„Taip, aš pasikeičiau pavardę praeitų metų pabaigoje. Apsisprendžiau todėl, kad nebesu toks aktyvus ir viešas žmogus, kaip kadaise buvau. Ir kaip tik tinkamas metas pagalvoti apie savo tapatybę. Ir tai tiesiog paprastesnė ir lengvesnė pavardė, ypač užsienyje. Ir manau, kad visai sklandžiai pavyko. Bet jeigu kažkas kreipiasi senąja pavarde, mielai atsiliepiu“, – antradienį LRT radijui teigė I. Staškevičius.

Jis paminėjo, kad nesibaimina, jog toks pavardės keitimas neigiamai atsilieps rašomų knygų populiarumui.

„Aš manau, kad skaitytojai mane atpažins. Dabar nesunku pranešti apie visus pokyčius. O tos knygos, kur seniau parašytos, tai reikės kreipti daugiau dėmesio į turinį“, – paminėjo jis.

Su naująją pavarde I. Staškevičius yra įrašytas prie „Vilniaus prekybos“ naudos gavėjų, kartu su 2020 m. pavardę iš Numavičiaus į Numą susitrumpinusiu Nerijumi Numa. Verslininkas taip pat naudoją naująją pavardę savo „Facebook“ paskyroje ir kitose socialinių tinklų paskyrose.

Kaltinimai 67 metų rašytojui buvo pareikšti praėjusių metų gruodį, kai jis, kalbėdamas su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu apsimetančiais rusų pokštininkais, pareiškė paramą Kyjivui.

Maskvos Basmano rajono teismo sprendimu, užsienyje nuo 2014 m. gyvenantis B. Akuninas, jei būtų išduotas arba kada nors įkeltų koją į Rusiją, būtų nedelsiant suimtas.

B. Akuninas yra vieno iš populiariausių ir savo istoriniais detektyvais garsėjančio gruzinų kilmės Rusijos rašytojo Grigorijaus Čchartišvilio pseudonimas.

Jis yra senas Kremliaus kritikas, o Maskvos puolimą Ukrainoje netrukus po jo pradžios 2022 m. vasarį yra pavadinęs „absurdu“.

Sausį Maskva jau buvo pareiškusi, kad jis yra „užsienio agentas“ – šiuo plačios reikšmės terminu Kremlius vadina visus, kuriuos laiko valstybės išdavikais ir priešais.

Praėjus savaitėms po invazijos Ukrainoje pradžios, Maskva uždraudė kritikuoti savo kariuomenę ir nuo tada yra sulaikiusi tūkstančius konfliktui nepritariančių asmenų.

Nuo karinės operacijos Ukrainoje pradžios iš Rusijos pabėgo ne vienas žymus kultūros veikėjas, o tie, kurie to nepadarė, susiduria su griežta cenzūra.

Apsakymai kupini fantastinių vaizdinių ir pasakoms būdingų elementų. Tačiau, pasak rašytojo, jie kartu atspindi ir šiandien pasaulį apėmusį nerimą.

Pokalbis su A. Šlepiku – apie paslapčių kupiną apsakymo žanrą, knygoje skaitytojams paliktas mįsles ir realybės atspindžius fantastinėse istorijose.

– Neseniai pasirodė jūsų naujausia apsakymų knyga „Namas anapus upės“. Tikriausiai kiekvieną rašytoją apima malonus jaudulys, išvydus, kad jo kūrinys jau pasiekė skaitytojus. Su kokiomis mintimis šiandien pasitinkate savo naująją knygą? Ar ilgai ją rašėte, o gal knygoje atsidūrę apsakymai yra ganėtinai nauji?

– Knyga pasirodė dar prieš Naujuosius metus, tad prie jos lyg jau ir esu pripratęs. Tačiau žinoma, kad naujos knygos pasirodymas man yra svarbus įvykis. Juo labiau kad knygas leidžiu ne taip jau dažnai. Šią knygą rašiau gana ilgai, kai kurie apsakymai buvo parašyti prieš porą, gal net keletą metų, o kiti užbaigti gana neseniai. Visiems tekstams skyriau daug laiko, prie jų vis sugrįždavau, juos redaguodavau. Nė vienas jų nebuvo parašytas per vieną vakarą.

– Kodėl nusprendėte rašyti būtent apsakymų knygą, o ne romaną? Galbūt norėjote prisitaikyti prie šiuolaikinio, dėmesio ilgai neišlaikančio žmogaus? Atrodo, kad apsakymus rašyti turėtų būti lengviau, nes jie trumpi. Kita vertus, kiekvienam jų reikia sugalvoti atskirą siužetą, personažus. Kaip yra iš tiesų?

– Tai ne pirmoji mano apsakymų knyga. Dar 2016 m. išleidau apsakymų rinkinį „Lietaus dievas ir kiti“. Iš tikrųjų pats labai mėgstu skaityti apsakymus, nes tai be galo įdomus žanras. Esu didelis apsakymų meistro Juozo Apučio gerbėjas, mėgstu nuostabių rašytojų Henriko Algio Čigriejaus, Danieliaus Mušinsko, Romualdo Granausko apsakymus. Lietuvoje turime netrumpą apsakymų rašymo tradiciją, nemažai garsių rašytojų rašė kone vien šio žanro tekstus. Be to, Alytuje kas antrus metus vyksta labai gražus trumposios prozos festivalis „Imbiero vakarai“, skirtas Jurgio Kunčino atminimui. Čia susirinkę rašytojai skaito savo apsakymus ir apysakas, bendrauja. Pats taip pat dalyvavau poroje pastarųjų festivalių, juose laimėjau prizų. Visa tai mane ir paskatino sugrįžti prie apsakymų.

Apsakymų rašymas vyksta kiek kitaip nei romano. Šiuo atveju tu gali skirti savaitę pagrindiniam teksto siužetui – tam tikram karkasui – parašyti. Tada tas tekstas ramiai guli ir laukia tavęs, o tu vis prie jo sugrįžti. Taip pamažu parašai apsakymą net ir dirbdamas kitus darbus. O štai romano tokiu būdu neparašysi, nes jam jau reikia skirti daug laiko, turi tiesiog gyventi romanu, jo siužetu. Pastaruoju metu laiko nelabai turėjau, tad pasinėriau į trumpų apsakymų rašymą. Vis dėlto nesakau, kad apsakymus rašyti yra lengviau, nes vis tiek turi sukurti personažus ir tam tikrą pasaulį, kuriame vyksta veiksmas. Tam reikia tiek pat vaizduotės ir pastangų, kiek ir romanui. Tiesa, šiuo metu rašau ir romaną, bet nežinau, kada jį pabaigsiu.

Raktas: apsakymas, anot A. Šlepiko, privalo turėti paslaptį, kurią besiaiškindamas skaitytojas tampa teksto kūrėju. „Namas anapus upės“ – tarsi nežinomo pasaulio, kurį matai tolumoje, alegorija“, – knygai parinktą pavadinimą aiškina rašytojas. / A. Šlepiko asmeninio archyvo nuotr.

– Jūsų naujoji knyga vadinasi „Namas anapus upės“ – pagal vieno iš apsakymų pavadinimą. Galbūt būtent šis apsakymas jums atrodo svarbiausias, jaučiate su juo ypatingą ryšį?

– „Namas anapus upės“ yra tarsi nežinomo pasaulio, kurį matai tolumoje, alegorija. Tas namas savyje slepia paslaptį, o apsakymuose, kaip ir visoje literatūroje, paslaptis yra labai svarbi. Apsakymas apskritai yra toks žanras, kuris tiesiog privalo savyje turėti kažkokią paslaptį, kurią rašytojas nebūtinai atskleis. Apsakymas skaitytojui suteikia galimybę pačiam apsvarstyti įvairius atsakymus į paslapties iškeltus klausimus ir įminti mįsles, kurios atrandamos tekste. Taip skaitytojas pasitelkia savo vaizduotę ir tarsi tampa teksto bendrakūrėju. Tad šis pavadinimas yra simbolinis, atskleidžiantis pačią apsakymo žanro esmę.

Apsakymas „Namas anapus upės“ nėra kažkuo išskirtinis, tiesiog jo pavadinimas labiausiai tiko visai knygai. Iš tikrųjų pradžioje knygą norėjau pavadinti kito apsakymo pavadinimu – „Pavlovo šunys“. Tai yra man svarbus apsakymas, kurį parašiau jau gana seniai. Tačiau, rengiant knygą, pagalvojau, kad Rusijos sukelto karo Ukrainoje kontekste nenoriu jokio rusiško atspalvio. Tada mąsčiau, gal pavadinti knygą „Dykvietė“, bet šis pavadinimas nekelia jokios intrigos – dykvietėje nieko nėra, tad kam apie ją skaityti? Galiausiai, nusprendžiau, kad skaitytoją labiausiai patrauks pavadinimas „Namas anapus upės“.

– Jūsų paminėtas apsakymas „Pavlovo šunys“, parašytas rusų mokslininko I. Pavlovo asistentės dienoraščio forma, labai išsiskiria bendrame knygos kontekste. Apsakymo pagrindinė veikėja kartu su I. Pavlovu vykdo eksperimentus su šunimis, o vėliau – ir su žmonėmis. Kaip kilo šio apsakymo idėja?

– Apsakymo idėja kilo, kai buvau pakviestas dalyvauti Rygoje vykusiame prozos festivalyje. Festivalio organizatoriai prašė teksto, kuris būtų parašytas laiško ar dienoraščio forma. Todėl apsakymas ir yra menamas dienoraštis. Kaip tik tuo metu domėjausi I. Pavlovo veikla ir įvykiais Sovietų Rusijoje, kurie vyko po bolševikinio perversmo. Besidomėdamas suradau tiesiog stulbinančių faktų apie tai, kaip Nobelio premijos laureatas Ivanas Pavlovas vykdė kraupius eksperimentus su vadinamųjų liaudies priešų vaikais, padedant bolševikų valdžiai, ir panorau būtinai apie tai parašyti.

– Apsakyme I. Pavlovo asistentė visus, nepritariančius žiauriems eksperimentams, vadina liaudies priešais. Ši moteris – arši komunistė, įtikėjusi savo veiksmų teisumu. Skaitant šį apsakymą galima atrasti paralelių su dabartine Rusijos propaganda. Ar tokia ir buvo jūsų idėja?

– Be jokios abejonės, kadangi Rusijos politikoje niekas nesikeičia nuo bolševikinio perversmo ir dar ankstesnių laikų. Kaip žinome, bolševikai jokios kitos nuomonės nepriėmė, todėl jei buvai ne su jais, tapai liaudies priešu. Tiesiog nebuvo jokių galimybių oponuoti. Mano aprašyta moteris yra fanatiška komjaunuolė, kuri gali nužudyti bet kurį, nes tiki, kad tai daro dėl revoliucijos. Toks fanatizmas nuvesdavo prie siaubingų dalykų. Pavyzdžiui, buvo toks NKVD generolas Viktoras Abakumovas, kuris pats pistoletu nužudė daugiau nei 10 tūkst. žmonių. Visa tai – dėl „didžiojo gėrio“.

Mano apsakymas susijęs ir su dabartine padėtimi Rusijoje, nes akivaizdu, kad per ilgą laiką šioje šalyje užaugo ištisos kartos, kurios visiškai nevertina žmogaus kaip asmenybės, o žmogaus gyvybė jiems verta praktiškai nuliui. Jie viską aukoja dėl kažkokio įsivaizduojamo gėrio, atnešdami į šį pasaulį siaubingą terorą. Bolševikų laikais buvo populiarus toks šūkis: geležiniu kumščiu priversime jus pasiekti laimę. Šiandien rusai lygiai taip pat geležiniais kumščiais veda kitus į „laimę“, susirūpinę, kad kitur žmonės gyvena kitaip nei jie.

– Beveik visi jūsų knygos personažai kažkur eina, nuo kažko bėga. Kodėl vis pasikartoja būtent ėjimo, bėgimo motyvas?

– Esu parašęs įvairios tematikos apsakymų, dalyje jų niekas nei kur nors eina, nei bėga. Tačiau knyga turi turėti tam tikrą ašį, bendrą tematiką, literatūrinį audinį, į kurį drauge jungtųsi apsakymai. Šiuo atveju tai yra ėjimas keliu, kurį galima suvokti ir kaip tiesioginį kelią, ir kaip savotišką gyvenimo kelią. Tad į knygą sudėjau tuos apsakymus, kurie susiję su šia ėjimo ir kelio tematika. Likusius apsakymus galbūt sudėsiu į būsimą knygą.

Rengiant knygą, pagalvojau, kad Rusijos sukelto karo Ukrainoje kontekste nenoriu jokio rusiško atspalvio.

– Skaitant knygą neapleidžia nerimo jausmas, karo nuojauta. Tikriausiai apsakymai yra atspindys to, kas dabar vyksta pasaulyje?

