Tradicijas neigiantis manifestas, pats tapęs tradicija, kurios taip reikėjo miestui: per šešerius metus kauniečių atrastas, pamiltas ir neatsiejama Kauno dalimi tapęs „Fluxus“ festivalis nesibaigė su jį pagimdžiusiu projektu „Kaunas–Europos kultūros sostinė 2022“. Atvirkščiai – tampa savarankišku ir jau pripažintu miesto festivaliu: konferencijos „Revolution“ skelbiamuose renginių organizatorių apdovanojimuose „Revolution Awards 2023“ Kauno „Fluxus“ festivalis buvo paskelbtas „Miesto šventės“ nominacijos nugalėtoju.

Skatinantis žmonių kūrybiškumą, bendruomeniškumą, padedantis išlaisvėti „Fluxus“ festivalis tapo vienu keisčiausių ir netikėčiausių renginių Kauno mieste, kasmet sutraukiančiu tūkstantinę auditoriją.

– Esi kopimo į kalną idėjos sumanytojas: ar tuomet, pirmojo fluksiško kopimo į Parodos kalną metu, nujautei ir įsivaizdavai, kad užgimsta nauja miesto tradicija ir kad ji gali tiek išaugti?

– Labai svajojau, kad Kaunas turėtų savo karnavalą. Karnavalo žanras labai įdomus – jis yra apie kelionę tarp dviejų pasaulių: žinomo ir nežinomo. Dar karnavalas pažadina mūsų kūrybiškumą, jis moko nebijoti pasakoti istorijas. Karnavalas man yra ir miesto simbolis, daug save gerbiančių Europos miestų turi karnavalo tradiciją. Labai norėčiau, kad Europos kultūros sostinės metu susikūrusi tradicija liktų.

Daug save gerbiančių Europos miestų turi karnavalo tradiciją. Labai norėčiau, kad Europos kultūros sostinės metu susikūrusi tradicija liktų.

– Kiek apskritai dabartinis „Fluxus“ festivalis pakito nuo pirminio sumanymo – gal išliko identiškas, tik plėtėsi kiekybiškai?

– Festivalį kūrė daug žmonių, todėl jų reikėtų klausti, kiek viskas pasikeitė. Štai, pavyzdžiui, tikrai negalėjau pagalvoti, kad puiki Tomo Ivanausko idėja pavadinti Kauno oro uostą „Fluxus“ vardu bus įgyvendinta ir dabar ant oro uosto pastato parašyta FLUXUS! Man rūpėjo tik viena „Fluxus“ festivalio dalių – pasiūlymas kopti į Parodos kalną fluksišku būdu. Stengiausi, kad miestas gautų karnavalą, ir ne bet kokį, o intelektualų, tad vis bandžiau priminti Jurgio Mačiūno idėjas ir prie jų derinti kai kuriuos pirmųjų festivalių aspektus. Buvau vienas iš didelės komandos festivalio kūrėjų.

– Kaip pats supranti, kas yra „fluxus“? Arba kas tau yra „fluxus“?

– Nebandau išrasti savo „fluxus“. Man visai gana J. Mačiūno „Fluxus manifesto“. Jame iš esmės teigiama, kad kiekvienas mūsų turi teisę kurti ir siūlyti pasauliui savo kūrybą. Manifeste pasisakoma prieš meno komercializavimą, elitiškumą, tuštumą, dekoratyvumą, miesčioniškumą, nulaižytą „grožį“. Teigiamas gyvas veiksmas, gyvas komentaras dabartiniam gyvenimui, aktyvi menininko pozicija. „Fluxus“ siūlė rizikuoti, kritikuoti, nebijoti būti politiškiems. Tad ir Kauno kopimas į kalną „fluxus“ būdu gali būti toks.

Kas? „Fluxus“ festivalis, kopimas į Parodos kalną.

Kur? Kopimo pradžia – J. Mačiūno aikštėje (Parodos g. 1).

Kada? Rugsėjo 8 d. nuo 22.30 val.

Šį pokalbį išprovokavo kelias savaites iš antraščių nedingstantis Viktorijos Siegel ir Lauryno Suodaičio konfliktas ir komentarai, kai žmonės piktinasi, kad žiniasklaida nebeturi apie ką kalbėti. Pasak R. Zemkausko, žiniasklaida yra trijų rūšių: pramoginė, faktinė ir nuomonė. Dažnai neskiriame šių žanrų, reikalaudami iš žiniasklaidos solidumo, nors kartu trokštame žvilgtelėti pro rakto skylutę į žinomų žmonių gyvenimus. Kokius lūkesčius keliame žiniasklaidai ir ar jie privalo būti pateisinti?

– Ar žiniasklaida apskritai kažką privalo?

– Žiniasklaida privalo vienintelį dalyką – įmanomai artėti prie sąžiningo pasakojimo. Žiniasklaida pageidautina ir, tikiuosi, tai žurnalistikos vienintelis tikslas – kiek įmanoma sąžiningiau pasakoti tai, ką pavyko sužinoti. Jeigu norime paauklėti auditoriją, tai – ne žiniasklaidos darbas.

– Per ką jaučiamas norą auklėti auditoriją?

– Kartais pakalbame apie misiją, kur žiūri žurnalistai. Pagal juos jie turėtų ateiti ir ką nors sutvarkyti šiame pasaulyje – tai nerealistiškas noras. Jis kyla iš visuomenių, kuriose komunikacija buvo laikoma žurnalistika. Pvz., sovietiniais laikais negalėjo egzistuoti jokia žurnalistika. Totalitarinėse sistemose žurnalistika neįmanoma kaip žanras, tai tik komunikacija, kuri gali turėti žurnalistinių metodų, veikimo bruožų. Tačiau pagrindinis tikslas – komunikacija, pranešti angažuotą, kontroliuojamą informaciją. Kartais ji turi laikiną, bet teigiamą efektą.

Jei priprasime prie to, kaip mus moko elgtis per televiziją, radiją, internetą, – tapsime nebeatsparūs. Jei manome, kad žurnalistika už mus išspręs problemas, tai kažkas negerai su visuomene. Labai mėgstamas pasakymas „ketvirtoji valdžia“. Tai blogas vertimas iš anglų kalbos – jokia tai valdžia. Angliškai tai „fourth estate“ – ketvirtasis ramstis. Ramstis ir valdžia – skirtingi dalykai. Šis apibrėžimas labai retai vartojamas gilesnes demokratines tradicijas turinčiose šalyse. Ten žiniasklaida nelaikoma jokia valdžia. Gali būti laikoma ramsčiu, tam tikru stebėtoju, kuris iškelia, parodo dalykus. Tai – higieninis vaidmuo.

– Tačiau daug žiniasklaidos priemonių susitapatino su sąvoka ketvirtoji valdžia.

– Prieš 20 metų Lietuvoje buvo labai iškreipta situacija.

– Žiniasklaidos autoritetui tai pakenkė. Ji lyginama ir su seniausia pasaulyje profesija.

– Aš nelyginu. Manau, milžiniška kvailystė taip sakyti. Nieko bendra tarp šių dviejų profesijų nėra ir nebuvo. Tai bandymas sumenkinti dalykus.

– Kodėl taip yra?

– Žiniasklaidą mes vartojame pirmiausia ne informacijai gauti, ir to neįsisąmoniname. Žurnalistika ir žiniasklaida informacijoje sudaro mažytę dalį. Informacija yra dviejų rūšių – informacija, kuri mane verčia ką nors veikti, daryti, o likęs didžiausias rezervuaras – susijęs su mano savivertės klausimais. Mes tiek daug vartojame žurnalistikos produktų, nes tai psichoterapija. Iš čia kyla daug problemų. Klausomės, skaitome ne todėl, kad sužinotume, o pažiūrėtume, ką patys apie tai manome, kaip jaučiamės. Griežtai nenorime kitokios informacijos, o tik tokios, kokią ir taip žinome, – mums reikia, kad patvirtintų, jog esame teisūs.

– Ką tai sako apie mus, informacijos vartotojus?

– Tai žmogiška. Taip yra visame pasaulyje. Išskirtinai lietuviškų problemų žiniasklaidoje nebematau. Prieš 20 metų matėme bandymų valdyti valstybę pasinaudojant sumaištimi. Dabar to jau nebėra. Žmonės vartoja žiniasklaidos informaciją, žurnalistinius produktus dėl savo asmenybių – savigarbos, abejonių patvirtinimo, patikrinimo, dėl to, nes gyvename gyvenimus ir jie kupini įvykių.

– Dabar manoma, kad valstybė per žiniasklaidą bando mus valdyti, kad LRT yra valdžios ruporas, per kurį neva valdžia transliuoja sau palankius sprendimus. Kiek šiuose teiginiuose yra tiesos?

