Tai – svarbiausias kas trejus metus Baltijos šalyse vykstantis restauratorių renginys, pranešė Valdovų rūmų muziejus.

Šiemetinio renginio tema – „Tyrimai. Dilemos. Sprendimai“.

Kultūros paveldo, muziejų, bibliotekų ir archyvų restauravimo specialistai, meno ir istorijos rinkinių kuratoriai, kultūros vertybių apsaugos disciplinas studijuojantis akademinis jaunimas ir jų dėstytojai, meno ir istorijos tyrinėtojai Baltijos šalių restauratorių konferencijoje turės progą pažinti naujausius mokslo atradimus.

Konferencijos programoje – 35 žodiniai ir 102 stendiniai pranešimai, jų autoriai – mokslininkai ir restauravimo specialistai iš 19 šalių: Lietuvos, Estijos, Latvijos, Prancūzijos, Vokietijos, Lenkijos, Čekijos, Portugalijos, Norvegijos, Japonijos, Honkongo, JAV, Ukrainos, Moldovos, Armėnijos, Sakartvelo, Kazachstano, Baltarusijos, Rusijos.

Pasak P. Gudyno restauravimo centro vadovės Jūratės Senvaitienės, siekta, kad konferencijos pranešimuose būtų pateikiama naujausia informacija apie kultūros vertybių tyrimą, konservavimą ir restauravimą.

Tris dienas vyksiančiame forume bus pristatomi naujausi restauravimo metodai, menotyrinė bei istorinė interpretacija, praktinėje veikloje iškylančios problemos ir jų sprendimo būdai. Be to, bus pateikti unikalūs konkrečių objektų restauravimo atvejai.

Prancūzijos tyrimų ir restauravimo centro mokslininkas, ilgametis senosios tapybos tyrinėtojas Bruno Mottinas skaitys pranešimą apie Leonardo da Vinci paveikslų ir piešinių analizę, atliktą Luvro muziejuje Paryžiuje.

Vokiečių chemikas Geraldas Ziegenbalgas pasakos apie kalcio hidroksido, susintetinto nanodalelių pavidalu, panaudojimo galimybes tvirtinant tinką, sienų tapybą, lipdybą. Bus aptariamos galimybės šią medžiagą panaudoti konservuojant popierių, tekstilę ir kitas pluoštines medžiagas.

Baltijos šalių restauratorių teigimu, šios konferencijos yra tapusios reikšminga Lietuvos ir užsienio šalių kultūros vertybių apsaugos profesionalų idėjų ir diskusijų platforma, formuojančia restauravimo ir tyrimų mokslo bei praktikos ateities viziją ir plačiai skleidžiančia kultūros paveldo apsaugos aktualijas.

„Tai leidžia ne tik pagrįstai didžiuotis vertybių išsaugojimu besirūpinančiu Mokslinių tyrimų skyriaus darbuotojų branduoliu, bet ir teikia daug džiaugsmo, kad atkreiptas dėmesys į tuos žmones, kurie muziejuje daro dažnai nematomą, tačiau labai svarbų darbą – rūpinasi vertybių išsaugojimu. Šių darbuotojų pasiekimai nėra eiliniai ir jie rodo, kad muziejus nėra tik eksponatų ir vertybių saugykla, tai ir vieta, kurioje kaupiama patirtis bei atitinkamos kompetencijos, gydomi sergantys eksponatai“, – pabrėžia Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas.

Kasmet siekdami aukštesnių kvalifikacinių kategorijų, muziejaus kilnojamųjų vertybių restauratoriai šiemet kaip niekada nustebino įvertinimų gausa. Neseniai prie Valdovų rūmų muziejaus komandos prisijungusi restauratorė B. Rudytė penkeriems metams užsitikrino trečiąją meninių baldų restauratorės kategoriją, o restauratorius A. Salys tokiam pačiam laikotarpiui tapo lipdybos, natūralaus ir dirbtinio akmens skulptūros aukščiausios kategorijos restauratoriumi. Taip pat viena iš nedaugelio dendrochronologių Lietuvoje dr. R. Pukienė tapo restauravimo technologijų (biologijos) eksperte ir įtvirtino šią poziciją penkeriems metams.

Restauratorė D. Baubaitė neterminuotai įgijo archeologinių radinių restauratorės ekspertės statusą – įvertinimą, kuris paprastai skiriamas tik itin didelę patirtį sukaupusiems ir ne vieną aukščiausią įvertinimą gavusiems specialistams. Savo darbais Valdovų rūmų muziejaus restauratorė yra pelniusi daug ryškių įvertinimų. Prieš ketverius metus už reikšmingiausius pastarųjų trejų metų muziejų vertybių restauravimo darbus muziejininkystės ir muziejų vertybių restauravimo darbų kategorijoje jai, kaip geriausiai tų metų Lietuvos restauratorei, buvo skirta Kultūros ministerijos premija.

Šiais metais tokia nominacija ir premija įvertinta restauratorė J. Kalėjienė. Turėdama bene du dešimtmečius kauptą archeologinių radinių konservavimo ir restauravimo patirtį, ji tapo plataus profilio archeologinių radinių eksperte ir specializuojasi archeologinės odos ir metalo restauravimo bei morfologinių odos tyrimų srityse.