– Žinoma, nuo realybės nepabėgsi. Visa tai, kas vyksta pasaulyje, be abejonės, daro įtaką ir mano kūrybai. Aš tiesiog negaliu kurti kažko, visiškai nutolusio nuo šiandienių aktualijų, nors kartais to gal ir norėtųsi. Prisiminiau Henriko Radausko eilėraštį „Gėlė ir vėjas“, kurį jis sukūrė karo metu. Eilėraštyje nėra jokios grėsmės ar nevilties, tik meilės, vėjas, saulė. Kai kuriems rašytojams kartais pavyksta atitrūkti nuo realybės ir sukurti ką nors išties pasakiško, tačiau man taip neišeina.

– Jūsų knygoje daug magiškumo, mįslių, neatsakytų klausimų, patiems skaitytojams leidžiate interpretuoti apsakymų siužetą. Jums patinka, kai skaitytojai tarsi tampa pasakojimo bendrakūrėjais?

– Visa tai diktuoja pats apsakymo žanras, kuriame tiesiog privalo būti mįslių ir neatsakytų klausimų, skatinančių skaitytoją susimąstyti, priverčiančių jį nustebti. Jei viso to trūktų, apsakymas tiesiog nebūtų įdomus ir labiau primintų žurnalistinę apybraižą, kurioje viskas aiškiai sudėliota. Kalbant apie apsakymų magiškumą, tai pavadinčiau tiesiog fantastiniu rašymu. Kadangi mėgstu fantastinę literatūrą, pasakas, sapnų logika paremtus tekstus, natūralu, kad ir pats rašau tokiu stiliumi.

– Užsiminėte, kad jau rašote naują knygą. Ar galite atskleisti, apie ką?

– Mano gyvenime nebūna taip, kad parašau vieną knygą ir tik tada imuosi kitos. Aš nuolat rašau kelias knygas vienu metu, mano galvoje visada sukasi mintys apie skirtingus siužetus, personažus. Man atrodo, kad rašytojai vieną po kitos knygas rašo tik tada, kai neturi kitų veiklų. Tačiau Lietuvoje daugeliui rašytojų reikia dirbti kitus darbus, nes vien iš kūrybos išgyventi yra sunku. Tad aš taip pat užsiimu įvairiomis veiklomis, kurios atitraukia nuo rašymo. Susikoncentravęs į darbą, atitrūksti nuo pradėto rašyti teksto, nutolsti nuo jo siužeto ir personažų. Todėl vėliau, atsiradus laisvo laiko, tampa lengviau pradėti rašyti naują tekstą, o ne grįžti prie senojo. Tad pradedi rašyti naują kūrinį, vėliau atitrūksti ir nuo jo, tada vėl sugrįžti prie senojo. Iš naujo perskaitęs parašytą tekstą, imi fantazuoti ir siužetą kartais pasuki visiškai netikėta linkme, nes, praėjus tam tikram laiko tarpui, viskas ima atrodyti kitaip. Kaip supratote, rašau truputėlį chaotiškai, bet tai lemia mano gyvenimo būdas.

Dėl šių priežasčių negaliu įvardyti, kuris mano pradėtas rašyti tekstas taps nauja knyga. Galbūt tai bus romanas, o gal kitas apsakymų rinkinys. Tačiau, žinoma, stengsiuosi, kad šįkart apsakymai būtų kitokie, skirtųsi jų temos, literatūrinė ritmika, tempas. Noriu rašyti taip, kad kiekvienas tekstas būtų kitoks, nustebintų skaitytoją, jį sujaudintų.

Šeimos namas

I. Eljaševas, žinomas literatūriniu vardu Bal-Machšoves (lietuviškai „Minčių vyras“, arba tiesiog „Mąstytojas“), gimė 1871 m. Kaune, tikėtina, šiame name, kuriame šeima gyveno dar iki jį nusipirkdama 1874 m. iš buvusio Magistrato tarėjo, konditerio Fridricho Denkso. Čia 1909 m. gimė I. Eljaševo sūnus Solomonas. Čia 1924 m. pradžioje, ligos iškankintas, mirė pats Izraelis. Netrukus mirė šeimos motina, o brolis, seserys, jų vaikai ir toliau gyveno šiame name, kol juos išskyrė apsisprendimas – išvažiuoti į Palestiną ar pasilikti, o tuos, kurie pasiliko, galutinai išskyrė okupantai: vieni Eljaševai 1941 m. nudardėjo gyvuliniais vagonais į Sibirą, kiti žuvo Kauno fortuose. Liko tik atsiminimų nuotrupos ir vos 53-ejų sulaukusio literato kapas Žaliakalnio žydų kapinėse.

Dabartinė M. Daukšos gatvė (cariniais laikais – Petrovskaja) nuo XIX a. vidurio buvo svarbiausia Kauno žydų gyvenimo arterija. Vienu metu gatvėje buvo net keturios sinagogos, taigi ją galima būtų vadinti pamaldžiausia Kauno gatvė. Čia marmelado ir kitų saldumynų kvapas, sklidęs iš dviejų konditerijos fabrikėlių, nustelbdavo dešrelių aromatą. Čia gausios šeimos, vos sudurdavusios galą su galu, leido savo vaikus į mokslus.

Prekyba: 1929 m. namo nuotraukoje matome firmos „Cemacas Vinikas ir sūnus“ (vėliau žinoma kaip brolių Vinikų firma „Vilkas“) kailinių krautuvės iškabą. / Nuotrauka iš žurnalo „Naujas žodis“, 1929 m., Nr. 17.

Kai 1915 m. Kauno žydai caro valdžios buvo deportuoti į pietines imperijos žemes, daug apleistų namų šioje gatvėje sudegė, sinagogos buvo apgriautos. Vienoje savo esė I. Eljaševas aprašo „Mėsininkų“ sinagogą, pagal kurią žydai šią gatvę vadino „Jatkever gas“ – „Mėsinių gatvė“, ir jos atstatymą.

Šeimos tėvas, antrosios gildijos pirklys Zalkindas-Kalmanas Eljaševas mirė 1907 m. 1915 m. tremtys ištiko tik dalį šeimos – seną motiną ir tuos vaikus, kurie tuo metu gyveno Kaune. 1919 m. namą prižiūrėjusi giminaitė Raisa Eljaševa prašė Kauno valdžios sumažinti mokesčius „ryšium su smarkiais visų statinių, daugumos butų sugriovimais“. Rusų kalba rašytame prašyme skundžiamasi, kad butus užėmę vokiečių kareiviai išgrobstė net duris ir langus. 1921 m. iš tremties grįžę šeimininkai, kaip ir visi jų kaimynai, turėjo savo nusiaubtus namus remontuoti. Remontas buvo toks „kapitalinis“, kad 1924 m. mirusios Eljaševienės įpėdiniai vadino savo Vilniaus gatvės namą „nauju“.

Organizatorių nuotr.

XIX a. antroje pusėje pastatytas istoristinis namas nusklembtu kampu, kuriame kadaise buvo balkonas; su rustais padailintais tarpulangiais ir įmantriais sandrikais, buvo dviejų aukštų su mezoninu. Jo ilgasis korpusas užėmė visą valdos perimetrą palei Vilniaus gatvę; M. Daukšos gatvėje, po šios namo trumpesnės dalies, tai pačiai valdai priklausė dar du (sujungti) mūriniai namai.

Didelis kiemas buvo neįprastos formos: iš beveik kvadratinės pagrindinės dalies į šiaurę „augo“ siauras koridorius, atsiveriantis į bendrą su kaimynu įvažiavimą. Pagrindinių įvažiavimų į kiemą buvo du – iš vienos ir iš kitos gatvės. Kieme stovėjo dar daugiau mūrinių namų, dauguma dviejų aukštų, mūriniai ir mediniai sandėliai.

Pirmus namų aukštus, kaip įprasta, užėmė krautuvės, tarp kurių buvo ir savininko manufaktūros krautuvė Vilniaus gatvėje, antrus – butai. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Eljaševų šeimos penkių kambarių butas buvo antrame aukšte. Po motinos mirties namo bendraturčiais tapę trys seserys ir vienas brolis su šeimomis iki 1941 m. gyveno atskiruose butuose.

Įamžintas: tokį I. Eljaševą matė jo geras draugas M. Šagalas. / Organizatorių nuotr.

Kiemo pastatai (kurių šiandien nebeliko) buvo nuomojami sandėliams ir įmonėms. Iš įdomesnių įmonių galima prisiminti saldainių dirbtuvę ir krautuvėlę. Nepaisant M. Daukšos gatvės žydiško pavadinimo (Mėsinių gatvė), populiariausia šios gatvės gyventojų veikla buvo saldainių gamyba: tarpukariu čia veikė du saldainių fabrikai ir trys dirbtuvės. Dirbtuvė, išdidžiai vadinama: „saldainių fabrikas „Vilnius“, – priklausė Chaimui Granatui – Eljaševų kieme ji veikė nuo 1922 m. Tačiau 1932 m. valdžia nenorėjo pratęsti dirbtuvės veiklos leidimo, motyvuodama tuo, kad „menkai dirbtuvei duodamas per daug žymus pavadinimas“. Vis dėlto leidimą davė, tad „Vilnius“ ir toliau gamino saldainius. Patalpas savo manufaktūros urmo sandėliui Eljaševų kieme nuomojosi ir du garsių tarpukario Kauno namų savininkai Mozė Chaimsonas ir Borisas Šlapaberskis.

Gyvenimo istorija

Didžiulio namo šeimininkė, šeimos galva, kaip įprasta žydų šeimose, buvo Chaja-Sora Eljaševienė, mergautine pavarde Aronzon, Izraelio ir dar devynių vaikų motina, gimusi 1839 m. Abu tėvai buvo gimę Kaune. Pasakojama, kad penktadieniais šiame name susirinkdavo didelė šeima, giminės ir draugai.

Šeima buvo religinga; namuose kalbėjo jidiš, vaikai, be hebrajų, mokėsi prancūzų ir vokiečių kalbų, mokėjo lietuviškai ir rusiškai.

Izraelis buvo penktas vaikas šeimoje. Sulaukusį 10-ies jį religingi tėvai atidavė į Gruobinios ješivą Latvijoje, iš kurios jis buvo pašalintas po dvejų metų už „eretiškas“ nuotaikas, o tada išsiųstas mokytis į Šveicariją. Aukštuosius mokslus Izraelis krimto Vokietijoje: studijavo mediciną Heidelbergo ir Berlyno universitetuose, tapo gydytoju neurologu.

Gyvendamas Vokietijoje jis įsitraukė į sionistinį judėjimą ir pradėjo savo žurnalistinę bei literatūrinę veiklą. 1901–1905 m. Izraelis gyveno Varšuvoje, tapo žymiu jidiš literatūros kritiku. Bal Machšoves iškėlė į aukštumas tokius jidiš rašytojus klasikus kaip Mendelė Moicher-Sforimas (1835–1917) ir Šolom-Aleichemas (1859–1916). Eljaševo darbai, publikuoti 1910–1915 metais, sudaro penkis „Geklibe shriftn" („Rinktinių raštų“) tomus, kurių du skirti jidiš literatūros kritikai.

Paties autoriaus prašymu jis išvertė iš vokiečių į jidiš sionizmo pradininko Teodoro Herzlo 1902 m. pasirodžiusį programinį romaną „Altneuland“ („Senoji naujoji žemė“). Žinomi ir jo rusų klasikų, (tokių, kaip Ivanas Turgenevas ir Levas Tolstojus) kūrinių vertimai į jidiš kalbą.

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje mobilizuotas į carinę armiją kaip karo gydytojas, vėliau nuo karinės tarnybos buvo atleistas dėl ligos ir kartu su sūnumi apsigyveno Sankt Peterburge, tuo metu jau Petrograde. Šis sunkus jo gyveno etapas nušviestas per jo draugystę su Marku Šagalu. Liko M. Šagalo piešti jo ir jo sūnaus portretai. Liko ir M. Šagalo atsiminimai apie jų bendravimą, pokalbius, gyvenimą skirtinguose ir bendruose butuose, sunkią „razruchos“ buitį ir nykstančią jauno Eljaševo sveikatą.

„Mes klajodavome dieną ir naktį. Keletą kartų jis lydėdavo mane į mano namus, o aš jį – į jojo. Kalbėdavome apie viską. Ypač – apie meną ir literatūrą. Eljaševas stengėsi išsiaiškinti daug sau rūpimų meno klausimų. Tai buvo „nuostabiai ramūs“ karo metai“, – rašė M. Šagalas.

Organizatorių nuotr.

Revoliucijos metais jiedu dalijosi vienu butu, kur vienintelėje šiltoje patalpoje – virtuvėje – gerdavo „nesibaigiančią arbatą su kieto cukraus gabalėliu“ ir džiaugdavosi, „kai ant stalo pasirodydavo gabalas arklienos – štai tuomet būdavo šventė“. „Sėdėdavau ir piešdavau jį, gydytoją su retai užeinančiais pacientais, nykstantį kaip Don Kichotas nuo įvairių sielvartų“, – vėliau prisimins M. Šagalas.

Tuo metu Eljaševo sveikata dar pablogėjo: „Pusiau sustingęs, žalsvu, išblukusiu ir kiek per trumpu švarku, jis vaikščiodavo iš kambario į kambarį, tarsi kažko ieškodamas, vilkdamas dešinę koją ir petį“.