– Daroma milžiniška klaida sakant, kad yra kažkokia valdžia ir esu aš. Manau, aš atsakingas už tai, kad turėtume kuo geresnę valdžią ir kuo geresni žmonės atsidurtų atsakingose pozicijose. Valdžia – tai mes. Jei to nesupras, visada turės problemų su pasaulio matymu, bus frustracija. Kai turime visuomeninį transliuotoją, jis yra organizacija, kurią kiekvienas iš mūsų linkęs savintis. Tai teisinga. Todėl jis gauna tiek kritikos, nes, kai kalbame apie komercinį transliuotoją, žinome, kad tai – jų verslas. Kai kalbame apie visuomeninį ir žinome, kad jis išlaikomas iš mokesčių mokėtojų pinigų, visada bus daug kritikos. Tai normali jausena, kuri visada pasireikš visų šalių visuomeniniams transliuotojams. Bus blogai, kai nustosime kritikuoti.

– Kaip pakeisti santykį žmonių, kad suvoktų, jog valdžia – tai ir aš?

– Nežinau, nes kitu atveju galėtų greičiau keisti situaciją. Aš pradėjau nuo savęs – mąsčiau, kodėl taip reagavau, kodėl supykau, ar tikrai turiu tinkamą informaciją, iš kur ji, iš kur žinau, kad yra taip, kaip esu įsitikinęs. Šią praktiką sau taikau iki šiol. Ją vadinu savęs inventorizavimu. Kiekvieną dieną pergalvoju klaidas, ką ne taip pasakiau, kodėl man taip atsitiko. Stengiuosi visur ieškoti savo kaltės.

Gal aš tiesiog kvailas? Kiekvieną dieną atrandu, kad taip. Kvailumas iš nežinojimo. Kvailumas – piktybiškas nenoras žinoti daugiau. Kai nežinai, nesupratai arba sunku suprasti, tai – ne problema, tai normalu. Piktybiškas nenoras, atsisakymas pasigilinti ir nuomonės sakymas nelaukiant, kol smegenys padirbės. Visuomenėje nėra tokia prasta situacija. Domiuosi žiniasklaida kitose pasaulio šalyse. Lyginimai gana empiriški.

Žurnalistas yra tarpininkas, jo suvokimas apie pasaulį yra svarbus. Jei veiksime be tarpininko, nueisime į savigynos būrius.

– Kaip manai, ar žiniasklaida Lietuvoje turi didelę įtaką žmonių nuomonei?

– Tyrimai rodo, kad įtaka, populiarumas mažėja. Gerai, ir neturi jis būti radikaliai pats didžiausias. Juk tai nėra jokia valdžia. Tai – patariamoji priemonė mąstymui. Svarbiau pasitikėti policija, gelbėjimo tarnybomis, kariuomene. Tačiau visiškai nuvertinti irgi nereikėtų. Visur yra pusiausvyra.

– Gal visuomenė iš sąjūdžio atsinešusi nuomonę, kad žiniasklaida – šventa?

– Svarbu klausti, kiek žmonių taip manė. Vieni buvo vienoje barikadų pusėje, kiti – kitoje.

– Žmonės piktinasi, kodėl apie tai rašoma, jie tarsi nori diktuoti žiniasklaidai, ką ji turi rašyti. Ar tai teisingas įsivaizdavimas, piktinimasis?

– Tinka architektūros pavyzdys, kuri turi dvilypę prigimtį – tai ir verslas, ir menas. Žiniasklaida taip pat – ir verslas, ir informavimo priemonė. Gana dvilypė prigimtis. Nėra, kad nebūtų naujienų. Dažniausiai ir nėra svarbių žinių – mes jas padarome svarbiomis. Mūsų kiekviena diena irgi nėra įdomi. Ir tai tavo darbas, o nieko nenuveikei. Didžiojo dalis mūsų gyvenimo nuobodi. Patiriame stipresnių įspūdžių, kai kurie gyvena intensyviau, bet gal to jie ir ieško. Reikalinga pramoga – žiniasklaida tampa kaip pramoga. Ji sudaro didžiulę dalį visos žiniasklaidos kūno. Tada yra žurnalistika kaip nuomonė ir trečią, mažytę dalį sudaro faktas.

– Ar gebame jas atskirti?

– Reikia mokytis atskirti ir tiems, kurie kuria, ir tiems, kurie vartoja. Pramoga užima tikrai didelę dalį ir nereikia gėdytis. Dabar aš reiškiu savo nuomonę, mane pakvietė dėl mano veiklos ir matomo lauko. Turiu tam tikrą profesinį žinojimą apie sritį. Nepaisant visų tų dalykų, tai mano nuomonė, požiūris. Taip reikia jį ir priimti. Aš atlieku tam tikrą žaibolaidžio vaidmenį. Kas nors gali mėgti manęs nekęsti. Tai normalus dalykas. Tai gerai, vadinasi, atlikau psichoterapinę funkciją.

– Ar teisinga pykti ant žiniasklaidos, žmogaus, turinčio nuomonę ir viešai ją skelbiančio?

– Normalu pykti, susierzinti, jeigu nuomonės nesutampa. Lengviau diskvalifikuoti. Taip elgiasi labai įvairių sluoksnių žmonės. Kai aš kritikuoju, dažniau kritikuoju savo kolegas, kurie mano burbule, kurie save laiko išsilavinusiais, žinančiais, daugiau knygų perskaičiusiais. Tai darau sąmoningai, nes esu suinteresuotas turėti kuo geresnį elitą, kuo kokybiškesnį. Tada ir visa visuomenė pasislenka.

– Gali būti apkaltintas skirstymu.

– Yra žmonių, kurie dėl labai didelio indėlio ir darbo rūpinasi, kad jų žinios, išmonė didėtų. Kodėl jis negali būti laikomas elitu? Jis nuėjo kelią už mane.

– Žmonėms patinka, kai griūva pasakų pilys.

– Tai žmogiška. Manyje irgi to yra.

Dalį dienos laiko galiu atsakyti į klausimus brandžiai, o kitą – kvailai. Per dieną esu viskas – visiškas kvailys, o kitomis akimirkomis jaučiuosi genijumi. Faktas, kad per dieną esi visoks. Žmogus labai įdomus ir sudėtingas. Atsiranda visas pasaulio grožis, sudėtingumas, poezija ir visos tragedijos. Daug įvyksta tik todėl, kad žmogui reikia įtvirtinti save. Naujam žmogui šiame pasaulyje reikia įsikurti, todėl jis prigadina, prilaužo – tai žmogiška.

– Ar galima smerkti žiniasklaidą už tai, kad ji nori uždirbti?

– Jeigu norime gauti už dyką, turime suprasti, kad jie turi rasti būdų užsidirbti. Išeitis – mokama žiniasklaida. Tačiau ji nėra atsakymas į visus klausimus. Kai užsakovai užsako temas, nereiškia, kad tai gerai. Turi likti ekspertinė atsakomybė. Žurnalistas yra tarpininkas, jo suvokimas apie pasaulį yra svarbus. Jei veiksime be tarpininko, nueisime į savigynos būrius.

Jeigu nuobodu – normali žurnalistika, jei viskas aišku – pramoga arba nuomonė.

Dažnas barė žiniasklaidą, kad ji per daug dėmesio skiria Viktorijos Siegel ir Lauryno Suodaičio konfliktui. Ši tema išprovokavo pokalbį su R. Zemkausku.

„Žiniasklaida yra trijų rūšių: pramoginė, faktinė ir nuomonių“, – sako R. Zemkauskas.

Dažnai neskiriame šių žanrų, reikalaudami iš naujienų solidumo, nors tuo pačiu trokštame žvilgtelti pro rakto skylutę į žinomų žmonių gyvenimus. Kritikuojame žiniasklaidą dėl pigaus populiarumo vaikymosi, tarsi pamiršdami, kad tai irgi yra verslas, kuriam reikia išgyventi, pataikaujant daugumos skoniui.

Tad kaip atrodo lietuviška žiniasklaida bendrame kontekste, kokius lūkesčius jai keliame ir kodėl dažnai jaučiamės nuvilti, kas diktuoja madas ir kur žodžio laisvės ribos – apie tai išsamus pokalbis su R. Zemkausku.

„Televizijos laida „Pasivaikščiojimai“ nejučia tapo ir mano gyvenimo kelione“, – sako žurnalistas R. Zemkauskas. Daugiau nei dešimt metų jis kalbina iškiliausius, įdomiausius Lietuvos žmones ir subtiliai atskleidžia jų požiūrį į šiandieną, suteikia jiems galimybę peržvelgti praeitį ir pagalvoti apie ateitį.

