Navigacinis statinys dar įrengiamas.

Trijų dešimčių metrų aukščio įrenginio statybai Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija skelbė architektūrinės koncepcijos konkursą.

Tuomet buvo keltas vienas esminių reikalavimų – kad bokštas derėtų su Kuršių nerijos nacionalinio parko kraštovaizdžiu.

Panašu, kad statinys kol kas vietiniams patinka.

Iš karto vietiniai jį pakrikštijo Eifelio bokštu.

„Iš karto vietiniai jį pakrikštijo Eifelio bokštu. Tikrai gražus. Jis čia visai tinka“, – tikino smiltyniškis Remigijus Dailidė.

Laivų eismo tarnybos radiolokacinės kontrolės sistemos bokštas Smiltynės pusėje yra būtinas norint užtikrinti laivybos saugumą.

Konkursą įrenginio statybai laimėjo įmonė „Borta“, darbų vertė – 1,7 mln. eurų.

Bokšto aukštis – beveik 30 metrų. Jame suprojektuotos dvi aikštelės, tačiau jos nebus skirtos poilsiautojams pasižvalgyti po Kuršių nerijos apylinkes.

Kol kas specialistai dar montuoja lakštinio plieno elementus, vėliau ant bokšto bus montuojama įranga.

Remigijus Dailidė. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Bokšto projektą rengė architektūrinės koncepcijos konkursą laimėjusi įmonė „Panevėžio statybos trestas“.

O štai senajame Klaipėdos švyturyje prasidėjo kapitalinio remonto darbai, truksiantys iki šių metų vasaros pabaigos. Po remonto švyturys bus atvertas visuomenei.

Šis istorinis švyturys, pasitinkantis į uostą įplaukiančius laivus, pastatytas ir įžiebtas 1796 m.

Jis buvo vienas pirmųjų šiaurės rytų Baltijos jūros pakrantėje.

Nuo pirmojo įžiebimo iki šių dienų švyturys buvo aukštinamas, įrengta daugiau atšvaitų. Per Antrąjį pasaulinį karą buvo visiškai sugriautas, 1950 m. švyturys buvo atstatytas.

– Viena iš galimybių susiformuoti tokiam puolimui tai, mokslininkai teigia, kad galėjo būti nukentėjusi viena patelė, kuri kažkada tyčia ar netyčia užpuolė jachtą sumaišius ją su kažkokiu maisto objektu. Ir jinai skaudžiai nukentėjo ir perdavė savo patirtį kitiems gentainiams. Nes orkos, kaip ir žmonės, kaip tam tikros kitos banginių rūšys, sugeba savo elgseną ir patirtį perduoti palikuonims arba greta esantiems giminaičiams. Kita galima versija, kad orkos skirstosi į tokias dvi grupes – vienos, kurios gyvena pakrantėje ir minta smulkiais žinduoliais, o kitos labiau sutinkamos vandenynuose ir jos minta stambiais gyvūnais, dažniausiai puola įvairius banginius ir jų jauniklius. Tai pagal antrą versiją būtų galima teigti, kad galbūt orka galėjo supainioti arba tai galėjo būti kaip testas mokymuisi medžioti. Tai čia toks įdomus atvejis, nes šiaip kito paaiškino šiems gyvūnams, jų elgsenai mes neturim.

– O kokio dydžio laivams šie banginiai yra pavojingi? Mes girdime dabar apie nuskandintas jachtas. Ar tik jachtos gali nukentėti ar ir kitokie laivai?

– Jeigu mes žiūrėtume per antrą tą vadinąmą orkų grupę, kurios medžioja stambius gyvūnus, tai stambūs laivai jų nedomina. Jos turi labai gerą regėjimą, jos labai gerai atskiria daiktus. Tačiau jeigu pažiūrėtume į jachtą iš apačios, tai ji šiek tiek primena banginio pilvą. Tai šita vieta tampa tokia įdomi ir patiems mokslininkams patyrinėti, ir, be abejo, labai įdomi pačiai orkai. Nes jeigu primena maistą, tai laukinis gyvūnas, natūraliai, mėgina tą maistą pasiimt. Bet šituose nufilmuotuose vaizduose matoma, kad orka domisi jachta ne taip kaip maistu, nedaro tokio agresyvaus puolimo, kas yra būdinga joms, tarkim, pamačius banginio jauniklį. Tai šioje vietoje toks labiau kaip pažintinis būdas ir kelia tokį nemalonų jausmą, kad jos vis dėlto gali priimti kaip konkurencijos elgseną.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Tada kyla klausimas, kaip reikėtų elgtis, kai orkos puola laivą? Tikriausiai jų kažkaip nuvyti neįmanoma?

