Jaunuolių kasdienybė kunigų seminarijoje: dieną pradeda ir pabaigia su malda. Tiesa, šiuo metu Lietuvoje norinčių tapti kunigais – itin mažai. 

Drastiškai mažėja

„Šiuo metu mes turime tik keturis seminaristus, buvo penki, bet vienas pasitraukė“, – teigė Kauno kunigų seminarijos rektorius Liutauras Vilėniškis.

Kadaise kunigo profesija laikyta elitine ir itin geidžiama. Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas tikino, kad atgimimo metais Kauno kunigų seminarija turėjo 200 seminaristų. Iš triženklių skaičių liko vos kelios dešimtys. 

„Telšiuose, Vilniuje ir Kaune iš viso studijuoja 25 seminaristai. Vienas kitas – akademinėse atostogose“, – sakė Telšių vyskupas J. E. Algirdas Jurevičius.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše: 

Švietimo, mokslo ir sporto ministerija pateikė tikslesnius skaičius. Iš viso seminaristų – apie 30. Dėl tokio kiekio Telšiuose likęs tik vienerių metų parengiamasis kursas. Visos studijos trunka septynerius metus.

„Studentų skaičius kunigų seminarijose palaipsniui mažėja, dėl to buvo priimtas vyskupų konferencijos sprendimas, kuriuo siekta optimizuoti studijas Vilniuje ir Kaune“, – švietimo viceministras Justas Nugaras.

Kas atsitiko, kad jaunuoliai seminariją aplenkia? Galbūt pasitikėjimą ir bažnyčios reputaciją menkina kunigų viešai taršomos nuodėmės, susijusios ir su sukčiavimu, ir su pornografija bei pedofilija? Kauno kunigų seminarijos rektorius L. Vilėniškis teigia nemanantis, kad tai – skatinantis dalykas.

„Aš nemanau, kad tai skatinantis dalykas, be abejo, skausmingas ir visiems bažnyčios nariams keliantis susirūpinimą“, – sakė L. Vilėniškis.

Kiek kainuoja studijos?

„Suma mėnesiui – apie 5 tūkst. eurų. Į šią sumą įeina: visas išlaikymas, studijos, gyvenimas. Aišku, kuo mažiau studentų, tuo brangesnis išlaikymas. Iš viso – 9 mėnesių studijų kursas nuo rugsėjo iki birželio“, – atviravo L. Vilėniškis.

Apie 45 tūkst. eurų metams. Kaina per metus – neįtikėtina. Ar tokią sumą moka pats seminaristas? Rektorius atsako, kad pirmiausia našta tenka arkivyskupijai.

„Sutartais sekmadieniais būna skelbiamos rinkliavos. Tada visos parapijos turi tam tikrą mokestį seminarijos išlaikymui“, – teigė K. Kėvalas.

Tiesa, kaina skiriasi. Telšiuose ji perpus mažesnė, bet paaiškinama, kad kasmet kaina gali keistis. Tačiau nesikeičia tai, kiek pastaruosius kelerius metus  kunigų parengimui skiria valstybė. Tai antroji studijų finansavimo dedamoji.

„Lietuva yra sutarusi su Šventuoju sostu dėl šitų studijų finansavimo. Per metus visoms kunigų seminarijoms skiriama apie 270 tūkst. eurų“, – sakė J. Nugaras.

Dėl finansavimo Kauno seminarijos rektorius nesiskundžia. Tiesa, Vilniaus seminarija, išgirdusi klausimus apie finansus, užsitvėrė tyla.

„Jeigu neturėtume finansų, seminarijų išlaikymas gultų ant tikinčiųjų pečių. Seminaristams gyvenimas ir sąlygos čia – nuostabios“, – aiškino L. Vilėniškis.

Patiems seminaristams lieka trečioji dalis. Susimokėti tenka simboliškai.

„Vadinamas našlės skatikas – vienas euras į dieną“, – sakė L. Vilėniškis.

„30 eurų. Toks simbolinis mokestis per mėnesį“, – antrino K. Kėvalas.

30 eurų. Toks simbolinis mokestis per mėnesį

J. Nugaras teigė, kad kone trečdalis milijono skiriamų valstybės pinigų, palyginus su kitų studijų finansavimu, – neženkli suma.

„Tai yra neženkli suma, kadangi papildomai neskiriami studentų krepšeliai“, – sakė J. Nugaras.

Ne tik seminarijose

Be seminarijų, teologiją ar religiją galima studijuoti universitetuose, tačiau ir čia jaunimas nesiveržia.

