Tyrimai prie Lankupių šliuzo

Klaipėdos rajono savivaldybė imasi iniciatyvos tvarkyti išlikusius Karaliaus Vilhelmo kanalo kultūros paveldo statinius.

Rengiamasi remontuoti Karaliaus Vilhelmo kanalo Lankupių šliuzą ir jam priklausančius statinius. Šiuo metu paskelbtas konkursas atlikti šio kanalo Lankupių šliuzo restauravimo darbų projektą.

Planuojama, kad jis bus pradėtas nuo išsamių tyrimų – batimetrinių, geologinių, istorinių, inžinerinių, geologinių ir architektūrinių. Rekonstruojant Lankupių šliuzą planuojama sutvarkyti ir kanalo šlaitus. Bus siekiama atnaujinti ir šliuzo vartų mechaninę dalį, kad elektros varikliais būtų galima lengvai atidaryti ir uždaryti vartus.

Kada prasidėtų pats kanalo restauravimas, nėra aišku, bet bent jau Lankupių šliuzo komplekso tvarkymo ir avarinės grėsmės šalinimo dokumentų parengimas būtų šiokia tokia kanalo atnaujinimo pradžia.

Laikmetis: prieškario laivyba Karaliaus Vilhelmo kanale. Gargždų krašto muziejaus filialo J. Gižo etnografinėje sodyboje nuotr.

Avarinės būklės statinys

Šiuo metu Lankupių šliuzo būklė nėra netgi patenkinama. Šliuzo kompleksas yra apleistas, iš dalies netgi avarinės būklės. Apie tai liudija ir jo techninės būklės įvertinimo aktas.

Nurodoma, kad Lankupių šliuzo gelžbetoninės konstrukcijos yra pažeistos – vietomis išgraužtos, išdaužtos, įtrūkusios. Konstrukcija daugelyje vietų apaugusi kerpėmis ir samanomis.

Ne ką geresnės būklės ir daugiau nei prieš šimtmetį įrengtos šliuzo metalinės konstrukcijos – vartai, šliuzo aptarnavimo tilteliai, jų turėklai. Jie smarkiai pažeisti korozijos. Neaiškios, o greičiausiai prastos būklės yra ir povandeninė metalinė šliuzo dalis.

Dar blogesnė yra buvusių medinių Lankupių šliuzo konstrukcijų dalis. Medinės dalys beveik visur supuvo. Likę tik metaliniai ankeriai arba kiaurymės tarp metalo konstrukcijų, kas liudija, kad jose kažkada būta ir medienos.

Šliuzo elementus – vandens lygio reguliavimo mechanizmus, sklendes, krumpliaračius – laikas ir aplinka taip pat smarkiai paveikė. Dėl ilgus metus nebuvusios priežiūros, kai jų niekas netepė, didžioji dalis mechanizmų yra užrūdiję.

Unikali kanalo infrastruktūra

Karaliaus Vilhelmo kanalo Lankupių šliuzas buvo įrengtas 1864 m. Jis turėjo reguliuoti vandens lygį kanale. Tam buvo įrengti dveji po 11 m pločio vartai tarp 177 m ilgio šliuzo dalių. Pradžioje jie buvo atidarinėjami rankiniu būdu. Vėliau įrengta elektrinė transmisija.

Kai iš Minijos į kanalą atplaukdavo laivas ar sieliai, būdavo atidaromi arčiau upės esantys pirmieji vartai. Įplaukus į vidų, kai Minijos upės ir kanalo šliuzo dalies vandens lygis susilygindavo, vartus nuo Minijos upės uždarydavo. Atidarydavo antruosius kanalo vartus. Kanale vandens lygis būdavo žemesnis, todėl atidarius vartus vandens srovė iš šliuzo „nešdavo“ tiek sėlius, tiek laivus kanalu.

Anuomet Lankupių šliuzas buvo tik viena iš Karaliaus Vilhelmo kanalo infrastruktūros detalių.

Tuo metu, kai šliuzas visiškai veikė, jam prižiūrėti buvo paskirtas specialus tarnautojas, kuris atidarinėdavo ir uždarinėdavo šliuzo vartus.

Anuomet Lankupių šliuzas buvo tik viena iš Karaliaus Vilhelmo kanalo infrastruktūros detalių.

Kaip veikė pirmasis ir vienintelis Lietuvoje žmonių rankomis iškastas kanalas, nėra detaliai ištirta. Klaipėdos rajonas ir šioje vietoje planuoja užpildyti „baltą dėmę“. Yra numatoma arba bent jau svarstoma, kad remiantis įvairiais šaltiniais turėtų būti parengta išsami Karaliaus Vilhelmo kanalo istorija.

Klaipėdos rajone yra žmonių, kurie vertina, kad Karaliaus Vilhelmo kanalo istorija, jos praeities veikla yra unikali. Mąstoma, jog kanalas, tinkamai atkūrus bent jau tuos jo objektus, kurie yra išlikę, kad ir prastos būklės, kaip Lankupių šliuzas, galėtų traukti lankytojus.

Istorija: Lankupių šliuzo schema iš Lietuvos tarpukario leidinių. Gargždų krašto muziejaus filialo J. Gižo etnografinėje sodyboje nuotr.

Laukiama ir rekonstruotų tiltų

Atskira Karaliaus Vilhelmo kanalo atkūrimo tema galėtų būti bent vieno jo buvusių iš dešimties tiltų atkūrimas.

1902–1904 m. buvo pastatyti šie Karaliaus Vilhelmo kanalo tiltai: Lankupių, Priekulės-Kintų, Svencelės-Kiškių, Kalviškių, Venckų, Jokšų, Klišių, Derceklių, Kliošių, Stariškių kaimų tiltai.

Dauguma jų buvo visiškai sugriauti per II pasaulinį karą.

Apgriauti, tačiau išliko Jokšų ir Kliošių kaimo tiltai. Klaipėdos rajono savivaldybė yra pasižadėjusi ir įsipareigojusi atstatyti bent Jokšų kaimo tiltą.

Panykiai tapo Ilguva

Vos už pusšimčio kilometrų nuo Kauno Šakių rajone esantis Ilguvos dvaro statinių kompleksas formavosi nuo XVIII a. pabaigos iki pat XX a. pirmosios pusės.

Kaip primena Kultūros paveldo departamentas (KPD), 1583 m. dabartinė Ilguvos vietovė Zapyškio parapijos aprašyme minima Panykiais. XVII a. pirmojoje pusėje žemės priklausė Gardino teisėjui Grigalijui Masalskiui, kurio sūnus Aleksandras pardavė dalį Panykių žemių. Jas 1640 m. įsigijo Žemaičių katedros prelatas, Veliuonos klebonas Liudvikas Talko-Grincevičius-Ilgovskis. Greta jau esančio kaimelio jis įkūrė vasaros rezidenciją.

