Prieš kurį laiką „taribinio“ paveldo sergėtojai vėl pakilo į kovą, kai Genocido ir rezistencijos centras paviešino pažymą, kuria remiantis siūloma atsisakyti Salomėjos Nėries asmenybės kulto objektų viešojoje erdvėje.

Mano giliu įsitikinimu, cvirkų, nėrių, girų, venclovų ir kitų stalinizmo „saulės vežėjų“ gatvių bei įstaigų pavadinimų ir paminklų viešojoje erdvėje neturėtų likti.

Šie žmonės ne šiaip bendradarbiavo su SSRS valdžia. Jie tiesiogiai prisidėjo prie nepriklausomos Lietuvos okupacijos ir aneksijos bei aktyviai dalyvavo kuriant naująjį komunistinės Lietuvos režimą, todėl, esu tikras, Lietuvos gyventojų rezistencijos ir genocido tyrimo centro sprendimas naikinti S. Nėries vardo viešąjį paveldą yra teisingas.

Kad ši pažyma sukels nemenką dalies mokslininkų (literatūrologų, lituanistų ir net kai kurių istorikų) isteriją, buvo nesunku nuspėti.

Visus 30 nepriklausomybės metų visokios daujotytės aršiai stengėsi išsaugoti ir netgi „apvalyti“ bene visų stalinizmo „saulės vežėjų“ atminimą, akcentuodamos jų tariamus nuopelnus literatūroje ir nutylėdamos jų politinę veiklą, o visas su S. Nėrimi susijęs „paveldas“ buvo itin aktyviai ginamas.

Jaunosioms kartoms tam tikru metu būdavo bandoma įpiršti mintį, kad be Salomėjos ir jos draugų (tovariščių) mes poezijoje ir prozoje nieko daugiau neturime ir kad tikriausiai su jais literatūra Lietuvoje prasidėjo ir baigėsi.

Tai yra netiesa, mat, Lietuvoje, kaip ir Airijoje, kiekvienas sentimentalus kaimo Jurgis mėšlinais batais yra laikomas poetu arba knygelių vaikams autoriumi.

Jaunąsias kartas ugdančios daujotytės dažnai supažindindavo jaunimą su neutralesne Salomėjos kūryba („Diemedžiu žydėsiu“ ir t. t.) nutylėdamos arba tik užsimindamos apie jos politiškai angažuotas, SSRS ir marksizmą šlovinančias eiles, kurios atskleidžia visiškai kitokią, ne tokią žavią labiausiai garbinamos Lietuvos lakštingalos pusę.

Jos būdavo priverstos paminėti faktą, kad S. Nėris atvežė J. Stalino saulę, tačiau taip pat dažnai bandė įdiegti mintį, kad Salomėją neva kažkas privertė tai padaryti, esą ji nenorėjo.

Protingesni ir politika besidomintys jauni žmonės (20–40 m.) visada trokšta pakeisti pasaulį į gerą, o tais laikais (prieš 80–120 metų) kiekvienas intelektualesnis jaunas žmogus arba visas savo viltis siejo su marksizmu, arba šliejosi prie Italijos ir Vokietijos režimų. Dėl šio dėsningumo yra sunku patikėti, kad jauną 35–40 m. moterį, kuri galbūt ir nebuvo labai išmintinga, bet tuo pat metu ir nebuvo visiškai kvaila, galėjo suklaidinti kairiosios srovės traukinio bendrakeleiviai.

Taip pat reikia neužmiršti, kad iki „saulės atvežimo“ visi cvirkos, nėrys, venclovos ir kt. tiek politiniu, tiek literatūriniu požiūriu Antano Smetonos Lietuvoje buvo absoliutus niekas. Todėl jie labai norėjo tapti viskuo.

Į SSRS jie važiavo, matyt, tikėdamiesi, kad tai teigiamai paveiks jų karjerą. Jie to tikėjosi ir jie tą gavo. Tiesa. Kai kurie jų vėliau mįslingai mirė, įskaitant ir pačią S. Nėrį, bet tais laikais, nuo maždaug 1921-ųjų iki 1954-ųjų, SSRS daugybė žmonių mirė paslaptingomis aplinkybėmis arba buvo įkalinti.

Taip pat negalima atmesti prielaidos, kad S. Nėris ir jos draugai tą darė nuoširdžiai tikėdamiesi, kad naujoji marksistinė santvarka visiems bus tik į gera, o tie, kas bus represuoti arba nužudyti, na, jie, matyt, to nusipelnė, nes neva engė darbo liaudį ir „paprastą žmuogą“.

Ko veikiausiai cvirkos, nėrys ir venclovos tuo metu tikrai nežinojo, tai fakto, kad stalinizmo režimas aktyviai utilizuoja ne tik buožes bei kitus liaudies priešus, bet ir kairiuosius. Tuo metu daugybė nusipelniusių bolševikų, įskaitant kai kuriuos artimus V. Lenino draugus, jau buvo šaltakraujiškai nužudyti, vien tam, kad niekas nekeltų J. Stalinui politinės grėsmės.

Ar cvirkas, nėris, venclovas ir kitus „saulės vežėjus“ būtina nustumti į užmarštį? Ne. Juos galima toleruoti vadovaujantis požiūriu „Taip. Tokie buvo, padarė, ką padarė, dar bandė kurti eiles, apsakymus“, tačiau apie jokius paminklus, gatvių, įstaigų pavadinimus nepriklausomoje Lietuvoje negali būti net kalbos, ypač šiuo metu, kai į Lietuvos, Ukrainos ir kito artimojo užsienio laisvę kėsinasi tų pačių monstrų įpėdiniai.

Supažindinant jaunąsias kartas su „saulės vežėjų“ palikimu, derėtų itin daug dėmesio skirti ne tik jų „neutraliajai“ kūrybai, bet ir politiškai angažuotiems darbams, mat tik taip galima susidaryti realų vaizdą apie žmogų ir jo nuopelnus.

Kalbant apie S. Nėries talentą, reikią pasakyti, kad net ir tai yra diskusijos klausimas, mat asmeniškai man jos kūryba yra pirmąjį susižavėjimą išgyvenančios paauglės lygio. Esu tikrai skaitęs geresnių eilių, tačiau dėl skonio nesiginčijama, o S. Nėries kultas pernelyg stipriai įaugęs į Lietuvos žmonių atmintį, kad jį dabar grubiai išmestum.

P. S. Taip. Pažymą parengęs žmogus, matyt, neturi mokslinio laipsnio, tačiau mokslinį laipsnį turi Mindaugas Puidokas. Mums to turėtų pakakti.

Vis dėlto, kaip teigia komisijos vadovas, tai nereiškia, kad išvada paviršutiniška. Pasak V. Karčiausko, ji lakoniška, nes komisijos sprendimas vieno ar kito kūrėjo atžvilgiu – tik trumpas ilgų diskusijų ir mokslinių tyrimų bei šaltinių visumos vertinimo konstatavimas.

„Priėmus komisijos išvadą ir nurodžius į pažymą, kurią tuomet turėjome vienintelę ir nematėme pagrindo į ją nenurodyti, susidarė nepagrįstas vaizdas, kad paraidžiui rėmėmės pažyma. Deja, komisija neturi techninių darbuotojų ar net jai priskirtų etatinių mokslinių darbuotojų, kurie padėtų surašyti ilgą, pagrindžiančią išvadą su nuorodomis į mokslinius tyrimus ir šaltinius. Apsiribojame lakonišku konstatavimu, gimstančiu po ilgų diskusijų“, – žiniasklaidai išplatintame pranešime teigia V. Karčiauskas.