„Tai yra tikėjimą atradę žmonės, kurie nori dalintis šia žinia. Teologijos studijos yra klasikinės, dažniausiai rengiami bažnyčios darbuotojai, katechetai. Tai tokios gilios Vakarų civilizacijos studijos“, – pasakojo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Katalikų teologijos fakulteto dekanas Benas Ulevičius.

Teologijos bakalauro studijos trunka penkerius metus. Vilniaus universitete (VU) galima studijuoti tik magistrantūroje.

„Tai nėra tradicinės, konfesiniu pagrindu paremtos studijos.  Tai – akademinės studijos. Paskutiniu metu susidomėjimas religijomis – šiek tiek kritęs. Galbūt dėl to, kad religijos vaidmuo pasaulyje ganėtinai neaiškus“, – atviravo VU Filosofijos instituto direktorius Mintautas Gutauskas.

VU Religijos studijų programos docentė Danutė Bacevičiūtė teigė, kad studentų yra nedaug – skaičius svyruoja tarp penkių septynių.

Egzistuoja glaudus ryšys tarp represyvių hegemoninių patriarchato ir homofobijos struktūrų, daugelis religijų riboja moterų seksualumą, smerkia biseksualumą ir homoseksualumą. Vis dėlto klausimas, kiek religijos vis dar daro įtaką seksualumo sampratai ir praktikoms šiuolaikinėje visuomenėje, išlieka.

Kasmet sudaromo Europos vaivorykštės žemėlapio ir indekso duomenimis, LGBTIQ+ asmenų padėtis skiriasi net ir tokiose valstybėse, kurių visuomenes sudaro katalikiškoji dauguma. Pavyzdžiui, 2023 m. Europos vaivorykštės indekso duomenimis, geriausia LGBTIQ+ asmenų padėtis katalikiškos daugumos valstybėse yra Maltoje (89 proc.), Ispanijoje (74 proc.) ir Airijoje (54 proc.). Šie minėto indekso duomenys minėtas valstybes LGBTIQ+ asmenų padėties atžvilgiu priartina prie Šiaurės valstybių, kurios dažnai apibūdinamos kaip protestantiškos, ir taip pat neleidžia atlikti platesnių apibendrinimų, ar ir kiek vienai ar kitai religinei tradicijai save priskirianti visuomenės dauguma lemia pažeidžiamų socialinių grupių padėtį. Europos padalijimas į Šiaurės ir Pietų ieškant paaiškinimo dėl LGBTIQ+ asmenų padėties skirtumų taip pat nedaug ką keičia, nors Italija ir kitos Pietų Europos valstybės nepasižymi gera minėtų asmenų padėtimi.

JAV Pew tyrimų centro duomenimis, europiečių požiūrio į tos pačios lyties partnerystes ar santuokas klausimu Europą galima dalyti į Vakarus ir Rytus, kai Rytams priskiriamos Rytų ir Vidurio Europos valstybės, išsivadavusios iš komunistinio jungo, pasižyminčios gana aukštais visuomenės nepritarimo šiems klausimams skaičiais. Rytų ir Vidurio Europos valstybės pasižymi ir kitu šiam klausimui svarbiu aspektu, nes jose itin dažnai susiejamas nacionalinis ir religinis tapatumas, gyventojai save priskiria vyraujančiai religinei organizacijai, tačiau religingumu nepasižymi – neišmano tikėjimo tiesų, nepraktikuoja tikėjimo individualiai ir su bendruomene. Be to, daugelis šių Europos valstybių – tautos kūrimo proceso, kuriame svarbų vaidmenį vaidino ir nacionalinės, dažniausiai krikščioniškos, religinės organizacijos, produktai. Religija daugelyje šių visuomenėse dažnai tampa viena iš marginalizacijos priemonių, brėžiančių ribą tarp visuomenės daugumos ir mažumų grupių.

Religija daugelyje šių visuomenėse dažnai tampa viena iš marginalizacijos priemonių, brėžiančių ribą tarp visuomenės daugumos ir mažumų grupių.

LGBTIQ+ asmenų teisių užtikrinimas yra viena iš sričių, kurioje religinės organizacijos tarpusavyje konkuruoja, kuri labiau atsiribos nuo šios pažeidžiamos visuomenės grupės. Religinių organizacijų konstruojama socialinė tikrovė, kurioje nėra vietos LGBTIQ+ asmenims, sustiprinama religinio ir politinio elito susisaistymu, tautos išlikimo poreikio naratyvu ir pažadinant iš užmaršties homoseksualumo kriminalizavimo ir medikalizacijos šmėklas, kurių pagrindu suformuojamas toksiškas viešasis diskursas ir jo pagrindu kuriama politika, kurio kontekste LGBTI asmenims tenka ieškoti išlikimo strategijų, o viena jų – migracija arba vadinamasis balsavimas kojomis, kai piliečiai susiduria su nelygybe ir socialine atskirtimi.

