Šiemet sausio mėn. Seime organizuojamais renginiais buvo paminėtos R. Ozolo gimimo 80-osios metinės.

R.Ozolas gimė 1939 m. sausio 31 d. Pasvalio rajono Joniškėlio miestelyje, tarnautojo šeimoje. 1957 m. baigė Bazilionų vidurinę mokyklą Šiaulių rajone. 1962 m. baigė Vilniaus valstybinį universitetą. Filologas.

1965-1968 m. – „Kultūros barų“ žurnalo redakcijos atsakingas sekretorius, skyrių redaktorius. 1968-1973 m. – Vilniaus universiteto aspirantas. 1973-1989 m. – Vilniaus universiteto dėstytojas. 1975-1980 m. dirbo LTSR Ministrų Tarybos sekretoriate. 1980-1989 m. dirbo „Minties“ leidyklos vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju.

1989 m. – LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas, TSRS liaudies deputatas.

1973-1989 m. – LKP narys, 1989-1990 m. – savarankiškosios LKP, jos biuro narys. 1988–1990 m. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio: iniciatyvinės grupės narys, Seimo tarybos vicepirmininkas, Seimo narys. „Atgimimo“ laikraščio steigėjas.

1990-1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas.

1990-1991 m. – Lietuvos Respublikos Ministro pirmininko pavaduotojas. 1990–1993 m. – Lietuvos valstybinės regioninių problemų komisijos pirmininkas, Lietuvos Respublikos valstybinių derybų su TSRS, vėliau su Rusija delegacijų narys. 1992 m. – Lietuvos Respublikos Konstitucijos kūrimo grupės narys. Vienas iš nacionalinio saugumo koncepcijos kūrėjų.

1991-2001 m. – Lietuvos ir Ukrainos draugystės Baltijos Asamblėjos narys nuo pat įkūrimo, Nacionalinio saugumo ir užsienio reikalų komiteto narys, NATO komisijos narys.

1992-2000 m. – Seimo narys. Kandidatavo 2000 m., 2004m. ir 2008 m. Seimo rinkimuose.

1992 m. – Lietuvos Respublikos Konstitucijos kūrimo grupės narys, Nacionalinio saugumo, Teisės ir ekonomikos komitetų narys.

Nuo 1992 m. – Lietuvos centro judėjimo (vėliau – Lietuvos centro sąjungos) narys, pirmininkas, garbės pirmininkas.

1994-1995 m. – Lietuvos Respublikos Geros valios misijos Čečėnijos klausimams spręsti vykdomasis direktorius, Seimo narių grupės Karaliaučiaus krašto lietuviams remti narys.

Rašė geopolitikos, valstybės, tautų ir tautinių mažumų, kultūros klausimais. Išleido knygas „Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją“ (1988), „Pirmieji atkurtosios nepriklausomybės metai“ (1992), „Atgimimo ištakose“ (1997), „Išsivadavimas“ (1998), „Nepriklausomybės kronikos“ (7 knygos, 2001–2008), „Nepriklausomybė alternatyvų neturi: Lietuvos gyvenimo Europos sąjungoje užrašai. Faktai ir apmąstymai, 2008 m.“ (2009). Stasio Šalkauskio premijos laureatas.

Apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu (2000), LDK Gedimino ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi (2000).

Mirė 2015 m. balandžio 6 d. Palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinėse.

Atminimo lentos atidengimo ceremonijoje dalyvaus Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas Arūnas Gumuliauskas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) iniciatyvinės grupės, LPS Seimo narys Romas Pakalnis, Nepriklausomybės Akto signataras Egidijus Bičkauskas ir signataro R. Ozolo buvęs kaimynas istorikas Romanas Raulinaitis.

Renginyje dalyvaus Seimo nariai, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, pirmosios Vyriausybės ministrai, sąjūdiečiai.

Šiemet sausio mėn. Seime organizuojamais renginiais buvo paminėtos R. Ozolo gimimo 80-osios metinės.

Šis mažas lėktuvėlis lygiai prieš trisdešimt metų, penktadienį, gėlėmis apipylė Baltijos kelio dalyvius. Akimirką nedidelė grupė nostalgiškų, melancholiškų ir kartkartėmis ašarų neslepiančių žmonių turėjo galimybę svajoti ir mintimis sugrįžti į 1989-uosius.

