Už įspūdingą aktorystės diapazoną ir įtaigą įvertinta R. Samuolytė teigė apie pelnytą Nacionalinę premiją sužinojusi iš karto po repeticijos.

„Daug jaudulio, daug virpulio vidinio ir džiaugsmo, jau jaučiu, kad jis ateina. Nes kai sužinau, tai virpulys krėtė, dabar jau pradedu džiaugtis, – BNS pirmadienį kalbėjo laureatė. – Tai yra didelis džiaugsmas dirbti geruose spektakliuose, su gerais režisieriais, su nuostabiais partneriais ir didelis džiaugsmas būti už tai įvertintai.“

Aktorė sakė vertinanti kiekvieną savo sukurtą personažą, nes jie augina ir ugdo kitiems vaidmenims.

„Čia yra tęstinumas, be vieno nebūtų kito“, – sakė aktorė.

R. Samuolytė sukūrė keliasdešimt skirtingų vaidmenų, didžiąją dalį iš jų – teatre. Tai ir Olga „Ugnies veide“, ir Džuljeta „Įstabiojoje ir graudžiojoje Romeo ir Džuljetos istorijoje“, ir Ofelija „Hamlete“.

Už pastarąjį vaidmenį ji apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi.

Kiekvienas vaidmuo yra didelė dalis tavęs. 

„Kiekvienas vaidmuo yra didelė dalis tavęs. Tavo dalis patiria transformacijas, bet tu esi tas pats žmogus, tas pats kūnas, iš tavęs pačios kyla tos transformacijos“, – kalbėjo aktorė.

Už darbą kine R. Samuolytė yra apdovanota trimis Sidabrinėmis gervėmis, iš kurių vieną gavo dar šią vasarą už geriausią moters vaidmenį filme „Paradas“.

„Man teatras ir kinas yra dvi skirtingos istorijos, jos abi mane labai traukia. Jų sulyginti aš negalėčiau, jos labai yra skirtingos“, – sakė Nacionalinę premiją pelniusi aktorė.

„Man labai įdomu teatre, bet gal teatras man yra labiau pažįstamas, apčiuopiamas, nes aš jame turiu daugiau patirties, o kinas man dar yra atradimų laukas“, – pridūrė ji.

Nacionaline premija taip pat įvertinta 80-metį atšventusi poetė, vertėja, dramaturgė Violeta Palčinskaitė, fotomenininkė Violeta Bubelytė, parodų kuratorė Giedrė Jankevičiūtė, tarpdisciplininio meno kūrėja Eglė Rakauskaitė bei kompozitorius Mindaugas Urbaitis.

Lietuvos nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius septynerius metus, taip pat kūriniai, sukurti per visą gyvenimą.

Kasmet skiriama premija yra 800 bazinių socialinių išmokų dydžio – šiemet tai daugiau nei 39 tūkst. eurų.

Nacionalinės kultūros ir meno premijos kūrėjams paprastai įteikiamos minint Vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną.

Saunoje - gerai žinomos kino ir teatro aktorės Nelija Savičenko ir Rasa Samuolytė.

Jų kuriami vaidmenys - tik dalis visos komunos, kirią po Vilniaus klasterio stogu apgyvendino režisierius Lukašas Tvarkovskis.

Ruošdamiesi šiam spektakliui aktoriai buvo kelis kartus išvykę į gamtą, kur gyveno kaip bendruomenė, veikianti ne pagal įprastas socialines taisykles.

Iššūkiai laukia ne tik kūrėjų, bet ir žiūrovų - spektaklis net 6 valandų, per kurias teks laikytis visų saugos reikalavimų. Taigi, žiūrovams teks būti su kaukėmis, jų gali prireikti net trijų.

Aktoriai kol kas - be kaukių, jiems saugotis teks ypač, mat spektaklis interaktyvus - ribos tarp žiūrovų ir aktorių nebus.Žiūrovai galės šokti ir kurti kartu su aktoriais.

Nors turo metu būta linksmų ir rimtesnių nuotykių, kai LNDT atstovai gavo pastabų iš kinų dėl spektaklyje įvykusių improvizacijų, turas tęsėsi ir spektaklį pamatė visų penkių miestų – Pekino, Guangdžou, Čiuandžou, Šanchajaus ir Siameno – žiūrovai. Tai didžiausios iki šiol buvusios Lietuvos nacionalinio dramos teatro gastrolės Kinijoje. Iki tol ten buvo parodyta „Didvyrių aikštė“, „Katedra“, „Mūsų klasė“ ir „Chaosas“.

Kinų publikai režisieriaus O. Koršunovo spektakliai yra gan gerai žinomi ir laukiami. Prieš  „Tartiufo“ gastroles dar būdamas Vilniuje režisierius sulaukė kinų žiniasklaidos susidomėjimo ir prašymų duoti interviu. Nuvykus į Kiniją, dėmesio buvo dar daugiau. Žvaigžde pasijuto ne tik Oskaras Koršunovas, bet ir aktoriai, kurių po kiekvieno spektaklio laukė gerbėjai, prašantys autografų arba bendrų nuotraukų. Laisvai kinai elgėsi ir spektaklių metu: juokėsi, plojo, palaikė aktorius.

Turo įspūdžiais ir įžvalgomis apie Kinijos miestų žiūrovus dalijasi aktoriai Rasa Samuolytė ir Giedrius Savickas.

- Kokie įspūdžiai po pirmų trijų spektaklių Pekine? - pradėjome pokalbį su Rasa Samuolyte.

- Pekino periodas buvo gana įtemptas. O įspūdžiai geri todėl, kad viskas buvo gerai ir gerai baigėsi. Malonu matyti laimingą publiką, kuri laiminga be jokio paliepimo. Atrodė, jog visi jautėme, kad paskutiniame spektaklyje Pekine Giedriaus Savicko Tartiufas į sceną ėjo jau įsimylėtas publikos. Visi po spektaklio nori pasisveikinti, nusifotografuoti. Galima net pastebėti, kaip per tris spektaklius visa tai tik auga. Tai labai džiugina.

Tačiau buvo ir labai sunku, itin įtemptas laikas. Repeticijos, spektakliai, prieš kiekvieną spektaklį vertimo tikslinimas, galvojimas kaip gi čia bus, ar vyks tos gastrolės toliau.

- Kinijos scenoje vaidinate ne pirmą kartą. Pirmą kartą čia apsilankėte 2008-aisiais su spektakliu „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džjuletos istorija“ (rež. Oskaras Koršunovas), kiek vėliau – 2014-aisiais su „Hamletu“ (rež. Oskaras Koršunovas), 2016-aisiais grįžote su „Didvyrių aikšte“ (rež. Krystian Lupa) ir intensyviu 30-ies „Hamletų“ turu, vos prieš metus kinams vaidinote „Žuvėdrą“ (rež. Oskaras Koršunovas), šiemet sugrįžote su „Tartiufu“ (rež. Oskaras Koršunovas). Kaip pasikeitė Kinija nuo pirmųjų apsilankymų?

- Kad Kinija keičiasi, pastebėjome būdami čia ir prieš ketverius, ir prieš dvejus metus. Didžiulis skirtumas nuo to žiūrovo, su kuriuo Pekine susitikome 2008-aisiais, vaidindami „Įstabiąją ir graudžiąją Romeo ir Džuljetos istoriją“. Jie nuolat fotografavo, o ten, kur mums atrodė, jog turi klausytis – nesiklausė, žiovavo ir t. t. O dabar jie „skaito“ spektaklį, jie „perskaito“ prasmes. Žinoma, visus pradžiugina, kai kinų kalba aktorius surezga sakinį. Tačiau žiūrovai reaguoja ne tik į efektingus dalykus, bet ir į spektaklio kontekstą. Tai nustebino. Atrodo, jog mūsų politinių aktualijų atpažįstamumas čia, tokioje šalyje, su tokiu valdymu sunkiai įmanomas. Vis dėlto jie puikiai reaguoja.

