Knygas prikelia antram gyvenimui

Kauno „Herojaus“ mokykla kartu su Rimanto Kaukėno paramos grupe įgyvendina bendrą idėją – žmonių paaukotas knygas prikelia naujam gyvenimui, o vėliau jas parduoda.

Kitą spalvą knygoms suteikia mokyklos vaikai, tėvai ir mokytojai apvilkdami rožiniais viršeliais ir kūrybiškai apipavidalindami. Pasak mokyklos literatūros mokytojos Dovilės Pelegrimės, taip knygos tampa pinknygėmis (angl. pink – rožinis).

„Iš tėvų sąskaitos pervesti pinigų ir taip paaukoti yra viena, tačiau paramai skirti savo laiką – tai kas kita. Per tokias veiklas  paprasčiau kalbėti apie empatiją, užuojautą, gerų darbų prasmę ir kiekvieno indėlį“, – sakė mokytoja.

Už knygas gautos lėšos keliauja į R. Kaukėno paramos grupės fondą ir skiriamos onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams. Rožinių knygų projektas vaikams suteikia žinojimą, kad jie prisideda prie pokyčio visuomenėje, padeda tiems, kam parama yra gyvybiškai svarbi.

Įsijungia visa mokyklos bendruomenė

Pasak D. Pelegrimės, mokyklos stendas knygų mugėje yra išskirtinis – akį traukia ryški rožinė spalva. Mokytoja džiaugiasi, kad rožinės knygos jau turi ir savo gerbėjų ratą.

„Yra nuolatinių mugės lankytojų, kurie ieško mūsų stendo, taip pat kartais žmonės ateina ieškoti tam tikros knygos, kurios jau nėra prekyboje ir tikisi ją rasti pas mus. Į knygų mugę vežame ne šimtus, o apie tūkstantį per metus paruoštų rožinių knygų“, – pasakojo D. Pelegrimė.

Į knygų dizaino kūrybines dirbtuves noriai įsijungia visa mokyklos bendruomenė, kasmet atrandanti naujų idėjų, kaip joms sukurti naują viršelį.

„Kartais būna, kad pats vaikas į mokyklą atneša knygą, tuomet ją atnaujina ir dar atvažiuoja į knygų mugę jos nusipirkti. Mano nuomone, taip stipriai išauga tokios knygos vertė, o mokiniai šioje akcijoje mato prasmę, prisideda prie gerų darbų.

Manyčiau, kad tai yra svarbus socialinis projektas, o patys vaikai, kai nuperkama jų kurta knyga, tuo labai didžiuojasi“, – sakė D. Pelegrimė.

Kodėl rožinė spalva?

D. Pelegrimė sako, kad rožinė spalva nepalieka abejingų – vieni ją mėgsta, kiti – ne: „Tačiau, susipažinę su idėja, mugės lankytojai į šią spalvą ima žvelgti kitaip.“

Knygas tokios spalvos viršeliais „Herojaus“ mokyklos mokiniai puošia jau šeštus metus, o pati spalva atsirado labai natūraliai.

Kartą viena mokinė išsakė savo svajonę – ji norėjo visas perskaitytas knygas pažymėti rožine spalva. O mokykla turėjo tradiciją – vaikams perskaičius knygą ją dėti į bendrą lentyną.

Taip gimė idėja perskaitytas knygas, esančias mokyklos lentynoje, puošti rožine spalva, o mokyklos bendruomenės žodyne atsirado naujas žodis – pinkinti. Idėja pasiteisino, nes knygos iš tiesų atrodė gražiai ir išskirtinės.

Kaip sakė D. Pelegrimė, kadangi mokyklos vaikai skaito daug, todėl knygų lentyna prisipildė labai greitai, o po vienerių metų prasidėjo bendradarbiavimas su R. Kaukėno paramos grupe.  

R. Kaukėnas: tai ne tik kilni misija

Pasak R. Kaukėno, knygų prikėlimas antram gyvenimui – ne tik kilni misija, kurios pagalba galima padėti onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams. Svarbu ir tai, kad į procesą įsitraukia moksleiviai, kurie, dekoruodami knygų viršelius, į tai sudeda visą savo meilę ir šilumą.

„Ši spalvinga ir prasminga bendra iniciatyva ne tik suburia vaikus kūrybiškai veiklai, tačiau skleidžia ypatingą idėją – dalintis gerumu. Knygų prikėlimas antram gyvenimui leidžia išpildyti sunkiai sergančių vaikų svajones. Jos, tikime, suteikia gerų emocijų, kurios padeda sveikti“, – sakė R. Kaukėnas.

Mokyklos bendruomenė ir R. Kaukėno paramos grupė kviečia visus susitikti Vilniaus knygų mugėje – ne tik įsigyti knygą, tačiau ir iš arčiau susipažinti su rožine iniciatyva.

Pokalbis su R.Kaukėnu (R.K.) ir A.Pelegrimu (A.P.) – apie kasdienybės iššūkius, su kuriais susiduria paaugliai, mokytojai ir tėvai, kaip vaikus veikia nuomonės formuotojai, pagaliau – kaip paauglius motyvuoti, užauginti herojus ir kas yra tikroji sėkmės istorija.

