Veiks nuo pirmadienio

Pasak KKJC direktoriaus Ramūno Kaubrio, šiuo metu vyksta patalpų ruošimas, o nuo vasario 7-osios centras oficialiai pradės veikti.

Centro atidarymo ceremonija buvo planuota vasario 22-ąją, tačiau dėl išaugusio susirgimų skaičiaus ir griežtų saugumo reikalavimų, ceremonijos datą nuspręsta perkelti į kovo mėnesį.

Šiuo metu valomės, tvarkomės, vėdiname, dezinfekuojame. Nuo vasario 1-osios, mano manymu, trejetą dienų vyks ūkinis procesas, kad būtų galima kuo greičiau priimti interesantus.

Tikslesnė data bus suderinta ir paskelbta veikiausiai vasario pabaigoje.

Planuojama, kad kitą savaitę atsidarysiantis centras dirbs nuo pirmadienio iki šeštadienio, nuo 13 iki 20 val.

„Tos patalpos mums yra perduotos Klaipėdos savivaldybės. Ji tikisi iš mūsų, kad mes savo veiklomis atliepsime savivaldybės projektą, kurio dėka tos patalpos ir buvo įrengtos, gautos lėšos iš Europos Sąjungos. Mūsų veiklos orientuotos į du dalykus – į jaunimo politikos įstatymo ir į savivaldybės projekto įgyvendinimą. Šiuo metu valomės, tvarkomės, vėdiname, dezinfekuojame. Nuo vasario 1-osios, mano manymu, trejetą dienų vyks ūkinis procesas, kad būtų galima kuo greičiau priimti interesantus“, – sakė R. Kaubrys.

Ramūnas Kaubrys: todėl manau, kad rasime erdvės veikloms visiems, kurie širdyje ir sieloje – jauni.

Leis išbandyti virtualius akinius

Jau yra sutarta ir dėl veiklų. Nuo pirmadienio bet kuris atvykęs į centrą jaunuolis galės pasirinkti norimą veiklą – stalo tenisą, stalo žaidimus, išbandyti virtualius akinius. Taip pat bus teikiamos konsultavimo paslaugos.

„Mūsų darbuotojai galės bendrauti su kiekvienu jaunuoliu, norinčiu individualaus pokalbio ar jo poreikių aptarimo. Sporto salėje bus galima sportuoti, jau turime nusipirkę tam tikrą inventorių. Bus galima lankyti ir krepšinį. Klaipėdos visuomenės sveikatos biuras ves įvairias treniruotes. Pradėsime organizuoti diskusijas apie saugų internetą ir kitas jaunimui aktualias temas. Bus organizuojamos ir filmų peržiūros“, – minėjo direktorius.

Siekiant užtikrinti saugumą, bus ribojamas žmonių skaičius.

Bus laukiami visi

Manau, kad rasime erdvės veikloms visiems, kurie širdyje ir sieloje – jauni.

Centre galės apsilankyti asmenys, kurių amžius 14–29 m.

Jaunesni nei 14 m. turės atvykti su juos lydinčiais suaugusiais.

„Jaunas žmogus Lietuvoje skaitosi iki 29 m., bet juk sieloje mes visi jauni. Todėl manau, kad rasime erdvės veikloms visiems, kurie širdyje ir sieloje – jauni“, – priminė R. Kaubrys.

KKJC Atviras jaunimo centras toliau tęs veiklą ir I. Simonaitytės g. 24.

KKJC Atviras jaunimo centras bendradarbiaus su Klaipėdos jaunimo organizacijų asociacija „Apskritasis stalas“ (KLAS) ir Klaipėdos miesto visuomenės sveikatos biuru.

Pasibaigus kadencijai, beveik dvejus metus Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centrui vadovavo tas pats ilgametis direktorius A.Bagdonavičius, nes vis nepavykdavo išrinkti naujo vadovo.

Pirmasis konkursas dar pernai neįvyko, nes nebuvo tinkamų kandidatų.

Pats A.Bagdonavičius dar vieną kadenciją centrui vadovauti nepanoro.

Jis sutiko eiti šias pareigas, kol bus paskelbtas naujas vadovas.

Po to, pernai spalį buvo surengtas dar vienas konkursas, kuriame dalyvavo trys kandidatai, bet ir tada nepaaiškėjo laimėtojas.

Galiausiai, šių metų liepos 22 d. vėl iš trijų kandidatų pavyko atrinkti tinkamą.

Nuo rugsėjo 15 d., jei priekaištų neturės Specialiųjų tyrimų tarnyba, Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centrui turėtų pradėti vadovauti žinomas mieste kultūros žmogus, buvęs Klaipėdos muzikinio teatro vadovas R.Kaubrys.

„Konkursas laimėtas, prašymas dėl darbo parašytas, bet galutinai rankomis dar nėra sukirsta“, – teigė R.Kaubrys.

Muzikiniam teatrui R.Kaubrys vadovavo beveik dvi kadencijas.

Išėjęs iš ten prieš trejus metus įsidarbino Vytauto Didžiojo gimnazijoje.

Tuo laikotarpiu įstojo dar ir į M.Romerio universitetą, kur pabaigė socialinę pedagogiką, o pastaruoju metu dirba socialiniu pedagogu „Verdenės“ progimnazijoje, dar dėsto būsimiesiems operos dainininkams Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Klaipėdos fakultete.

„Šiaip esu žmogus smalsus, nesėdintis vietoje, taip atsitiko, kad kultūros sektoriuje, išėjus iš Muzikinio teatro, man ėmė užsidaryti durys. Bet visada turėjau giminingą sritį – švietimą. Turiu beveik 22 metų pedagoginio darbo stažą. Ir labai džiaugiuosi, nes būsima mano darbovietė netgi sujungia viską, ką ligi šiol dirbau“, – kalbėjo R.Kaubrys.

R. Kaubrys – legendinis uostamiesčio režisierius, pajūrio publikai jau pristatęs daugiau kaip dvi dešimtis įvairių žanrų spektaklių. Kompozitoriaus Antano Kučinsko vaikiškų operų trilogija: „Bulvinė pasaka“ (2007 m., apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“), „Makaronų opera“ (2014 m.) ir gruodžio 9 d. Žvejų rūmuose publikos lauksianti „Žvaigždžių opera“ – taipogi R. Kaubrio sumanymai.

– Kaip vaikų operų trilogija susijusi su Klaipėdos senamiesčio Peliuku?

– Prisipažįstu: prieš duodamas šį interviu, nuėjau į Klaipėdos senamiestį „susitikti“ su Pelyte. Patryniau jos nosytę ir ausis, kai ką pakuždėjau, pasipasakojau, net pabučiavau, kad tik „Žvaigždžių operą“ lydėtų sėkmė... Linkiu dažniau šią skulptūrą aplankyti ir spektaklin besiruošiančiai publikai.

Man netgi kilo mintis, kad Klaipėdos senamiestyje yra labai daug simpatiškų mažųjų skulptūrų, kurias menininkai savo kūryba galėtų išgarsinti. Štai Pelytę Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras populiarina pristatydamas jau trečią operą vaikams, kurios pagrindinės veikėjos - pelės. O juk galima būtų sugalvoti smagių ar net dramatiškų siužetų apie kaminkrėtį arba pašto dėžutę su balandžiais...

– Kam skirsite „Žvaigždžių operą“?

– „Žvaigždžių operoje“ laukiame ne tik vaikų, bet ir tėvelių, senelių, visų klaipėdiečių. Spektaklį rekomenduojame 3-99 metų gerbėjams. Beje, operų apie peles trilogija jau turi kelias gerbėjų kartas. Prieš dešimtmetį „Bulvinę pasaką“ žiūrėję vaikai spėjo suaugti ir „Žvaigždžių operą“ ruošiasi aplankyti su savomis atžalomis. Neseniai buvau sutikęs aktorystės studijas baigusią jauną mamytę, kuri maža būdama matė „Bulvinę pasaką“, o paūgėjusi – ir „Makaronų operą“. Išgyrė man abu spektaklius apibūdindama juos žodžiu „kosmosas“ (suprask - gražu). Atsakiau, kad neapsirinka: „Bus trečia dalis, kurioje pelės skrenda į kosmosą“. Jaunoji mamytė žadėjo būtinai ateiti su savo mažyliu tokio stebuklo pamatyti...

Drįsčiau teigti, kad Lietuvos muzikos istorijoje tai – pirmoji vaikams skirtų operų trilogija. Galime tuo didžiuotis ir džiaugtis. Juk šiandien pasaulyje taip mėgstamas tęstinumas: ekranuose klesti detektyvų ir kitokių žanrų filmų trilogijos. Kodėl gi netęsti kūrybos vaikams?