Į gimtąjį Kauną Elijaševas su sūnumi grįžo 1921 m. pradžioje. Kaune jis gydytojo praktikos neturėjo, gyveno tik iš literatūrinio darbo: buvo laikraščio „Di Jidiše Štime" („Žydų balsas“) literatūros skyriaus redaktorius, rašė straipsnius lietuvių ir jidiš kalba, prisidėjo prie žydų ir lietuvių kultūrų bei kultūrininkų bendradarbiavimo, įsteigė Žydų rašytojų ir žurnalistų sąjungą.

Sveikatai vis blogėjant, išvažiavo gydytis į Vokietiją, į Visbadeno sanatoriją. Su M. Šagalu jis vėl susitiko tik 1923 m. Berlyne, kur buvo švenčiama jo 25 metų literatūrinės veiklos sukaktis.

Mirė vos grįžęs į Kauną. Nekrologe pranešama, kad I. Eljaševas mirė 1924 m. sausio 13 d. po ilgos ir sunkios ligos. „Deja, tenka pažymėti, kad jokia lietuvių kultūros įstaiga ir joks lietuvių literatūros atstovas nelaikė reikalinga esant dalyvauti mirusiojo rašytojo laidotuvėse, tiek pasidarbavusio lietuvių ir žydų kultūriniam susiartinimui ir tiek padariusio savo tėvynės prestižui užsieniuose“, – rašoma nekrologe.

I. Eljaševo vardu buvo pavadinta senamiesčio gatvė – netoli nuo jo gimtojo namo prasidedanti Šaltkalvių gatvės atkarpa. Dabar tai – Vincento Sladkevičiaus gatvė. Tarpukariu Lietuvoje veikė Bal-Machšoveso Žydų kultūros draugija.

Broliai, seserys, giminaičiai

Iš dešimties Chajos-Soros Eljaševienės pagimdytų vaikų išaugo aštuoni. Vyriausias Izraelio brolis buvo 1861 m. gimęs Aaronas. Apie jį nieko nežinome, tik tai, kad jis nugyveno ilgą gyvenimą ir žuvo per Holokaustą Kaune 1941 m.

1866 m. gimė sesuo Chiena. Ištekėjusi už Zacharijos Šteinbergo, ji išvyko gyventi į Latviją. Chienos sūnus, Izraelio sūnėnas Aaronas Šteinbergas (1891–1975), – filosofas, gimęs Daugpilyje. 1913 m. jis daktaru laipsniu baigė filosofijos ir teisės studijas Heidelbergo universitete, 1922–1934 m. gyveno Berlyne, vėliau Londone. Rašė poeziją rusiškai ir hebrajiškai, darbus apie literatūrą ir meną. Bendravo su Levu Karsavinu ir lankė jį Kaune – atvykęs apsistodavo Elijaševų name. 1945–1967 m. A. Šteinbergas – oficialus Pasaulinio Žydų Kongreso atstovas UNESCO.

Eljaševas stengėsi išsiaiškinti daug sau rūpimų meno klausimų. Tai buvo „nuostabiai ramūs“ karo metai.

Jo vyresnysis brolis Icchokas Nachmanas Šteinbergas (1888–1957) taip pat buvo rašytojas ir žurnalistas, rašęs rusų ir vokiečių kalbomis, taip pat jidiš. Mokėsi Maskvos ir Heidelbergo universitetuose, kur 1910 m. gavo teisės daktaro laipsnį. Buvo kairysis eseras ir pirmasis RTFSR Teisingumo liaudies komisaras 1917–1918 m. Nuo 1923 m. taip pat gyveno Berlyne, 1933–1939 m. – Londone, nuo 1943 m. – Niujorke.

Po Chienos ėjo sesuo Rachelė, gimusi 1867 m., žuvusi 1943 Kauno gete. Kartu su vyru Moše Ichaku Berlinu vienintelė iš visų jaunųjų Eljaševų turėjo šešis vaikus: Izekielį, Jakobą, kuris mirė vos 20-ies, Mordechajų, Rivką (Rebeka), kuri ištekėjo už fabriko savininko Isako Avrako ir išvyko gyventi į Mažeikius, mirė 1943 m. tremtyje Altajaus krašte; Esterą (po vedybų – Vitenbergienė) ir Jegudą Eidelį. Berlinų šeima gyveno šiame name.

1869 m. balandžio 6 d. gimė brolis Moisiejus, legendinis grosmeisteris, miręs vos 50-ies, 1919 m. 1894 m. jis išvyko iš Kauno į Daugpilį, kur ir prasidėjo jo, kaip šachmatininko, karjera. Studijavo Berno universitete, Šveicarijoje, pelnė tarptautinę reputaciją šachmatų turnyre Davose, o XX a. pradžioje apsigyveno Miunchene. 1909 m. Moisiejus grįžo į Kauną, toliau dalyvavo Rusijos ir užsienio šachmatų turnyruose.

Pirmojo pasaulinio karo pradžia užklupo Moisiejų Manheime, Vokietijoje, kur jis dirbo kaip Rusijos žiniasklaidos korespondentas (ir šis brolis buvo literatas), buvo areštuotas ir apkaltintas šnipinėjimu (nes maudėsi Reine netoli strategiškai svarbaus tilto); paleistas tik įsikišus Amerikos konsului, išvyko į Šveicariją.

1872 m. gimusi sesuo Šeina ištekėjo už Šemero Friedmano, legendinio Pinsko priemiesčio Karlino rabino Davido Friedmano, žinomo kaip Karlino Davidas, sūnaus. 1892 m. jiems gimė sūnus Šmuelis (Samuilas). Š. Friedmanas augo Kaune, šiame name, studijavo teisę Maskvos, Kyjivo ir Charkivo universitetuose. 1927 m. gavęs teisės daktaro laipsnį Tulūzos universitete, grįžo į Kauną, dirbo advokatu, kaip valdytojas tvarkė visus reikalus, susijusius su šiuo po senelės mirties šeimos paveldėtu namu, kuriame, M. Daukšos gatvės pusėje, ir gyveno, kol 1936 m. išvyko į Palestiną. Po karo Š. Friedmanas padarė diplomatinę karjerą: buvo Izraelio ambasadorius Čekoslovakijoje, Vengrijoje ir Sovietų Sąjungoje, Izraelio JT delegacijos narys. Šis Bal-Machšoveso sūnėnas nuo jaunystės taip pat pasižymėjo kaip rašytojas, pasirašinėjęs motinos pavarde – Eljaševas.

Gromeisteris: garsus šachmatininkas M. Elijaševas. / Organizatorių nuotr.

Sesuo Esterą Eljaševaitė, pagal antrąjį vyrą Veisbartienė, gimusi 1878 m., taipogi buvo literatė, studijavo Leipcigo ir Heidelbergo universitetuose, 1906 m. Berno universitete Šveicarijoje gavo filosofijos daktarės laipsnį. Ji, beje, laikoma pirmąja moterimi iš Lietuvos, įgijusia filosofijos srities mokslo laipsnį. Esteros Veisbartienės 60-mečio proga laikraštyje „Apžvalga“ publikuotame straipsnyje „Rašytoja ir kultūrininkė“ jo autorius, „Žydų balso“ redaktorius Ruvimas Rubinšteinas rašė: „Ji visų pirma imponuoja savo žiniomis. Ji daug mokėsi jauna būdama ir dar dabar tolydžio mokosi, studijuoja. Ji pasižymi nepaprastu žydų talmudisto stropumu, nepaprastu mokslo ir žinių troškuliu. Ji be paliovos mokosi, ji visuomet susirūpinusi kokia nors problema, kuri kamuoja jos protą. Jos kultūrinių interesų diapazonas yra nepaprastai platus. Pagal savo specialybę ir polinkius ji yra filosofė. Nuolatiniai jos tyrimų objektai yra giliosios visatos problemos, žmogaus mintijimas ir kūryba, intelektas ir etika. Bet ji domisi viskuo, kas kuriama kultūros pasaulyje, ypač žydų kultūros pasaulyje“.

E. Veisbartienė minima pirmiausia kaip literatūros, dailės ir teatro kritikė. Ji taip pat pasižymėjo kaip pedagogė ir švietimo organizatorė. Neramius karo ir revoliucijų metus, kaip ir brolis, praleidusi Petrograde, įsitraukė į „folkistų“ veiklą, skaitė paskaitas 1919 m. įsteigtame Petrogrado Žydų liaudies universitete. 1921 m. grįžo į Kauną, prisijungė prie 1920 m. įsteigtos draugijos „Aukštesniems mokslams žydų tarpe skleisti“, tapo jos valdybos pirmininkė ir tais pačiais metais įsteigė Žydų Aukštuosius kursus Kaune. Pirmąją kursų paskaitą 1921 m. rugsėjo 1 d. rotušėje skaitė Izraelis Eljaševas. 1926 m. Žydų Aukštieji kursai tapo Žydų liaudies universitetu, vėliau jo veikla nutrūko. Žinoma, kad E. Veisbartienė dalyvavo 1925 m. rugpjūtį Berlyne vykusioje konferencijoje, kurioje buvo įsteigtas Žydų mokslo institutas (YIVO), kurio vienas iniciatoriumi buvo jos sūnėnas A. Šteinbergas. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos fonde saugoma stebuklingai išlikusi E. Eljaševaitės-Veisbartienės asmeninių dokumentų kolekcija. Moteris visą laiką gyveno minėtame name, kol 1941 m. žuvo Kauno gete.

Jauniausias I. Eljaševo brolis Boruchas (Borisas) Eljaševas buvo gimęs 1883 m. Jis irgi buvo įgijęs daktaro laipsnį, bet vertėsi radijo aparatų prekyba: turėjo prekybos kontorą iš pradžių gimtajame name, kur ir gyveno, vėliau – Laisvės alėjoje (šiandien Laisvės al. 80/ Maironio g.), kaip Belgijos firmos „Radio Siera“ generalinis atstovas Lietuvoje. B. Eljaševas ir jo šeima sovietų ištremti 1941 m. birželio 14 d. Žmona Rachilė žuvo 1942 m. Altajaus krašte, jis pats – 1943 m. Novosibirsko srityje. Vaikų likimas nežinomas.

I. Eljaševo sūnus Solomonas, žinomas rusišku vardu Nikolajus, šeimoje vadintas Alia, po tėvo mirties liko gyventi Berlyne, iš kur 1938 m. nacių buvo deportuotas į Lietuvą, nes buvo Lietuvos pilietis. Poetas ir teatro režisierius S. Elijaševas 1939 m. Vilniuje įkūrė Žydų teatrą ir jam vadovavo. Žuvo Vilniaus gete.

---

Atminimo renginys

Sausio 15 d. 17 val. Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyriuje (A. Mapu g. 18) Kauno žydų bendruomenė kviečia į žydų rašytojo, pirmojo jidiš literatūros kritiko Izraelio Eljaševo (Bal-Machšoveso) 100-ųjų mirties metinių minėjimą. Renginio viešnia – Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimo centro vyresnioji tyrėja Julijana Andriejauskienė supažindins su savo vykdomais dr. I. Eljaševo ir jo sesers dr. E. Veisbartienės kūrybos ir veiklos tyrinėjimais. Renginį ves dr. M. Oniščik.

Kremliui pernai vasarį pasiuntus kariuomenę į Ukrainą, Rusijoje prasidėjo kitaminčių persekiojimas, paveikęs ir meną, iš šalies knygynų dingsta Maskvą kritikuojančių autorių knygos.

Akuninu pasivadinęs Sakartvele gimęs 67 metų rašytojas Grigorijus Čchartišvilis garsėja kaip istorinių detektyvų autorius, nuo seno kritikuojantis prezidentą Vladimirą Putiną. Jo pavardė buvo įtraukta į Rusijos finansinės žvalgybos „Rosfinmonitoring“ „teroristų ir ekstremistų“ sąrašą.

„Teroristai paskelbė mane teroristu“, – feisbuke parašė Londone gyvenantis B. Akuninas.

Rusijos tyrimų komitetas paskelbė pradėjęs baudžiamąjį tyrimą dėl B. Akunino tariamo „terorizmo pateisinimo ir viešo melagingos informacijos platinimo“ apie Rusijos kariuomenę.

„Rusiją valdo psichologiškai sutrikęs diktatorius, bet blogiausia, kad jis paklūsta savo paranojai“, – socialiniame tinkle „Facebook“ parašė B. Akuninas tą dieną, kai V. Putinas įsakė užpulti Ukrainą. Praėjusią savaitę viena pagrindinių Rusijos leidyklų AST paskelbė, kad dėl B. Akunino „viešų pareiškimų“ nebeplatins jo knygų.

Teroristai paskelbė mane teroristu.

Į Kremliaus nemalonę patekęs B. Akuninas yra vienas skaitomiausių šiuolaikinių Rusijos rašytojų. Jis yra vienas iš „Tikrosios Rusijos“ įkūrėjų, ši platforma telkia Rusijos kultūros veikėjus padėti ukrainiečių pabėgėliams ir iš savo šalies pabėgusiems rusams. Maskvai pradėjus karą Ukrainoje, daugelis kultūros veikėjų pabėgo iš Rusijos, o tiems, kurie liko, gresia griežti cenzūros įstatymai.

