Pašnekovas prisipažino, kad jį su Kęstučiu siejo ne tik kūrybinė, bet ir sielų bendrystė. „Kūrybinė bičiulystė turbūt neįmanoma be sielų bendrystės. Mus daugelis matė panašiam kūrybos ir gyvenimo lauke, kur pasaulėžiūros vieton stoja pasaulėjauta, suvienija urbanistinės kultūros trauka, atida rūbų ir daiktų dizainui, panašus muzikinis ir kinematografinis skonis“, – pašnekovo žodžiais, Kęstutis buvo prisiekęs melomanas ir sinefilas. Dar vienas panašumas – jie abu anksti ėmė rašyti esė. „Čia irgi būta abipusio palaikymo ir supratimo. Kartais patraukdavom vienas kitą per dantį – vadinau jį mažuoju Dorianu Grėjumi, jis drauge su savo jaunąja pasija Akvile Žilionyte parašytoje knygoje „Visi laiškai – žirafos“ irgi neliko skolingas. Sykiu sugiedojom vienas kitam daugybę ditirambų, kurių fragmentus galima rasti ant mūsų knygų atvartų ir viršelių. Kęstutis yra rašęs, kad jei galėtų gyventi knygose, tai gyventų manosiose. Aš jam mokėjau ta pačia moneta“, – pastebėjo pašnekovas.

Kęstutis yra rašęs, kad jei galėtų gyventi knygose, tai gyventų manosiose.

R.Rastauskas prisiminė su kauniečiu K.Navaku susipažinęs sovietmečio pabaigoje. Tuo metu palangiškis poetas bendradarbiavo Vaidoto Daunio („Veidai“, „Krantai“, „Regnum“) ir Antano Gailiaus („Proskyna“) redaguojamuose kultūros leidiniuose. „Ieškojome naujų autorių, Kęstutis iš karto sužavėjo neeiliniu poetiniu talentu ir plačiu kultūriniu akiračiu. Ilgainiui susitikdavome poezijos festivaliuose ir literatūros vakaruose, pradėjom artimiau bendrauti“, – pasakojo R.Rastauskas. 1992 m. jis, K.Navakas, Vanda Juknaitė ir Antanas Gailius dalyvavo Berlyno literatūros kolokviumo surengtose Lietuvos literatūros dienose. Pašnekovo žodžiais, Kęstutis buvo vienas pirmųjų lietuvių poetų, sulaukusių nemažo pasisekimo Austrijoje ir Vokietijoje.

„Vėliau kartu apvažiavom daug šalių ir išvaikščiojom daug didmiesčių. Taip pat negaliu pamiršti jo drauge su Valentina Navakauskaite turėto knygyno – nepralenktos literatūrinių piligrimysčių ir naktinių pašnekesių vietos Kauno senamiestyje“, – apibūdino R.Rastauskas.

Rolandas Rastauskas/Vytauto Liaudanskio nuotr.

Pašnekovo žodžiais, išėjus K.Navakui literatūra prarado labai daug. „Lietuvių literatūra neteko vieno talentingiausių visų laikų poetų, neprilygstamo eseisto, niekieno ligi šiol (nujaučiu, kad ir ateityje) nepralenkto versifikacijos (eilėdaros – red. past.) didmeistrio ir nesuinteresuoto grožio adepto, – sakė poeto bičiulis. – Čia gal ir slypi jo didybė – jis ligi paskutinio atodūsio tikėjo, kad grožis gali išgelbėti pasaulį netgi tada, kai tuo tiki vos vienas žmogus. Iš dalies tai buvo romantinė nuostata, neatskirianti grožio nuo tiesos. Tad asmeniškai aš netekau paskutiniojo lietuvių romantiko.“

Urna su poeto palaikais iš šarvojimo salės prie Šv. Antano Paduviečio bažnyčios (Radvilėnų pl. 15A, Kaunas) vasario 19 d. 15 val. bus išlydėta į paskutinę kelionę. Poetas bus palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

232 eurų dydžio pensijas jie gaus nuo lapkričio 1 dienos.

Teisę į pirmojo laipsnio valstybinę pensiją turi visi Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai.

„Galbūt tikėtasi kažkokio didesnio stebuklo – kad tas kraštas labai greitai virs kone naująja Švedija. Bet paaiškėjo, kad per ketvirtį amžiaus tai neįvyksta. Tai, kas nutiko per šį ketvirtį amžiaus, visai nepanašu į tai, kas Lietuvoje įvyko 1918–1940 m. <...> Be abejo, esama neįtikėtino susvetimėjimo tarp vadinamojo politinio elito ir paprasto žmogaus. Turtuolių sluoksnis net nenori pagalvoti apie kokią nors Lietuvos provinciją. Jiems tai būtų neįmanoma. Tas atotrūkis atsirado ir akyse didėjo. Nelengva tai stebėti”, – portalui LRT.lt teigia R. Rastauskas. Rašytojas taip pat pasakoja apie gruodžio 9–11 d. vyksiantį literatūros festivalį „Vilniaus lapai“ ir savo pasirodymą, kuriame susijungs poezija ir džiazas. 

– Artėja gruodžio 9–11 dienomis vyksiantis visiškai naujas tarptautinis literatūros festivalis „Vilniaus lapai“. Kokie jūsų lūkesčiai ir su kokia nuotaika jo laukiate?

– Pastaruoju metu tenka dalyvauti įvairiuose festivaliuose, tad mane labiausiai domina klausytojas. Paprastai literatūros festivaliai, ar tai būtų „Šiaurės vasara“, ar „Imbiero vakarai“, vis dėlto gana uždaras žmonių ratas. Faktiškai, rašytojai rašytojams arba rašytojai draugams. Todėl man įdomu, kokia publika susirinks. Nes kolegos paprastai yra šiek tiek nepatogūs klausytojai.

Be abejo, esama neįtikėtino susvetimėjimo tarp vadinamojo politinio elito ir paprasto žmogaus. Turtuolių sluoksnis net nenori pagalvoti apie kokią nors Lietuvos provinciją. Jiems tai būtų neįmanoma. Tas atotrūkis atsirado ir akyse didėjo.

– Galbūt net vertintojai?

– Juos domina, kaip tekstas padarytas, o ne tai, ką tekstas sako. Todėl visą laiką regi priešais tokius susiraukusius snapus. Matosi, kad jie, kaip kokie technikai ar inžinieriai, bando išnarstyti tai, ką girdi, užuot pasidavę tai teksto tėkmei ir energijai.