– Priminkite, nuo ko šis muzikinis stebuklas prasidėjo...

– Buvo gal kokie 2005-ieji. Aš, kaip režisierius, skaičiau pjeses bei libretus ieškodamas, ką galėtume pastatyti Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Į mano rankas pakliuvo Lietuvių dramaturgijos biuletenis, kuriame aptikau Daivos Čepauskaitės pjesę „Bulvinė pasaka“. Beje, tiek tuo metu, tiek šiandien išlikusi problema, kad lietuvių autorių sukurtos pjesės mažai kur publikuojamos. Reikėtų patikimos vietos, kurioje režisieriai galėtų rasti naujausias Lietuvoje sukuriamas pjeses, laukiančias savo „žvaigždžių valandos“. 

Toji D. Čepauskaitės „Bulvinė pasaka“ man taip patiko... Jau beskaitydamas šypsojausi, po to kvatojau ir galiausiai supratau, jog šis kūrinys tiesiog užkoduotas sėkmei. Tuometiniam Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovui Stasiui Domarkui pasiūliau paskaityti pjesę. Pradžioje jis didelio entuziazmo neparodė, tačiau puikiai atsimenu vieną rytą, kai po tradicinio antradienio pasitarimo teatre maestro man plačiai nusišypsojo ir žemaitiškai pranešė leidžiąs statyti operą apie „bolves“...

Pradėjome ieškoti kompozitoriaus. Laimė, būtent tada susipažinau su kompozitoriumi A.Kučinsku. Šis pjese susidomėjo, o svarbiausia - sugebėjo sukurti vaikams patinkančią muziką. Gražus bendradarbiavimas su šiuo kompozitoriumi tęsiasi ligi šiol.

Nuo minties apie „Bulvinę pasaką“ iki jos premjeros 2007-aisiais prabėgo dveji metai. Pastatymas buvo sėkmingas – už jį visa statytojų komanda gavome „Auksinį scenos kryžių“. Vėliau gimė idėja sukurti „Bulvinės pasakos“ tęsinį  - „Makaronų operą“. Kūrybinis procesas užtruko, tad „Makaronų operai“ scenos uždanga pakilo tik 2014 m. Beje, buvo išleista ir abiejų vaikiškų operų vaizdo įrašų kompaktinė plokštelė.

O galiausiai tapo tiesiog gaila pagrindinių mūsų herojų – pelių, nes jos abiejose operose taip ir liko nevalgiusios. Taigi su autoriais sutarėme sukurti trečią operą, kad galiausiai atstatytume teisingumą.

„Makaronų operoje“ buvo skrydį imituojančių garsų, tad kilo mintis, jog ir būsimajai operai reikia skrydžio. Taip palengva atsiplėšime nuo gimtosios žemės: juk pirmasis spektaklis kalbėjo apie lietuviškas bulves, antrasis – apie itališkus makaronus, o trečiasis jau apskritai fokusuojasi visaton...

– Kaipgi operoje atsirado žvaigždės?

– Viskas prasidėjo nuo libreto autorės, poetės ir dramaturgės Daivos Čepauskaitės užmanymo. Mes susitikę pajuokavome, pakalbėjome, bet tai tebuvo abstrakčios užuominos. D. Čepauskaitė dėliojo siužetą pasitardama su kompozitoriumi.

– Kuo ypatingas „Žvaigždžių operos“ siužetas, kad į spektaklio programėlę pirmą kartą nuspręsta įdėti žodynėlį?

– Pelės tiek „sužvaigždėja“, kad leidžia sau pernelyg daug... Taip librete atsiranda žodžių, kuriuos žiūrovai gali netiksliai interpretuoti. Vengdami tokių interpretacijų ir sukūrėme aiškinamąjį žodynėlį, kuriame mažajam žiūrovui išvertėme pelių vartojamo žargono frazes.

– Kuo ypatingi šio spektaklio veikėjai?

– Pirmoje operoje pelės užpuolė Bulvių karalystę, antroje – Makaronų karalystę. Trečioje operoje pagaliau svečiuosimės Pelių karalystėje. Neišduosiu paslapties, kur ir kaip jos gyvena – visa tai išvysite atėję.

Pagrindiniai visos trilogijos personažai atspindi Pelių karalystės hierarchiją: tai Pelių karalius, Pelė I ir Pelė II. Dar yra septyni peliukai ir visas likęs pelių pasaulis. „Žvaigždžių operoje“ pelės dalyvauja konkurse, nes nori tapti garsiomis atlikėjomis – šou žvaigždėmis. Tada pasirodo tokie personažai, kaip Lady Gaga, Lady Kvaka, pelė M. Jacksonas ir Balta varna.

Bet svarbiausia – kad Pelių karalius „Žvaigždžių operoje“ pagaliau įsimyli. Ir šį jausmą jis patiria sočiai pavalgęs...  Ko taip atkakliai siekė visos trilogijos metu. Juokais galima būtų prisiminti mokslininko Abrahamo Maslow nubraižytą poreikių piramidę, kurios pagrindą sudaro svarbiausių fiziologinių poreikių patenkinimas, o virš jo iškyla visi kiti, mažiau primityvūs žmonių (ir pelių...) troškimai.

– Mėgstate peles?

– Juokingiausia, kad nuo vaikystės jų bijau ir labai nemėgstu. Nejuokauju. Nemėgstu netgi žaislų, vaizduojančių peles ar kitokius graužikus.

– Taigi kūriniai gimsta ne tik iš meilės, bet ir iš baimės?

– Taip, keistokas paradoksas. Nepaisydamas jo, galvoje nešiojuosi dar bent penkis siužetus apie peles, kuriuos ateityje būtų galima panaudoti muzikiniams ar dramos spektakliams. 

– Kūrybos vaikams specifika - kuo ji skiriasi nuo teatro suaugusiems?

– Vaikai atviri ir moka greitai reaguoti. Jiems reikia kurti impulsyviau, tirščiau, žadinti jų vaizduotę. Vaikams nepameluosi – tenka rimtai padirbėti.

Teko girdėti, kad pirmas dvi trilogijos dalis pamėgo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistai, kuriems scenoje smagu pasiausti ir nors trumpam vėl leisti sau pabūti vaikais...

Tai profesinė būtinybė. Kaip pedagogas dainininkams visada akcentuoju, kad personažo istorija prasideda ne scenoje, o aktoriui prabudus spektaklio rytą. Vos atsikėlęs jis turi stengtis tapti savo personažu ir atitinkamai nusiteikti.

– Gal repeticijos būna linksmos, nes scenoje vyksta daug kurioziškų dalykų?

– Atvirkščiai – juokingoms scenoms tenka skirti daugiausiai sunkaus darbo. Kai kurias scenas tarsi su pincetu dėliojame žingsnio tikslumu. Tenka strateguoti, o ne linksmintis. Bet pasitaiko, kad repeticijose patiriame kone džiaugsmo katarsį ir jaučiamės labai gerai viską sustrategavę, o spektaklio metu toje scenoje niekas nesijuokia.

– Ar yra solistų, dainuojančių visose trilogijos operose?

– Stengiuosi išlaikyti tuos pačius atlikėjus, tačiau kinta jų vaidmenys, nes keičiasi siužetai. Stabilus ir neliečiamas išlieka tik Pelių karalius - Virgilijus Pupšys. Jo dubleris bus Kęstutis Nevulis, kuris trilogijoje padarė karjerą: „Bulvinėje pasakoje“ buvo Morka, o „Makaronų operoje“ – Senjoras Vermišelionis. Rasa Ulteravičiūtė „Bulvinėje pasakoje“ atliko Mažojo Traškučio partiją, „Makaronų operoje“ – Lazanijos, o šįsyk pavirto Žibute.

„Žvaigždžių operoje“ taip pat pasirodys Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuojantys solistai Loreta Daržinskaitė, Akvilė Januškaitė ir Mantas Liekis. Daugiau studentų išvysime masinėse scenose. Iš viso operoje vaidins maždaug 40 atlikėjų.

Trilogijos kūrybinė komanda - profesionali, solidi ir nekintanti nuo „Bulvinės pasakos“ laikų: tai scenografas Artūras Šimonis, choreografas Aurelijus Liškauskas, kostiumų dailininkė Vilija Šuklytė. Pasikeitė tik video dailininkas: šįkart - Donatas Ravaitis. Be jo, „Žvaigždžių operos“ komandoje bus dar vienas svarbus naujokas – teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis. Dirigento asistentu visose trilogijos operose dirbo Dmitrijus Zlotnikas.

– Ar „Žvaigždžių operoje“ vaizduojama žvaigždžių liga?