„Todėl kartais gali atrodyti, kad priimtas vienas ar kitas sprendimas yra lyg nuosprendis visam aptariamojo žmogaus gyvenimui ir kūrybai, lyg viskas tik juoda ar tik balta, lyg pasaulyje nebūtų spalvų. Dėsime pastangas ateityje patys inicijuoti pažymas iš įvairių mokslo įstaigų, o galbūt ir kviesti ekspertus į komisijos posėdžius, taip siekiant išklausyti skirtingas nuomones ir nesudaryti regimybės, kad to vengiama“, – pažymėjo komisijos pirmininkas.

V. Karčiauskas taip pat atkreipia dėmesį, kad, kalbant apie kūrėjų vardų gatvių pavadinimus, S. Nėries vardo gatvių yra virš 40 įvairiuose Lietuvos vietovėse, nors kai kuriuose iš jų nėra Martyno Mažvydo, Adomo Mickevičiaus ar kitų lietuvių literatūros grandų vardo gatvių. Todėl desovietizacijos komisija ragina šalies institucijas aktyviau įsitraukti formuojant istorinės atminties politiką.

„Matant visuminį vaizdą, galima suvokti kiek ir kaip iškreipta literatūros lauko figūrų įamžinimo situacija. Todėl raginame atsakingas institucijas ir asmenis imtis savarankiškų iniciatyvų šią padėtį taisyti ir prisidėti formuojant istorinės atminties politiką“, – teigė V. Karčiauskas.

„Kartu tai nereiškia, kad S. Nėries gatvėvardžių ar kitokio pobūdžio įamžinimo išvis neturėtų likti. Kiekvienas atvejis nagrinėjamas individualiai ir kiti atvejai, susiję su iki okupacine S. Nėries veikla, gali būti sprendžiami ir kitaip (pavyzdžiui, S. Nėries gimtinė, vietos kur mokėsi, kūrė, gyveno iki okupacijos). Manome, kad taip būtų rastas kompromisas įvertinant S. Nėries įsivėlimą į politinius okupacijos procesus, bet ir atsižvelgiant į jos kūrybą“, – sakė desovietizacijos komisijos pirmininkas.

ELTA primena, kad kovo pradžioje akademinės bendruomenės atstovai, prašydami iš naujo svarstyti klausimą dėl poetės S. Nėries biografijos ir kūrybos vertinimo, atviru laišku kreipėsi į desovietizacijos komisijos pirmininką V. Karčiauską, LGGRTC direktorių Arūną Bubnį bei Lietuvos savivaldybių asociaciją.

Akademinio lauko atstovai kreipimesi nurodė, kad LGGRTC išvada dėl poetės parengta mokslinio laipsnio neturinčio asmens, taip pat atliekant ekspertizę nesiremta moksliniais tyrimais.

Pastaruoju metu desovietizacijos komisija ne vienai savivaldybei pateikė rekomendacijas pakeisti S. Nėries vardo gatves. Taip pat, reaguodamos į komisijos išvadas dėl poetės kūrybos ir biografijos, S. Nėries vardo mokyklos Vilniuje bei Vilkaviškyje inicijavo savo pavadinimų keitimo procesą.

Nuo praėjusių metų gegužės 1-osios Lietuvoje įsigaliojo dekomunizacijos įstatymas. Jis taikomas bet kokia forma įamžintiems ar atvaizduojamiems asmenims, simboliams, informacijai, propaguojančiai totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas.

2022 metų gruodį Seimo priimtas įstatymas taip pat sudaro prielaidas pašalinti iš viešųjų erdvių totalitarizmo ir autoritarizmo simbolius – paminklus, kitus memorialinius objektus, gatvių, aikščių ir kitų viešųjų objektų pavadinimus.

Viešųjų objektų pripažinimą tokiais, kuriais propaguojami totalitariniai, autoritariniai režimai ir jų ideologijos, numatyta atlikti LGGRTC ir savivaldybių institucijoms.

Dalis šalies mokslo bendruomenės praėjusią savaitę paragino komisiją iš naujo svarstyti klausimą dėl S. Nėries vardo naudojimo viešųjų objektų pavadinimuose ir užsakyti objektyvią kvalifikuotų tyrėjų, istorikų ir literatūrologų mokslinę ekspertizę.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) į šį kreipimąsi tuomet atsakė, kad jei mokslininkams kyla abejonių dėl sprendimo, jis gali būti skundžiamas teisme.

Desovietizacijos komisijos pirmininkas Vitas Karčiauskas BNS trečiadienį sakė, kad po mokslininkų kreipimosi pasiūlyta persvarstyti praėjusiame posėdyje priimtus sprendimus dėl S. Nėries, tačiau šis siūlymas atmestas.

Vasario pabaigoje komisija rekomendavo pakeisti S. Nėries vardo gatves Klaipėdoje, Molėtuose, Pakruojyje, Rumšiškėse, Simne, Vilniuje ir Žagarėje.

V. Karčiauskas sakė, kad mokslininkams komisija atsakys ir atsižvelgs į ten išsakytas pastabas, kai nagrinės konkrečius atvejus.

„Pirmasis konkretus atvejis jau ir šiandien aptartas – Marijampolės savivaldybės prašymas dėl Salomėjos Nėries gatvės pavadinimo“, – sakė V. Karčiauskas.

Anot jo, komisija šio klausimo nagrinėjime padarė pertrauką ir paprašė pažymos, ar S. Nėris mokėsi Marijampolės mergaičių gimnazijoje.

„Reikia truputį kitaip žiūrėti į Salomėją Nėrį Marijampolėje. Mes paprašėme pažymos, kur jos biografija būtų aiškiai išdėliota iki 1940 metų“, – teigė V. Karčiauskas.

Jis pabrėžė, kad kiekvienas atvejis dėl asmenybių vardais pavadintų viešųjų objektų – individualus, o komisija nagrinėja ne žmones, bet viešuosius objektus.

V. Karčiausko teigimu, komisija visais atvejais pažymės, kad S. Nėris veikė okupacinėse-politinėse struktūrose bei okupacinės valdžios centrinėse struktūrose ir aktyviai dalyvavo priimant sprendimus, turėjusius įtakos įtvirtinant sovietų okupaciją.

Tačiau jei viešasis objektas susijęs su S. Nėrimi, kaip poete, anot V. Karčiausko, komisija nesiims teikti rekomendacijos dėl vardo pakeitimo.

„Tam tikrais atvejais, net ir Salomėjos Nėries atveju, rekomenduosime palikti tai, kas susiję su ja, kaip poete. Nes daugybė gatvių Lietuvoje pavadintos tose vietose, kurios neturi nieko bendro nei su jos biografija, nei su ja, kaip poete, tai yra pavadinta dėl to, kad ji parvežė „Stalino saulę“, – dėstė komisijos pirmininkas.

S. Nėris drauge su kitais rašytojais kūrė sovietų valdžią šlovinančią poeziją ir prozą, 1940 metais kaip Liaudies Seimo delegatė vyko į Maskvą su prašymu priimti Lietuvą į Sovietų Sąjungą.