Valdovų rūmų muziejaus Mokslinių tyrimų skyriaus vedėjo Gintauto Striškos teigimu, visa muziejaus restauratorių grupė yra aukštai vertinama Lietuvos bei užsienio muziejinių institucijų kolegų, jie neretai konsultuojasi įvairiais – ne tik restauravimo, bet ir muziejinių vertybių parengimo ekspozicijoms – klausimais. „Tad šie pasiekimai ne tik labai džiugina, bet ir kelia visos restauratorių grupės profesinę reputaciją, didina įdirbio vertę“, – pabrėžia jis.

Šiuo metu Valdovų rūmų muziejaus Mokslinių tyrimų skyriuje kartu su kitais mokslininkais dirba viena dendrochronologė ir septyni restauratoriai, kurių specializacija – archeologinių dirbinių restauravimas bei prevencinis konservavimas. Per ilgamečius tyrinėjimus muziejaus fonde iš viso sukaupta daugiau nei 0,5 mln. radinių, kasmet konservuojama ir restauruojama apie 1 tūkst. iš jų.

Tikri meno kūriniai

"Gražinkime Kauną" iniciatyva restauruojamos V.Putvinskio g. 32-ojo namo modernistinės durys. Ši idėja skirta atkreipti kauniečių ir miesto svečių dėmesį, kokį tarpukario lobį Kaunas turi. Iki šiol didelis dėmesys buvo skiriamas tarpukario modernizmo pastatams, tačiau visuomenininkai ragina pasigrožėti šių pastatų išskirtinėmis detalėmis – durimis.

"Jau seniai turėjome idėją parodyti Kauno duris, nes vaikščiojant po Naujamiestį matėme, kokių gražių yra. Pamatėme, kad dauguma net nepastebi jų grožio ir mano, kad tai – eilinės ir apleistos durys. Todėl dažnai tiesiog vietoje autentiškų durų gyventojai įsideda plastikines. Modernistinės durys neturi barokinio grožio, tačiau jos skleidžia savitą žavesį", – pasakojo viešosios įstaigos "Gražinkime Kauną" vadovas Dainius Lanauskas.

Anot jo, ilgai rinktasi, kokio pastato duris rekonstruoti. Iš daugybės modernizmo pavyzdžių atrinktos V.Putvinskio g. 32 namo durys.

"Kadangi ši iniciatyva atėjusi ne iš valdžios, o iš apačios, norėjome, kad restauruotas duris matytų didelis žmonių srautas. Taip pat, kad namas būtų daugiabutis, o durys ganėtinai apleistos ir restauravus matytųsi kontrastas. Minėto pastato durys atitiko šiuos kriterijus. Žinoma, pats namas pastatytas architekto Broniaus Elsbergo. Jis garsėjo tuo, kad kūrė durų projektus, o vėliau juos pristatydavo kaip meno kūrinius. Tad norėjome ir patiems gyventojams parodyti, kokį turtą jie turi", – pasakojo D.Lanauskas.

Skatina parodyti grožį

Jis tikisi, kad restauruotos durys taps ne tik pavyzdiniu eksponatu, bet ir paskatins kitus kauniečius investuoti į šių akcentų atkūrimą bei parodyti tikrąjį tarpukario durų grožį. Viliamasi, kad ir miesto valdžia ryšis prisidėti prie durų restauravimo darbų. Šiuo metu pagal paveldotvarkos programą gyventojai gali tikėtis paramos pastatų fasadams tvarkyti, o durų ir langų restauravimas į šią programą neįeina.

"Jei būtų priimtas politinis sprendimas, kad miesto savivaldybė remia iki 50 proc. durų restauravimo darbų, paskatintų žmones atkurti ir mažosios architektūros elementus", – įsitikinęs "Gražinkime Kauną" vadovas.

V.Putvinskio g. 32-ojo namo durys restauruojamos iš kelių šaltinių lėšų. Dalis restauracijai reikiamos sumos skirta iš "Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022" rengiamos programos "Modernizmas ateičiai". Patys namo gyventojai pridėjo simbolinę pinigų sumą. Anot D.Lanausko, rinkti pinigus iš gyventojų buvo nuspręsta, kad jie jaustų atsakomybę už tarpukario modernizmo detalių išsaugojimą. Šio pastato pagrindinių durų restauravimas kainuoja apie 2 tūkst. eurų.

"Visada name būna koks nors ambasadorius, kuris viskuo domisi, tvarko. Šiame name gyvena architektas Vaidas, tad daugiausia durų restauravimo klausimų derinome su juo. Tačiau pasitaikė ir tokių gyventojų, kurie klausė, kodėl jų lauko duris pavogėme. Kai išaiškinome, kad restauruosime, visi liko patenkinti", – sakė pašnekovas.

"Gražinkime Kauną" vadovas D.Lanauskas organizuoja ekskursijas, kurių metu kauniečiai bus supažindinami su modernistinėmis durimis. Jų tikslas – parodyti durų grožį. Vieną ekskursijų "Gražiausios Kauno durys plius: Naujamiestis" planuojama surengti šeštadienį, gegužės 26 d. Ji prasidės būtent nuo V.Putvinskio gatvės modernizmo pavyzdžio.

Kruopštus darbas

V.Putvinskio g. 32-ojo namo durys šiuo metu restauratorių rankose. Jie jau nuvalė sovietmečiu užteptus dažus, atkurtos seniau prarastos durų detalės.