– Apie žvaigždžių ligą kalbėti vaikams būtina. Fotografuojamės, „žymime“, „laikiname“ vienas kitą socialiniuose tinkluose, pripažinimo siekiame visi ir bet kokia kaina. Vienas iš pagrindinių klausimų, kurį sprendžiame „Žvaigždžių operoje“ - ar siekis tapti žinomu tikroji vertybė? O gal tai paviršutiniška, trumpalaikė tuštybė?

Spektaklyje teigiame, kad  didžiausia vertybė – tai nuoširdi draugystė. Visiems verta susimąstyti, kiek pastangų į ją investuojame ir ar mokome to savo vaikus.

Nesijaučia atitrūkęs

Bemaž prieš metus palikęs Muzikinį teatrą, šiandien savo pagrindine darboviete R.Kaubrys įvardija uostamiesčio Vytauto Didžiojo gimnaziją, kurioje dirba neformalaus ugdymo organizatoriumi. Taip pat Klaipėdos universiteto Menų akademijoje turi operos studiją – čia su studentais dalijasi sceninės raiškos, vaidybos bei kitomis profesinėmis paslaptimis.

"Mokykla man nėra svetima, labai daug metų paraleliai dirbu pedagoginį darbą. Simono Dacho mokykla buvo pirmoji mano darbovietė, tik po to pakliuvau į teatrą, – prisiminė diplomuotas režisierius. – Didžioji dalis Muzikinio teatro artistų negalėtų iš jo išgyventi, tad jie dirba ir antruose, ir trečiose darbuose, jie ištisai nemato savo šeimos, artimųjų – tai yra žiauru."

Ramūnas prisipažino, jog jam iki šiol rūpi ir labai svarbu, kuo ir kaip gyvena Muzikinis teatras.

"Buvau ir esu šalia jo, nesijaučiu ir nenoriu niekur pabėgti, – šyptelėjo pašnekovas, suskubęs patikinti, kad nepraleido ir šiemečio "Muzikinio rugpjūčio pajūrio" festivalio renginių. – Vienas naujausių matytų darbų – "Kandidas". Labai džiaugiausi jaunimo darbu, prie kurio jaučiuosi ir pats šiek tiek prisidėjęs, nes jaunieji teatro solistai yra tiek mano buvę, tiek esami studentai."

Atakavo klausimais

Nors sau ir buvo labai tvirtai prižadėjęs darsyk nebebristi į tą pačią upę, R.Kaubrys neneigė, jog neseniai vykę teatro vadovo rinkimai gerokai sujaukė jo mintis ir privertė pakeisti savo nusistatymą.

"Kai viešai paaiškėjo, jog dabar jau buvęs teatro vadovas (Jonas Sakalauskas – Red. past.) pereina į kitą įstaigą ir kad bus skelbiamas konkursas į šią poziciją, labai greitai apsisprendžiau, kad jame nedalyvausiu. Nors tuo metu išgyvenau psichologiškai labai nelengvą periodą, nes kasdien – tikrai iš to nedarau kažkokios pompos – tiek gatvėje, tiek parduotuvėje, tiek kitoje viešoje erdvėje nuolatos buvau stabdomas ir kalbinamas tiek teatro darbuotojų, tiek tai įstaigai prijaučiančių, vienaip ar kitaip su ja susijusių žmonių, ar neketinu dalyvauti konkurse. Tuo metu galvojau, kad tik greičiau viskas pasibaigtų", – atviravo Ramūnas.

Prisiminęs populiarų posakį apie tai, jog vadovas yra prekiautojas viltimi, pašnekovas prisipažino laikęsis nuostatos, kad šias pareigas turėtų užimti visai naujas, nežinomas žmogus, kuris komandai galėtų įkvėpti daugiau vilties, įnešti daugiau šviežio kraujo, intrigos.

Šviesa tunelio gale

"Žinoma, tuo metu galvojau ir apie tai, jog jei jau Kultūros ministerija mane vieną kartą "išbrokijo", kodėl ji staiga vėl turėtų mane pasirinkti. Tačiau kai pirmasis konkursas neįvyko – iš dviejų pretendentų nieko neišrinko, mane vėl pradėjo persekioti paranoja. Ją turbūt jaučiau visą laiką, net savo vadovavimo metais (ir tam turiu pagrindo), kad teatrą gali uždaryti. Jeigu vadovas neišrenkamas, tam yra realus pagrindas, juolab kad ir rekonstrukcija neprasidėjusi. Tad kai pasklido opinija, esą nelabai yra kam dalyvauti, nusprendžiau, kad pateiksiu dokumentus, tačiau stebėsiu situaciją ir į ją atitinkamai reaguosiu. Tad taip ir sureagavau – galiausiai į konkursą nenuvažiavau", – atskleidė R.Kaubrys.

Pašnekovas prisipažino, jog bene labiausiai jį nustebino tai, kad konkursiniu periodu tiek Klaipėdoje, tiek sostinėje buvo labai atvirai ir tiksliai įvardijamos į vadovo postą pretenduojančių kandidatų pavardės.

"Nors to daryti negalima, informacija buvo "nutekinta" labai konkrečiai. Ir man buvo labai aišku, kad tai buvo daroma sąmoningai. Tuo pat metu viena pavardė buvo labai slepiama. Tad susidarė įspūdis, jog tas žmogus buvo ruošiamas, dangstomas ir saugomas, kad viešoji opinija jo iš anksto "nesuvalgytų" ir nenulinčiuotų, nes pas mus tai yra labai populiaru. O kai savais kanalais sužinojau tą pavardę, pasvarsčiau dar kartą ir supratau, kad galynėtis su vilniečiais yra tuščias laiko gaišimas. Nepaisant to, manau, jog šįkart laimėjo tikrai pats stipriausias kandidatas, ir tai tikrai teikia vilčių, kad Klaipėdos muzikinio teatro laukia šviesi ateitis", – linkęs tikėti buvęs teatro vadovas.

Vienintelis miestas – Vilnius

Tuo metu prisimindamas ankstesnio konkurso patirtį, R.Kaubrys nevyniojo žodžių į vatą.

"Iš tiesų mūsų šalyje iki šiol tebeegzistuoja partinio palaikymo sistema, tad norint laimėti svarbesnę poziciją reikia turėti labai stiprų, o dar geriau – ne vieną užnugarį. Nemanau, kad kalbu apie kažkokius nežinomus dalykus, tai yra vieša paslaptis. Gal kažkada bus kitaip. Gal už valstybės vairo turi atsistoti visiškai nauja karta, – svarstė menininkas, atvirai prabilęs ir apie nemalonų santykį, patirtą vadovavimo teatrui metu: – Tuo metu labai aiškiai teko patirti, jog vienintelis miestas Lietuvoje yra Vilnius, o toliau – visų kaimų Lietuva. Tik Vilniuje viskas aukšto lygio, tik čia leidžiama spręsti, kaip ir kas turi būti, o jau į Klaipėdą reikia žiūrėti pro padidinamąjį stiklą, o dar geriau – per du padidinamuosius stiklus."

Ramūnas neatmetė, jog veikiausiai dėl to ir neužsitarnavo sostinės klerkų palankumo, kad niekada nebandė niekam pataikauti ar įtikti.

"Man visada buvo svarbiau burti komandą. Visada svarbiau buvo ansambliškumas, bendruomeniškumas. Aš nesistengiau tenkinti savo asmeninių įgeidžių ir nekūriau savo istorijos, kulto. Ir turbūt kažkas pasakytų, kad tai buvo didžiausia mano klaida", – šyptelėjo pašnekovas.

Alksta kūrybinio darbo

Tačiau, anot Ramūno, šiandien prieš save jam dėl nieko netenka raudonuoti.

"Tą vadovavimo teatrui periodą galima vertinti įvairiai – priešai visada suras, prie ko prikibti, o draugai visada ras, už ką pagirti. Šiandien mes gyvename tokiu laikmečiu, kai žmonės labai nori garbės, pripažinimo, viešumo... Teatro vadovo pozicija man buvo svarbi ne dėl posto. Man buvo ir visada bus įdomu teatro procesai. Vadovu patapau iš idealizmo – sirgdamas už komandą, norėdamas, kad būtų gerai kolektyvui", – kalbėjo pašnekovas.

Anot Ramūno, tenka apgailestauti, jog šiandien nebevertinami tokie dalykai, kaip menininko patirtis, jo lokalumas bei lojalumas.

"Muzikiniame teatre ne tik norėčiau, bet ir galėčiau dirbti kaip kūrėjas. Nes tikrai turiu ką pasiūlyti ir puikiai pažįstu komandą. Tačiau šiandien kaip kūrėjas jaučiuosi nebereikalingas", – pripažino buvęs teatro vadovas.