Todėl čia labai laukiu kitokios publikos. Literatūrinės, bet kita prasme – skaitytojo, kuris žino, kur eina. Norisi pasižiūrėti į savo skaitytojus, nes dažnai jie išlieka anonimiški. Tai toks didysis anonimas.

Sunku pasakyti, ar jų susirinks daug. Manau, yra rizikos dėl to, kad į visus tris didžiuosius programinius įvykius įėjimas – su bilietais. Tai tiems, kas už literatūrą pajėgus mokėti. Suprantama, kai mokama už knygą, bet – už akustiką? Tai įdomu.

– Kaip jaučiatės dėl to, kad turėsite ypatingą savo kūrybos vakarą? Koks jis bus?

– To vakaro programa gana sudėtinga. Maždaug pusvalandį skaitysiu vieną ilgą kūrinį. Festivalis lyg ir deklaruoja būtent tą skaitymo ir klausymo, susiklausymo momentą. Vėliau kalbėsiu su šiuo metu madinga kritike Virginija Cibarauske.

Su V. Cibarauske nusprendėme pokalbiui nesiruošti, pažiūrėti, kas atsitiks čia ir dabar. Aš nežinau, ko ji manęs paklaus, nežinau, ką aš jai pasakysiu. Po viso to aš su savo draugais džiazo muzikantais pašūkausiu, pašokinėsiu, ir tai bus visai kitas formatas. Man pačiam įdomu, kaip išgyvensiu tas 1,5 val.

– Esate didelis džiazo gerbėjas?

– Taip, džiazas yra mano didžiulė meilė nuo tų laikų, kai dar būdami studentais vaikščiodavom į koncertus. Vėliau – į visus Viačeslavo Ganelino trio koncertus. Artimai bendravau su daugeliu džiazo muzikantų ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje. Varšuvoje buvo toks garsus džiazo klubas „Akvariumas“, jo seniai nebėra.

Prieš maždaug 12 metų kartu su Arkadijumi Gotesmanu pradėjau koncertuoti. Mano poezijos skaitymas kartu su džiazo muzikantais yra kitoks, nei kad normalaus poeto, laikančio popieriaus lapelį rankose.

– Ar džiazo muzika, skambanti jums beskaitant, daro stipresnį įspūdį?

– Jau beveik neberašau eilėraščių. Tad kiekvienas tų tekstų, parašytų įvairiu metu, atspindi ir katapultuoja mane į tam tikrus jau išgyventos biografijos momentus. Sykiu įvyksta mažytė tų tekstų dekonstrukcija – aš juos laužau, žaidžiu.

Žinau, kad kai kurie mano kolegos mėgstą šią strategiją, o kitiems ji svetima – neva kaip su tuo trapiu eilėraščiu galima taip nepagarbiai ir drastiškai elgtis. Tai vienas dalykas.

Kai mūsų kompanijoje atsirado turbūt šiuo metu geriausias džiazo pianistas Dima Golovanovas, pašnekesys, anksčiau vykęs tik tarp manęs ir A. Gotesmano, tapo dar įdomesnis. Didžiausias malonumas man – dalyvauti šiame pašnekesyje. Taip, tam tikra prasme aš esu frontmenas, tačiau tuo pat metu galima girdėti, kaip jie kalbasi tarpusavyje.

– Sakote, kad nebijote dekonstruoti savo kūrinių. Ar jie turi būti tam pasiduodantys, keičiami?

– Labai dažnai mes įprantame prie tam tikro atlikimo ar perteikimo būdo. Tuomet pagaminame kažkokią matricą, plokštelę, vinilą ir visą laiką ją sukame. Man didžiausias malonumas yra kiekvieną kartą tą tekstą skaityti kitaip, neprisirišti prie vieno modelio. Įdomiausia man tekstus išbandyti ir jais išbandyti save. Tuomet užmirštu, kad jie mano, bandau eliminuoti autobiografinį momentą.

– Viename interviu esate sakęs: „Žodžio „renginys“ apskritai nevirškinu. Profesionaliajam menui reikalinga profesionali publika.“. Ar laikotės tokios pat nuomonės ir šiandien?

– Bijau, kad ji dar radikalesnė, o teiginys išlieka. Kadangi, kalbant apie šį artėjantį festivalį, mes atsiduriame teatre, tos publikos nepasirinksi. Tačiau manau, kad ji žino, kur eina. Tuo tarpu, pavyzdžiui, knygų mugėje situacija jau visiškai kitokia.

Lygiai taip pat ir su džiazu. Vienaip mes klausomės tos muzikos vienatvėje ar apsikabinę kokį mylimą padarą, kitaip – kai ateiname į džiazo klubą. Su knyga vienatvėje bendraujama kitaip, persikeliama į rašytojo sukurtą pasaulį. Kitas dalykas – kai matai jį gyvą, girdi jo balsą, reaguoji. Veikia kitos juslės.

Kaip minėjau, kolegos yra sunkūs klausytojai, kuriuos domina struktūra. O sakydamas „pasirengusi, profesionali publika“ įsivaizduoju, kad tai tokie idealūs skaitytojai, idealūs pašnekovai.

– Ko gero, visi rašantys įsivaizduoja savo idealų skaitytoją. Koks jūsų idealus skaitytojas?

– Labai sunku atsakyti, apie tai kalbėjau švelnioje jaunystėje. Rašymas yra ne tik būdas pačiam gydytis nuo įvairių depresijų, bet ir tam tikras laiškas, gal šauksmas. Įsivaizduoju, kad tas idealus skaitytojas ar pašnekovas – mano kartos žmogus, turintis panašią pasaulėjautą.

Būna atvejų, kai mugių ar vakarų metu kas nors prieina, dėkoja ir pan. Tačiau nežinia, kaip tas žmogus skaitė tekstą. Kartais matau kritinį tekstą, ir man keista, kad cituojamos vienokios vietos, o ne kitokios. Man atrodo, kad cituoja ne pačias stipriausias vietas, ir aš pradedu abejoti tuo suvokėju.

Visi galbūt norėtų su tuo idealiuoju skaitytoju susitikti, susipažinti, o gal to net nereikia. Gal mes nenujaučiame, kad žmogus, gyvenantis toje pačioje laiptinėje, su kuriuo sveikinamasi 20 metų, ir yra geriausiais skaitytojas.

– Tekste „Kas yra Rolandas Rastauskas?“ Šarūnas Nakas pavadina jus „mūsų laikų metraštininku“, o jūsų esė pirmiausia pasirodė „Lietuvos ryte“, „Verslo žiniose“ ir pan., tik vėliau tapo knygomis. Ar pats save tokiu laikote, pritariate?