Mokslinėje literatūroje aptinkame keturis LGBTIQ+ migracijos tipus. Anot Gorman-Murray, egzistuoja coming-out migracija, kai homoseksualūs žmonės persikelia, kad galėtų atsiskleisti kaip neheteroseksualūs asmenys. Gravitacinė grupinė migracija, anot, Gorman-Murray, apibūdina migraciją, kai persikeliama gyventi į gėjų ir lesbiečių kaimynystę. Santykių migracija, anot Gorman-Murray, žymi procesą, kai asmenys persikelia kartu su partneriu, kad sutvirtintų tos pačios lyties santykius, arba, atvirkščiai, išvyksta iširus santykiams.

2018 m. atliktas tyrimas Lietuvoje parodė, kad LGBTIQ+ asmenys migruoja iš mažesnių gyvenviečių ir miestelių į didmiesčius, kur randa LBGTIQ+ bendruomenes, gali atsiskleisti kaip homoseksualūs. Tarp priežasčių, kodėl LGBTIQ+ asmenims nepavyksta oriai gyventi Lietuvos regionuose, vardijamas valstybės ir Katalikų bažnyčios požiūris į juos, visuomenės nepakantumas. Galima stebėti, kad gyvenimas atsiskleidus ir su savo bendruomene nėra galutinis LGBTIQ+ asmenų tikslas, anot Richardo Mole’ės, egzistuoja ir dar vienas šių asmenų migracijos tipas – persikėlimas į kitą šalį siekiant pasinaudoti platesniu seksualinės pilietybės teisių spektru, pavyzdžiui, tos pačios lyties asmenų santuokomis ar antidiskriminaciniais teisės aktais. Iš Lietuvos išvykusių LGBTIQ+ asmenų pasakojimuose taip pat pastebimas oraus gyvenimo kitose valstybėse leimotyvas, valstybėse, kur užtikrinamos LGBTIQ+ asmenų žmogaus teisės į asmeninį gyvenimą, galimybę kurti šeimą susituokiant, auginti vaikus.

Valstybės valia užtikrinti LGBTIQ+ asmenų teises dažnai susiduria su sociokultūrinėmis normomis ir socialiniu spaudimu ir iš religinių organizacijų. Gana dažnai religijos ir homoseksualumo tyrimuose galime stebėti besiformuojantį dichotominį mąstymą tarp religingo heteroseksualumo ir nereligingo homoseksualumo. Iš 2018 m. Lietuvoje atlikto tyrimo dalyvių LGBTIQ+ asmenų kas trečias teigė esąs tikintis, kas penktas – praktikuojantis. Kai kuriose užsienio valstybėse veikiančios Vaivorykštės krikščionių organizacijos siekia LGBTIQ+ lygiateisiškumo ir priėmimo Katalikų bažnyčioje, tačiau Lietuvoje iki šiol matėme vos vieną panašią iniciatyvą, vyrauja įsitikinimas, kad LGBTIQ+ asmenys yra netikintys. Anot Dorotos Hall, LGBTIQ+ krikščionys turi rinktis tarp priklausymo savo religinei bendruomenei ir bandymo ją keisti iš vidaus, bendruomenės palikimo, o kartais ir tikėjimo atsisakymo, arba perėjimo į kitą bendruomenę, kurios yra įtraukios LGBTIQ + tikintiesiems.

Daug anksčiau, nei mumyse atsiranda kažkas religiška, mes įvairiais būdais sprendžiame tą patį klausimą – ką daryti su tuo pilnatvės ir prasmės ilgesiu savyje? Jis, atrodo, niekada nepasotinamas, širdis nepasitenkina mus ištinkančiais trumpais džiaugsmo momentais. Mūsų kasdienybės dienų ryškus bruožas yra nenumaldomas troškimas veikti. Ši veikla neretai pripildo visas mūsų dienų valandas ir savaites, mėnesius ir metus, ir galiausiai patį gyvenimą. O mes jaučiame, kad esame sukurti ne tik veikti, bet ir būti. Kažkaip mokėti pasidžiaugti ir pačiu buvimu prabėgančių dienų kasdienybėje.