Tačiau pašnekovas patikino nevarąs Dievo į medį.

"Dabar turiu daugiau laiko ir galimybių skaityti knygas, žiūrėti gerus filmus, stebėti, kaip pateka ar leidžiasi saulė... Arba, pavyzdžiui, Turkijoje, įstabioje vietoje – turkų seldžiukų gynybinės tvirtovės apsuptyje – gėrėtis mėnulio užtemimu", – šyptelėjo pašnekovas.

Vilionės publikai

– Tik trenažas?

– Nedidelis, kamerinis, maždaug valandos trukmės kūrinys, tik devyni personažai. Ir solistams, ir man – trenažas. O jaunimui – kur kas daugiau, jis turi ką veikti. Tiesą sakant, iš pradžių atrodė paprasta, bet kompozitorius savo muzikoje pateikė tiek užduočių, kad ir solistams senbuviams – pagrindinių vaidmenų atlikėjams Ritai Petrauskaitei ir Artūrui Kozlovskiui – tai tapo kietu riešutėliu.

– Kodėl žiūrovai turėtų ateiti?

– Pirmiausia dėl R.Petrauskaitės, kuri pastaruoju metu vis dažniau dainuoja Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT). Ji dabar yra pasiekusi ypatingą vokalinį pakilimą.

Dar galėtų suintriguoti tai, kad šiuosyk statau spektaklį su kita komanda. Tiesa, su kostiumų dailininke Vilija Šuklyte ir dirigentu Dmitrijumi Zlotniku esame kartu pastatę kelis vaikiškus spektaklius. O su LNOBT scenografe Kristina Kasparavičiene ir choreografu Taurūnu Baužu tenka dirbti pirmąsyk. Be to, mums padeda vokalo pedagogai Milo Longo (Italija), Eduardas Kaniava ir Giedrė Zeicaitė. Man iššūkis dirbti su naujais žmonėmis.

Kad jaunimas augtų

– Įdomu, kaip pas jus atsirado šis kūrinys? Kodėl jis?..

– Prieš kelerius metus šios operos partitūrą man atsiuntė iš Milano. Lietuvoje ji nėra statyta, teko girdėti tik apie koncertinį atlikimą kažkurio vasaros festivalio programoje. Taip ir gulėjo toji partitūra stalčiuje. Pernai teatre sumaniau projektą „Operos klasė“ su vokalo studentais. Su jais atnaujinome mano anksčiau čia statytą G.B.Pergolesio operą „Tarnaitė ponia“. Tai buvo proga išgryninti vietinius perliukus. „Operos klasėje“ su jaunimu dirba profai. Norėjosi pratęsti. Todėl parašėme paraišką Lietuvos kultūros tarybai ir gavome finansavimą kitos G.B.Pergolesio operos pastatymui. Taigi spektaklio vienoje sudėtyje pagrindiniuose vaidmenyse pasirodys teatro artistai (gegužės 19 d.), o kitoje – Klaipėdos universiteto Menų akademijos studentai vokalistai (gegužės 20 d.). Kad jaunimas turėtų galimybę scenoje būti su profesionalais, mokytis iš jų, tobulėti.

Rado raktą

– O pačiam ar ne per mažai erdvės šioje operytėje?

– Man ši medžiaga, kai įsigilinau, labai nepatiko. Gal iš pradžių nebuvau toks atidus. Kai pasižiūrėjau rimčiau, – labai banalus, buitiškas siužetas, trumpas, nedidelis kūrinėlis, muzika – lengva, grakšti, graži… Bet kaip tai įveiksminti ir sugalvoti, kad kažkas čia vyktų?!. Kadangi G.B.Pergolesio tai buvo sukurta kaip intermedija – poilsiui vadinamosios rimtosios operos pertraukų metu, tai ir tapo raktu. Taip iš kūrinio apie sumanią valstietę jis virto kūriniu apie sumanią artistę. Veiksmo vieta tapo teatro užkulisiai – merginų grimo kambarys, už kurio sienos rodoma didžioji opera. Tai jos pertraukos interpretacija. Tai lyg kita scenos pusė. Viskas vyksta didelio spektaklio šešėlyje.

Man iššūkis bus ne vien G.B.Pergolesis. Man pristigo muzikos. Todėl paprašiau dirigento, kad paieškotų jos dar. Taip spektaklyje atsirado dar trijų baroko kompozitorių – Giovannio Battistos Sammartinio, Antonio Vivaldi ir Georgo Friedricho Händelio kūriniai. Pastarojo operos „Rinaldas“, tos didžiosios operos, kuri vyksta už sienos, Almirenos arija „Lascia ch’io pianga“ ir baigsis spektaklis.

Kai radau raktą, tada tapo įdomu – o kaip šįkart pavyks?.. Savotiškas iššūkis. Nežinau, kaip bus. Aš bijau. Toks jausmas, kad pirmą kartą statau. Teko pasukti galvą, kaip išsiversti su mažai lėšų, bet tikiuosi, kad tai neatrodys pigiai. Viskas paprastai, labai kukliai. Dekoracijas į publiką atsuksime ne išvaizdžiąja puse, o „nugaromis“. Dar vienas mažas iššūkis.

Nori „pašnipinėti“ širdis

– Tai apie ką bus spektaklis?

– Apie kitą pusę. Tiesos, klastos, prigimties... Gyvenimo, žmogaus, jausmų, teatro... Norėjosi prisiliesti prie tokios temos.

Čia toks paprastas gyvenimiškas nutikimas. Lyg ir komiškas, bet… Labiau – nutikimas su komiškomis spalvomis. Veiksmas vyksta XVIII a., vadintame moters amžiumi, kai gudri moteris buvo brangenybė. Manau, kad šiais laikais irgi dominuoja gudrios moterys.

Šis kūrinys parašytas prieš 282 metus – fenomenalu, kad gyvas, statomas. Manau, jo muzika nugali. Triumfuoja, kaip šioje operoje – tiesa ir meilė, įveikusios klastą.

Pergolesis dažnai vadinamas Italijos Mozartu ir dėl ankstyvos brandos, ir dėl muzikos užkrečiamo paprastumo, lengvumo bei grožio. Apie tą laikmetį, kai jis kūrė, Johannas Wolfgangas von Goethe sakė, jog buvo „šnipinėjama sava ir kito širdis“. Taigi spektaklyje turime tikslą ne tik po 282 metų parodyti G.B.Pergolesio kūrinį Lietuvoje, ne tik dar kartą priminti jo muzikos žavesį ir savitą grožį. Norime „pašnipinėti“ savo ir kitų širdis, ekstravagantiškai panarplioti žmogiškosios prigimties slėpinius.

– Kas toliau?

– Man norėtųsi, kad tai būtų tramplinas naujam kūrybos etapui. Na, patinka man tas žaidimas, kuris vadinasi TEATRAS. Vis dėlto jau 19 metų jame sukinėjuosi.

Buvęs Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovas Ramūnas Kaubrys direktoriaus kėdę iškeitė į vyriausiojo režisieriaus pareigas. Užimti laisvą vietą jam pasiūlė dabartinis įstaigos vadovas Jonas Sakalauskas. Tiesa, R.Kaubrys, paklaustas apie karjeros pokyčius, atsitvėrė tylos siena.

Etatas – ne išgalvotas

Buvęs Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovas R.Kaubrys, situacijos, susijusios su nauju postu, nekomentavo. Jis pasiūlė kreiptis į vadovybę ar viešųjų ryšių specialistę.

"Šiuo metu nesu įstaigos vadovas ir neužimu jokių pareigų, kurios turėtų nors krislelį viešumo", – mestelėjo jis.

Pasiteiravus, ar iš tiesų dirba teatre, R.Kaubrys netuščiažodžiavo. "Na, ir? Kokiems žmonėms tai įdomu?" – stebėjosi buvęs direktorius.

Dabartinis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovas J.Sakalauskas, pasiūlęs R.Kaubriui užimti vyriausiojo režisieriaus pareigas, tikino, kad šis etatas egzistavo ir anksčiau, tačiau buvo laisvas.

"Negaliu pasakyti, kodėl ši vieta buvo laisva, nes to nenagrinėjau. Tai nebuvo specialiai sugalvota dėl Ramūno. Mačiau poreikį prižiūrėti spektaklius, kurių dauguma yra paties jo kurti. Manau, tai yra puiki vieta jam – daug kartų režisavusiam ir pažįstančiam atlikėjus", – įsitikinęs pašnekovas.

Anot J.Sakalausko, vyriausiasis režisierius yra atsakingas už artistų grupės ir sceninių reikalų priežiūrą bei naujų spektaklių pastatymą.