– Vaikai ar paaugliai dažnai nori greito rezultato. Greitos sėkmės, pergalių, pripažinimo. Daug jų mato socialiniuose tinkluose. Atrodo, kad viskas paprasta, kad užtenka atsidurti tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje – tada pasaulis bus tavo.

R.K.: Taip dažniausiai žiūrima į tuos, kurie matomi socialinėje erdvėje, televizijoje. Tačiau lyderiai, pavyzdžiai turėtų būti tie, kurie tai pasiekė sunkiu darbu. Nesiseka? Skirk visą savo laisvą laiką – ir pavyks. Jei nori, tu pasieksi. Jei nori nelabai – taip ir liks. Tad ir kyla klausimas: kokia yra sėkmės formulė, kaip pasiekti tikslus? Juk sėkmės formulės nėra. Viskas priklauso nuo tavo paties noro. Kartais sakoma: mes turime džiaugtis gyvenimu. Taip, suprantu. Tik ar tikras yra džiaugsmas, jei savo svajonės nepasiekei? Manau, džiaugtis gyvenimu gulėdamas Maldyvuose gali tada, kai sulauksi 60 metų. Iki tol, jei turi tikslą, svajonę, gyvenimo kryptį, – aukokis, miegok mažiau, kelkis anksčiau, mokykis daugiau, būk apsėstas to ir pasiekęs viršūnę suprasi, kad tai atneša patį didžiausią malonumą. Žinojimas, kad atidavei visą save, yra ypatingas. Galbūt nepasisekė? Tačiau niekas ir nesuteikia garantijų, kad iš karto pasiseks. Tik jei stengiesi, darai, atiduoti save, – tikimybė, kad pasiseks, labai didelė. Tai ir yra sėkmės istorija.

A.P.: Ne taip seniai dar buvo sakoma: jei tu nori būti sėkmingas, turi stengtis, treniruotis, dirbti, daugiau padaryti. Dabar kelias link sėkmės dažnai nėra siejamas su pastangomis ir darbu. Jauni žmonės dažnai galvoja, kad sėkmė ateina, jei esi originalus, išradingas: sukurk „apss'ą“ – būsi milijonierius. Tačiau pasaulyje yra tik vienas Elonas Muskas, itin sėkmingų youtuberių irgi nėra tiek daug. Vaikai ir paaugliai yra šiek tiek sutrikę ir nežino, kokiu keliu į sėkmę eiti. Tarkime, jei tau reikia maisto, užtenka paspausti telefono mygtuką – ir atveža. Lygiai taip pat, jei reikia kažkur nuvažiuoti. Tai tikrai nereiškia, kad šiomis priemonėmis nereikia naudotis ar jos blogos, bet šiandien kurti iššūkius, aplinką, ugdyti charakterį yra nelengva – juk pasitenkinimo jausmas įmanomas čia ir dabar.

Jei turi tikslą, svajonę, gyvenimo kryptį – aukokis, miegok mažiau, kelkis anksčiau, mokykis daugiau, būk apsėstas to ir pasiekęs viršūnę suprasi, kad tai atneša patį didžiausią malonumą.

– Amžinas klausimas: išmanusis telefonas vaiko rankoje yra draugas ar priešas?

A. P.: Yra ministerijos siūlymas, kad galbūt mokykloje vertėtų uždrausti mobiliuosius telefonus. Tai aktualus klausimas. Kiek jie blaško, kiek naudingi? Technologijų reikia, bet svarbu mokėti jomis naudotis tinkamu metu ir tinkamoje vietoje.

R. K.: Viena iš mano dukterų iki šiol neturi telefono, jį turi tik vyresnioji šešiolikmetė, nes jai jis reikalingas kaip susisiekimo priemonė. Dukterys nesinaudoja socialiniais tinklais. Taip, mes turime suprasti, kad tai yra vienas iš bendravimo būdų, tačiau matome, kad socialiniai tinklai evoliucionuoja labai greitai. Kas bus po metų, po kitų, kokia bus virtuali realybė? Tad ar tikrai vaikas, paauglys pavėluos į ją, bus išstumtas iš jos, jei socialiniai tinklai jo gyvenime atsiras vėliau? Nemanau, kad dėl to jis kažką praras. Svarbiausias bendravimas yra mokykloje, užklasinėse veiklose, o ne socialiniuose tinkluose. Gal tokios bendravimo formos reikia vaikams, esantiems ne mokykloje, bet, pavyzdžiui, ligoninėje, ar tiems vaikams, kurių situacija – sudėtinga.

