas vaikas, kurį įkūnijo mano šviesaus atminimo brolis Egidijus. Tačiau, kad būtų žiauriau, J.Miltinis sugalvojo, jog turėtų atsirasti dar ir mažasis sūnus, kurį vėliau papjauna. Būtent jį ir vaidinau. Tiek ir atsimenu – mane išveda į sceną, sėdžiu, laukiu, o kai ateina banditai, mama Makdufienė pribėga, apkabina ir mus abu nužudo. Vėliau pradinėse klasėse vaidinau įvairiuose vaikiškuose spektakliuose, o būdamas vienuolikos įkūnijau didžiausią ir paskutinį savo vaidmenį teatre – dėdę Madansalį J.Anouilh'o pjesėje "Keleivis be bagažo". Tai buvo rimtas darbas.

– Ar tada jautėte scenos baimę?

– Garbės žodis – neatsimenu. Galbūt kažkiek ir jaudinausi.

– O kaip į jūsų gyvenimą atėjo kinas?

– Trylikos metų atlikau pagrindinį vaidmenį filme "Penketas narsuolių", vėliau išvažiavau filmuotis į Maskvą, kur teko vaidmuo filme "Penkioliktas pavasaris" bei epizodiniai vaidmenys baltarusių filme "Rudabelkos respublika" ir Andrejaus Tarkovskio "Soliaryje". Tuomet man tapo aišku, kad nenoriu būti aktoriumi. Užsimaniau pats režisuoti – grįžau į Lietuvą, nuėjau į kino mėgėjų būrelį ir įstojau į Sąjunginį valstybinį kinematografijos institutą Maskvoje. Prieš tai dar baigiau dailės mokyklą. Tapyti aš nemokėjau, tačiau tam, kad patekčiau į iminėtą institutą, reikėjo parodyti savo piešinius. Tais laikais kino režisūros studijos buvo tik Maskvoje arba Peterburge, o už Tarybų Sąjungos ribų išvažiuoti negalėjome. Taigi, baigęs mokslus ir įgijęs kino režisieriaus specialybę, grįžau į Lietuvą, sukūriau kelis filmus. Tačiau prasidėjo nepriklausomybės laikotarpis, ekonominiai sunkumai, kurie palietė ir filmų kūrėjus. Paprasčiausiai baigėsi pinigai kinui. Dar spėjau sukurti "Džiazą", kai vėl pasipainiojo teatras. Tėvas pakvietė kartu statyti E.Thompsono pjesę "Prie Auksinio ežero" J.Miltinio dramos teatre. Dabar jau ir pats nesuskaičiuoju, kiek spektaklių per visą šį laiką esu pastatęs.

– Kas įdomiau, arčiau sielos – kinas ar teatras?

– Žinoma, kinas. Galbūt aktoriams teatras yra įdomesnis, bet man kinas atveria daugiau galimybių, suteikia patirties. Šiuo metu kaip tik esame pateikę paraiškas naujo filmo "Purpurinis rūkas" kūrimui. Laukiame atsakymo dėl finansavimo iš Lietuvos kino centro. Tai autobiografinė žydų rašytojo novelė, nukelianti į maždaug 1946 m. Šiaulių rajone gyvenantis žydų tautybės vaikinas pasiunčiamas į sanatoriją pajūryje, nes turi bėdų dėl plaučių, o prasidėjus karui ištremiamas į Rusijos gilumą. Lietuvoje likę jo tėvai sušaudomi. Po karo grįžęs į Vilnių jaunuolis įstoja į universitetą ir tikisi bent ką nors sužinoti apie savo artimuosius, kurie dingę. Tačiau filmas pasakoja ne apie holokaustą, tai yra meilės istorija. Herojus įsimyli merginą, kuri draugauja su partizanų vadu. Visi jie įsivelia į meilės trikampį, kuris tampa pagrindine filmo fabula. Jei viskas bus gerai, ši istorija bus filmuojama Rumšiškėse.

Savo serialų nežiūri

– Su prodiuseriu Rolandu Skaisgiriu esate sukūrę nemažai serialų, tarp jų – itin populiarus ir lietuvių pamėgtas "Moterys meluoja geriau". Kaip manote, kodėl jis taip traukia žmones?