Ekspertai: fragmentiškai nuiminėjamas bažnyčios išorinio fasado apkalimas, atidengdami sienojai ir praktiškai vertinama jų būklė. / V. Kasperavičiūtės nuotr.

1694 m. duomenimis, čia buvo didelis namas, du svirnai, tvartai, daržinė, kepykla, pirtis ir bravoras. 1758 m. dvarą su keliais gretimais palivarkais nusipirko Veliuonos klebonas Viktorinas Talko-Grincevičius-Ilgauskas.

Visi autentiški bažnyčios ir varpinės pastato elementai būtų išsaugoti, o neišlikusieji atkurti pagal autentiškus analogus.

1765 m. dvaro sodybos teritorijoje buvo pastatyta vėliau sudegusi medinė bažnyčia. Dvarą 1767 m. paveldėjo brolio Pranciškaus sūnus Jonas Grincevičius, karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio dvaro šambelionas. Tuo metu Panykius imta vadinti Ilguva.

1790 m. buvo pastatyti mediniai dvaro rūmai. Po J. Grincevičiaus mirties 1806 m. dvarą valdė jo žmona Kristina de Karpe Grincevičienė, kuri 1814 m. su parapijiečiais fundavo naujos bažnyčios statybas. Šventovė liaudies architektūros formų, stačiakampio plano, su dviem šoniniais priestatais, apside ir trimis bokšteliais. Medinių statinių tvora aptvertame šventoriuje pastatyta medinė trijų aukštų varpinė.

1852 m. motinai mirus, dvarą paveldėjo sūnus Julijonas Grincevičius, Marijampolės apskrities Taikos teisėjas, Vilniaus universitete baigęs medicinos studijas. 1861 m. dvaras atiteko jo sūnui Henrikui, kurio valdymo metu buvo pastatytas mūrinis kumetynas, parapijos namai ir tvartai.

Matė garsenybių

Ilguvos dvaro paveldėtoja tapo Henriko duktė Ona ir Kybartuose gimęs jos vyras smuikininkas, kompozitorius, dirigentas Emilis Mlynarskis. 1897 m. šeima persikėlė gyventi į Varšuvą – E. Mlynarskis tapo pirmuoju naujai įkurtos Varšuvos filharmonijos dirigentu. Pats kompozitorius su žmona Ona Ilguvoje pastoviau gyveno 1905–1914 m. E. Mlynarskis finansiškai parėmė žmonos Onos sesers Vandos dukrą, auksinio balso savininkę dainininkę Beatričę Grincevičiūtę (1911–1988), kuri gyveno Ilguvos dvare.

Į Ilguvos dvarą iki Antrojo pasalinio karo atvykdavo ir dvarininkų duktės Anelijos Mlynarskos vyras, legendinis pianistas Artūras Rubinšteinas. Dažnai lankydavosi ir Lenkijos mokslų akademijos narys, antropologas, profesorius Julijonas Talko-Grincevičius, kiti to meto žymūs Lenkijos ir Lietuvos visuomenės atstovai: dailininkas Ferdinandas Ruščicas (1870–1936), prozininkas, dramaturgas Steponas Žeromskis (1864–1925), pianistas ir valstybės veikėjas Ignacas Janas Paderevskis (1860–1941), dirigentas Gžegožas Fitelbergas (1879–1953), kompozitorius, dirigentas, muzikos publicistas, pedagogas Stasys Šimkus (1887–1943), kunigas, Peterburgo akademijos hebraistikos profesorius Justinas Bonaventūra Pranaitis (1861–1917), kunigas, teologijos mokslų daktaras Antanas Civinskas (1867–1913) ir kt.

Po vyro mirties 1935 m. Ona Mlynarskienė grįžo gyventi į Ilguvą. 1940 m. sovietų valdžia dvarą nacionalizavo. Jame įrengė senelių ir neįgaliųjų namus, o vėliau dar buvo rekonstruoti dvarui priklausę dalis pastatų. Nuo 2010 m. pensionatas pavadintas socialinės globos namais.

Delsti pavojinga

Dvaro kompleksui priklausančių bažnyčios ir varpinės konstrukcijų techninės būklės tyrimus atlikusių specialistų verdiktas nebeleido delsti: pastatų būklė – avarinė. Dalies konstrukcijų (pamatų, rąstų sienų, varpinės karkaso elementų, stogų) itin bloga, bet kuriuo metu, esant didesnėms apkrovoms dėl sniego ar vėjo, gali patirti žymių konstrukcinių nuostolių.

Ekspertinėje išvadoje teigta, kad, siekiant išsaugoti sparčiai nykstančius medinių konstrukcijų objektus, defektai turi būti pašalinti neatidėliotinai.

KPD skyrus finansavimą, pagal architektės Romos Bernadišienės parengtą tvarkybos darbų projektą, numatyta remontuoti ir restauruoti medinę stogo konstrukciją, keisti susidėvėjusią stogo dangą ir apskardinimo elementus, sienojus, užtikrinant sienų stabilumą, išlikusius autentiškus stalių gaminius.

Restauruojamos bažnyčia ir varpinė itin vertingos architektūriniu, dailės, istoriniu, sakraliniu pobūdžiu ir įsikūrusios vaizdingoje kraštovaizdiniu požiūriu vietoje. Tikimasi, kad sutvarkyti pastatai atkreips kultūros turistų, besidominčiu Nemuno slėnio viršutinėje terasoje esančiu paveldu, dėmesį.

Tikslas – išsaugoti autentiką

Nepaisant didelės darbų apimties ir atšalusių orų, pastato tvarkyba juda į priekį: fragmentiškai nuėmus bažnyčios išorinio fasado apkalimus, įvertinama sienojų būklė ir būtini jų remonto darbai. Pasak KPD, apkalimo lentos rastos gana neblogos būklės, todėl bus valomos ir naudojamos pakartotinai.

Atidengus pamatų mūrą matyti, kad jis nerišlus, sudarytas iš palaidų lauko akmenų su nerišliu plytų mūru viršutinėje dalyje, be hidroizoliacijos. Ant jo esantis tinkas sutrūkinėjęs, vietomis atšokęs, nuogrindos nėra, todėl būtina siūles užtaisyti sudėtiniu cementiniu skiediniu, fragmentiškai permūryti viršutinę pamatų dalį, įrengti drenuojančią membraną.

„Pagrindinis tiek KPD, tiek tyrimus vykdžiusių ir jais remiantis projektą rengusių, o dabar ir darbus atliekančių specialistų tikslas, – kad visi autentiški bažnyčios ir varpinės pastato elementai būtų išsaugoti, o neišlikusieji atkurti pagal autentiškus analogu“, – akcentuoja KPD.