"Sovietmečiu buvo mada viską, kas gražu, uždažyti juodai, nors čia buvo autentiškai lakuotos, ąžuolu faneruotos durys. Visus tuos juodus dažus nuvalėme ir atsivėrė ąžuolo faneruotė. Kadangi iš lauko pusės ji buvo beveik sunykusi dėl dažų, atmosferos poveikio, mes naujai uždėjome faneros lukštą. Kadangi esame restauratoriai, lukštas taip pat yra ne naujas, o apie pusės amžiaus senumo. Stengiamės naudoti kuo natūralesnes medžiagas ir viską atliekame pagal senąsias technologijas", – pasakojo bendrovės "Mokmedis" vadovas Kęstutis Cikanas.

Prie durų varčių restauratoriai darbuojasi dirbtuvėse, o vietoje atliekami tik nedidelių durų detalių atkūrimo darbai, tad kol kas laiptinę dengia plėvelė. Ant restauratorių stalo guli dvi durų varčių dalys. Pagrindinė didžioji, pro kurią eina žmonės, ir mažoji. Darbus atliekantys kauniečiai pasakojo, kad mažojoje dalyje reikėjo atlikti ir implantacijos darbų. Tose vietose, kur buvo keista spyna, jau beveik nebuvo autentiškų durų pagrindo, todėl reikėjo atsivėrusius tarpus užlopyti.

"Pagal esamą konstrukciją implantuojame tokias medžiagas, kokios ir buvo: fanera, pušies ir ąžuolo mediena bei ąžuolo drožtinis lukštas. Po to paviršių nušveičiame ir padengiame laku. Restauravimas yra tarsi detektyvas. Kai viską nuvalai, reikia surasti tokias pat medžiagas", – darbo eigą nupasakojo restauratorius.

Atrasti perliukai

K.Cikanas pasakojo, kad ant senųjų durų išorinės pusės buvo numatytos skardos, tad jos mėginiai atiduoti į laboratoriją tam, kad būtų nustatytas lydinys. Tačiau po skarda yra išlikusi natūrali durų spalva.

"Spėju, kad A.Smetonos laikais, kai buvo gamintos šios durys, kad nereikėtų išpilti lako likučio, tai jį sutepė ant šio pusvarčio. Kaip sakau, teptuką nuvalė. O mums tai yra didelė vertybė, nes turime natūraliai išlikusią spalvą ir medžiagą, nes po skarda jos beveik nepaveikė saulės spinduliai", – sakė specialistas.

Jis tikino, kad išlikusi spalva labai svarbi, nes kaip tik laboratorijoje kuriami atitinkami atspalviai ir taip bus nulakuotos visos durys. Šias V.Putvinskio g. 32-ojo namo duris bus galima atkurti beveik 100 proc. Nebus tik vienos autentiškos detalės – spynos. Ji nėra išlikusi, o ir patys namo gyventojai yra investavę savo lėšų į modernią ir saugią spyną, todėl restauratoriai nieko su šiuo akcentu ir nedarys. Tačiau ir be spynos yra ir daugiau dėmesio vertų restauruojamų durų detalių.

"Radome senosios spynos pėdsakų, kuriuos pagal restauravimo taisykles, paliekame tam, kad jei ateityje dar reikės restauruoti, būtų galima matyti, kaip buvo iš tikrųjų", – kalbėjo restauratorius K.Cikanas.

Radome senosios spynos pėdsakų, kuriuos pagal restauravimo taisykles, paliekame tam, kad jei ateityje dar reikės restauruoti, būtų galima matyti, kaip buvo iš tikrųjų.

Jis pasakojo, kad net specialiai iš Vokietijos teko užsakyti medvaržčius, nes reikia, kad atitiktų ne tik ilgis, storis, bet ir forma. Restauratoriams teko galvas apsukti ir dėl stiklų. Paaiškėjo, kad dabartinės įmonės, nors ir turi naujausias technologijas, negali išpjauti modernistinėms durims reikalingų įnoringų formų. Tad teko nemažai paieškoti, kas galėtų padaryti reikiamo storio ir formos stiklus.

Pasiklydo tarp autorių

Vydūno alėjoje, priešais 13-ąjį Kauno technologijos universiteto bendrabutį, buvusios oranžerijos teritorijoje, šalia apleisto tvenkinio metus skaičiuoja "Sėdinčio vyro" skulptūra.

Žmonės kalba, esą tai paminklas liūdinčiam tėvui, kurio vaikas nuskendo miesto centre teliūškuojančiame vandens telkinyje. Klausydamas tokių prasimanymų, kaunietis Gediminas Jankus šypsosi.

"Besiruošiant 1938-ųjų olimpiadai organizatoriai ėmė sukti galvas, kaip dar labiau išreklamuoti sportišką kūną ir sveiką gyvenseną. Savo tikslams įgyvendinti jie pasirinko tokį būdą", – miestiečius, kurie tebesigraudina išgirdę gedinčio tėvo istoriją, šypsodamasis ramino G.Jankus.

Šiame pasakojime rašytojas, žurnalistas ir visuomenės veikėjas minimas neatsitiktinai. Žvelgdamas į jo tėvą Petrą Jankų, skulptūrą anuomet lipdė jaunas, mokslus Kauno meno mokykloje ką tik baigęs skulptorius Napoleonas Petrulis. Tiesa, ilgus metus buvo spėliota ar "Sėdintis vyras" tikrai jo darbas. Menotyrininkai autorystę bandė klijuoti ir Juozui Zikarui, ir Broniui Pundziui, kol galiausiai pėdsakai atvedė prie jaunojo N.Petrulio, labiau išgarsėjusio sovietmečiu, kai sukūrė "Keturis komunarus".