- Viena vertus, „Tartiufas“ labai klasikinis spektaklis, bet kita vertus – labai šiuolaikiškai įrėmintas, kalbantis apie politinę realybę. Kaip manai, ar šis kontekstas perskaitomas kinams, ar jų reakcija panašesnė į Avinjono publikos?

- Man pasirodė, kad kinai spektaklio prasmes perskaitė net kiek tiksliau nei Avinjono publika. Ta dvipusybė, kai spektaklyje – ir klasikinis autorius, ir tarsi klasikinis pastatymas, bet vis dėlto jis šiuolaikiniuose rėmuose – man atrodo jiems  patinka. Kinijos žiūrovams patinka žiūrėti klasiką, patinka susitapatinti. O „Tartiufe“ ryškios sąsajos ir su Moljeru, ir su mūsų laiku, todėl man atrodo, jie tai labai imliai suprato. Galbūt kinams spektaklis patiko būtent dėl to, jog atpažino kontekstą. Labai nustebino, kad nėra ribos tarp jų ir mūsų realybės. Sprendžiant iš žiūrovo reakcijos – mes esame arti.

- Lyginant su 2017-ųjų „Mūsų klasės“ (rež. Yana Ross) gastrolėmis Kinijoje, į „Tartiufą“ publika reaguoja kur kas labiau. Žinoma, tai skirtingo turinio spektakliai, natūralu, kad holokausto tema nėra kinams tokia artima. Tačiau atrodo, jog „Tartiufas“ itin pataikė savo temomis Kinijos publikai. Kaip Tau skirasi „Tartiufo“ priėmimas nuo kitų čia vaidintų spektaklių?

- Atrodo, jog žiūrėdami „Tartiufą“ jie labiau išgyvena tam tikrą euforiją, labiau išreiškia džiaugsmą. „Hamletas“ jiems irgi nebuvo svetimas – juk tai karalystė, karalius, išdavystė. Ir viskas įvilkta į šiuolaikinį pastatymą. Kinijos publika susieja pjesės prasmes su tuo, ką mato scenoje – net ir matydami, jog mes sėdime grimo kambaryje jie vis dar skaito Šekspyro „Hamletą“. Jie klausydavosi, nustebdavo. Kinijos žiūrovai neturi cinizmo, jie atviri. Galėtum sakyti, kad jie naivūs, nežino konteksto, tačiau iš to, kaip jie supranta  spektaklius, suvokiame, kad jie yra išprusę.

O vaidinant „Žuvėdrą“ kartais dvejodavom – ar jie supras? Tame spektaklyje kalbame apie vidines aktoriaus dilemas, keliame klausimus sau: kiek  gali nueiti už personažo ribų, kiek gali būti toks, koks esi. Tačiau kinai taip pat visa tai „skaito“, visą tą aktorinę virtuvę – jie įeina į ją. Net per susitikimus, spaudos konferencijose žiūrovai labai konkrečiai klausdavo – kodėl ši scena išspręsta taip, o kita – taip.

„Tartiufo“ atveju mane nustebino kinų džiaugsmas. Galbūt dėl to, kad tai komedija. Nors komediją suprasti juk dar sunkiau, ypač – svetimoje kultūroje. Suprasčiau jei taip būtų Šanchajuje, kur kultūrinis kontekstas kur kas platesnis, o čia Pekinas. Ir štai kokia reakcija!

Man įdomu, ar žiūrovai diskutuotų apie spektaklį taip laisvai, kaip jį žiūri. Pekino teatro salėje tamsu, ir net kai rodo filmuotą medžiagą iš Uždrausto miesto, rodo Tiananmenio aikštę – auditorija supranta Tartiufo idėją. Atrodo, kad net džiaugiasi. Man net tokia mintis atėjo – ar jiems nieko nebus už tokią laisvą reakciją?

- O kaip Tau atrodo, ar buvimas scenoje ir vaidyba šalyje, kurioje egzistuoja suvaržymai, skiriasi? Ar pagauni save galvojant labiau, ką Tu darai scenoje, ar viskas Kinijoje vyksta įprastai kaip ir Vilniuje?

- Ne, viskas vyksta įprastai. Adaptuoti vaidybos ar prisitaikyti nereikia. Tačiau buvo scenų, kurias reikėjo pergalvoti turint omenyje, kas priimtina jų kultūrai. Kūno nuogumas, atvirumas – tai cenzūruojama. O dėl vaidybos – niekaip prisitaikyti nereikia.

Įdomu tai, kad Kinijoje spektaklis gali egzistuoti taip pat kaip Lietuvoje.

- Kaip Tau atrodo, kaip Kinija priėmė „Tartiufą“? Kokie tavo įspūdžiai po trijų spektaklių Pekine, - paklausėme Giedriaus Savicko?

- Pekinas labai skiriasi nuo visos Kinijos. Jeigu Pekine priėmė vienaip, tai nereiškia, jog kitame mieste priims taip pat. Čia kaip Kaune ir Vilniuje – gali būti visiškai skirtingos publikos. Į Pekiną važiuoji su baime, nes reakcija gali būti labai įvairi ir netikėta.

Galbūt „Tartiufą“ Pekinas priėmė geriausiai iš tų spektaklių, su kuriais čia esu buvęs. 2008-aisiais vaidinom „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, 2014-aisiais ir 2016-aisiais rodėm „Hamletą“, 2017 ir 2018 metais – „Žuvėdrą“. Kinijoje vaidinu jau aštuntą kartą.

- Kaip manai, ar pasikeitė publika per tuos metus?

- Visiškai. Pati Kinija labai pasikeitė. Ir publika. Seniau publika nesuprato mūsų, o mes – jų. Tai publika, kuri po spektaklio ateina diskutuoti, prašo paaiškinti to, ko jie nesuprato. Jie prisimena visas detales. Ir buvo tokių, kurie spektaklį žiūrėjo tris kartus, o po to  priėję klausė, kodėl tame spektaklyje buvo taip, o šitame – kitaip. Jie pastebi skirtumus ir svarbiausia, jog klausia nuoširdžiai, smalsiai, jiems įdomu.

- O ar Tau kaip aktoriui reikia save suvaržyti scenoje daugiau nei vaidinant Europoje?

- Yra bendri susitarimai. Yra šalis su savo kultūra. Turi laikytis šių susitarimų, juk atvažiuoji į svečius. Bet mes vaidiname savo „Tartiufo“ istoriją, mūsų interpretaciją ir jiems tai yra kažkas labai artima. Aš nežinau kas, bet jaučiu, kad šis spektaklis jiems labai artimas.

Tačiau patys organizatoriai baiminosi, kad prancūziška literatūra nėra mėgstama Kinijoje ir kad „Tartiufas“ gali likti nesuprastas. Tačiau pamatę publikos reakcijas sutiko su tuo, jog vis dėlto šis spektaklis geriausiai priimtinas iš jau rodytų Lietuvos spektaklių.

Kažkas surezonavo, tik nežinau kas. Kai išeinu pabaigoje į sceną – jie žiūri į mane ir laukia, ką pasakysiu ir ką jiems visiems reikia toliau daryti, kaip jiems toliau gyventi. Jie laukia atsakymo, tiesia rankas į mane lyg į savo tų poros valandų mažutį lyderį.