Dėl Generolo Vėtros prašo tyrimo

Trečiadienį komisija nepriėmė sprendimo ir dėl Šiauliuose esančios atminimo lentos Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai.

V. Karčiauskas sakė, kad komisija sutarė, jog trūksta to laikotarpio informacijos, ką būdamas Šiaulių apskrities viršininku Antrojo pasaulinio karo metais veikė J. Noreika.

„Šitos informacijos, šitokio tyrimo nėra dar niekas atlikęs, todėl paprašėme, kad būtų papildomai atliktas tyrimas. Turime iki galo išsiaiškinti priimdami sprendimą“, – teigė komisijos pirmininkas.

Generolui Vėtrai skirta atminimo lenta prieš kelerius metus didelį rezonansą buvo sukėlusi ir Vilniuje. Tuometinio sostinės mero Remigijaus Šimašiaus sprendimu J. Noreikai skirta lenta buvo nuimta nuo Vrublevskių bibliotekos, nes esama duomenų, kad Antrojo pasaulinio karo metais būdamas Šiaulių apskrities viršininku jis pasirašė raštus dėl žydų geto steigimo ir žydų turto tvarkymo. Generolo Vėtros įamžinimo gynėjai pabrėžia jo vėlesnę antinacinę ir antisovietinę veiklą. Vėliau ant bibliotekos pakabinta naujai pagaminta atminimo lenta.

Komisija trečiadienį dar kartą nagrinėjo klausimą ir dėl Veteranų ir Partizanų gatvių pavadinimų Visagine. Anksčiau konstatuota, kad jie gali likti, tačiau galutinį sprendimą priimantis LGGRTC vadovas Arūnas Bubnys nurodė savivaldybei juos pakeisti. Anot V. Karčiausko, nuspręsta kreiptis į Seimą, kad išaiškintų, kaip suprasti įstatymo normas.

„Ką vykdo komisija, ką vykdo generalinis direktorius. Mums atrodo aišku, bet kadangi išsiskiria nuomonės, tik įstatymo leidėjas turi teisę išaiškinti, kaip jis parašė ir ką turėjo omenyje“, – teigė V. Karčiauskas.

Pasak jo, jei Seimas išaiškins, kad A. Bubnys elgėsi teisingai nurodydamas pakeisti gatvės pavadinimus, tuomet jie bus pakeisti.

Totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo draudimas Lietuvoje galioja nuo praėjusių metų gegužės. Pagal jį, iš viešųjų erdvių turi būti pašalinti totalitarizmo ir autoritarizmo simboliai – paminklai, gatvių, aikščių ir kitų viešųjų objektų pavadinimai, kitokie simboliai.

Todėl komisijos prašoma iš naujo įvertinti ir poetės vardo naudojimą viešiems objektams bei tokiam įvertinimui užsakyti objektyvią kvalifikuotų tyrėjų, istorikų ir literatūrologų, mokslinę ekspertizę.

„Raginame desovietizacijos komisiją ir jos pirmininką Vitą Karčiauską iš naujo svarstyti klausimą dėl S. Nėries biografijos ir kūrybos vertinimo, jos vardo naudojimo viešiems objektams ir tuo tikslu užsakyti objektyvią kvalifikuotų tyrėjų, istorikų ir literatūrologų, mokslinę ekspertizę“, – rašoma atvirame akademikų kreipimesi į LGGRTC.

Atvirą laišką pasirašė Vilniaus universiteto filologijos fakulteto dekanas Mindaugas Kvietkauskas, VU profesorė Viktorija Daujotytė-Pakerienė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) akademiniai darbuotojai – Egidijus Aleksandravičius, Neringa Butnoriūtė, Vilniaus dailės akademijos docentė Laima Kreivytė bei Lietuvos istorijos, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutų darbuotojai.

Kaip teigia laiško autoriai, „galutinė išvada apie Salomėją Nėrį“ yra tendencingas ir mėgėjiškais rašinys, neturintis objektyvios ekspertinės vertės ir neatitinkantis šiuolaikinio S. Nėries kūrybos, biografijos ir sovietmečio kontekstų ištirtumo lygio. Taip pat, pasak akademinės bendruomenės, jame nesiremiama esminiais šiai temai skirtais moksliniais tyrimais, monografijomis ar straipsniais.

Asmens, kūrybos ir mokslo žeminimas negali būti Lietuvos valstybės sprendimų pagrindas.

„Galutinėje išvadoje“ moksliniai tyrimai tiesiog ignoruojami arba apibūdinami menkinančiais epitetais („vėlesnių kartų literatūrologai sulaužė daug iečių“, „visa kita virto iki šių dienų sekamu melancholišku poetiniu pasakojimu, legenda, „Senelės pasaka“ etc.) Tekste iškraipoma vakarietiška atminties tyrimų (Pierre‘o Nora) teorija“, – nurodo filologijos ir istorijos ekspertai.

Be to, pažymi laiško autoriai, išvadoje apie S. Nėrį ir jos kūrybą nėra adekvačiai istoriškai įvertintas sovietinio režimo, propagandinių S. Nėries biografijos iškraipymų kontekstas.

„Formuluojant S. Nėries biografijos vertinimus, poetės gyvenimas tendencingai šaržuojamas, vartojant žemo kultūrinio lygio žurnalistines klišes („pelnė dramatiškos poezijos žvaigždės įvaizdį“, „tinkamu akimirksniu tapusi superžvaigžde ji atsidavė leidybai“, „biografija virto herojišku tautosakiniu pasakojimu“, „reiškinio pikantiškumas“ ir pan.)“ – teigia akademikų bendruomenė.

Todėl laiške kreipiamasi ir į LGGRTC direktorių Arūną Bubnį su raginimu atsisakyti neva nekompetentingus vertinimus teikiančių autorių paslaugų.

„Asmens, kūrybos ir mokslo žeminimas negali būti Lietuvos valstybės sprendimų pagrindas“, – skelbiama viešai išplatintame kreipimesi.

Pastaruoju metu desovietizacijos komisija ne vienai savivaldybei pateikė rekomendacijas pakeisti S. Nėries vardo gatves. Taip pat, reaguodamos į komisijos išvadas dėl poetės kūrybos ir biografijos, S. Nėries vardo mokyklos Vilniuje bei Vilkaviškyje inicijavo savo pavadinimų keitimo procesą.

Nuo praėjusių metų gegužės 1-osios Lietuvoje įsigaliojo dekomunizacijos įstatymas. Jis taikomas bet kokia forma įamžintiems ar atvaizduojamiems asmenims, simboliams, informacijai, propaguojančiai totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas.

2022 metų gruodį Seimo priimtas įstatymas taip pat sudaro prielaidas pašalinti iš viešųjų erdvių totalitarizmo ir autoritarizmo simbolius – paminklus, kitus memorialinius objektus, gatvių, aikščių ir kitų viešųjų objektų pavadinimus.

Viešųjų objektų pripažinimą tokiais, kuriais propaguojami totalitariniai, autoritariniai režimai ir jų ideologijos, numatyta atlikti LGGRTC ir savivaldybių institucijoms.