Vaizdas spaudė širdį

"Prisimenu, kaip su tėčiu vaikščiodavome po Ąžuolyną. Čia jis dirbo su lengvaatlečiais, teisėjavo. Sustodavome prie skulptūros, o jis pasakodavo pozavęs ją kūrusiam skulptoriui, kurio pavardės, jei ją ir minėjo, aš neįsiminiau", – kaunietis persikėlė į 1938-uosius, paženklintus itin svarbiu sportiniu įvykiu.

Jis buvo labai sportiškas, atletiško kūno sudėjimo. "Sėdinčio vyro" skulptūra – tai akivaizdus įrodymas.

Lietuvos tautinės olimpiados atidarymo išvakarėse į valstybinį stadioną buvo atnešta olimpinė ugnis, uždegta nuo Nežinomo kareivio kapo aukuro. Ją tąsyk nešė krepšininkas P.Jankus.  Sportininko rankoms buvo patikėta ir olimpinė vėliava.

"Neatsitiktinai jis pasirinktas ir pozuoti, – apie savo tėtį, kuris tuo metu Kaune garsėjo kaip įvairių sporto šakų mėgėjas ir aktyvus Šaulių sąjungos narys, kalbėjo G.Jankus. – Jis buvo labai sportiškas, atletiško kūno sudėjimo. "Sėdinčio vyro" skulptūra – tai akivaizdus įrodymas."

Tiesa, žvelgti į meno kūrinį pastaruoju metu buvo ypač graudu. Širdį spaudė samanomis apaugęs postamentas, ištrupėjusios kojos, rankos, nukritusi nosis ir gerokai apiręs smakras.

"Tik laiko klausimas, kada jis būtų visiškai subyrėjęs", – apmaudo dėl yrančio paminklo neslėpė G.Jankus.

(Gediminas Jankus. Artūro Morozovo nuotr.)

Nebuvo registre

Daugiau nei prieš dvidešimt metų gelbėti "Sėdintį vyrą" ir jį supančią buvusios oranžerijos teritoriją žadėjo bendrovė "Magnus", deja, duoto žodžio savininkai nesilaikė.

"Bičiulis, skulptorius Stasys Žirgulis buvo pasišovęs pats gelbėti yrančią skulptūrą, tačiau susidūrėme su priklausomybių klausimu", – pasakojimą tęsė G.Jankus. Maža to, apsilankius Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo skyriuje paaiškėjo, kad skulptūra nėra įtraukta į saugotinų objektų sąrašą.

"Lenkiu galvą Robertui Čerškui, kuris išsiaiškino tikrąjį skulptūros autorių", – žingsnį, po kurio buvo padėtas taškas nežinomybėje, o skulptūra galiausiai įtraukta į registrą, prisiminė pašnekovas.

Miesto valdžiai skyrus finansavimą, rudeniop pradėti "Sėdinčio vyro" restauravimo darbai. Konkursą laimėjusi, ypatingų, kultūros paveldui priklausančių statinių rekonstrukcija, restauracija, apdaila ir priežiūra užsiimanti bendrovė, darbą patikėjo skulptoriui Kostui Bieliui. Jam talkina žmona Danguolė Bielienė.

Įgauna naują veidą

Trečiadienio vidudienį po polietileno pastoge menininkų neradome. Kampe, šalia rymančio vyro, gulėjo darbinės pirštinės, metaliniai šepečiai, plastikiniai buteliai ir kitos restauravimo priemonės, liudijančios apie čia vykstančius darbus.

Į mus žvelgė gerokai patrauklesnės išvaizdos sportininkas. K.Bielys su žmona sutvarkė jo kojas, rankas, prilipdė nubyrėjusį smakrą ir nosį.

"Prieš pradedant didžiuosius darbus vežiau skulptoriams kelias savo tėčio nuotraukas, kuriose jis neša olimpinę vėliavą. Mačiau, kaip jie krapšto samanas, specialiu skysčiu purškia pačią skulptūrą ir postamentą, – pagyrų menininkams negailėjo G.Jankus, lyg du vandens lašai panašus į "Sėdintį vyrą". – Teko girdėti, kad esame panašūs. Tik tėčio nosis šiek tiek platesnė ties šnervėmis, nes jaunystėje užsiėmė boksu."

Išsipildžius senai svajonei, G.Jankus meldžia dar vieno stebuklo – prieinamumo. Šiuo metu į skulptūrą galima žiūrėti tik iš tolo.

"Būtų šaunu, jei savininkai sutvarkytų aplinką. Tada meno kūrinį iš arčiau galėtų pamatyti daugiau miestiečių", – garsiai svajojo G.Jankus.

Kariškių prieglobstyje

Kiekvieną rytą tarsi "Tėve mūsų" Vytauto Didžiojo karo muziejaus restauratoriai iš kišenių traukia savo darbuotojų korteles ir tiesia juos prie įėjimo skvarbiais žvilgsniais įeinančiuosius skenuojantiems uniformuotiems vyrams – muziejaus dirbtuvės įsikūrusios Lietuvos kariuomenės dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos teritorijoje, todėl be asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų čia patekti neįmanoma.

"Per kelerius metus pripratome prie tokios tvarkos", – vesdama į buvusias karo ligoninės valgyklos patalpas, ekskursiją po įslaptintas dirbtuves pradėjo daugiau nei trisdešimt metų restauratorės duoną kremtanti Vilija Pangonienė. Jau po akimirkos ji atsidūrė prie savo darbo stalo, ant kurio išskleisti gulėjo Žemaičių kaštelionui Mykolui Jonui Gorskiui priklausę karaceniniai šarvai.