Adventas yra laukimo laikas. Jis mus moko stabtelėjimo meno. Ateina Kalėdos, kurios žada šventę, džiaugsmo akimirkas su šeima, sustojimą ir pabuvimą drauge. Mes rengiamės šiam įvykiui, nes jaučiame, kad tai gera proga patirti ramybę ir pilnatvę, kurių ilgisi širdys. Todėl rūpinamės, kad tuo metu nieko netrūktų nei ant Kūčių stalo, nei mūsų širdyse. Pagalvojame apie kitus rinkdami jiems dovanas ir viliamės, kad dovanodami džiaugsmo kitiems jo patirsime ir patys. Apie tai ir yra Kalėdos. Kūrėjas galvojo apie mus ir nutarė įžengti į mūsų tarpą, padovanoti savo artumą. Žmonės tiek daug amžių dairėsi į žvaigždėmis nusėtą dangų ir klausė – iš kur mes esame ir kur link einame? Tas klausimas virto laukimo ilgesiu – Tu, kurį jaučiame esant, kuris sukūrei šį pasaulį, – ateik! Žmonija laukė savo Autoriaus, nes jautė, kad tik Jis gali nuraminti širdis. Adventas yra laukimas, kad išsipildys žmonijos svajonė pamatyti „besislapstantį“ Dievą. Atpažinti savyje esant šį ilgesį ir pilnatvės troškimą reiškia pažinti save.

Žmonija laukė savo Autoriaus, nes jautė, kad tik Jis gali nuraminti širdis. Adventas yra laukimas, kad išsipildys žmonijos svajonė pamatyti „besislapstantį“ Dievą.

Sausio 1 d. Bažnyčios liturgijoje giedamas psalmių priegiesmis taip apibūdina Kalėdų esmę: O admirabile commercium (lot.) – „O nuostabūs mainai“ – Dievas tapo žmogumi, kad mums padovanotų savo dievystę. Žodis „komercija“ mums labiau pažįstamas ekonomikos samprata. Tačiau iki tol, kol juo buvo pavadinti gėrybių mainai tarp žmonių, jis vartotas pabrėžti minčiai, kad pasaulio Kūrėjas nutarė pakviesti žmogų į meilės mainus. Atrodo, kad apie tai yra viso mūsų gyvenimo prasmė. Į šį gyvenimą esame pakviesti iš Kūrėjo meilės. Todėl jaučiame, kad esame kviečiami atsiliepti meilės atsaku. Mūsų nuojauta sako, kad turime tapti dovana kitam žmogui, savo šeimai, Tėvynei. Kalėdų įvykis žmonijos istorijoje kalba, kad vienu iš mūsų tapęs Kūrėjas pakvietė mus būti panašius į Jį, tapti dovana. Kalėdos mums kalba apie meilės mainus ir moko mus savęs dovanojimo meno. Mes esame fizinės būtybės su savo pojūčiais, todėl kažkuria prasme Dievas turėjo tapti su „mėsa ir oda“. Tačiau ir mūsų meilės atsakas turi tapti įkūnytas, konkretus ir apčiuopiamas kasdienybės rutinoje.

Šiuo metu pasaulis išgyvena labai neramų laiką. Karas Ukrainoje ir Šventojoje Žemėje, demokratijos iššūkiai, totalitarizmo pagundos, mokslininkų įspėjimai apie pokyčius Žemėje šylant klimatui gąsdina ir sujaukia ramybės besiilginčias mūsų širdis. Jau kurį laiką išgyvename, kad ramybės dovana yra labai trapi. O ji mums labai reikalinga, kad galėtume gyventi, kurti ir svajoti! Tačiau vis atskriejančios neramios žinios ją nori iš mūsų pavogti. Atrodo, kad širdies ramybės priežasčių negalime galutinai gauti dairydamiesi tik po šį pasaulį ir jo įvykius. Reikia to, kas būtų giliau ir nekintama, to, kas pranoktų mus ištinkančias vienadienes žinias ir įvykius. Mums reikia ramybės pagrindo ne iš šio pasaulio.

Kalėdos mus moko gyvenimo meno – dovanoti ir priimti. Jei norime patirti džiaugsmą gauti, turime ryžtis save dovanoti. Viena brangiausių šio meto dovanų – dovanotas laikas ir žmogiškas artumas. Pirmiausia tai reiškia padovanoti sau ir savo šeimai kitokį laiką – stabtelėjimo ir bendrystės laiką. Įdomu pastebėti, kad tarp 10 Dievo įsakymų kvietimas švęsti yra taip akcentuotas. Atrodo, kad mes turime sunkumų sustoti šventei, kitokiam buvimui kartu. Tam mums reikia priminimo, net įsakymo. Tokio laiko labai reikia ir užmegzti santykiui su savo Kūrėju. O tai reiškia padovanoti sau mūsų giliausio pilnatvės ilgesio išsipildymą. Apie tai gražiai sakė šv. Augustinas: „Tu sutvėrei mus tik sau, o Viešpatie, ir nenurims mūsų širdys tol, kol neras atilsio Tavyje.“ Pilnatvės patirtys mus gali aplankyti, kai padovanojame laiko savo brangiausiems žmonėms. Pilnatvės ilgesys mus verčia stabtelėti ir apmąstyti šio gyvenimo esmę, kuri gali netikėtai atsiskleisti Kalėdose – ramybės, bendrystės ir širdies artumo laike!