Renginio metu buvo parodytas naujai sukurtas Audronės ir Gintaro Kudabų dokumentinis filmas „Baltijos Kelias. 30 metų“, o Aviacijos muziejaus direktorius Mindaugas Kavaliauskas pabrėžė aviacijos svarbą istoriniame įvykyje. Juk iš lėktuvų ne tik krito gėlių lietus, juose įvykį stebėjo užsienio žurnalistai, iš lėktuvų buvo pranešama apie tuštesnes kelio dalis.

Daugelis susirinkusiųjų patys dalyvavo Baltijos kelyje. “Tai simbolizuoja, svajonių išsipildymo galimybę”, - teigė Dalia Mašaitienė (61), į šventę atvykusi su savo vyru Česlovu (63). Jis mojavo maža Lietuvos vėliavėle, kurią anuomet nešėsi į protestus. Ji dalijosi prisiminimais apie perkaitusį automobilį, dėl kurio negalėjo pasiekti numatytos kelio dalies: “Visgi ir ten, kur sustojome, pasirodė daugybė žmonių, teko stovėti net keliomis eilėmis.”

Ką mums davė vienybė?

Renginio metu rodytame dokumentiniame filme užfiksuota kaip dar prieš trisdešimt metų, stebėdamas į žmonių bendrystę, Lietuvos sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Romualdas Ozolas  teigė: “Svarbu būti vieningiems kada to reikia, visados vieningais negalime būti, nesutarimai taip pat gali būti naudingi.” Iškovojus nepriklausomybę laukė nepaprastai sunki užduotis išlaikyti euforijos, vienybės ir tyro džiaugsmo jausmus, kurios daugelis patyrė Baltijos kelio metu? Minėjime susirinkusieji žmonės daugiausiai kalbėjo apie šiandieną. Ar nepriklausomybė atnešė Baltijos kelio žadėtą džiaugsmą ir vienybę?

Šventiškai pasipuošusi poetė ir rašytoja  Irena Jeckevičienė-Žukauskaitė, minėjimo metu skaičiusi savo sukurtas eiles, sakė: “Žmonių, besiskundžiančių dabartine padėtimi Lietuvoje klausiu o ką gero jie padarė? Pradėk nuo savęs, padaryk nors vieną gerą darbą ir kai mes sudėsime visus tuos gerus darbus, turėsime jų pilną puodynę.”

Prisiminimai iš paukščio skrydžio

Ryškiausiu popietės akcentu tapo legendiniu lėktuvu AN-2R virš Baltijos kelio skridusių vieno iš lėktuvo pilotų Petro ir Irenos Bėtų prisiminimai. Irena skrydžio metu barstė gėles ir vertėjavo užsienio žurnalistams, kurie atvyko stebėti gyvos žmonių grandinės. Pasak piloto, „Tai buvo nenuspėjami laikai. Pamatę tris sunkvežimius gėlių, kurios buvo surinktos puokštė po puokštės, mes suvokėme šias gėles atnešusių žmonių tikrąją dvasią ir atsidavimą. Į lėktuvą bandėme sutalpinti 1.5 tonas gėlių, kurias vėliau paskleidėme ant žmonių. Dar ir šiandien turiu atsiprašyti tų, į kuriuos tos gėlės pataikė“, - juokdamasis baigė jis.

Pilotas nesulaikė ašarų prisimindamas šį įvykį. Pasak Irenos, „Kai kuriuos įvykius gyvenime sunku pakartoti. Bet tądien mes apie tai ir negalvojome. Net nesvajojome, kad tai gali vieną dieną nutikti“. Pilotas jai antrina, kad „Istorija tarsi geras vynas – kiekvieną dieną jis tampa vis brangesnis. Žinote, po dešimties metų nuo įvykio ši mūsų Antonovo skrydžio istorija vis dar buvo Beaujolais [vyno rūšis – red.]. Tik po dvidešimties metų, ir ypač šiandien, ši istorija išaugo į didelį įvykį“.

Jaunosios kartos požiūris

Minėjimo metu gausybė mažų lėktuvėlių kilo ir leidosi vietiniame aerodrome, kuris atrodė aktyvesnis negu vidutinis tarptautinis oro uostas. Nedidelė grupė susirinkusiųjų stovėjo tarp Sovietmetį menančių malūnsparnių, naikintuvų ir Antonovų.