"Dėl vietos stokos matote tik antpečius. Jau išvalyti šarvų karvašai, šišakas ir antkaklė", – šviesdama specialia lempa eiliniam žmogui sunkiai suprantamais žodžiais kalbėjo V.Pangonienė. XVIII a. šarvų žalvarinės, sidabrinės ir auksuotos detalės, pasak restauratorės, anksčiau buvo gerokai aprūdijusios ir permirkusios tepalu. Kai kurios jų net išteptos storiu parafino sluoksniu.

Naudoja medikų įrankius

"Eime parodysiu, kaip vyksta valymo procesas. Manau, gerokai nustebsite", – ant rankų maudama gumines pirštines intrigavo V.Pangonienė.

Ant nediduko stalo išrikiuoti dėžutėse žvilgsnį kaustė įrankiai, kuriuos savo rankose dažniausiai gniaužia medikai ir dailininkai: įvairių ilgių ir storių teptukai, skalpeliai, dantų šepetukai, mediniai krapštukai, binto tamponai. Mikliu judesiu pagaliuką apvyniojusi vatos gabalėliu ir įmerkusi jį į specialų skystį, restauratorė brūkštelėjo per šarvų žvynelius.

"Matote, kiek nešvarumų dar likę?" – po lempa kyštelėjusi pajuodavusią vatą prisimerkė V.Pangonienė.

Klampi medžiaga metalines detales saugo, tačiau odai ir tekstilei ji yra ne mažesnis priešas nei dulkės. Šiuos fragmentus esą teks valyti chemiškai, rankiniu būdu dirbtuvių teritorijoje įrengtoje valykloje. Paruoštą tekstilę specialistė dubliuos, o vėliau surinks kaip mozaiką ir paleis antram gyvenimui.

"Sunku pasakyti, kiek laiko atima darbas prie vieno eksponato. Neskaičiuoju. Tačiau suprantate patys, kad tai reikalauja labai daug kruopštumo ir kantrybės", – apie darbo specifiką kalbėjo žinoma restauratorė.

Sustyguotas darbas

Toje pačioje patalpoje, tik prie kito stalo, triūsė dar viena restauratorė. Eglės Grigaitienės rankose tądien atsidūrė du karo muziejaus fondų eksponatai – siuvinėta vėliava ir granatų dėklas.

"Pirmiausia nuvalysiu rūdis. Tam prireiks stomatologų įrankio. Medžiagą valysiu cheminiu būdu, – gana drąsiai rankomis suspaudusi nediduką krepšelį, netrukus restauratorė atskleidė šio proceso subtilybes. – Darbas nėra pavojingas, kaip galvojate. Naudoju pirštines, veido apsaugą ir chalatą. Virš galvos dirba į gartraukį panašus įrenginys, o mane nuo cheminių tirpalų skiria stora plastikinė sienelė."

1917 m. lietuvių batalionui Vitebske įteiktos vėliavos būklė itin prasta, todėl prie jos, restauratorės tikinimu, teks ilgiau paplušėti. Ant siurblio antgalio pritvirtinus kelis kartu sulenktą marlės gabalėlį, nuo audinio jau nusiurbtos dulkės, be to, jis išvalytas chemiškai. Vėliau specialiomis medžiagomis bus sutvirtintos labiausiai trupančios vėliavos detalės.

"Tam naudosiu natūralaus šilko organzą, akrilinę dangą, plėvelę ir dažus. Skylutes užpildysiu dygsniuodama vilną arba specialiu restauraciniu dygsniu. Galiausiai imsiuosi iširusių kutų, kuriems naudosiu įvairių spalvų šilko siūlus", – apie laukiančius darbus pasakojo E.Grigaitienė. Auksarankė neslėpė, kad laukia ilgas ir sunkus darbas, tačiau jį atperka rezultatas, kuris esą matomas jau po pirmųjų prisilietimų.

"Mišrainių taip kruopščiai nepjaustau. Mėgstu krapštytis tik čia, bet ne virtuvėje", – nusijuokė kalbinta specialistė.

Manikiūrininkai ir stomatologai

Siauru koridoriumi pasukę kairėn atvėrėme dar vienas duris. Už jų, įsikibusi į pusmetrio ilgio kardą su aparatu, skirtu akmenims nuo dantų šalinti, darbavosi mokinė restauratorė.

"Iš smulkesnių skylučių norint iškrapštyti rūdis tenka naudoti dar vieną įrankį, kurio dauguma mūsų atsidūrę odontologo kėdėje prisibijo – adatą kanalams valyti", – pakilusi nuo kėdės mergina ištiesė visą saują jų. Pasak restauratorių, anksčiau visus darbui reikalingus instrumentus jie pirkdavo patys, dabar nebenaudojamomis replėmis, skalpeliais, pincetais, endodontiniais ar plombavimo instrumentais juos aprūpina karo medikai.

"Atpažįstate, kas čia?", – ranka paplekšnojusi aparatą ant palangės, šyptelėjo V.Pangonienė. Grožio salonuose manikiūrininkių naudojamas dulkių rinktuvas esą puikiai sutraukia į orą kylančius rūdžių dulkių kamuolius.