– Tiesą sakant, nežinau. Visiškai jų nežiūriu. Nebent ieškočiau ko nors konkretaus, bet dažniausiai tiesiog gaila laiko. Kaip ten bebūtų, serialų kūrimas – geras dalykas, nes vien tik iš teatro nepragyvensi. Lietuvoje prasidėjus meninei krizei, dauguma pabėgo į Gariūnus, o man labai laiku pasipainiojo serialai. Darbas teatre tapo kūryba sielai atgaivinti, o serialų gamyba – puikia treniruote ir praktika. Tarsi maratonininkui kasdienis bėgimas. Nuolat bendrauji, geriau pažįsti aktorius, kuri santykius tarp žmonių, ieškai naujų formų, juk darbo principas čia – labai panašus. Žinoma, dramaturgija nėra pati geriausia ir daug kankintis nereikia, tačiau techninė įranga sparčiai tobulėja, galima efektingiau nufilmuoti. O jeigu publikai tai yra įdomu, tai iš viso fantastika. Nors kai kurie darbai televizijoje man kelia daug abejonių.

– Kas tarp jų atrodo labiausiai nesuprantama?

– Aktorių dirbtinumas, kai matyti, kad jie vaidina. Man paprasčiausiai nemalonu regėti tą cirką. Reikia viską daryti taip, kad publika nesuprastų, jog atėjai vaidinti. Žmonės turi patikėti personažų tikrumu. Tai didelis talentas. Nors neabejoju, dalis žiūrovų trokšta to maivymosi. Faktas ir tai, kad Lietuvoje yra labai mažai žiūrovų.

– Nepaisant to, serialų pasirinkimas tik didėja.

– Tačiau tikrai pigių serialų. Juk kokybė labai priklauso nuo finansavimo.

– Gal Lietuvoje užtektų keleto, bet gerų?

– Taip kalbėjo ponas Josifas Stalinas. Kai jis pas save pasikvietė meno cenzorius ir paklausė, kiek per metus yra sukuriama filmų, jam buvo atsakyta, kad apie 15. Tačiau gerų iš jų – tik trys. Tada J.Stalinas atsisakė visų filmų ir liepė sukoncentruoti visą dėmesį tik į vieną. Netgi pastatė specialų fabriką, kuriame buvo išleista spalvota juosta. Žinote, kvailesnio filmo dar reikėtų paieškoti. Kai iš vieno darė vieną, išėjo labai blogai. Mene jokie racionalūs dėsniai neveikia, tai neprognozuojama. Kai Lietuvoje sukursime 100 ar bent jau 50, tai trys iš jų bus geri.

Domina žmonių aistros

– Kokios temos jums yra įdomiausios?

– Žmogiškosios. Menas – vienintelė sritis, kuri gilinasi į žmogų. Stengiasi suvokti ne dalelytę, o visumą. Klausia, kas mes esame? Kodėl technika tobulėja, mašinos gerėja, tuo metu žmogus nesikeičia tūkstantmečius. Pagrindiniai gyvenimo varikliai, tokie kaip meilė, neapykanta, pavydas, valdžios troškimas taip ir liko esminiai. Menas vienintelis analizuoja šiuos klausimus. Todėl žmogiškosios aistros mane ir domina. Teatre viskas lygiai taip pat – geriausi spektakliai tie, kuriuose esti pokalbis su Dievu. Ne tai, kiek šiandien kainuoja kumpis, o amžini ir visuotiniai dalykai.

– Ar esate tikintis?

– Taip, aš tikiu, kad kažkas yra, bet nemanau, jog tai – medinis stabas, prieš kurį reikia klūpoti, bučiuoti kojas ar vaikščioti aplinkui keliais.

– Tai, kad esate garsaus aktoriaus sūnus, padeda ar priešingai, sumaišo kortas?

– Gyvenime visaip yra buvę: Lietuvoje trukdo, o užsienyje šis faktas padeda. Ypač Rusijoje. Mes neatstovaujame tai pačiai profesijai. Jei abu su tėvu būtume aktoriai, aplinkiniai turbūt mus labai lygintų.

– Galbūt iš dalies dėl to ir nustojote vaidinti?