Šių skraidyklių šešėlyje sėdėjo keturiolikmetis Simas, gimęs praėjus daugeliui metų po Baltijos kelio. Ką šis įvykis reiškia jam? „Nežinau, tai gana didelė Lietuvos istorijos dalis. Akimirka, kai žmonės kovojo už savo laisvę. Tai jiems itin brangu,“ – tarė Simas, rodydamas į susirinkusiuosius. „Mums tai kas kita. Mes galime komunikuoti su visu pasauliu internetu, tuo tarpu Baltijos kelias man atrodo tarsi pirmasis visos šalies susivienijimas“.

Istorinėje Kovo 11-osios Akto salėje rengiama konferencija „Romualdas Ozolas - valstybės kūrėjas“. Renginio dalyvius pasveikino Seimo pirmininko pirmoji pavaduotoja Rima Baškienė ir Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas prof. Arūnas Gumuliauskas.

Konferencijoje pranešimus apie R. Ozolą, kuriam sausio 31 d. būtų sukakę 80 metų, pristatė jo politinės ir mokslinės veiklos bendražygiai: redaktorius ir filosofijos knygų leidėjas Antanas Rybelis, filosofas prof. Vytautas Radžvilas, Nepriklausomybės Akto signataras rašytojas Romas Gudaitis, Seimo narys istorikas prof. Arūnas Gumuliauskas, politologas Alvydas Medalinskas, taip pat istorikė prof. Rasa Čepaitienė, politologai doc. Algimantas Jankauskas ir dokt. Vytautas Sinica.

Konferenciją sudaro dvi dalys, pirmajai pirmininkaus Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas prof. A. Gumuliauskas ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių klubo pirmininkas dr. Romas Pakalnis, antrajai - Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė ir Pirmosios Vyriausybės klubo prezidentas Albertas Sinevičius.

Seimo rūmuose esančioje Vitražo galerijoje atverta paroda „Romualdas Ozolas - filosofas politikoje“.

Joje per vizualinį pasakojimą pristatoma įvairialypė R. Ozolo - filosofo ir leidėjo, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio kūrėjo, ideologo ir vieno iš lyderių, pirmojo nepriklausomo savaitraščio „Atgimimas“ steigėjo ir redaktoriaus, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputato, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, pirmosios Lietuvos Respublikos vyriausybės vicepremjero, dviejų Seimo kadencijų nario, Seimo pirmininko pavaduotojo, Centro judėjimo ir partijos pirmininko - veikla ir gyvenimo istorija.

Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento Parlamentarizmo istorinės atminties skyriaus parengtoje parodoje eksponuojamos fotografijos yra saugomos Seimo archyve, Lietuvos centriniame valstybės archyve, Šiaulių r. Bazilionų mokykloje-daugiafunkciame centre, Romualdo Ozolo paramos fondo archyve, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo archyve. Taip pat eksponuojamos fotografijos iš R. Ozolo šeimos archyvo, dabar perduoto į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, A. Sinevičiaus asmeninio archyvo, fotografų Gedimino Bareikio, Romualdo Jurgaičio, Andriaus Petrulevičiaus, Kęstučio Svėrio, Zenono Nekrošiaus asmeninių archyvų.

Signatarų namuose paminėti metai be Nepriklausomybės akto signataro Romualdo Ozolo. Renginyje pristatytas prieš naujus metus išleistas Romualdo Ozolo romanas „Pradžių knyga“, apžvelgti jo įsteigtų ir redaguotų istorijos ir kultūros žurnalų praėjusių metų numeriai bei ateities planai.

R. Ozolo paskutinė knyga – „Pradžių knyga“ – pirmiausia buvo pristatyta jo tėviške vadintame Šiaulių rajono miestelyje, Bazilionuose. Antradienį knyga pristatyta Signatarų namuose vykusiame susitikime „Metai be Romualdo Ozolo“. Sausio 31-ąją jam būtų suėję 77-eri.

Renginyje taip pat apžvelgti R. Ozolo įsteigtų ir redaguotų istorijos ir kultūros žurnalų „Nepriklausomybės sąsiuviniai“, „Padubysio kronikos“ praėjusių metų numeriai. Apdovanoti geriausi 2014 m. ir 2015 m. „Nepriklausomybės sąsiuvinių“ autoriai – profesorius Juozas Žilys ir Angonita Rupšytė.