– Aš asmeniškai, būdamas jachtoje, pamėginčiau įsijungti kokį nors stiprų garsinį signalą ir, jeigu tiktai įmanoma, pabandyčiau įjungti kokį nors garso šaltinį ar daužymą į korpusą, kažką tokio, kad tai būtų nestandartinis, neįprastas joms garsas. Tai tada jos turėtų šiek tiek sunerimti ir atsiriboti nuo laivo. Bet žinot, tai yra protingas gyvūnas ir nežinant jo tikslo sunku suprognozuot, kaip jis toliau elgsis.

– Na, bet tada kyla klausimas, ar orkos gali būti pavojingos žmonėms? Juk mes tikrai nesame jų mitybos racione ir jų grobiu tikriausiai neturėtume tapti.

– Tikrai ne. Bet yra visą laiką vienas „bet“. Kiekviena orka yra individualybė, kaip ir žmogus. Mes negalime garantuoti už protingą laukinį gyvūną, kuris staiga gali pajusti agresiją. Labai daug yra atvejų žinoma, kada orkos sužalojo savo dresuotojus. Bet tai yra šiek tiek kitokia situacija. Ir yra pavyzdžių, kai Norvegijoje Lofoteno įlankoje buvo banglentininkų varžybos ir atplaukę dvi orkos neužpuolė žmonių. Tai aš visgi siūlyčiau žmonėms, kurie jaučia, kad juos puola orka, reikėtų stengtis nepakliūti į vandenį ir žiūrėti į tai kaip į konkrečią, labai rimtą grėsmę.

– Na, o kaip yra dėl pavojaus tiems, kurie maudosi vandenyne? Juk, tarkime, lietuviai mėgsta poilsiauti Atlanto vandenyno salose ir netoli to paties Gibraltaro, tai ir Marokas vienoje pusėje, kitoje pusėje – Portugalija ir Ispanija.

– Sunku atsakyt. Vėlgi, mes atsiremiame į kiekvieną individualią orką, kuri priplauks medžioti. Siūlyčiau niekada nelipti į vandenį, jeigu yra žinoma, kad toj vietoj pastoviai lankosi orkos.

Jūrų muziejaus biologas Remigijus Dailidė patikino, kad tai – ne pirmoji kardžuvė, užsukusi į Baltijos jūrą.

„Baltijos jūra – kaip spąstai. Jos įplaukia sąsiauriu, o išplaukti nebesugeba. Ši jūra – kaip butelio kakliukas. Patekus pro Skageraką, ne taip paprasta iš čia išplaukti“, – tvirtino Jūrų muziejaus biologas.

Skagerakas yra sąsiauris tarp Skandinavijos ir Jutlandijos pusiasalių, tai taip pat vienas sąsiaurių, jungiančių Šiaurės ir Baltijos jūras.

Vietos žvejai kardžuvių buvo ne kartą pagavę tinklais. Kartais jas jūra išmeta į krantą.

Kam kardžuvei tokia nosis?

„O į Baltijos jūrą šios žuvys užklysta dažniausiai štormų metu arba besivaikydamos skumbrių pulkus. Kardžuvėms skumbrės yra topas iš visų mėgstamiausių žuvų“, – pasakojo biologas.

Pasirodo, kardžuvės skumbrių pulkus dažniausiai medžioja ne po vieną. Keli individai apsupa būrį, atskiria nedidelę dalį ir ima doroti.

„Kam kardžuvei tokia nosis? Ji šiuo kardu apsvaigina aukas. Galima sakyti, ji ja mosuoja į kairę ir į dešinę, taip sužeidžia ar apsvaigina“, – paaiškino R. Dailidė.

Remigijus Dailidė. Vytauto Petriko nuotr.

Kardžuvėms Baltijos jūros vandens druskingumas yra per mažas.

„Atlanto vandenyne vyrauja 25–30 promilių druskingumas. Kokioje nors įlankoje jos, pasivaikiusios žuvis, sugeba vėl išplaukti, o iš Baltijos jūros jos nebegali išplaukti. Kiekviena žuvų rūšis turi savo tolerancijos ribas, menkės ima žūti, jei vandens druskingumas pakyla iki 12 promilių. Mūsų jūroje vyrauja 4–6 promilių druskingumas“, – patikino R. Dailidė.