Prieš kelias dienas buvo paskelbtos ištraukos iš pokalbio su Kremliaus apsimetėliais, apgavusiais rašytoją, kuris jiems papasakojo ir apie tai, kad renka aukas Ukrainai. Nuo sovietų diktatoriaus Josifo Stalino (1879–1953 m.) Didžiojo teroro metų rašytojai nėra buvę apkaltinti terorizmu.

„Būkite atsargūs ir nesuklyskite, jei esate Rusijoje. O jei išvykote į užsienį, svečioje šalyje patiriate sunkumus ir mąstote apie grįžimą, negrįžkite“, – pridūrė B. Akuninas, kreipdamasis į kitus Kremliaus kritikus. „Naktis bus vis tamsesnė. Bet galiausiai vis tiek išauš“, – parašė jis.

R. Flickas – ekonomistas, habilituotas socialinių mokslų daktaras, rašytojas – gimė Veisiejuose, Lazdijų r., vaikystę praleido Šilutėje, kur baigė vidurinę mokyklą ir išvyko studijuoti į Vilnių. Vilniaus universitete mokėsi archeologijos, o vėliau pramonės ekonomikos. 1970–1974 m. Maskvos I. Gubkino naftos ir dujų pramonės institute studijavo aspirantūroje ir ten apgynė dvi disertacijas. Grįžęs į Lietuvą, dirbo įvairiose ministerijų įstaigose, nuo 1986-ųjų skaitė paskaitas Vilniaus inžineriniame statybos institute, nuo 1987-ųjų buvo šio instituto profesorius. Pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais R. Flickas buvo energetikos ministro pavaduotojas, vėliau įkūrė savo verslą.

R. Flicko domėjimosi ir darbo sritis apėmė dujų pramonę. Šia tema jis parašė tris monografijas, taip pat publikavo daugiau nei 50 įvairių mokslinių straipsnių. Persikėlęs gyventi į Pamario kraštą, 1995 m. R. Flickas tvirtu žingsniu įžengė į literatūros pasaulį. Nuo 2014-ųjų priklausė Lietuvos rašytojų sąjungai, jo knygos sulaukė didelio susidomėjimo ir populiarumo. Kadangi rašytojo mama – vokietė, kilusi iš Prūsijos, R. Flickas save laikė Lietuvos vokiečiu ir itin domėjosi Klaipėdos kraštu, jo istorija. Šios temos atsispindėjo ir jo kūryboje.

2012 m. tarptautinio literatūrinio rudens „Prisijaukinkim žodį, paukštį, debesį...“ konkurse už romanus „Šiaurės Sachara“ ir „Paskutinis traukinys“ rašytojui įteikta prozos premija, o 2015 m. – Ievos Simonaitytės literatūrinė premija už romaną „Emma, pastoriaus duktė“. 2022 m. už pastarųjų dešimties metų kūrinius Prūsų Lietuvos tematika rašytojas pelnė Klaipėdos Šv. Jono bažnyčios atstatymo fondo ir kultūrinės atminties premiją „Prūsija“.

R. Flickas išleido šias knygas: „Mitingų metas sudrebinęs Lietuvą: ištraukos iš dienoraščio“ (2005), istorinę dramą „Ištiesk pagalbos ranką man (2008), autobiografinę apybraižą „Atrastoji žemė“ (2008, 2018), „Šiaurės Sachara: romanas apie pamirštąją Kuršių Neriją“ (2010, 2015), romaną „Paskutinis traukinys“ (2012, 2014), romaną „Emma, pastoriaus duktė“ (2014, 2015), romaną apie senovės kuršius „Pradingę klajojančiam smėlyje“ (2016), taip pat romanus „Išlikę karo verpetuose“ (2018), Turtų voratinklyje“ (2020), biografinį romaną „Kur upė Šyša teka“ (2022). Parašė scenarijų videospektakliui „Karalienė Morta“ (rež. A. Armonas, R. Pletkauskas, 2013).

Renginio metu bus ne tik apžvelgtas R. Flicko literatūrinės kūrybos kelias. Tai proga pažinti jį kaip asmenybę, sužinoti, kodėl jam buvo svarbu rašyti, koks buvo rašytojo požiūris į kūrybą, kartu pajausti kūrėją formavusią laikmečio dvasią.

Prisiminimais dalysis Dalia Greičiutė, Nijolė Kepenienė, Romas Klimavičius, Algis

Kuklys, Lilija Petraitienė, Jovita Saulėnienė. Klasikinės muzikos kūrinius atliks ansamblis „Oboe con Archi“.

Pokalbis su A. Petroniu – apie pirmuosius rankraščius, pasakojimus, kuriuos smagu skaityti, ir kūrybai paskatinusį eksperimentą.

– Kaip kilo idėja dalyvauti „Pirmosios knygos“ konkurse? Studijų metais rašėte tekstus portalui Bernardinai.lt, o kada pribrendote išleisti knygą?

– Iš tikrųjų apie konkursą išgirdau iš savo žmonos Jūratės, kuri yra literatūrologė, o dabar studijuoja doktorantūroje. Dirbau interneto dienraštyje Bernardinai.lt, ten intensyviai rašydavau. Man magėjo pabandyti grožinę kūrybą, kurį laiką rašiau į stalčių, tada pamėginau vieną apsakymą nusiųsti į „Šiaurės Atėnus“. Ir jį išspausdino! Vėliau nusiunčiau antrą, trečią, ir kažkuriuo metu žmona pasiūlė – ar nenorėtum pabandyti sėkmės konkurse „Pirmoji knyga“?

Pribrendau, matyt, tada, kai sugalvojau, apie ką galėtų būti knyga. Paskui jau liko ją tik parašyti. „Nedetektyvus“ rašiau gan ilgai ir kruopščiai. Kiekvieno apsakymo pirmąjį variantą rašiau ranka – norėjau pats save priversti kuo daugiau kartų prie jų grįžti. Tai, kad rankraštį reikėjo pačiam perkelti į kompiuterį, privertė parašytus apsakymus daug kartų kruopščiai perskaityti. Paskui juos dar daug kartų skaičiau ir redagavau.

– Papasakokite apie savo knygą „Nedetektyvai“. Kokias temas liečia knygoje sutalpintos trumpos istorijos? Kaip jos susijusios su (ne)detektyvais?

– „Nedetektyvai“ reiškia bandymą žaisti su kanonine detektyvinės istorijos forma. Karantino metu nuobodulį su žmona malšinome senamadišku serialu apie Erkiulį Puaro. Tada man kilo mintis, kad visuose detektyviniuose siužetuose yra keli pasikartojantys elementai: visada yra paslaptis, tas, kuris ieško atsakymo, o skaitytojas ar žiūrovas tarsi ieško atsakymo kartu. Pagalvojau: o kas, jei kuris nors iš šių elementų būtų paklibintas? Kas, jei nebūtų paslapties ar nusikaltėlis ir tyrėjas būtų vienas ir tas pats, arba nusikaltimo nė nebūtų ir tai būtų akivaizdu skaitytojams, bet neakivaizdu atsakymo ieškantiems personažams?

Aišku, čia lengva nuslysti į postmodernizmo banalybę – niekur nevedantį siužetą, kurio veikėjai blaškosi be jokio tikslo. Tad bandžiau sukurpti istorijas, kurios tarp eilučių (ir ne tik tarp eilučių) pasijuoktų iš šių dviejų visiems pažįstamų kelių. Žinoma, istorijos nėra tik apie savo pačių formą – tai būtų gan negyva ir vargiai keltų smagumą skaitant. Sakyčiau, istorijos yra apie meilę, meną ir jaunystę.

A. Petronio „Nedetektyvai“. Redakcijos archyvo nuotr.

– Minite, kad jūsų paties „Nedetektyvuose“ beveik nėra. Vis dėlto, ar rašant knygą rašytojui taip jau lengva save visiškai atskirti nuo kūrinio?

– Sakydamas, kad „Nedetektyvuose“ manęs beveik nėra, norėjau pabrėžti, kad rašydamas siekiau ne papasakoti apie savo vidinį pasaulį (aišku, bent šiek tiek tai neišvengiama), bet parašyti pasakojimų, kuriuos būtų smagu skaityti.

– Pagal išsilavinimą esate politologas, dirbate Seimo narės Vilijos Aleknaitės-Abramikienės patarėju. Kaip politika ir kūryba jūsų gyvenime viena kitą papildo?

– Nenoriu, kad nuskambėtų perspaustai, bet tikrai galiu pasidžiaugti, kad turiu plataus humanitarinio išsilavinimo viršininkę ir kad mudu vienas kitą suprantame taip gerai, kiek tai įmanoma tarp tokio skirtingo amžiaus ir statuso žmonių. Kai „Šiaurės Atėnuose“ išsispausdinau pirmąjį apsakymą, iš jos sulaukiau palaikymo ir vertingų patarimų. Šiaip mano darbe nemažai kasdieniškumo.

– Kaip ir kada susidomėjote literatūra? Galbūt meilę knygoms įskiepijo daug skaitantys tėvai? Kada supratote, kad ir pats norėtumėte pabandyti išreikšti savo mintis raštu?

– Abu mano tėvai dėjo pastangų siekdami sudominti savo vaikus knygomis. Vienas šilčiausių mano vaikystės atsiminimų – vėlų vakarą namuose su sese geriame kakavą, o mama mums balsu skaito „Žiedų valdovo“ atomazgą. Pirmąjį apsakymą – jis buvo apie gintarų gaudymo pajūryje nuvargintą šeimą – parašiau būdamas dvylikos, ant iš tėčio užrašų knygelės išplėštų lapų. Nežinau, ar jis kur nors išliko, būtų smagu dabar paskaityti.

Detektyviniuose siužetuose yra keli pasikartojantys elementai: visada yra paslaptis, tas, kuris ieško atsakymo, o skaitytojas ar žiūrovas tarsi ieško atsakymo kartu. Pagalvojau: o kas, jei kuris nors iš šių elementų būtų paklibintas?

Baigdamas studijas, pradėjau dirbti Bernardinai.lt interneto dienraštyje, kur rašymo ėmiau mokytis kaip amato. Esu labai dėkingas tuometei vyr. redaktorei Rositai Garškaitei, kuri kantriai su manimi dirbdavo, iš jos labai daug išmokau.

Trečiame kurse perskaičiau Evelyno Waugh romaną „Sugrįžimas į Braidshedą“. Man ši knyga paliko didžiulį įspūdį ir pabandžiau rašyti pats. Pirmieji bandymai buvo tikras šlamštas, bet po truputį šio to pramokau ir dabar yra rezultatų, kuriais galiu pasidžiaugti. Kartu turiu už ką būti dėkingas, nes buvo daugybė žmonių, kurie laiku padėjo, pamokė ar paragino nesustoti.

– Visą gyvenimą gyvenate Vilniuje, Antakalnio mikrorajone. Mokyklą, muzikos mokyklą, universitetą lankėte ir pirmuosius darbus dirbote Vilniaus senamiestyje. Tikriausiai šiam miestui jaučiate ypatingų sentimentų? Ar turite mėgstamiausią Vilniaus kampelį, kuris jums atrodo itin vilnietiškas arba jums labai svarbus?

– Taip, prie Vilniaus esu prisirišęs, ypač prie Antakalnio ir Senamiesčio, vien dėl to, kad daugelis vietų man siejasi su įvairiais veidais ir įvykiais. Literatūra ir menas, susijęs su Vilniumi, man dažnai būdavo savaip artimas. Ypač dabar, kai su žmona auginame dukrą Eleną, iš naujo atrandu Antakalnį – čia yra ir parkų, ir kavinių, ir restoranų, gyvena daug bičiulių, čia radau Bažnyčios bendruomenę. Draugams sakau, kad įsivedžiau taisyklę – jei tik įmanoma, nekelti kojos iš Antakalnio.

– Lankėte muzikos mokyklą, teigiate, kad mėgstate įvairią keistą muziką. Kas yra toji keista muzika? Pats giedate „Gailestingumo šventovės“ (GŠ) ansamblyje, atliekančiame muziką iš seniausių mūsų krašto rankraštinių šaltinių. Ar jūsų gyvenime muzika užima daug vietos?

– Muzika nuo pat mažumės buvo svarbi mano gyvenime – man buvo, atrodo, penkeri, kai pradėjau dainuoti chore. Įvairiuose choruose dainavau, kol pabaigiau mokyklą. Paauglystėje susidomėjau roko muzika, kuri kai kuriems mano bendraamžiams, matyt, atrodė gerokai pasenusi. Tada bandžiau auginti ilgus plaukus, grojau gitara, su draugais bandėme kurti visokias grupes.

Vėliau mano muzikinis skonis smarkiai keitėsi. Studijų metais aktyviai dalyvavau VU folkloro ansamblio „Ratilio“ veikloje, ėmiau klausytis vis daugiau klasikinės muzikos. Šios muzikos entuziazmu mane užkrėtė bičiulis italas, su kuriuo susipažinome „Erasmus+“ studijų mainų metu, studentų bendrabutyje. Jis mane vaišindavo makaronais ir liepdavo klausytis Claudio Monteverdi.