Plačiau apie renginį žiūrėkite „Panoramos“ reportaže.

Šiaulių rajono miestelyje Bazilionuose, kurį rašytojas ir filosofas Romualdas Ozolas vadino tėviške, pristatyta paskutinė jo parašyta knyga – romanas „Pradžių knyga“ ir naujausias istorijos ir kultūros žurnalo „Padubysio kronikos“ numeris.

Daugelis, susirinkusių į „Pradžių knygos“ pristatymą, pažinojo jį asmeniškai. Todėl sako nekantriai laukę šios knygos, kurios pagrindinio veikėjo paveiksle nesunku nujausti paties autoriaus asmenybę.

Bazilioniškiai pirmieji į rankas paėmė ir paskutinį, penktąjį istorijos ir kultūros žurnalo „Padubysio kronikos“ numerį. Šis žurnalas yra R. Ozolo įsteigto ir redaguoto žurnalo „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ regioninis priedas.

„Mes dabar turime tokią vadovėlinę medžiagą mūsų jaunuomenei, kuri puikiai ir vaizdžiai susipažintų su mūsų Padubysio esamais archeologiniais radiniais, piliakalniais, senkapiais ir visa kita, kas sudaro tą priešistorę“, – džiaugėsi Bazilionų mokyklos-daugiafunkcinio centro direktorius Rimantas Gorys.

Knygų ir žurnalų leidyba rūpinasi R. Ozolo fondas, siekiantis įgyvendinti ir didžiausią rašytojo svajonę – įkurti Bazilionuose Lituanistikos centrą.

„Čia turėtų būti trys pagrindiniai  fondai – tai Romualdo Ozolo nedalomas fondas, Šiaulių krašto leidiniai ir sena Romualdo svajonė – išeivijos leidinių perkėlimas“, – pasakojo R. Ozolo paramos fondo direktorius Eugenijus Skrupskelis.

Bazilionų Lituanistikos centras įsikurs mokyklos priestate. Čikagos lituanistikos studijų ir tyrimų centras JV jau pažadėjo kaupti jam literatūrą.

Į Šiaulių miesto garbės piliečio vardą šiemet pretenduoja penki asmenys, tarp jų - signataras Romualdas Ozolas (po mirties) ir operos solistas Virgilijus Noreika.

Garbės piliečio vardo suteikimo komisijai taip pat pasiūlytos Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui veikėjo Mečislovo Jurevičiaus, muziejininkės Vandos Kavaliauskienės, K.Donelaičio draugijos Šiaulių skyriaus pirmininkės Izolinos Lingienės kandidatūros.

Šiuo metu komisija renka miesto bendruomenės atsiliepimus apie kandidatus gauti garbės piliečio vardą.

Sprendimą, kam skirti miesto garbės piliečio vardą, priims savivaldybės taryba. Vardo suteikimo ceremonija vyks per Šiaulių gimtadienį rugsėjo 11-12 dienomis.

Iki šiol garbės piliečio vardą yra gavę 37 asmenys. Tarp jų yra dirigentas Saulius Sondeckis, krepšinio treneris Antanas Sireika, vyskupas Eugenijus Bartulis, šachmatininkė Viktorija Čmilytė, aktorius Pranas Pauliokas.

Šiaulių garbės piliečio vardas suteikiamas už asmens profesinę ir visuomeninę veiklą, kuri yra sektinas pavyzdys visiems miesto gyventojams.

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, šeštojo ir septintojo Seimų narys Romualdas Ozolas ketvirtadienį palaidotas Antakalnio kapinėse Vilniuje.

Atsisveikinimas su velioniu vyko Mokslų akademijos salėje.

Lietuvos mokslų akademijoje atsisveikinti su velioniu susirinko apie keli šimtai žmonių, tarp jų premjeras Algirdas Butkevičius, Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, pirmasis faktinis valstybės vadovas Vytautas Landsbergis, Seimo nariai, signatarai, akademikai, mokslininkai ir kiti pažinojusieji R. Ozolą.

76-erių metų R. Ozolas mirė pirmadienį po sunkios ligos.

Sąjūdžio pradininkas

1939 metais Pasvalio rajono Joniškėlio miestelyje gimęs R. Ozolas nuo studijų metų gyveno sostinėje, kur baigė Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą.