Pvz., tvarkant langus vietoj sunykusių langų rėmų kaip etalonas bus naudojamas geriausiai išlikęs langas. Fasadų apdaila bus restauruojama taikant šiuolaikinius metodus, tačiau pagal išlikusią autentišką apdailą – apkalimą vertikaliais tašeliais ant vertikaliai kaltų lentų.

Netikėtas atradimas

Medinę Radviliškio rajone esančią Šaukoto Šv.Trejybės bažnyčią savo lėšomis apie 1767 m. pastatė Kalnuotojo Šaukoto dvaro savininkas Simonas Herubavičius. Prie kelio Šeduva–Šiluva stovinti bažnyčia yra liaudies architektūros formų, stačiakampio plano. Ji buvo tvarkyta jau prieš kelerius metus, o šiemet spalį priimti dar 2019-aisiais pradėti bažnyčios paveikslo „Švč.Mergelė Marija su vaikeliu“ konservavimo ir restauravimo darbai.

Paveikslas tyrinėtas rentgenografiškai, nustatyta, kad po pertapymais yra išlikę ankstesnis tapybos sluoksnis.

Kaip pasakojo paveikslą restauravęs aukščiausios kvalifikacinės kategorijos molbertinės tapybos restauratorius Mantas Matuiza, pirminės apžiūros metu jo būklė buvo labai prasta.

„Paveikslo tapybą dengė neaiškios sudėties tūriniai aptaisai. Viskas buvo pertepta storu grunto sluoksniu ir net kelis kartus perdažyta siaubingai nekokybiškais sidabriniais dažais. Dažų mišinyje buvo labai daug nešvarumų ir priemaišų, todėl paviršius buvo šiurkštus ir nelygus“, – pasakojo restauratorius.

Matomos tapybos detalės taip pat kelis kartus storai nekokybiškai pertapytos. „Ant Marijos veido buvo užklijuotas ant popieriaus lapo nutapytas kitas veidas. Nuėmus pasimatė autentiškas veidas. Pradžioje paveikslas atrodė menkavertis, tačiau, padarius tyrimus ir palaipsniui restauruojant, pradėjo ryškėti nuostabus senosios dailės darbas“, – apie atradimus pasakojo M.Matuiza.

Subjaurotas: paveikslo detalės prieš ir po restauravimo. / M. Matuizos nuotr.

Rūdys ir skudurai

Išėmus iš altoriaus ir atvežus į Vilniaus dirbtuves pirmiausia buvo nuimti autoriniai prastos būklės rėmai. Sutvirtintas aptaisų paviršius, atsargiai nuimti paveikslą dengiantys aptaisai. Jų pakraštėliai buvo tankiai prikalti vinutėmis, kurių neįmanoma buvo ištraukti nepažeidus aptaisų, tad buvo nuspręsta frezuoti aplink kiekvieną vinutę ir visą aptaisų perimetrą.

Pasak restauratoriaus, nuėmus aptaisus pasimatė susibangavęs, apkirptas, patamsėjęs ir vinimis prikaltas paveikslo fragmentas su byrančia tapyba. Po aptaiso iškilimais buvo pridėta susuktų skudurų.

Dedant taškelį po taškelio, restauraciniais dažais atkurtas autentiškas koloritas ir tapybos kompozicinės detalės.

Ištrauktos surūdijusios vinutės, nuvalyti nešvarumai, dezinfekuota, ištiesintas pagrindas, sutvirtinta tapyba, užtaisytos skylutės ir įplyšimai. Nuvalius nugarinę paveikslo pusę ir atlikus paruošimo darbus paveikslas buvo dubliuotas ant naujos drobės ir užtemptas ant naujo, paslankios konstrukcijos porėmio. Tada buvo gruntuotos ištrupėjusios tapybos vietos ir paveikslo kraštai.

„Žingsnis po žingsnio nuo rankų, kojyčių ir veidų mechaniškai pašalinti keli užtapymų sluoksniai. Restauraciniu gruntu atkurtos tapybos netektys. Dedant taškelį po taškelio, restauraciniais dažais atkurtas autentiškas koloritas ir tapybos kompozicinės detalės“, – pasakojo M.Matuiza.

Ankstyvesnio restauravimo metu apkirptas paveikslo fragmentas atgavo mechaninį tvirtumą, pirminę išvaizdą, meninę ir dvasinę vertę.

Atkurtas ir sutvirtintas

„Restauruojant unikalius ir retai aptinkamus aptaisus, padarytus iš kartono, buvo didžiausias iššūkis nuo jų paviršiaus nuvalyti storą grunto sluoksnį, uždažytą sidabriniais dažais. Šildant paviršių, gruntas suminkštėdavo ir mechaniškai, skalpelio galiuku buvo šalinamas nedideliais zondeliais. Po storu bordiniu sluoksniu pasimatė autentiškas, auksuotas, sidabruotas, poliruotas paviršius su iškiliais gėlių motyvais. Restauraciniu gruntu buvo užpildytos didelės autorinio grunto netektys, pagal galimybes atkurti augaliniai motyvai, padengta polimentu, trintu auksu ir sidabru, viskas poliruota. Pakraščiuose esančios kartono skylutės užpildytos kartono miltų ir tilozės mišiniu“, – apie sudėtingus restauravimo etapus pasakojo specialistas.

Marijos ir Vaikelio karūnos buvo drožtos iš medienos. Ankstyvesnio restauravimo metu jos buvo uždažytos bronziniais dažais, kurie buvo oksidavęsi ir patamsėję. Atlikus tyrimus ir padarius bronzos valymo zondelius paaiškėjo, kad jų autentiškas paviršius padengtas polimentiniu auksavimu ir sidabravimu. Restauravimo metu bronziniai dažai buvo pašalinti. Kreidinis gruntas sutvirtintas, atkurtos jo netektys. Nusitrynusios vietos padengtos trintu auksu ir sidabru.

Siekiant apsaugoti restauruotą paveikslą, pagamintas atskiras fanerinis skydas, jis aptrauktas vyšninės spalvos audiniu, skyde išpjautos ertmės veidams, rankoms, kojytėms. Skydas pritvirtintas prie restauruoto paveikslo rėmų, tada ant skydo uždėti ir pritvirtinti aptaisai, karūnos ir naujai išdrožtos paauksuotos žvaigždutės. Vėliau skydas priglaustas prie paveikslo ir pritvirtintas. Po restauracijos meno kūrinys įgavo ekspozicinę išvaizdą. Jis buvo nuvežtas ir sumontuotas į dešinįjį Švč. Mergelės Marijos altorių.

Atsidėkodamas mokytojui, A.Rimkevičius Kauno taikomosios dailės mokykloje, kurioje iki garbaus amžiaus dirbo S.Kaciliauskas, surengė jam dedikuotą piešinių ir vitražų projektų parodą, kurioje darbus eksponuoja kartu su žmona Daina Rimkevičiene.