Kardžuvės išvysto didelį greitį, negeba staiga sustoti, todėl kartais atsitrenkia į valtis ar kitus daiktus.

Dydis yra svarbus

Skaidrūs, į krūvelę sudėti kiaušinėliai užminė mįslę – daržininkai ėmė spėlioti, ar tai lietuviškojo, ar invazinio šliužo kiaušiniai? O gal sraigių ar kitų gyvių?

Vilniaus universiteto Biomokslų instituto asistentė Grita Skujienė paaiškino, kad svarbu atkreipti dėmesį į jų dydį.

„Dydis yra svarbu. Jei kiaušinėliai lašišos ikrų dydžio, spėčiau, kad jie didžiojo šliužo arba juosvojo šliužo“, – sakė specialistė.

Jei tai būtų sraigės kiaušinėliai, tikėtina, kad jie turėtų kietą kiautelį.

Tačiau ką reiškia, kad kiaušinėliai yra skaidrūs?

„Invazinio šliužo kiaušinėliai būtų taip pat balti, ne permatomi. Iš nuotraukos sunku nuspręsti, kokio dydžio kiaušinėliai. Jei maži, tai gali būti bet kokio dirvašliužio“, – paaiškino specialistė.

Lietuvoje aptinkama viena dirvašliužių gentis ir keturios jos rūšys – judrusis dirvašliužis, kuprotasis, daržinis ir tinkluotasis.

Remigijus Dailidė. Vytauto Petriko nuotr.

Katalogo nėra

Lietuvos jūrų muziejaus biologas Remigijus Dailidė papasakojo, kaip išnaikinti šliužus savo kieme.

„Įdomūs kiaušiniai. Jei kažkam kilo minčių, kad tai rupūžių kiaušiniai, tai tikrai ne. Jos neršia vandenyje ir pavasarį, ne šiuo laiku. Sraigės kiaušinius priklijuoja, vadinasi, tikėtina, kad tai ne sraigių kiaušiniai. Kiaušinius dar deda sliekai, jų kiaušiniai būna gelsvai žalsvi. O štai šliužai kiaušinius deda antroje vasaros pusėje. Iš kiaušinių spalvos neįmanoma pasakyti, kokio tai šliužo kiaušiniai. Šliužų kiaušinių katalogo nėra“, – kalbėjo R. Dailidė.

Įdomūs kiaušiniai.

Nuotraukos autorė patikslino, kad sode kiaušinius rado sulipusius.

Paplito su kompostu

R. Dailidė tikino, kad dažniausiai šliužai žiemoja kiaušinių stadijoje.

„Gali ir suaugėliai peržiemoti. Bet jiems gresia sušalimas. Nebent jie žiemotų žemėje. Invaziniai šliužai žiemoja kiaušinio stadijoje. Štai dėl to jie ir paplito. Žmonės juos patys atsivežė su gėlėmis ir su kompostu. Į šalį patekusius invazinius šliužus sėkmingai išplatino komposto gamintojai. Lapus, žolę ir kitą organiką kompostuojančios įmonės platina kompostinę žemę, o su ja išplito šie šliužai“, – patikino R. Dailidė.

Pats R. Dailidė yra radęs šliužų veisyklą pirktinėje kompostinės žemės pakuotėje.

„Aplinkosauginiai reikalavimai kartais yra perlenkiami. Jei kompostuojama būtų ten, kur organika surenkama, šliužai neplistų. Didelėse komposto krūvose yra šilta, todėl šliužai puikiausiai peržiemoja. Yra du būdai atsikratyti šliužų. Kompostuoti reikia mažose krūvelėse, organiką geriau paskleisti, kad kiaušinėliai peršaltų žiemą“, – pasakojo biologas.

Antras būdas – sušutinti kiaušinėlių pilną kompostą.

„Rudeniop galima uždengti juoda plėvelė ir pakelti temperatūrą tiek, kad kiaušinių baltymas sušustų. Bet tam reikia 70 laipsnių. Liejant verdančiu vandeniu kažin ar pavyks jų atsikratyti. Patikimiausias būdas – itin šalta žiema, tada kiaušiniai gali sėkmingai sušalti. Lengvai jų neatsikratysi, jei jau jie atkeliauja, tai ilgam“, – sakė R. Dailidė.