Garsioji J. K. Rowling knygų serija apie Harį Poterį pirmą kartą buvo uždrausta 1997 m.

Daugelis tėvų ir mokytojų nenorėjo, kad ši knyga atsidurtų mokyklų, namų ar bibliotekų knygų lentynose, kadangi jose apstu raganavimo, okultizmo ir maištavimo prieš visuomenę temų.

„Haris Poteris ir Išminties akmuo“ pateko į šimtą populiariausių 1990–1999 m. knygų sąrašą ir užėmė 48 vietą.

O nuo 2000 iki 2009 m. vėl buvo ginčijamasi, ar nederėtų jos uždrausti. Tokius ginčus lėmė baimė, kad vaikai nepradėtų maištauti ir smurtauti prieš savo tėvus.

Taip pat buvo baiminamasi, kad nepradėtų šlovinti ir propaguoti mirties.

Buvo manoma, kad knyga skatina neapykantą, klaidina nepilnamečius dėl gėrio ir blogio sampratos.

Daugelis tokių motyvų buvo pagrįsti religiniais įsitikinimais.

2001 m. minėtoji knyga buvo uždrausta dėl satanizmo tematikos. 2002–2004 m. – dėl magijos, burtininkavimo skatinimo, nes tai krikščionių religijoje reiškė nusigręžimą nuo Dievo ir atsidavimą velniui.

2019 m. Nešvilio (JAV) mokyklos pastorius išėmė „Hario Poterio“ knygas iš mokyklos knygų sąrašo.

Elektroniniame laiške tėvams jis nurodė, kad knygose naudojami prakeiksmai ir burtai yra tikri, juos skaitydamas žmogus rizikuoja prisišaukti piktąsias dvasias.

Tačiau šie ir daugelis kitų draudimų nesustabdė J. K. Rowling nuo knygų rašymo.

Išleistos ne tik filmų ekranizacijos, bet ir kulinarinės, mezgimo, rankdarbių knygos, vaizdo ir galvosūkių žaidimai, drabužiai, žaislai, suvenyrai, maisto produktai ir kitos prekės.

Šiuo metu knygos apie Harį Poterį uždraustos Graikijoje, Bulgarijoje.

O Meksikoje ir Islandijoje uždraustas Hario vardas, nes manoma, kad jis naujagimiui gali užtraukti gėdą.

Šiuo metų ir žmonių, ir šunų kirpyklose darbo – dvigubai.

„Per Kalėdas lygiai toks pat darbymetis šunų kirpyklose, kaip ir žmonių kirpyklose“, – pasakojo šunų kirpyklos Panevėžyje savininkė Kristina Pilė.

Kadangi šunys puošiami Kalėdoms, klausimas, kaip su gyvūnais elgiamasi prie Kūčių stalo.

„Kai šeimos narys laužia kalėdaitį, taip ir šuo kaip šeimos narys. Nekyla klausimų“, – užtikrintai sakė kalbintas panevėžietis Benas. Jis teigia, kad niekas iš jo aplinkos dėl kalėdaičio šuniui nepriekaištauja.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

„Gal anksčiau ir būdavo, bet dabar jau nebe“, – tikino Benas.

„Tai gyvas daiktas, kaip pasakyt. Ar žmogus, ar gyvūniukas, tai irgi ir širdutę turi, viską jis“, – dalijosi kitas Panevėžio gyventojas, Artūras.

Kas kalėdaičio negauna, remia ne religinės priežastys.

„Duodavom, bet dabar neduodam dėl sveikatos. Jei ne sveikata, duotume“, – tikino Aurimas.

Tai gyvas daiktas, kaip pasakyt. Ar žmogus, ar gyvūniukas, tai irgi ir širdutę turi, viską jis.

Tam prieštaraujančių, šunų kirpykloje – mažuma.

„Galima mylėt ir be kalėdaičio davimo, taip. Prie stalo galim irgi priimti, o vietoje kalėdaičio šuniukui duoti jo skanėstą, tarkim“, – sutiko šunų kirpėja Linėja.

Atsitiktinai kalbinta tikinčioji pasibaisėjo.