"Tai nereiškia, kad jis vienas visa tai darys. Turėsime ir kviestinių režisierių, tačiau profesionali ranka turi viską prižiūrėti. O kas, jei ne Ramūnas, apie tai supranta daugiausia?" – retoriškai klausė jaunasis vadovas.

Konkurso nebuvo

Apie kitą pretendentą į vyriausiojo režisieriaus kėdę J.Sakalauskas tikino nesvarstęs.

"Ar tai teisingas sprendimas, parodys istorija. Galbūt jis nė nesitikėjo iš oponento sulaukti tokio kvietimo. Jau esu sakęs, kad mano pagrindinis tikslas Klaipėdoje – nekelti jokių revoliucijų, nes kolektyvas yra daug kentėjęs nuo įvairiausių nesusipratimų, konfliktų, galbūt dėl per didelio žiniasklaidos dėmesio ne pagrindinei veiklai, o užkulisiniams reikalams. Dabar aš ateinu ir privalau įrodinėti, kad neturiu jokių blogų kėslų. Dėl to kartais nemalonu ir žmogiškai liūdna", – atviravo J.Sakalauskas.

Vyriausiojo režisieriaus atlygis teatre, jo žodžiais, toks pats, kaip ir padalinių vadovų.

Palyginus pernai teatro viešai skelbiamus pirmojo ir antrojo ketvirčių mėnesinius darbo užmokesčius, matyti, kad kai kur jis padidėjo beveik keliais šimtais eurų. Teatro vadovas, jo pavaduotojai ir vyriausiasis buhalteris, neatskaičius mokesčių, gauna apie 1 215 eurų. Struktūrinių padalinių vadovai ir jų pavaduotojai – 769 eurus.

"Nesinori galvoti apie praeitį, nes ir dabar yra daug spręstinų reikalų. Žinoma, peržvelgsime, kas ir kokiu pagrindu didėjo. Bet mažiau ar daugiau tai jau praeitis. Jei buvo koks nors pažeidimas, tą turėjo pastebėti atsakingos tarnybos", – tikino pašnekovas.

Nelygybė – akivaizdi

Vadovas prakalbo apie teatre vyraujančią nelygybę. Anot jo, neteisinga tai, kad režisieriai ar dirigentai gauna kur kas didesnius honorarus nei orkestrantai.

"Tokia realybė Lietuvoje. O dėl savęs galiu pasakyti tiek, kad šiandien, nešdamas atsakomybę už visą teatrą, turbūt uždirbu mažiau už savo pavaduotojus. Sudėjus visas turimas išlaidas ir gautas pajamas, vadovavimą pavadinčiau visuomenine veikla. Nors gaištu laiką, dirbu visą darbo dieną, turiu išlaikyti šeimą. Man norisi padėti miestui, tačiau dalis klaipėdiečių tuo netiki. Kartais nusvyra rankos", – prisipažino naujasis teatro direktorius.

Jis prasitarė girdintis kalbas apie tai, kad iš sostinės atvykusiam jaunam muzikantui nesiseks tinkamai vadovauti kultūros įstaigai.

"Kai Lietuvoje dirbi sąžiningai, ne visuomet pavyksta normaliai uždirbti. Ačiū Dievui, aš dainuoju ir galiu užsiimti veikla, kuri netrukdo darbui. Priimu tai kaip misiją ir tikiuosi būti suprastas klaipėdiečių", – atviravo pašnekovas.

Ruošiasi persikelti

Dabartinio vadovo laukia ir dar vienas iššūkis. Prieš kelias dienas Vilniuje su kultūros ministru Šarūnu Biručiu susitikęs J.Sakalauskas aptarė teatro rekonstrukciją ir galimybę persikelti į kitas patalpas. Šiemet projektavimo darbams ministerija skyrė apie 300 tūkst. eurų.

"Esame suradę potencialias vietas, kur būtų galima repetuoti bei rodyti spektaklius, kol vyks statybų darbai. Tačiau visa tai reikalauja papildomų investicijų", – sakė J.Sakalauskas.

Iš dabartinių patalpų išsikelti planuojama 2017-ųjų viduryje.

"Pagal esamą projektą jokios galimybės likti senosiose patalpose nėra, todėl veiklai pritaikysime naujas erdves. Esu labai mobilus direktorius. Mano kabineto problematika yra pati menkiausia, aš galiu dirbti ir mašinoje, o orkestro ir šokėjų bet kur nepatalpinsi", – pusiau juokais sakė vadovas.

Paskutines vadovavimo Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui dienas skaičiuojantis Ramūnas Kaubrys postą palieka be didesnio liūdesio ar pykčio, tačiau tikino mielai galintis likti dirbti įstaigoje – tik eiti kitas pareigas. R.Kaubrys dabar svarsto įkurti buvusių teatro vadovų klubą.

Teko vienyti

R.Kaubrys prie Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vairo penkmečio kadencijai stojo 2010-aisiais.

Tuomet jam teko spręsti daug painių klausimų, susiskaldžiusi buvo ir pati teatro bendruomenė.

"Reikėjo dirbti ir daug ką stabilizuoti. Teko bendrauti ir su įvairiomis institucijomis, vyko tam tikri tyrimai. Sprendėme daug klausimų, kurie buvo palikti", – pripažino kadenciją baigiantis įstaigos vadovas.

Prieš tai vadovavusios teatrui Audronės Žigaitytės-Nekrošienės privirtą košę R.Kaubriui išsrėbti pavyko. Šiandien teatre, kuriame dirba apie 250 žmonių, pasiekta ramybė.

"Kiekvienoje įstaigoje, kaip ir kiekvienuose namuose, būna įvairių niuansų. Nenorėčiau teigti, kad dabar viskas nuostabu ir šiame kolektyve viskas yra rožėmis klota. Taip, rožėmis klota, tačiau rožės turi ir spyglių", – apibendrino gruodžio 3-iąją kadenciją baigiantis pašnekovas.

Išreiškė palaikymą

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovas patikino, kad pasiekti rezultatai – bendras jo ir suformuotos komandos darbo vaisius.

Tai, jog per penkerius metus R.Kaubrys užsitarnavo teatro bendruomenės pagarbą, patvirtina ir prieš pat naujo vadovo pareigoms užimti skelbtą konkursą kultūros ministrą Šarūną Birutį pasiekęs teatro darbuotojų parašais išmargintas raštas, raginantis R.Kaubrį skirti dar vienai kadencijai.

Pašnekovas patikino nieko apie rašto egzistavimą nežinojęs.

Dokumente teigiama, kad per penkerius metus, kai teatrui vadovavo R.Kaubrys, įstaigos pokyčiai pastebimi ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

"R.Kaubrio vadovavimo laikotarpiu teatre buvo visko – ir gero, ir, žinoma, triukšmingo, tačiau būtent tada teatre nuslūgo įtampa, nusistovėjo stabilus psichologinis klimatas", – dėstoma palaikymo rašte.

Pastebima, kad teatro vadovas į veiklą sėkmingai įtraukė padalinių vadovus, kartu su jais sprendė teatro rekonstrukcijos klausimus, buvo leidžiama savarankiškai formuoti padalinių veiklą.

Teigiama, kad spektaklių ir repertuaro įvairovė leido teatro darbuotojams pajusti, jog per pastaruosius metus įstaiga tapo įdomesnė lankytojams, o tai suteikė galimybę vis dažniau surinkti pilnas žiūrovų sales.

Pagerėjo darbo sąlygos

Kad R.Kaubrio vadovaujamu laiku teatras akivaizdžiai "ūgtelėjo", anot dokumento, rodo ir tai, jog tuo metu teatro spektakliams buvo suteikti uostamiesčio teatriniai apdovanojimai – "Padėkos kaukės", o "Makaronų opera" buvo nominuota ir Auksiniam scenos kryžiui.

Palaikymo rašte pabrėžiama, kad teatre buvo organizuoti tarptautiniai projektai. Nepamirštama ir tai, jog per šiuos penkerius metus gerėjo ir darbo sąlygos – pakeisti pastato langai, renovuotas stogas, sutvarkytas fasadas.

"Man palaikymas buvo didelė dovana. Į konkursą ėjau ruošdamasis asmeniškai ir tai, kad teatro kolektyvas padarė tokius žingsnius, man buvo staigmena", – neslėpė pašnekovas.

Ašarų nebraukia

Išgirdus tiek liaupsinančių žodžių, R.Kaubrys patikino teatrą paliekantis be išskirtinio skaudulio širdyje.