Stintų žvejybą stabdė stiprus vėjas, todėl valtimis žvejai nesiveržė plaukti į Kuršių marias. Daugiausia klaipėdiečių Malkų įlankoje žvejojo nuo kranto. Tiems, kurie vis dėlto išdrįso žvejoti išplaukti valtimi, pasisekė.

„Jei tiek pagavo, tai jau tikrai šios žiemos rekordas. 289 stintos – gerai. Kažkam pasisekė pataikyti ant stintų būrelio. Žvejyba iš valties visai kitokia. Echolotu vyrai suranda stintų būrį ir tuomet stojama konkrečioje vietoje“, – sakė Jūrų muziejaus biologas Remigijus Dailidė.

Nors šiemet stintų žvejyba kalbant apie laimikį liūdnoka, pačios žuvys kimba neblogos.

Kai tik pasisuks tinkamas vėjas, jau bus galima tikėtis sėkmės.

„Giriasi žvejai, kad didelės stintos. Kažkiek džiūgavo ir žvejai verslininkai, bet viskas baigėsi. Buvo aukšta banga, pūtė nepalankus vėjas. Po tokių štormų stintų galima prisirinkti ir krante. Tik reikia suskubti iki paryčių nurinkti bangų išmestas žuvis, nes kitaip paukščiai jas bus sulesę“, – kalbėjo R. Dailidė.

Šį savaitgalį prognozuojamas atšalimas, tad tinkama diena žvejybai gali būti tik šeštadienis.

„Sekmadienio naktį žada net penkis laipsnius šalčio. Esant keturių ar penkių laipsnių šalčiui pasirodo ižas. Vadinasi, pirmadienį jis jau gali pasirodyti“, – spėjo žvejys.

Stintų migracija prasideda sausio pabaigoje arba vasario pradžioje.

„O įsibėgėja ji tik vasario viduryje. Piko reikia laukti vasario pabaigoje, kovą. Tada stintos reaguoja į gėlą vandenį. Bet jei nėra ledo, stintos pro uosto vartus praplaukia nestodamos. Tačiau vasaris jau prasidėjo, vadinasi, stintmetis taip pat gali prasidėti bet kada. Kai tik pasisuks tinkamas vėjas, jau bus galima tikėtis sėkmės“, – prognozavo R. Dailidė.

Jūrų muziejaus biologas Remigijus Dailidė tikino, kad apie stintų žvejybą teks tik pasvajoti.

"Mariose – ižas, nė vieno žmogaus nematyti. Jau kelinta diena kaip neįmanoma meškerės užmesti. Prieš kelias dienas mačiau vieną žvejį, mėgino jis čia pasėdėti. Bent nežinau, kiek jam kantrybės užteko. Be šansų", – apie situaciją pasakojo smiltyniškis R. Dailidė.

Nuo žuvies jiems teks pereiti prie kiaulės.

Ne itin didelę viltį R. Dailidė puoselėja dėl priešpaskutinės gruodžio savaitės.

"Prognozuoja šiokį tokį atšilimą. Nebent per tą laiką išstumtų srovės ledus, gal dar būtų įmanoma mėginti laimę. Bet spėju, kad realiai stintų teks laukti tik sausio pabaigoje. Vilčių daug nededu. Vyksta dideli akvatorijos gilinimo darbai, vanduo drumstas, visko gali būti, kad žvejyba bus prasta. Lietuviams Kalėdoms teks valgyti lašišą. Stintų kažin ar bus", – rėžė R. Dailidė.

Remigijus Dailidė. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Žvejys kalbėjo apie mėgėjišką žūklę, kurios šiais metais jis jau nebesitiki. Vis dėlto stintų dar gali pagauti priekrantės žvejai verslininkai.

"Verslininkai gali išplaukti. Galės parvežti tų keistai brangių žuvų. O visai kitai žvejybai dabar ne metas. Nebent kas nors dar ešerių pagauna ežeruose", – pastebėjo R. Dailidė.

Tačiau žemyninės dalies žvejai kaip tik dažniausiai ir planuodavo tarpušvenčiu lankytis pajūryje, viliantis, kad čia jiems pasiseks ką nors sužvejoti.

"Abejoju. Nuo žuvies jiems teks pereiti prie kiaulės", – juokavo R. Dailidė.

"O aš pagavau tik vieną", – šypsojosi klaipėdietis žvejys Karolis Kaupys.