Man atrodo, kad artimi jiems ne prancūzai, o patys lietuviai. Atrodo, kad jie mėgsta lietuvių kultūrą. Čia visada Lietuvos karštinė.

- O kas galėtų būti tas bendrumas tarp Lietuvos ir Kinijos?

- Nežinau, tai kažkokia paslaptis. Jeigu žinočiau, tai turbūt mes vežtume dar dvidešimt spektaklių.

- Gal komunistinė praeitis?

- Galbūt, bet mūsų patirtys buvo skirtingos.

Spektakliai apie politiką Kinijoje draudžiami. Bet „Tartiufas“ yra ir apie politiką, ir visai ne apie tai.

Tai spektaklis prieš blogį. Spektakliu mes kalbame apie blogį, o blogio nemėgsta visur. Tačiau šiuo metu vyraujantis blogis, kai medijomis, skambiais šūkiais, užsiimama tuo šventvagišku tartiufizmu. Šiuo požiūriu pasaulis nesiskiria. Ir Lietuvoje mes nesame šventi.

- „Tartiufe“ ryški socialinių medijų linija. Kaip Tu pats žiūri į socialines medijas?

- Laikai yra tokie, kad visi turi kas ką nori. Jeigu man dabar būtų aštuoneri, aš tikrai sėdėčiau prie kompiuterio ir neičiau į kiemą, nes ten nieko nėra. Medijos yra dabarties realybė. Jos yra ir niekur nedings. Bet viskas priklauso nuo tavęs, ne nuo medijos. Medijos neliepia keturias valandas diskutuoti ir komentuoti. Nors pati medija gali pasitarnauti geram tikslui – visų pirma, tai informacijos šaltinis. Gali megztis diskusijos, galima dalintis žiniomis.

Bet pats turinys – esame mes. Jeigu medijų turinys yra blogas – tai mūsų problema. Kuo tu užpildysi televiziją – tuo televizija ir bus, kuo užpildysi teatrą – toks bus ir teatras. Ir tai nereiškia, kad pats teatras yra blogai. Nes tai yra medija. Blogai gali būti tai, kuo tu jį užpildai.

- Beveik prieš metus „Tartiufą“ vaidinote Avinjone. Kuo tau skirtingos Avinjono ir Kinijos publikos?

- Avinjone vaidinome iškart po premjeros. Mus priėmė gerai, tačiau Avinjono publika visai kitokia – visko mačiusi, gurmaniška. Atneši jiems dar vieną patiekalą. O Avinjonas – juk geriausias restoranas. Ir jie jau prisivalgę visko iš viso pasaulio. Ir štai lietuviai atvežė prancūzišką patiekalą. Na, prancūzai ir suvalgė jį. Penkias dienas valgė ir suvalgė.

O kinams atrodė, kad mes atvežam prancūziškus cepelinus. Ir nuo pirmos minutės jie pradėjo juos „kapot“. Viską suvalgė ir norėjo dar.

Jau šį savaitgalį ji ir kiti aktoriai paskutinį kartą žengs į „Ugnies veido“ sceną - praėjus aštuoniolikai metų, jie vaidmenis perleidžia jauniems aktoriams. „Palinkėčiau jiems sukurti savo „Ugnies veidą“, - prieš paskutiniuosius spektaklius teigia R. Samuolytė.

- Rasa, koks pirmas jausmas kyla atsisveikinant su Olgos vaidmenimi „Ugnies veide“?

- Jaučiuosi gana natūraliai. Tai natūrali eiga. Atrodė, jog jau nebegrįšime prie šio spektaklio - juk nevaidinome daugiau nei sezoną. Įpranti prie to, jog spektakliai taip tyliai išeina ir nebegrįžta. Man smagu, jog turiu galimybę atsisveikinti su „Ugnies veidu“. Žiūrovas taip pat turi galimybę atsisveikinti su mumis.

Visų pirma - tai vežimas prisiminimų. Pirmiausia prisimenu scenografę Jūratę Paulėkaitę, kurios jau nebėra. Ji buvo viena iš spektaklio bendraautorių.

- Spektaklis gimė 2000-aisiais, prieš aštuoniolika metų. Ar tuo metu negasdino pati medžiaga, tema?

- Tuo metu tai buvo neįprasta. Kuomet pradėdavo rinktis žiūrovai, mane ištikdavo tam tikras nuogumo jausmas - sėdėti ant sofos laukiant kol susirinks žiūrovai buvo kažkas naujo, netgi nemažas iššūkis. Pradžia buvo sunki: matai besirenkančius žiūrovus, kaip jie sėdasi į savo vietas, kaip žiūri į tave. Tuo metu išgyveni dvejopus jausmus - nežinai, ar turi žiūrėti į juos kaip Olga, pritvinkusi savo požiūrio į normalius žmones, ar akip aktorė, besiruošianti tuoj pat prasidėsiančiam spektakliui. Kartais tai išmušdavo iš vėžių. Dabar yra nemažai spektaklių akistatoje su žiūrovu, tai tampa suprantama ir įdomu. Tada tai buvo tarsi emocinis slenkstis.

Žinoma, dar Eugenijaus Sabaliausko sukurtos ypatingos šviesos, apibrėžiančios ir lokalizuojančios veikėjus. Pradžioje buvo sunku sėdėti taip apšviestiems. Kartais neatlaikydavome tokios įtampos, todėl reikėdavo kontroliuoti save.

Pati pjesės struktūra buvo nauja - nebuvome pratę prie tokios veržlios scenų kaitos. Toks realus šeimos istorijos pasakojimas, tarsi čia pat vykstanti kronika, turėjo būti nauja ir žiūrovui. Iššūkiu tapo ir tai, jog vos pasibaigus vienai scenai, prasidėdavo kita, kardinaliai kitokia scena.

- Repetuojant „Ugnies veidą“ dirbote kartu su tuo metu devyniolikmečiu Gyčiu - pasako jo paties, visiškai žaliu, nežinančiu kaip kuriamas vaidmuo. Kaip atrodė darbas repeticijose su tokiu partneriu?

- Pamenu tą berniuką pirmose repeticijose ir jo unikalius fizinius duomenis. Jis galėjo vaidinti ir dvylikametį, ir devyniolikmetį. Pradžia buvo sunki tiek jam, tiek man. Aš mačiau kaip jis įvaldė tą vaidmenį, nors pradžioje tikrai jautėsi, jog jis dažnai nežinodavo ką sako ar kaip jaučiasi, elgdavosi desperatiškai. Galvojau, atlaikys ar neatlaikys?

Šis vaidmuo suteikė Gyčiui tam tikrą pagreitintą brandą. Pirmaisiais studijų metais jam teko sukurti tokį vaidmenį, atlaikyti intensyvius spektaklius, tolimas gastroles - ištisa odisėja. Gytis nuolat augo ir tapo puikiu partneriu.

- Kaip pakeitė spektaklį ir vaidmenį tie aštuoniolika metų?

- Premjeros metu tai, apie ką kalbama pjesėje, buvo negirdėta. Niekas Lietuvoje nekalbėjo apie šeimynines dramas, kuriose vyksta incestai ir tėvų žudynės. Atrodė, jog tai yra tolima istorija ne apie lietuvius. Žiūrovai tikrai galėjo šiauštis, klausdami, kam reikalingas toks pasakojimas?

Drįsčiau teigti, jog „Ugnies veide“ tik aktoriai įgijo amžiaus. Spektaklio fabula yra pakankamai šiuolaikinė ir aktuali dabar. Lyg antikinės tragedijos atitikmuo.