Dabar giedu su GŠ ansambliu – kolektyvu, kuris koncentruojasi į Baroko, Renesanso ir viduramžių muziką. Patekau tarp talentingų ir gebėjimus išlavinusių muzikantų, tad kurį laiką buvau lyg dvyliktas ar tryliktas žaidėjas krepšinio rinktinėje. Dabar, atrodo, po truputį atrandu savo vietą. Aišku, dalis mano atostogų būna skirtos nelengvoms muzikinėms dirbtuvėms.

– Pernai vykdėte eksperimentą – gyvenote be išmaniojo telefono. Teigėte, kad, atsisakęs beprasmio naršymo internete, atradote laiko skaityti daugiau knygų. Kokių dar malonių atradimų pavyko atrasti? Ar ilgainiui sugrįžote prie išmaniojo telefono?

– Prie išmaniojo telefono teko grįžti, nes dukra, kuriai dabar tėra dešimt mėnesių, sudaužė mygtukinį. Tačiau tikiuosi ateityje toliau tęsti eksperimentą.

Atsisakęs mygtukinio telefono gan ilgai jaučiau keistą švaros pojūtį, kurio dabar pasiilgstu. Man atrodo, kad telefonai mums tapo priemone pabėgti nuo nuobodulio. Tačiau nuobodulys mums kartais reikalingas, kaip ir tyla.

Be to, yra daug prasmingesnių būdų pabėgti nuo nuobodulio, nei naršyti telefone. Aš, pavyzdžiui, perėjęs prie mygtukinio telefono, tikrai pradėjau skaityti daugiau knygų. Vėliau su savimi pradėjau nešiotis ir sąsiuvinių. Juos po truputį pildžiau juodraščiais, kurie vėliau virto „Nedetektyvais“. Tad galima sakyti, kad netiesiogiai mygtukinis telefonas padėjo man laimėti konkursą „Pirmoji knyga“.

Italų rašytojas ir žurnalistas Mario Desiati (gim. 1977)  gimė ir užaugo Apulijos miestelyje Marina Frankoje – jį ir aprašo naujajame savo romane „Išvykėliai“, kuris 2022 m. pelnė  „Premio Strega“. Baigęs teisės studijas Bario universitete, M. Desiati kurį laiką dirbo advokatų kontoroje, vėliau viską metė ir persikėlė į Romą, čia kuravo garsų literatūros žurnalą „Nuovi argomenti“, dirbo leidyklose. Šiuo metu rengia straipsnius dienraščiams „La Repubblica“ ir „L’Unità“. Pagal jo romaną „Nelaimingų nuotakų šalis“ (2008) pastatytas vaidybinis filmas. Rašytojas gyvena Apulijoje ir Berlyne. 

Autoriaus romanas „Išvykėliai“ pasirodė Italijoje 2021 m. ir iškart sulaukė audringų skaitytojų ir kritikų reakcijų. Kai kas kūrinį gyrė kaip puikų šiuolaikinės Italijos visuomenės gyvenimo portretą, kiti peikė prikišdami rašytojui atitrūkimą nuo tikrovės. Visgi giriančiųjų balsai pasirodė esą svaresni ir labiau pagrįsti, ir kūrinys 2022 m. buvo apdovanotas garsiausia Italijos literatūros premija – „Premio Strega“.

Išvykėliai (spatrièt) – taip Apulijos tarmėje vadinami emigruojantys tautiečiai, o drauge nepritapėliai, keistuoliai ir visi kiti marginalai, savotiški vidiniai emigrantai, sunkiai brendantys per gyvenimą uždaroje, griežtas socialines normas primetančioje Pietų Italijoje. Apulija, kaip ir visa Pietų Italija, – atskiras pasaulis, sakytum, tebegyvenantis kitame, archajiškame laike. Stebėdami byrančias savo tėvų santuokas, du romano protagonistai vienas kitame atranda duris į autentišką išsilaisvinimą. Jų maištas – daugiau nei paaugliška nerimastis ar nesitaikstymas su nykiu provincijos gyvenimu: Frančeskas ir Klaudija trokšta ištyrinėti ir iki galo patirti savo spatrièt tapatybės įtrūkius.

Klaudija – vienišė, tačiau savimi pasitikinti, o aplinkinių akimis ekstravagantiška mergina, mėgstanti persirenginėti vyriškais drabužiais ir dažyti plaukus raudonai. Frančeskas, įkalintas religinių ir šeimyninių ritualų rutinoje, lieka pakerėtas jos peržengti ribas linkusio būdo ir nuolatinės savęs paieškos, atvedančios merginą pirma į modernųjį Milaną, tada į multikultūrišką Berlyną, kur nebegalioja visos iki tol jiems skiepytos santūraus gyvenimo taisyklės. Abu romano veikėjai drauge užauga ir subręsta kaip asmenybės, paženklintos takios savasties ir geismo: abu užmezga tos pačios lyties porų santykius, abu pasiklysta ir vėl atranda save margoje Berlyno žmonijoje. Klaudija įtikina Frančeską persikelti į šiaurę ir pagaliau stoti akistaton su savo baimėmis, tačiau pietų ilgesys nepagydomas – tai amžinoji nostalgija ir priekaištas palikus tai, kas brangu, nors ir skausminga.

Partnerio nuotr.

Italų literatūros pasaulyje M. Desiati vertinamas už poetišką, bet į lyrines klišes nenuslystančią sodrią prozą. Romane „Išvykėliai“ autorius piešia savotišką visos kartos – savo kartos, paženklintos egzistenciniu nerimu ir prekariška dvasia, – freską: emigracija kaip galimybė, bet ir skaudus atotrūkis. Sunkiausiais momentais romano herojai gelbstisi literatūra: milanietiškos vienatvės akimirkomis Klaudija panyra į Apulijos poečių tekstus, siunčia Frančeskui žinutes su pietiečių rašytojų žodžiais, taip apsinuogindama ir sutvirtindama jų sielų giminystę. Berlynietiški klaidžiojimai persipina su literatūrinėmis nuorodomis ir ilgesiu. Ir visgi Pietų Italija, su visomis savo prieštaromis ir įtampomis, neabejotinai yra tas vidinis kraštovaizdis, kuris papildo ir įvardija šio romano personažus.

Viename interviu Mario Desiati prisipažįsta norėjęs parašyti knygą apie tuos, kurie nenori būti apibrėžti – nei politiškai, nei per religinės ar lytinės tapatybės prizmę. „Sakoma, kad italų rašytojai, pietiečiai, rašo ne pirštais, o rankų krumpliais. Taip yra dėl įniršio, kuris juos ryja iš vidaus. Man šis vaizdinys labai patinka. Visgi mano romane herojai nejaučia neapykantos ir nepuoselėja keršto, tai mylintys personažai. Seniau rašydavau prieš kažką, bet su laiku išmokau rašyti išvien, drauge. Klaudija taip pat galiausiai atleidžia savo tėvams, išdavusiems jos lūkesčius, tą laimingos šeimos vaizdinį, kurį iš vaikystės atsinešame visi, ir išmoksta, kad meilė kartais tiesiog baigiasi.“

Kviečiame paskaityti ištrauką iš romano.

Pirma dalis

Kai šalto oro frontas risdamasis pažeme sutinka karšto oro masę, ši kyla į dangų. Susiformuoja audros. Lietus ir žaibai, vanduo ir ugnis. Taip ir neišsiaiškinau, kuris iš mudviejų buvom šiluma, o kuris – šaltis, ir vis dėlto man nežemiškai pasisekė sutikti savo priešingąjį frontą – Klaudiją Faneli, išvykėlę, kaip mūsų krašte vadinami keistuoliai, nepritapėliai ir šiaip sunkiai apibūdinami žmonės, kartais silpnapročiai ar pamestinukai, taip pat vienišiai, atskalūnai, klajokliai ir valkatos, nors galbūt mano ir Klaudijos atveju – išslaisvintieji.

Pirmąkart ją pamačiau mokyklos kieme ir supratau geidžiąs jos raudonų plaukų, mėnuliškos pablyškusios odos, prakaulios nosies. Klaudija atrodė lyg nužengusi iš kito pasaulio, tobulesnio ir ryškesnio.

Esu Frančeskas Velenas, vienturtis Elizos Fortūnos ir Vinčenco Veleno, dviejų buvusių sportininkų mėgėjų, sūnus. Tėvai įsimylėjo per Žaidynes be sienų ir augino mane tikėdami, kad vieną dieną atpirksiu šį mįslingą savo atsiradimo įvykį. Anuomet nė nenutuokiau, kad begalė žmonių nenutraukia santykių, kaip sakydavo Klaudija, „valstybiniais sumetimais“. Vėliau išsiaiškinau, taip pat Klaudijos dėka, kad nėra tokių svarbių valstybinių sumetimų, kurie priverstų tris visiškai skirtingus žmones gyventi po vienu stogu, nebent atliekant bausmę. Teismas, nuteisęs Elizą ir Vinčencą kalėti drauge, nepaisant akivaizdžios nemeilės, vadovavosi griežtais padoraus gyvenimo dėsniais ir nuožmiu žmonijos kodeksu, mažuose miesteliuose reikalaujančiu disciplinos ir nuolankumo.

Prieš sutikdamas Klaudiją maniausi, kad tikra yra tai, ką man pasakoja kiti, o ne ką pats regiu. Priklausiau tiems, kurie leidžiasi stumdomi kitų žmonių, įvykių, priesakų ir išankstinių nuostatų. Sutuoktiniai Velenai stūmė mane į gyvenimą be nukrypimų – tykų būvį su kuo mažiau kančios. Galiausiai tėvams to pakako.

Tėvas dirbo fizinio lavinimo mokytoju, prieš tai trumpai lankė fechtavimą drauge su mano motina, buvo energingas ir tiesmukas, sukiojosi su Beretta M9, legaliai išduotu pistoletu, niekad su juo nesiskirdavo. Anuomet baltaodžiai, pusamžiai ir ginkluoti vyrukai mano akyse dar neįkūnijo tariamų seksualinių užkariavimų tuštybės.

Motina dirbo slaugytoja Martina Frankos ligoninėje. Kadaise vaikystėje ji praminė mane „juodąja vynuoge“, nes Martina Frankoje visi augino šviesiai žalsvas ir rūgštokas Verdekos vynuoges, iš kurių spaudžiamas sausas vynas, po dviejų gurkšnių apsukantis galvą. O ji į pasaulį paleido rudaplaukį alyvuogių gymio kūdikį, tokie būna valstiečių vaikai baigiantis vasarai ar saracėnai iš senųjų kronikų. Iš tamsiųjų vynuogių spaudžiami Primitivo ir Negramaro protui sudrumsti. Neapgalvotų sprendimų akimirkomis man tikrai būtų pravertę tą atminti.

Mano bruožų giminėje neturėjo niekas. Niekas kitas nebuvo tokio tamsaus gymio, tokia aukšta kakta ar toks tinginys, kad prisėdęs ant sofos skaityti kvailų žurnaliūkščių taip ir neatsikeldavo. Popietėmis dažnai likdavau vienas, motina praktiškai gyveno ligoninėje ir kartais jos nebūdavo dvi ar tris paras iš eilės. Tėvas po pamokų traukdavo į kurį miestelio barą pasipuikuoti nuotykiais ir senais gerais atleto laikais ir namo parsidangindavo apsiglamžęs, iškalbingo vypsnio perkreiptu veidu, sakytum, atlikęs kažin kokį žygdarbį ir nekantraudamas pasigirti. Bet taip ir nepasigirdavo. Gal todėl, kad privengiau jo klausinėti, o gal tiesiog manė, kad nesuprasiu.

Jiedu buvo be galo skirtingi – mano tėvas ir motina, kalbėdami su manim jie netgi vartojo skirtingus gramatinius laikus. Eliza mėgo vartoti esamąjį laiką, kalbėdavo pirmojo asmens daugiskaita: „Tai mes einam.“ O tėvas gyveno būtuoju laiku ir retkartėm būsimuoju, ypač kalbėdamas apie mane, amžiais įsikibęs prisiminimų ir juokelių, jam šlovingų, bet aplinkiniams varančių žiovulį.

Vis dėlto dėl vieno dalyko Vinčenco Veleno ir Elizos Fortūnos nuomonės stebuklingai sutapo: abu nebuvo ir kojos įkėlę į klasikinio ugdymo licėjų, o garbstė taip, kaip garbstoma nepasiekiama dievybė. Klasikinis licėjus buvo suformavęs jų viršininkų, ligoninės ir mokyklos vadovų bei kitų valdančiųjų asmenybes. Visus tuos protus, baigusius Martina Frankos licėjų. Tėvai nuolat kartojo, neva lotynų kalba atversianti man duris ir tarp licėjaus suolų aš sutiksiąs iškiliausių giminių palikuonių. Abu šį kelią laikė daug žadančiu. Tėvai buvo žmonės, puikiai išmanę kitų tiesą, tik ne savąją.