„Man regis, pasaulis geriausiai pažįstamas einant pėsčiomis. Pėsčiajam peizažas juda lėtai ir aplinkos įvykių ritmas sutampa su mūsų kvėpavimu. Objektai atsiranda palengva ir pagal visus dramos dėsnius. Iš pradžių šmėkšteli tolima užuomina ir ji akimirksniu sukuria intrigą: kas ten? Visai kaip kine arba romanuose, kur herojui reikia pirmojo postūmio viską keisti. Užtenka prisiminti Marcelį Proustą ir jo Kombrė bokštus... Toliau būna virtinė didelių ir mažų nutikimų pakeliui, apie juos yra kalbėjęs Aristotelis ir pavadinęs peripetijomis... Na, ir galiausiai neišvengiamai patiriame kulminaciją, kai objektas stoja prieš mus visu savo dydžiu, žalumu, ilgiu, grožiu, platumu, triukšmingumu ar neaprėpiamybe, – mes atėjome“, – taip savo antrąją „Pasivaikščiojimų“ knygą pristatė autorius.

„Alma littera“ nuotr. 

R. Zemkausko knygą „Pasivaikščiojimai“ išleido leidykla „Alma littera“. Knygos autorių kalbino žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

– „Man regis, pasaulis geriausiai pažįstamas einant pėsčiomis“, – taip prasideda tavo knyga. Ar jau perpratai tokią pasaulio pažinimo formą?

– Atrodo, taip. Neseniai nuėjau 16 kilometrų per dieną vieno pasaulio didmiesčio gatvėmis ir nesigailiu nė vieno nueito metro. Mėgstu sakyti, kad nebūna taip, jog išeitum už durų veltui. Kas nors įdomaus įvyks, bus pamatyta, patirta. Visada grįši truputį kitoks. To ir ieškau eidamas.

– Ką apie žmogų, su kuriuo vaikštai, kalba aplinka? Ar ji diktuoja pokalbio sąlygas?

– Aplinka labai svarbi. Ji svarbesnė už kai kuriuos mano sugalvotus klausimus. O netikėtai priėjusi katė yra svarbesnė už bet kokį mano klausimą. Katė, lėktuvas virš galvos, praeiviai sulygina mane ir pašnekovą.

Interviu neišvengiamai yra šioks toks prievartos aktas, kuriame vienas žmogus valdo kitą. Televizijos studijos aplinkoje tai visada akivaizdu, tačiau gatvėje savo vaidmenimis mes labiau priartėjame vienas prie kito. Pasivaikščiojimai tad yra demokratiškiausias įmanomas televizijos formatas.

– Kada pasivaikščiojimuose sakai jūs, o kada kreipiesi – tu? Ar sunku peržengti jūs ir tu ribą?

– Man patinka sakyti „tu“. Dar ir dėl to, kad daugelį savo pašnekovų pažįstu. Kai gyveni tiek metų mažoje šalyje ir visą gyvenimą užsiimi televizija, neišvengiamai pažįsti didžiąją dalį ką nors įdomaus veikiančių. Tad sakyti „tu“ nesunku. Kartais taip sakyti neleidžia žiūrovai. Štai su Alfredu Bumblausku seniai sakome vienas kitam „tu“, jis pats pasiūlė dar kažkada seniai, kartu keliaujant po Šveicariją. O kai po ilgo laiko pasirodė pasivaikščiojimai, kai kurie žiūrovai supyko: kaip čia dabar, tokiam žmogui ir „tu“. Prezidentams sakau „jūs“, vyresniems žmonėms sakau „jūs“, jei nesame bičiuliai, nepažįstamiems sakau „jūs“. Bet šiokia tokia painiava vis dėlto yra ir lieka. Tegu lieka, tai irgi – tikrovės dalis. Blogiau, kai pašnekovas sako: „sakykim tu“, o paskui to nesilaiko. Taip yra dar todėl, kad aš matau tik pašnekovą, o jis ar ji mato visą filmavimo grupę, būrį žmonių. Ir nejučia pasako „jūs“...

– Kas nutinka, kai bevaikščiojant laikas tarsi išnyksta? Ką reiškia ištarti „stop“ įdomiausioje pokalbio vietoje?

– Jeigu įdomu, tęsiu, nestabdau. Geriau išmesti visą pradžią, jei pabaiga buvo gera. Kita vertus, jeigu užsižaidei pokalbyje, vadinasi, nesi labai geras profesionalas. Tavyje turi gyventi prodiuseris, kuris valdo pokalbį (net patį demokratiškiausią) ir padaro jį tokį, kad būtų įdomu, kur reikia ir tada, kada reikia. Tai – subtilūs dalykai, ne visada ir studentams pajėgiu juos paaiškinti. Ne visada sugebu ir padaryti.

– Ėjimą sulyginai su skaitymu. Sakai, ir vienas, ir kitas yra lėtas procesas. Ar tau pavyksta pasimėgauti lėtumu?

– Sunkiai, labai sunkiai. Kiekvienas ramus knygos puslapis yra laimė. Kartais tai pavyksta skrydžiuose, oro uostuose, laukiamuosiuose. Na, ir išėjus pasivaikščioti. Tiesa, pasivaikščiojimuose kartais tyčia einu greitu žingsniu, nes reikia palaikyti širdies ritmą...

J. Zemkauskaitės nuotr. 

– Interviu žanras man atrodo tarsi sustabdo laiką – atsiduriame tam tikroje laiko juostoje, kurioje gyvena tam tikros mintys. Interviu praeina ir daugelis dalykų kinta: mąstymas, požiūris, vertinimai. Kokią prasmę pasivaikščiojimai tau turi kaip interviu žanras?

– Jau sakiau, kad tai – demokratiškiausias man žinomas formatas. Pasivaikščiojimuose kalbasi visada mano šiandienis „aš“ su pašnekovo šiandieniu „aš“, o visa tai stebi tos dienos žiūrovo „aš“. Maždaug taip veikia pasaulis. Hėrakleito pasakymas, kad į tą pačią upę neįmanoma įbristi, man regis, yra apie tai, kad viskas juda, virpa, nesikartoja. Geras pavyzdys, kurį žino kiekvienas žurnalistas: pašnekovas ką nors papasakoja iki interviu ir tu sakai: oi, būtinai man šitą pakartok, kai bus kameros įjungtos. Bet nepakartoja taip, kaip tikėjaisi. Gali būti net žodžiai tie patys, tačiau emocijos, intonacijos bus kitos. Tad pasivaikščiojimai yra unikali ir nepakartojama patirtis. Jų net neįmanoma perfilmuoti, jei nepavyko iš pirmo karto. Net nebandyčiau. Su pašnekovu turime vieną galimybę. Vieną iš vieno.

– Pasivaikščiojimų juk būta kur kas daugiau, kodėl knygoje atsirado būtent šie herojai?

– Oi, pasivaikščiojimų yra labai daug, jau viena knyga seniausiai pasirodė, o kol kalbamės, randasi nauji pasivaikščiojimai. Knygos herojus aptariame su leidykla. Svarstome, kurios laidos būtų įdomios pačiam plačiausiam skaitytojų ratui. Ir kad tekstai būtų gerai skaitomi akimis. Juolab labai svarbu pasakyti, kad į knygą patenka daugiau medžiagos, negu parodoma laidose. Knygos skaitytojai gauna visą pasivaikščiojimą, o eterį geriausiu atveju pasiekia tik pusė, nes laidos trukmė pusvalandis, o kalbamės dažniausiai apie valandą. Yra sakančiųjų, kad reikia ilginti laidą, bet nesu tuo tikras. Tad į knygą patenka laidos, kurias buvo gaila trumpinti, norėjosi, kad skaitytojai sužinotų, kas liko už kadro.

J. Zemkauskaitės nuotr. 

– Kai skaitai interviu knygoje, atrodo, kad tavo herojai turi pasakyti kur kas daugiau nei šiandiena. Kas tau patinka labiau – žvelgti į praeitį ar į ateitį?

– Man patinka jausti ir būti dabar. Vyriausybė prieš porą metų pakvietė į Valstybės pažangos tarybą prisidėti prie „Lietuva 2050“ vizijos kūrimo. Ten su siaubu supratau, kad nemoku matyti ateities. Negaliu būti geras futuristas. Esu dabartinės tikrovės stebėtojas. Praeitis mane taip pat domina nedaug ir labai selektyviai. Žodžiu, nuolat riogsau prie tos Hėrakleito upės ir kaišioju koją į vandenį.

– Kaip manai, apie ką šiandien iš tiesų verta diskutuoti?