Galbūt iš šalies mes atrodome apsirengę taip, kaip žmonės kažkada rengdavosi. Paseno scenoje esantys televizoriai. Technika taip pažengė, jog žvelgiant iš šalies atrodo, jog ta šeima gyveno kažkada. Kaip buvo kadaise, kai dar nebuvo išmaniųjų televizorių ar telefonų? Laiką išduoda tik pažengusios technologijos.

Šis spektaklis turi fenomenalų dalyką. Retai vaidinant pradedi abejoti savimi, ar dar apskritai reikia vaidinti šį spektaklį. Juk pastaruoju metu „Ugnies veidą“ vaidiname pora kartų per sezoną, todėl kiekvienas kartas būna lyg Everesto įveikimas. Tačiau įvykus spektakliui supranti, koks jis geras. Kiekvieną kartą susikaupi ir šoki tarsi nuo kalno, nežinodamas - bus apačioje batutas atsispirti ar nebus. Bet kiekvieną kartą vis atsispiri aukštyn ir galvoji: „Geras“.

Man atrodo, „Ugnies veidas“ turi unikalią komandą. Aktoriai vienas kitą supranta, esa toje pačioje temoje, klausosi ir girdi. Čia nei vienas netampo antklodės kampų į savo pusę, nes yra tik viena antklodė visiems. Kiekvienas žino, kada galima ja užsikloti, kada - ne. Tai yra didelė jėga. Ir dar viena spektaklio ilgaamžiškumo priežastis. Mūsų visų tam tikros DNR lastelės yra labai arti viena kitos.

Buvo įdomu repetuoti „Ugnies veidą“. Repetavome dabartinio Lietuvos nacionalinio dramos teatro studijoje. Sėdėjo Oskaras Koršunovas, scenografė Jūratė Paulėkaitė, kompozitorius Gintaras Sodeika, aktoriai Remigijus Vilkaitis (vėliau jo tėvo vaidmenį permėmė kitas mūsų tėvas - Arvydas Dapšys), Gytis Ivanauskas, Dainius Gavenonis, Dalia Brenciūtė ir aš. Tiek mūsų ir buvo. Pamenu, susodino mus tuos penkis žmones ant sofos ir taip „išsiminkštinome“, atradome jų gyvenimo kalbą ir kažkokį vaidybos bei elgesio kodą, kuris mus pačius nustebino. Tokie skirtingi penki žmonės, o taip papildantys vienas kitą. Kaip penki vienos rankos pirštai - kumštis. Gal todėl ir spektaklis gimė toks smūginis. Pasiilgsiu tos jėgos.

Kur tik nesame vaidinę „Ugnies veido“ - teko vaidinti netgi bažnyčioje. Esame vaidinę įvairiose pasaulio vietose, įvairiose laiko juostose. Pavyzdžiui, Argentinoje: turi vaidinti, jog nekenti visų aplinkinių, o tuo metu taip nori miego, nes yra žiaurus laiko skirtumas. Arba vaidinimas buvusioje bažnyčioje - tai buvo kažkas nerealaus.

- Atsisveikinimas su „Romeo ir Džuljetos“ Džuljeta ir atsisveikinimas su „Ugnies veido“ Olga - kuo jie panašūs ir kuo skirtingi?

- Manau, emocinė akistata laukia tada, kai vaidinsiu paskutinį „Ugnies veidą“. Skiriasi tuo, kad mes turime progą atsisveikinti su „Ugnies veidu“. Žinome, jog tai paskutiniai spektakliai. Tai yra sąmoningas žingsnis. „Romeo ir Džuljetos“ atveju man trūko atsisveikinimo. Nebuvo tokio spektaklio, kurio metu būtume žinoję, jog jau pabaiga. Kartu su atsisveikinimu ateina ir šventė, nes žinai, jog tai bus paskutinis kartas, kuomet pabūsi su kitais aktoriais.

„Ugnies veido“ atveju yra tam tikra intriga, tačiau mažiau liūdesio. „Romeo ir Džuljetos“ atveju supratau, jog jau reikia perleisti vaidmenį, bet įvedinėjant naują aktorę Agniešką Ravdo įėjau į salę ir, pamačiusi dekoracijas, suvokiau, jog jau nebelipsiu į balkoną ir ta muzika jau nebeužlies manęs. „Romeo ir Džuljeta“ yra fantastiškas dekoracijų, muzikos ir teksto lydinys. Supratus, jog viso to nebeturėsiu, užliejo liūdesio banga. Net kažkiek skaudėjo. Nėra taip, jog spektakliai ima ir lengvai išeina. Net suvokus, jog tai turi atsitikti, lieka emocinis prisirišimas.

„Ugnies veidą“ ir „Romeo ir Džuljetą“ sieja tai, jog labai įdomu juose vaidinti. Patiri vaidybos malonumą.

- Ko palinkėtumėte jauniems aktoriams, perimsiantiems jūsų vaidmenis?

- Palinkėčiau jiems sukurti savo „Ugnies veidą“.

Marius von Mayenburgo „Ugnies veidas“ – jau vasario 24-25 d., Menų spaustuvės Juodojoje salėje (Šiltadaržio g. 6, Vilnius). Pradžia 19 val.

Dramaturgė kalbasi su aktorėmis Nele Savičenko, Rasa Samuolyte, Viktorija Kuodyte, Aldona Vilutyte, Virginija Kuklyte, Severina Špakovska ir Gintare Latvenaite apie teatrą, vidines baimes ir pamokas. Spektaklis OKT Studijoje - jau spalio 31 d. bei lapkričio 1 d.

Birutė: Dažniausiai klasikinių pjesių pagrindiniai vaidmenys skirti vyriškiems personažams. Tačiau nors moterų vaidmenų teatre mažiau – dažnai jie tampa nepamirštamais. Kuris jūsų kurtas vaidmuo jums buvo įsimintiniausias?

Nelė: Kai tu, būdamas dar studentu, gauni vaidmenį teatre, tai ir tampa įsimintiniausiu vaidmeniu. Ir nors jis labai sunkiai sekasi, lyginant su profesionalais šalia, esi nerangus, vaidmuo kerėpliškas ir nelabai vykęs – labai juo tiki. Pirmas toks buvo M. Gorkio „Dugne“, Natašos personažas. Paskui buvo kitas etapas. Tikriausiai ryškiausias ir visai kitoks amplua teko J. Sartro „Už uždarų durų“, Estelės vaidmuo. Kiekvienas periodas turėjo svarbų vaidmenį. Visi OKT kurti vaidmenys – įsimintini, brangūs, sudėtingi, kiekvieną kartą reikalaujantys naujo impulso.

Gintarė: Nelė priminė apie pirmuosius vaidmenis. A. Morgan pjesėje „Švelnumas“ vaidinau Hen. Nuo šio vaidmens viskas ir prasidėjo. Jį pamatęs, Marius Ivaškevičius pasiūlė Tuminui paimti mane į „Madagaskarą“. O šiaip, ryškų pėdsaką ir profesiniame, ir asmeniniame gyvenime paliko Celinos vaidmuo Ivaškevičiaus „Mistre“. 

Rasa: Dabar galvoju, kas tas „įsimintinas“ vaidmuo. Kaip ir neklasifikuoji tų vaidmenų. Gal įstringa tie, kurie arba daug kančių sukelia, arba daug džiaugsmo. Tie, kurie susiję su stipriomis emocijomis arba kažkokiu vidiniu supratimu. Atsimenu, repetavom M. Maryenburgo „Ugnies veidą“, kai supratau, kad visiškai nemoku vaidinti. Niekaip nesuprantu, „iš kokio galo“ reikia pradėti, o intuicija tyli. Kažkaip buvo toks laikas. Prieš tai buvę vaidmenys tarsi vedė mane, atrodė, kad jau buvai daug supratusi, jau buvo kokie du trys metai po akademijos baigimo, bet ten buvo visiška duobė. Žodžiu, buvo toks jausmas, kad kažkas tave „meta iš akademijos“. Tik, šiuo atveju, pati „mečiau save iš akademijos“. O pavyzdžiui, po „Romeo ir Džiulijetos“ supratau, kas yra laisvė.