"Dirbau atsidavęs ir skyriau visą save, todėl šiokio tokio apmaudo yra. Tačiau mano asmeniniame gyvenime viskas prasidėjo ne nuo Muzikinio teatro. Nemanau, kad su juo turėtų ir baigtis", – pripažino R.Kaubrys.

Jis teigė tikintis, kad konkursą, kad ir kaip būtų apmaudu ar skaudu, laimėjo geriausiai nustatytus kriterijus atitikęs žmogus.

"Klaipėda" jau rašė, lapkričio 17 d. Kultūros ministerijos skelbtą konkursą laimėjo grupės "el Fuego" narys, operos solistas, kompozitorius ir dirigentas Jonas Sakalauskas.

Atviras pasiūlymams

R.Kaubrys patikino, jog darbo pabaiga šiame poste nereiškia, jog nuo šiol jis nebeturės veiklos.

"Nemanau, kad mane reikia "nurašyti". Įgijau didelę patirtį ir galiu vadovauti teatrui. Taip pat sėkmingai galėčiau vadovauti kitoms institucijoms ir organizacijoms", – neabejojo R.Kaubrys.

Pašnekovas patikino turintis dar daug jėgų ir pakankamų įgūdžių, kompetencijos, jog galėtų imtis panašaus darbo.

R.Kaubrys neslėpė vilties, kad jam gali būti pasiūlyta likti teatre ir toliau čia darbuotis, tik jau einant kitas pareigas. Tiesa, iki šiol tokio ar panašaus pasiūlymo vadovas dar nesulaukė.

Šiuo metu R.Kaubrys dirba Klaipėdos universiteto Menų akademijoje, turi kūrybinių planų.

"Esu atviras pasiūlymams, laukiu jų ir tikiuosi", – teigė pašnekovas.

Buvusių vadovų klubas

Jis pastebėjo, kad naujo teatro vadovo laukia daug įvairių klausimų, į kuriuos atsakymų reikės ieškoti žaibiškai.

J.Sakalauskui teks pabaigti ir jau pradėtus darbus – sėkmingai vykdyti suplanuotus projektus bei pasinerti į pastato rekonstrukcijos sūkurį.

R.Kaubrys patikino, kad yra pasirengęs talkinti naujai išrinktam teatro vedliui ir konsultuoti visais klausimais, dalytis sukaupta patirtimi ir net skatinti taip elgtis jo pirmtakus.

"Manau, kad galbūt man reikėtų sukurti buvusių teatro vadovų klubą", – teigė R.Kaubrys.

Anot jo, klubo nariai pirmiausia padėtų naujam įstaigos vadovui spręsti teatro pastato atnaujinimo klausimus.

R.Kaubrys prisiminė, kad jam vadovaujant teatrui buvo galima pasigesti bendradarbiavimo su prieš tai dirbusiu žmogumi.

"Turėdamas tokią nemalonią praeities patirtį, tikrai nenorėčiau, kad tai pasikartotų", – pastebėjo pašnekovas.

Į minėtą klubą esą patektų visi anksčiau vadovavę ir naujam vadovui ką nors pasakyti ir patarti norintys bei turintys žmonės.

Jau 2020-aisiais Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pasikeis neatpažįstamai. Pastebimai padidės didžioji salė, akį trauks šiuolaikiškas ir dinamiškas statinio fasadas, o bokšto viršuje atsiras apžvalgos aikštelė.  Jeigu neiškils trukdžių, atnaujinimo darbai turėtų užtrukti iki trejeto metų. Tiesa, dar beveik metų reikės techniniam pastato atnaujinimo projektui parengti. Iš viso teatro atnaujinimas kainuos apie 20 mln. eurų.

Tikslo link

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rekonstrukcijos link žengtas dar vienas didelis žingsnis – pradedamas rengti teatro atnaujinimo techninis projektas.

Pirmadienį jis pristatytas klaipėdiečiams, teatro bendruomenei bei politikams. Rengti minėtą dokumentą patikėta konkursą laimėjusiai uždarajai akcinei bendrovei „Inžinerinė mintis“ jungtinėje veikloje dirbančiai su vokiečių architektų įmone “Studijo Gollwitzer architekten gmbH“.

Rekonstravimo techninio projekto parengimo sutartis pasirašyta šio mėnesio 13 d. Sutarties vertė – 399 tūkst. Eurų.

Techninį projektą planuojama parengti per 11 mėnesių. Atnaujinimo darbai turėtų trukti apie trejetą metų. Sėkmės atveju, darbus planuojama pradėti 2017-aisiais.

Šiemet – svarbūs žingsniai

Kadenciją baigiančio teatro vadovo Ramūno Kaubrio teigimu, prie teatro rekonstrukcijos projekto pradėta dirbti nuo 1990-ųjų. Tačiau dėl pakitusios politinės bei ekonominės situacijos projektas iki šiol dar nėra įgyvendintas.

„Pastato klausimais daugiau ar mažiau rūpinosi visi buvę teatro vadovai“, – pastebėjo R.Kaubrys.

Keli itin svarbūs žingsniai projekto vystyme žengti būtent šiemet – patvirtintas praplėsto sklypo detalusis planas, išrinktas laimėtojas bei pasirašyta projektavimo paslaugų sutartis.

Visos sumos dar nenumato

Pirmadienį vykusiame projekto pristatyme dalyvavęs Lietuvos Respublikos Seimo narys Raimundas Paliukas, kuris yra ir teatro globėjas, pastebėjo, kad techninio projekto rengimas – labai svarbus žingsnis tikslo link.

Šiemet valstybė teatro rekonstrukcijos projektui skyrė 290 tūkst. eurų, o kitais metais planuojama skirti dar apie 341 tūkst. eurų.

Pirminiais skaičiavimais, visam teatro atnaujinimui prireiks apie 20 mln. eurų. Į šią kainą įeina ir technika, kurios reikės atnaujintam teatrui.

Teatro rekonstrukcijai iš Europos Sąjungos tikimasi gauti 5 mln. eurų ir apie 3 mln. eurų iš Aplinkos ministerijos.

„Pinigų tiek, kiek reikia, artimiausiame horizonte – nematyti“, – konstatavo R.Paliukas.

Vis dėlto, planų atsisakyti teatro atnaujinimo esą nereikėtų, mat kol atsiras visi reikalingi pinigai gali teksti laukti dar ne vieną dešimtmetį.

Taps traukos centru

Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas pastebėjo, kad teatro rekonstrukcija jau beveik ranka pasiekiama, nors kelias iki to nebuvo paprastas.

„Tai – Mozės epopėjos verta istorija. Panašu, kad dabar jau matome šviesą tunelio gale“, – pastebėjo V.Grubliauskas.

Miesto vadovas prisipažino tikintis, kad Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rekonstrukcija nesitęs taip ilgai kaip neseniai duris atvėrusio Klaipėdos dramos teatro bei numatytiems darbams kojos nepakiš nei politinės peripetijos, nei finansavimo problemos.

Tikimasi, kad atnaujintas teatras taps dar viena miesto puošmena bei traukos centru.

Daugiau žiūrovų

Techninio projekto rengėjams buvo iškelta užduotis išplėsti žiūrovinę salę tiek, kad joje tilptų 700 žiūrovų bei įrengti mažąją salę, talpinsiančią 200 žmonių. Planuodami teatro pokyčius projektuotojai turėjo išsaugoti ir didįjį teatro bokštą.

„Mes išanalizavome esantį pastatą ir susidūrėme su problema – esamą salę praplėsti, kad joje tilptų 700 žmonių bei patenkinti kitus reikalavimus. Yra problemų su aukščiu, salės akustika ir kitų. Todėl nusprendėme dalį pastato nugriauti ir pagrindinę salę nukreipti link Danės pusės“, – pasakojo „Studijo Gollwitzer architekten gmbH“ architektas Wolfgangas Gollwitzeris.

Architekto teigimu, statinio rekonstrukcijos metu bus pastatytas naujas priestatas, tenkinsiantis visus numatytus uždavinius. Po rekonstrukcijos pastatas bus dviejų tūrių ir bus orientuotas ne į Atgimimo aikštę, o į Danės pusę.

Gyventojams netrukdys

W. Gollwitzeris patikino, kad projektuojami pastatai nebus tokie aukšti, jog trukdytų gyventojams, užstotų vaizdus ar saulės šviesą.

Pro naujo ir dinamiško teatro pristato langus atsivers upės bei senamiesčio vaizdai. Tiesa, šiuo metu tokį matomumą ribotų šiltuoju metų laiku sužaliuojantys medžiai, tačiau šį klausimą planuojama išspręsti jau įsibėgėjus techninio projekto rengimui.

Naujojo pastato dalies dizainu siekiama sujungti senąjį klasikinį bei naująjį modernų statinius.

