Garbino nuo seno

Ilgiausios dienos šventė – Joninės – turi labai senas tradicijas. Rašytiniuose šaltiniuose jos pirmą kartą paminėtos XIV a. Yra duomenų, kad senovės lietuviai šventė ne Jonines, o Rasos šventę. Ilgiausios dienos šventė buvo pradedama švęsti tada, kai dienos pradėdavo sparčiai ilgėti.

Rasos – tai metas, kai saulė pasiekia aukščiausią zenito tašką, o gamta yra pačiame žydėjime. Visa, kas gyva žemėje, yra kviečiami įsilieti į šį gyvybės vešėjimą.

Etnologės, lektorės, apeigų vedėjos ir organizatorės dr. Daivos Šeškauskaitės teigimu, Rasos – tai metas, kai saulė pasiekia aukščiausią zenito tašką, o gamta yra pačiame žydėjime. Visa, kas gyva žemėje, yra kviečiami įsilieti į šį gyvybės vešėjimą, pasisemti jėgų, atsinaujinti ir švęsti. „Kaip gamta švenčia, taip ir žmogus švenčia“, – sako etnologė.

Anot jos, nuo seno Rasos šventės apeigose ypatingas dėmesys buvo skiriamas vandeniui, kaip turinčiam galią ne tik apvaisinti žemę, bet ir suteikti jai jėgos duoti vaisių. Rasos šventės apeigos, burtai, magiški veiksmai buvo atliekami prie vandens arba su vandeniu. Buvo garbinama Rasa, kuri buvo vaizduojama tarsi antgamtinė būtybė, susijusi ir su žmogaus sveikata, ir su asmenine laime. Rasa gali atgaivinti ne tik augaliją, bet ir žmogų, o Joninių rytą rasa atgaivindavo ir gyvulius, ir augaliją.

„Rasos šventė mums viena svarbiausių. Rasos – metas, kai žmogus susilieja su gamta, su visata, su kosmosu, su dangumi, žeme ir požemiu, – sako D.Šeškauskaitė. – Žmogų galima lyginti su gamta. Medžiai – tarsi žmogaus kūnas. Medžio šaknys – žmogaus kojos, semiančios gyvybę, jėgą ir energiją iš požemio vandens. Vanduo yra tos kojos, iš kur pradedame augti. Vanduo yra gyvybės šaltinis, dėl to nuo seno žmonės turėjo namus prie upių, ežerų, vandenų. Vanduo buvo labai svarbus, nes kaip be jo nusiprausi, kaip valgį gaminsi? Gyvenimas tiesiog neįsivaizduojamas be vandens.“

Neužmirškite nusiprausti rasa

Vanduo, anot D.Šeškauskaitės, – gyvybės šaltinis ir šiais laikais, ir mūsų protėviams. Be protėvių mūsų čia nebūtų. Mūsų tėvai, seneliai mums suteikė šitą gyvenimą, ir mes turime būti dėkingi. Tad Rasos šventėje labai svarbus dėkingumas gyvybę teikiančiam vandeniui.

„Vanduo ir gamtai padeda suvešėti, ir jaunimas su juo brandą pasiekia. Tada mergina nusipina vainiką ir tą vainiką užsideda ant galvos, parodydama, kad jau sulaukė brandos, jau prisirpusi mergina, kaip prisirpusi uoga ar sužaliavęs vešlus medis“, – vaizdžiai palygina etnologė.

Anot jos, vainiko metimo į vandenį tradicija, žiūrint iš simbolinės pusės, buvo merginos brandos ženklas. Vainiko nuėmimas ir metimas į vandenį parodo, kad ji pasiruošusi priimti bernelį, atidarys vartus, kad atvažiuotų piršliai, ji jau pasiruošusi tapti moterimi. Kadaise tai buvo labai reikšmingas gyvenimo įvykis, ir tas parodymas, kad aš jau galiu tapti moterimi, buvo labai svarbus. Tad simbolinį vainiko įmetimą į vandenį galima vadinti virsmu, psichologiniu savęs supratimu, kad aš jau esu tikra mergina.