Aldona: Nors ir neklasifikuoji, vis tik norėtųsi įvardyti tris spektaklius, net ne vaidmenis, spektaklius, kurie man yra svarbūs. Tai buvo kriziniai etapai, tuo metu mano gyvenime keitėsi dalykai, vyko permainos. Išėjimai iš teatro, asmeniniai pokyčiai. Buvo keistas ir įdomus procesas, kai mes keturiese repetavom spektaklį pagal keturias Šekspyro pjeses, „Juokdario mirtis arba kas nužudė Šekspyrą“. Pusę metų nagrinėjom Šekspyrą ir po to padarėm tokį kaip ir koliažią. Pats žaidimas Šepkspyru man buvo atradimas kaip aktorei, žaidimas teatru. Bet žodyje žaisti nėra tik smagumas, į tą žodį telpa labai daug dalykų. Po to nusprendžiau išeiti iš visų teatrų ir stoti į magistratūrą. O į magistratūrą aš stojau gal po dešimt metų nuo studijų baigimo. Tuo metu įsiminė su Vaitkumi ir Bagdonu kurtas  spektaklis „Juodvarnis“. Ir kitas spektaklis, kurį iki šiol vaidinu, ir kuris man labai brangus – „Mašininkai“. Tai yra vaidmenys ir spektakliai, kurie tampa žymiai daugiau, nei tik vaidmenimis.

Viktorija: Man, kaip ir Nelei, vaidmuo, kurį pasiūlė kurti akademijos baigimo metu, pasiūlymas vaidinti profesionalioje scenoje buvo vienas keisčiausių ir įsimintiniausių. Tai buvo Nekrošiaus „Mažosios tragedijos“, pagal Puškiną. Kaip ir Rasa, aš supratau, kad nors jau ir esu baigusi akademiją, visiškai nieko nesuprantu apie teatrą. Žinoma, suvokti Nekrošiaus pasaulį, dar yra sudėtingiau, ypač, būnant tokio amžiaus. Ten vaidinau Laurą, kapų mergaitę, kuri tiesiog lakstė po sceną su balta suknele, truputį dainavo, truputį šoko, per fortepijoną su koja braukė… O man, ką tik baigusiai fortepijoną, kilo nemažai klausimų dėl tokių sprendimų. Bet tiesiog dariau, ką liepė režisierius. O keisčiausia buvo, kad buvau nominuota geriausiam antraplaniui vaidmeniui ir tada aš dar labiau įsitikinau, kad suprasti, kas yra ta „sėkmė“ yra neįkandama mįslė. O paskui, visa kita plejada vaidmenų, vienareikšmiškai susijusi su tuo, kas vyko gyvenime. Tiesiog, aiškiai atsimenu, kas vyko su „Trim seserim“, tai buvo šeimos kūrimas. Ir aš atsimenu ne spektaklį, o tai, kas vyko tuo metu, spektaklis buvo kaip atspindys. Tas pats buvo su Hamletu, buvo kita situacija, tas pats su Makbetu. Ir po Nekrošiaus plejados staiga papuoliau pas Gintarą Varną. Kaip tik tada mirė mano tėtis – ir tuo metu kurtas vaidmuo man tiesiogiai siejosi tik su mano tėvu, atrodo, tarsi nieko bendro su kūrybos procesu, kaip šešėlių atspindžiai. Dar įstrigo visiškai kitokia patirtis spektaklyje „Aš tave labai myliu“. Tai buvo Gyčio Ivanausko režisuotas šokio spektaklis. Tuomet, kaip tik su Rasa, buvom tik ką pasigimdžiusios po vaiką. Tu ką tik po gimdymo, tavo kūnas pasikeitęs, iškankintas ir tau vėl siūloma grįžti į teatrą ir dar šokti – atsimenu, savo reakciją: „o ką, juk mes stiprios, mes juk galim“.  Tai buvo tarsi kažkoks spyris į užpakalį – noras kažką sau įrodyti.

Virginija: Kaip Nelė sakė, kad dešimtmečiais teatrinę patirtį skaičiuoja, mes su Severina dar tik po pirmą dešimtmetį kabinam. Man vienas iki šiol sukurtas vaidmuo yra užsifiksavęs taip pat dėl asmeninių patirčių. Kai kūrėm spektaklį „Tetos“, tai buvo autobiografinis spektaklis, turėjau vaidinti savo mamą. Tai tikrai buvo iššūkis – suvaidinti savo artimą žmogų. Ir tuo metu dar buvo laikotarpis, kai visa šeima buvo nusiteikusi, kad čia ne mano kelias ir laukė, kol praeis tie keturi metai ir pagaliau ateisiu į protą ir pasirinksiu normalią specialybę. Mano vyresnė sesuo labai laukė premjeros. Ji vis man primindavo „o pameni, mūsų mama dar taip daro, taip daro“. Taip gavosi, kad kai išleidom premjerą, sesuo jau buvo žuvusi ir negalėjo jos pamatyti. Po šio vaidmens pradėjo viskas verstis aukštyn kojomis – prasidėjo pasiūlymai, apdovanojimai. Toks jausmas, buvo, tarsi ji mane lydi šiuo keliu. Dar tokia detalė iš vaikystės, atsimenu, sėdėjom su sese ir suaugusieji aptarinėjo mus su mama, sakydami, kad „Nu jau labai gražios tavo dukros, o ypač viena, jau tokios akys didelės, gražios“. Atsimenu atsisėdau, išpūčiau akis ir laukiau, kol ir apie mane ką nors pasakys, o jie vis tiek nieko nesakė. Po to, vienoje iš „Tetų“ recenzijų, rašė, „didžiaakė aktorė V. Kuklytė“ – toks irgi, tarsi simbolinis sutapimas.

Severina: Aš pamenu kaip vaidindama „Blogieji“, supratau, kas yra emocijos teatre. O vėliau, pirmas nepriklausomas projektas buvo pjesės „Anglija“ pastatymas – kur nei dėstytojai padėjo, nei savų nebuvo.

Birutė: Kiek kuriant vaidmenį svarbi asmeninė patirtis, temos artimumas?

Viktorija: Skirtingai, man atrodo. Kada, ko reikia. Buvo generalinė repeticija „Trijų seserų“, buvau po nemiegotos nakties, tąnakt labai dramatiški įvykiai vyko šeimoje. Turbūt jie tiek paveikė psichofiziką, kad užsidėjo kažkoks blokas ant emocijų, ant visko. Tu tarsi robotas, viską vykdai, viską darai, bet „nepasijungi“. Nekrošius sustabdė repeticiją ir sako „Kuodyte, kas parašyta remarkėj? “. Sakau, „Irina verkia“. Jis man: „Tai kur ašaros?“ Praėjo repeticija, jis mane pasivedė į šoną ir sako: „Man nesvarbu, kas dedasi tavo asmeniniam gyvenime, bet čia yra kitas pasaulis, ir būk maloni, atstovauk šitą pasaulį, kuriame dabar esi“. Tai buvo labai aiškiai sudėti taškai. Gera mokykla.