A.P.: Aš taip pat esu už tai, kad telefoną nuo vaiko, kiek tai įmanoma, reikėtų atitolinti. Ne pats telefonas blogai, bet tai, kam jis naudojamas. Tėvai nepaaiškina ir neparodo gero pavyzdžio, kaip naudoti mobiliuosius įrenginius. Telefonas gali būti komunikavimo ar net mokymosi priemonė, bet dažnai jis tėra naršyklė po socialinius tinklus. Tada vaikai tampa nefiltruojamo turinio vartotojais. Jei jau kontroliuojate vaiko gyvenimą realybėje, tai pažiūrėkite, kas vyksta virtualioje aplinkoje. Kalbant apie paauglius, reikia pasakyti, kad sunkiausias amžius, ko gero, yra nuo penktos klasės. Jie žiūri platformas „Netflix“, „YouTube“, prasideda ankstyvoji paauglystė. Į kokią aplinką jie patenka, ką mato? Ką patiria, supranta, kas yra požiūrio formuotojai? Kai pamąstai, iš ko paaugliai gali perimti tam tikrus mąstymo ir elgesio modelius… Draugai, popkultūra (socialiniai tinklai ir kitos platformos), tėvai. Jie mato ir mokytojus. Eina į būrelius, sportuoja. Jų realybės interakcijos ratas, kai pagalvoji, nėra platus. Tačiau virtualus interakcijos pasaulis beribis ir turinys ten nefiltruojamas, mes tam faktiškai neturime įtakos. Tad kyla klausimas, kaip pakreipti mokinį tinkama linkme. Mokytojai ir mokyklos kultūra gali turėti labai didelę įtaką. Tarkime, mokykloje esama susitarimų. Jei susitarėme, kiek skaitome, tai skaitome iki galo. Tai mažas dalykas, bet svarbus. Jei susitarėme, kad nevėluosime, – tai ir būname laiku. Jei mokytojai susitarė, kad su paaugliais, vaikais eis ant kalnų ir dūks sniege, – taip ir bus. Nėra dažna, kad lietuvių kalbos mokytoja nekalba apie savo dėstomą dalyką. Ir ką tada vaikas mato? Jis mato suaugusį žmogų, gerai leidžiantį laiką, mylintį savo darbą. Mato iš pašaukimo dirbantį žmogų. Vaikų pagarbą reikia užsitarnauti ir vienas paprasčiausių būdų tiesiog leisti laiką su jais ir būti geru pavyzdžiu, nepraleisti išties svarbių detalių, nes jie atsimena – nesvarbu, ar tai buvo pažadas, ar sutarta veikla, ar mokytojas išsikėlė tikslą sakydamas, kad jį pasieks, ir pan. Aš labai tikiu paprasta taisykle: kaip tu darai bet ką, taip darai viską. Labai džiaugiuosi tuo, ką daro Rimantas, kokį pavyzdį kuria jo paramos grupė.

Parama: šiųmetėje Vilniaus knygų mugėje pristatomos rožinės knygos, kurių viršelius kūrė vaikai ir mokytojai. Pinigai už šias knygas keliauja onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams. / A. Aleksandravičiaus nuotr.

– Ar kai buvote vaikai, paaugliai, turėjote savo pavyzdžių? Nuomonės formuotojų?

A.P.: Taip, tai buvo mano senelis. Jo namuose leisdavau vasaras. Senelis buvo aktyvus Lietuvos kurčiųjų draugijos narys, poetas ir rašytojas, pynėjas. Labai darbštus ir nuoseklus žmogus. Niekada nemačiau jo tiesiog sėdinčio, jis visą laiką kažką veikdavo. Pindavo krepšius, skaitydavo, rašydavo, prižiūrėdavo daržą ir su manimi dar šachmatais žaisdavo. Ir Rimas man pavyzdys ne tik dėl savo veiklos su sergančiais vaikais, bet ir dėl krepšinio filosofijos. Ne veltui buvo vadinamas geležiniu Rimu. Dirbdavo, rodydavo pavyzdį, kaip galima pasiekti rezultatų.

R.K.: Manau, kiekvienas iš mūsų turime į ką atsigręžti, galime atsispirti nuo kito sėkmės istorijos. Išties mes labai jas gaudome, norime sužinoti paslaptį, kaip kitam pavyko. Gal tas žmogus mums pasakys, ką jis darė, papasakos, kaip sėkmę pasiekti lengviau ir greičiau ar parodys kitą – tiesesnį – kelią. Kalbėdamas apie save, galiu pasakyti, kad aš kadaise daug analizavau. Svarsčiau, kodėl kažko nemoku, nesuprantu, kodėl esu būtent toks. Pradėjau galvoti, ką reikia keisti, kad pasiekčiau savo tikslus. Galiausiai ėmiau daryti du kartus daugiau ir pastebėjau, kad rezultatai ėmė gerėti. Tik vėliau atėjo supratimas apie krūvio sumažinimą, nes atradau priemonių ir būdų, kaip efektyviau galiu pasiekti savo tikslą.

Prioritetai: R.Kaukėnas nesutinka, kad ugdant žmogų reikėtų viską suvesti į komandinį sportą. „Turėtų būti atvirkščiai – pirmoje pozicijoje turėtų visų pirma būti dėmesys vaikų individualiam ugdymui, augimui“, – sako krepšininkas.

A.P.: Pradedi nuo sunkaus...

R.K.: Taip, o tik paskui – „smart“. Pamenu, keldavausi penktą ryto, prieš pamokas mane veždavo į treniruotę. Sportavau su keliomis komandomis, ėjau į sporto salę. Tai, žinoma, veikia. Kas toliau? Kaip aš tobulėsiu? Pradėjau analizuoti save. Štai to ir norėtųsi: kad vaikai patys imtų galvoti, analizuoti. Tai kelias į sėkmę. Didelis skirtumas, kai tu skaitai knygą, nes tau liepia, ir kai pats nori ją skaityti.

– Kalbant apie vaikų, paauglių motyvavimą, reikia taip pat atrasti tinkamas priemones. Rimantai, ar jūsų atveju – tai krepšinis? Be to, kad jūsų paramos grupė padeda onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams, neseniai tapote Moksleivių krepšinio lygos prezidentu. Kodėl? Ir kokia jums ši patirtis?