Tiesa, šie instrumentai reikalingi ne visais atvejais. Dirbant prie priešpaskutiniojo Romanovų dinastijos Rusijos caro Nikolajaus II paveikslo, kuris užterliotas ruda spalva, svarbiausias įrankis – kantrybė.

"Kažkas norėjo sutaupyti – iš lėto antrą drobės pusę, kurioje visu ūgiu išdidžiai puikavosi kunigaikštis Vytautas, kilstelėjo V.Pangonienė. – Dažai nuo Nikolajaus valosi labai sunkiai, o tirpalas pašalina ne tik viršutinį sluoksnį, bet ir tai, kas nupiešta."

Svarbiau – istorija

Paskutinė erdvė, į kurią užsukome, labiau priminė sceną iš legendinio filmo "Dvylika kėdžių". Sustatytos ant stalų restauratorių prisilietimo laukė trys medinukės, ant kurių kadaise sėdėjo pats Maironis.

"Spyruoklės senos, nekeistos, tik gerai nuvalytos ir užkonservuotos. Po jomis – originalus audinys", – atvertų kėdžių turinį nagrinėjo V.Pangonienė. Į jų vidų vėliau keliaus arklio ašutai arba išplautas ir gerai išdžiovintas senasis šienas. Galiausiai dailių formų kėdės bus aptrauktos restauruotu raudonu aksomu, kurį buvo išgraužusios kandys.

Vykdant panašų gaivinimo planą, antram gyvenimui prikelta ir Maironio kanapa. XX a. pradžios baldui atlikti cheminiai tyrimai, nustatyta audinio pluošto sudėtis, nusiurbtos dulkės. Klijų dėmės panaikintos acetonu, o rūdžių pėdsakai vinių kalimo vietose – citrinos rūgštimi. Sunykusios apmušalo vietos atkurtos vėlimo būdu, vilną nudažius ta pačia spalva. Nutrūkę siūlai sudėti, perpinti ir sutvirtinti audiniu, padengtu akriline derva.

"Šis eksponatas buvo gautas iš Kaune esančio Maironio muziejaus. Dirbant paaiškėjo, kad audinys nebuvo autentiškas. Po juo radome kitą. Restauraciniu – etiniu principu, konservuoti reikėtų autentiką, bet istoriniu – turėtų likti paties Maironio pasirinktas gobelenas. Jis ir restauruotas", – raudonosios kanapos paslaptį atskleidė tekstilės restauratorė V.Pangonienė.

Florencijos valdžia sugalvojo, kaip visiems laikams pašalinti grafičius nuo kultūrinio paveldo pastatų. Nuo šiol visi norintys savo vandališkomis teplionėmis ant pastato pasižymėti, kad čia lankėsi, tai galės padaryti virtualiu būdu, o grafičiai bus įamžinti ateities kartoms.

Tikrai ne meno šedevrų lygio grafičių neišvengė ir Florencijos Santa Maria del Fiore katedros varpinė – kampanilė. XIV a. pastatyto UNESCO pasaulio paveldo objekto sienas bjauroja milijonas įvairių žymių, kurias paprasti žmonės ar užkietėję grafitininkai paliko lipdami į 400 pakopų bokštą. Pasak architektės Beatrice Agostini, šis bokštas atrodė degraduojantis ir visos jo dalys (marmuro, akmens, medžio ir plytų) buvo ištepliotos.

Prieš tris mėnesius restauratoriai pirmą kartą per varpinės gyvavimą pradėjo visų šių paliktų žymių šalinimo darbus. Ne pelno siekianti organizacija „Opera di Santa Maria del Fiore“ nusprendė sugalvoti, kaip užtikrinti, kad tokie darbai nebūtų vienkartiniai ir visi Florencijos  kultūriniai paminklai būtų apsaugoti nuo įprastų žymių, kaip „I woz here“ („Aš čia buvau“) ar įmantresnių grafičių, visiems laikams.

Organizacija „Opera di Santa Maria del Fiorre“ sugalvojo trijuose bokšto aukštuose įrengti stacionarius planšetinius kompiuterius.  Juose esančioje specialioje programėlėje galima pasirinkti norimą bokšto paviršių, pavyzdžiui, marmurą ar plytas, išrinkti priemonę – purškiamus dažus, žymeklį, ir savo piešinį ar sakinį palikti virtualioje erdvėje. Visi šie lankytojų kūrinėliai bus saugomi internete.

Per pirmąją savaitę ši programėlė surinko 700 skirtingų užrašų, kurie galbūt būtų nusėdę ant tikro pastato paviršiaus. Visi lankytojų pasižymėjimai kiekvienas metais bus išspausdinti kaip meno darbų rinkiniai, kurie suguls į Florencijos katedros archyvą ateities kartoms.

Idėjos iniciatoriai teigia, kad šia iniciatyva  norima atkreipti dėmesį į vandališkus kultūrinius objektus darkančius grafičius ar žymas ir, žinoma, apsaugoti architektūros šedevrus nuo vos ne maru tapusiu teplionių.

O Santa Maria del Fiore katedros varpinės valymo darbai toliau tęsiasi, restauratoriai apgailestauja, kad žymas, užrašytas dažais ar rašalu, galima nuplauti, tačiau ant marmuro ar akmens peiliu išgraviruoti žodžiai liks amžinai.

Britai su rusais keičiasi meno vertybėmis

Londono nacionalinė portretų galerija ir Maskvos Tretjakovo galerija švenčia 160 metų sukaktį. Šia proga galerijų vadovai nusprendė susikeisti savo meno vertybėmis. Tai vienas didžiausių Rusijos ir Didžiosios Britanijos kultūrinių mainų vizualiojo meno srityje.