– Žmonija kalbasi apie tą patį nuo tada, kai išmoko kalbėti. Ir kalbėsis apie tą patį, kol išnyks. Apie meilę ir mirtį. Visais įmanomais būdais. Tad svarbu tiesiog palaikyti tą pokalbį, nebūtina kelti sau tikslų pasakyti kokią nors sukrečiančią tiesą. To tikėtis nėra labai realistiška.

Šiuolaikinio miesto mitas, kurį programos „Kaunas 2022“ komanda kuria jau trejus metus, Europos kultūros sostinės metais materializavosi įspūdinga programa. Koncertai, festivaliai, parodos, pasaulinio garso žvaigždžių pasirodymai ir paskaitos – kultūros šventės raibuliai sklis dar ne vienus metus. Vis dėlto pagrindiniai programos akcentai – tai masiniai mito trilogijos renginiai, kurių metu kauniečiai ir miesto svečiai susitinka kartu švęsti miesto transformacijos į šiuolaikinę kultūros sostinę.

Pagrindinis Kauno mito personažas Žvėris, pasak R.Zemkausko, tapo toks realus, kad kauniečiai jį išgirsta variklių gausme, pamato architektūros ar savo aplinkos detalėse. Autoriaus manymu, mito kūrimas kauniečiams tapo savotiška pasakojimo terapija, kuri ilgainiui išmokys ir džiaugtis savo miestu.

Paskutinė šiuolaikinio miesto trilogijos dalis – „Sutartis“ – jau lapkričio pabaigoje. Šiuo renginiu bus pabaigiami Kauno – Europos kultūros sostinės metai. Tačiau Kauno mitas, jo sumanytojo įsitikinimu, gyvuos ilgai. Apie tai ir kitus dalykus – pokalbis su R.Zemkausku.

– Jūs esate šiuolaikinio miesto trilogijos, kurią sudaro trys svarbūs kultūros sostinės metų renginiai, idėjos autorius. Tačiau ji įgyvendinama didelės kūrėjų komandos. Kaip dėl to jaučiatės?

– Jaučiuosi puikiai, nes taip pabrėžiame svarbiausias programos „Kauno – Europos kultūros sostinė 2022“ vertybes: bendrakūrystę, demokratijos ir bendruomeniškumo principus. Tai, mano požiūriu, labai europietiškas kelias, nes Europa gyvybinga per dialogą, ginčą, kurie nuolat vyksta, tačiau niekas juose iki galo nelaimi.

– Atrodo, dialogas su istorikais, miesto gyventojais, kūrybine komanda buvo ir šiuolaikinio Kauno miesto mito kūrybinio proceso pagrindas. Gal galite papasakoti plačiau?

– Beveik visas mito turinys sudarytas iš istorikų surinktos medžiagos. Vadovavausi legendų nuotrupomis apie paslaptingus Kauno požeminius tunelius po pilimi, nuo Nemuno iki Neries, iki Rumšiškių, net iki pačių Trakų, legenda apie po pilimi požemiuose miegančią kariuomenę su jai vadovaujančia užkeikta karalaite. Netgi Kauno herbe dėl man nesuprantamų priežasčių atsidūręs tauras iš esmės rado sau vietą kaip Žvėries personažo sudėtinė dalis.

Mitą kūrė ir miestiečiai – rašytoja Sandra Bernotaitė kelerius metus vedė mito kūrimo dirbtuves ir jose dalyvavo dešimtys norinčiųjų.

– Kaip jums kilo mintis, kad Kaunui reikia mito? Kiek tos idėjos įgyvendinimas atitinka jūsų pradinį sumanymą?

– Mito reikėjo, nes jo nebuvo. Nebuvo net nieko panašaus į mitą. Vis dėlto pradinė idėja iš tiesų liko svajonė. Norėjau, kad pasakojimas būtų intensyviai kuriamas kartu – tam suprojektavome visą interneto portalą, parengėme labai daug medžiagos, pasitelkėme istorikus, kūrybinio rašymo trenerius.

Tačiau paaiškėjo, kad tokiam darbui reikia daug daugiau pajėgų ir finansų, negu mums atrodė iš pradžių. Kita vertus, kėlėme sau sunkiausią įmanomą tikslą – sukurti vienu ypu ir produktą, ir auditoriją, ir aktyvų gerbėjų klubą. Net „Hario Poterio“ franšizė tokio uždavinio gal neįveiktų. Tačiau kaip tik dėl to, kad kėlėme sau tokius beprotiškus tikslus, pavyko gana daug. Mito istorija pradėjo savo kelionę po miestą, dabar jis jau gyvena savo gyvenimą ir mane tai džiugina.

Vienas iš tikslų ir buvo, kad nuo pradinės idėjos viskas pasikeis mums nežinomu būdu.

– Kauno mitą kūrė ir miestiečiai – skamba kaip unikali ir labai įdomi patirtis.

– Be to, kad kartu buvo kuriamas šiuolaikinio miesto mitas, kūrybinio rašymo dirbtuvių prasmė dar gilesnė: paskatinti žmones pasakoti. Nebūtinai mito tema. Mūsų programoje yra Istorijų festivalis, siūlantis miestiečiams pasakoti apie praeitį, atgaivinti užmirštas, kartais skaudžias, pavojingas temas.

Pasakojimas yra ir didžiulė terapija. Mitas tokių galių taip pat turi, tai vienas iš jo tikslų: paaiškinti egzistencinius klausimus ir taip suteikti komforto jausmą. Kita vertus, tai ir labai smagus užsiėmimas: kurti savo pasaulį, apskritai, kurti. Tad, jeigu žmogus, mūsų paskatintas, parašys knygą ar apsakymą, bus puikus rezultatas.

Kaip sakiau, mitas yra priemonė. Nebūtina kartoti ar plėtoti jos turinį, daug svarbiau žinoti, kad kiekvienas turi teisę būti mito ar kito pasakojimo autoriumi!

– Vienas iš Kauno mito tekstų – jūsų parašyta „Kauno Žvėries pasakų knyga“. Joje pasakojama apie antžeminį ir požeminį miestą, karalaitę, žibintą, kuris transformuoja tamsą į šviesą. Kokias reikšmes šiuose vaizdiniuose užkodavote?

Pasakojimas yra ir didžiulė terapija. Mitas tokių galių taip pat turi.

– Čia gal verta pasakyti, kas mitą daro mitu. Mitas man pirmiausia yra egzistencinius klausimus paaiškinantis pasakojimas. Paprastai, jeigu padavimai ir legendos dažniausiai kalba apie kažko konkretaus kilmę, tai mitas kalba apie kažko prasmę. Legenda visada bus lokali, mitas – universalus. Sizifas savo akmenį ridena mums visiems. Edipo tragedijos atšvaitai yra kiekviename iš mūsų, norime to ar ne. Tad Kauno mitas kalba apie miesto egzistavimo prasmę. Bet kokio miesto, ne tik Kauno.

Mano mylimas rašytojas Gabrielis Garcia Marquezas knygoje „Šimtas metų vienatvės“ (tai iš esmės yra pasakojimas apie pasaulio sutvėrimą) sako, kad prie konkrečios vietos prisirišame tik tada, kai ten koks nors mūsiškis yra palaidojamas. Taip bendruomenė įsižemina ir akimirksniu susikuria požeminis pasaulis, nuo kurio mus skiria transcendentinė riba. Ima formuotis prielaidos mitui: pasakojimui apie tai, kodėl čia esame, kokia mūsų buvimo čia prasmė. Stebuklingąjį žibintą pavyko sugalvoti kaip tokios transcendencijos priemonę. Tokios yra teorinės prielaidos,  knygoje pasakojamos istorijos yra labai žmogiškos.

– Be to, jūsų sukurta pasakų knyga turi ir kitą misiją.

– Taip, „Kauno Žvėries pasakų knyga“ yra Europos kultūros sostinės programa ir vertybės, perteiktos per pasakas. Ją rašant buvo nuolat konsultuojamasi su mūsų kuratoriais. Kiekvienas tekstas atspindi programų turinį. Tad ši knyga – tai ir mūsų sukurti festivaliai, forumai, dirbtuvės, iniciatyvos.

– Kaip į pagrindinį Kauno mito personažą – Žvėrį – reaguoja žmonės? Ką įdomiausia esate girdėjęs?

– Man atrodo, žmonės reaguoja labai teisingai: linksmai. Žvėriukas yra miesto, kaip organizmo, metafora, jis gali būti pagalbininkas, gali būti gynėjas, gali būti žaidimų partneris, ant jo gali ir kaltę suversti, jei kas nepasiseka... Jis praplečia mūsų supratimą apie miestą. Beje, labai svarbu, kad jis nebūtų painiojamas su aliuzijomis į biblinį blogio kūrėją. Kauno Žvėris myli miestiečius, jis visada gėrio pusėje.