Paskutinė šios šventės dalis – nusiprausimas rasa. Rasa senojoje tradicijoje – esminė gyvybės apraiška. Kuo didesnė rasa buvo šventės rytmetį, tuo geresnio derliaus tikėtasi. Buvo sakoma, kad rasa prieš saulei patekant turinti nepaprastą gydomąją galią.

Visada pabrėžiama – neužmirškite apsiprausti rasa. Nusiprausus švenčių ryto rasa, ypač nubraukta nuo rugių, veidas pasidarydavęs skaistesnis. Tas nusiprausimas rasa, pasak D.Šeškauskaitės, reiškia, kad būsi sveikas, žvalus ir gražus, veidas žvilgės. Juk būtent Aušrinė žvaigždė atmetė rasą, pagal sakmę tai – Aušrinės ašaros ar Aušrinės skaistumas. Ir todėl iš rasos gauna mergelės tą gražumą, tą skaistumėlį.

Visi simboliai – rasa, vanduo ir saulė – šioje šventėje labai svarbūs, nes augalas yra saulės vaisius, o rasa ant žiedų telkia ir augalo, ir saulės, ir vandens galią. Etnologės teigimu, Rasos šventės metu žmogui svarbiausia prisiminti, kad jis yra gamtos dalis, ir dalyvauti šioje šventėje, kuri yra duota gamtos. Praeis Rasos šventė, saulė pajudės iš aukščiausio taško ir ateis kitos dienos su kitais simboliais.

Geriausia dovana sveikatai

Vanduo žmogaus organizmui yra gyvybiškai būtinas. Žmogus be maisto gali išgyventi kelias savaites ar net mėnesius, tačiau be vandens – vos keletą dienų. Vanduo – tai atgaiva, sveikata, energija. Jis mūsų medžiagų apykaitos ir gyvybingumo pagrindas.

Gerti vandenį yra vienas sveikiausių dalykų, kurį mes galime padaryti, kad jaustumės gerai ir būtume kupini jėgų. Tai ypač svarbu karštomis vasaros dienomis, kadangi esant aukštesnei temperatūrai organizmas prakaituoja ir praranda daugiau skysčių.

Biomedicinos mokslų daktaras, sveikos gyvensenos ir mitybos specialistas Artūras Sujeta sako, kad rekomendacijų, kiek per parą reikėtų išgerti vandens, apstu. Tačiau aklai jomis vadovautis nereikėtų – juk skiriasi ir žmonių ūgis, ir svoris, ir fizinis aktyvumas, ir lytis. Tad kiekvienas žmogus turėtų individualiai pasiskaičiuoti, kiek vandens jam reikia išgerti.

Pasak specialisto, nėra tikslios vandens suvartojimo formulės, bet galima skaičiuoti, kad vienam ūgio centimetrui reikia apie 10 ml vandens. Tad jei žmogaus ūgis 1 m 70 cm, jam per dieną reikėtų išgerti apie 1,7 l vandens. Kiek vandens suvartoti, taip pat priklauso nuo aplinkos temperatūros ir drėgmės.

Individualu: sveikos gyvensenos ir mitybos specialistas A. Sujeta nepataria aklai vadovautis rekomendacijomis, kiek vandens būtina išgerti, – kiekvienas žmogus turėtų pasiskaičiuoti sau būtiną  normą / A. Ufarto / „Delfi“ nuotr.

Bendra rekomendacija – šiltuoju sezonu reikėtų išgerti bent 1,5–2,5 l vandens. Pavyzdžiui, 60 kg sverianti moteris, dirbanti nelabai aktyvų darbą, per dieną sudegina apie 1 500 kalorijų, tad jos dienos vandens norma yra 1,5 l. 80 kg sveriančiam vyrui, taip pat dirbančiam vidutiniškai aktyvų darbą, reikėtų išgerti 2,5 litro vandens per dieną, mat įprastai jis sudegina apie 2 500 kalorijų.