Talento kelias

Muziejaus lankytojai žavisi namo architektūra, interjeru – originaliais B. Bučo sprendimais. Kita vertus, nenuostabu: dailininkas studijavo užsienio meno akademijose Romoje, Paryžiuje, Briuselyje, kur Dailės akademijoje įgijo aukštąjį išsilavinimą. Panevėžio berniukų gimnazijoje (dabar – Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija) būsimam skulptoriui dėstė gerai žinomas dailininkas, skulptorius Juozas Zikaras, pas kurį B. Bučas lankė privačias pamokas.

J. Zikaras vadovavo B. Bučo rengtiems konkursiniams projektams 1923–1925 m. Talentingas gimnazistas laimėjo pirmąją vietą lietuviško lito kūrybos konkurse, tris pirmas ir vieną antrą premijas – pašto ženklų konkursuose. Vėliau buvo premijuotas lošiamųjų kortų konkurse: 1925 m. jo kurtos kortos buvo išleistos į apyvartą ir laikytos gražiausiomis tuomet. J. Zikaras, matydamas savo mokinio talentą, paskatino gabų jaunuolį siekti aukštesnių mokslų užsienio akademijose.

1930 m., jau turėdamas aukštojo mokslo diplomą, B. Bučas grįžo į Lietuvą. Tie metai, minint 500-ąsias Vytauto Didžiojo mirties metines, buvo paskelbti Vytauto Didžiojo metais, tad B. Bučas gavo užsakymą sukurti kunigaikščio biustą. Darbas kritikų buvo labai gerai įvertintas. Buvo daromos Vytauto Didžiojo biusto kopijos, biustą įsigijo Panevėžio ir Biržų muziejai, kai kurios mokyklos, įstaigos ir pavieniai asmenys. B. Bučas taip pat sukūrė skulptūrėlę „Vytautas sfinksas“, kurią galima pamatyti Maironio lietuvių literatūros muziejaus padalinyje, Juozo Tumo-Vaižganto bute-muziejuje.

Tų pačių metų rudenį B. Bučas buvo pakviestas atlikti karinę tarnybą Ketvirtajame Lietuvos Karaliaus Mindaugo pėstininkų pulke. Čia tarnaudamas menininkas sukūrė karaliaus Mindaugo biustą. 1932 m. skulptorius sukūrė Lietuvos prezidento Antano Smetonos biustą. 1933–1934 m. Lietuvos žemės banko rūmų (dabar – Kauno technologijos universiteto Centriniai rūmai) fasadui Kaune sukūrė dekoratyvinius bareljefus ir skulptūrą „Sėjėjas“ tų rūmų vestibiuliui. Skulptūra buvo sunaikinta, tačiau 1939 m. skulptorius ją atkūrė.

Architektūra: B. Bučo suprojektuotas ir pastatytas namas Palemone 1938 m. / Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.

Produktyvus kūrėjas

1933 m. B. Bučas pristatė pirmąjį paminklą Juozui Tumui-Vaižgantui, kuris buvo pastatytas 1937 m. Anykščių rajone, Svėdasų miestelyje. S. Nėries ir B. Bučo namuose-muziejuje žiemos skulptūros dirbtuvėse eksponuojamas menininko sukurtas šio rašytojo biustas.

1934 m. skulptorius sukūrė vieną žymiausių savo darbų – bronzinį kunigo ir poeto Jono Mačiulio-Maironio antkapinį horeljefą, kurį galima išvysti prie Kauno šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos pietinės sienos. Toks pat nulietas darbas eksponuojamas ir S. Nėries ir B. Bučo namuose-muziejuje, žiemos skulptūros dirbtuvėje.

Talentingas gimnazistas laimėjo pirmąją vietą lietuviško lito kūrybos konkurse, tris pirmas ir vieną antrą premijas – pašto ženklų konkursuose.

Tais pačiais metais Panevėžio miesto senosiose kapinėse pastatytas skulptoriaus sukurtas antkapinis paminklas „Motinystės pareigos auka“, skirtas mokytojai Veronikai Būtėnienei. Vėliau B. Bučas kūrė ir religinės tematikos darbus – vienam Aukštaitijos bažnyčios altoriui nulipdė „Kristų maloningąjį“, taip pat skulptūrą „Marija“, kuri stovi Pakalnių kaime, Utenos rajone.

1935 m. lapkričio 22 d. menininkas įteikė prašymą su savo atliktų darbų sąrašu švietimo ministrui, kad gautų stipendiją pasitobulinti Paryžiuje. Rašydamas apie save B. Bučas teigė: „Nuo mažens jaučiu palinkimą prie dailės...“ ir išvardijo visus savo pasiekimus dar nuo gimnazijos laikų.

Talentingas, daug žadantis skulptorius gavo prašytą stipendiją ir 1936 m. rudenį su savo sužadėtine poete Salomėja Nėrimi išvyko į Paryžių, kur tobulinosi dviejose dailės mokyklose. Aukštojoje nacionalinėje dailės mokykloje (École Nationale Supérieure des Beaux-Arts) studijavo akmens ir marmuro skulptūrą. Taikomosios dailės aukštojoje mokykloje (Conservatoire des Arts et Métiers) gilinosi į mozaikos, betono, freskos sritis.

Kuklu: žiemos skulptūros dirbtuvės S. Nėries ir B. Bučo namuose-muziejuje. / A. Čiukšio nuotr.

Užuovėja Palemone

1936 m. gruodžio 12 d. B. Bučas ir S. Nėris Paryžiuje susituokė, o 1937 m. pavasarį grįžę į Lietuvą ieškojo vietos, kur galėtų apsigyventi. Menininkų dėmesį patraukė vaizdingas gamtos kampelis Palemone, prie Nemuno slėnio, kur tekėjo šaltinėlis.

Čia B. Bučas pastatė savo suprojektuotą modernizmo stiliaus namą, juosiamą dviejų balkonų ir dviejų terasų, su žmona pasisodino didžiulį sodą. 1937 m. lapkričio pabaigoje Bučai kartu su prieš mėnesį gimusiu sūneliu Sauliumi, švelniai vadintu Balanduku, atsikraustė gyventi į savo naujuosius namus Palemone. Iš pradžių namas buvo medinis, kiek vėliau aptinkuotas ir atrodantis lyg baltoji vila gamtos apsuptyje.

Šiame name skulptorius įsirengė ir dirbtuves. Čia B. Bučas baigė bareljefus Vaižganto paminklui, lipdė Kauno karininkų ramovei reljefą „Žirgai“, ruošė Ukmergės gimnazijos rūmų dekoravimo eskizus, 1938 m. vykdė šios gimnazijos dekoravimo darbus, 1939 m. Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodeliui sukūrė generolo Silvestro Žukausko ir vieno iš Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjų Vlado Pūtvio-Putvinskio biustus, antrąjį „Sėjėją“, kuris išlikęs iki šių dienų.

Dokumentas: 1941 m. liepos 15 d. išduotas liudijimas, kuriuo patvirtinama, kad B. Bučas yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys. / Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.

Kūrybos tėkmė

1940–1941 m. B. Bučas dėstė dekoravimą Kauno prekybos vidurinėje mokykloje, kūrė paminklus Joniškėlio ir Joniškio kapinėse. Taip pat jo sukurti bareljefai, skulptūros ar jų ansambliai: „Žygis Vilniui atstatyti“ – laimėjo paskelbtą tuometį konkursą, „Partizanas“ – darbas skirtas broliui Adolfui atminti, „Tėvams“ – dabar pripažintas valstybės saugomu paminklu, paminklą docentui Viktorui Juozapavičiui galima rasti Petrašiūnų kapinėse, Kaune, rašytojos ir filantropės Gabrielės Petkevičaitės-Bitės biustas stovi Juozo Balčikonio gimnazijos kieme Panevėžyje ir kiti.