– Iš dalies – taip. Štai knyga „Kitas pasaulis“ atsirado iš skilties „Lietuvos ryte“, kuriai rašyta beveik dešimtmetį. Kartais žmonės ima diskutuoti kažkokia tema, o aš save pagaunu galvojant – Dieve mano, juk aš prieš 10 metų apie tai jau parašiau. O jie dabar diskutuoja, tarsi tik suvokė, kad tai aktuali ir svarbi tema.

Paskutiniojoje knygoje „Trečias tomas“ yra įvairesnių tekstų. Tačiau nuo antrosios esė knygos „Privati teritorija“ aš tolstu nuo vietos realijų, kartais pabėgu labai toli. Rašau jau ne apie Lietuvą, o apie tai, ką vieta, kurioje aš atsiduriu, man duoda ar daro su manimi.

– Kaip manote, kodėl toks pokytis vyksta – iš vietos realijų į savo personalinį pasakojimą?

– Galbūt aš truputį nusivyliau tuo, kas vyksta Lietuvoje, tai tapo mažiau įdomu, aktualu. Galbūt neišsipildė kažkokie lūkesčiai tiek asmeniniame, tiek visuomeniniame planuose. Kažkas yra įvykę, ir net negalėčiau pasakyti, kada tai tiksliai įvyko. Tačiau jau kokius dešimt metų mano reakcijos į tai, kas vyksta Lietuvoje, tapo perdėm ramios.

Galbūt tikėtasi kažkokio didesnio stebuklo – kad tas kraštas labai greitai virs kone naująja Švedija. Bet paaiškėjo, kad per ketvirtį amžiaus tai neįvyksta. Tai, kas nutiko per šį ketvirtį amžiaus, visai nepanašu į tai, kas Lietuvoje įvyko 1918–1940 m. Virsmas tuomet buvo gerokai greitesnis.

Tas visuomeninis žvėris manyje – toks gerokai pasyvesnis. Sakau tai su liūdesiu. Kadaise aš buvau absoliučiai paraščių žmogus, todėl labai sunku buvo tapti naujos epochos dalyviu. Kažkada Leonidas Donskis yra pasakęs, kad aš buvau „idealus stebėtojas“. Ir klausimas, ar rašytojas turi būti dalyviu.

Be abejo, esama neįtikėtino susvetimėjimo tarp vadinamojo politinio elito ir paprasto žmogaus. Turtuolių sluoksnis net nenori pagalvoti apie kokią nors Lietuvos provinciją. Jiems tai būtų neįmanoma. Tas atotrūkis atsirado ir akyse didėjo. Nelengva tai stebėti.

– Bet yra ir kažkas, kas visame tame kontekste džiugina, ar ne?

– Mane džiugina mūsų talentai. Kai matai, kaip Mirga Gražinytė diriguoja geriausiems pasaulio orkestrams. Arba kaip Svajonė ir Paulius Stanikai rengia parodas pasaulyje. Arba – kokie nors jauni biochemikai išranda preparatus. Tuomet pagalvoji, kokia šalis tai galėtų būti.

– O kada esate laimingas?

– Man ateina tokia aliuzija su džiazu: išeini rytą pro vartus, ir štai – Katedros aikštė. Ir tuomet dėkoji likimui ir Dievui už tą deguonies, oro gurkšnį. Aš labai mėgstu architektūrą, miestą, tikrai esu ne kaimo žmogus. Su tuo man ir siejasi tas laimės ir pilnatvės pojūtis. Kita vertus, labai mėgstu pajūrio pušynus ir, be abejo, jūrą.

Tas nušvitimas, kurį labai sunku verbalizuoti, gali ištikti įvairiose vietose, tai aš ir vadinu laime. Pasakyti, kad aš laimingas, labai nelengva. Dažniausiai mes skundžiamės – mes geri, pasaulis blogas, kalti kiti... Bet čia noriu visiškai eliminuoti tokį planą ir palikti tik tokio nušvitimo momentą, kuris galbūt nesusijęs nei su tavo asmeniu, nei biografija. Tai – staigus vietos įgėlimas.

Kartoju, man taip būna tam tikrame urbanistiniame fone, o gamtinis visuomet susijęs su pajūrio erdve. Ten vyrauja sykiu baigtinumo ir atvirumo momentas, vaikai tai jaučia. Pakrantė baigiasi, bet kažkas yra ten, už horizonto. Aš dėkingas likimui, kad jau daug metų gyvenu tokio keisto špagato būsenoje – viena koja mieste, kita – pajūryje. Galbūt tas špagatas, kuris kitam gali būti labai skausmingas, ir yra mano laimė.

Vilnius yra mano jaunystės miestas. Ir vienas gražiausių Rytų Europos miestų. Tačiau mano santykiai su Vilniumi nėra tokie paprasti – ups and downs.

– Tie nušvitimai juk visiškai neplanuojami, ar ne?

– Visiškai. Tu nežinai, kodėl vieną dieną esi pakylėtas, tai toks impresionizmas. Žinoma, yra laimės meistrų, kurie vienaip ar kitaip kultivuoja tą būseną, sugeba ją sukelti. Aš to tikrai nesugebu, bet visgi sugebu tą akimirką pajusti. O kas įvyksta po to, mes nežinome. Tai kaip ir fotokadras – matome gražų vaizdą, bet nežinome, kas su tais žmonėmis įvyko kitą akimirką.

– Laimės būsenos nutinka Vilniuje, vadinasi, mylite šį miestą?

– Vilnius yra mano jaunystės miestas. Ir vienas gražiausių Rytų Europos miestų. Tačiau mano santykiai su Vilniumi nėra tokie paprasti – ups and downs. Bet pritariu Tomui Venclovai, kuris viename eilėraštyje sako: „Paryčiais regėjau, kiek žinau, gražiausiąjį Rytų Europos miestą“. Nemanau, kad jis gražiausias, bet kad vienas iš tokių – net neabejoju.

– O kuris miestas tuomet jums gražiausias?

– Labai mėgstu Stokholmą – tokį skandinavišką rūstumą ir tuo pat metu – stabilumą. Mėgstu ir keletą Provanso miestų, bet tai – labai banalu. Jaunystėje man buvo svarbus Leningradas, Sankt Peterburgas, kur palaidotas mano tėvas( jis buvo karo chirurgas). Ten aš turiu ir dvi seseris, tad tai labai svarbus miestas. Man patinka Varšuva – ji nėra graži, bet labai gyva, generuojanti daug stiprių pojūčių, tai stiprus miestas.