Vis dėlto vyras pripažino, kad stintmetis dar tik prasideda, o pasisukus palankiam vėjui kibimų turėtų būti daugiau.

"Pūtė rytų vėjas, o jis žvejybai netinkamas, reikia laukti, kol vėjas pasisuks į marių pusę. Prognozės rodo, kad savaitgalį vertėtų pažvejoti. Palangoje vyrai jau mėgina gaudyti stintas. Stebuklų nėra, bet jau kai kas pusantro kilogramo buvo pagavęs", – pasakojo K.Kaupys.

Pirmąsias tris stintas klaipėdietis sugavo lapkričio 10 d.

"Labai vėlai. Visu mėnesiu vėliau startuoja stintų žvejyba. Buvo labai šiltas ruduo, ypač spalis ir lapkritis. Nebuvo šiaurės krypčių vėjų. Bet dabar jau stintų turėtų būti, tik kokie jų kiekiai bus, niekas nežino", – kalbėjo Jūrų muziejaus biologas Remigijus Dailidė.

Pasak specialisto, didesni stintų būriai susiformuoja tik žiemos pabaigoje.

"Dideliems būriams formuotis reikia šalto ir gėlo vandens. Tačiau sunku nuspėti, kur judės šios pelaginės žuvys – gal į Klaipėdą, o gal į Kaliningradą trauks? Sunku prognozuoti. Bet faktas, kad žvejybos pradžia yra. Pirmųjų, tų iki kalėdinių, stintų jau galima tikėtis", – pastebėjo R. Dailidė.

Remigijus Dailidė. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Jis pripažino, kad uosto akvatorijos gilinimas pakeitė stintų lankymosi vietas.

"Prieš kurį laiką stintas sėkmingai dažnas žvejojo iš Smiltynės pusės, o dabar jų čia nebepagauna. Nėra taip, kad visiškai nepagautų, bet jų kiekiai yra labai maži. Turiu įtarimą, kad stintų populiacija mažėja", – pasakojo R.Dailidė.

Viltis miršta paskutinė.

Klaipėdietis stebėjosi, kad pavasarį žvejai verslininkai Šilutės rajone sugavo net toną stintų.

"Sovietmečiu prastais metais sugaudavo 70–80 tonų. Tinklus tempdavo traktoriais. Situaciją stebiu jau ne pirmus metus ir vis labiau peršasi mintis, kad stintų populiacija mažėja. Anksčiau galėdavome pasakyti, kad stintos pramečiuoja, o tai reiškia, kad jų populiacija tik kas ketvirtus metus padidėja, tai dabar taip nėra. Jau kelerius metus iš eilės jų kiekiai vis mažėja. Ciklo nebeliko", – prognozavo R.Dailidė.

Kiek šiemet bus stintų, biologas nerizikavo numatyti.

"Anksčiau buvo įmanoma prognozuoti, kada prasidės rimtas stintmetis, o dabar belieka viltis, kad stintų iš viso būtų. Viltis miršta paskutinė", – kalbėjo R.Dailidė.

Vakar prekybininkai už stintų kilogramą Klaipėdoje prašė 8,5 euro.

Uostamiesčio turgavietėse stintų kainos krito iki 5 eurų už kilogramą. Vieni prekeiviai prašo 5,5 euro, o štai vietiniai žvejai jau kainas leidžia žemyn, jei pirkėjai perka daugiau.

Klaipėdos Naujajame turguje antradienį stintomis prekiauta poroje vietų, prekybininkės gyrėsi, kad turi po kelias dėžes.

Prie prekybos centrų esančiose aikštelėse taip pat jau kvepia šviežiomis stintomis – čia taip pat prašoma panašios kainos.

Ne visai graudžiai, bet graudžiai.

O štai šviežių strimelių kilogramas tiesiai iš žvejų kainuoja eurą, kai turguje, pavyzdžiui, už strimeles, prašoma 2,99 euro.

Ar stintų kainos dar kris, jei jų sezonas baigiasi?

"Stintos eina į pabaigą. Ne visai graudžiai, bet graudžiai. Dabar stintos jau yra nerštavietėse. Jos laukia šiltesnio vandens. Kitą savaitę turėtų atšilti, tad jos kol kas laukia savo momento. Stintoms nerštui reikia aštuonių laipsnių šilumos, o dabar naktimis dar šaltukas spaudžia", – pastebėjo Lietuvos jūrų muziejaus biologas Remigijus Dailidė.