1955 m. Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje pastatytas skulptoriaus sukurtas antkapinis paminklas žmonai. Skulptūrą B. Bučui teko kurti net dešimt metų, nes tuometei valdžiai vis neįtiko projektai, kuriuose B. Bučas savo žmoną vaizdavo kaip lyrikę. Iš skulptoriaus buvo reikalauta sukurti poetės kovotojos statulą.

Paskutinis B. Bučo darbas – skulptūra „Nevėžis“ (1979 m.), kurią galima išvysti Panevėžio vandens nuotekų valymo stotyje. Iš pradžių buvo numatyta kita skulptūros vieta – Liepų alėjos ir Maironio tako sankirtoje, tačiau galiausiai ją nuspręsta pastatyti prie miesto nuotekų valymo įrenginių administracinio pastato.

B. Bučo susimąstęs, ant rankos parimęs „Nevėžis“ primena Maironio eilėraščio „Lietuva brangi“ eilutes: „Ten susimąstęs tamsus Nevėžis / Kaip juosta juosia žaliąsias pievas; / Banguoja, vagą giliai išrėžęs; / Jo gilią mintį težino Dievas.“ Manoma, kad tuometei valdžiai buvo neparanku statyti tautiškumą žadinančią skulptūrą, todėl pradinis vietos sumanymas netiko ir galiausiai kūrinys buvo pastatytas prie vandens nuotekų valymo stoties... Tais pačiais metais, atlikęs paskutinius „Nevėžio“ potėpius, skulptorius B. Bučas sunkiai susirgo ir gruodžio 21 d. paliko šį pasaulį.

2009 m. B. Bučas tapo dienraščio „Respublika“ ir „Zonta International“ (pasaulinės nepolitinės moterų organizacijos) organizuojamų Respublikos nacionalinių vertybių rinkimų nominacijos „Žmogus – istorinė asmenybė“ nugalėtoju. Skulptoriaus talentą liudija jo darbai, o asmenybę taikliai apibūdino menotyrininkas Povilas Valaika: „Bernardas Bučas – didelis kūrėjas. Ir visur jį lydėjo ir tebelydi erudicija, tolerancija kitų kūrybai, sugebėjimas pastebėti individualius brangintinus talento pradmenis.“

Drauge: B. Bučas dirba prie Salomėjos Nėries paminklinės skulptūros Kaune, Žaliakalnyje. / R. Jakulevičiaus nuotr.

Kas? Renginys, skirtas Bernardo Bučo 120-osioms gimimo metinėms paminėti. Apie skulptorių pasakos jo dukra Rasa Bučaitė-Karaškienė, bus demonstruojamos nuotraukos.

Kur? S. Nėries ir B. Bučo namuose-muziejuje.

Kada? Lapkričio 18 d. 13 val.

Ką pasakyti vaikams?

„Ledinukas“, „Katinėlis ir gaidelis“, „Mano batai buvo du“ ir kiti poeto K. Kubilinsko eilėraščiai, eiliuotos pasakos iš vaikystės gerai žinomi kartai, kuri dabar jau pati augina vaikus. Tačiau šiais laikais žinomi ne tik gražūs poeto eilėraščiai – ir tai, kad, bendradarbiaudamas su KGB pirmtake MGB, jis infiltravosi į partizanų gretas, pats vieną jų nušovė, o dėl jo išdavystės buvo nužudyti dar keturiolika partizanų.

„Net nežinau, kaip visa tai pateikti vaikams, ar duoti skaityti jo poeziją, nors pradinukams rekomenduojamų skaityti knygų sąraše jo knygos tebėra. Vaikams skirti eilėraščiai tikrai gražūs, bet nežinau, kokiais žodžiais šešiamečiui ir aštuonmetei paaiškinti, ką juos parašęs dėdė yra gyvenime padaręs“, – svarstė pradinukės mama Daiva. Ji prisiminė, kad vyriausias dabar jau suaugęs sūnus K. Kubilinsko eilėraščių mokėsi ir iš lietuvių kalbos vadovėlių.

Ar šio poeto eilėraščius turėtų skaityti, mokytis šiuolaikiniai pradinukai? Į šį klausimą Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) valdybos pirmininkas Vladas Sungaila atsakė neigiamai.

Kaita: „Deja, visuomenė labai vangiai pervertina asmenybes, nusipelniusias sovietinei sistemai, sovietiniam saugumui“, – pastebėjo V. Sungaila. (Asmeninio archyvo nuotr.)

„Jis juk buvo vienas tų, kuris išdavė savus, partizanus, be to, ir pats žudė. Manome, kad tokio žmogaus eilėraščių nereikėtų šiais laikais mokyti vaikų. Suprantu, kad kai kurie eilėraščiai skamba gerai, jie gražiai parašyti, bet atsižvelgiant į tai, ką jis yra padaręs lietuvių tautai, mokykloje tokio žmogaus kūryba neturėtų būti minima. Pagalvokime apie tuos žmones, kurie nukentėjo nuo tokių kaip K. Kubilinskas, jų artimuosius – kaip jie jaučiasi, kai ir šiais laikais deklamuojama jo kūryba? Tremtiniai, politiniai kaliniai, partizanai tikrai ne dėl to paaukojo savo gyvybes, kad mes ir toliau garbintume jo kūrybą ar jį patį kaip poetą, kūrėją. Jei norime kalbėti apie K. Kubilinską, kalbėkime apie tai, ką jis yra padaręs: kad nužudęs, kad buvo išdavikas – kiek žmonių išdavęs, kiek dėl to žuvo ar buvo suimti. Deja, visuomenė labai vangiai pervertina asmenybes, nusipelniusias sovietinei sistemai, sovietiniam saugumui“, – teigė LPKTS vardu kalbėjęs V. Sungaila.

Jis pastebėjo, kad tautos istorinei atminčiai mokykliniuose vadovėliuose skiriama per mažai dėmesio: „Deja, mūsų valstybėje tokie dalykai kaip tremties metų, rezistencinių kovų prisiminimas labai sunkiai skinasi kelią. Mes, LPKTS, esame kreipęsi ir į Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją (ŠMSM), kad tai būtų atitinkamai pristatoma istorijos vadovėliuose. Istorinę atmintį reikia saugoti, tačiau dabar mokykloje tam skiriama per mažai dėmesio.“

Kaina: su MGB bendradarbiavęs K. Kubilinskas, kai išdavė partizanus, galėjo naudotis visomis sovietinės sistemos privilegijomis. (Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotr.)

Naikinti nereikėtų

Filosofas Rimantas Viedrynaitis prisiminė, kad ankstyvoje vaikystėje K. Kubilinskas buvo vienas jo mėgstamiausių poetų.