R.K.: Esame auganti visuomenė, ir mūsų raida tampa vis greitesnė, dinamiškesnė. Prie to turi prisitaikyti ir vaikai. Norėdami viską suprasti, vaikai turi būti savarankiški, sugebėti atskirti, kas yra gerai, kas blogai. Tai nėra paprasta, informacijos perteklius net ir sporte vaikus gali paveikti. Pastebiu, matau tai iš savo dukterų. Krepšinis yra komandinis žaidimas. Tačiau krepšinis keičiasi, tampa modernesnis ir jame yra svarbus individualus pasiruošimas, augimas. Kalbu ne tik apie fizinį pasirengimą, bet ir apie charakterio ugdymą, bendravimą, etiketą ir panašius dalykus. To Lietuvoje labai stinga. Negalima visko suvesti tik į sportą. Turi būti visuma. Jei tu individualiai nesugebi kažko padaryti, komandoje to tikrai nepadarysi. Tada vaiko pažanga yra slopinama, nustumiama į šalį. Turėtų būti atvirkščiai – pirmoje pozicijoje ne komandiniai rezultatai, bet visų pirma dėmesys individualiam vaikų ugdymui, augimui.

A.P.: Rimas gerai pastebėjo. Jokia sistema neturėtų būti aukščiau individualių stiprybių. Panašių dalykų vyksta ir mokyklose, ne tik krepšinyje. Jei mes specializuojamės ir siekiame labai aukštų egzaminų rezultatų, galime užgožti mokinio stiprybes, neatkreipti dėmesio į jo gabumus kitoje srityje. Galime nepastebėti talento.

R.K.: Vienas iš pavyzdžių, kalbant apie motyvaciją, yra savanorystė. Šių metų Vilniaus knygų mugėje kartu su „Herojaus“ mokykla pristatysime rožines knygas, kurių viršelius kūrė vaikai ir mokytojai.

Jei mes specializuojamės ir siekiame labai aukštų egzaminų rezultatų, galime užgožti mokinio stiprybes, neatkreipti dėmesio į jo gabumus kitoje srityje. Galime nepastebėti talento.

A.P.: Rimas kalba apie „pinknyges“. Šią idėją sugalvojome prieš penkerius metus. Perskaitytas knygas „aprengdavome“ nauju, išskirtiniu vaikų, mokytojų ir tėvų sukurtu rožiniu (angl. „pink“) viršeliu. Vėliau ši idėja išaugo, prie jos prisijungė Rimanto paramos grupė. Dabar žmonės aukoja mums knygas, mes jas „pinkiname“, parduodame, o pinigai keliauja onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams. Šioje akcijoje yra daug sąmoningumo, sukuriama pridėtinė vertė. Taip vaikai keičia pasaulį. Jie mato, kad gali knygas parduoti, surinktas lėšas panaudoti geriems tikslams. Per penkerius metus surinkome nemažą sumą. Pinigai yra svarbūs sergančių vaikų šeimoms. Jų reikia, nes, susidūrus su tokiu iššūkiu, be finansų – nė iš vietos.

R.K.: Momentas, kad vaikai prisideda tiesiogiai, yra labai stiprus. Jie supranta, jaučia, kad galbūt kažkam išgelbėjo gyvybę. Vaikams kyla klausimų: kodėl, dėl ko aš tai darau? Klausimai priverčia susimąstyti. Knygų viršelių kūrimas yra ne namų darbai, tai – kas kita. Kitoks tikslas. Vaikai, kurie prisiliečia prie tokių darbų, akcijų, atranda kitokį gyvenimo supratimą. Ir patys sau atsako į klausimus, kodėl svarbu padėti kitam, užjausti, prisidėti. Kas žino, gal ateityje jie įkurs savo paramos fondus, o gal važiuos į misiją Afrikoje? Tai tikrai gali pakeisti jų gyvenimus, tai be galo svarbu.

Parama: „Nebūtina iš karto lipti į didelius kalnus – užtenka laiptų. Kitaip tariant, mažų dalykų“, – A.Pelegrimas įsitikinęs, kad jaunam žmogui visų pirma reikia gero žmogaus, kuris padėtų, paskatintų. M. Plepio nuotr.

– Kaip vaikams padėti ugdyti individualumą, charakterį, motyvaciją?

A.P.: Visų pirma reikia gero pavyzdžio, žmogaus, kuris padėtų, paskatintų. Ir nebūtina iš karto lipti į didelius kalnus – užtenka laiptų. Kitaip tariant, mažų dalykų. Mokykloje turime tradiciją – lipame laiptais, nesinaudojame liftu. Tai yra pasitenkinimo atidėjimas: nors man liftu patogiau, bet užlipsiu. Beje, liftu nesinaudoja ir mokytojai, kurie yra mokinių pavyzdžiai. Arba nori deserto, bet sakai sau, kad suvalgysi jį po geros valandos. Tai maži dalykai, nuo kurių pradedamas ugdyti charakteris. Aš nuoširdžiai tikiu, kad charakteris yra ugdomas, kad jis ugdomas per pavyzdžius.