Lemta būti pedagogu

S.Kaciliauską tapti mokytoju paskatino Stakliškių gimnazijoje, kurią jis baigė, lietuvių kalbos pamokas vedusi Danutė Zieniūtė, kartojusi, kad jam lemta būti pedagogu.

S.Kaciliauskas, kaip nepatikimas mokytojas, nes nieko nedarė, kad jo mokiniai nedalyvautų proteste po R.Kalantos susideginimo, buvo atleistas.

„Kai tuomečiame Stepo Žuko taikomosios dailės technikume baigiau medžio drožybos specialybę, Lietuvos mokyklose labai trūko darbų mokytojų, todėl po studijų iš karto gavau paskyrimą dirbti Kauno 4-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Kauno Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnazija – aut. past.), kurioje mokiau iki 1972-ųjų“, – pasakoja S.Kaciliauskas.

Tačiau mokytojo karjera netikėtai nutrūko. 1972 m. gegužės 14 d. – Romo Kalantos žūties dieną – grupelė S.Kaciliausko mokinių buvo sulaikyti saugumiečių, o S.Kaciliauskas, kaip nepatikimas mokytojas, kuris nieko nedarė, kad jo mokiniai nedalyvautų proteste po R.Kalantos susideginimo, buvo atleistas.

Įvertinimas: didelio formato piešiniai, vaizduojantys šv. Kazimierą, šv. arkangelą Mykolą ir Nukryžiuotąjį atskleidžia puikius menininko akademinio piešimo įgūdžius / Eitvydo Kinaičio nuotr.

Mokytojauti S.Kaciliauskas sugrįžo tik 1978 m., kai, įkūrus Kauno taikomosios dailės mokyklą, jos direktorius pasiūlė vyriausiojo meistro, atsakingo už gamybinį procesą, pareigas.

„Ši mokykla buvo gilių senų tradicijų tęsėja. Joje buvo mokoma svarbiausių amatų: keramikos, medžio drožybos, gintaro apdorojimo, siuvinėjimo, pynimo iš vytelių, juvelyrikos. Čia išdirbau iki pensijos“, – prisimena S.Kaciliauskas. Už uolų ir sąžiningą darbą prezidentas Valdas Adamkus S.Kaciliauską apdovanojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu.

Įžvelgė menininką

Tokia asmenybė kaip S.Kaciliauskas autoritetu yra ne vienam savo mokiniui. Bet A.Rimkevičiui mokytojas tapo ir vedliu į meno pasaulį.

„Su S.Kaciliausku susipažinome, kai, iš Vilniaus atsikraustęs į Kauną, pradėjau mokytis Kauno 4-ojoje vidurinėje mokykloje. Jis, pastebėjęs mano pomėgį ir gabumus piešti, paėmė mane už rankos ir nuvedė į tuometę Juozo Naujalio vidurinę meno mokyklą (dabar Kauno dailės gimnazija – aut. past.). Esu dėkingas jam už tai, kad manyje įžvelgė menininką“, – pabrėžia A.Rimkevičius.

„Artūro kelias į meno aukštumas netrumpas: po mokyklos studijavo Stepo Žuko taikomosios dailės technikume, vėliau mokslus tęsė Vilniaus dailės akademijoje. Esu nustebęs, kad jis prisiminė mane – pirmąjį savo mokytoją. Džiaugiuosi, kad Artūras liko toks pat kuklus ir nepaprastai geras žmogus, kokį jį ir prisimenu“, – šiltai žodžiais dalijasi S.Kaciliauskas.

Piešiniai ir projektai

Kauno taikomosios dailės mokykloje, kuri, kaip pažymi S.Kaciliauskas, buvo jo antraisiais namais, surengtoje A.Rimkevičiaus ir D.Rimkevičienės parodoje eksponuojami realizuoti ir konceptualūs vitražų projektai, kurti Lietuvos šaulių sąjungai, Klaipėdos restoranui „Luiza“, UAB „Vikonda“, taip pat Nyderlandų ir kitų užsienio šalių institucijoms.

Stiklas: parodoje eksponuojamos nuotraukos, kuriose įamžintas sudėtingas vitražų kūrimo procesas ir rezultatas / Eitvydo Kinaičio nuotr.

Parodoje pristatomi ir įspūdingi, didelio formato piešiniai: šv. Kazimieras, šv.arkangelas Mykolas ir Nukryžiuotasis, atskleidžiantys puikius menininko akademinio piešimo įgūdžius.

„Būtent Artūro piešiniai man kelia didžiausią įspūdį. Reikšmingi ir svarbūs yra jo Kauno kunigų seminarijai, Kauno mečetei kurtų vitražų projektai, Grūžių Švč.Mergelės Marijos bažnyčiai sukurtas Nukryžiuotasis ir įgyvendinti privatūs užsakymai. Žaviuosi, kad Artūras nestokoja energijos ir organizuoja skirtingų šalių kūrėjus vienijančius projektus, taip pat pats aktyviai dalyvauja parodose“, – palaikymą buvusiam mokiniui išreiškia S.Kaciliauskas.

Nuo menų neatitolęs ir pats mokytojas. Jis piešia, lieja akvareles.

„Mane traukia gamta, įdomūs peizažo motyvai. Esu surengęs gamtovaizdžių parodą Čikagoje, kur gyvena mano duktė. Paroda ten sulaukė susidomėjimo ir sėkmės“ , – sako S.Kaciliauskas.

Kai nori šiek tiek atsitraukti nuo menų, S.Kaciliauskas panyra į knygas apie tremtį.

Kas? A. ir D.Rimkevičių paroda, skirta S.Kaciliauskui.

Kur? Kauno taikomosios dailės mokykloje (V.Krėvės pr. 112).

Kada? Veikia iki liepos 10 d.

Apie tai BNS informavo Lietuvos nacionalinio muziejaus, kuris priėmė radinius restauravimui, atstovas spaudai Arminas Šileikis.

„Radinių konservavimas ir restauravimas greičiausiai užtruks iki metų, kiek tiksliai – šiuo metu atsakyti sunku, priklauso nuo konkrečios kiekvieno radinio būklės“, – BNS sakė jis.

Asvejos ežere kartu su viduramžių kario palaikais rasti preliminariai XVI amžiaus radiniai: odiniai batai su pentinais, odinio diržo dalys su vario lydinio skirstikliais ir sagtelėmis, pora peilių bei geležinis kardas.

Ateityje, anot A. Šileikio, muziejus radinius galėtų eksponuoti.

Remiantis pirminėmis antropologų išvadomis, kartu su radiniais aptikti greičiausiai jauno vyro palaikai, jo mirties priežasties osteologinė medžiaga neatskleidžia, tačiau tyrimai bus tęsiami.

Osteologinė medžiaga šiuo metu tiriama Vilniaus universiteto Medicinos fakultete.