– Tad galima sakyti, kad gyvybė nustelbia grožį?

– Taip, gyvybė nustelbia grožį. Ta grožio energetika kartais labai pasyvi. Dar kalbant apie miestus, jei reikėtų rinktis ir būčiau jaunas, važiuočiau gyventi į Berlyną. Jame gyvena daug rašytojų svetimšalių, pasirinkusių Berlyną kaip gyvenimo ir kūrybos vietą. Tai energetiškai labai stipri vieta.

Antradienį dešimties narių komisija, kuriai pirmininkavo uostamiesčio meras Vytautas Grubliauskas, sprendė, kam bus įteiktas Kultūros magistro žiedas.

Šiemet apdovanojimui įvairios miesto įstaigos, sąjungos bei verslo subjektai pasiūlė dvigubai mažiau pretendentų nei praėjusiais metais: rašytoją R.Rastauską, žurnalistę Gražiną Juodytę, dailėtyrininkę K. Jokubavičienę ir choreografą Romaldą Idzelevičių.

Vieningai nutarta, jog labiausiai Kultūros magistro vardo už aktyvią ir intriguojančią naujomis meninėmis formomis literatūrinę veiklą nusipelnė RoRa slapyvardžiu pasirašantis eseistas R.Rastauskas.

Taip pat už Klaipėdos miesto kūrėjų ir jų darbų įamžinimą menotyros leidiniuose bei projektuose ir jaunosios Lietuvos menininkų kartos auginimą garbiu apdovanojimu įvertinta Prano Domšaičio galerijos vedėja K. Jokubavičienė.

Karštų debatų priimant sprendimą šiemet buvo išvengta. Kaip šmaikštavo uostamiesčio meras V.Grubliauskas, sulaukta net 50 proc. derlingumo.

"Kandidatai be išimties yra verti mūvėti magistro žiedą, nes tai – asmenybės tikrąja to žodžio prasme. Diskusijos šįsyk neužtruko, nes visi šie klaipėdiečiai ir jų darbai gerai mums visiems pažįstami", – sakė pašnekovas.

V. Grubliausko žodžiais, kiekvienas komisijos narys, atiduodamas savo balsą. turėjo skirtingus motyvus, kodėl tai daro. Tačiau esą abu išrinktieji – verti apdovanojimo, nes yra išskirtinai ryškios asmenybės savo veiklos orbitoje. Matomos ne tik visoje Lietuvoje, bet ir visoje Europoje.

Tam, kad pretendentui būtų suteiktas Klaipėdos kultūros magistro vardas, už jį savo balsus turi atiduoti ne mažiau nei du trečdaliai komisijos narių. Uostamiesčio kultūros magistrą renka 13 narių komisija, todėl už pretendentą savo balsą turi atiduoti nemažiau 9 renkančiųjų. Antradienį į posėdį atvyko 10 komisijos narių.

Išskirtinis apdovanojimas iškiliems uostamiesčio kultūros veikėjams teikiamas ilgiau nei dešimtmetį.

Kultūros magistro vardas ir tai patvirtinantis auksinis žiedas kaip ir kasmet bus įteikta per miesto gimtadienį – rugpjūčio 1-ąją iškilmingos apdovanojimų ceremonijos metu. Ji vyks Pilies muziejuje.

Tai – specialūs aukso žiedai, kurių prototipas yra renesanso epochos žiedas, rastas Klaipėdos piliavietėje, archeologinių kasinėjimų metu.

Pernai jis papuošė dviejų iškilių moterų rankas – prof. Onos Skaistutės Idzelevičienės ir doc. Irenos Nakienės.

Kaip juokavo pats RoRa, šiuo metu jam – pasimatymų maratonas.

"Knyga visų pirma skirta skaičiusiesiems pirmąsias dvi rinktines, nors kirba viltelė, jog tai bus skaitomiausia mano knyga. Ji išties užsklendžia 20-ies metų eseisto darbą", – pažymėjo kūrėjas.

Klaipėdos I.Simonaitytės bibliotekoje RoRa pristatė dar "šviežią" kūrinį. "Trečias tomas" – paskutinė jo esė trilogijos dalis.

Rinktinė užbaigia trilogiją, pradėtą knygomis "Kitas pasaulis" ir "Privati teritorija". Įdomu tai, kad iš visų trijų paskutinioji – pati ploniausia.

"Jei matuosime centimetrais. Gal reikėtų nebekankinti skaitytojų plytos dydžio tomais?", – šmaikštaudamas klausė rašytojas.

Susitikimo metu R.Rastauskas susirinkusiesiems paskaitė ištraukas iš savo kūrybos.

Knygoje autorius susitelkia ties asmeninės atminties mechanizmų tyrinėjimu, virsta jautria antena, kuri netikėtose vietose – nuo Transilvanijos ligi Provanso – aptiktą informaciją išmoningai derina su savosios biografijos archyvo duomenimis.

Pasakojime it filme išnyra keisčiausi personažai, pamėkliški biografijos palydovai, nesibaigiančio kasdienybės teatro veikėjai. Knygą pagyvina autoriaus bičiulio Klaipėdos fotomenininko Remigijaus Treigio fotografijų kadrai.

Jiems ir skirtas I.Simonaitytės bibliotekoje kitą savaitę vyksiantis R.Rastausko esė knygos „Trečias tomas“ pristatymas.

Trečioji Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Rolando Rastausko esė rinktinė „Trečias tomas“ užbaigia trilogiją, pradėtą knygomis „Kitas pasaulis“ (2005) ir „Privati teritorija“ (2009).

Tai vienas iš geriausių Lietuvos eseistų, kurio kūryba pasižymi švelnia ironija ir lengvu grotesku. Autorius pastebi, kad paskutinėje trilogijos knygoje yra šiek tiek daugiau nei įprastai fikcijų, todėl ne viską reikia priimti, kaip gryną tiesą. Nepakartojama socialinė tikrovė persipina su R.Rastausko asmeninės biografijos momentais. Knygoje atskleista praeitis siejama su kelionėmis, sutiktais žmonėmis nuo Transilvanijos iki Provanso. Rašytojo klajūno pasakojimuose įsiterpia keisti personažai, tarsi jo biografijos palydovai su teatrinėmis gyvenimo mizanscenomis. Kiekvienas tekstas išmoningai komponuojamas iš savito tik R.Rastauskui būdingo stiliaus, gero pasakojimo, kuris susietas su pramanyta realybe, tikru teatru ir realiai aplankytais miestais. Rašytojas pastebi, jog pirmasis rinkinio tekstas su nuotykių elementais (tiksliau, jų parodija) „Poeto Griuvėsio sugrįžimas“ – gryna fikcija.