Pradžioje Klaudijai neegzistavau. Ji buvo aukščiausia mergina visoje mokykloje, raudoni jos plaukai tviskėjo palei kaklą atspalviais maraskos vyšnių, kurias mano seneliai vasaromis nurenka ir paverčia rausvai violetine uogiene stiklainiuose. Klaudijos akys buvo skirtingų spalvų – viena šviesiai ruda, kita dangiškai žalsva, pas mus tokias vadina „nuo miško“. Išsišovusiais skruostikauliais, smulkaus pailgo veido.

Per ilgąją pertrauką vidinis „Tito Livijaus“ licėjaus kiemas ištuštėdavo, visi suskubdavo užsiimti vietelę palei sieną ir gaivindavosi vėsa. Tik Klaudija vienintelė likdavo saulėkaitoje. Jei kas iš paukščio skrydžio būtų pažvelgęs į kiemo kvadratą, būtų išvydęs asfaltuotą dykrą ir raudoną taškelį pačiam jos centre. Klaudija turėjo tam tikrų asocialių įpročių, būdingų ir man: nuolat čiupinėjosi nosį ir sukiojo plaukų sruogelę aplink smilių. Tarp jos vadovėlių kyšojo spalvoti Rumiko Takahašio mangų viršeliai, į mokyklą eidavo per ausinukus klausydamasi muzikos, viskam abejinga. Pertraukų metu gretimais smailindavau pieštukus ir pliurpdavau niekus su nuobodžiais bendramoksliais, kvadratiniais veidais ir atsiduodančiais Philip Morris cigaretėmis. Kartą nugirdau, kaip grupelė jos dėmesio siekiančių apgailėtinai klausinėja Klaudiją: „Ko tu visąlaik viena?“, „Kodėl nesi kaip visi?“. Iš tikrųjų jie klausė: „Kodėl esi kitokia, ne kaip mes?“. Prikibo prie jos apsimestinai saldūs ir rėmė prie sienos tol, kol Klaudija atsikirto: „Ir taip sunku būti savim, ką ir kalbėt apie buvimą kitais.“

Meilė be atsako – puiki slėptuvė vienišai ir nedrąsiai paauglystei, ypač savęs vis dar ieškančiai, o aš anuomet apie save nežinojau praktiškai nieko ir viską, kuo ligi tol buvau, bandžiau nuslėpti bijodamas kitų pasmerkimo. Buvau atėjęs iš vaikystės, paženklintos kaimo oratoriumų ir futbolo rungtynių miesto pakraščiuose, kur treneriai grabalioja jaunus žaidėjus, o kunigas medine koja zakristijoje liepia trinti nugeibusią galūnę, kol ištuštėjusioj bažnyčioj didžiausi patrakėliai spardo kamuolį, nusitaikę į altorių vietoj vartų.

Tėvai, regis, nesuko sau galvos dėl mano kojas numargindavusių raudonų žymių, jiems nerūpėjo, meldžiuosi ar nusidedu, net ir tada, kai parsirasdavau iš lauko aplipęs žemėmis, pažemintas ir dvokiantis trąšomis.

Mokslo metai buvo tik pasibaigę, vasara vėrėsi neaprėpiamais aguonų ir kviečių toliais. Pargrįžęs radau namus tuščius. Pasinėriau į tylą, paskui į prieblandą, vakarop nujuodinusią kambarius, ir suėmė ilgesys. Užkandau duonos, pamirkęs riekę į vandenį, su druska ir pomidorais – įprasta vakarienė, kai motina budi ligoninėje, o tėvas išsidangina nežinia kur įtartinais reikalais. Prisnūdau ant sofos. Ryte namai ir vėl pasitiko nebylūs, jokių sumaišties garsų, įprastai pažadindavusių motinai grįžus iš ligoninės ar tėvui prisileidus kriauklę prieš skutantis, persimetant žodeliu su savo paties atvaizdu veidrodyje. Tuštuma. Užmiegotom akim ir išdžiūvusia gerkle ėmiau klaidžioti po namus apspangęs, kol ant formikos stalviršio – tėvo partempto iš kažkurio technikos instituto ir paversto mano rašomuoju stalu – išvydau baltą voką. „Mano juodajai vynuogei“. Nusmelkė nuojauta – raštelį motina buvo parašiusi ne tiek man, kiek sau.

Man reikėjo bėgti, o tavęs nebuvo.

Apie tolesnes dienas viską paaiškinsiu.

Lauksiu tavęs ligoninėje.

Motina pavartojo būsimąjį laiką, ir tai manęs neguodė.

Į jos darbovietę užsukau pirmą kartą ir nosies šnerves akimirksniu užgulė į benziną panašus kvapas, pustuščiai ligoninės koridoriai aidėjo nuo kaukšinčių grindų, didžiuliai langai vėrėsi į slėnį, o palatose praviromis durimis sustingę šešėliai budėjo prie baltai apklostytų kūnų. Motina atėjo pasitempusi, su ligoninės uniforma ir permatomomis pėdkelnėmis, avėjo darbines šlepetes. Jos veidas švytėjo, akys žvilgėjo ir degė, šviesūs plaukai buvo suimti į kumštį ties viršugalviu. Apkabino stipriau nei įprastai ir ėmė glostyti man nugarą lyg energingai masažuodama ar perduodama slaptą signalą, tarsi būtume vienas kitą atpažinę tos pačios rūšies gyvūnai. Kvepėjo sekmadienio rytmečiu, suėmusi mane už rankos stumtelėjo į gydytojų kabinetą – jame mums niekas netrukdys. Eidama švilpiniavo Matia Bazar¹ vasaros šlagerį Vacanze romane. Motina buvo laiminga, o man sunkiai sekėsi suvaldyti erzulį – ir ko čia džiūgauti tokioj skylėj? Tada ji prikalbėjo begalę dalykų, maniškės smegenys juos paskubomis virškino ir šalino lauk, kol mane pasitikusi šypsena pamažėl išblėso ir virto rimta, aplinkybių diktuojama veido išraiška.

– Pabūsim atskirai, bet tik kurį laiką, mums abiem reikia daugiau erdvės. – O tada priėjo prie esmės: ji paliekanti mano tėvą. – Vėliau suprasi, – užbaigė.

Namo parsigavau išsunktas, sutelkęs visą dėmesį į guminių batų einant asfaltu išgaunamą garsą.

– Sugrįš, visos jos grįžta, – pareiškė mano pasipūtėlis gimdytojas, pamatęs mane tarpduryje sunkiai tramdantį ašaras ir riksmą.

Mūsiškių dienų rutina pakito, tėvas parnešdavo namo senelės suruoštą ir šiltu audiniu apgaubtą pastos lėkštę arba pats pašildydavo greitai paruošiamą sriubą, kaskart ją prisvilindamas, dėl to plūsdavo keptuvę, viryklę ir visus pasaulio sriubų gamintojus. Prikepęs maistas visada buvo ne jo, o kažkieno kito kaltė, tačiau anuomet dar nemokėjau atpažinti besidangstančių atpirkimo ožiais ir nežinojau, kaip su jais elgtis. Po tariamo nuolankumo pelenais manyje liepsnojo tikras įsiūčio laužas ir visai ne todėl, kad tėvai išsiskyrė – pykau, nes nesupratau to anksčiau.

Vėliau laukė atotrūkio dienos. Stengiausi kuo rečiau rodytis namie, langų niekas nebepraverdavo, o virtuvėje kaupėsi stirtos neplautų indų. Mokytis traukdavau į biblioteką ar pas kurį bičiulį, tačiau netrukus klasiokai pradėjo manęs vengti – juk tamsiųjų vynuogių kekėje visad slypi pagedusi uoga: nesirgau už jokią futbolo komandą, nežaidžiau Street Fighter, jei kas stumteldavo, neatsakydavau tuo pačiu ir trainiojausi su kunigais. Į mane buvo žvelgiama įtariai, kaip į kitokį, gyvenau ties uždarumo ir atverties riba, nesiverždamas nei į šaunuolius, nei į nevykėlius.

Vieną dieną prie mokyklos vartų mane sustabdė Klaudijos klasiokė. Džada, nekart palikta kartoti kurso, į miniatiūrinę moterį panaši mergina nuleistais antakių galiukais ir lūpų kampučiais: „Laikykis nuo Klaudijos atokiau, ji negali tavęs pakęsti.“ Neatrodė, kad kalbėtų nuoširdžiai, tačiau užuot pasivijęs Klaudiją ir paklausęs jos pačios, tik dar stipriau užsisklendžiau. Kaitriomis rugsėjo ir vėjuotomis spalio popietėmis slampinėdavau po senamiestį, aprūkusį nuo kaminų, ar basčiausi žoliapjovių nužnaibytais apylinkių keliukais. Stebėdavau miestelį pro kelio dulksną ar dūmus, kuriuos leisdavo priešais kirpyklą būreliais įsitaisę pypkiuojantys senoliai. Mane kerėdavo barzdaskučio, mirkančio skutimosi šepetėlį iš kiaulės ar barsuko šerių, vaizdas. Kol skutimosi putos brinkdavo plakamos žiediniais judesiais, senoliai prisimerkdavo ir jų išbalintos lūpos prasiverdamos apnuogindavo rausvą gomurį. Jaunystėje jie turėjo atrodyti kaip mano oratoriumo bičiuliai – tvirti, prakaulūs ir nervingi, nugairinti saulės. Barzdaskutys mėgo kartoti, esą barsukas geriau už kuilį, medžioti jį reikia rudenį ir mirkyti šerius sename vyne. Veidrodyje matydavau ant veido lėtai želiančius gyvaplaukius, virš pečių ilgėjančius plaukus, priminiau jauną juodbruvį Kristų.

Dalyvavau Rožinio Marijos procesijoje², vilkėjau baltą abitą, rankose laikiau geležinį savo ūgio strypą su viršuje įtaisytu mediniu Kristumi. Tėvas Bastonė murmėjo maldą per megafoną, įsikibęs dviejų klapčiukų, velkančių kunigą it atliekų maišą, tuzinui nekantrių paauglių pašonėje mostaguojant smilkytuvais. Meldžiausi sugniaužęs nešamą kryžių, geležies šaltis smelkėsi man į delnus. Galiausiai vaikigaliai ėmė tampyti vienas kitam abitus ir pliektis smilkytuvais, varydami į neviltį tėvą Bastonę, kuris sunkiai ritosi grindiniu visų apleistas; tada jie išplėšė didįjį kryžių man iš rankų ir puolė gainiotis, taikydamiesi trinktelėti strypu vienas kitam per galvą. Suėmė juokas, norėjau melstis, galop tiesiog stebėjau šį jų maištą ir mąsčiau, kad niekas pasaulyje nebūtų toks laimingas kaip Kristus, regėdamas savuosius angelus susipešant, kad kuo greičiau užbaigtų procesijos prievolę ir vėl galėtų šėlioti.

Vis dėlto neprisijungiau prie kitų – ant miestelin vedančios įkalnės, tarp rūmų griuvėsių ir uoloje iškaltos bažnytėlės, išvydau ją.

Pastarosiomis savaitėmis tariausi pastebėjęs joje begalę pokyčių: ji nusirėžė plaukus trumpai ir ėmė vilkėti vyriškais drabužiais – baltais marškiniais ir ryšėti juodą kaklaraištį. Tądien buvo užsimaukšlinusi vilnonę skrybėlę ir ryšėjo mėlyną kaklaraištį su raudonais taškeliais, nutaisiusi kaip niekad rūškaną miną. Žvelgiant iš apačios, kol kilau vis dar įsispraudęs į savąjį abitą, pasivaideno, kad laukia kaip tik manęs. Ją kabino visi paskutinių klasių vaikinai, nes buvo aukštaūgė ir šviesiaodė, o tas raudonų plaukų verpetas, sakytum, išdavė liepsnojančias mintis. Tačiau mėgau pirmiausia prakaulią jos nosį ir plačią burną.

– Labas, Frančeskai.

Jos balsas išbudino virpulį, koks aplanko prieš odai pašiurpstant. Tas kelias trumputėles akimirkas tarp jos pasisveikinimo ir mano atsako patikėjau įvykus stebuklą, juk mano rankos tebebuvo įraudusios nuo kryžiaus: ji bus įminusi manąją meilę ir bežodę tų mėnesių išpažintį.

– Klaudija, – nedrąsiai ištariau. Burnai prisipildžius jos vardo, pajutau visiškai naują malonumą.

– Mums reikia pasikalbėt.

– Spėju, tikrai reikia. – „Tu rimtai manęs nekenti?“, būčiau jos paklausęs netrukus.

Bet Klaudija mane aplenkė.

– Kaip tavo motinos papai?

– Apie ką tu...

– Puikiai supranti, sakyk, ar gražūs tavo motinos papai.

Aptemo akyse.

– Nenori atsakyt?

– Nežinau. – Tas „nežinau“ kainavo man beprotiškų pastangų, kažkuria savo dalimi pajutau, kad nuviliu ją.

Tačiau prieš tardydama ji buvo numačiusi, kad galiu taip pasielgti, tad vėl griebėsi išankstinio scenarijaus braudamasi link pačios tiesos šerdies, kurios nesistengiau suprasti.

– Tai kaip tada laikosi tavo tėvas? – Ji nusiėmė skrybėlę ir papurtė plaukus.

– Kam klausi?