Viduramžių kario palaikus ir šalia buvusius radinius aptiko archeologai, vadovaujami Klaipėdos universiteto archeologės Elenos Pranckėnaitės.

Jos teigimu, tai – unikalus ir pirmas atvejis Lietuvoje, kai po vandeniu kaip pavienis atsitiktinis objektas, o ne palaidojimas aptinkami žmogaus palaikai su jam priklausančiais asmeniniais daiktais.

Molėtų, Švenčionių ir Vilniaus rajonuose plytinčio Asvejos ežero dugnas povandeniniais archeologiniais tyrimų metodais su pertraukomis žvalgomas jau nuo 1998 metų.

Ten aptikti anksčiau čia stovėjusio tilto poliai, jo horizontalios konstrukcijos bei XVI-XVII amžiaus archeologiniai radiniai: buityje naudotų indų šukės, koklių, čerpių, plytų dalys, įvairios metalinės statybinės detalės.

Taip pat rasta buvusios perkėlos vieta ir įvairiais laikotarpiais datuojamų medinių luotų – nuo pat akmens amžiaus laikų Lietuvoje ir kaimyniniuose kraštuose plačiausiai naudotų vandens transporto priemonių.

Šio seminaro metu pagrindinis dėmesys skirtas interjerui – buvo tvarkomi ir restauruojami muziejuje saugomi mediniai baldai (kėdės, kubilai, skrynia) ir durys.

Seminaro dalyviai dirbo šešiose teminėse darbo grupėse: etnografiniai baldai (vad. Algirdas Šalkauskas), polichromija (vad. Raimonda Žukauskaitė), metalas (vad. Audronė Gogelienė), mediniai kubilai (vad. Valentinas Kirelis), pastatų durys (vad. Romualdas Valantis), o studentai iš Čekijos gamino lauko suoliuko kopiją.

Neapsieita ir be teorinių žinių papildymo – seminaro metu vyko ir paskaitos-diskusijos. Interjero architektė Gitana Valavičiūtė kalbėjo tema „Lietuviškų namų pajauta“ ir pasakojo apie tai, kaip svarbu sukurti jaukų ir savitą interjerą, atliepiantį žmogaus poreikius urbanizuotoje modernioje visuomenėje, ir kaip tai pasiekti.

Svečias iš Estijos, tvarios renovacijos centro Taline kūrėjas ir vadovas Tarmo A. Elvisto buvo parengęs net du pranešimus – „Tvarios renovacijos informacinio centro NVO Taline veikla ir patirtys“ ir „Geriausios medinių namų renovacijos ir vertingų vietovių apsaugos praktikos Estijoje“.

Jis pasakojo apie tai, kas yra tvari renovacija ir restauracija, kaip prie to prisideda jo paties įkurto centro veikla, su kokiais iššūkiais susiduria bei dalijosi sėkmės istorijomis. Taip pat Tarmo A. Elvisto dalijosi ir praktiniais patarimais apie tai, kaip tvariai, ekologiškai ir kokybiškai galima apsaugoti medinį paveldą, pagerinti pastatų šilumines savybes, energijos vartojimo efektyvumą.

Baigiamasis šio seminaro ir viso projekto akcentas – atnaujintų restauracijos dirbtuvių atidarymas. Jas atidarydama LLBM direktorė Gita Šapranauskaitė džiaugėsi projekto suteiktomis galimybėmis pažinti kaimynus ir išmokti naujų dalykų bei dėkojo kolegoms, kurie susitelkę laiku įgyvendino visas projekte numatytas veiklas.

Atnaujintos dirbtuvės – dar vienas svarbus žingsnis muziejuje įkurto medinės architektūros tyrimo ir mokymo centro veikloje. Čia numatoma rengti įvairias veiklas ir mokymus. Apžiūrėjus dirbtuves bei pristačius per šias kelias dienas atliktus darbus – pagamintą naują medinį suoliuką bei restauruotas interjero detales (kėdes, kubilus, spintos dureles, skrynią), laukė linksmoji dalis, už kurią esame dėkingi „Inovacijų poligono“ vadovui Rimantui Varanauskui.

Renginio dalyviai komandomis varžėsi senoviniame riterių žaidime „bliūdaslydis“, puošė dirbtuves globosiančio kauko plaukus įvairiomis žolėmis, rašė įspūdžius po seminaro ir linkėjimus ateičiai. Galiausiai visi išsiskirstė įgiję daugiau patirties ir žinių, užmezgę ryšių bei su nauju įkvėpimu ateities projektams.

Nebijojo eksperimentuoti

Kaip tik toks yra dviejų kambarių butas Vilniuje, Žygio gatvėje, kurio interjerą kūrė A.Drutel. Buvęs kareivinių kompleksas, kuriame jis yra, statytas apie 1950 m. Tada jame dar nebuvo įvesta kanalizacija, jai atsiradus, vonią kiekvienas įsirengė ten, kur išmanė, šiame bute ji buvo koridoriuje, nišoje. Lubos nebuvo mačiusios net kosmetinio remonto maždaug 50 metų, sienas dengiančio tinko sluoksnio storio skirtumai siekė kai kur net 8 cm.

Šių namų šeimininkai jau iš pat pradžių, dar nepasikonsultavę su interjero dizainere, buvo nusiteikę išsaugoti tai, ką galima ir verta, ne tik dėl nedidelio biudžeto, bet ir norėdami sukurti ypatingą namų dvasią. Nebijojo eksperimentuoti, buvo pasirengę įdėti ir savo rankų darbo, sutiko su nestandartinėmis idėjomis, kurias pasiūlė A.Drutel. Geras suplanavimas, aukštos lubos, dideli langai buvo privalumai, kuriuos liko tik išnaudoti.

"Mane labai žavi interjero elementai, turintys istoriją. Tačiau ne visi gali gyventi su tarpeliais tarp grindų lentų ar sutrūkinėjusiomis lubomis", – aiškina dizainerė. – Jauni žmonės į tai žiūri paprasčiau, nes daug kas spėjo pagyventi užsienyje, pamatyti pasaulio, ir tai, kas vertinama ten. Be to, į pirmą būstą jie žiūri kaip į eksperimentą, yra atviri naujovėms, tam, kas neįprasta."

Idėja gimė savaime

Interjero kūrėja su šių namų gyventojais, jauna šeima, daug diskutavo, kurias autentiškas detales palikti, o kur reikalingos naujausios technologijos ir modernūs sprendimai: "Pagrindinis klausimas buvo rasti vietą vonios kambariui. Jį iškėlėme į virtuvę, jame atsirado vietos ir dušo zonai, ir patogiam praustuvui. Virtuvė perkelta prie kitos sienos. Kadangi čia buvusios medinės grindys kai kur supuvo, pakeitėme jas šildoma plytelių danga".