Kažkada R.Rastauskias save yra pavadinęs vaikštūnu, pasakojęs, kad nuo devynerių metų pradėjo tranzuoti drauge su mama, o 16-os iškeliavo vienas. Į kuprinę įsimetęs vandens pūslę, miegmaišį ir gabalą celofano. Be pinigų, maisto, ryšio priemonių pėsčiomis apkeliavo Žemaitiją.

„Mano svajonė – žmogus su sandalais ir drobiniu maišeliu ant nugaros. Kuo ekstremalesnis kelionės maršrutas, tuo yra stipresnis dvasinis postūmis. Tačiau man vis sunkiau susikrauti kuprinę...“ – šiandien prisipažįsta rašytojas R.Rastauskas.

Leidyklos „Apostrofa“ išleistą knygą pagyvina autoriaus bičiulio Remigijaus Treigio fotografijų kadrai. R.Rastausko nuojauta kužda, kad „Trečias tomas“ bus skaitomiausia jo knyga. Skaitydamas jos fragmentus auditorijai pastebėjo, kad klausytojai reaguoja labai gyvai. Viliasi, jog skaitytojai reaguos taip pat.

Naujausios R.Rastausko knygos pristatymas – balandžio 28 d. 17 val. I.Simonaitytės bibliotekos konferencijų salėje (Herkaus Manto g. 25).

Vizitinė kortelė

R.Rastauskas gimė 1954 m. Šiauliuose.

1978 m. Vilniaus universitete (VU) baigė anglų kalbą ir literatūrą.

1978–1986 m. dirbo redaktoriumi Operos ir baleto teatre, dėstė VU.

1986 m. persikėlė į pajūrį, rengė performansus. Stažavosi Londono nacionaliniame, Edinburgo „The Traverse“ ir Skarboro teatruose. Tapo Klaipėdos universiteto docentu.

1989–1990 m. – „Atgimimo“, 1993–2003 m. – „Lietuvos ryto“, 2003–2004 m. – „Akiračių“ (Čikaga), nuo 2005 m. – „Verslo klasės“ skiltininkas.

Išleido eilėraščių knygas „Albumas“ (1987 m.), „Tinginio raudos“ (1992 m.), „Aktorius pasitraukia“ (1996 m.), „Metimas“ (2006 m.), pjesių rinkinį „Lenktynių aitvaras. Talmantas žuvėdra“ (1989 m.), teatrinių istorijų ir pjesių rinkinį „Bermudų trikampis“ (2011 m.).

2001 m. gavo Kultūros ministerijos premiją už geriausią metų kultūrinę publicistiką.

2006 m. pelnė Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto premiją už kūrybiškiausią 2005 m. knygą „Kitas pasaulis“ ir Ievos Simonaitytės premiją.

2010 m. apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija.

2015 m. už poezijos rinktinę „Vienišos vėliavos“ pelnė Jotvingių premiją.

Pajūriui ištikimas Rolandas Rastauskas, arba tiesiog RoRa, – ryški, savitą stilių ir manierą turinti figūra. Ne tik kūrybos prasme, bet ir požiūriu į šiandieną. Tuo mielai dalijasi su "savo merginomis", tai yra literatūros studentėmis ir vienu kitu būsimuoju režisieriumi. Tipišku literatu ar dėstytoju jo nepavadinsi. Kartais pabrėžtinai ironiškas, tikras žodžio estetas ir tekstų gurmanas vis dar mąsto kaip šachmatininkas – palaiko tempą ir daro nelauktus ėjimus. Tik ką skaitytojams ir ištikimiems RoRa gerbėjams buvo pristatytas "Trečias tomas" – naujausia ir sykiu paskutinė jo esė trilogijos dalis.

"Vis dar gyvas"

– Prieš pusantrų metų minėjote jubiliejų ir išleidote poezijos rinktinę "Vienišos vėliavos". Švenčiate gimtadienius?

– Jų nemėgstu turbūt nuo 20-ies. Gimtadienis verčia gręžtis atgal. Tada imi galvoti, kad neturi nieko kito, išskyrus praeitį. Tai kaustantis jausmas.

– Gal kartais nieko blogo pasikapstyti po praeitį?

– Taip. Jei turi nedaug tos praeities. Aš jos turiu tiek, kad galiu nesunkiai pasiklysti ar net paskęsti. Nesu didelis gimtadienių mėgėjas, jubiliejiniai interviu kvepia blogu teatru, tarsi įpareigoja atsiprašinėti kitų už tai, kad dar esi gyvas. Sykiu pastebiu, jog Lietuvoje gimtadienių vajus po truputį mąžta. Man pavyko peršokti abu savo jubiliejus. Džiaugiuosi, kad jie nebuvo sureikšminti. Palengvėjo. Pažįstu tokių, kurie tiesiog bėga nuo jubiliejų. Pavyzdžiui, Eimuntas Nekrošius.

– Dauguma jus įvardija kaip Vilniuje gimusį palangiškį, todėl gerokai nustemba sužinoję, kad iš tiesų esate iš Šiaulių.

– Šiauliečiai apie tai jau žino. Mano mama – gryna šiaulietė, o tėtis – vilnietis. Tėveliai buvo Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto studentai, registruoti sostinėje. Todėl pagal registracijos vietą mano gimimas užfiksuotas būtent ten. Tokių istorijų yra ir daugiau, tik apie tai niekas nekalba. Daug žmonių įsivaizduoja gimę geresnėse vietose nei yra iš tikrųjų. Tiesa, Šiauliai – ne pats blogiausias variantas, tarpukariu tai buvo antras Lietuvos miestas. Iš ten kilusi vos ne visa svarbiausioji mūsų sovietmečio meninė, mokslinė ir kitokia inteligentija.

– Jaunystėje blaškėtės tarp pajūrio ir sostinės. Vėliau grįžote gyventi į Palangą. Kokių ambicijų turėjote?