Man patinka, kai miesto gatvėmis triukšmaudami lekia motociklai,  žmonės sako: čia Kauno Žvėris riaumoja. Žmonės man kartais siunčia nuotraukų, kuriose matyti jų įžiūrėti Žvėriuko kontūrai tiltuose, gyvatvorėse...

– Kai kada rašytojai sako: nekontroliuoju savo personažų – jie daro, ką užsimanę. Kiek tai galioja mitiniam Kauno Žvėriui? Kuo jis jus nustebino?

– Tai tikrai galioja šiam personažui, nes tokiam tikslui jis ir sukurtas. Tiksliau net ne sukurtas, o surinktas, sudėliotas iš visokių pasakojimų. Visai kaip miestas. Kai skrendi virš miesto, matai, koks jis mozaikiškas, kaip nederantys dalykai dera tarpusavyje. Norėjosi tokią keistą, miestišką dermę atspindėti.

Tiesa, Žvėris manęs kol kas nenustebino, bet labai to laukiu. Be to, Žvėris – niekieno nuosavybė. Kiekvienas gali kurti pasakojimus apie jo nuotykius. Su dailininku Dariumi Petreikiu gal dar irgi kažką sukursime, nes tikrai mėgstame šį personažą.

– Ar teko susidurti su tokiu atveju – šiuolaikinio miesto mitu – kitur pasaulyje?

– Nežinau, ar yra mitų. Daugiausia rasime legendų apie kilmę. Žvėris, kaip miesto būtybė, yra artimesnis pasakojimams apie Slendermeną ar vandenius, kurie vadinami  „urban myths“ (angl. miesto legendos). Žodžiu, Betmenas ar Spaidermenas yra jam artimesni nei visokie kaukai, laumės ar kiti iki modernybės buvę pavidalai.

– Ką jums pačiam, kaip rašytojui, kūrėjui, davė Kauno miesto mito kūrybos procesas?

– Gal pagaliau prisiversiu pabaigti keletą romanų, kurie vis laukia savo eilės... Juokauju. Rašytojas mokosi iš pasaulio, tad gauti skaitytojų reakcijų, matyti jų įsitraukimą yra labai vertinga.

– Ką naujo išgirdote, sužinojote apie Kauną per šiuos kelerius metus?

– Viena mano protinga draugė taip susumavo: „Kiti žmonės tiesiog turi savo miestą, o štai kauniečiai turi neurozę.“ Regis, Kaunui reikia atsipalaiduoti ir nustoti dairytis į šalis: ar mus mėgsta, ar gerbia, ar pastebi? Tai ne taip svarbu. Klauskime kitaip: ar mums čia gera gyventi, ir darykime, kad būtų gera. Žvėris, kaip pozityvi miesto energija, yra su mumis, jis mums padės.

– Norisi tikėti. Kaip manote, kokia bus jūsų sukurto mito ateitis?

– Nežinau. Būtų įdomu kada nors sužinoti, tačiau vargu ar to sulauksiu. Dar vienas svarbus mito aspektas – jį visada sukuria konkretus autorius, tačiau jis būtinai turi pasimiršti. Tad Kauno mitas bus tikrai veiksmingas po 200 ar 300 metų. Tikiu, kad jis truputį padės ateities miestiečiams atsipalaiduoti ir gyventi geriau.

Kitokia patirtis

Rugsėjo 3-iąją LRT televizijoje startuosiantys „Svajonių duetai“ – tai Nyderlanduose sukurtas ir šioje šalyje labai populiarus televizijos šou formatas.

„Muzikantai, dainininkai, profesionalai įgyvendina savo svajonę padainuoti su kažkuo, su kuo įprastomis aplinkybėmis negalėtų padainuoti – pavyzdžiui, su Louisu Armstrongu. Lyg savotiška laiko mašina, tu gali padedant kino ir televizijos technologijoms tarsi atsidurti šalia savo herojaus, šalia savo mėgiamo atlikėjo“, – apie projektą pasakoja R.Zemkauskas.

J.Jurkutė-Širvaitė priduria, kad šiai laiko mašinai užkurti reikia ne tik technologijų, bet ir didelės komandos: muzikos prodiuserių, garso, montažo specialistų pagalbos. „Idėja taip sujungti duetus iš praeities ir dabarties, atrodo, labai netikėta ir kelianti smalsumą. Sunku įsivaizduoti, kaip tai gali virsti realybe, įdomu pamatyti, pavyko ar nepavyko. Mes visi – vedėjai, žiūrovai, dalyviai – viską matome pirmą kartą“, – dalijasi ji.

Muzikai įsiterpus, mes paliečiame visai kitas temas. Žavu tai, kad muzika kartais gali būti priežastis susitikti.

„Dalyviai nežino, koks bus galutinis rezultatas, jie tik kartu su didele komanda dirba prie žalio ekrano, įsivaizduoja, kad koks nors šalia pastatytas daiktas, pavyzdžiui, kamuolys yra jų svajonių atlikėjas ir dainuoja. Tai yra labai sudėtinga, bet viskas įmanoma“, – sako J.Jurkutė-Širvaitė.

Sumontuotą dueto vaizdo įrašą dalyviai pamato studijoje, laidos metu. „Reakcijos labai skirtingos, bet dar nemačiau nei vieno nelaimingo, nepatenkinto. Labai gražu tas emocijas stebėti. Dažniausiai visi yra labai nustebinti ir jie patys įvardija, kad tai yra visiškai kitoks projektas, reikalaujantis visai kitokio darbo ir atsidavimo. Viena, kai tu ateini padainuoti į projektą, ir kita, kai reikia įdėti keletą valandų ar pusdienį darbo su komanda, kurioje esi tu, kaip atlikėjas ir žvaigždė, ir tavo autoritetas – galbūt pasaulinio garso atlikėjas, galbūt lietuvis“, – apie pirmųjų nufilmuotų laidų metu patirtas dalyvių emocijas pasakoja viena iš laidos vedėjų.

Tarp muzikos ir pokalbių

R.Zemkauskas neslepia džiaugsmo, kad prisijungė prie „Svajonių duetų“. „Labai daug muzikantų ir dainininkų Lietuvoje yra mano bičiuliai, todėl man labai smagu, nes aš sutiksiu daug senų pažįstamų ir taip pat sutiksiu žmonių, kurių niekada nebuvau sutikęs. Bus įdomu gyvai susipažinti studijoje kaip laidos vedėjui“, – sako jis.

Rašytojas, filmų garsintojas, kultūrinių projektų ir laidų iniciatorius, žurnalistas, gebantis savo pašnekovus paskatinti nejučiomis atsiverti, sako, kad darbas tokiame muzikinių pokalbių televizijos šou nėra kažkuo išskirtinis. „Visi mes esame žmonės, o žmonės linkę siekti savo svajonių. Niekas nesikeičia. Ar tu kalbiesi su politiku, menininku,  boksininku ar tiesiog su žmogumi, kuris kažką veikia, visos temos yra panašios“, – iš patirties žino R.Zemkauskas.

„Ypatingo pasiruošimo šiam projektui nėra – reikia ruoštis taip, kaip ir visada: kam gali, pasiruošti ir būti pasiruošusiam, kad visada bus netikėtumų“, – priduria jis.

„Svajonių duetuose“ kolege tapusi J.Jurkutė-Širvaitė pati kadaise buvo viešnia R.Zemkausko vestoje tiesioginėje laidoje. „Esu labai geros nuomonės apie ją, manau, kad ji yra be galo protingas ir jautrus žmogus. Ir publika ją myli, pasiilgo jos, manau, kad jai jau seniai laikas sugrįžti į televizijos laidų vedėjos poziciją. Tikiuosi, kad mums šiame projekte bus linksma“, – juokiasi žurnalistas.

Pati J.Jurkutė-Širvaitė sako, kad dalyvavimas „Kitokiuose pasikalbėjimuose“, kuriuos tada vedė R.Zemkauskas, ir buvo pirmasis artimesnis jų susipažinimas. „Labai gerai atsimenu tą pokalbį, nes buvo labai geras jausmas būti Ryčio kalbinamai ir būti kartu su juo scenoje. Tik aš neįsivaizdavau, kad tas gerumas gali taip išsipildyti ir tęstis. Kiek jau dirbame kartu, esu labai laiminga dėl tokios galimybės“, – šypsosi ji.