Interjero idėja kilo tarsi savaime. Jau pirmą kartą čia atėjusią dizainerę sužavėjo aukštos, itališkas vilas primenančios laiko paženklintos lubos, vietomis nutrintos, su negiliais įtrūkimais, primenanti marmurinę jų faktūra ir nepakartojama pilkų atspalvių gama. Bendru sutarimu nutarta nuo visų senų interjero elementų paprasčiausiai nuvalyti senų dažų sluoksnius, ir, jei tik įmanoma, juos restauruoti.

Daug ką šeimininkas padarė savo jėgomis. Lubos buvo nuvalytos ir nulakuotos matiniu laku, kad nebyrėtų, grindys nušlifuotos, perklotos, kad sumažėtų tarpai ir nuvaškuotos balto pigmento vašku. Tarp kambarių išliko aukštos senovinės durys, savininkas pats jas nuvalė, o dažyti buvo atiduotos specialistams. Lauko durys suprojektuotos ir pagamintos pagal išlikusių senų vidinių durų pavyzdį. Tai užtruko, tačiau šeima šį procesą prisimena su šypsena, nes tai mieli savų namų kūrimo momentai.

Netradiciniai sprendimai

Beveik visi nestandartiniai sprendimai priimti susidūrus su problemomis ir ieškant būdų, kaip jas spręsti. Taip virtuvėje atsirado atidengtų plytų siena. "Kadangi sienos čia buvo labai nelygios, ir prie jų sunkiai galėjome primontuoti virtuvės baldus, pasiūliau užuot tinkavus (beje, tai daug kainuoja), numušti seną tinką ir palikti atviras plytas. Tai pasiteisino, dabar, mano manymu, virtuvė – pati jaukiausia vieta visame bute", – prisimena A.Drutel.

Kalbėdama apie interjero stilių, ji pažymi, kad šiame bute gyvenantys žmonės jaučiasi jaukiai ir patogiai, interjero elementai įkvepia ir traukia akį, pats interjeras dera prie pastato ir vietos, kuriame jis stovi, o atskiros detalės kelia mielus prisiminimus. Visa tai ir yra svarbiausia, o rezultatas – laisvas ir funkcionalus interjeras. Daiktų ir baldų tik tiek, kiek reikia, ir visi jie parinkti atsižvelgiant į poreikį ir estetinę bei emocinę vertę.

Keli baldai (stalas, spinta, kėdės) ir krištolinis šviestuvas atkeliavo iš šeimininko močiutės namų. Visos dekoro detalės apgalvotos, nėra atsitiktinių. Šiame projekte jo autorė sau leido daugiau eksperimentuoti spalvomis. Aukštos lubos, dideli langai ir puikus erdvės suplanavimas suteikė galimybę taikyti drąsesnius sprendimus. Todėl čia atsirado dvi gana ryškios sofutės, aukštas veidrodis su išdrožta karūna, prabangios tekstūros dvipusės užuolaidos.

Šlakelis ironijos

"Man patinka šiek tiek ironijos interjere. Pavyzdžiui, kad labai prabangus šviestuvas neatrodytų per daug pompastiškai, svetainei parinkau plastikinį skaidrų šoninį staliuką, o šalia elegantiško kavos staliuko atsirado auksinis kelmas. Atrodo, kad spalvų ir faktūrų tikrai daug, tačiau kadangi jos visos suderintos ir papildo viena kitą, visuma atrodo harmoninga ir lengva", – apie projekto detales pasakoja interjero dizainerė.

Man patinka šiek tiek ironijos interjere. Pavyzdžiui, kad labai prabangus šviestuvas neatrodytų per daug pompastiškai, svetainei parinkau plastikinį skaidrų šoninį staliuką, o šalia elegantiško kavos staliuko atsirado auksinis kelmas.

Bendras biudžetas buvo gana ribotas, ir didelio baldų, kitų detalių pasirinkimo galimybių nebuvo. Tačiau tokiais atvejais gali maksimaliai išnaudoti fantaziją ir ieškoti sprendimų "out of box". Beveik visi minkšti baldai nupirkti sendaikčių parduotuvėse už kelis šimtus eurų, suremontuoti ir pertraukti tinkamos spalvos gobelenu. Kadangi šeimininkai turi šunį, apvalkalas parinktas iš naudojamų viešbučiuose audinių, atsparių dėvėjimuisi.

Šeimoje turėjo greitai atsirasti kūdikis, tad nutarta negaišti ir virtuvės komplektą pirkti nebrangiais baldais prekiaujančiame prekybos centre. Vos po penkių dienų jis jau stovėjo savo vietoje. Iš stalviršio likučių šeimininkas sumeistravo palangę ir nedidelį staliuką pusryčiams (nupirko dizainerės pasiūlytas metalines kojas ir pritvirtino prie stalviršio). Investuota į kokybiškas svetainės užuolaidas, o miegamajam parinkta paprasta nebrangi medžiaga.

Atgijusi praeitis

Kaip jau minėta, virtuvės patalpoje teko įrengti vonios kambarį, tad vietos ten liko nelabai daug, bet viskas, ko reikia, tilpo: pastatomos ir pakabinamos pilkos spalvos spintelės išdėstytos prie vienos sienos, o nišoje išsiteko nedidelis stalas pusryčiams. Plati neaukšta palangė tarnauja ir kaip jauki vieta pasėdėti, ir kaip papildoma daiktų saugojimo erdvė. Jaukumo suteikia dekoratyviu interjero elementu tapęs atidengtas senas plytų mūras.

Svetainėje simetriškai viena priešais kitą sustatytos sofos (abi išsiskleidžia, nes šeimininkai mėgsta svečius), tarp jų patiestas kilimas, keletas kavos staliukų. Prie priešais langus esančios sienos įkomponuotas išskleidžiamasis apvalus valgomasis stalas su kėdėmis, šalia jo – aukštas, puošnus senovinio stiliaus veidrodis. Dar vienas šoninis staliukas prie kitos sienos skirtas įvairioms dekoratyvioms detalėms sudėti – paveikslui, vazoms.

Miegamajame stovi specialiai šiai patalpai pagaminta lova be galvūgalio. Nišoje įkomponuota sena spinta. "Interjere labai vertingi ne tik estetiški, bet ir emociškai svarbūs daiktai. Visada siūlau žmonėms paieškoti brangių daiktų iš praeities. Tarkime, šiam butui nebuvo prasmės pirkti pigias naujas abejotinos kokybės kėdes, priderinome kelias senas, iš šeimininkų vaikystės namų, antikvarinių baldų parduotuvės", – pataria A.Drutel. Tokie eksperimentai turi išliekamąją vertę, sukuria unikalią namų aplinką.