Apie tai, kokio masto šis žingsnis, pasako darbai, kuriais galerijos pasikeitė. Tretjakovo galerija kelionėn į Londoną išsiuntė nacionaline vertybe laikomą Iljos Repino tapytą kompozitoriaus Modesto Musorgskio portretą, o britų Nacionalinė portretų galerija į Maskvą išleido  karalienės Elizabeth I, stovinčios prie gaublio, ir garsųjį Williamo Shakespeare`o portretą.  Iš viso 26 į Londoną iš Maskvos keliaujantys paveikslai labai retai iškeliauja iš Rusijos.

Tretjakovo kolekcija Nacionalinėje portretų galerijoje bus eksponuojama iki birželio pabaigos , o Portretų galerijos rinktiniai kūriniai Tretjakovo galerijoje – nuo balandžio iki liepos pabaigos.

Australijoje – 50 tūkst. lempučių šviesos instaliacija

Australijos laukinės gamtos simbolio uolos Uluru papėdėje netrukus bus įžiebta 50 tūkst. augalus primenančių LED lempučių – iš viso  15 tonų saulės energija įkraunamų švieselių.

Šios instaliacijos autorius Bruce`as Munro daugybę šviesų instaliacijų jau yra sukūręs Londono Victorijos ir Alberto muziejuje, taip pat daugybėje vietų ir objektų Jungtinėse Amerikos Valstijose, Meksikoje ir visame pasaulyje.

Milžiniškas 49 tūkst. kvadratinių metrų LED lempučių-augalų laukas prieš oficialią atidarymo dieną  buvo išbandytas jau ne kartą ir internete galima rasti daugybę nuotraukų, kuriose – viena iš didžiausių žemėje pavienių uolų Uluru yra apsupta tūkstančių švieselių, pasklidusių po raudonos spalvos dykumą.

Pienės pūkus primenančius  įvairių spalvų burbuliukus laiko taip pat šviečiantys stiebai, o visi šie elektriniai augalai sujungti plonais šviesą skleidžiančiais laidais ir daug kam sukuria nežemišką įspūdį.

Sukurti 50 tūkst. lempučių instaliaciją prireikė 40 žmonių pagalbos ir šešių savaičių. B. Munro teigia, kad lempučių laukas simbolizuoja visus  gerus gyvenimo dalykus. Nors įvairūs B. Munro darbai yra apkeliavę visą pasaulį, tačiau šviesos instaliacijų meistras prisimena, kad pirmasis jo eskizas tokio pobūdžio projektui gimė būtent šalia Uluru. Jis teigia, kad, keliaudamas po pasaulį, visą laiką prisimindavo pirmąją idėją ir pagaliau ją įgyvendino.

Instaliacija Australijos centrinėje dalyje šalia Uluru uolos veiks ištisus metus.

Rytų Azijoje – spalvų festivalis

Rytų Azijoje induistai švenčia spalvų festivalį Holi, kuris žymi pavasario pradžią, nes tikima, kad spalvingas ritualas atneš gerą derlių. Holi šventės mitologinė reikšmė – gėrio pergalė prieš blogį. Šventė taip pat siejama su amžina Krišnos ir Radhos meile.

Ši ne tik religinė, bet ir kultūrinė bei socialinė šventė  visų klasių ir amžiaus žmones  suveda į vieną vietą, kur jie žaidžia su ryškiais  įvairiaspalviais miltais, taškosi spalvingu vandeniu, šoka, dainuoja, dalijasi saldumynais.

Siekiama, kad žmonės save ir vieni kitus apipildami spalvotais miltais ar vandeniu pamirštų nerimą, nesutarimus ir patys pasijustų spalvoti. Pagal induistų tradiciją našlės yra apleidžiamos šeimos, o jos pačios turi atsisakyti žemiškų malonumų, tačiau kai kuriuose Indijos regionuose išimtis suteikiama Holi šventės proga – tada našlės gali linksmintis kartu su kitais.

Holi plačiausiai švenčiama Indijoje ir Nepale, spalvų šventę taip pat švenčia dalis Pakistano, Bangladešo gyventojų ir iš šių šalių kilusių žmonių bendruomenės visame pasaulyje. Beje, Nepale prie Holi šventės prisijungė ir čia viešintis Jungtinės Karalystės karališkosios šeimos narys princas Harry – jis savo veidą drąsiai išdabino raudona spalva.

Tikrai ne visos dažų spalvos išgautos iš gamtos. Ne viena ryški spalva per Holi festivalį pagaminta naudojant netgi toksiškas, odą erzinančias medžiagas, todėl prieš festivalį visados galima rasti straipsnių, kaip saugotis nuodingų dažų, o po šventės dalijami patarimai, kaip dažus saugiai ar kaip išvis nusiprausti.

Pasitaškymas spalvotais miltais pagal induistų tradiciją paplito po visą pasaulį. Tokiu būdu žmonės  vis dažniau linksminasi įvairiuose muzikos, meno, festivaliuose, nebūtinai susijusiuose su induistų tradicija.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus restauratoriai vakar pirmą kartą atvėrė savo dirbtuvių duris kauniečiams.

Restauravimo skyriaus, įsikūrusio griežtai saugomame Lietuvos kariuomenės dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos pastatų komplekse Vytauto pr., darbuotojai yra tarsi medikai – jie reanimuoja apirusius, laiko išvargintus istorinius daiktus.