„Taigi šventas daiktas. O tai ant kūčiukų ir ant tų atvaizduota kaip kūdikėlis Jėzus gimsta, visur viskas atvaizduota. O dabar šunims duoda šventą daiktą“, – piktinosi Ona.

Pasak moters, toks elgesys užtraukia nuodėmę.

„Čia reikia ir per išpažintį pasakyti kunigui, taigi šventas daiktas. Kaip priimi švenčiausią sakramentą, švestas visur viską, kalėdaičiai irgi yra pašventinti“, – tęsė Ona.

Panevėžio vyskupas sako, kad reiškinys vertas dėmesio ir reikalingas viešinimas.

„Kad žmogus nesugyvūlėtų, o gyvūną nesužmogintumėme. Va čia yra man atrodo labai svarbu. Taip, gyvūnas yra gyvūnas, mes jam išreiškiam dėmesį ir žmogus iš jo gauna tam tikrą kompensaciją. Mums parodo kažkokį džiaugsmą ir taip toliau. Bet jis yra gyvūnas ir niekada nebus žmogus“, – aiškino Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas.

Nedera duoti, tai kas yra pašventinta ir skirta žmogui, gyvūnui.

Anot dvasininko, Kūčių vakarienėje kalėdaičio laužymas ir jo dalijimasis simbolizuoja artimųjų dalijimąsi džiaugsmais, rūpesčiais, našta, krikščionių bendryste su Jėzumi.

„Tai simbolinis pasidalijimas, tai yra duona. Mes žinome, mūsų širdys ir mintys, kad turime būti susitaikę su dievu. Tai čia esmių esmė. Nedera duoti, tai kas yra pašventinta ir skirta žmogui, gyvūnui“, – tikino L. Vodopjanovas.

Dar vyskupas patarė prie stalo vengti aštrių šeimai ir giminei temų. Esą žmonės atvirauja, kad dažnai per Kūčias užuot susitaikę, dar labiau susipyksta.

„Vieni sako, kad apie politiką mes negalim kalbėti. Apie skiepus nenorėtume kalbėti. Apie kunigų gyvenimą geriau nelieskim šitos temos. Yra daug dalykų, bet Kūčių vakarienės esmė tai būti taikoje, bendrybėje“, – užbaigė L. Vodopjanovas.

„Nacionalinė saugumo ir gynybos taryba nurodė vyriausybei pasiūlyti [parlamentui] įstatymo projektą dėl religinių organizacijų, palaikančių ryšius su įtakos centrais Rusijoje, veiklos Ukrainoje uždraudimo“, – sakė V. Zelenskis.

„Nacionalinio saugumo pareigūnai turėtų stiprinti priemones Rusijos specialiųjų tarybų ardomajai veiklai Ukrainos religinėje erdvėje išaiškinti ir neutralizuoti“, – pabrėžė ukrainiečių prezidentas.

Ukraina dvasinėje plotmėje Rusijos buvo vadovaujama bent nuo XVII amžiaus, tačiau Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios dalis 2019 metais nutraukė santykius su Maskva dėl Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos ir paramos separatistams Donbase.

Gegužės mėnesį Maskvos remta Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios atšaka dėl karo taip pat nutraukė ryšius su Rusija, žengdama istorinį pasipriešinimo jos dvasiniam autoritetui žingsnį.

Rusijos Ortodoksų Bažnyčios patriarchas Kirilas spalio mėnesį sulaukė žiniasklaidos dėmesio dėl pareiškimo, kad prezidento Vladimiro Putino valdymas Rusijoje yra Dievo valia. Tai jis sakė sveikindamas rusų lyderį 70-ojo gimtadienio proga.

Per kelerius metus koplyčioje buvo atlikta daug darbų: pakeistas stogas, suremontuotas fasadas (langai, durys), įvesta priešgaisrinė signalizacija, įrengtos vaizdo stebėjimo kameros, todėl sekmadienį už koplyčios atsinaujinimą buvo aukojamos šv.Mišios.

„Ši vieta yra išskirtinė, į kurią maža kaimo bendruomenė susirenka sustiprėti dvasiškai. Visai nesvarbu, kad čia nėra parapijos, tačiau koplyčia suburia tikinčiuosius – šv.Mišios šiuose maldos namuose aukojamos kiekvieno mėnesio pirmą sekmadienį. Visų tikinčiųjų vardu esu dėkingas Kauno rajono savivaldybei už pagalbą tvarkant koplyčią“, – sakė Mišias aukojęs klebonas Gintautas Kabašinskas.

Medinę koplyčią šio krašto žmonės, iš kartos į kartą perduodantys pamatines vertybes, jas puoselėjantys ir saugantys, pastatė ir beveik prieš 360 metų, gražus jubiliejus bus minimas kitąmet.