Vandenį reikia gerti visą dieną po truputį, o ne pajutus troškulį. Troškulys jau yra ryškus dehidratacijos požymis.

Specialistas pataria: jeigu lauke tikrai labai karšta, o žmogus sportuoja ilgiau nei 40 min., reikėtų kas 20 min. gerti po 200 ml vandens. Valandą prieš fizinę veiklą išgerkite 400 ml vandens, o likus 20 min. iki sporto – dar 200 ml. Tokios taisyklės leis pridėti trūkstamą litrą vandens.

Nustatyta, kad žmogaus žarnynas per 6 min. gali pasisavinti apie 100 ml skysčių. Todėl, pavyzdžiui, sportuodami ar dirbdami kitokį fizinį darbą vienu metu gerkite ne daugiau kaip 300 ml skysčių.

Vandenį galima paskaninti

Vanduo skiriasi savo mineralizacija ir pagal ištirpusių mineralinių medžiagų kiekį yra skirstomas į mažos, vidutinės ir didelės mineralizacijos. Kasdieniam vartojimui, A.Sujetos teigimu, geriausia rinktis mažos mineralizacijos vandenį, kurio sudėtyje yra ne daugiau kaip 500 mg/l ištirpusių mineralinių medžiagų.

Vidutinės mineralizacijos vanduo taip pat tinka vartoti kasdien, jis papildo žmogaus organizmą mineralinėmis medžiagomis. Tačiau reikėtų neužmiršti, kad jų gaunama ir su maistu, todėl toks vanduo neturėtų būti kaip vienintelis pasirinkimas.

Didelės mineralizacijos vanduo turėtų būti vartojamas atsargiai ir jį galima gerti tikrai ne visiems – dėl jo sudėtyje esančio itin didelio kiekio ištirpusių mineralinių medžiagų kiekio ir druskų. Dažniausiai jį siūloma rinktis viduriuojant ar vemiant, gausiai prakaituojant, kai kartu su skysčiais netenkama mineralinių medžiagų ir svarbu atkurti jų pusiauvyrą.

„Nuolat geriamas vanduo gali atsibosti, bet gerti reikia, – sako specialistas. – Klysta tie, kurie mano, kad per karščius reikia gerti mažiau ir tada mažiau prakaituosi. Tokiems žmonėms gresia perkaitimas, dehidratacija, inkstų pažeidimai ir kitos sveikatos problemos.“

Jei netinka paprastas vanduo, norisi atsigerti kažko kito, alternatyva, anot A.Sujetos, gali būti vanduo su agurko griežinėliais, citrusiniais vaisiais ar uogomis, nes juose yra tirpių vandenyje vitaminų (C, B), taip pat gazuotas vanduo, tačiau jis didina alkio jausmą. Tinka ir šalta arbata su mėtomis.

Reikėtų vengti skysčių, kurie turi daug kofeino. Netinka gazuoti gėrimai, turintys daug cukraus. Ypač pavojinga energinių ir daug pridėtinio cukraus turinčių gėrimų duoti vaikams. Kai orai karšti, nerekomenduotina gerti ir stiprios arbatos ar eksperimentuoti su sulčių dietomis, nes šie gėrimai nepapildys jūsų organizmo vandens atsargomis.

Kavą per karščius gerti galima, tačiau ją reikia vartoti saikingai, o keisti vandenį kava – klaida.

Gamtos kalendorius

"Mūsų protėviams buvo labai svarbus ryšys su gamta, – atkreipia dėmesį etnologė ir primena, kad anksčiau Rasos buvo švenčiamos tą dieną, kai saulė yra aukščiausiame taške. – Tada patekėjusi saulė suteikia rasai nepaprastų galių. Ja apsiprausęs žmogus bus sveikas ir stiprus, veidas – skaistus. O numigus paryčiui sapnuose išvysi savo mylimąjį ar mylimąją. Ir žolynai, vasarvidžiu kupojantys, turi daugiausia jėgos. Tai pilnatvės, brandos metas, didžiausia gyvybinių jėgų sankaupa, palanki naujai gyvybei pradėti. Todėl ir dauguma šventės ritualų susiję su poros ieškojimu."