R.K.: Iki šiol prisimenu savo matematikos mokytoją Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazijoje. Jos pamokose neužteko tik gerai išspręsti uždavinį, buvo dar vienas momentas – turėjai būti pirmas. Kaip aš laukdavau tų pamokų, nes jos man asocijavosi su lenktynėmis. Be to, pirmiesiems trims, teisingai išsprendusiems uždavinius, nebūdavo namų darbų. Tai atrodė kažkas tokio! Štai ir tikroji motyvacija. Vidurinėje mokykloje taip gerai išmokau matematiką, kad vėliau, studijuodamas JAV universitete, supratau, kad studijos juokingai lengvos prisiminus mokyklą.

A.P.: Kartais visuomenė ir tėvai painioja terminus. Sako: reikia griežto mokytojo. Ne griežto, o reiklaus. Taip pat tokio, kuris gerbtų mokinį. Ir atvirkščiai – mokiniai turi gerbti mokytoją. Ne todėl, kad jis mokytojas, kad jis suaugęs žmogus. Pagarbą reikia užsitarnauti.

R.K.: Dar tikiu tuo, kad negalima tiesiog įgrūsti informacijos – taip vaiko neišmokysime. Jis išmoks tada, kai mes su vaiku susitarsime. Dažnai nerandame kelio, kaip kalbėtis su vaikais, galvojame, kad jei pasakėme – taip ir turi būti padaryta. Taip, jei nustatytos taisyklės, jei esate susitarę. Bet jei ne, tu turi išaiškinti vaikui, kodėl. Jis turi suprasti.

A.P.: Man labai patiko Rimo pastebėjimas apie sunkų darbą krepšinyje. Manau, jei mokyklos nesivaikytų reitingų, rezultatų, paremtų standartizuotais testais, o įgalintų vaiko stiprybes ir ugdytų charakterį, sugebėtų gana anksti identifikuoti mokinio polinkį į menus, kalbas, gamtos mokslus – būtume ne tik krepšininkų, bet ir Nobelio premijos laureatų šalis.

R.K.: Būtent.

A.P.: Atrasti stiprybes ir jas įgalinti yra svarbiausias mokytojo ir trenerio uždavinys.

Šiemet akciją padėjo įgyvendinti 60 studentų, kurie Vilniaus ir Kauno priemiesčiuose beldėsi į gyventojų duris su prašymu padėti. Žmonės neliko abejingi, iš viso akcijos metu Skaistės gydymui paaukota net 16377 eurai.

Šių metų akcijos tikslas – padėti Skaistei, kuriai buvo diagnozuota aneurizminė kaulo cista, visiškai sunaikinusi tarp dešiniojo klubo ir kojos esantį kaulą. Kiekvienas judesys gali kainuoti skaudžias pasėkmes – mergaitės klubas atsiskirtų nuo kojos kaulo ir Skaistei tektų ilgam gultis ant patalo, nevaikščioti. Mergaitės laukia ilgas ir daug jėgų atimantis gydymas.

Mergaitės šeimos finansinė padėtis yra ypač sunki, medikamentų savo jėgomis jie įpirkti nesugebėtų, o būtini vaistai nėra kompensuojami. Skaistės gydytojos Sonatos Argustaitės teigimu, tolesniam mergaitės gydymui reikalingas indikuotinas specifinis vaistas, kuris, tikimasi, paspartintų naviko mažėjimą, sumažintų kraujavimo riziką ir tuomet galima būtų taikyti operacinį gydymą, kurio šiuo metu taikyti negalima.

Rimantas Kaukėnas džiaugiasi trečius metus besitęsiančiu bendradarbiavimu su „Southwestern Advantage“ organizacija, prie gerų darbų prisidedančiu jaunimu. „Šie jauni žmonės daro tikrus stebuklus – anais metais akcijos metu buvo surinktos lėšos regos vėžį turinčiam berniukui Daniilui, būtet studentų labdaringa iniciatyva ir visų žmonių supratingumas leido šiam mažyliui keliauti gydytis į Šveicariją, taip pat iki šiol turime galimybę rūpintis galvos auglį turinčia mergaite Elija. Šių metų akcijos herojei Skaistei žmonės taip pat neliko abejingi. Tai yra stundetų ir visų geros valios žmonių nuopelnas, už kurį esame labai dėkingi,“ – sako R. Kaukėnas.

„Su Rimanto Kaukėno fondu dirbame jau trečius metus, tai – graži akcija, patikimas fondas, padedantis sergantiems vaikams. Mums gera prisidėti prie gerų darbų,“ – teigia akcijos koordinatorė Ieva Ališauskaitė.

Rekvizitai, norintiems prisidėti prie akcijos:

Rimanto Kaukėno paramos grupė

Kodas: 302721009

Sąskaitos nr.: LT984010042502981574

Mokėjimo paskirtis: "Parama Skaistei S."

„Tatjanai dabar reikalinga ne tik finansinė, bet ir moralinė parama. Ypač susijusi su moters užimtumu. Įdomi veikla daug negandų patyrusią vilnietę atitrauktų nuo slogių minčių, padėtų atrasti gyvenimo prasmę“, - įsitikinę fondo atstovai.

Tatjaną Butovskają-Kruševskają (32 m.) kalbinti yra sunku - moteris negali sutvardyti emocijų ir ašarų. Sunkią negalią turintį sūnų Danilą auginančios moters gyvenimo istorija negali palikti abejingų. Mažylio liga, mylimo vyro sprendimas pasitraukti iš gyvenimo, pajamų netekimas ir netikėtai užgriuvusi finansinė našta – tai tik dalis smūgių, kuriuos likimas paruošė Tatjanai.