Iš pradžių būsimas eksponatas išnarstomas dalimis. Atliekami jų cheminiai tyrimai. Laboratorijoje, pavyzdžiui, nustatoma, koks metalas, siūlai, medžiaga naudoti daikto gamybai, kuo klijuota, koks naudotas gruntas ir pan.

Prieš imantis restauravimo, drabužiai ar baldas kiek įmanoma kruopščiai chemiškai nuvalomi, išvalomi, nuimamos rūdys ir t.t.

"Tada prasideda sunkiausia dalis – ieškoti medžiagų, atitinkančių originalias. Pavyzdžiui, tam tikro tankumo, storio šilko, medvilninių siūlų. Jeigu prireikia, juos dažau tam tikra spalva", – pasakojo restauratorė Vilija Pangonienė.

Jai labiausiai prie širdies daiktai, kuriems rekonstruoti reikia įdėti itin daug darbo, kurių restauracija yra sudėtinga, kai gamybai panaudota kelių rūšių medžiagos. "Patinka iššūkiai. Pavyzdžiui, šių karaceninių šarvų antkakliai pagaminti iš žalvario, šilko, odos. Buvo daug darbo", – atsiduso restauratorė, vartydama antkaklių pasą, kuriame surinkti visi duomenys apie eksponatą, jo restauravimo planas, eiga, nuotraukos prieš jį ir po.

Šiuos XVII a. ketvirtojo dešimtmečio – XVIII a. antro ketvirčio šarvų antkaklius ji įvardijo kaip vienus brangiausių restauruotų eksponatų. Daug sentimentų palieka ir baldų gobelenai, kuriuos atidžiai siuvinėjant, bandant atkurti buvusį raštą, per dieną pasistumiama vos per 2 cm.

Pašnekovai pasakojo vienu metu restauruojantys kelis objektus, nes būtina daryti technologines pertraukas, be to, tenka laukti, kol restauravimo darbų planą patvirtins restauravimo taryba.

Muziejaus Restauravimo skyriaus vedėja Rita Malinauskienė sakė, kad šis darbas labiausiai intriguoja tuo, kad atrandi daug paslapčių. "Pirkome Vytauto portretą, tačiau jį išsivynioję ir patyrinėję pamatėme, jog kitoje pusėje yra caro Nikolajaus portretas. Jis buvo uždažytas, išbadytos akys", – kalbėjo R.Malinauskienė.

Specialistai bandys restauruoti abi drobės puses. Ieškoma būdų ir sprendimų, kaip vienu metu eksponuoti abu portretus.

Tirdami garsaus Čekijos karvedžio Jano Žižkos portretą, restauratoriai atrado, kad jis yra tapytas ne ant tuščios drobės, o ant natiurmorto. Po portretu rasti net du tapybos sluoksniai.

Iš viso šiuo metu skyriaus dirbtuvėse bandoma atkurti 30 objektų. Prie jų pluša penki darbuotojai.

Kretingos dvaro ūkvedžio namas duris lankytojams žadama atvers spalį. Baigiantys jį restauruoti specialistai sako, kad tai – vienas iš įdomiausių atkurtų objektų.

Grafų Tiškevičių laikais name gyveno ūkvedys su šeima, baldžius ir kiti dvare patarnaujantys samdiniai. Restauratoriai sako, kad XIX amžiuje statytas namas buvo labai sunykęs – kiauras stogas, sueižėjusios sienos, paplauti pamatai. Todėl jį restauruojant įdėta nemažai triūso. Tačiau tai yra ir vienas iš įdomiausių restauruotų objektų.

Restauratoriams ir muziejininkams mįslę užminė viena namo patalpa, kurios sienos ir lubos buvo ištapytos. Lubų ornamentikoje įžvelgiami antikos motyvai, o sienų dekoras – trafaretinė tapyba. Ją restauratoriai aptiko tik nugramdę penkis dažų sluoksnius.

„Atrasta unikali klasicistinio laikotarpio tapyba. Manoma, kad tapė dailininkai profesionalai, kurie buvo gerai susipažinę su vidurio Europos ir Anglijos interjerų dekoravimo principais“, – teigia sienų tapybos restauratorė Lina Navikienė.

„Lubos buvo neblogai išsilaikiusios, tik labai juodos ir aprūkusios. Mes jas atidengėm ir pasimatė visi kontūrai. O ant sienų radome labai daug informacijos ir galėjom atkurti ir atstatyti visą ornamentiką. Su kitomis lubomis buvo įdomi istorija, jos buvo nuimtos ir mes tik dabar, po 20 metų, jas gražinome į savo vietas“, – apie neįprastą radinį pasakoja restauratorė Jurga Krylavičienė.

Restauratoriai sako, kad galima tik spėlioti, kodėl ši ūkvedžio namo patalpa buvo taip gražiai išpuošta. Manoma, kad ja laikinai naudojosi grafai.

„Kol nebuvo pastatyti moderniųjų laikų XIX-ojo amžiaus pabaigos rūmai, grafai, manom,  čia gyveno ir turėjo tam tikras reprezentacines patalpas“, – sako Aldas Kliukas, UAB „Pamario restauratorius“ direktorius.

Ūkvedžio name rudenį įsikurs Kretingos muziejaus administracija, dalyje namo veiks apie dvariškių gyvenimą pasakojanti ekspozicija.