– Ne, aktorystė iš esmės man nepatiko dėl didelės priklausomybės nuo kitų. Režisierius aikštelėje ar scenoje išdarinėja tai, ką nori, o aktoriaus rankos surištos. Nebent jis yra labai talentingas. Tačiau tokių Lietuvoje – vienas kitas. Žinau tik kelis profesionalus. Galbūt to priežastis – bloga teatro mokykla. Jei anksčiau psichologinis teatras gimdė aktorius, kurie puikiai tiko kinui, tai dabar jis tiesiog atsikrato psichologijos tarsi didelio blogio.

– Ar nemanote, kad šiuo metu teatras išgyvena gerą laiką, žiūrovai vėl į jį sugrįžta?

– Negi vien tik gersi, juk norisi kokių nors pramogų. O ką veikti niūriais ir tamsiais rudens vakarais? Jeigu išgali, nueini į teatrą, priešingu atveju žiūri televizorių.

Ilsisi savo sodyboje

– Prieš dvejus metus netekote tėvo...

– Būdamas 45-erių mirė mano brolis. Tai buvo nelaukta, netikėta ir nesuvokiama. O tėvas nugyveno labai gerą gyvenimą, daug pasiekė. Baisiausia, kai tėvai turi laidoti savo vaikus.

– Ar bijote mirties?

– Savu laiku ir natūralios, – tikrai ne.

– Uostamiestyje drauge su tarptautine agentūra "Zav Arte Classic Agency HB" pristatėte premjerą – pirmąkart be cenzūros P.Čaikovskio operą "Jolanta". Kiek laiko vyko visas kūrybinis procesas?

– Porą metų. Operos greitai pastatyti negalima. Tai – didelis projektas ir ilgas kūrybinis darbas, reikia susigyventi su medžiaga, pajausti ją širdimi. Čia daug atlikėjų, dekoracijų, sceninių kostiumų. Kalbant apie režisūrą, tarybiniais metais "Jolanta" nukentėjo nuo cenzorių rankos. Iš operos buvo išbraukti tokie žodžiai kaip "Dievas", "Aukščiausiasis" ir pakeisti "gamta", "likimu", bet kuo, išskyrus "Dievą". Išmetus šiuos žodžius, opera iš tiesų tapo pasakaite vaikams – viduramžiai, Prancūzija, paslaptingame sode gyvenanti princesė... Bėda, kad vaikams "Jolanta" buvo per daug suaugusi, o suaugusiesiems – per daug vaikiška. Būtent todėl ji neturėjo tikro kontakto su žiūrovais.

– Kaip susipažinote su žmona Violeta?

– Neatsimenu, bet ji sakė, kad Palangoje, šokių aikštelėje, kurios dabar jau nebėra. Būdamas šešiolikos išvedžiau ją šokti. Esame iš vieno miesto, paskui susitikome per bendrus draugus. Taip ir susiėjome. Kitąmet bus 40 metų, kai esame kartu. Vyresniajai dukrai – 38-eri, kitai yra 26-eri, o sūnui 27-eri. Turiu ir vieną anūkę – Liepą.

– Kaip atitrūkstate nuo darbų?

– Faktiškai neturiu laisvalaikio. Bet aš gerai jaučiuosi, kai yra darbo. Su žmona gyvename kaime, 50 km nuo Vilniaus esančioje sodyboje, visiškoje tyloje ir gamtos apsuptyje, šalia ežero kranto. Vasaromis pjaunu žolę, vakarais žiūrime filmus. Taip atitrūkstu nuo miesto siaubo.

Ir apskritai, kas pasakė, kad žmogus gali ar turi būti laimingas?

– Vertinate gerą humoro jausmą?

– Labai, humoras gelbsti nuo išprotėjimo.

– Ar šiuo metu jaučiatės laimingas?

– Ne. Tik beprotnamyje visi yra laimingi, ten viskas gerai. Ir apskritai, kas pasakė, kad žmogus gali ar turi būti laimingas?

Vizitinė kortelė

Gimė 1957 m. gegužės 13 d. Panevėžyje.

1980 m. baigė Valstybinį kinematografijos institutą Maskvoje.

J.Baltrušaičio lietuvių ir rusų bendradarbiavimo labdaros ir paramos fondo steigėjas, valdybos narys.

1980–1989 m. Lietuvos kino studijos režisierius statytojas.