K. Kubilinskas tikrai nebuvo geras dėdė, ir vaikai turi tai žinoti. Tačiau naikinti knygų nereikėtų.

„Apie jo juodus darbus tuo metu niekas nekalbėjo – sovietmečiu tai nebuvo viešinama. Bet kuriuo atveju, K. Kubilinsko kūrybinio palikimo vertė yra didelė, nors moraliniu požiūriu jo elgesys yra nepateisinamas, – sakė R. Viedrynaitis. – Manau, jo kūrybai laikas būtų tada, kai vaikai ima tinkamai atpažinti gėrį ir blogį. Koks tai amžius – reikėtų klausti psichologų. Žinoma, gali būti, kad vaikai, sužinoję K. Kubilinsko biografiją, greitai nurašytų jo eilėraščius. Juk vaikai pasaulį suvokia per juoda ir balta prizmę.“

Filosofo žodžiais, K. Kubilinsko kūrybą galbūt reikėtų pateikti vyresnio amžiaus vaikams, paaugliams. Nors pagal skaitytojų amžių tuomet ji nebebūtų tokia aktuali, tačiau tada būtų galima vaikams paaiškinti, kad tai buvo žmogus, kolaboravęs su sovietiniu saugumu, prisidėjęs prie pasipriešinimo sovietinei sistemai dalyvių, partizanų naikinimo.

„Pristatant K. Kubilinsko kūrybą kontekstas būtinas. Tačiau ištrinti visiškai, nurašyti ją kaip nenaudotiną, neskaitytiną, ko gero, nevertėtų, – teigė R. Viedrynaitis. – Juk tai yra mūsų istorijos, kad ir kokios nelaimingos, dalis. Su ta istorija reikia susipažinti, suprasti, kad tai nevienareikšmiška. Suprasti, kad kūryba gal ir gera, galbūt ir maloniai skaitoma, bet vis dėlto K. Kubilinsko gyvenime būta kontroversijų. Jam nepripaišysi gražių ūsų ir nepasakysi, kad jis buvo geras dėdė. K. Kubilinskas tikrai nebuvo geras dėdė, ir vaikai turi tai žinoti. Tačiau naikinti knygų nereikėtų. O jei mes uždraudžiame kažkokius autorius arba juos paneigiame, tai reikštų savotišką knygų naikinimą. Tą patį, ką darė tiek nacistinis, tiek sovietinis režimai.“

Pašnekovo žodžiais, mokyklinėje programoje galbūt nereikėtų išskirti K. Kubilinsko kaip individualios asmenybės, tačiau aptarti jį epochos kontekste, kaip vieną iš sovietinių rašytojų.

„Tuo metu nemažai rašytojų vienaip ar kitaip ėjo koja kojon su režimu. Reikėtų paaiškinti, kas yra dvaro poetas, kas – savarankiškas poetas, jeigu tokių apskritai sovietmečiu buvo“, – įsitikinęs filosofas.

Rimantas Viedrynaitis/Asmeninio archyvo nuotr.

Elgiasi netinkamai

Ar K. Kubilinsko kūrybai vieta pradinukams rekomenduojamų knygų sąraše, pasiteiravome vaikų ir suaugusiųjų psichologės-psichoterapeutės Kristinos Paradnikės.

„Apie tai turbūt turėtų diskutuoti ne psichologai, tačiau kaip žmogaus mano vertybinė pozicija, kad šio poeto eilių neturėtų būti vadovėliuose, – apstu kitų puikių lietuvių autorių, kūrusių vaikams. Vis dėlto knygose vaikams jo kūrybos vis dar yra ir jei vaikas, perskaitęs K. Kubilinsko eilėraščius ir išgirdęs apie jo išdavystę, nušautą partizaną, manęs klaustų, kodėl tas žmogus taip padarė, paaiškinčiau, kad net ir talentingi žmonės gali elgtis netinkamai“, – pastebėjo K. Paradnikė.

Ji atkreipė dėmesį, kad egzistuoja kelios vaikų moralinės raidos stadijos. Remiantis jomis, tai, kad gėris ir blogis nėra vien juoda ar balta, vaikai supranta būdami vyresnio amžiaus.

„Pradinukai dar yra toje stadijoje, kai labiau remiamasi arba tuo, kad pasielgęs netinkamai sulauksi bausmės, arba jau tuo, kad netinkamai pasielgęs nuvilsi tam tikrą autoritetą – tėvus, mokytojus ir pan., nes autoritetai, taisyklės, įstatymas sako, kad taip elgtis negalima. Pradinukai jau pasiekę tokį raidos tarpsnį, kai šiek tiek supranta moralės normas. Tačiau tai, kad nei gėris, nei blogis nėra vien juoda ar balta, vaikai ima suprasti paauglystėje. Bet kuriuo atveju, vaikui keliant klausimų, visuomet galima su juo kalbėtis, kaip jis supranta tą situaciją, ką jis galvoja, ar norėtų rinktis skaityti šį autorių, ar vis dėlto rinktųsi kitą“, – sakė psichologė-psichoterapeutė.

Ministerija atsiribojo

K. Kubilinsko kūryba patenka į pirmokams, antrokams ir trečiokams rekomenduojamų skaityti knygų sąrašus, Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus vardu parengtus vaikų literatūros eksperto Kęstučio Urbos.

Susidariusią situaciją, kai K. Kubilinsko kūryba tebėra rekomenduojamų knygų sąrašuose, paprašėme pakomentuoti švietimo, mokslo ir sporto ministrę Jurgitą Šiugždinienę.

Į raštu išsiųstus klausimus gavome ministrės patarėjo Dainoro Luko atsakymus, kuriuose teigiama, kad nei dabartinėje, nei dar tik įsigaliosiančioje atnaujintoje lietuvių kalbos ir literatūros programose nė vienoje klasėje tarp rekomenduojamų autorių ar kūrinių nėra K. Kubilinsko kūrybos.

„Būtent ugdymo programos, patvirtintos ministro įsakymu, yra pagrindinis šaltinis mokytojams surasti autorių ir kūrinių, kuriuos mokiniams skaityti rekomenduoja programų rengėjai. Su minimu IBBY Lietuvos skyriaus parengtu rekomenduojamų autorių ir kūrinių sąrašu nei Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM), nei Nacionalinė švietimo agentūra neturi nieko bendro. Visuomeninių (pvz., IBBY) ar kitų organizacijų sudarytų sąrašų nei ŠMSM, nei agentūra neįpareigotos tikrinti, tvirtinti ar kaip nors aprobuoti. Jos taip pat nerekomendavusios mokykloms minėto sąrašo naudoti“, – rašė D. Lukas.

Nepaisant to, kad ŠMSM atsiribojo nuo K. Urbos sudaryto moksleiviams rekomenduojamų knygų sąrašo, mokyklos, mokytojai juo naudojasi. Paties vaikų literatūros eksperto paprašėme pakomentuoti, ar dabar, kai plačiai žinomi K. Kubilinsko juodi darbai, jo kūryba ir toliau turėtų likti pradinukams rekomenduojamų knygų sąrašuose.

„K. Kubilinskas buvo talentingas vaikų rašytojas, neaplenkiamas eiliuotojas. Jo kūryba sudaro ištisą lietuvių vaikų poezijos etapą. Bene 40 liaudies pasakų jis perkūrė eiliuota forma. Jo „Varlė karalienė“ buvo vienas iš ryškiausių mano vaikystės literatūrinių įspūdžių. Eilėraštis „Mano batai buvo du“ keliauja iš lūpų į lūpas ir, manyčiau, pasiekė net šių dienų mažylius. Naujaisiais laikais, po 1990-ųjų, jo kūryba irgi buvo gana gausiai perleidžiama. Prieš penketą metų, rengiant rekomenduojamų knygų sąrašus, man svarbiausia buvo kūrinio meninė vertė. Štai kodėl tos kelios K. Kubilinsko knygos atsidūrė sąrašuose“, – motyvus rekomenduoti poeto kūrybą paaiškino K. Urba.