Sovietmečiu 17 metų Vilniaus universitete jis dėstė filosofiją, aštuntajame dešimtmetyje dirbo LTSR Ministrų Tarybos sekretoriate, vėliau - „Minties“ leidyklos vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju.

Atgimimo metu R.Ozolas aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, įsteigė ir redagavo savaitraštį „Atgimimas“. 1990 metų kovo 11-ąją būdamas Aukščiausiosios Tarybos nariu balsavo už istorinį aktą dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo.

Nepriklausomos Lietuvos parlamente R.Ozolas dirbo nuo 1990 iki 2000 metų, vadovavo Lietuvos centro partijai.

Iš politikos ir visuomenės  gyvenimo jis nesitraukė ir pralaimėjęs vėlesnius rinkimus, su bendražygiais nesėkmingai bandė inicijuoti referendumą prieš euro įvedimą.

R.Ozolas yra parašęs kelias dešimtis knygų. Už nuopelnus Lietuvai jis apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino Antrojo laipsnio ordinu.

„R. Ozolas tikrai buvo pasišventęs žmogus su labai aiškia gyvenimo filosofija. Jis turėjo savo liniją, savo požiūrį. Jis gyveno Lietuva ir visada turėjo savo viziją. Aš lenkiu savo galvą prieš jį, nes tai yra žmogus – pavyzdys, kaip reikia ginti savo įsitikinimus. Svarbiausia, kad tuos įsitikinimus jis gynė labai kultūringai“, - taip mirusį Nepriklausomybės akto signatarą prisimena Prezidentas Valdas Adamkus.

Apie pirmadienį po sunkios ligos mirusį Nepriklausomybės akto signatarą, pirmosios Vyriausybės vicepremjerą, politinės partijos „Lietuvos centro sąjunga“ kūrėją, filosofą Romualdą Ozolą ir jo  veiklą laidos  „Dėmesio centre“ vedėjas Edmundas Jakilaitis kalbėjosi su kadenciją baigusiu Prezidentu Valdu Adamkumi ir politikos apžvalgininku, Nepriklausomybės akto signataru Rimvydu Valatka.

– Pone R. Valatka, kaip jūs vertinate Romualdo Ozolo veiklą ir jo indėlį į valstybės kūrimą?

– Dabar turbūt daug kas yra pamiršę, arba nenori prisiminti, kad R. Ozolas buvo lygiavertis asmuo V. Landsbergiui Sąjūdžio Seimo taryboje. Netgi buvo tam tikri susitarimai, kad galbūt jie vienas po kito eis pirmininko pareigas. Tai neįvyko ir, kiek aš suprantu, tai paliko tam tikrą tamsų pėdsaką ne tik judviejų santykiuose, bet ir paties Romualdo Ozolo mąstysenoje, politinėje veikloje.

Net ir plika akimi buvo matyti 1990-ųjų kovo 10-12 dienomis, kad R. Ozolas yra išstumtas iš sprendimų priėmėjų.  Logika buvo tokia, kad jeigu yra pirmas ir antras aukščiausi asmenys, jie turėtų likti Aukščiausioje taryboje, bet R.  Ozolas buvo nukreiptas į Vyriausybę. Tai yra mano apmąstymai dabar, kai žmogaus nebėra. R. Ozolas mažiausiai tiko ūkiniam vaidmeniui – jis yra mąstytojas. Toks žmogus labiausiai būtų tikęs Aukščiausioje taryboje.  Aš nesakau, kad R. Ozolas būtų geresnis už V. Landsbergį.  Jokiu būdu.  Istorija yra tokia, kokią turime, tačiau šiandien turime prisiminti, kad tai buvo pirmo trejetuko ar dvejetuko kalibro žmogus.

Tapęs vicepremjeru, mano nuomone, jis nelabai rado ir nelabai galėjo rasti sau vietos vyriausybėje, kuri turėjo spręsti ekonominės blokados problemas, ūkinius reikalus. Kadangi R. Ozolas buvo mąstytojas, man, kaip žmogui dirbančiam su tekstu, visada buvo malonu jo klausytis. Man kartais atrodydavo, kad jis, pradėdamas kalbėti, nežinojo kuo baigs. Tai, besimokančiam kalbėti žmogui, be galo svarbu.