Gintarė: Tarp kitko, man „Trijose seseryse“ buvo ta pati situacija. Irinos vaidmuo, irgi Tumino klausimas „tai kur ašaros?“ „Atšalom, sako, Latvėnaite, atšalom? Tai gal kažkaip užsikuriam?“

Viktorija: Įvykiai, kurie vyksta šeimoje, atrodo taip tau padės, dabar jau „kaip dėsi“ ir nieko – visiškai atvirkščiai suveikia.

Aldona: Kai kuriu vaidmenį, kai nesu scenoje, pradedu kiekvieną smulkmeną pastebėti, galvoti kaip mano personažas geria, kaip vaikšto, ką galvoja. Tavo personažo patirtis – parodo, kad gali būti ir taip, tai praplečia tavo suvokimą.

Birutė: Kartais juk nesate susidūrę su situacijomis, kurias patyrė personažai. Ar ieškote kažkokių panašių emocinių atitikmenų ar kažkokiu būdu tai patiriate per personažą?

Nelė: Kaip būna gera, kai tu išmoksti iš personažo kažkokių dalykų, kai patiri jausmą, kurio gyvenime nepatyrei, sužinojai, kaip gali būti, atradai kažkokią charakterio savybę ar tiesiog, sužinojai kaip galima elgtis vienokioj ar kitokioj situacijoj – tu gal taip ir nepasielgtum, bet personažas pasielgia, o jeigu jis dar turi ir stiprią motyvaciją – tai užkrečiama. Labai matosi, kaip aktoriai keičiasi, kurdami tam tikrus vaidmenis. Bendrauji su aktoriumi, kažkuriam jo vaidmens kūrimo periode, kalbi apie visai kitus dalykus, bet matai, kad kažkokios naujos spalvos atsiradusios jo charakteryje ir supranti, kad jis atrado jas iš personažo. Ypač gerai matosi, kai kartu nerepetuoji, bet susiduri teatre ar gatvėje. Taip įdomu, paslaptinga, traukia. O dėl patirties gyvenimo, beabejo, patirties labai trūksta, kol esi jaunas. Kuomet per teksto, pjesės analizę suaugę, patyrę žmonės, galėdavo iš karto įvardyti, kas tai yra „na, čia jau aiškiai pavydo scena“. „Iš kur jie mato“, galvodavau, „visiškai to nėra tekste, kokio pavydo? “. „Šita tai isterikė“ – „Kaip? Kodėl?“ Galvodavau, kur tos isterikos šaknys, kaip jie tą įžvelgia. Taip laukiau, kada aš sugebėsiu įvardyti tuos dalykus – perskaitai tris puslapius ir gali dviem sakiniais paaiškinti esmę. Tai labai padeda, viskas stoja į savo vietas. Kita vertus, tas nemokėjimas, nežinojimas, labai užaštrina patyrimą. Dabar aš jo pasiilgstu. Kiekviena naujai patirta informacija viduje prigydavo, tu tapdavai tarsi naujas žmogus, lyg apsinešdavai nuo jos. Ta patirtis, viena vertus, labai gerai, kita vertus, ji atima šitą šviežumą.

Aldona: Diplominiuose, vaidinom Čechovo „Žuvėdrą“, aš vaidinau Mašą ir tik po nemažai metų aš supratau, kad viską blogai tuo metu dariau. Repetuoju kokį nors spektaklį ir staiga suprantu, ką reikėjo daryti toj „Žuvėdroj“, ką reiškia viena ar kita scena, viena ar kita frazė. „Tai va, apie ką ten buvo!“. Atrodo, tai buvo prieš dvidešimt metų, bet iki dabar prisimenu ir atrandu. Tarsi užuominos, kurios tau buvo duotos tada, paaiškėja tik dabar, su visai kitu vaidmeniu, visai kitame kontekste.

Rasa: Kai esi jaunas, tu savęs dar nepažįsti, negali „prisimatuoti“ situacijų, jų atpažinti. Atsimenu, buvau ketvirtam kurse ir vaidinom spektaklyje, kurio pastatymas buvo labai asketiškas – visi sėdėjom ant kėdžių. Ten buvo toks principas, kad kol sėdi, turi tiek emociškai viduje užaugti, kad, kai jau pakyli – esi pilnoje emocijoje, personaže. Aš tą emociją taip augindavau ant tos kėdės, viskas versdavosi, atrodė. Ir vieną kartą, prisimenu, taip viskas užaugo, kad aš jau tuoj, tuoj sprogsiu ir Vaitkus sako, na, viskas, šiandien jau baigiam. O aš tą emocinį krūvį užauginus ir nežinau, kur jį nuleisti, kaip tas įžeminimas vyksta. Tai po repeticijos iki tualeto nuėjau, apsiverkiau, išsiliejau. Procesas buvo labai įdomus, gera mokykla buvo. Eidavau į tą spektaklį labai pasiruošusi, kokias keturias dienas iki spektaklio gatvėje ieškodavau situacijų, kur kažkas dramatiško vyksta, kur skauda. Bet, būdavo, atrodo, prikaupi visos tos tragedijos ir dramos, skausmo daug, bet ta visa patirtis taip šone ir lieka, tu visai „į kitą pusę vaidini“. Čia taip atrodo, kai prikaupi panašių emocijų ir jau atrodo „dėsi“, o niekas neįvyksta, „šalta nosim suvaidini“. Tai nebūtinai padeda.

Birutė: Žiūrovams, matantiems aktorius scenoje, atrodo, kad jie – bebaimiai, savimi pasitikintys ir drąsūs žmonės. Kaip yra iš tikrųjų? Ar aktoriai turi kompleksų, galbūt net – viešo kalbėjimo ar scenos baimę?

Rasa: Man labai reikėdavo kovoti ir nugalėti tą baimę, prieš einant į sceną. Aš daug metų šokau ir nuostabiausias dalykas man būdavo repeticijos. Koncertuose jau užsidėdavai kostiumus, turėdavai būti kažkoks „įspraustas“, o repeticijose – laisvė. Tas pats ir su spektakliais. Spektaklis geras, turi įvykti premjera, o baimė kausto. Su patirtim, aišku keičiasi dalykai, save pradedi pažinti.

Nelė: Visada yra baimė, kad tave išduos intuicija, kad nepataikysi, kad nepavyks.

Virginija: Nesijaudinu prieš spektaklį. Atrodo visą dieną ramu, o lieka trys sekundės iki išėjimo ir viską pakerta. Kojas, rankas, teksto neatsimeni – o tada išeini ir vėl viskas susidėlioja į vietas, bet per tas tris sekundes atrodo, kad į komą įkrenti.

Gintarė: Kažkokiais etapais užeina tas baimės jausmas. Baisiausia, kai galvoji, kad tu sugadinsi spektaklį. Kai pradedi jausti, kad spektaklis rutina, jausmų gal pradeda mažėti, tada kojas kerta, atrodo tu tą spektaklį jau mintinai žinai, bet pakerta, nebeatsimeni teksto. Atrodo, kad gal žiūrovai tau kažko blogo linki, bet dabar jau galvoju atvirkščiai – juk žiūrovas ateina į šventę, jis nori tave matyti. Dabar ėjimas į sceną visai kitoks, tu jaudiniesi, bet tas jausmas geras, azartiškas.

Birutė: Dažnai teatras įvardijamas kaip vieta, kuri turėtų liesti visuomenei aktualias, nepatogias temas. Ar yra temų, kuriomis sunku kalbėti, net ir prisidengus personažu?