Remigijus Dailidė. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Kai tik naktį nustos šalti, tikėtina, prasidės stintų nerštas. Tačiau tai nereiškia, kad stintų pagaus Rusnės žvejai.

"Tendencija labai aiški – kasmet į marias atplaukia vis mažiau stintų. Prognozuoti sunku, bet panašu, kad kiekiai mažėja. Reikėtų rimčiau situaciją aiškintis. Norint daryti tvirtas išvadas, reikėtų stebėti, kaip latviai gaudo. Bet mano galva, stintų populiacija mažėja jau ketverius metus", – patikino R.Dailidė.

Kur stintos nerš, priklauso nuo aplinkybių.

"Gali būti, kad jos nerš Rusijos pusėje, gal net pasieks pietinę, pietrytinę marių pusę. Mūsų pusėje kažin ar jų bus daug. Kiekiai maži, o ir pačios stintos smulkios", – svarstė R.Dailidė.

Stintų mėgėjai žvejai galėtų dairytis Drevernoje ar net Minijos upėje, kur jos gali būti nuplaukusios ieškoti nerštaviečių.

"Nebus stintų, teks kitas žuvis gaudyti. Ne bėda. Ateina laikas ankstyvajai karšių, kuojų žvejybai. Tuoj ešerių bus", – vylėsi žvejys.

Klaipėdiečius į turgų vilioja visoje prekyvietės teritorijoje tvyrantis stintų kvapas. Tiesa, pačios stintos nepigios – už didelių žuvų kilogramą prašoma 9,99 euro, mažesnės parduodamos po 7,99 euro.

Kainos šoko į viršų

"Jei prieš Naujus metus ir buvo stintų, tai tokio kvapo tikrai nebuvo. Ne tik šaldytų tuomet buvo, prekiavo ir šviežiomis, bet taip skaniai tikrai nekvepėjo. Dabar jau visas turgus kvepia", – džiaugėsi Naujojo turgaus direktoriaus pavaduotojas Vidmantas Mickus.

Tuoj stintų kainos sustos, nes jų tiesiog niekas nebepirks labai brangiai. Stintos jau brangesnės nei lašišos. O lašišos dar ir skanesnės.

Juodkrantėje pirkėjams stintos siūlomos po 7,5 euro už kilogramą.

Prieš Naujuosius stintų kilogramas Klaipėdoje kainavo 7 eurus. Šių žuvų kainos veikiausiai šovė į viršų dėl to, kad nėra pasiūlos.

"Kainą lemia pasiūla. Praėjusį savaitgalį vyrai iš Kauno važiavo gaudyti stintų. Pagavo šešias. Paskui ledonešis prasidėjo, ir viskas baigėsi", – spėjo Jūrų muziejaus biologas Remigijus Dailidė.

Stintos brangesnės už lašišas?

Dėl nepalankių orų ne itin gausiais laimikiais galėjo pasigirti ir priekrantės žvejai.

"Nėra stintų. Kai visi nori, o pasiūlos nėra, tą, ką turi, parduodi labai brangiai. Tai jau kasdienybė. Tuoj stintų kainos sustos, nes jų tiesiog niekas nebepirks labai brangiai. Stintos jau brangesnės nei lašišos. O lašišos dar ir skanesnės. Stintos tuojau bus kaip egzotinis, gurmanų pasmaguriavimo produktas. Valgysime jas kaip austres", – svarstė R.Dailidė.

Vis dėlto biologas ramino, kad šį sezoną stintų klaipėdiečiai veikiausiai dar ragaus.

"Ateis laikas, kai pradės jas gausiau gaudyti. Kainos kris, nes jei pagaus daugiau, jas reikės greitai realizuoti. Šviežių žuvų realizacija, jei jos nelaikomos lede, turi vykti per 4–5 valandas. Jei žuvys laikomos lede, jas galima pardavinėti kelias dienas", – pasakojo R.Dailidė.

Remigijus Dailidė: stintos jau brangesnės nei lašišos.

Stebi populiacijos pokyčius

Biologas įsitikinęs, kad stintų populiacija po truputį mažėja.

"Kai jų buvo daug, visi žinojo, kad stintų visi pavalgys. Dabar jų yra kur kas mažiau. Žvejyba priklausys nuo to, koks bus pavasaris, kaip formuosis potvyniai. Ne kartą stintos yra išneršusios ties Latvija ir jų pulkai mūsų krantų taip ir nepasiekdavo. Tačiau buvo atvejų, kai šaltomis žiemomis tie pulkai nukeliaudavo iki Vokietijos krantų", – prisiminė biologas.