Pasak ją ir Danilą globojančio fondo įkūrėjo, krepšininko Rimanto Kaukėno, ši situacija yra ypač išskirtinė, galinti pamokyti kiekvieną iš mūsų. „Kartais skundžiamės, kad oras blogas, kad blogai išsimiegojome, kad dėl nereikšmingų smulkmenų diena praėjo prastai... Ką susitikimo metu mes išgirdome iš Tatjanos, šokiravo visą mūsų komandą, tad iš karto ėmėmės veiksmų – net nebuvo, apie ką svarstyti, juk šią šeimą pažįstame daugiau nei metus! Norime, kad ši žinutė pasiektų kuo daugiau žmonių - bet kokia pagalba yra labai svarbi. Šeimai dabar reikia įvairiapusės paramos. Tikiu, kad kiekvienas iš mūsų galime kažką pasiūlyti ir tai Tatjana priims atvira širdimi. Taip pat norime labai padėkoti visiems, kurie jau spėjo prisidėti prie pagalbos įvairiomis paramos formomis“, - kalbėjo R. Kaukėnas.

Sunki vaiko liga

Vos gimus Danilui, tėvai net neįtarė, kad sūnus gali sirgti sunkia genetine liga. Tačiau, kai berniukui buvo vos 3 mėnesiai, mama pastebėjo, kad kūdikis vis dažniau negaluoja. Tuomet, nuvykę į Santariškių vaikų ligoninę, tėvai išgirdo, jog mažylui reikalinga skubi operacija, nes jis sunkiai kvėpuoja - laiku neužsidarė Danilo širdies latakas, dėl to padidėjusi širdutė užspaudė plaučius. Netrukus medikai atkreipė dėmesį į tai, kad vaikutis nereaguoja į aplinką, į jį supančius žmones. Kai berniukui buvo 7 mėnesiai, jam buvo diagnozuota reta genetinė raumenų liga – nežinomos formos miopatija, dėl kurios nyksta vaikučio raumenys.

Būdamas šešerių metų berniukas sveria vos 13 kilogramų, pats negali nulaikyti galvytės, sunkiai valdo rankas ir kojas. Dėl silpnų raumenų, Danilas susiduria ir su kvėpavimo nepakankumu, kuris neleidžia kraujui prisisotinti deguonimi ir apsunkina epilepsijos priepuolius. Į jo kaklą ir skrandį įstatyti specialūs vamzdeliai, padedantys vaikui kvėpuoti ir maitintis.

Danilui reikalinga pastovi priežiūra, tad mama juo rūpinasi visą parą – daro įvairius masažus, mankština, stebi jį dieną ir keliasi naktimis patikrinti, ar vaikas nepradeda dusti.

„Tik aš galiu rūpintis savo mažuoju Danilu. Aš suprantu kiekvieną jo žvilgsnį ir krustelėjimą, numatau artėjančią epilepsijos bei kitų blogumų grėsmę. Galiu iš karto imtis veiksmų, kad sūnui būtų suteikta reikalinga pagalba. Be galo myliu savo vaiką. Jis mano šviesa, jis mano gyvenimas“, – su didžiule meile sakė Danilo mama Tatjana.

Dėl silpnos vaiko imuninės sistemos net papraščiausias peršalimas Danilui tampa didele grėsme jo gyvybei. Nors berniukas ir nereaguoja į aplinką, bet jo veide kartais galima išvysti šypseną, o spindinčios jo akys mamos dieną kaskart nupaišo ryškiomis spalvomis.

„Būti šalia Danilo yra mano gyvenimo prasmė. Susitaikiau su vaiko negalia ir net neįsivaizduoju, kad jis galėtų būti kitoks. Man gera matyti jį kvėpuojantį, besimuistantį ir kartais besišypsantį“, - apie vaiko suteikiamą džiaugsmą kalbėjo Tatjana.

Antras gyvenimo išbandymas

Tatjana per paskutiniuosius metus išgyveno ne vieną netektį šeimoje, o vos pradedant susitaikyti su artimųjų išėjimu ir sudėtinga kasdienine rutina auginant neįgalų sūnų, gyvenimas Tatjanai smogė dar vieną stiprų smūgį - prieš mėnesį savo noru iš gyvenimo pasitraukė Danilo tėtis, pagrindinis šeimos maitintojas. Vyro mirtis paliko ne tik sunkiai pakeliamą psichologinį lūžį likusiai šeimai, bet ir atnešė didelį finansinį nepriteklių.

„Tas vaizdas mane persekioja ir dabar, ir, tikriausiai, nepaliks ramybėje visą likusį gyvenimą“, - taip Tatjana apibūdino įvykį, kuris nutiko šių metų kovo 2 d., kuomet su sūneliu iš svečių grįžusi namo išvydo pasikorusį savo vyrą.

Moteris patyrė šoką, kuris jos neapleidžia ir dabar. Lyg per miglą prisimena, kad vėliau purtė į įvykio vietą atvykusį policininką, reikalaudama, kad jis pasakytų, jog visa tai tik baisus sapnas. Moteris prisipažino, kad tą akimirką ji net nesuvokė savo veiksmų ir tiki, kad ta būsena ją galėjo nuvesti tuo pačiu keliu, kokį pasirinko Danilo tėtis. „Bet juk Danilui reikia manęs, o man reikia jo!“, - praėjus kelioms savaitėms po baisaus įvykio savo mintis dėstė Tatjana.