Aldona: Nežinau ar teatras turi liesti aštriausias ar dramatiškiausias temas. Man atrodo, teatras turi liesti empatiškas temas, tai, kas visiems rūpi, su kuo susiduriam viduje ar išorėje. Dėl vaidmenų, kurie tave provokuoja, žinoma, yra tokių spektaklių. Kur keturios dienos iki spektaklio tu jau esi sudirgęs. Yra ir tinginystės, ir nenoro. Tu turi turėti tiek emocijų, jautrumo, kad tas vaidmuo įvyktų, o kartais gyvenime tu esi visai kitokioje nuotaikoje ir tai kertasi, kartais atrodo „kodėl dabar?“, tuomet reikia labai daug savyje nugalėti, kad „pasijungtum“ vaidmeniui.

Rasa: Man atrodo, kad teatras gali kelti labai įvairius klausimus, nėra temos, kurios jis negalėtų liesti. Tik klausimas, kaip ji veikia ir kur tai veda.

Nelė: Aš irgi galvoju, kad nėra teatrui neįmanomų temų. Bet svarbu kaip tai pateikiama ir ar nėra tuo piknaudžiaujama.

Rasa: Yra tokia kaip taisyklė kad teatre neturi būti šunų ir vaikų. Bet pasižiūrėjus R. Castelluci spektaklį kažkaip kyla klausimas, kodėl? Ar reikalingas toks ribotumas?

Aldona: Vis tiek svarbiausia dialogas ar tu eini per provokaciją, ar tu eini per prisijaukinimą temos, žiūrovo – man atrodo teatras yra tik dialogas.

Virginija: Spektaklio kūrimas yra ilgas procesas ir kartais dalykai, kurie tuo metu yra labai aktualūs po kūrimo proceso, kai praeina daug laiko, pasidaro arba nebeaktualūs, arba apie juos kalbama visur. Kartais, kai vadovaujamasi tik aktualumo rodikliu, aplink staiga pamatai daugybę spektaklių ta pačia tema. Tuomet, natūraliai, kyla atmetimo reakcija.

Rasa: Kažkaip dabar pagalvojau apie tai, ką Aldona sakė, kad „teatras yra dialogas“. Būna spektaklių, kuriuos žiūrovas atmeta ir tik po kurio laiko jam grįžta kažkokie dalykai, suvokimai.

Aldona: Bet scenoj vis tiek eini į dialogą.

Rasa: Aš gal įvardyčiau tai kaip kontaktą. Kartais, tu gali tik iškelti klausimą. Kartais juk net nėra atsakymo.

Birutė: Pjesę jums siunčiau prieš daugiau nei metus. Kokios mintys kilo ją perskaičius?

Rasa: Man tuo metu buvo kaip tik labai paaštrėjęs fonas ta tema. Kaip tik buvo mirusi draugė, kai tu atsiuntei pjesę. Tada net nežinojau, kas kokiem vaidmenim numatyta, atsimenu, tik kad mane sujaudino, pasirodė artima. Atrodė, kad galima apie tai kalbėti.

Nelė: Man irgi pasirodė, kad tema verta kalbėjimo, buvimo joje. Pjesė darė poveikį, atpažįstami momentai buvo ir gyvenime, todėl labai įdomu.

Aldona: Aš tai labai stipriai atsimenu, kad man buvo atmetimo reakcija. Norėjosi būti kuo toliau nuo to. Tarsi akistata su savimi. Liga yra per arti manęs ir aš iš tų žmonių, kur, turbūt, nepriima šitos temos, norisi kuo toliau nuo jos bėgti. Kol yra galimybės, aišku, nes tai labai arti. Nusprendžiau, kad šita medžiaga man pačiai asmeniškai yra kaip būdas prisijaukini, išmokti, priimti, kalbėti apie tai. Bet pirmos repeticijos, dar prieš skaitymus, buvo emociškai labai intensyvios ir stiprios. Būdavo, kad prieš repeticiją tualete gerai išsiverkiu ir tik tada ateinu repetuoti. Bet mokausi būti su tuo. Ne tik spektaklyje, bet ir gyvenime, būti su ta tema.

Virginija: Aš pjesę gavau tik neseniai ir man atrodo pirmas dalykas, dėl ko užsikabinau buvo būtent pati tema. Apie tai reikia ir norisi kalbėti. Ir spektaklis gali būti viena iš formų.

Birutė: Su šita pjese dalyvavau vienose dirbtuvėse, kur reikėjo gatvėje, praeiviams, pristatyti pjesės idėją. Pjesė, kurią aptarinėjom grupėje, teatre, buvo teigiamai priimta, ištraukos buvo priimtos teigiamai. Bet žmonės, kuriems pasakydavau temą, iš karto, net neišklausę, sakydavo, ne, ačiū, nenoriu apie tai kalbėti. Iš čia ir atsirado pjesėje skambanti frazė „kam apie tai kalbėti? “. Aš pati nenorėjau jos rašyti, man pačiai buvo baisu, bet po to, kažkaip, n-tąjį kartą perėjus per tą baimių ratą, tampa kažkaip paprasta. Ypač, kai susiduri su skaičiais ir supranti, kad tai yra taip dažna, taip arti, kad būtų kvaila užsidaryti tamsiame kambaryje ir apsimesti, kad tai neegzistuoja. Bet atmetimo reakcija, greičiausiai, natūrali.

Severina: Man labai laiku atėjo ta pjesė. Ta tema buvo labai jautri. Kai susitikom su Kirilu, jis iš karto pasakė, kad čia pjesė ir spektaklis ne apie ligą, o apie moteris. Man šitas procesas atrodo ir yra kaip ta terapija, kuri išvalo.

Birutė: Teatre galioja prietaras, kad, jeigu nukrenta pjesė, prieš ją pakeliant, aktorius turi ant jos atsisėsti. Ar turite kažkokių savo teatrinių prietarų, ritualų?

Rasa: Aš turiu. Prieš vieną spektaklį aš visuomet turėdavau klausyti Tom Waits, prieš „Ofeliją“. Nežinau, kodėl. Jis visiškai nieko bendro neturi su spektakliu, bet man jis kažkaip atidarydavo kažkokį vidinį šliuzą. Laisviau, lengviau jausdavausi.

Aldona: Man kiekvienas spektaklis turi savo pasiruošimo ritualą. Prieš vieną norisi buitiškai, fiziškai pavargti ir ateiti jau tiesiai į spektaklį. Kitame susirenkam prieš tris keturias valandas ir ruošiamės visi kartu. Ir turiu tokią kaip vidinę maldą, mantrą, kurią prieš išeinant į sceną visada sau pasakau.

Virginija: Jeigu vienam spektaklyje būnu geros nuotaikos, jau žinau, kad gausiu velnių. Tai jeigu tą rytą atsikeliu geros nuotaikos, per visą dieną bandau ją  pamažu susigadinti.

Aldona: Bet yra ir kita ritualo turėjimo pusė – tai galiausiai tampa rutina, nepalieki vietos atsitiktinumui, o to kartais reikia spektakliui.

Gintarė: Kai kuriuose spektakliuose tu turi aktorinę laisvę pakreipti sceną pagal tos dienos nuotaiką.

Birutė: Jūs visos esate iš skirtingų teatrinių mokyklų, su skirtinga profesine patirtimi, dirbusios su kitais režisieriais. Visos kartu scenoje pirmą kartą. Kokia tai patirtis?

Virginija: Teatras tuo ir unikalus, kad vienu metu skirtingų patirčių žmonės susirenka ir gali mokytis vienas iš kito. Man, stebint koleges, kartais atrodo: „kaip, kaip tu taip sugebi?“. Man tai galimybė mokytis.

Gintarė: Aš tą matau kaip dovaną ir pamoką. Dabartiniame laikotarpyje jaučiuosi tuščia, atrodo, nieko nemoku. Todėl dabar tai matau kaip naują galimybę pasižiūrėti kaip kolegės dirba, mokytis.