Atnaujinto teatro rūsyje bus įkurtos techninės patalpos, sandėliai, persirengimo kambariai. Iš naujai projektuojamo pastato bus galima tiesiai patekti į pagrindinę salę.

Antrame aukšte įsikurs kavinė. Trečiame aukšte atsiransiančioje mažojoje salėje bus įrengtos transformuojamos kėdės, todėl bus galima įrengti įvairius renginius. Tame pačiame aukšte planuojamos ir repeticijų patalpos.

10 vietų automobiliams

Vis dėlto, neretą pristatymo dalyvį nustebino tai, kad prie atnaujinto teatro numatyta tik 10 vietų automobiliams.

Projektuotojų teigimu, tokiame mažame sklype daugiau įrengti nepavyktų, todėl teatro lankytojams teks automobilius palikti jo prieigose.

Klaipėdos savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Alina Velykienė ramino, kad miestas įsipareigojo praplatinti Danės g., todėl čia esą turėtų atsirasti daugiau vietų automobiliams.

Naujai išrinktas teatro vadovas Jonas Sakalauskas pastebėjo, kad šią problemą reikėtų spręsti kuo greičiau, tačiau pats teatro projektas – puikus.

„10 vietų – yra juokinga. Šiandien, kai žmonės atvažiuoja ne tik iš Klaipėdos ir repeticijos tęsiasi ištisą dieną, o jam automobilį palikti už kilometro – tai nėra modernu, o teatras yra modernus“, – pastebėjo J.Sakalauskas

Bokšte – apžvalgos aikštelė

Rekonstrukcijos metu pagrindinė teatro salė kiek sutrumpės, tačiau bus didesnė. Planuojama, kad atsinaujinusiame teatre vyks įvairūs renginiai, todėl būtina skirti daug dėmesio akustikai.

Architekto teigimu, jau dabar dirbama su specialistais, kurie panašius projektus vykdė įvairiose pasaulio šalyse ir todėl tikimasi pasiekti paties geriausio rezultato.

Didžiojoje salėje numatyta ir orkestro duobė, ji bus kilnojama.

J.Sakalausko teigimu, norint, kad atnaujintas teatras funkcionuotu pilnu pajėgumu reikės labai aikškiai apibrėžti jo krypti, tada jis taps viena geriausių traukos vietų.

Rekonstrukcijos metu, kaip minėta, bus išsaugomas pagrindinis teatro bokštas bei jo erdvės. Bokšt erdvėse įsikurs teatro administracija.

Bokštas bus atviras ir klaipėdiečiams, nes jo viršuje planuojama įrengti apžvalgos aikštelę. Šioje pastato dalyje planuojama įrengti ir bilioteką.

Glausis Žvejų rūmuose

Anot dabartinio teatro vadovo R.Kaubrio, rekonstrukcijos metu teatras išsikels į Klaipėdos kultūros centrą „Žvejų rūmai“.

Vis dėlto, spektakliai bus rodomi ne tik ten, planuojama keltis ir į neseniai duris po ilgai trukusios rekontrukcijos atvėrusį Klaipėdos dramos teatrą bei Palangos koncertų salę.

Planuojama ir gausesnė sklaida visame Klaipėdos regione.

Klaipėdos muzikinio teatro jau 18-tą kartą rengiamas vasaros festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ šiemet skiriamas „Meilės ir muzikos alchemijos“ temai.

Festivalį pradėjo premjera – suaugusiems skirtas šokio spektaklis „Divizija“, pasakojantis apie sovietmečiu Klaipėdoje veikusį nelegalų viešnamių tinklą ir kitus to meto klaipėdiečių skaudulius.

Šokio spektaklis „Divizija“ pastatytas pagal to paties pavadinimo Arūno Daugėlos romaną. Tai tikrais įvykiais paremtas, apie „16-tosios divizijos“ prostitučių tinklą pasakojantis kūrinys. Pasak spektaklio kūrėjų, kai kurios scenos gali pasirodyti šokiruojančios, todėl spektaklis paženklintas N-14 ženklu. Tačiau jame yra ir daugiau 7–8 dešimtmečio uostamiesčiui būdingų temų. Spektaklį jie vadina trileriu apie sovietmečio visuomenės dalį, kuri laviravo tarp turtingo gyvenimo ir nusikaltimo, apie baimės visuomenę ir bandymus iš jos ištrūkti.

„Spektaklis yra apie žmones, kurie galbūt atsidūrė ne tuo laiku ir ne toje vietoje. Apie žmones, kurie norėjo kažko daugiau nei kvadratinės degtukų dėžutės, kurie kėlė trispalves, kurie, patekę ne į tą sporto klubą, tapo žudikais. Tai nėra istorija apie šitos darbo specifikos atstoves, o apie tai, kas to meto klaipėdiečiui buvo skauda“, – aiškina spektaklio choreografas Aurelijus Liškauskas.

Socialinio jautrumo tema šiemet, teigiama, vienys visus festivalio renginius.

„Vartotojiško judesio pilnam pasauliui šiais metais siūloma pasinerti į „Meilės ir muzikos alchemiją“. Šiuo festivaliu norime akcentuoti socialinio jautrumo svarbą, todėl repertuaras yra išties įvairus, įvairiais potemiais liečiantis ir analizuojantis socialinio jautrumo svarbumą“, – tikina Klaipėdos muzikinio teatro vadovas Ramūnas Kaubrys.

Festivaliui parengta 10 programų – tai Liepojos dramos teatro judesio spektaklis, nukelsiantis į kuršių kovų dėl laisvės metus ir pasakosiantis neįmanomos kuršių vado ir vokiečių riterių vado dukters meilės istoriją, nemarioji „Romeo ir Džiuljeta“, kuri bus rodoma Klaipėdos piliavietėje. Didžiajame festivalio koncerte „Meilės ir muzikos alchemija“ pasirodys gausus būrys žinomų operos ir muzikinio teatro solistų iš Lenkijos, Čekijos, Rumunijos bei Ukrainos.

Festivalio renginiai tradiciškai vyks ne tik Klaipėdoje, bet ir Nidoje, Palangoje, Kretingoje.

Nors Klaipėdos muzikinio teatro vadovas Ramūnas Kaubrys mieliau renkasi poilsines nei pažintines keliones, pašnekovas prisipažino, kad net ir tada bent dalį laiko skiria svečios šalies istorijai ir kultūrai pažinti. Nesena klaipėdiečio išvyka į Paryžių – priešingai – nė iš tolo nepriminė jo įprasto atostogų scenarijaus.

Pribrendo per 20 metų

Ištisas keturias dienas Ramūnas į save siurbė svaiginančius potyrius.

Kaip įvardijo pašnekovas, kelionės tikslas buvo trejopas – aplankyti draugus, pamatyti garsiausius turistinius objektus, kiek įmanoma per tokį trumpą laiką, ir apsilankyti bent poroje skirtingų teatrų.

"Tai buvo trumpa ir netikėta kelionė, į kurią pasiūlė važiuoti mano bičiuliai Aloyzas ir Birutė Každailevičiai. Kadangi Paryžiuje gyvena jų dukra, o aš ten turiu draugų, kuriuos jau labai seniai ketinau aplankyti, kadaise juokais ir pakalbėjome, kad reikėtų kažkada drauge nuvažiuoti. Vieną dieną jie man skambina ir sako – perkame bilietus, jei nori, prisijunk. Pagalvojau, kad jei dabar neišvažiuosiu, turbūt to nebepadarysiu niekada, – juokėsi R.Kaubrys, išvyką į Paryžių atidėjinėjęs bemaž 20 metų. – Todėl esu labai dėkingas savo kompanionams, kad jie mane pagaliau išprovokavo, ir jų dukrai Neringai, kuri pasirūpino tokia intensyvia ir turininga mūsų viešnagės programa."

Jau pirmąjį vakarą klaipėdiečiai išsiruošė į Paryžiaus nacionalinę operą, kurioje mėgavosi šokio spektakliu.

"Iš tiesų tai buvo keturi skirtingų choreografų nedidelės trukmės spektakliai viename. Jie pastatyti specialiai baleto trupei, tačiau tai buvo šiuolaikinės kalbos spektakliai. Labai įdomūs darbai, techninis atlikėjų pasirengimas – aukščiausio lygio, neįmanoma prikišti nieko", – žavėjosi Muzikinio teatro vadovas.

Į teatro salę – su striuke

Neblėstamą įspūdį klaipėdiečiui paliko ne tik pasirodymas, bet ir pati teatro aplinka.