Pasak moters, ši tragedija buvo labai netikėta tiek jai, tiek visai jų aplinkai – vyras buvo pozityvus, be galo mylėjo sūnų ir visada sakydavo, kad viskas bus gerai. Pagrindinis šeimos maitintojas paliko Tatjaną su didelėmis širdies žaizdomis, klausimu „kodėl?“ ir sunkiais finansiniais įsipareigojimais, apie kuriuos pati moteris net neįsivaizdavo. Paskolos, pusė užstatyto namo ir žmonės, šiandien norintys susigrąžinti skolintus pinigus buvo dar vienas netikėtas skaudus smūgis Tatjanai.

„Kartą teko pasiimti paskolą, kad galėtume Danilą aprūpinti jam labai reikalingais ir brangiai kainuojančiais maisto papildais. Reikėjo mūsų abiejų sutikimo, aš nieko negalvodama jį pasirašiau“, - apie rodos logišką, bet daug netikėtų sunkumų atnešusį parašą pasakojo Tatjana. Vėliau vyras su tuo pačiu įgaliojimu paėmė ir daugiau paskolų. Moteris skaičiuoja, kad vyro įsiskolinimai siekė daugiau kaip 50 000 eurų. Kadangi po skaudaus įvykio moteris negali gyventi ne tik tame name, bet net ir tame pačiame mieste (Vilniuje), kur viskas jai primena dienas su mažuoju Danilu ir jo tėčiu, moteris laikinai glaudžiasi pas draugus Jonavoje.

„Noriu parduoti namą, grąžinti skolas, pradėti naują gyvenimą mieste, kurio gatvės ir kitos vietos neprimintų man laiko praleisto su visa šeima“, - palūžusi kalbėjo Tatjana.

Šiuo metu Tatjana tvarkosi dokumentus reikalingus gauti pašalpą už vaiką – nesutvarkyti dokumentai, dar vienas vyro „palikimas“. Šiuo metu pašalpa yra sustabdyta, o moteris laikinai likusi be jokių pajamų.

Skubi pagalba Tatjanai

Ištikus tokiam gyvenimo smūgiui, visiškai palūžusią moterį suskubo gelbėti jos draugai - jie iš karto kreipėsi į Rimanto Kaukėno paramos grupę, kuri prieš daugiau nei metus jau yra padėjusi šiai šeimai. Tą kartą aktyviai fondo veikloje dalyvaujantys ir jau daugeliui sunkiai sergančių vaikų padėję Jurga Lukauskienė ir Gediminas Žiemelis Danilui nupirko kosulio asistentą, kuris palengvina vaiko kasdienybę, padeda lengviau išgyventi epilepsijos priepuolius, atsikosėti ir išlaikyti švarius plaučius. Tatjana sakė, kad yra labai dėkinga Rimanto Kaukėno paramos fondui, kitoms neįgalių vaikučių mamoms bei visiems geriems žmonėms, kurie jai padėjo anksčiau ir dabar, kai po vyro mirties buvo šoko būsenos ir visai be pinigų.

Šį kartą R. Kaukėno fondas taip pat žaibiškai reagavo į šią situaciją ir kartu su „Sothys Lietuva“ komanda suteikė pirmą pagalbą šeimai – aprūpino Danilą reikalingomis higienos prekėmis įskaitant sauskelnes, specialų maistelį, įvairius tepalus, medicininę įrangą ir kitas priemones, kurių šeimai turėtų užtekti 3-6 mėnesiams. Prieš pat šv. Velykas ir po jų, fondas aprūpino šeimą maisto produktais, kadangi ir tai Tatjanai tapo iššūkiu tokioje keblioje finansinėje padėtyje.

„Iš aukų dabar ir gyvename. Nežinau, ką daryčiau be fondo ir visų gerų žmonių paramos. Galiu drąsiai teigti, kad šie žmonės išgelbėjo mane ir Danilą visomis prasmėmis“, - sakė Tatjana.

Pasak fondo atsovų, šiandien likimo gniuždomai moteriai reikia ne tik finansinės paramos, bet ir užsiėmimo, kuris ją atitrauktų nuo baisių kasdieninių minčių ir skaudžių prisiminimų. Fondas pasirūpino, kad Danilo mama galėtų pasimėgauti veikla, kurią ji seniai norėjo išbandyti – išmokti daryti makiažą. Šiai istorijai nelikusi abejinga makiažo studijos ir grimo mokyklos „Gafaro“ įkūrėja Justina Gafarovaitė dovanoja profesionalias makiažo pamokas, kurių metu Tatjana gilinasi į dekoratyvinės kosmetikos produktų skirtumus, aplikacijos metodiką ir makiažo tendencijas bei aprūpina moterį įvairiomis makiažo priemonėmis, kurias ji galės panaudoti namuose pritaikant jau įgautas žinias. Tatjana tiki, kad šie kursai jai labai pravers ateityje bei leis užsidirbti papildomų pajamų namų sąlygomis. Restoranų tinklas „Grill London“ padovanojo Tatjanai ir jos sūnui kuponus, už kuriuos galės papramogauti jų restoranuose.