D.Šeškauskaitė ne kartą yra raginusi Rasas švęsti tikrąją dieną, o Jonines palikti varduvėms. "Per Rasas žmonės gautų daugiau gamtos galių ir kosminės energijos", – tikina mokslininkė, tyrinėjusi ne tik etnologiją, bet ir etnobotaniką, etnokosmologiją.

Su šv.Jono varduvėmis birželio 24-ąją Rasų šventė sutapatinta atėjus į Lietuvą krikščionybei. Prosenovinės Rasų tradicijos – meilės ir vestuvių burtai, žoliavimas, prausimasis rasa, laužų kūrenimas, šokinėjimas per ugnį – tuomet atrodė raganiškos... "Taip norėta tą velniavą panaikinti", – į krikščionybės ištakas nukelia pašnekovė.

Rato magija

Lietuvių mitologijoje labai svarbus rato simbolis. "Kai per Rasas mergina sutinka savo vaikiną – jam atiduoda vainiką, kai atsisveikina su tėvais – ratu apeina stalą, kai tuokiasi – apsikeičia žiedais. Ratas simbolizuoja laiką, kaitą, judėjimą", – aiškina lietuviškų apeigų žinovė.

"Žiemą gamta ilsisi, pavasarį bunda, vasarą žydi, o rudenį subrandina vaisius – toks gamtos ratas. Taip seniau buvo suprantamas ir žmogaus gyvenimo ratas: vasarą susipažindavo, rudenį ištekėdavo, žiemą gyveno vaikelio laukimu, o pavasarį pasitikdavo naują gyvybę. Žmogaus gyvenimas – tartum vientisa šventė, kai pagerbiama žemė, vanduo, medžiai, ugnis, dangus ir visa, kas yra aplink", – pasakoja etnografė.

Lietuviams nuo seno svarbūs burtai, o spėti ateitį reikėję per Kūčias ir Rasas. "Per Kūčių vakarienę svarbu nepamiršti protėvių vėlių, tai protėvių pagerbimas, o Rasos skirtos ateičiai – jaunimui", – atkreipia dėmesį pašnekovė.

Pagrindinis magijos tikslas – išsiaiškinti svarbiausius žmogui klausimus: ar jauna mergina ištekės, ar susirgęs žmogus išgis, ar ant patalo gulintis senolis išgyvens, kaip bus galima apsisaugoti nuo ligų ir negandų. "Per Rasas stengdavosi išsiburti, kokie metai bus iki Kalėdų", – sako D.Šeškauskaitė.

Burtų galia

Rasos šventė prasideda sakraliniu apsiprausimu ryto rasa, žolynų puokštės rinkimu ir vainikų pynimu. Vaikinai juos pindavo iš lapų, merginos – iš žydinčių gėlių. Ant šakotos kupolės per petį mesdavo vainikus: jei pataikydavai užmesti iš pirmo karto – gali ruoštis vestuvėms. Vaikinus leisdavo į vandenį: jei dviejų jaunuolių vainikai susitikdavo – tais metais bus vestuvės.

"Burtų buvo daug. Saulei nusileidus, uždegamas laužas, nes ugnis buvo itin gerbiama ir sudvasinama. Tikėta, kad ji gali apvalyti žmogų nuo blogybių. Todėl į ugnį mesdavo sudeginti piktžoles, kad jos nevešėtų laukuose, šokinėdavo per laužą, kad visus metus būtų sveiki ir negandos aplenktų. Jei per laužą pora šokdavo susikibusi rankomis, tai prilygo pasižadėjimui tuoktis", – atskleidžia senovinius papročius pašnekovė.