– Į sostinę išvykau studijuoti anglistikos. Kita mane viliojusi kryptis buvo kino režisūra, kurios mokytis buvo galima tik Rusijoje. Kaip, beje, ir teatro režisūros. Oskaras Koršunovas – pirmas žinomas lietuvių režisierius, baigęs mokslus Lietuvoje. Paveldėta vienintelė – Stanislavskio – sistema ligi šiol didelė lietuvių teatro ir kino problema, o ne pliusas, kaip linkę manyti vyresnės kartos veikėjai. Iš čia daugybė to metodo pagimdytos pedagogikos "įpirštų gėrybių": nuolatinis pervaidinimas, dirbtinės intonacijos, bandymas saugiai parazituoti kito kailyje. O į pajūrį grįžau 1986-aisiais. Ėmiau dėstyti Klaipėdos fakultetuose, vėliau universitete – nuo pat jo įkūrimo pradžios.

– Galbūt dabar teatras keičiasi?

– Keičiasi laikmetis, bet teatras to tarsi programiškai nepastebi.

Susitikimas su tėvu

– Kokioje aplinkoje užaugote, ką veikė tėvai?

– Mama – žinoma pediatrė, vėliau dirbo vaikų psichoneurologe. Tėtis – karo chirurgas, jo biografija verta Lotynų Amerikos romanistų plunksnos. Studijų laikais, valdant Stalinui, buvo pasiųstas studijuoti į Karo akademiją Saratove, vėliau mėtomas po įvairias paskyrimo vietas. 1968-aisiais su pirmaisiais rusų tankais įvažiavo į Čekoslovakiją, tarnavo Kuboje, Rytų Vokietijoje. Prieš mirtį buvo be penkių minučių generolas, vadovavo skyriui didžiausioje Sovietų Sąjungos karo ligoninėje Leningrade. Juos suvedė ir sykiu išskyrė bendra specialybė. Mama negalėjo pakelti to gyvenimo būdo, kurį diktavo tėvelio pareigos, todėl jie gan greitai išsiskyrė. Pirmą kartą po kūdikystės su juo susitikau būdamas aštuoniolikos, o antrą – ką tik baigęs universitetą. Jis mirė praėjus savaitei po mūsų antrojo susitikimo. Per tėvelio laidotuves išvydau dvi seseris, kurios tebegyvena Peterburge, viena – anglistė, kita – medikė. Tą istoriją su visomis smulkmenomis esu "padovanojęs" įstabiai švedų prozininkei Agnetai Pleijel. Laukiu, kol ji parašys romaną.

– Prisimenate paskutinį susitikimą su tėvu?

– Mūsų bendravimą atmenu su didele nostalgija. Jam esu skyręs pirmąją savo esė rinktinę "Kitas pasaulis". Tėvas buvo neeilinis žmogus. Jis svajojo sugrįžti į Lietuvą. Sykiu turėjo daug paslapčių, susijusių su savo veikla. Manau, sistema jį vertino, bet sykiu niekada iki galo nepasitikėjo.

– Tuometis pasirinkimas studijuoti anglistiką, ko gero, nebuvo tradicinis?

– Sakyčiau, kompromisinis. Užsienio kalbų mokėjimas suteikia galimybę pabėgti į kitų kultūrų erdves. Su šia intencija ir rinkausi. Bet anglų kalbos taip ir nepamilau. Vėliau nemažai verčiau iš lenkų, rusų, slovėnų. Lenkija buvo mano pirmasis užsienis, ir dabar ši šalis man itin svarbi. Šiuo metu Varšuvos nacionaliniame teatre E.Nekrošius repetuoja Adomo Mickevičiaus "Vėlines". Man teko garbė parengti šio spektaklio scenarijų, nors niekas nežino, kas ir kiek iš jo liks premjeros dieną kovo pradžioje.

Skaitytojų nebekankins

– Neseniai buvo išleistas "Trečias tomas", užsklendęs jūsų eseistikos trilogiją. Teks vėl stoti prieš skaitytojus?

– Išties laukia pristatymų maratonas. Knyga visų pirma skirta skaičiusiesiems pirmąsias dvi rinktines, nors kirba viltelė, jog tai bus skaitomiausia mano knyga. Ji išties užsklendžia 20-ies metų eseisto darbą. Viršeliui parinkome fotografiją iš Klaipėdos menininkų kelionės į Šveicariją. Mano bičiulis Remigijus Treigys užfiksavo mane beveik trijų kilometrų aukštyje. Knygoje naudojamos tik jo nuotraukos. Šis fotomenininkas pagarsėjęs metafizinės tuštumos prisodrintais kadrais, į kuriuos žmonės paprastai nepatenka. Džiugu, kad man padarė išimtį. Virtau "treigiažmogiu".

– Iš visų trijų paskutinioji – pati ploniausia.

– Jei matuosime centimetrais. Gal reikėtų nebekankinti skaitytojų plytos dydžio tomais?

– Kaip reaguojate, kai jus pavadina eseistikos pradininku Lietuvoje?

– Krypties pradininką literatūroje nustatyti sudėtinga. Kaip ir dailės ar muzikos istorijoje. Lietuvių literatūros archyve turime tarpukario ir išeivijos autorių, kuriuos iš bėdos jau galima vadinti eseistais. Kad ir su Klaipėda susijusį talentingąjį Pulgį Andriušį. O neseniai pasimiręs Tomas Sakalauskas, mano galva, buvo įdomiausias sovietmečio lietuvių eseistas. Eseistu laikyčiau ir garsųjį literatūros kritiką Vytautą Kubilių. Bet vakarietiškojo, "personalinio", kuris neslėptų ir nedangstytų savojo "aš", tada neturėjome. Čia mes su Herkumi Kunčiumi turbūt pionieriai.

– Jūsų skiltys įvairiuose leidiniuose – išties geras personalinės eseistikos pavyzdys. Dauguma RoRa prisimena būtent iš tų laikų. Nepersekioja šis vaidmuo?

– Mane žymiai labiau persekioja pirmosios pjesės "Lenktynių aitvaras", pastatytos 1972-aisiais Valstybiniame jaunimo teatre, šleifas. Lietuvių dramos istorijoje tada buvau bene jauniausias dramaturgas, vos septyniolikos. Daugel metų į mane žiūrėjo išimtinai kaip į tos pjesės autorių, dėl įvairių priežasčių, o labiausia – dėl tuometės cenzūros dramaturgo karjeros taip ir nepadariusį. 1989 m. ėmiau rašyti "Atgimimui", kurį galima laikyti pirmuoju nepriklausomu savaitraščiu. 1993 m. Rimvydas Valatka pakvietė į "Lietuvos rytą". Skiltis "Kitas pasaulis" buvo rašoma dešimt metų. Kas savaitę.