Ir klebonas, ir iškilmėse dalyvavę Kauno rajono savivaldybės vadovai už puikiai atliktus koplyčios atnaujinimo darbus dėkojo bendrovėms „Amfora“ ir „Tigro šuolis“, už nuolatinę Krūvandų koplyčios priežiūrą – jos prižiūrėtojui Mindaugui Aniuliui ir nuošalyje atnaujinimo darbus organizuojant nelikusiam Vilkijos apylinkių seniūnui Arūnui Bačiūnui.

Anksčiau koplyčia buvo bešeimininkė, tad įvairūs tvarkymo darbai buvo atliekami tik gavus lėšų iš rėmėjų. 2020 m. koplyčia buvo įregistruota kaip savivaldybės turtas, tad remontams lėšos buvo numatytos biudžete.

Bažnyčios kapitalinio stogo darbai baigti pernai, kiti darbai atlikti šįmet. Savivaldybei šie darbai kainavo beveik 70 tūkst. eurų. Vietiniai gyventojai džiaugėsi, kad, atlikus visus remonto darbus, koplyčia tarsi gavo naują veidą.

Kauno rajono savivaldybė didelį dėmesį skiria rajone esančių bažnyčių tvarkybai. Bažnyčios ir jose esantis sakralinis paveldas – autentiškiausia, tvirtą tikėjimo galią liudijanti krikščioniškojo Lietuvos meno dalis, paliekanti ryškų ženklą dvasiniame ir krikščioniškame lietuvių tautos gyvenime.

2023 m. minimas Vilniaus 700 metų jubiliejus ir 400-osios šv. Juozapato Kuncevičiaus (apie 1580–1623) kankinystės metinės.

Šios sukakties proga Lietuvos Respublikos Seimui paskelbus 2023-iuosius šventojo Juozapato metais, Vilniaus arkivyskupijos Bažnytinio paveldo muziejus kviečia į renginių ciklą „Kyjivo krikščionybės skaitiniai Vilniuje“. Visus metus truksiantys renginiai leis pažinti šventojo Juozapato asmenį, jo epochą, rusėnišką Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dėmenį, istorinius ir kultūrinius Ukrainos ir Lietuvos ryšius. Renginių cikle – mokslininkų paskaitos, diskusijos Bažnytinės unijos ir unitiško kultūros paveldo klausimais, ekskursijos Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčioje.

Šv. Juozapato metų kulminacija taps 2023-iųjų rudenį atidaroma tarptautinė paroda „Tegul visi bus viena. Šv. Juozapato Kuncevičiaus kankinystei – 400“.

1623 m. lapkričio 12 d. Vitebske nukankintas Juozapatas Kuncevičius – šventasis, sujungęs Vilnių su Ukraina, Kijevą su Roma. Bazilijonų ordinas, prie kurio įkūrimo jis prisidėjo, tapo neatsiejama Vilniaus istorijos, kultūros, religinio gyvenimo dalimi. Gimęs dabartinės Ukrainos teritorijoje (Voluinės Volodymyre), Vilniuje jis subrendo kaip iškilus dvasininkas, pasišventęs krikščionių Bažnyčios vienybei. Kartu su būsimu Kijevo metropolitu Josifu Veljaminu Rutskiu 1617 m. šv. Juozapatas įkūrė Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną, prisidėjusį prie daugiatautės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros formavimosi bei modernios visuomeninės raidos. 

„Kyjivo krikščionybės skaitiniai Vilniuje“ prasidės š. m. spalio 25 d., antradienį, 18 val. doc. dr. Genutės Kirkienės (Vilniaus universitetas) pranešimu „Kaip ir kodėl Ukrainos krikščionybę savinasi Maskovija?“.

Istorikė aptars didžiąsias krikščionybės slinktis, apibrėžusias Ukrainos krikščionybę, jos stačiatikybės situaciją ir padėtį Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, pristatys per Bažnyčių uniją įvykusius integracinius mechanizmus į katalikiškąją visuomenę.

Pranešimas kvies svarstyti Ukrainos ir Rusijos stačiatikių (ne)sugyvenimo atvejus, kazokų Hetmanato vaidmenį bei Ukrainos stačiatikybės patekimą Maskvos patriarchato priklausomybėn, taip pat Kairiakrantės ir Dešiniakrantės Ukrainos sambūvio istorines aplinkybes, santykį su Lenkija ir Rusijos imperija.