Žolynų kalba

Žolininkės, sako D.Šeškauskaitė, tuomet buvo ir gydytojos, ir psichologės, ir patarėjos, ir pribuvėjos. Jos daug žinojo apie sveikatą, mokėjo gydyti, užkalbėti ir iš žolynų išburti ateitį. Susirinkti žolynų puokštę ir iš jos išsiburti – ir šiandien gyva tradicija. Tik reikia suskinti 6, 9, 12 ir t.t. gėlių.

"Žmogus renkasi puokštę pagal save, dėdamas krūvon jam patinkančius augalus. Iš to galima spręsti, koks jis pats yra, kas jo laukia, – sako tradicijų žinovė, puikiai išmananti augalų kalbą. – Kai aš buriu, išaiškinu, kad ginkdie neskintų rūgštynės ar dilginančio augalo. O kitas, žiūrėk, vis tiek paima. Tai ir apie žmogaus būdą pasako, ir apie jo laukiančius metus. Vadinasi, dilgins gyvenimas, bus rūgštus."

Giminės draugiškumas yra geriausias pavyzdys vaikams, anūkams. Rasos – puiki proga pasimatyti su tais, kuriuos matome rečiau, drauge pabūti, pasilinksminti.

Pozityviausius augalus, tikina pašnekovė, surenka vaikai. "Jie dažniausiai skina žydinčias gėles, tai reiškia šviesų ir gražų gyvenimą. Suaugę žmonės prisirenka įvairesnių augalų, kartais į puokštę įdeda ir lapų. O jie simbolizuoja sunkesnį gyvenimą. Linkint sau gero, reikėtų rinkti gražiai žydinčias gėles ir stangrius augalus", – pataria D.Šeškauskaitė.

Dar vienas svarbus etnologės patarimas – Rasas švęsti kartu su vaikais. "Jiems reikia patarti, kokias žoles ir gėles rinkti, kokius vainikus pinti, kad jų gyvenimas būtų geresnis", – primena pašnekovė.

Susitelkimo šventė

Labai svarbu per vasarvidžio šventę susirinkti visai šeimai, giminei. "Susiburkite tėvų, senelių sodyboje, net jei ten ir nebelikę namų. Pabūkite visi drauge, pasodinkite ąžuolą, padėkite simbolinį giminės akmenį", – D.Šeškauskaitė vardija pastaruoju metu populiarėjančias tradicijas.

Senovėje Rasas švęsdavę visi drauge: ir vaikai, ir jaunimas, ir tėvai, ir seneliai. Tautos tradicijų puoselėtoja tikina, kad toks pabuvimas kartu – labai naudingas. "Nuo seno tai susitelkimo šventė. Labiau susitelkę žmonės gyveno ir kasdienybėje. Seniau visą išmintį vaikams perduodavo seneliai, šeimos gyveno neišsibarsčiusios, visi vieni kitų laikėsi", – primena tuometes vertybes.

Pašnekovę džiugina šiandieną vis dažniau per Jonines giminę suburiantys lietuviai. "Giminės draugiškumas yra geriausias pavyzdys vaikams, anūkams. Rasos – puiki proga pasimatyti su tais, kuriuos matome rečiau, drauge pabūti, pasilinksminti", – mano etnologė D.Šeškauskaitė.

Privaloma šventės dalis – vaišės. Susineštos iš namų ir patiektos ant bendros staltiesės jos taip pat savotiška apeiga, vienijanti visus. O dainos, šokiai, rateliai, žaidimai dar labiau sutrumpina trumpiausią metų naktį.

Jau devynioliktą vidurvasarį, kai gamta ir žolynai kupėja, rasoja, Lietuvių etninės kultūros draugija kviečia vilniečius ir miesto svečius dalyvauti gražiausioje metų šventėje. Nuo 19 val. vakaro Verkių parke bus kupoliaujama, pinami vainikai, burtus skleis žolynai, kvepės vaistažolių arbata. Čia suksis kupolinių rateliai, sutartinėmis bus pagerbiamos ugnies apeigos prie Lizdeikos aukuro, dainomis palydėta vakaro saulė, šokiai prie laužo, plukdomi Nerimi vainikai. Kas ištvers iki ryto, prausis ryto rasoje ir kartu sutiks tekančią saulę. Valstybės 100-mečio proga bus atlikta žolynų vainikų apeiga.