– Nes mano motina laikosi sumautai.

Staiga prieš akis ėmė dėliotis naujas paveikslas: išvydau savo tėvus jame vaizduojamus visai kitaip nei iki tol. Kūnas, geismai, žmogiškumas. Klaudiją irgi išvydau kitokią: ji buvo kažkieno vaikas, visai kaip ir aš, supratau ničnieko nežinąs apie jos tėvus.

– Velenai, žinai, kas mano tėvas? – Išgirdęs tariant savo pavardę, panirau į dar oresnę tylą.

– Ne.

– Mano tėvas – chirurgas ligoninėje, kurioje dirba tavo motina, ir dabar jie išmauna gyventi kartu.

Paslapčių šeimose nebūna, būna tik skausmingi sandoriai, kartais niekšiški, kartais neišvengiami – tai, kas „garsiai neįvardijama“. Ir tuose nutylėjimuose glūdi esminės tiesos, nuopuoliai, gėrio ir blogio kova, bet kokių santykių ir traumų užuomazgos. Bėgant laikui suprasiu, kad Klaudija tą akimirką dalijosi su manimi tuo, kas priminė laimingą loterijos bilietą. Nutylėjimas vėrėsi mums priešais akis, išstatytas mūsų nekaltybei. Likau taip smarkiai sukrėstas, kad Klaudijos veido išraiška persimainė į nustėrusią: nervingas pyktis, su kuriuo ji ką tik išrėkė bendrą mūsų šeimų paslaptį, virto netikėtu rūpesčiu.

– Velenai, tau viskas gerai?

– Jo! – šūktelėjau sumeluodamas ir ji kaipmat suprato.

– Tu ką, nežinojai?

– Nieko nežinojau, – išlemenau, o akys pačios patvino prieš mano valią.

– Tada gerai padariau.

„Ne, tu blogai padarei, – pamaniau. – Dabar mudu tapsim lyg įbrolis su įsesere, o aš taip troškau būti kartu, norėjau mylėti tave.“

Klaudija prikando lūpas, giliai įkvėpė, o iškvepiant jos plaukai tarsi sutvisko šviesos aureole, agato ir karneolio blykstėmis nubrėždami liniją, kuri mus atskyrė ir kartu sujungė.

– Ar palydėsi mane namo? Pasikalbėtume.

Miestelį košė kiaurai nemalonus vėjas, įkyriai cypavo kelio ženklai. Mudu slinkome gatvėmis, jos mirgėjo nuo žmonių, apleidusių dėl peštynių nutrauktą procesiją. Visi praeiviai spoksojo į mus: į merginą, persirengusią vyriškiu, ir į vaikiną ilgu, asfaltą siekiančiu abitu.

– Ei, jaunime, karnavalas baigėsi! – šūktelėjo kažkuris tipas. Aplinkiniai paskersakiavo į mus.

– Nepraslysim nepastebėti, – pasakiau.

– Negi tau rūpi, Velenai?

– Nerūpi.

– O vis dėlto rūpi.

– Netiesa.

– O tu tikrai tiki? – netikėtai paklausė.

– Ką?

– Ar tiki Dievą?

– Tikiu, – atsakiau kiek per spigiai. Norėjau, kad nuskambėtų išdidžiai, tačiau išspaudžiau keistą cyptelėjimą.

– Ir tiki visais tais dalykais: procesija, mišiomis?

– Nematai, kaip aš apsirengęs?

– Išvaizda klaidina.

– O tu apsirengusi kaip vyras, gal tu vyras? – Bakstelėjau pirštu į jos mėlyną raudonai nutaškytą kaklaraištį, surištą į mazgą po kaklu.

– Čia mano tėvo. – Ji kiek atpalaidavo kaklaraiščio mazgą ir ėmė pasakoti, kaip tėvo dėka išmokusi vertinti mangas, roko muziką ir Fabricijų De Andrė³, o tada išbėrė trumpą ginamąją kalbą, kurios intensyvų toną įsiminiau.

– Aš taip pat myliu savo motiną, bet nesirengiu kaip moteris, – paprieštaravau.

– O gaila, puikiai atrodytum.

Dabar Klaudija šypsojosi, ji šypsojosi man.

Apsimečiau nesupratęs.

Ėjom tylėdami, tyčia ilgindami atkarpą, beveik pasiekėme senąjį žiedinį kelią, tolumoje išniro alyvmedžių giraitės, vynuogynai ir truliai⁴.

Kai tau penkiolika ar šešiolika, antipatija – tokia pat aukšta ir neįveikiama siena kaip ir neapykanta.

– O juk ėjau duoti tau į kaulus, – prisipažino Klaudija.

– Kodėl nedavei?

– Nes kalbantis supratau, kad mums verčiau tapti sąjungininkais. – Ir įsmeigusi savo liepsnojančias akis į manąsias pridūrė: – Turim išsipasakoti viską.

Žengdamas išklojau jai savo gyvenimą. Pasakiau, kad mano tėvai susipažino filmuojant Žaidynes be sienų Martina Frankoje, kad salėje treniruočių metu jiedu užlipo ant tos pačios karties, tada ir įsimylėjo.

– Iš kur žinai?

– Nežinau, man patinka įsivaizduoti, kad viskas nutiko kaip tik taip, – iškart išsidaviau. Tiesą sakant, nelabai ką turėjau ir pasakoti.

Kai priėjome Klaudijos namus, pastebėjau, kad jos akys nebežvilga – Klaudijos veidu slinko niūrus šešėlis. Jai dairantis į langą, atsiveriantį į vidinį kiemą, jaučiausi nesmagiai. Tada ji ištarė, beveik abejingai:

– Greičiausiai motina namie, tu verčiau eik.

Staiga laukujės durys prasivėrė, tarsi Klaudijos motina būtų mus sekusi. Nežymiu galvos linktelėjimu ji parodė dukrai gerai nusivalyti batus į kilimėlį, paskui durys akimirksniu užsivėrė Klaudijai už nugaros. Anapus lango išvydau Etos, Klaudijos motinos, siluetą, palinkusį mano pusėn, kol vis dar stovėjau spoksodamas be žado.

Likęs vienas galiausiai suvokiau tiesą: mano motina išėjo iš namų, kaip kad milijonai tėvų išeina visame pasaulyje, pagaliau atradę tą tikrąjį jiems skirtą žmogų, pragyvenę santuokoje su netikruoju. Ir aš buvau ano, netikrojo, sūnus.

---

¹ Popmuzikos grupė iš Genujos, išgarsėjusi 8 ir 9 deš.; dainoje „Romietiškos atostogos“ aidi nostalgiški Federico Fellinio la dolce vita atgarsiai.

² Spalio 7 d. minima Rožinio Mergelės Marijos (dar kitaip – Pergalės Mergelės) šventė, įtvirtinta 1571 m. po Lepanto mūšio, kurio metu Šventoji lyga sutriuškimo turkų kariuomenę ir sustabdė Osmanų imperijos ekspansiją į Europos žemyną. Pietų Italijoje tai vis dar viena svarbiausių religinių švenčių.

³ Fabrizio De André (1940–1999) – garsus italų bardas, sukūręs dainų apie partizanus, Genujos benamius, transvestitus ir prostitutes.

⁴ It. trulli – tradiciniai kaimo statiniai Apulijos regione – balti nameliai kūgio formos stogais; jie įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Užaugino dėdė

Lenkijoje Džozefas Konradas (1857–1923) žinomas kaip Jozef Teodor Konrad Korzeniowski. Nors jis gimė dabartinės Ukrainos teritorijos Berdičevo kaime, bet ukrainiečiai jo nelaiko tiek savu, kiek lenkai.

Esmė ta, kad būsimojo pasaulinio lygio marinisto tėvas buvo labiau lenkas nei ukrainietis. Jis nukentėjo ir nuo carinės Rusijos valdžios. Rašytojas ir vertėjas aktyviai rėmė sukilėlius. 1863 m. per sausio sukilimą tėvas Apolonijus Korzeniowskis buvo suimtas. Dėl to šeima buvo ištremta į Sibirą. Vieninteliam sūnui Džozefui tuomet buvo vos šešeri.

Iš Sibiro su vaiku grįžo vien tėvas. Motina Ewy Bobrowska-Korzeniowska 1865 m. mirė tremtyje dėl tuberkuliozės. Netrukus, jau grįžus į Lenkiją ir apsigyvenus Krokuvoje, 1869 m. iš šio pasaulio pasitraukė ir tėvas A. Korzeniowskis.

Būsimąjį marinistą priglaudė ir užaugino dėdė, mamos brolis Tadeušas Bobrowskis. Jis taip pat buvo rašytojas. Labiausiai išgarsėjo dviejų tomų apysaka „Mano gyvenimo dienoraštis“ (lenkiškai „Pamiętnik mojego zycia“).

Lieka savotiška paslaptimi, kas jaunuolį privertė susidomėti jūra. Faktas yra tas, kad 17-metis 1874 m. išvyko į Prancūziją, pakliuvo į Marselio uostą, iš kur prekybiniu laivu išplaukė į Karibų salas. Prancūziją greičiausiai pasirinko todėl, kad laisvai kalbėjo prancūziškai. Dėdė buvo turtingas, laikėsi meto diduomenės tradicijos namuose kalbėti prancūziškai.

Neįtikėtina: Džozefas Konradas rašė anglų kalba, bet kalbėjo su dideliu akcentu, todėl ne visi britai jį netgi ir suprasdavo. / „Gdanskstrefa.com“ nuotr.

Prancūzijoje jis susidūrė su didžiule problema. Prancūzai jo nepripažino, nes pagal dokumentus buvo Rusijos pilietis. Norėdamas pakeisti pilietybę, jis privalėjo grįžti į gimtąjį Berdičevo kaimą ir gauti Rusijos carinės valdžios sutikimą. Dėdė T. Bobrowskis patarė to nedaryti, nes grįžęs galėjo būti rekrutuotas į carinės Rusijos kariuomenę, nes tuo metu vyko Rusijos ir Turkijos karas.

Dėdei patarus jis 1878 m. išvyko į Angliją. 1880 m. išlaikė egzaminus Anglijos laivyne ir tapo laivų karininku. Įsidarbino į prekybos laivyną, kur su laivais aplankė Indoneziją, Filipinus, Kiniją. Kelionės jūromis ir vandenynais jam padarė didžiulį įspūdį. Vėliau jos atgulė į jo marinistines knygas.

Persekiojo depresija

1886 m. Džozefas Konradas gavo Anglijos pilietybę. Jau 1888 m. jis paskirtas barko „Otago“ kapitonu.

Nedaug trūko, kad pasaulis būtų neišvydęs originalaus marinisto kūrinių. 1890 m. kelionės į Kongą metu jis sunkiai susirgo maliarija ir dizenterija, turėjo grįžti į Angliją. Su jūra jam teko atsisveikinti. Po to, kai paliko jūrą, jam išsivystė depresija, persekiojusi jį visą gyvenimą.

Nebegalėdamas ištrūkti į jūrą, Džozefas Konradas ėmėsi plunksnos. Galėjo lemti ir tai, kad 1891–1893 m. Džozefas Konradas kurį laiką plaukiojo keleiviniuose upiniuose laivuose kapitono padėjėju. Čia jis susipažino su britų rašytoju Džonu Galsworthy. Pažintis virto draugyste. 1894 m. baigęs jūrininko karjerą Džozefas Konradas atsidėjo vien kūrybai.

1894 m. pasirodęs romanas „Almajerio kvailystė“ (angliškai  „Almayer’s Folly“) 37-erių metų rašytojui sėkmės neatnešė.

Neatnešė jos ir vėlesni apsakymai ir romanai. Gilūs psichologiniai kūriniai, kuriuose dominavo svetimose šalyse atsidūrę jūrininkai, vyrai netraukė skaitytojų.

Verta prisiminti, kad Džozefas Konradas visus kūrinius rašė anglų kalba, nors ji jam nebuvo gimtoji. Šios kalbos jis išmoko būdamas 13 metų ir skatinamas dėdės.

Sėkmė Džozefą Konradą aplankė 1913 m., kai jam jau buvo 56-eri. Tai buvo knyga „Atsitiktinumas“ (angliškai „Chance“). Po to pasipylė romanai „Taifūnas“ (anliškai  „Typhoon“), „Slaptasis agentas“ (angliškai „The Secret Agent“), apysaka „Tamsos širdis“ (angliškai „Heart of Darkness“), kurie išgarsino autorių ne tik Anglijoje, bet ir kitose šalyse. Pagal jo knygas jau 20 a. pirmoje pusėje imti kurti filmai – Holivudo režisieriaus Alfredo Hičkoko „Sabotažas“ (1936 m.), Frencio Fordo Kopolos „Šių dienų apokalipsė“ (1979 m.). Šie ir kiti filmai, pastatyti pagal Džozefo Konrado kūrinius, sujudino pasaulį.

Net du Džozefo Konrado Korzeniowskio kūriniai įtraukti į 100 geriausių pasaulio literatūrinių kūrinių sąrašą.