Po bemaž metų pertraukos J.Jurkutė-Širvaitė į televiziją grįžta su dideliu smalsumu, tačiau ir jauduliu. „Vis dėlto formatas ir man yra naujas, tai yra muzikinė pokalbių laida. Čia ne tik reikia pristatyti atlikėją, bet yra ir daug gilesnių sluoksnių, įdomių pokalbių, yra naujas scenos partneris R.Zemkauskas, ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl aš sutikau dalyvauti šiame projekte“, – atvirauja ji.

„Man patinka, kad tai yra muzikinė pokalbių laida. Muzikai įsiterpus, mes paliečiame visai kitas temas. Žavu tai, kad muzika kartais gali būti priežastis susitikti, o kas vyksta susitikus – tai yra įdomiausia, nes tada atsiveria naujos platybės“, – neabejoja J.Jurkutė-Širvaitė.

Lemtingi susitikimai

Projekto dalyviai kiekvienoje laidoje papasakos ir apie savo muzikinę karjerą ir kokią įtaką jai padarė kiti žymūs muzikantai. Dalyvius kalbinsiantis R.Zemkauskas sako, kad jo gyvenimo kelyje lemiamą įtaką darė kiekvienas jo kalbintas žmogus.

Dalyviai kiekvienoje laidoje papasakos apie savo muzikinę karjerą ir tai, kokią įtaką jai padarė kiti žymūs muzikantai.

„Visi mano pašnekovai – tai žmonės, kurie padėjo man augti. Nebuvo nė vieno pašnekovo, kuris šiaip sau praeitų. Tai yra didžiulė dovana. Visiems sakau, kad publika mato herojų, tavo svečią arba pašnekovą. Taip ir turi būti, esu iš tų vedėjų, žurnalistų, kurie, visų pirma, stengiasi parodyti pašnekovą visomis išgalėmis, kaip tik įmanoma nukreipti dėmesį į jį, o ne į save“, – sako žurnalistas.

„Ką gaunu aš? Visada kokią nors pamoką. Sunku pasakyti, kuris labai daug pakeitė ar kuris mažai pakeitė mano gyvenime. Juolab kad bėgant laikui tai keičiasi – staiga tu prisimeni, kad prieš 20 metų kas nors tau kažką gerai pasakė, o tu apie tai net nebuvai pamąstęs. Kiekvienas pašnekovas yra dovana, tik ne iš karto tai matyti“, – tęsia R.Zemkauskas.

J.Jurkutė-Širvaitė, galvodama apie jos kelyje lemiamą įtaką padariusius žmones, pirmiausiai išskiria Vytautą Šapranauską. „Tai yra kaip pamatas, nuo kurio ir toliau viskas tęsiasi“, – sako ji ir prisiminė dienas, kai kartu su šiuo aktoriumi vedė anuomet didžiulio populiarumo sulaukusį šokių projektą.

Nuo J.S.Bacho iki metalo

„Svajonių duetų“ dalyviai projekte išpildo savo svajonę nors sekundei tam tikra prasme atsidurti greta idealo, žmogaus, kurio pavyzdžiu eina. R.Zemkauskas sako, kad klausimas, šalia ko jis norėtų nors trumpam atsidurti, – sunkus.

„Tai sudėtingas klausimas, kaip ir kokius tris daiktus pasiimčiau į negyvenamą salą. Norėčiau atsidurti šalia tokio žmogaus, kuris šiandien mane gali ko nors pamokyti. Sakykime, tai būtų Williamas Shakespeare’as, Williamas Churchillis, poetė Anne Saxton, Leonardas Cohenas ir mano krikšto mama iš kaimo, kurios jau seniai nėra“, – vardija jis.

Kalbėdamas apie muzikos grandus R.Zemkauskas išskiria Nicką Cave'ą, į kurio koncertą neseniai išsiruošė kartu su dukra. „Jis yra stebuklas tuo, kad vienodai patinka man ir mano jauniausiai dukrai. Vadinasi, jis gyvenime kažką daro gerai. Jis yra vienas iš mano mėgstamiausių, bet klausausi labai įvairios muzikos, nuo Michaelo Minardo, Johanno Sebastiano Bacho (nors mažai jo klausau, bet yra ką mėgstu iš jo repertuaro paklausyti), savo draugo Domo Razausko, Vakarų Afrikos muzikos iki sunkiojo metalo, hauso, vaporwave ir t.t.“, – pasakoja jis.

Pasak laidos vedėjo, geras popmuzikos kūrinys irgi yra stebuklas. Beje, R.Zemkauskui yra pasisekę parašyti tekstų keletui jų. „Rūtos Ščiogolevaitės „Paskutinis šokis“ buvo metų daina. LNK himnai savo laikais irgi buvo populiarūs, pavyzdžiui, „Šalia kelio LNK“, kuris buvo tikras hitas. Tekstų rašymas dainoms yra tai, kas mane sieja su muzika“, – dalijasi jis.

„Svajonių duetai“ – nuo rugsėjo 3 d. šeštadieniais 21 val. per LRT televiziją.

Kiekvieną šeštadienį projekto žiūrovai išvys penkis svajones pildančius duetus su gyvomis legendomis ir mus jau palikusiais atlikėjais. Studijoje su dalyviais apie jų muzikinį kelią ir klipų filmavimo įspūdžius kalbėsis laidos vedėjai Jurgita Jurkutė ir Rytis Zemkauskas.

Dažnas pasvajojame apie galimybę dainuoti scenoje ar muzikiniame klipe su savo mylimiausiais dainininkais ar muzikos grupėmis. Svajoja ir Lietuvos atlikėjai, kuriems didelę įtaką daro kitos Lietuvos ir pasaulio žvaigždės – įkvepia kurti, rodo pavyzdį ir keičia gyvenimus.

Šeštadienio šou „Svajonių duetai“ kvies iš naujo įvertinti Lietuvos ir pasaulio muzikos grandus, išvysti juos gerai pažįstamų atlikėjų akimis bei pamatyti, kaip muzika ir technologijos pildo svajones. Projekto dalyviai dainuos kartu su Freddieʼiu Mercuryʼiu, Dolly Parton, Lady Gaga, Vytautu Kernagiu ir daugybe kitų atlikėjų.

„Technologiniu požiūriu šis projektas – tikras iššūkis. Filmavimai labiau primena kino, o ne televizijos filmavimo aikštelę, kurioje daugiausia lemia šviesa ir kantrybė bei išskirtinai kruopštus grafikos dizainerių darbas. Subūrėme tarptautinę komandą, kurioje darbuojasi LRT televizijos profesionalai, prodiuseriai iš Nyderlandų, vaizdo grafikai bei režisieriai iš Lietuvos ir Latvijos. Komandą subūrėme tam, kad didelėmis pastangomis įvyktų nedidelė, bet širdį paliečianti televizijos magija“, – apie projektą pasakojo kūrybos namų „Elitaz“ prodiuseris Gediminas Jaunius.

E. Paulauskas ir G. Jaunius / „Elitaz“ nuotr.

Šou „Svajonių duetai“ sėkmės pirmiausia sulaukė Nyderlanduose, o formato kūrėjai „Talpa“ su šiuo projektu užsienyje dirbs pirmą kartą. „Džiaugiamės matydami, kaip neįtikėtinai sėkmingas ir emocijų kupinas projektas keliauja“, – teigia „Talpa“ tarptautinių pardavimų vadovas Sebastian van Barneveld.

LRT didžiojoje studijoje Lietuvos atlikėjai kalbėsis su žiūrovams atskirai gerai pažįstamais, bet pirmą kartą duetu laidą vedančiais J. Jurkute ir R. Zemkausku. Pasakojimuose ir siužetuose iš klipų filmavimo užkulisių atsiskleis, ką projekto dalyviams reiškia muzika ir kodėl jiems svarbus duetui pasirinktas atlikėjas ar jo kūrinys.

E. Blaževič nuotr.

Vieniems atlikėjams tai – pirmoji išgirsta daina ar įsigyta plokštelė, kitiems – muzika, skambėjusi per vestuvinį šokį ar tai, nuo ko prasidėjo jų muzikinis kelias. Dalis atlikėjų savo dainos pasirinkimu siekia įveikti iššūkį dainuoti su atlikėju, kuriuo žavisi, bet patys niekada negalėtų būti.

„Džiaugiuosi, kad naują sezoną pasitinkame su nauju, netikėtu projektu. Manau, kad jis ne tik visiems maloniai primins puikius Lietuvos ir pasaulio muzikos kūrinius bei kūrybingus muzikinius klipus, bet ir leis geriau pažinti mūsų scenos žvaigždžių karjeros kelius, kurie gali būti ir intriguojantys, ir sudėtingi, ir tikrai įkvepiantys“, – apie projektą sako LRT prodiuseris Audrius Giržadas. 