Kurorto "džiaugsmai"

– Nenuobodu Palangoje? Tik ką uždarė senąjį knygyną. Kaip pats juokavote, eidamas į susitikimą, buvote vienintelis dvikojis miestelyje.

– Minint sovietmetį vien iš neigiamos pusės, dažnai užmirštama, kad ir tada būta mažų prošvaisčių. Maždaug 1958–1960 m. sovietmečio Lietuvoje buvo leidžiama privati statyba. Į Palangą sugužėjo daugybė žmonių iš visos Lietuvos ir statėsi būstus. Mano seneliai taip pat. Ligi šiol tebegyvenu jų name, projektuotame žinomo Klaipėdos architekto Petro Lapės. Tiesa, apmaudu, kai sezono metu J.Basanavičiaus gatvės muzikos "lobynas", pučiant pietų vėjui, pasiekia mano miegamąjį. Visame pasaulyje kurortinių zonų likimas panašus. O knygynų gyvenimas liūdnas ne tik Palangoje. Jie paprasčiausiai neišsilaiko. Jei autobusų stotys tapo prekybcentrių priedais, tai knygynai – paauglių kavinėmis. Daugeliu atvejų dėl to kalti ir jų savininkai, neieškoję būdų keisti anonimiško prekiavimo stiliaus. Vakarų knygynai dirba šiek tiek kitaip.

– Kaip atrodo jūsų darbo aplinka?

– Kažkada po ranka būdavo daugybė kserokopijų, enciklopedijų, žodynų, kurie dabar nebereikalingi. Dviem kompiuterio pelės paspaudimais atsiduri bet kurioje Didžiojo lietuvių kalbos žodyno vietoje. Ar bet kurioje pasaulio didmiesčio gatvėje. Dėl to labai mėgstu internetą. Atsirado daugybė neįkainojamos filmuotos medžiagos, spektaklių ištraukų, kino filmų, muzikos įrašų. Tai nuolat auganti visata. Todėl studentų gyvenimas nūnai tūkstantį kartų lengvesnis nei mūsų laikais. Toji lengvybė, deja, kažkodėl vis dar išnaudojama nusirašinėjimui, o ne savojo požiūrio pagrindimui ir įtvirtinimui.

– Ką šiuo metu veikiate Vilniaus nacionaliniame dramos teatre?

– Kol kas dar nieko doro nenuveikiau. Šiuo metu skaitau pjeses, bendrauju su režisieriais ir rengiuosi kuruoti pavasarį vyksiantį lietuvių dramaturgijos festivalį "Versmės". Pakviestas Martyno Budraičio, nedvejodamas sutikau jam padėti.

– Esate išmanus dėstytojas. Daug laiko praleidžiate socialiniuose tinkluose?

– Nemažai. Tarkim, į visų keikiamą feisbuką žiūriu itin teigiamai. Iš savo draugų kasdien gaunu tiek politinės ar kultūrinės informacijos bei darbinių nuorodų, kad faktiškai nebereikia nieko ieškoti specialiuose šaltiniuose. Anksčiau būtų buvę sunku įsivaizduoti, kad važiuodamas į Klaipėdą Mažeikių autobusu su vienu įdomiausių rusų režisierių Konstantinu Bogomolovu aifono ekrane aptarinėsiu jo darbo perspektyvas Vilniuje. Aš prisitaikiau gana greitai. Tuo metu kai kurie, šachmatininkų terminologija kalbant, prarado tempą. Ir ne vieną. Tai yra pavėluotai padarė ėjimą ir atidavė iniciatyvą. Pažįstu garsių dėstytojų, kurie iki šiol nesugeba parašyti elektroninio laiško. Niekas man neįteigs, kad kontaktas su žmogumi ekrane yra menkesnis už gyvą. Anaiptol. Ekrane iškart gali eiti prie esmės. O štai gyvo pokalbio metu atliekame daugybę mandagumo judesių, prarasdami nemažai brangaus laiko. Esu už spartų bendravimą. Už greituosius šachmatus.

Vizitinė kortelė

Gimė 1954 m. spalio 13 d. Šiauliuose.

1978 m. Vilniaus universitete baigė anglų kalbos ir literatūros studijas.

1978–1986 m. dirbo redaktoriumi Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, dėstė Vilniaus universitete.

Nuo 1991 m. – Klaipėdos universiteto docentas.

2001 m. Lietuvos kultūros ministerija skyrė premiją už geriausią metų kultūrinę publicistiką.

2006 m. įteikta I.Simonaitytės literatūrinė premija. Taip pat skirta Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto premija už kūrybiškiausią 2005-ųjų knygą "Kitas pasaulis".

2010 m. įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija "Už žaismingą ir ironišką eseistiką ir sakinio eleganciją".

2015 m. įteikta Jotvingių premija už poetinę kūrybą.

Rolandas Rastauskas pastaruoju metu nekukliai išgarsėjo kaip geriausias poezijos skaitovas. Kartais atrodo, kad jam prie visos balso moduliacijų magijos tetrūksta šamano būgno, tačiau yra ir būgnas, juk šalia dažniausiai Arkadijus Gotesmanas su skambalų kariuomene. Ir per tuos nepranokstamus skaitymus ne vienas spėjo pamiršti, kad meistras ne tik skaito, bet dar ir rašo.

Taip, esama Rolando poezijos knygelių mūsų lentynose, jos visos kiek anoreksiškos, kur nors užsislėpusios, ir štai išleidžiamas visas solidus tomas. Visas Rastauskas! Skamba kiek baugiai, tarsi A.Gotesmanas mums prie pat ausies būtų trenkęs į gongą. Pačiu laiku, atsibuski, skaitytojau, tavo dvasiai stalas jau serviruotas. Žinoma, ne vienas dar traukdavom iš atminties atskirus RoRa eilėraščių kūnelius, ieškodavom tų nusimetusių knygelių, viskas fragmentuodavosi, toldavo, guldavo į futliarus, tačiau visada įdomiau pamatyti, kaip atrodo visas Corpus Christi, neatkuriant jo iš dviejų vinių ir kryžiaus nuolaužos.

Faina Ranevskaja kadaise yra sakiusi: trečią kartą pažiūrėjau šitą filmą ir, žinot, šiandien aktoriai vaidino kaip niekad gerai. Nežinau, kelintą kartą skaičiau RoRa eiles, tačiau šįsyk jos tikrai vaidino nepriekaištingai. Juo labiau kad susirinko visa trupė, įskaitant alebardų nešiotojus, nes ne visos eilės knygoje gali būti primadonos.