Nuo 1989 m. yra bendrovės "Litnek" režisierius, taip pat dirba teatre, televizijoje.

Daugybės vaidybinių ir dokumentinių filmų, serialų, laidų, spektaklių režisierius.

Vedęs, žmona Violeta. Turi dvi dukras ir sūnų.

Ryškiausią 30-ojo rudens premjerą teatras pristato drauge su tarptautine agentūra „Zav Arte Classic Agency HB“, o kūrybinei komandai vadovauja režisierius Raimundas Banionis ir Čekijoje dirbantis gruzinų kilmės dirigentas Alexandras Khaindrava.

Gerai žinoma, bet...

Anot uostamiestyje operą statančio žymaus kino, televizijos ir teatro režisieriaus R.Banionio, P.Čaikovskio „Jolanta“ plačiai žinoma Rusijoje ir Ukrainoje, bet ne Vakarų pasaulio šalyse. Parašyta 1892-aisiais „Jolanta“ yra paskutinis ir vienas geriausių kompozitoriaus kūrinių, bet istorijos tėkmėje opera nukentėjo, buvo paslėpta ir jos tikroji prasmė.

„P.Čaikovskis buvo labai religingas, tad šia opera jis bandė atsiprašyti už visas per gyvenimą padarytas nuodėmes, apsivalyti, – teigė naujojo pastatymo režisierius. – Bet siužetą pasirinko pasakišką: uždaroje saloje Prancūzijoje yra aptvertas sodas, kuriame karalius laiko aklą dukrą Jolantą. Ji nežino, kas yra aklumas ir regėjimas, mano, kad visi – tokie kaip ji. Jolanta yra išmokusi gyventi būdama akla.“

Ankstesniuose operos pastatymuose viskas – nuo scenografijos iki atlikimo – kūrė pasakišką atmosferą. O tarybiniais metais „Jolanta“ nukentėjo nuo cenzorių rankos. „Iš operos buvo išbraukti tokie žodžiai kaip „Dievas“, „Aukščiausiasis“ ir pakeisti „gamta“, „likimu“, bet kuo, išskyrus „Dievą“. Išmetus šiuos žodžius, opera iš tiesų tapo pasakaite vaikams – viduramžiai, Prancūzija, paslaptingame sode gyvenanti princesė... Bėda, kad vaikams „Jolanta“ buvo per daug „suaugusi“, o suaugusiesiesiems – per daug vaikiška. Būtent todėl ji neturėjo tikro kontakto su žiūrovais“, – pasakojo R.Banionis.

Sakmė Dievui

Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre „Jolanta“ atgims originaliu tekstu, į jį grąžinta tai, kas buvo išbraukta ar iškraipyta. „Sugrąžinus visus tuos žodžius į operą, supratome, kad tai ne šiaip pasakaitė. Tai didinga sakmė apie meilę Dievui, apie meilę apskritai. P.Čaikovskio operoje Dievas yra pagrindinis veikėjas“, – apie naujai suskambėjusį kūrinį kalbėjo režisierius.

Anot R.Banionio, pagrindinis „Jolantos“ leitmotyvas yra mintis, kad aklumas gali būti labai įvairus, „nebūtinai aklas žmogus yra nematantis – dievybę jis mato plačiau, giliau, tikriau nei regintieji, kurie, nors ir išlaikydami paviršinį pamaldumą, nėra taip stipriai ir nuoširdžiai tikintys, taip gebantys dėkoti Dievui kaip aklasis“.

Atsivėrus naujam operos prasmės klodui, neišvengiamai keitėsi ir jos režisūriniai sprendimai. „Mūsų pastatymas bus novatoriškas – niekas „Jolantos“ dar taip nestatė“, – tvirtino režisierius, pabrėždamas, kad spektaklis galiausiai išsivaduos iš saldžios pasakos apdaro.

Tarptautinės pajėgos

„Jolanta“ statoma drauge su „Zav Arte Classic Agency HB“ menininkais. Į Klaipėdą atvykstantys talentingi ukrainiečiai solistai gerai pažįsta šią operą, bet, anot režisieriaus, šįsyk jiems teko tam tikru požiūriu „persilaužti“, susipažinti su visai kitokia „Jolantos“ galimybe: „Jie gerai žinojo šios operos medžiagą, bet ne tą, su kuria dirbame šįkart.“

Kartu operą stato Čekijoje reziduojantis gruzinų kilmės dirigentas A.Khaindrava, kostiumų dailininkė Daiva Petrulytė, videoprojekcijų dailininkas Rimas Sakalauskas. „Jolanta“ bus atliekama rusų kalba.