Meninę apeiginę programą atliks žinomi Vilniaus miesto folkloro ansambliai: „Jorė“, „Laukis“, „Nalšia“, „Poringės“, „Radasta“, „Varangė“, „Kūlgrinda“, „Raskila“, „Griežikai“, Lydos lietuvių kapela „Rūta“, tradiciniai muzikantai. Pasak Lietuvių etninės kultūros draugijos, veiks žolynų turgelis, dalyvaus Botanikos instituto vaistažolių žinovės, būrėjos iš žolynų.

Šventės organizatoriai ragina pasipuošti vainikais, susiskinti devynių žolynų Kupolę, pasiimkite lauknešėlį ir su šeimomis, draugais atvykti į liepomis kvepiantį Verkių parką.

Jau septynioliktą vidurvasarį, kai gamta ir žolynai klęsti, kupėja, rasoja, vilniečiai ir miesto svečiai kviečiami drauge švęsti pačią archajiškiausią, trumpiausios nakties – Saulės grąžos šventę.

„Pasipuoškite vainikais, susiskinkite devynių žolynų kupolę, pasiimkite lauknešėlį ir su šeimomis, draugais atvykite į liepomis kvepiantį Verkių parką“, – ragina renginio organizatoriai. 

Nuo 19 val. vakaro planuojama kupoliauti, burti iš žolynų, vaišintis vaistažolių arbata, sukti kupolinių ratelius, sutartinėmis pagerbti ugnies apeigas prie Lizdeikos aukuro, dainomis palydėti vakaro saulę, šokti prie laužo, leisti vainikus Nerimi, praustis ryto rasoje ir kartu sutikti tekančią saulę.

Meninę apeiginę programą atliks žinomi Vilniaus miesto folkloro ansambliai: „Jorė“ „Laukis“, „Varangė“, „Kūlgrinda“, „Raskila“, gros tradiciniai muzikantai. Veiks žolynų kermošius, dalyvaus Botanikos instituto vaistažolių žinovės, būrėjos iš žolynų Rita Balsevičiūtė ir Rita Balkutė. Šventės vedėja – senųjų tradicijų puoselėtoja Nijolė Balčiūnienė.

Šiąnakt beieškant  stebuklingojo paparčio žiedo, prisiminkite, kad mūsų protėviai taip pat jo ieškojo prieš kelis šimtus metų.  Kitąmet paparčio žiedo ieškosim ir patys, nusikėlę į senuosius laikus. Praeities dvelksmą trumpiausią metų naktį ypatingai pajusite Lietuvos Trojoje – Kernavėje.

2016 metais Kernavė švenčiančius Jonines pasitiks šiek tiek kitokia, o jau ir šiemet ant vieno iš piliakalnio žmonės pastebės besikuriančią naują gyvenvietę. Tai – skansenas – muziejus po atviru dangumi. Kernavėje įrenginėjama XIII – XIV a. viduramžių miesto fragmento mokslinė rekonstrukcija.

Vaizdingoje Neries pakrantėje, Pajautos slėnio amfiteatre, stūkso piliakalniai, šalia kurių nuo neatmenamų laikų kūrėsi senovės gyvenvietės ir buvo laidojami žmonės.

Įvairių laikotarpių Kernavės vietovės archeologiniai paminklai aprėpia visas epochas ir šiame regione egzistavusias archeologines kultūras. Priešistorinių gyvenviečių kultūriniai sluoksniai, kapinynai, viduramžių palikimas išliko beveik nepažeisti iki mūsų dienų. Vietovės išskirtinė vertė – apgyvendinimo tęstinumas.

Kultūrologiniu aspektu viduramžių Kernavės paveldas yra svarbus kaip paskutinės Europoje nekrikščioniškos senovės baltų valstybės miestietiškos kultūros fenomenas.