Kai jų buvo daug, visi žinojo, kad stintų visi pavalgys. Dabar jų yra kur kas mažiau.

Stintoms nėra būtina sugrįžti į nerštavietes neršto metu.

"Joms nėra būtina geolokacija, jos neršia ten, kur tinkamos sąlygos. Stintų valgysime tiek, kiek jų bus. O gal ir neragausime šiemet. Tam, kad taip neatsitiktų, nereikėtų gaudyti neršto metu. Tuomet jų daugiau ir būtų", – kalbėjo R.Dailidė.

Jūrų muziejaus biologas ne pirmą kartą užsimena apie mažėjančią stintų populiaciją, tačiau kol kas aplinkosaugininkai šia tema tyli.

"Pas mus viskas juda pašalusio vėžlio žingsniu. Ten, viršuje, nelabai kam rūpi ta gamta. Dažniausiai iniciatyvos apie tai, kad kurią nors žmogaus veiklą vertėtų riboti, ateina iš apačios. Bet valdžia galvoja, kad visko yra per akis", – nuomonę išsakė R.Dailidė.

Tokius vaizdus smiltyniškiai pro savo langus regėdavo prieš keliolika metų, kai šernų populiacija Kuršių nerijoje buvo pasiekusi įspūdingų dydžių.

Po incidentų su poilsiautojais šernus suskubta šaudyti. Tačiau jų ir vėl priviso nesuskaičiuojama daugybė.

"Gerai jie gyvena. Knisa sau viską", – kraipydamas galvą stebėjosi Smiltynėje gyvenantis Remigijus Dailidė.

Kiek šių kanopinių gyvūnų laksto Smiltynės miškuose, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos atstovai negalėjo atsakyti.

Kiaulės, kaip ir žmogaus, gyvenimo kokybę lemia mityba.

"Kadangi čia nėra vilkų, kurie yra natūralūs šios populiacijos reguliuotojai, šis darbas tenka žmonėms. Populiaciją turėtų reguliuoti medžiotojai, bet aš negaliu pasakyti, kada jie paskutinį kartą buvo miške. Šerno patelė, kaip ir kiaulė, gali atsivesti nuo 6 iki 15 palikuonių. Viršutinė riba retokai pasiekiama, tai reguliuoja mitybinė aplinkos bazė. Kiaulės, kaip ir žmogaus, gyvenimo kokybę lemia mityba", – paaiškino biologas R.Dailidė.

Tai, kad šernai ėmė knisti pieveles Smiltynėje, byloja, jog miškuose gyvūnai neberanda ėdesio.

Remigijus Dailidė. Vytauto Liaudanskio nuotr.

"Jie yra visaėdžiai. Mūsų miškai auga smėlynuose. Dzūkijoje retai šerną sutiksi prie sodybų, jie randa ką ėsti miško tankmėje. O pas mus – tragedija, nes prasta mitybinė bazė. Smėlynuose yra šiek tiek samanų ir žolės", – tikino R.Dailidė.

Ypatingas delikatesas šernams – karkvabalių lervos.

"Kaip narkomanui – narkotikai. O karkvabalių lervos gyvena po velėna, todėl jie ir knisa pieveles, ieškodami šių lervų. Ir knis velėną tol, kol jiems nebekvepės lervomis. Pavasarį visos šios pievelės bus visiškai išartos. Savivaldybei, jei norės sutvarkyti aplinką, tai kainuos nemažus pinigus. Šernai išarė net ir apsauginius pylimus, vanduo ims juos ardyti", – pastebėjo R.Dailidė.

Biologas su liūdesiu stebi vaizdą pro savo namų langą. Niekieno neraginami vietiniai gyventojai prižiūrėdavo ir viešuosius plotus.

"Apkniso juodai, iš visų pusių. Be rimto fizinio darbo pievelių nebeatstatysime. Smiltynė yra vos keli kvadratiniai kilometrai. Nejaugi negalima iššaudyti? Iki kitos rujos jie nebeeitų į gyvenamąją zoną. O dabar jie aria čia viską aplinkui, o netrukus nueis iki Lietuvos jūrų muziejaus. Ir ten viską išknis", – prognozavo R.Dailidė.