Lapkričio 24 ir 26 dienomis nuskambėjusi Klaipėdoje, jau lapkričio 29-ąją opera „Jolanta“ bus pristatyta ir Vilniuje, Lietuvos rusų dramos teatre.

Dar viena atminimo lenta aktoriaus sūnaus ir Panevėžio miesto iniciatyva ketvirtadienį bus atidengta Panevėžyje, ant namo, kuriame aktorius gyveno nuo 1968-ųjų. D. Banionis yra Panevėžio garbės pilietis. Už viso gyvenimo nuopelnus aktorius įvertintas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.

Naujame LRT televizijos sezone netruks naujienų. Viena iš jų – intriguojančio siužeto serialas „Pavojingi jausmai”, kuriame žiūrovai išvys visą būrį puikių aktorių, tarp kurių – Dalius Mertinas, Mykolas Vildžiūnas, Janina Matekonytė, Rimantas Bagdzevičius, Vaida Lisikaitė ir kiti. Didelei kompanijai vadovauja režisierius Raimundas Banionis.

Pagrindinį vaidmenį „Pavojinguose jausmuose” atliks talentinga jaunosios kartos aktorė Dovilė Karaliūtė. Ji įkūnys ką tik žurnalistikos absolventę Gerdą, užkietėjusią kovotoją dėl teisybės. „Tai mergina, vis dar tikinti tikruoju tiesos žodžiu, kovojanti už tikrąją, švariąją žiniasklaidą, – pasakoja pagrindinio vaidmens atlikėja Dovilė Karaliūtė, – nepamenu, kad būčiau mačiusi tokio turinio televizijos serialą Lietuvoje, kuriame būtų atskleidžiama žiniasklaidos virtuvė”.

Prodiuserių kompanija „Videometra” žada, kad jų kuriamame seriale „Pavojingi jausmai” žiūrovai išvys intriguojančią istoriją apie „didelius ir mažus žmones“ bei jų santykius. „Vieni dideli ir turtingi bei įtakingi pasižiūrėjus iš šono, tačiau viduje daug mažesni už atrodančius pilkomis minios pelytėmis, bet apdovanotus vidiniais turtais. Jų nesimato, bet šios vertybės yra pats didžiausias turtas. Pinigai ir cinizmas prieš meilę ir padorumą. Moteriškos gudrybės ir kerai prieš šaltą ir racionalų verslininko protą. Kas nugalės? Gal abu?“ – klausia „Videometros“ komunikacijos vadovė Vaida Skaisgirė.

Dovilė Karaliūtė pasakoja, kad šis vaidmuo ją sudomino dėl savo įvairumo. „Mano atliekamas personažas Gerda, kovodama dėl tiesos, įkūnija daug skirtingų vaidmenų. Man, kaip aktorei, tai pasirodė labai įdomu – personažas turi labai daug spalvų, yra daugiapusiškas”,  –  sako aktorė ir tikina, kad su savo personažu jos yra labai panašios. „Visi to klausia! Žinoma, kad kuriant personažą įdedi savo jausmus, mintis ir patirtį. Taip jis ir gimsta. O mes su Gerda esame labai panašios. Abi – tikros tiesos ieškotojos!”, – sako Dovilė Karaliūtė.

Naujajame seriale pasirodys daugybė žinomų Lietuvos teatro, kino ir televizijos aktorių. Pagrindinio vaidmens atlikėja džiaugiasi visa kūrybine komanda. „Kine vyrauja etika, sakanti, kad aktoriai neturėtų bendrauti su operatoriais, stilistais, garso režisieriais ir taip toliau. Tačiau aš su tokia nuomone visiškai nesutinku. Juk dėl bendro rezultato dirbame visi kartu!, –  sako D. Karaliūtė, –  džiaugiuosi, kad visi puikiai sutariame ir atmosfera aikštelėje – nuostabi”.

Naujojo serialo „Pavojingi jausmai” premjera – jau rugsėjo 6 dieną per LRT televiziją.