– Turbūt retas žino ir tai, kad R. Ozolas įsirašinėdavo beveik visus pokalbius.  Jis dėdavo diktofoną ant stalo ir tik tuomet prasidėdavo jo susitikimai beveik visais klausimais.

– Iš esmės pagal jo įrašus mes dabar galime tikrinti mūsų naujausią istoriją.

– Pone Prezidente, kaip jūs reaguodavot į tai, kad R. Ozolas demonstratyviai įsirašinėdavo visus pokalbius?

– Aš priėmiau tai natūraliai. Kadangi buvau girdėjęs, kad panašiu stiliumi jis bendrauja su visais, net nereaguodavau. Jis neklausdavo galima ar negalima – ateina ir deda ant stalo diktofoną. Manau, kad dabar tai yra be galo didelis istorinis turtas. Tai – autentiška medžiaga, kurios neiškraipysi. Manau, ir istorikai, ir studentai, kurie domisi šiuolaikine politika ir visuomenės raida, galės pasinaudoti šiuo sukauptu palikimu pasitikrinti faktus, neprimesdami savo interpretacijų.

R. Valatka: Manau, kad pas R. Ozolą sukaupta tiek medžiagos, kad vien iš to būtų galima parašyti ir bakalauro, ir magistro, ir doktorantūros darbą.

– Pone Prezidente, kaip prasidėjo jūsų pažintis su Romualdu Ozolu?

– Mano pažintis prasidėjo turbūt nuo Stasio Lozoraičio Prezidentinės kampanijos laikų.  Kadangi aš aktyviai dalyvavau S. Lozoraičio rinkimų kampanijoje, teko susidurti ir su R. Ozolu. Jis buvo labai aistringas Lozoraičio gerbėjas ir tai buvo savotiška paspirtis. Be to, jo centro sąjunga buvo arti mano širdies, nes, drįsiu pasakyti, jie atstovavo tam tikrajam liberalų sparnui, ne iškreiptam, kaip dabar tenka kartais matyti. R. Ozolas tikrai buvo pasišventęs žmogus su labai aiškia gyvenimo filosofija.  Jis turėjo savo liniją, savo požiūrį.  Jis gyveno Lietuva ir visada turėjo savo viziją. Aš lenkiu savo galvą prieš jį, nes tai yra žmogus – pavyzdys, kaip reikia ginti savo įsitikinimus. Svarbiausia, kad tuos įsitikinimus jis gynė labai kultūringai.

– R. Ozolas prisidėjo prie to, kad jūs nutarėte dalyvauti Prezidento rinkimuose 1997 m.?

– Turiu prisipažinti, kad taip. Dvi asmenybės, kurios praktiškai lėmė mano apsisprendimą:  monsinjoras K. Vasiliauskas ir R. Ozolas. Puikiai prisimenu susitikimą su monsinjoru, tačiau ir po jo vis tiek abejojau. Galbūt labiau abejojau pačiu savimi. Ir, žinoma, po mūsų susitikimo monsinjoras iš karto paskambino Romualdui ir tuomet jau jis mane užgulė visus svoriu. Kadangi gerbiau R. Ozolą nuo pat sąjūdžio laikų, supratau, kad greičiausiai pasirinkimo neturiu.

– O tapęs Prezidentu daug su juo bendravote?

– Taip, buvo nemažai susitikimų. Aš su juo pradėjau bendrauti dar nuo pirmosios Vyriausybės laikų. Tai buvo tokie pirmieji artimesni kontaktai su Romualdu. O paskui, žinoma bendravom ir jam tapus Seimo nariu. Ne vieną kartą buvo taip, kad jis ateidavo pas mane ir sakydavo, kad Seimo norimas priimti įstatymas kenkia Lietuvos interesams ir prašydavo manęs dar kartą įsigilinti į siūlomą įstatymą. Taip buvo ne vieną kartą.

– Tik atkūrus Nepriklausomybę R. Ozolas buvo labai populiarus politikas, bet buvo ir kitas tarpsnis. 1998 m., kai centristai E. Bičkauskas ir R. Ozolas buvo tarp kelių populiariausių politikų Lietuvoje ir Centro sąjungai buvo prognozuojama pergalė 2000 m. rinkimuose, atsirado Naujoji sąjunga – R. Pakso liberalai. Kokios priežastys lėmė, kad, kaip V. Landsbergis buvo išsireiškęs 1998-aisiais, kad „centristai jau matuojasi valdžios batus“, bet niekada į tuos batus taip ir neįmynė?