Nuo 1999 m. kasmet Kernavės rezervate organizuojamas eksperimentinės archeologijos festivalis „Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje“, skirtas Mindaugo karūnavimo – Lietuvos valstybės dienai – paminėti.

Nuo 1967 m. Kernavėje vyksta tradicinė vasaros saulėgrįžos – Rasos arba Joninių šventė.

Atkurto viduramžių miesto fragmente numatoma demonstruoti senuosius amatus, archajišką gyvenseną ir senąsias tradicijas, rengti teatralizuotus pasirodymus.

Antradienį Lietuvoje švenčiama Joninių naktis. Etnologai sako, kad trumpiausią vasaros naktį deginami laužai, pinami vainikai, ieškoma paparčio žiedo, džiaugiamasi augmenija ir jaunu atžalynu.

Etnologų teigimu artėjanti nakties šventė skirta linksmybėms. Ugniagesiai-gelbėtojai įspėja, kad šventinę naktį reikia saugiai elgtis prie Joninių laužų, o kilus gaisrui ar įvykus kitai nelaimei kviesti gelbėtojus.

Sinoptikai primena, kad šiomis dienomis tradiciškai lyja, tad vakarui raginama nepamiršti apsaugos nuo lietaus. Nuo 2003-ųjų Joninės Lietuvoje paskelbtos nedarbo diena.

Šią savaitę Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės pareigūnai pasirinktose Vilniaus miesto vietose ir pasirinktame Vilniaus apskrities rajone tikrins ar vairuotojai blaivūs, ar nevairuoja apsvaigę nuo narkotikų ir kitų psichiką veikiančių medžiagų.

Iki šiol vykdytų policinių priemonių rezultatai rodo, kad pernelyg dažnai už vairo sėdama išgėrus, todėl policija stiprina pajėgas vairuotojų blaivumui tikrinti, ypač Joninių švenčių metu.

Policija įspėja

Patirtis liudija, kad būtent švenčiant gražiausią vasaros šventę  - Jonines - net ir nedidelis suvartoto alkoholio kiekis gali lemti skaudžias nelaimes kelyje. Svarbu iš anksto susitarti, kas parveš namo šventinių išvykų dalyvius. Nesielkite lengvabūdiškai, nevairuokite neblaivūs.

Be to, prieš perduodami vairuoti Jums priklausančią transporto priemonę įsitikinkite, kad vairuotojas tikrai blaivus. Įspėkite kitą, jei matote, kad jis rengiasi sėsti už vairo apsvaigęs. Jokiu būdu nesileiskite vežami neblaivių vairuotojų. Pastebėjus neblaivius vairuotojus būtina nedelsiant pranešti policijai.

Senosios vasaros saulėgrįžos apeigos vyks birželio 23 d.

Tradicinė kalendorinė trumpiausios nakties – vasaros saulėgrįžos šventė.

Šventės metu kūrenami laužai, pinami ir plukdomi vainikai, ieškoma paparčio žiedo, buriama, šokama, dainuojama.

Renginys baigiasi ryte, tekančios saulės sutikimu.

Programa

18.30–19.30 val. Šventės kolektyvų registracija muziejaus kiemelyje.
20.00 val. Vartų ratelis.
20.00–21.40 val. Laukų lankymas, žaidimai, burtai prie Didžiosios kupolės Pilies kalne, Pajautos  slėnyje.
21.40–22.00 val. Nusileidžiančios saulės pagerbimas Pilies kalno piliakalnyje.
22.20 val. Aukuro uždegimas, aukojimas Aukuro kalno piliakalnio papėdėje.
23.00–1.00 val. Didžiojo laužo ir stebulių uždegimas piliakalniuose. Šokiai, rateliai.
1.00–2.00 val. Vainikų plukdymas Neries upe.
2.00–4.30 val. Dainos, šokiai, žaidimai Pilies kalne ir prie Neries.
4.30–4.42 val. Tekančios saulės pagerbimas, prausimasis rasa.