"Pirmą kartą gyvenimą pamačiau, kas iš tikrųjų yra epochinis praeities teatro pastatas, kur aukso detalės nėra pigios, tik tam, kad blizgėtų, skirtingai nei kai kuriuose Lietuvos ar aplinkinių šalių teatruose, kur tas auksas yra kažkoks kičinis, "pritemptas". Apsilankyti Paryžiaus nacionalinėje operoje verta jau vien dėl aplinkos. Pastatas pastatytas 1669 m., Liudviko XIV laikais. Čia kiekvienas bra, kiekvienas ažūras išties alsuoja to laikmečio stilistika", – patyrė Ramūnas.

Klaipėdietį gerokai nustebino liberalus požiūris į žiūrovų garderobą – ne vienas lankytojas salėje sėdėjo tiesiog su striuke ar paltu arba savo viršutinį rūbą pasidėjęs ant kelių.

"Labai liberali, demokratiška tvarka, žinoma, atėjusiųjų į spektaklį su botais nebuvo. Apskritai susidarė įspūdis, kad žiūrovų tikslas – ne save pademonstruoti, o iš tikrųjų pamatyti, patirti, pajausti. Publika buvo be galo susikaupusi, ji į save siurbte siurbė tai, kas vyksta scenoje. Ir tai patyriau ne tik šiame teatre", – pripažino pašnekovas.

Vietoje skambučio – sirena

Viešnagės metu keliautojai apsilankė ir Bastilijos operos teatre.

"Tai visiška priešingybė Paryžiaus nacionalinei operai, jei kalbėsime apie patį pastatą – Bastilijos aikštėje, kur stovėjo garsusis kalėjimas, jis buvo pastatytas tik praėjusiais metais. Tai šiuolaikiškas statinys be kažkokių įmantrybių, akivaizdu, kad koncentruotasi į patogumą, akustiką. Tad sėdėdamas paskutinėje eilėje viską kuo puikiausiai girdėjau, jaučiau puikų balansą tarp orkestro ir vokalistų. Richardo Štrauso opera "Adriana iš Nakso" nėra labai populiari, tačiau režisieriaus sumanymu antikinis siužetas buvo perkeltas į šias dienas, o vėlgi atlikimas – aukščiausio lygio", – komplimentų paryžiečiams kolegoms nešykštėjo R.Kaubrys.

Tačiau pašnekovas juokavo, kad jei mūsiškiame muzikiniame teatre atsirastų toks skambutis kaip Bastilijos operos teatre, publika turbūt neapsidžiaugtų.

"Likus 5 minutėms iki spektaklio pradžios pasigirsta tokia ultraemocinė sirena, tarsi būtų kilęs gaisras. Ir ji skamba be perstojo visas tas 5 minutes. Kai ji nutyla, salės durys uždaromos ir nė vienas vėluotojas nebepakliūva į vidų. Jei kažką panašaus sugalvotume pas mus, manau, mūsų žiūrovai būtų labai pasipiktinę", – šypsojosi pašnekovas.

Kam egzotika, o kam dėmė

Ramūnas pripažino, jog vertinant pagal Lietuvos uždarbius, tokia kultūrinė Paryžiaus programa – ne itin pigus malonumas. Bilietai į vieną teatrą klaipėdiečiams atsiėjo daugiau nei po 30, o kitą – beveik 70 eurų.

"Reikėtų įvertinti ir tai, kad jie buvo pirkti su nuolaida ir ne į pačias geriausias vietas. Tiems, kuriems aktualu apsilankyti Paryžiaus teatruose, kelionę geriau planuoti metų pradžioje, nes šiuo periodu galima įsigyti pigesnių bilietų", – patarė pašnekovas.

Viešnagės metu keliautojai aplankė didžiumą Paryžiaus vizitine kortele vadinamų objektų: nuo garsiųjų Luvro, Orsė muziejų, Pompidu centro iki istorinių San Žermeno, Liuksemburgo, Lotynų ir Monmartro kvartalų, grožėjosi didinga Paryžiaus katedra, Jėzaus širdies bazilika ir, žinoma, įsiamžino Triumfo arkos bei Eifelio bokšto fone.

"Dar nuo studijų metų, kai teko lankyti dailės istorijos paskaitas, norėjosi pamatyti Eifelio bokštą, nes jo konstruktyvas man atrodo labai įdomus. Nors kai kurie paryžiečiai šio objekto nepripažįsta iki šiandien ir vadina jį juoda dėme ant Paryžiaus veido", – pridūrė R.Kaubrys.

Keliautojai nepraleido progos patirti ir nekasdienių kulinarinių potyrių – ragavo tradicinių keptų kaštonų, mėgavosi fondiu ritualu bei surengė gurmanišką austrių ir sraigių degustacijos vakarėlį.

Paliko atminimo raštelį

Lankantis Paryžiuje Ramūnas rekomenduoja būtinai sudalyvauti ekskursijoje turistiniu laivu Senos upe.

"Tai yra galimybė pamatyti miestą iš kito taško ir šiaip smagus laiko praleidimo būdas. Iki šiol niekada nebūčiau pagalvojęs, kokie gražūs ir įdomūs gali būti tiltai, kad jų yra tokių įvairių, kiekvienas su sava istorija ir savita architektūra", – įspūdžiais dalijosi pašnekovas.

Jei yra galimybių, Ramūnas patarė nepraleisti progos apsilankyti ir garsiajame Šekspyro knygyne.

"Šios erdvės aura išties ypatinga. Kažkada kažkam kilo idėja įrengti tokią vietą, kur žmonės galėtų tiesiog ateiti ir paskaityti knygą arba atnešti savo ir pasikeiti į ten esančią. Knygyne sukurta savotiška buto aplinka, kur tam tikruose kambariukuose gali skaityti arba keistis knygas, o kituose – pirkti. Čia taip pat įrengta speciali siena, kur žmonės gali palikti savo laiškelius – paskirti kažkam susitikimą ar prisipažinti meilę. Aš palikau raštelį su fraze, kurią išgirdau per pasiplaukiojimą po Seną ir kuri man labai patiko: "Paryžius žmonėse atveria didybę", – šypsojosi keliautojas.

Visai šalia Šekspyro knygyno auga seniausias Prancūzijos medis ir stūkso Paryžiaus katedra. Tuo metu, kai klaipėdiečiai joje lankėsi, kaip tik vyko vakaro mišios.

"Nors dėl šios priežasties neturėjome galimybių joje pavaikščioti ir akyliau apžiūrėti, tačiau bendras vaizdas – tiek vidaus, tiek išorės – įspūdingas. Ir pačios mišios tarsi nekasdienės, didingos – nuo choro, kunigo iki jo besiklausančiųjų, kurių susirinko gausybė, ir kaip jie klausėsi", – prisiminė pašnekovas.

Tikisi nekart sugrįžti

Ramūnas neneigė, jog viešnagės metu ne kartą savęs klausė, ar norėtų gyventi šiame mieste, ir kas kartą į šį klausimą atsakydavo neigiamai.

"Čia labai intensyvus požeminis gyvenimas – tai visai atskiras pasaulis ir neatsiejama Paryžiaus kasdienybės dalis, nors, kita vertus, susisiekimas patogus, – apie metro sistemą kalbėjo pašnekovas. – Žinoma, tai beprotiškai gražus, unikalus miestas, net ir tą patį objektą kitą kartą gali pamatyti vis kitaip, naujai. Todėl čia sugrįžti norėčiau dar ne kartą ir kiekvieną objektą aplankyti ramiau, ilgiau."

Vienas tokių – Luvras, kuriam Ramūnas skyrė 5 valandas, tačiau į paskutinį aukštą nebepakilo. Kaip juokavo keliautojas, net jei tam ir būtų buvę apsčiai laiko, kaži ar bebūtų likę sveikatos.

Muzikinio teatro vadovas bene labiausiai džiaugiasi, jog šios trumpos kelionės metu pavyko patenkinti ir profesinį smalsumą, ir pasisemti peno dvasiai.

"Labai mėgstu poilsines keliones, ir tai turbūt viena priežasčių, kodėl Paryžius buvo taip ilgai atidėliojamas. Kadangi atostogų turiu nedaug, norisi jas praleisti gamtos apsuptyje, gryname ore. Tačiau net ir poilsinę kelionę laikau nepavykusia, jei jos nepraturtinu istoriniu, kultūriniu požiūriu", – prisipažino pašnekovas.

Pavyzdžiui, Alanijoje, Turkijoje, Ramūnas stengiasi atostogauti tuo metu, kai ten vyksta tarptautinis turizmo ir meno festivalis.

Pašnekovas šypsojosi, kad nors Tenerifės operos teatre nepavyko pamatyti spektaklio, tačiau bent jau apžiūrėjo patį pastatą ir net sugebėjau kyštelėti nosį į vidų.