„Kultūros vertybių registre šis valstybės saugomas objektas yra įvardijamas kaip Mokytojų seminarijos pastatas, kadangi minėtoji mokymo įstaiga jame veikė iki 1934 m. Lietuvių kalbos mokytojus anuomet rengusi seminarija ─ svarbus Klaipėdos krašto lietuvybės ugdymo židinys.  Džiaugiamės kartu su Klaipėdos universitetu, kad 2017 m. Kultūros sostinės titulą perėmusi Klaipėda pasipuošė dar vienu sutvarkytu istoriniu pastatu“, ─ teigia Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorė Diana Varnaitė.

Buvusios Klaipėdos Mokytojų seminarijos fasadų tvarkybos (restauravimo) darbus finansavo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos kartu su Klaipėdos universitetu.  Per aštuonerius metus šiame kultūros paveldo objekte atlikta darbų už maždaug 1,67 mln. eurų (939 tūkst. Eur ─ KPD, 730 tūkst. Eur – Klaipėdos universiteto skirtos lėšos). Iš jų šiemet  virš 91 tūkst. eurų skirta iš Kultūros paveldo departamento Paveldotvarkos programos, o Klaipėdos universitetas šiais metais prisidėjo apie 72 tūkst. eurų suma. Tvarkybos darbų užsakovas ─ VĮ „Lietuvos paminklai“, projekto vadovas ─ Juozapas Tilvikas (UAB „Klaipėdos projektas“). Darbus vykdė UAB „Pamario restauratorius“.

Pasak VĮ „Lietuvos paminklai“ projekto administravimo ir techninės priežiūros vadovo Zigmo Arcišausko, buvusios Mokytojų seminarijos pastatas yra didelis ir labai sudėtingos planinės struktūros, todėl darbai objekte buvo vykdomi dalimis. Šiemet sutvarkyta dalis Šiaurinio ir Vakarinio fasadų, pakeičiant medinius arkinius langus naujais, pagamintais pagal analogus, taip pat atlikti šių fasadų raudonų plytų mūro restauravimo darbai. Kaip ir ankstesniais metais, vykdyti nuogrindos aplink pastatą atkūrimo darbai iš lauko akmenų.  Projekto metu anksčiau buvo atlikti analogiški tvarkybos darbai kituose fasaduose. Be to, restauruoti aktų salės langų vitražai, medinės lauko durys bei atkurti lauko granito laiptai.

„Vykdant šio kultūros paveldo objekto fasadų tvarkybos darbus, mus nustebino netikėtas atradimas. Pagrindinio Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto pastato fasado frontone surasta niša su herbu, kuriame pavaizduotas Prūsijos simbolis ─ erelis. Apačioje po arkiniu langu matomas užrašas vokiečių kalba, kurį išvertę perskaitome „Karališkoji mokytojų seminarija“. Vėliau herbas ir užrašas buvo užtinkuoti. Šių tvarkybos darbų projekto metu užrašas restauruotas, o metalinės raidės ─ atkurtos“, ─ sako Kultūros paveldo departamento Klaipėdos skyriaus vyr. valst. inspektorius Laisvūnas Kavaliauskas.

1905-1908 m. miesto lėšomis statytas Mokytojų seminarijos pastatas iš išorės yra neogotikos stiliaus. Raudonos plytos, aukštas status seminarijos stogas, laiptuoti frontonai su stoglangiais ir smailiaarkės nišos liudija ryškią neogotikos įtaką pastato fasadams. Pastatas tuo metu buvo labai modernus, po vienu stogu talpinęs mokomąsias, gyvenamąsias ir pagalbines patalpas. Buvusios seminarijos viduje matyti jugendo stiliaus atsindžiai. Seminarijos kompleksą sudaro du kampu sujungti korpusai, ─ “L” formos plano statinys susideda iš kelių skirtingų tūrių, “perstumtų” vienas kito atžvilgiu.

XX a. pasikeitus mokyklų aplinkai bei planinei struktūrai, pradėta laužyti amžius nusistovėjusią kompoziciją. „Buvo ieškoma patogumo , glaudesnio ryšio tarp vidaus patalpų, tarp vidaus ir išorės. Senosios stilistinės ir naujo planavimo tendencijos išryškėjo mokytojų seminarijos pastate. Po vienu stogu atsidūrė mokomosios, gyvenamosios ir pagalbinės patalpos. Šiame pastate iš viso buvo apie tris šimtus kambarių“, ─ rašo Jonas Tatoris knygoje "Senoji Klaipėda".

Nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse į Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelį grįžta du paskutiniai restauruoti kryžiai. Per trejus metus restauratoriai naujam gyvenimui prikėlė prieš dvidešimt metų liaudies meistrų išdrožtus kryžius, stogastulpius ir koplytstulpius.

Laukė 20 metų

Pirmaisiais nepriklausomybės metais žmonės degė noru atkurti tai, kas jiems miela ir brangu. Buvo siekiama, kad Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelis būtų toks kaip tarpukariu. Prieš dvidešimt metų drauge susibūrę žymūs medžio drožėjai sukūrė ir pastatė dešimt kryžių, stogastulpių ir koplytstulpių.

"Tada vyko liaudies meistrų pleneras. Jie išdrožė kryžius ir paliko, tačiau po sodelio rekonstrukcijos jų liko septyni", – dviejų dešimtmečių įvykius prisiminė Kauno savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjo pavaduotojas Zenonas Girčys.

Vienas iš septynių liaudies meistrų kūrinių, labiausiai nukentėjęs nuo gamtos poveikio, buvo restauruotas 2011 m. Restauruoti kryžius buvo patikėta bendrovei "Restauracija". "Skulptoriai tuos darbus išdrožė iš ąžuolo ir nulakavo, tačiau lakuoti ąžuolą nėra gerai", – pirmuosius įspūdžius apie kryžius ir koplytstulpius prisiminė bendrovės vadovas Raimundas Bridikis.

Atkūrė netektis

"Pradžioje teko nuimti 5 cm storiu samanų sluoksnį nuo horizontalių dalių, išvalyti po stogeliu susuktus paukščių lizdus", – plačiai nusišypsojo kryžius restauravęs Ernestas Rutkovskis. Dvidešimt metų lietaus, sniego, saulės ir vėjų glostomi ąžuoliniai kūriniai gerokai aptriušo, kai kurios dalys sunyko negrįžtamai.

Restauratoriai pabrėžė ąžuolo specifiką – jis skalsus ir trūkinėja, todėl per laiką paprasčiausiai nutrupa. Restauratoriams teko, jų kalba, atkurti netektis. Pirmiausia buvo atkurtos išvalytų kryžių, stogastulpių ir koplytstulpių nutrupėjusios detalės, po to kūriniai  konservuoti ir impregnuoti.

"Štai čia teko įleisti naujo ąžuolo dalelę. Tai vadinama antikūnu, tačiau kitaip neišeina, nes lietus, sniegas skverbtųsi į kryžiaus vidų. Antikūnas saugo kryžių nuo drėgmės", – E.Rutkovskis lietė kryžiaus vertikalę. Neseniai mokslus baigęs jaunas restauratorius prisiminė, kad tik atvežtų darbų net medžio spalvos nesimatė nuo per dvidešimt metų atsiradusio aplinkos grunto.