Jis pripažino: tai, kaip K. Kubilinsko gyvenimas dera su jo kūryba, yra labai jautri, sudėtinga tema, ne vienintelė tokia literatūros istorijoje.

Žmonių sąmonėje labiau įsitvirtina tai, kas žinoma iš anksčiau. Informacija apie K. Kubilinsko išdavystę atėjo daug vėliau – tai taip ir liko iki galo neįsisąmoninta.

„Talentingas kūrėjas ir didelė, juoda dėmė jo biografijoje. Ar tai du atskiri dėmenys, ar neatsiejami reiškiniai? Kiekvienas pats sau turime atsakyti į šį klausimą. Galbūt tarp rekomenduojamų knygų K. Kubilinsko galėtų ir nebūti. Galbūt kiekviena šeima galėtų pati nuspręsti, ar jo knygas duoti skaityti vaikams, ar nuo jų atriboti. Tai klausimai, kuriuos aš apsvarstysiu rengdamas antrąją sąrašo laidą“, – žadėjo K. Urba.

Pasiteiravus, ką ir kaip apie K. Kubilinsko biografiją turėtų paaiškinti ar nutylėti mokytojai, mokykloje vaikams pristatant skaitytas knygas, vaikų literatūros ekspertas atsakė: „Aš įsivaizdavau, kad tos mano rekomenduotos K. Kubilinsko knygos bus skaitomos individualiai ir ne visų. Tačiau, žinoma, susiklosto įvairių situacijų. Su pradinukais aš apie šio poeto biografiją apskritai nekalbėčiau. Jiems per sunku, per sudėtinga tuos dalykus suvokti. Ateis laikas, susidurs su šiuo klausimu būdami vyresni.“

Turi sąžinės sąskaitų

Tai, kad K. Kubilinsko kūryba vaikams išlieka skaitoma ir dabar, liudija nuolatos kartojami jo knygų leidimai, šios knygos skaitomos ir skolinant jas iš bibliotekų. Vien Kauno apskrities viešosios bibliotekos fonduose yra 148 skirtingų pavadinimų arba leidimų knygos ir rinktinės, kuriose išspausdinta vien K. Kubilinsko arba jo ir kitų autorių kūryba.

Kitos lietuvių poezijos klasikės, taip pat turinčios sąžinės sąskaitų su sovietų režimu, Salomėjos Nėries kūryba šiais laikais skaitoma, leidžiama kur kas mažiau.

1940 m. ji buvo vadinamojo Liaudies seimo delegacijos, Maskvoje prašiusios priimti Lietuvą Sovietų Sąjungos glėbin, narė, parašė Staliną ir Leniną garbinančias poemas. Tačiau asmeniškai dėl jos kaltės niekas nežuvo, kaip K. Kubilinsko atveju. Taigi, kodėl jam atleidome kur kas daugiau nei S. Nėriai? Knygą apie S. Nėrį „Padai pilni vinių“ parašiusios rašytojos, muziejininkės Aldonos Ruseckaitės teigimu, taip susiklostė dėl tam tikrų aplinkybių.

„Salomėja ir jos veikla visą laiką buvo kaip ant delno. 1940 m. ji parašo „Poemą apie Staliną“, po dviejų dienų ji jau išspausdinta. Greitai išspausdinamas ir Leninui skirtas „Bolševiko kelias“. Visa tai nuo pat pradžių visiems žinoma, visi viską perskaito, žino iš spaudos, įvykių. Dėl to, atkūrus nepriklausomybę, kiekvienas turi tam tikrų žinių, kad imtųsi ją vertinti: teisinti arba smerkti. Iki dabar yra ją smerkiančių, nurašančių, negalinčių jai atleisti. Kartais – labai kategoriškai, vienpusiškai tai darančių, nesigilinančių. Apie K. Kubilinsko juodus darbus mes labai ilgai nežinojome, nes tai buvo slepiama. Mes žinojome jį kaip pagrindinį ir, sakyčiau, tobulą eiliuotų pasakų rašytoją. Mano karta su tomis pasakomis užaugo“, – palygino buvusi Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė.

Apie K. Kubilinsko biografijos dėmes, ir tai tik iš užuominų, ji sužinojo apie 1983 m., muziejininkų ekskursijos į Lynežerį Varėnos rajone, kur prieš išduodant partizanus K. Kubilinskas mokytojavo, metu. Informacijos apie garsų poetą nuvažiavusius rinkti muziejininkus vietos gyventojai sutiko šaltai.

„Mokyklos, kurioje mokytojavo K. Kubilinskas, pastate gyveno šeima, vyresnio amžiaus žmonės. Jie nebuvo linkę su mumis bendrauti, niūrūs, bet mes vis klausinėjome, prašėme, kad papasakotų apie poetą. Tada vienas neišlaikęs mestelėjo: „Tai gal jūs norit ir į mišką bunkerių pažiūrėt?“ Tada aš pradėjau domėtis, kas iš tiesų ten nutiko. Tačiau nebuvo lengva: oficialiai nieko nesužinosi – KGB dokumentai įslaptinti, viskas įslaptinta. Taigi, Salomėjos veikla buvo aiški nuo pat pradžių, o apie K. Kubilinsko veiklą, apie jo juodus darbus buvo šnekama tik patylomis“, – A. Ruseckaitės žodžiais, tik atkūrus nepriklausomybę visuomenė sužinojo apie jo išdavystę, o labai plačiai – galbūt tik dabar, kine rodant Vytauto V. Landsbergio ir Giedriaus Tamoševičiaus filmą „Poetas“. Tačiau greičiausiai ir dabar ne kiekviena jauna mama, skaitanti vaikams K. Kubilinsko eilėraščius, apie tai žino.

„Žmonių sąmonėje labiau įsitvirtina tai, kas žinoma iš anksčiau. Kai informacija apie K. Kubilinsko išdavystę pasiekė daug vėliau, tai taip ir liko iki galo neįsisąmoninta“, – rašytojos teigimu, todėl S. Nėris visuomenės akyse labiau smerkiama. Nepaisant to, sveriant moralės svarstyklėmis, išeitų, kad K. Kubilinsko kaltė didesnė.

„Tiesa, K. Kubilinsko kūryba labai nekalta – jis rašė daugiausia vaikams. Tačiau Salomėjos mes negalime vadinti išdavike: asmeniškai dėl jos nežuvo nė vienas žmogus. Ji dalyvavo istoriniuose įvykiuose, kuriuose dalyvavo ir kiti žmonės, kiti rašytojai. Juk ir Petras Cvirka važiavo į Maskvą, kaip žmonės sako, Stalino saulės parvežti. Tačiau jis nerašė tokių liaupsių Stalinui. Salomėja su ta prakeikta ilgiausia (daugiau kaip 40 posmelių) poema Stalinui tautos atmintyje įsiamžino ir šia prasme“, – palygino pašnekovė.

Patirtis: A. Ruseckaitė suprato, kad K. Kubilinsko biografija nėra vien balta, 1983 m. nuvažiavusi į Lynežerį, kur jis pokariu mokytojavo ir išėjo pas partizanus. (Evaldo Šemioto nuotr.)