A. Giržadas / J. Stacevičiaus nuotr.

Neįmanomus duetus įmanomais pavers ne tik Lietuvos žvaigždžių pastangos, bet ir moderniausia postprodukcijos technika. Projekto dalyviai bus iš anksto nufilmuoti atliekantys dainą prie žaliųjų ekranų, o į tai, kaip atrodys galutinis rezultatas, reaguos prieš kameras studijoje: kaip ir laidos žiūrovai, dalyviai duetus išvys pirmą kartą.

Projektą „Svajonių duetai“ stebėkite nuo rugsėjo 3 d., šeštadieniais, 21 val. per LRT televiziją.

Ryčio Zemkausko vedami „Kitokie pasikalbėjimai“ į svečius pasikvietė 2016 m. Eurovizijos laimėtoją Jamalą. Ji prasidėjus Rusijos invazijai pabėgo iš Ukrainos ir ėmė keliauti po pasaulį bei tokiu būdu rinkti pinigus karo drąskomai savo gimtinei.

„Lietuva užima mažą vietą Europos žemėlapyje, tačiau kokia didelė yra jos pagalba Ukrainai. Neįtikėtina, kiek daug čia yra žmonių su didelėmis širdimis. Žmonių, kurie palaiko mus šiais tamsiais laikais. Man didelė garbė čia vėl būti ir taip pat didžiulis džiaugsmas matyti čia esančius tautiečius saugius. Ir žinau, kad jau greitai mes visi grįšime namo, jog galėtume atšvęsti šią pergalę“, – teigė Susana Alimivna Jamaladinova, visiems geriau žinoma savo sceniniu slapyvardžiu.

Organizatorių nuotr.

Jamala ir mėlynai geltona dvispalvė šiuo metu yra neatsiejami dalykai. Atlikėja ne tik negailėdama savo laiko bei jėgų reprezentuoja savo šalį, bet ir kalba tūkstantinėms auditorijoms apie Rusijos vykdomą ukrainiečių genocidą. Būtent išgirsti viską iš pirmų lūpų nori ir „Kitokių pasikalbėjimų“ kūrėjai.

„Kiekvienas turime kasdien galvoti kaip galime padėti Ukrainai. Kaip savo turimus resursus bei išteklius panaudoti kuo naudingiau. Mes sugalvojome nušauti du zuikius vienu šūviu – ir surengti renginį ukrainiečiams, ir išnaudoti savo turimą didelę auditoriją sklaidai apie karą Ukrainoje. Todėl nusprendėme, jog pokalbis vyks rusų kalba, kuria laisvai šneka tiek Jamala, tiek laidos vedėjas Rytis, o laidos įrašas pasirodys su lietuvių bei anglų subtitrais. Taip Jamalos žodį galėsime paskleisti kuo plačiau pasauliui“, – kalbėjo laidos prodiuseris Mantas Bertulis.

Be intriguojančio pokalbio su viena populiariausių ukrainiečių, žiūrovų lauks ir dar keli muzikiniai pasirodymai. Renginį pradės jau aštuonerius metus Lietuvoje gyvenanti bei mūsų kalbą kone idealiai išmokusi karo pabėgėlė iš Donbaso Elizaveta Izmalkova. Jos vokaliniai sugebėjimai visai neseniai apskriejo socialinius tinklus, kuomet menininkė bei performansų kūrėja Neringa Rekašiūtė išleido muzikinį klipą su garsiąja „Chervona Kalyna“ daina, kur Elizaveta atliko pagrindinį vaidmenį. Šiuo trumpu klipu buvo pasidalinęs ir Ukrainos prezidentas Volodimiras Zelenskis.

Šis lietuvių bei ukrainiečių tautas vienam vakarui į vieną vietą sujungsiantis renginys vyks gegužės 20 d. 19 val. Kauno lofte „Gargaras“ (Raudondvario pl. 101). Įėjimas ukrainiečiams nemokamas.

Svarstoma, ar propaganda gali būti skirstoma į gerą ir blogą. R.Zemkauskas klausia kiekvieno iš mūsų, o ką mes padarėme, kad karo Ukrainoje nebūtų?

– Kaip reaguoji į dabartinę situaciją?

– Daug visko. Visai neseniai, tik prieš keturias penkias dienas, įsijungė stebėjimo mechanizmas. Iki tol buvo stresas, reagavimas. Pasisekė, kad ukrainiečiai savo didvyriškumu mums duoda laiko pagalvoti. Manau, visiems reikia daug galvoti.

– Vis vien įtraukia, tapome priklausomi.

– Yra labai gera citata iš Vakarų: „Ryto rutina: telefonas, Zelenskis ir kava.“ Taip ir turi būti. Juolab kad esame labai šalia ir smarkiai paliesti.

– Teisingas aspektas, kad iš pradžių gyvenome tik kare, dabar jau galime šiek tiek nustatyti distanciją. Pergale tikime visi.

– Svarbu suprasti, ką reiškia pergalė. Mano supratimu, kare iš viso nebūna pergalės. Pralaimi visi, nes prarasta bent viena gyvybė – jau pralaimėjimas visiems, visai žmonija. Gyvybė yra šventa. Tie, kas pakėlė ranką prieš ją, atėmė, – sukūrė skausmą ilgam. Tai yra baisu. Todėl pergalė labai sudėtingas konceptas. Taip, norisi, kad blogis, kuris nepaliaujamai veržiasi į Ukrainą, būtų sustabdytas, išvytas ir pažabotas.

– Sugniuždytas gal net.

– Pažabotas. Ką reiškia gniuždymas, ką jis kuria? Dabar labai atsargiai reikia elgtis su sąvokomis. Mano supratimu, pirmiausia turiu klausti savęs, ką aš padariau, kad jis atsidaro. Nes nėra taip, kad jis atsirado iš kitos planetos. Nėra taip, kad rusiškasis fašizmas subrendo kitiems nedalyvaujant ir Vakarai to nežinojo. Lietuva gal labiau nutuokė, kalbėjo kitai Vakarų daliai, bet jie nesiklausė. Galime pasiguosti, kad dalis mūsų tikrai stengėsi, kiek galėjo, aktualizuoti problemą. Ką padariau aš?

– Puikiai pamenu, kaip lietuviai lietuvius, kurie baiminosi Rusijos grėsmės, vadino paranojikais. Viduje mes nesugebėjome ištransliuoti, išaiškinti, kad bręstantis blogis išsiverš ir palies mus visus.

– Manau, kad būna tik viršūnėlės, šaknelės – visai kitur. Šaknelės – kiek smarkiai esu pasiruošęs paimti lengvus pinigus. Tai pagrindinė Vakarų problema. Kiek smarkiai mes norime greitai, daug, sočiai, patogiai. Kieno sąskaita? Rusijos dujų, naftos, rusiškų nešvarių pinigų? Kas to nežinojo? Kodėl Didžioji Britanija per vieną naktį staiga nusprendė, kad oligarchai blogai kažką darė? Negi iki tol nežinojo? Jei taip greitai nusprendė, vadinasi, žinojo ir tylėjo. Esu matęs Didžiojoje Britanijoje solidžias mokslų įstaigas, pastatytas ant akivaizdžiai nešvarių rusiškų pinigų. Lengvai ėmė rusiškus pinigus, norėjo lengvai ir pigiai – atėjo Putinas. Tai esminė atsakomybė, paskui jau vėlu aiškintis, kuris iš mūsų kuo tikėjo, kuo netikėjo. Žmonėms būdinga neigti trauminius dalykus. Problema – mūsų veidmainiškumas.

– Kai sakai Vakarai, ar jauti distanciją tarp Vakarų, kurie ėmė lengvai pinigus: Vokietija už dujas, naftą, britai už turtuolių gyvenimą – o mes lietuviai lyg teisuoliai?

– Ne, mes ne teisuoliai. Mes tokie patys. Su šia dujų ir naftos priklausomybe ateina ir kiti dalykai. Tais pačiais vamzdžiais pumpuojamas pagrindinis Rusijos eksportas. Karybos ekspertas Nerijus Maliukevičius yra labai taikliai pasakęs, kas yra Rusijos eksportas – korupcija. Korumpuoja gražiai viską aplinkui. Gerhardas Schröderis yra gražus pavyzdys. Net ir dabar, kai viskas atrodo aišku, jis skrenda į Maskvą šnekėtis su Vladimiru Putinu, o jo ketvirtoji jauna žmona meldžiasi, kad jam pasisektų.

– Mes, humanitarai, mėgstame vaizdingus posakius. Praeis karas vienaip ar kitaip, mūsų rankos irgi kraujuotos, mes irgi režimui padėjome.