R. Valatka: Tai reiktų patyrinėti, bet man atrodo, kad pati ta sąvoka „centrizmas“ – kas tai yra?  Žmogus turi kairę ranką, turi dešinę,  kas yra centras?  Kažkas per vidurį.  Kažkas per vidurį ilgai būti negali, vis atsiranda dar kažkas naujo.  Mes su R. Ozolu nebuvome nei draugai, nei bendražygiai, bet kartas nuo karto vis susitikdavome. Aš kurį laiką buvau jų frakcijoje ir pamenu, kaip vieno iš posėdžių metu man pavyko pralinksminti R. Ozolą. Pasižiūrėjau, kas susirinko, ir pasakiau „vienintelio, ko čia trūksta – tai eilinio. Tai aš būsiu eiliniu.“ R. Ozolui labai patiko ta mintis, kad nors vienas bus savo vietoje. 

Paskui, 1992 m., mes labai ilgai vedėme derybas, Liberalų sąjunga, kur aš buvau, ir Centro sąjunga. Aš buvau šalininkas, kad šios jėgos eitų bendru sąrašu, nes netikėjau centrizmu kaip tokiu.  Būtent R. Ozolas labiausiai tam priešinosi. Manau, būtent čia buvo padaryta klaida. Iš tiesų 1992-aisiais ir vėliau žmonės ieškojo jėgos.
Visuomenė visgi brendo, atsirado pokalbiai apie vertybes, apie ideologijas ir paaiškėjo, kad centrizmas nieko tokio ypatingo neturi pasiūlyti. Kita vertus, manau, priežastis ir ta, kad mąstytojai politikoje ilgai neišsilaiko. Yra toks dėsnis.

– O pastarojo meto R. Ozolo laikysena, sakyčiau net tokia nacionalistinė, tautinė, griežta, jūs, akivaizdu, tam nepritarėte?  Ar tai jums netrukdė bendrauti, pone Prezidente?

– Bendraudavom, nes aš gerbiau jo nusistatymą. Mačiau, kad jam rūpi mūsų valstybės ir mūsų tautos išlikimas ir identitetas. Jis matė, kad ES valstybė ir žmonės praranda tam tikrą ne tik kad valstybingumą kaip tokį, bet ir savo tautiškumą, patriotizmą. Daug kas aukojama dėl bendrų tikslų ir bendros kultūros. Jo šis apsisprendimas buvo labai tvirtas. Žinoma, tai buvo nepopuliaru tarp politikų. Aš į tai nežiūrėjau taip tragiškai kaip jis, nes maniau, kad mes neiname į Europos federaciją, kur turime atsisakyti savo dalies: ir kalbos, ir kultūros, ir teisinių aspektų, bet esame Europos Sąjungoje, kur galime rasti bendrą kalbą. Jis manė kitaip. Jokiu būdu jo už tai nesmerkiu. Mano akyse jis vis tiek išliko tuo, kuo buvo – jis buvo Lietuva. Jam buvo svarbu išlaikyti kultūrą, išlaikyti kalbą, išlaikyti savo veidą. Jam Lietuva nebuvo tik vizija, Lietuva buvo jo gyvenimas.

R. Valatka: Norėčiau pabrėžti kelis dalykus. Pirmas dalykas, kad Lietuva nesugeba panaudoti tikrų valstybininkų, kurie dirbo jai sunkiausiu metu. Tarp tokių „nepanaudotų“ žmonių ilgą laiką buvo ir Romualdas Ozolas. Tai varo į atskirtį, stumia žmogų prie labiau radikalios lentos negu kad dirbant toliau Valstybės statybos darbą. Antras dalykas, kuris ne mažiau svarbus, kad labai daug signatarų krypsta būtent į radikalią, tautininkų, nacionalistinę liniją. Tai man yra sunkiai suvokiama. Trečias dalykas yra pats svarbiausias, ką ir R. Ozolas kalbėjo: Kovo 11-ąją mes pasirašėme už tokią Lietuvą, kurioje R. Ozolas gali būti ir toks, ir toks, ir kitoks. Kitaip sakant, kiekvienas žmogus su savo mąstymu čia turi turėti vietos ir niekas neturi jo už tai smerkti.