Taip, tai labai teatrališka knyga, ji ir sudaryta lyg poetinė keturių veiksmų pjesė su prologu ir epilogu. Kartais atrodo, kad autorius ne parašo savo tekstus, o juos suvaidina popieriuje, ne užrašo, o ištaria. Ne visada tai į naudą, kartais poezija gali ateiti ir iš tylos, ne tik iš išmankštinto poetinio gesto. Bet vis dėlto gal dera kiek pažinoti ir patį autorių, specialiai kuriam Williamas Shakespeare‘as parašė vieną labiausiai nudėvėtų savo eilučių. Taip, R.Rastauskui visas pasaulis – scena, joje jis jaučiasi natūraliai, netgi savu nenatūralumu sugebėdamas įtikinti. Vis dėlto scenoje ir barzdos dažniausiai priklijuotos, arba įtikina, arba ne. Šiuo atveju – taip, tad Hamleto tėvo šmėkla gali eiti ilsėtis į grimo kambarį.

Eilėraščio žingsnis palaipsniui kinta. Aštuntojo ir devintojo dešimtmečių lyrikoje tai dar tiršta silabotonika kirčiais tvirtai prikaltomis eilutėmis, nestokojanti anžambemanų, tarsi liftų, lengvai pergabenančių, tarkim, Tomą Venclovą pas, tarkim, Josifą Brodskį. Pats liftininkas procese irgi dalyvauja, kitaip komunikacija nevyktų. Dalyvauja ir skaitytojas, ypač tas, kuriam svarbi mano minėtų dešimtmečių poezijos tradicija.

Įdomus eksperimentas buvo atliktas socialiniame tinkle "Facebook": įkeltas vienas RoRa eilėraštis, nenurodant autoriaus, ir pasiūlyta atspėti, kas tas toks esąs. Įkėlimas sulaukė 69 komentarų, kurių daugelis buvo panašūs į mykimą migloje. Pagaliau atspėta, nors tai buvo ir taip aišku, net nežinant paties eilėraščio. Jau ankstyvasis R.Rastauskas turėjo savą stilių, nes stiliaus neturėjimas jam atrodo esantis faux pas.

Vėliau stilius mutavo, į vienišas poezijos vėliavas įsileista daugiau vėjo, faktiškai juk vėjas sudaro pusę vėliavos esmės, tad trumpėja eilutės, vis mažiau rimuojama, nes autoriui vienam viešbuty taip Tadeuszas Różewiczius liepė, daugėja pauzių, nutylėjimų, nors haiku pobūdžio grynumo, paprastumo ir minimalizmo itin daug neatsiranda. Autoriui ir toliau rūpi rankoje laikyti ne sakuros šakelę, o Joriko kaukolę.

Rinktinės pavadinimas "Vienišos vėliavos" yra ir vieno knygos tekstų pavadinimas, bet susidaro įspūdis, kad pasirinktas ne dėl to teksto, net nebūtinai dėl eilėraščio kaip vienišos vėliavos įvaizdžio, o dėl elegiško šių dviejų žodžių skambesio. Ir ką girdime į skambesį įsiklausę? Girdime arba daktilio kirčiuotę, arba valso ritmą. Abu šie dalykai laikomi itin elegantiškais. Net nežinau, ar kalbant apie šio autoriaus poeziją vartotinas žodis elegancija. Lyg ir taip, tai elegantiška kūryba, kai kur net dvelktelėja neydingu saloniškumu, tačiau RoRa elegantiškas ne visur, bet visur – stilingas. Kita vertus, ko vaikytis tos elegancijos, poetas nėra madam Pompadour. Vis dėlto jau seniai laikas sudėlioti taškus virš i R.Rastausko kūryboje, įvardyti, kas, kur ir kaip, kol kas tai dar nėra padaryta, ir pora žvitrių doktorančių galėtų tuo užsiimti nors ir nuo rytojaus dešimtos.
Poetas niekada nepraleidžia progos nutylėti, kur ir su kuo valgyta druska. Ypač eseistikoje arba "Facebook'e", nors yra tokio pomėgio atšvaitų ir poezijoje. Atmetus plebsui būdingus įtarimus, kad jis čia norįs pasipuikuoti, vėl ima atrodyti, kad pasaulis jam scena (Shakespeare‘ai, ša!), o aplinkui vien personažai ir scenografija. Tad yra skirtumas, su kuo bendrausi, – su Hamletu ar su dviem duobkasiais iš tos pačios pjesės, ir kur būsi atsidūręs – Klaudijaus rūmuose ar minėtų duobkasių paskutinio produkto dugne. Viskas hierarchiška, ryšku, sustyguota.

Šių eilučių autoriui labiausiai širdį glosto ankstyvesniojo RoRa kūrybos etapo tekstai, kuriuos autorius dar spausdindavo rašomąja mašinėle "Corona Standard". Šia "standartine karūna" jis ilgai kalėsi sau nestandartinę, tikrąją, ilgai tversianči, ir knyga "Vienišos vėliavos" yra kuo puikiausias tos karūnos pasas.

Knyga pradedama tekstu "Šuolis į tolį, tas pats – į aukštį". Kad pačiam autoriui su šia knyga taip ir nutiko, tampa aišku dar neužvertus 216-ojo puslapio.

Spalio 11 d. (penktadienį) 17 val. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos Renginių salėje vyks „Literatūrinis furšetas“.

Renginio metu bus pristatomi europarlamentaro Leonido Donskio, rašytojų Rolando Rastausko ir Kęstučio Navako bei dainininko Marijono Mikutavičiaus sudaryti „Literatūriniai meniu“. 

Literatūriniame vakare dalyvaus aktorius Sigutis Jačėnas.  Muzikuos Andrius Beržonskis (akordeonas).

Vakaro metu bus pristatomi Lietuvos žymių žmonių sudaryti „Literatūriniai meniu“. Tai rekomendacijos, kokią litaratūrą ir prie kokio maisto turėtume skaityti. Sujungtos dvi skirtingos ir tarpusavyje atrodytų nederančios formos: maistas ir knygos. Kiekvienas pasiūlytas meniu savitai originalus. Vakaro metu prie knygomis serviruoto stalo vyks literatūrinis konkursas, daugiausia skaitantys turės progą laimėti literatūrinius marškinėlius. Kiekvienas atvykęs į furšetą gaus dovanų visus sudarytus „Literatūros meniu“. Kviečiame mėgautis knygomis, vynu ir muzika.

Iš Klaipėdos furšetas iškeliaus į Gargždus, Tauragę bei Šilalę.  

Renginys nemokamas.