Anot istorikės, Maskva save laikė imperatoriaus Konstantino Didžiojo dvasine ir politine paveldėtoja, tinkama Romos ir Konstantinopolio įpėdine. Maskvos, kaip Trečiosios Romos, ideologijos sklaida stiprino bizantišką cezaropapizmo – valstybės valdovo kaip Bažnyčios vadovo – idėją. Kijevo Rusios krikštas tapo ideologiniu pagrindu Maskovijai, prisidengus Ukrainos stačiatikybės gynimu, savintis ją ir rusėnų žemes. Tai lėmė ilgainiui įvykusį Kijevo ir Rusios metropolitų atsiskyrimą, nors Trečiosios Romos idėjos Maskva neatsisakė iki šių dienų.

Renginys nemokamas.

Tiesioginę pranešimo transliaciją bus galima stebėti muziejaus feisbuko paskyroje. Daugiau informacijos ir registracija į paskaitą tel. +370 5 269 7800, el. p. muziejus@bpmuziejus.lt.

Vilnietis Pavelas išsiskiria ne tik po kepure pūpsančiu dredų kalnu, bet ir religija. Jis – rastafaris.

„Rastafariai išpažįsta, kad jo didenybė Hailė Selasijė, Etiopijos imperatorius, yra Dievas“, – LNK Žinioms sakė Pavelas Akimov. 

Rastafarių tikėjimu Pavelas susidomėjo prieš 15 metų, pasiskaitęs apie šią religiją internete. Jam patiko rastafarių filosofija.

„Gerai gyventi su visais, priimti visus tokius, kokie jie yra. Tai yra vieni svarbiausių dalykų, kurie man patiko“, – sakė pašnekovas.

Pavelas sako, kad rastafariai švenčia panašias šventes kaip ir katalikai, tik tos šventės būna dviem savaitėmis vėliau.

„Dažniausiai tai būna susibūrimai, mes grojame būgnais, giedame giesmes, psalmes“, – sakė Pavelas.

Jį žmonės neretai pavadina dainininku Bobiu Marley. Išties Pavelą su šiuo dainininku sieja ne tik muzika, bet ir bendra religija. B. Marley – vienas žinomiausių rastafarių.

Anot Pavelo, rastafarių maldos, kuriomis meldžiasi ir tris, ir septynis kartus per dieną, panašios į katalikų, kas moka – meldžiasi etiopiškai. 

Visas vaizdo įrašas – čia:

Rastafariai, kurių Lietuvoje yra kelios dešimtys, neina išpažinties, jiems nereikia ir bažnyčių ar kitų maldos namų. 

„Mes laikome, kad šventykla yra mūsų kūnas, todėl ten, kur susitinka du trys žmonės, yra ir laikoma šventykla“, – sakė jis.

Pavelas kaip ir bendraminčiai pasninkauja visus metus, nes dauguma jų vegetarai. 

Rastafariai – tik viena iš per dešimtmetį atsiradusių naujų religijų Lietuvoje. Dar atsirado deistų, raganių, teosofų, Gaudijos vaišnavų.

„Gaudijos vaišnavai – naujai atsiradusi religinė bendruomenė. Ji yra susiformavusi, kai kur atskilusi nuo Krišnos sąmonės religinės bendruomenės“, – sakė VDU sociologijos profesorė Milda Ališauskienė.

Atsirandant naujiems tikėjimams, mažėja senųjų religijų atstovų. Štai katalikų per 20 metų sumažėjo beveik 700 tūkst., 2021 metais jų buvo 2 mln. Ir taip nutiko ne tik dėl to, kad sumažėjo gyventojų.

„Yra išaugęs žmonių poreikis kritiškai stebėti ir vertinti tradicinių religinių organizacijų veiklą viešojoje erdvėje“, – teigė VDU sociologijos profesorė.

Nors katalikų mažėja, tačiau tai gausiausia tikinčiųjų bendruomenė Lietuvoje –  2011 metais jų buvo 77, 23 proc., 2021 metais – 74,19 proc.

Ir jai, kitaip nei karaimų tikėjimui, išnykimas negresia. Šios tautos atstovų Lietuvoje – vos 230.

Trakuose, Karaimų gatvėje, gyvenančios karaimės Halinos namuose stovi Kalėdų eglutė, nors ji nei Kūčių vakarienės nesėda, nei kalėdaičių nelaužo. Tačiau karaimai, ypač gyvenantys mišriose šeimose, katalikiškų švenčių neignoruoja.

„Dovanėlės ir vaikams rengiamos kalėdinės šventės buvo praėjusį sekmadienį. Mes visada jaučiame Kalėdas ir Kūčias ir jaučiame, kad tai yra šventė. O kas nori atsisakyti šventės? Niekas“, – sakė Halina Kobeckaitė.