Tarnaus ilgai

"Gražūs kryžiai. Nuostabūs. Išvis Lietuvos kryžiai labai gražūs", – restauruotus darbus akimis glostė R.Bridikis. Restauratorius išskyrė Karo muziejaus sodelio kryžių turtingą puošybą, įspūdingą ornamentiką.

Specialistai šypteli, kad buvo pats laikas restauruoti tautos atgimimo dvasia sukurtus Karo muziejaus sodelio simbolius. Restauratorių vertinimu, po penkerių metų naujai atgimusius liaudies meistrų darbus reikėtų ir vėl patepti specialiomis medžiagomis – esą nuolat prižiūrimi šie darbai dar džiugintų mus daugiau kaip 50 metų.

Danijoje gyvenanti menininkė Marija Griniuk, Lietuvos meno lauke iki šiol šmėžavusi grupinėse parodose, jau antrą kartą šiemet nudžiugina kauniečius personaline paroda.

(Ne)restauruota praeitis

Nepastebėti ir neišskirti M.Griniuk kūrybinio braižo neįmanoma. Tiek tapybos kūriniuose, tiek videoprojektuose, instaliacijose vyraujantis konstruktyvumas, kruopštus kompozicinių elementų dėliojimas, siekiant išgauti paveikią visumą, reflektuojančią su šiuolaikinio pasaulio aktualijomis – išskiria kūrėją kaip nuolat ieškančią, savitą pasaulio vaizdinį konstruojančią asmenybę.

Tapybos restauravimo studijas Nacionalinėje dailės ir architektūros akademijoje Kijeve, tapybos restauravimo magistro laipsnį Vilniaus dailės akademijoje įgijusi lietuvių kilmės menininkė nuo 2012-ųjų studijuoja filmus ir animaciją Danijoje "Det Jyske Kunstakademi". Nors su tapybos restauracija dirbo nedaug, visi iki šiol atliekami M.Griniuk kūrybiniai ieškojimai ir tyrimai glaudžiai su ja siejasi.

Atidarydama parodą "Konstrukcija" menininkė pasakojo daug laiko praleidžianti archyvuose, ieškodama informacijos apie ją dominančius miestus, jų architektūros kaitą.

Dinamiškas Europos miestų keitimasis, veikiamas architektūrinio paveldo nyksmo, modernėjimas, siekiant atliepti pasaulyje populiarias architektūros tendencijas, kuriančias šiuolaikišką miestų įvaizdį, individuali ir kolektyvinė žmogaus atmintis, formuojama sparčios miestų kaitos, – tai pagrindinė M.Griniuk personalinės parodos tema, kuri susiformavo menininkei gyvenant skirtinguose Europos miestuose.

Tyrimų maršrutas

Studijuodama Vilniuje kūrėja susižavėjo miesto architektūra, turinčia gotikos, renesanso, baroko, klasicizmo bruožų. Kasdien eidama tomis pačiomis gatvėmis M.Griniuk pradėjo mąstyti, kaip jos atrodė dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą: kaip pasikeitė autentiška to meto architektūra, gatvių suplanavimai, kiek naujų statinių užpildė didžiausią Lietuvos miestą – Vilnių. Menininkė fotografavo, rinko istorinę medžiagą archyvuose, ieškojo atsakymų.

Gyvendama viename iš stambiausių verslo, pramonės ir kultūros centrų Europoje – Hamburge – dailininkė netruko pratęsti savo tyrimų, susijusių su miestų architektūros kaita. Pagrindiniu objektu menininkė pasirinko gatvę, kurioje savo muzikinę karjerą pradėjo įstabusis anglų ketvertas "The Beatles".

Šlovingojo ketverto karjeros pradžia driekėsi raudonųjų žibintų kvartalo gatvėmis, užsukdama į striptizo klubus, kuriuose muzikantai privalėjo linksminti svečius. M.Griniuk domino, kokiais pavidalais ši gatvė pasitiko nepopuliarius, mažai kam žinomus "The Beatles", ir kokia ji yra šiandien: kiek išlikę striptizo barų, ar joje dar pilna sekso prekių parduotuvių, ar klubai, kuriuose yra groję muzikantai – vis dar tokie patys.

Rėperbano rajone esančios gatvės tyrimus kūrėja užbaigė tapybos darbų serija "Hamburg. Freiheit Str.", kurioje pilkšvuose tonuose išnyrančios ryškiaspalvės reklaminės lentos užsimena maždaug prieš kiek daugiau nei pusę amžiaus tekėjusį malonumų, geidulių ir laisvės kupiną gyvenimą.

Trečioji vieta, kurioje M.Griniuk žvelgė į sunykusią architektūrą – Kopenhaga. Menininkė tyrinėjo Christianshavn rajoną, esantį netoli "Laisvės miestu" vadinamos – Kristianijos. Menininkė ieškojo kaip XVII, XVIII, XIX a. atrodė pastatai, kuriuos buvo įsakyta nugriauti, siekiant nutiesti kelią, jungiantį rajoną ir miesto centrą ir taip pagerinti susisiekimą .

Kintantys vaizdinys

Visų trijų miestų: Vilniaus, Hamburgo ir Kopenhagos tyrimai virto paroda "Konstrukcija", kurioje nagrinėjama, kaip vienas ar kitas architektūros elementas atsiranda mieste, kiek laiko jis išbūna, kol ima trukdyti ir būna panaikinamas, kad jo vietoje rastųsi naujas, modernus statinys, galbūt, gatvė ar parkas.

Personalinėje parodoje menininkė pristato videoprojekciją, kurioje sustabdyto kadro  technika kurti objektai, pasirodantys ant vos judančių medžiagos skiaučių, kabančių vienoje iš Kauno pilies erdvių, suformuoja abstrakčias konstrukcijas. Šios tuo pat metu yra sunaikinamos, pratęsiant kūrėjos tyrimų metu padarytą išvadą: daugelis vietų, kurias mes atsimename iš vaikystės, prabėgus 20–30 metų, įgauna sunkiai atpažįstamą pavidalą.

Apmąsčius santykį su praeities vietomis, kyla klausimas, o kur yra pats žmogus? Asmenybę formuoja patirtys, atsiminimai, kuriuos kuria praeities objektai, tad koks žmogus yra dabar, kai tų praeities objektų nebėra nė kvapo? Ar atsiminimus taip pat derėtų sunaikinti, ištrinti, jų vietoje sukurti naujus, modernesnius, labiau tinkančius šiam laikmečiui?

Kas? M.Griniuk paroda "Konstrukcija".

Kur? Kauno pilyje.

Kada? Veikia iki balandžio 28 d.