Aldona: Čia kitokios patirtys, kitokia etika. Skirtingas mūsų visų amžius, nuo studenčių iki aktorių, turinčių žymiai didesnę patirtį, skirtingos mokyklos, skirtingi žmonės, man buvo vienas iš stimulų, kodėl noriu būti čia.

Lietuvos kino teatruose emodžiai, be abejo, prabils lietuviškai ir kalbės žymių mūsų šalies aktorių balsais. „Emodži filmą“ garsino Ramūnas Cicėnas, Vytautas Rašimas, Rasa Samuolytė, Inga Norkutė, Arūnas Storpirštis, Dalia Michelevičiūtė, Ignas Gužauskas. O pats linksmiausias, taip visų mėgstamo naudoti Kakulio „vaidmuo“ atiteko Sigučiui Jačėnui.

„Aš ir pats bendraudamas telefonu naudoju emodžius. Dažniausiai – šypsenėles. Jos geriausiai atitinka mano gyvenimo moto pagal Merfį: „Šypsokis, rytoj bus dar blogiau“,“ – šypsosi aktorius S. Jačėnas.

Paklaustas, ką mano apie savo įgarsintą personažą Kakulį (angl. „poop“), vyras juokiasi, jog daug panašumų su juo neįžvelgia: „Daugiau panašumų įžvelgiu su Mike Pūkuotuku (angl. Winnie the Pooh), kurį garsinau prieš šešerius metus. Iki šiol Kakulio emodžio nenaudodavau, gal tik reaguodamas į kokią nemalonią situaciją panašiai kartais išsireikšdavau. Ir įgarsindamas jį, kaip ir bet kurį kitą personažą, stengiausi atlikti savo darbą kuo įtaigiau.“

Emodžius bendraudamas su bičiuliais naudoja ir kitas filmą garsinęs aktorius Ramūnas Cicėnas. Jo teigimu, ikonos puikiai pasitarnauja neįprastose situacijose.

„Kartais tiesiog vienu emodžiu galima užbaigti nemalonų bendravimą ir atvirkščiai. Dažniausiai naudoju šypsenėlę, tačiau viskas labai priklauso nuo žmogaus, su kuriuo bendrauju. Filme įgarsinau emodžį „meh“ arba lietuviškai vadinamą „ai“ ir kartais tikrai būna tokių dienų, kai mano nuotaiką galima apibūdinti būtent šiuo simboliu“, – sako R. Cicėnas. Jis prisipažįsta bent jau darbo reikalais esantis priklausomas nuo mobiliojo telefono, tačiau vis bandantis priklausomybę mažinti.

Naujasis nuotaikingas „Emodži filmas“ turėtų palikti įspūdį vis dar negalintiems pamiršti tokių animacijos šedevrų, kaip „Išvirkščias pasaulis“ ar „Ralfas griovėjas“. Animacinė komedija pasakos apie išmaniajame telefone įsikūrusį didžiulį Tekstopolio miestą, kuriame gyvena visi paveikslėliai, naudojami susirašinėjimo programėlėse – emodžiai. Jų gyvenimo tikslas – būti pasirinktiems telefono naudotojo. Visi emodžiai turi unikalią, vienintelę išraišką, kuria didžiuojasi ir laiko didžiąja gyvenimo prasme. Visi, išskyrus vieną – Džinas, kuris gimė be specialaus filtro ir gali demonstruoti ne vieną, o daugybę emocijų. Kamuojamas švelnios šizofrenijos ir nuolat jausdamasis nenormalus, Džinas su draugeliais Hai Faiv ir Hake iškeliauja į telefono gilumas ieškoti specialaus kodo, kuris jį pataisytų ir pagaliau suteiktų normalų, save gerbiančiam emodži priderantį gyvenimą.

„Ugnies veidas“ yra fenomenas. Jis turi kažką pašėlusio ir nepriklausančio nuo amžiaus“, - teigia aktorė Rasa Samuolytė, jau šešioliktą sezoną kartu su kolegomis aktoriais vaidinanti šiame Oskaro Koršunovo režisuotame spektaklyje. Ilgą laiką vienu labiausiai laukiamų spektaklių užsienio festivaliuose buvęs „Ugnies veidas“ jau gegužės 14 d. sugrįžtą į Vilnių. Tai – vienintelis parodymas sostinėje šiame sezone.

„Man atrodo, „Ugnies veide“ labai stipriai užkabinome tragedijos temą. Vienu metu spektaklis buvo pakilęs į tokį lygį, jog netgi vaidindami nežinodavome kuo tą dieną viskas baigsis. Taip buvo berods iš karto po pristatymo Avinjono festivalyje“, - aštriausius spektaklio kulminacinius momentus prisimena aktorė R. Samuolytė.

Spektaklio pristatymas pagrindinėje Avinjono (Prancūzija) festivalio scenoje – ne vienintelė jo sėkmė tarptautiniame kontekste. Tai buvo vienas geidžiamiausių O. Koršunovo spektaklių tarptautiniuose festivaliuose, aplankęs tokias šalis, kaip Argentina, Pietų Korėja, Vokietija, Šveicarija, Nyderlandai ar teatrinėms gastrolėms toli gražu nekasdieniškas Kosovas. Pasak R. Samuolytės, būtent Avinjone režisierius užsiminė apie „Ugnies veido“ inspiruotą idėją statyti „Romeo ir Džuljetą“.

„Ugnies veidas“ atverdavo tokias pragaro duobes, kuriose gali išdygti bet kas. Manau, tai ištraukė ir Shakespeare`ą. Jeigu gerai pamenu, Oskaras būtent Avinjone pirmą kartą užsiminė, jog ketina statyti „Romeo ir Džuljetą“ , o mes su Gyčiu galėtume būti ta pora“, - teigia R. Samuolytė.

Šešioliktus metus skaičiuojančiame spektaklyje vaidina skirtingų kartų aktoriai. Tai – Rasa Samuolytė, Gytis Ivanauskas, Dalia Brenciūtė, Arvydas Dapšys ir Dainius Gavenonis.

„Spektakliai keičiasi. Kurį laiką jie bręsta, pasiekia aukštą kūrybinį tašką, o tada stengiesi išlaikyti tą pačią kokybę. Man atrodo, labai svarbu laiku atsisveikinti su spektakliu. Jis turi būti gyvas dabartyje, o ne kovoje su tuo, koks jis kažkada buvo“, - apie ryšį tarp spektaklio ir bėgančio laiko pasakoja R. Samuolytė.

Kita vertus, aktorė pripažįsta, jog įprastai spektaklį keičianti laiko įtaka nesugebėjo paveikti „Ugnies veido“. Pasak jos, tai – fenomenali išimtis.

„Ugnies veidas“ yra fenomenas. Jis turi kažką pašėlusio ir nepriklausančio nuo amžiaus. Eidami į sceną su Gyčiu juokaudami vienas kito klausiame: „Kiek tau metų? Šešiolika?“ Aišku, jaučiame, jog mūsų kūnai keičiasi. Galiausiai, viskas keičiasi. Bet suvaidinę nustebiname net patys save: „Klausyk, kažkas įdomaus. Na, gal dar vieną kartą suvaidinsime“, - teigia R. Samuolytė, jau po savaitės vėl lipsianti į sceną „Ugnies veide“.

Mariuso von Mayenburgo „Ugnies veidas“ (rež. Oskaras Koršunovas) – jau gegužės 14 d., Menų spaustuvės Juodojoje salėje (Šiltadaržio g. 6, Vilnius). Pradžia 19 val.