Tatjana pati supranta savo emocinę būklę, stengiasi kuo daugiau laiko leisti su sūnumi, vyksta į Kauną pasivaikščioti, prasiblaškyti gryname ore, grįžusi namo rūpinasi vaiku ir intensyviai ieško psichologų pagalbos.

“Man reikia kažką daryti, kažkuo užsiimti, kitaip nežinau, kaip reikėtų visa tai ištverti. Tūkstantį kartų „ačiū“ visiems, kurie man padeda tai išgyventi“, - apie savo būseną kalbėjo Tatjana.

Norėdami padėti Tatjanai ir Danilui, galite tai padaryti per Rimanto Kaukėno paramos fondą, mokėjimo paskirtyje būtinai nurodžius „PARAMA DANILUI“.

Rimanto Kaukėno paramos grupė

Kodas: 302721009

Sąskaitos nr. (IBAN): LT984010042502981574

Bankas – Luminor

SWIFT: AGBLLT2X

Registracijos adresas: J. Baltrušaičio g. 9-138, LT-06145 Vilnius

Šįkart LPOK lėšas savo taikliais metimais rinkę vilniečiai kartu su banku ne tik suaukojo 5000 Eur komiteto veiklai, bet taip pat beveik 500 Eur prisidėjo prie R.Kaukėno paramos grupės veiklos.

„Su Mindaugu jau esame dirbę – jis, kaip ir kiti kolegos sportininkai, visada maloniai sutinka prisidėti prie grupės veiklos pildant sunkiai sergančių vaikų ir jų šeimų svajones. Šis renginys tik įrodo, kad dirbti dėl dviejų kilnių tikslų yra dar prasmingiau ir efektyviau. Juk parama – tai ne tik pinigai, bet ir geros emocijos, parodytas dėmesys ir visuomenės sąmoningumo didinimas“, – apie paramos renginį pasakojo R.Kaukėnas.

Renginio metu susirinkusius vilniečius, miesto svečius, krepšinio ir LPOK atstovus maloniai nustebino vieno iš R.Kaukėno paramos grupės savanorių poelgis – laimėtą originalų NBA krepšinio kamuolį su M.Kuzminsko parašu jis nusprendė parduoti aukciono būdu.

„Dalyvaudamas mėtymo į krepšį turnyre, skirtame paramai LPOK rinkti, laimėjau kamuolį – tą pačią sekundę pagalvojau, o kodėl gi nepadarius dvigubai gero darbo ir nepamėginus kamuolio parduoti ir pinigus paaukoti R.Kaukėno paramos grupei? Per 15 sekundžių pradinė 40 Eur kaina pakilo iki 250 Eur. Užteko žengti mažą žingsnį, bet kartu padarėme didelį darbą“, – įspūdžiais dalinosi spontaniško aukciono iniciatorius Arminas Vareika.

„Nusprendę organizuoti paramos renginį, pirmiausia siekėme atkreipti visuomenės dėmesį į sportininkų su negalia aktualijas, tikėjomės žmonių įsitraukimo ir mūsų iniciatyvos palaikymo. Renginio metu gimusi banko partnerystė su R.Kaukėno paramos fondu tik įrodo, jog kilnūs tikslai ir geri darbai tarpusavyje puikiai dera ir jiems įgyvendinti nereikia specialių progų – užtenka susivienyti ir veikti kartu“, – teigė „Citadele“ banko Korporatyvinės komunikacijos departamento direktorė Rita Simanavičiūtė.

Rimanto Kaukėno paramos grupė yra labdaros ir paramos fondas, veikiantis visoje Lietuvoje ir suteikiantis viltį, stiprybę ir džiaugsmą vaikams, kurių sveikatos būklė yra pavojinga gyvybei. Drauge su įvairių sportininkų, aktorių, savanorių ir kitų draugų pagalba ji padeda patirti magiškų akimirkų sergantiems vaikams. Paramos grupės tikslas– palengvinti onkologinėmis ligomis sergančių vaikų ir jų šeimų naštą.

Prieš pat šventes vykusiose Lietuvos krepšinio lygos („Tete-a-Tete Casino“ LKL) pergalingose rungtynėse prieš Vilniaus „Lietuvos rytą“ panevėžiečiai rungtyniavo ypatingomis aprangomis, dėl kurių ir vyko aukcionas.

Klubo rėmėjai ir sirgaliai buvo pakviesti įsigyti marškinėlius, o visos surinktos lėšos bus skirtos Rimanto Kaukėno paramos grupei.

Aukciono metu buvo išpirkti visi žaidybiniai marškinėliai, o daugiausiai pinigų pirkėjai paklojo už Darjušo Lavrinovičiaus marškinėlius – 550 eurų. Kšištofo Lavrinovičiaus marškinėliai buvo parduoti už 450 eurų, o Mindaugo Lukauskio – 280 eurų. Iš viso surinkta 2640 eurų.

Renginio metu buvo padėkota rėmėjams už tai, jog prisidėjo prie KMT sidabro medalių laimėjimo. Visi norintys galėjo nusifotografuoti su „Lietkabelio“ žaidėjais ir treneriais, o vakaro metu netrūko ir smagių pokštų, po kurių juokais leipo visi susirinkusieji.