Ypač gerbiamas Lenkijoje

Daugelio filmų ir jo kūrinių interpretacijų Džozefas Konradas jau nepamatė. Šiemet pasaulis pažymėjo liūdną datą, 100-metį be vieno garsiausio pasaulio marinistų.

Džozefas Konradas Korzenowskis mirė 1923 m. rugpjūčio 3 d. Anglijos Osvaldso miestelyje. Įdomiausia, kad nors jis laikomas Anglijos rašytoju, šioje šalyje nėra tiek gerbiamas, kiek Lenkijoje.

Gdynėje, prie vieno iš molų yra pastatytas didžiulis paminklas, kuris pasauliui primena, kad garsus rašytojas marinistas pagal kilmę buvo lenkas. Lenkijos mokyklose Džozefo Konrado Korzenowskio kūriniai „Lordas Džimas“, „Tamsos širdis“, „Nostromas“ įtraukti į privalomąją mokymo programą. Gdanske veikia viešoji Džozefo Konrado Korzenowskio vardu pavadinta biblioteka.

Džozefo Konrado kūrinius „Lordas Džimas“ ir „Tamsos širdis“ „Newsweek“ 2009 m. įtraukė į 100 geriausių pasaulio literatūrinių kūrinių sąrašą. Šie kūriniai išversti ir į lietuvių kalbą.

Angliškai rašiusio Džozefo Konrado įtaka yra neįkainojama anglakalbėje literatūroje. Jis padarė įtaką daugeliui, ypač JAV rašytojų. Laikomasi nuostatos, kad egzistavo vadinamas Konrado literatūrinis stilius, ypatingas rašytojo požiūris į faktų dėstymą, personažų psichologiją ir pasakojimo metodus.

Džozefo Konrado stilius sužavėjo ir turėjo įtakos formuojantis pasaulinio garso JAV rašytojams kaip Francis Skotas Ficdžeraldas (1896–1940), Viljamas Folkneris (1897–1962), Viljamas Siuardas Barouzas (1914–1997), Solas Belou (1915–2005), Filipas Rotas (1933–2018), Joan Didion (1934–2021), Tomas Pinčonas (gim. 1937 m.).

„Sonetariumo“ autoriaus charakteristikoje išskirtume lyrizmą, jausmingumą, kurie koreliuoja su logos. Sonetuose atsiveria kitoks rašytojas, taip pat įdomus ir intriguojantis. Visų pirma, maištaujančia dvasia. Ar realiame gyvenime T. Žvirinskis yra maištaujanti persona, galime tik spėlioti. Kūryboje, manytume, – taip.

Akivaizdžiu maišto ženklu laikytume knygos viršelio iliustracijas, sukurtas dizainerio-maketuotojo Roko Gelažiaus, su kuriomis autorius, be abejo, sutiko. Interpretuotas Leonardo da Vinci „Vitruvijaus žmogus“ tampa atskaitos tašku bandant aprėpti knygos turinį, įžvelgti jo savitumą ir suprasti vaizdinius. L. da Vinci „anatominis eskizas „Vitruvijaus žmogus“ (1490 m.), kuriame nustatytos žmogaus kūno idealios proporcijos“ (1), paremtas senovės Romos rašytojo, architekto, inžinieriaus Vitruvijaus (Marcus Vitruvius Pollio) proporcijų teorija (2). Eskizas simbolizuoja dieviškąją žmogaus kūno proporciją, atitinkančią visatos simetriją.

Tobulas žmogus tobulame kosmose (arba visatoje) judėdamas dieviškuoju apskritimu suformuoja dvasinį pasaulį – „kūrybinę dvasią, kuri pakylėja žmones virš fizinio pasaulio, arba kvadrato“. (3) Tobulų proporcijų žmogus yra centre (axis mundi) tobulos visatos, kuri, pagal Heinrichą Kornelijų Agripą iš Netesheimo (Agrippa von Nettesheim), „sukurta pagal žmogaus modelį ir turi sielą“. (4) Agripos pentagramoje žmogaus mikrokosmosas ir visatos makrokosmosas sudaro vienį. T. Žvirinskis „Vitruvijaus žmogaus“ harmoniją leidžia perorganizuoti, įvesdamas dvi figūras – tamsiaplaukę ir šviesiaplaukę moteris.

Žmogus, kuris stovi apskritimo centre, ir visata pagal daoizmo kosmologijos teoriją sudaryti iš vienas kitą „papildančių in (moteriškojo) ir jang (vyriškojo) polių“. (5) In yra tamsusis, jang – šviesusis pradai. Ar tokia interpretacija turi racijos? Manytume, kad taip, nes sonetų homo poeticus sąmonės fenomenologiškai atkurti patirti arba patiriami dalykai suponuoja vaizdinius, kuriuose ryški in ir jang sąveika.

Poetinis meninis regimasis ir neregimasis pasaulis nėra vien juodas arba baltas. Išlaikoma pusiausvyra tarp gėrio ir blogio, jausmų ir proto: „Dienos šviesoj pražūva mintys tamsios, / Trumpi šešėliai slepias pakraščiuos. (...) Ne vienas, vingiuose tamsiuos paklydęs, / Šviesoj suranda kelią į namus. / Tereikia peržengt blogio tamsią ribą.“ (Sonetas dienai, p. 28). Homo poeticus išlaiko vidinę harmoniją keliaudamas tarp šviesos ir tamsos, tarp dienos ir nakties, tarp gyvenimo ir mirties, turi moralinį, dvasinį stuburą: „Liūdėt ir skųstis – sarmata!“ (Karantino Velykos, p. 33).

Poetinis meninis regimasis ir neregimasis pasaulis nėra vien juodas arba baltas. Išlaikoma pusiausvyra tarp gėrio ir blogio, jausmų ir proto.

Būtis permąstoma išmintingai, individualumui kurti atsirenkama tik tai, kas svarbu ir taiklu, asmeniška, nepasiduodama rezignacijai. Eilėraščių žmogus drąsiai konstatuoja: „Užtrauks pranašai netikri dainą naują, / Kad klystu – ne taip gyvenu! / Dainuokit! Savaip aš nuskęst pasiryžęs.“ (Tvano nuojauta, p. 45). Esminio persikeitimo nėra, tik savirekonstrukcija, savęs pasitikrinimas ir sutvirtinimas, įsitvirtinimas pasaulio namuose. Galbūt sąmoningai ar nesąmoningai siekiama atsikratyti kaltės jausmo, nuolatinio palydovo nuo tada, kai žmogus buvo sukurtas, nes „Gyvenimas – pavykęs Dievo pokštas“. (Per pandemiją po tiltu, p. 21). Panirimas į atminties archyvus ir jų revizija – brandaus žilstelėjusio vyro veiksmas, prilygintinas iniciacijai į suaugusiųjų pasaulį: „Apsidairau, tariu sudiev! Ir lai / Likimas veda į tamsiausią girią, / Nes štai ir vėl berniukas tampa vyru.“ (P. Baublio g. 2A, p. 10).

Prieš rūšiuojant patirtis ir suteikiant joms vertes prisiimama atsakomybė, o tai brandos ženklas. Kelias nuo vaikystės Anykščių iki Vilniaus žymimas emocijų protrūkiais ir šaltu, ironišku protu, tai rodo, kad homo poeticus – žmogus, „vyriškas ir moteriškas, jis nėra vien vyras arba vien moteris. Apie savo sielą vargiai pasakysi, kokios ji lyties“. (6) In ir jang jėgos veikia viename ir tame pačiame žmoguje, visatoje, tai viena iš pasaulio vitališkumo prielaidų. Būtent tokį vaizdinį suponuoja T. Žvirinskio „Vitruvijus“, nors jis pats moterų atsiradimą aiškina kaip reprezentuojantį matematikos, filosofijos ir poezijos derinį. Ši dermė veikiau esti itališkųjų sonetų kompozicijoje.

Homo poeticus pasaulis keičiasi keliaujant horizontalia ir vertikalia ašimis. Einama nuo vieno geografinio objekto prie kito, vartant vaikystės – jaunystės – suaugusiojo prisiminimų vaizdinius, padedančius susivokti čia ir dabar slėpinyje: „Vieta čia – toji, bet laikai ne tie“ (Vingrių g. 25, p. 8). Eilėraščių žmogui rūpi nustatyti čiabūties prasmės horizontą, kelio koordinates ir kryptį. In ir jang lemia jo egzistenciją, socialinius santykius, buitį ir jį patį. Vertikalioji ašis jungia būtį su nebūtimi: „Vargonais pelenų mirtis užgros, / O pavėluotai praregėję – // Išnykstančioj esybėj beplaukią / Išleis didžiausią savo turtą: / Dvi dešimtis ir vieną gramą...“ (7) (Išnykstantis, p. 47). Mirties šešėlis nebaugina, baugus, reikėtų suprasti, gyvenimas be meilės: „Kur kas baisiau yra, kai rex sin regina (aut.: Karalius be karalienės) / Ir kad karalius jos jau niekad nematys“. (Vidurnaktis, p. 46). Lėtas nemylėtų širdžių plaukimas į pražūtį kelia nerimą, o apgręžus mintį išeitų, kad nemylintis ir nemylimas žmogus prilygsta šešėliui.

Eilėraščių kalbantysis – mylintis: „Ar meile nusivylęs tu esi?“ – / Undinė klausė žilo vyro. / „Ne, nemanau, nors daug patyriau, / Žinoki: man nemeilė atgrasi.“ (Memento mori, p. 39). Suvirpus silpnajam, moteriškajam pradui (Undinė, gelmė), kurį simbolizuoja vandenys ir kurių rinkinyje yra daug (upės, upeliai, ežeras, lietus), tuoj pat šviesėja vyro mintys: „O kas – būtis? Akimirka! Išties / Jinai pasaulį šitą valdo... / Mirtingas? Bet laimingas – prisimink!“ (p. 39). Faustiškoji akimirka įgauna laimės vertę. Meilės sentimentams homo poeticus nepasiduoda, sentimentalus kalbėjimas jam nebūdingas, veikiau juntama paslėpta ironija, žaidybiškumas, loginiai apibendrinantys akcentai, paradoksai.

Vienas iš paradoksų ir autoriaus maišto ženklų yra vainiko skyrius „Pavainikiai“ – madrigalus keičiantys dvieiliai. Pirmasis dvieilis ypač iškalbingas: ironiškai paneigiantis visus meilės potyrius ir dramas, pateikiantis išgyvenimus kaip vaidybą. Tikrovė kur kas proziškesnė, jokios dvasios, dvasinio polėkio ir kančių, tik išskaičiavimas: „Finita la comedia, finita! / Jau laikas susirasti mergą kitą.“ (Priešybių vienybės pavainikis, p. 62).

Homo poeticus racionaliai mąsto jau keturioliktame sonete: širdies reikalai permainingi kaip kad oras, todėl nieko verti, atsižvelgti į juos – tik laiko švaistymas, pirmenybė teikiama blaiviam protui. Sąmoningai pailginamos trieilių pirmosios eilutės, akcentuojant pragmatišką išskaičiavimą. Būtis pareikalauja daug, į veidą vis alsuoja neapykanta, todėl neverta jaustis kaltam, „Jei sau iš šio gyvenimo paimsiu šiek tiek, ką ėmė iš manęs be saiko, / Kas netingėjo, ir tik vieną mirksnį / Aš dar tikėsiu, kad vien meilė laiko // Galaktikos pašėlusį suktuką, šviesomatos kitimą, Dievo pirštą / Virš šio pasaulio pabaigos mygtuko, / Ir kad dėl meilės vis dar nenumirštu“. (XIV, p. 62).

Meilė ambivalentiška – kurianti ir griaunanti – priklauso Dievui, visatos kūrėjui. „Neries (Vilniaus) sonetų pavainikis“ taip pat baigiasi paradoksu: meilė Vilniui, jo kraštovaizdžiui, didingai dvasiai, mylimajai Neriai kvestionuojama, pirmenybę suteikiant Kaunui: „Tad ko į galvą, mielas Vilniau, braunas / Mintis, kad man mielesnis miestas Kaunas?!“ (XV, p. 78). Homo poeticus, ko gero, apskritai linkęs tikėti meilės reliatyvumu, netvarumu, o patys sonetai nepersunkti meilės dvasia, nedūsaujama ir nesigilinama į meilės peripetijas, tiesiog apdainuojama gamta, miestas, moteris, aišku, su meile, nes kuriantį nemylintį žmogų sunku ir įsivaizduoti. Pati kūryba – meilė.

„Sonetariumas“ yra homo poeticus namai, būtis. Čia axis mundi ir homo novus Vitruvijus su jame, jo pasaulyje ir visatoje esančiais in ir jang poliais, sąveikaujančiais tarpusavyje ir veikiančiais kasdieniame gyvenime.

Steigiamas pasaulis tobulas, kaip kad tobulas kosmosas ir tobulas jo centre stovintis šešėliuotas žmogus. Veiksmas vyksta kaip scenoje, ekrane, orbitoje, vaizdiniai keičia vaizdinius. Homo poeticus ir demiurgas, ir subjektas, kuriantis žmogus, jausmingas ir racionalus, išmintingas ir klystantis, einantis nueitu gyvenimo keliu ir bandantis įžvelgti gyvenimo perspektyvą.