– Vaizdingas posakis irgi geras simbolis. Kol mes megsime vaizdingus posakius, tol vieni kitiems meluosime. Jei norisi pasakyti vaizdingai, žengi į sritį, kur veikia nebe žurnalistika, informacijos pateikimas, o komunikacija, nuo jos lengva žengti į propagandą. Tai irgi korupcijos režimo mechanizmas. Galvoju, kad vis dėlto propaganda yra paradoksalus dalykas – ji ir veikia, ir neveikia. Viskas priklauso nuo to, kaip esu pasiruošęs. Jei esu pasiruošęs priimti, būti infekuotas, ji suveiks. Jei nepasiruošęs, priešingai – jei ji ir suveiks, tai trumpam.

– Kaip tapti neutraliam propagandai?

– Tik analizuoti save. Kaip aš mąstau, reaguoju? Atsisakyti būti auka. Aš esu žmogus, kuris labai daug gali pats. Tai yra pradžia ir Vakarų civilizacijos esmė, kuri iš principo skiriasi nuo Rusijos istorinio vystymosi. Viskas prasideda nuo individualizmo. Mūsų, Vakarų, literatūra pagrįsta individualizmu, ukrainiečių – taip pat. Rusų – ne. Tai rodo įvairūs filosofiniai judėjimai tiek Vakaruose, tiek Rusijoje – jie skiriasi. Rusija iš Vakarų dažniausiai perima tai, kas yra antiindividualu. Nagrinėti save: kodėl man tai patinka, ką perskaičiau, kodėl apsidžiaugiau arba supykau? Tai yra pradžia. Ji sunki. Jei nori, kad būtų lengva, V.Putinas visą laiką pasiruošęs.

– Susidaro įspūdis, kad mes, visuomenė, dalyvaujame nesibaigiančioje Lietuvos krepšinio rungtynių pergalėje žiūrėdami į Ukrainą. Turime saviškius, jie laimi, tarsi patenkiname savo vidinius dvasinius nepriteklius tuo, kad mums sekasi. Džiaugiamės krepšininkų pergale niekuo neprisidėdami, taip ir su Ukraina. Jaučiame moralinį komfortą.

– Turiu pasiūlymą, kaip galima prisidėti. Normalu jausti kaltę, kad dabar kažkas kovoja už mus, mūsų laisvę. Negalima prisidėti kartu, bet gali kiekvienas asmeniškai. Kiekviena auka yra svarbi, laiku pasakyta frazė irgi. Kartais patylėti, nepasakyti irgi svarbu. Prisidėti mes tikrai galime, išnaudoti maksimaliai šį šansą savo visuomenei pagerinti. Apsivalyti nuo propagandinių šiukšlių, kurios mūsų galvose.

– Gal gali detalizuoti?

– Pradėti nuo paprastų dalykų – suvokti, kad kiekvienas demokratinėje šalyje atsakingas asmeniškai už savo veiksmus, pasirūpinti, kad būtų geriau taikomi įstatymai. Mano įsitikinimu, problema ne įstatymų buvimas, o jų taikymas. Turime visas priemones kovoti su įvairiomis apraiškomis, kurios mus žaloja, transliuoja mums rusišką propagandą.

– Galime ieškoti savyje kaltės, kad neparašėme tiekėjams dėl propagandinių televizijos kanalų.

– Taip. Normalu, kad reikia stengtis pilietiškai elgtis. Eiti teisiniu keliu – Vakarai yra teisės vieta. Dažnai painiojama teisė su teisingumu. Viena sąvoka yra filosofinė, kita – techninė. Tai yra Vakarų civilizacija ir mes daug ko negalime daryti ir sakyti. Tai normalu. Vakarų civilizacija yra ta, kuri cenzūruoja. Ir bet kokie svaičiojimai, kad cenzūra riboja, – melo, šmeižimo kalba turi būti ribojama.

– Mes ne iki galo įsisąmoniname, kaip veikia demokratija. Kai kurių akyse tai laisvė kalbėti.

– Tai kliedesiai. Demokratija yra įstatymų diktatūra. Įstatymas aukščiau už bet kurį iš mūsų. Rusijoje įstatymas nėra aukščiau už V.Putiną, jis elgiasi, kaip nori – tai yra fašizmas. Jeigu vadovas išsilaiko poste ilgiau, nei Konstitucija buvo leidusi, galiausiai tai tampa tragedija. Demokratijos bruožas, kad ji neleidžia to daryti. Žodžio laisve šiais laikais labai piktnaudžiaujama.

Yra labai gera citata iš Vakarų: „Ryto rutina: telefonas, Zelenskis ir kava.“ Taip ir turi būti. Juolab kad esame labai šalia ir smarkiai paliesti.

– Kiek svarbi propaganda dabar? Yra rusiška, ukrainietiška propaganda.

– Propaganda yra propaganda. Tai yra melas, nesvarbu, kas jos autorius. Man visada patiko sakyti maksimaliai daug tiesos. Gal tai, ką pasakoju, nėra absoliuti tiesa, nes gal man ne taip pasirodė, gal ne taip interpretavau. Maksimaliai atvirai pasakoti, bet kai kurių dalykų nesakyti, nes visuomenė kartais nepasiruošusi visko priimti.

– Tavo akimis, ukrainiečiai sako tiesą ar yra propagandos elementų?

– Nežinau, neturiu jokių galimybių patikrinti. Rusija turi propagandą šimtmečius, ten „knisamas“ protas saviems ir visiems aplinkui. Ukrainoje – nežinau.

– Karo atveju propaganda galbūt gali būti gera priemonė dvasiai pakelti?

– Tai problema, tema, kurią reikėtų geriau apmąstyti. Ar tikrai gerai taip veikti, aš nežinau. Dabar bandome pasakyti, kad yra gera ir bloga propaganda. Turime tikrinti, ką aš mąstau, kaip reaguoju. Ar man patinka, ką sako ukrainiečiai? Ar tai gerai? Ukrainiečiai gina mus, tai visiškai aišku. Tada atsiranda labai sudėtingas ir daug reikalaujantis mąstymo fenomenas. Vos tik karas pasibaigs, situacija pasikeis, bet visa tai, kas buvo pasakyta, – liks. Manyje liks to nuosėdos.

– Šis karas vyksta ir telefonuose, visur. Kiek telefonuose matome tiesos, kiek propagandos?

– Neretai mes apie tai turime nuomonę, nes tai nėra valstybės sumokėtas dalykas. Turime žmonių pasisakymų iš vietovių, nuomonių. Nuomonė yra visiškai legitimus dalykas.

– Tai netampa propaganda?

– Nemanau. Jei esu situacijoje ir tai įvyksta čia, kur aš, tai nėra propaganda. Už propagandos visada yra valstybė, galia, režimas.

– Ar yra vilties, tikėjimo, kad įmanoma rusus atversti, pasiekti, kad jie praregėtų?

– Čia labai daug problemų, sudėtų viena ant kitos, sąveikaujančių tarpusavyje. Reikia suprasti keletą dalykų apie Rusiją. Šiai istorijai 700 metų. Nuo Ivano Grėsmingojo (mes verčiame Rūstusis, bet „grioznij“ yra grėsmingas) laikų – baimės kultūra. Tada ateina caras Petras I su imitacine kultūra, apsimetinėjimo kultūra. Vėliau ateina bolševikai ir kriminalinė kultūra – banditų etika. Visi šie sluoksniai išlieka. Nebus galima suprasti Rusijos, nesupratus, kad valdžią užgrobę banditai, jų tokios taisyklės. V.Putinas pagal savo vadinamąsias „panetkes“ karą pralaimi todėl, kad jo banditų gaujai neužtenka argumentų, kad jis kiečiausias. Kiečiausias dabar Zelenskis, jis „bachūras“. Po visų šių sluoksnių – mažas rusų žmogelis. Ką jam daryti su visu šiuo paveldu? Jis nori auginti vaikus, gyventi ir aplink jį nuolat kuriamas išgalvotas pasaulis, sukurtas iš baimės, banditiškos etiškos ir estetikos, simuliacijos.

– Šis karas mus labai daug ko moko apie pačius save.

– Yra ir optimizmo. Mūsų šalis labai smarkiai ėmė padėti, žmonės rodo didžiulę pagalbą, aukoja, rūpinasi, duoda savo namus. Dar labai svarbus demokratinės valstybės posakis – pasitikėjimas. Jis labai sunkiai įgyvendinamas, bet labai daug ką pakeičia. Reikia nebijoti, kad pasitikėjimą kartais sulaužys, juo pasinaudos ar piktnaudžiaus.