Ji antrino R. Viedrynaičiui, kad K. Kubilinsko kūryba turėtų būti pristatoma vaikams jo biografijos kontekste. „Reikėtų aiškinti vaikams, koks sudėtingas gali būti žmogaus vidus, charakteris. Tačiau pradinėse klasėse tai paaiškinti sudėtinga. Žinoma, kad K. Kubilinskui svarbiausia buvo kūryba. Tačiau ar galima pateisinti išdavystę, žmogžudystę noru kurti? Anksčiau, kai buvo diskutuojama, ar palikti K. Kubilinską mokyklinėje lietuvių kalbos programoje, buvo svarstoma, kad gal vis dėlto kūryba – sau, o gyvenimas – sau, todėl palikime jo kūrybą programoje. Tačiau situacija yra sudėtinga. Juk išdavystė – pats baisiausias dalykas. Kalbant apie mūsų rašytojus, K. Kubilinsko išdavystė turbūt pati didžiausia“, – svarstė A. Ruseckaitė.

Pasakojama, kad S. Nėris iš M. K. Čiurlionio paveikslų semdavosi įkvėpimo. Būtent šiame kambaryje poetė parašė šešių eilėraščių ciklą „Iš M. K. Čiurlionio paveikslų“. Nors S. Nėris žavėjosi daugelio Lietuvos ir užsienio kūrėjų darbais, tačiau mėgstamiausias jos menininkas buvo M. K. Čiurlionis.

S. Nėris ir didysis menininkas M. K. Čiurlionis nebuvo susitikę – jis mirė 1911 m., kai poetei tebuvo šešeri. Tačiau po mirties likę menininko kūriniai tebežavi tiek kūrėjus, tiek meno vartotojus.

1935 m. dienoraštyje poetė svarstė: „Čiurlionies vizijos, Vagnerio muzikos gotika, Nyčės kliedėjimai — heroizmo kelias. Kai pagalvoji — gyvenimą, jo pažangą kuria ne gyvieji, o mirusieji, savo didvyriška mirtimi pasidarę nemirtingi; jie veda tuos būrius, tas procesijas, jie kursto krūtinėse neramią ugnį.“

Ryšys: S. Nėris žavėjosi kaip ir ji tokios pat jautrios sielos M. K. Čiurlionio darbais. / S. Nėries ir B. Bučo namų-muziejaus nuotr.

Vėliau S. Nėris ėmėsi gilesnės M. K. Čiurlionio paveikslų refleksijos – pagal dailininko kūrinius poetė parašė eilėraščių ciklą „Iš M. K. Čiurlionio paveikslų“. Tais eilėraščiais poetė įžengė į M. K. Čiurlionio kūrybos pasaulį, tad, galima sakyti, būtent mene šie du kūrėjai susitiko. Tiesa, tokiam susitikimui reikėjo subręsti. Kartą, išėjusi iš M. K. Čiurlionio paveikslų galerijos, S. Nėris prisipažino: „Čiurlionis – tai kažkas be galo didelio, širdimi neapimamo. Žiūrėdamas į jo paveikslus, augi visais matavimais... Aš jo pasiilgstu. Širdis seniai veržiasi rašyti jo paveikslų tema, poezijon perkelti jų gilią mintį ir nuotaiką, bet... dar kažko trūksta...“ Iki pat 1940-ųjų vis kažko trūko, nors M. K. Čiurlionio paveikslų galerijoje poetė pradėjo lankytis būdama dar studentė.

Gal artėjančio karo nuojauta subrandino poetę įžodinti dailininko tapybą. Poetas, žurnalo „Raštai“ redaktorius Teofilis Tilvytis prisiminimuose pasakoja, kaip 1940-ųjų lapkričio pabaigoje S. Nėris atėjo į redakciją ir padavė poetui eilėraščių ciklą „Iš M. K. Čiurlionio paveikslų“. T. Teofilis prisipažino, kad eilėraščiai jam labai patikę ir jis pajutęs, kaip S. Nėris „myli didįjį muziką ir menininką“. 1941 m. „Raštuose“ (2) buvo išspausdinti visi ciklo „Iš M. K. Čiurlionio paveikslų“ eilėraščiai: „Pavasaris”, „Skrenda neganda juoda“, „Žydi saulė“, „Šaulys“, „Draugystė“ ir „Pienė“.

Laidotuvių simfonija (IV). 1903 m.

Literatūros naujienose buvo skelbiama, kad „Raštų“ 2-asis numeris pradedamas įdomiu S. Nėries eilėraščių ciklu pagal M. K. Čiurlionio paveikslus. Šie eilėraščiai taip pat susilaukė ir šiuolaikinių literatūrologų (Viktorijos Daujotytės, Roberto Keturakio, Jolantos Korolkovaitės ir kt.) dėmesio. Jolanta Korolkovaitė savo straipsnyje „Būties vizija S. Nėries eilėraščių cikle „Iš M. K. Čiurlionio paveikslų“ taikliai pastebi, kad „S. Nėris su Čiurlioniu susitinka pakeliui į kosminį būties pajautimą“ (Gimtasis žodis, 2000, Nr. 1, p. 15).

Čiurlionis – tai kažkas be galo didelio, širdimi neapimamo. Žiūrėdamas į jo paveikslus, augi visais matavimais... Aš jo pasiilgstu.

***

Pirmasis ciklo kūrinys – eilėraštis „Pavasaris“, sukurtas pagal M. K. Čiurlionio paveikslą „Varpinė“ (1907) iš ciklo „Pavasaris“. Eilėraštis pradedamas atgimstančios gyvybės džiaugsmu: „Dainuot ims alyva. – / Upelė virpa – vėl gyva.“ Dangaus debesys lyginami su upės plukdomomis ledo lytimis. Iš tiesų M. K. Čiurlionio paveiksle „Varpinė“ vaizduojami mėlyname dangaus fone debesys savo forma primena ledo lytis. Vaizdas dinamiškas – greit praplaukiantys debesys, kuriuos nuneša vėjas. Vėjo bangavimas regimas iš šalia varpinės siūbuojančių medžių, nedrąsiai skleidžiančių pirmuosius gyvybės pumpurus.

Antrasis eilėraščio posmas išryškina žmogaus ir gamtos paralelę, konceptualiąją metaforą – žmogus yra augalas: „Berželio šakele srovena / Jo žalsvas kraujas – kraujas mano.“ Žmogaus kaip augalo vaizdinių galima rasti ir kituose ciklo „Iš M. K. Čiurlionio paveikslų“ eilėraščiuose: „Lyg ta pienė pasipūtęs / Žaidžia pievoje vaikutis“ (eil. „Skrenda neganda juoda“).

Negalima nepastebėti ir S. Nėries poezijai būdingų liaudies dainų deminutyvų, randamų kai kuriuose ciklo eilėraščiuose, – tai upelė, berželio šakelė, žirgelis, plaštakėlė, vaikutis, gėlelė, galvelė, vakarėlis, laukelis, pūkelis, jaunystėlė, akmenėlis, Nemunėlis. Šiais deminutyvais reiškiamas ypatingas, pagarbus, meilingas santykis su gamta, su žmogų supančia aplinka.

Eilėraštyje „Pavasaris“ lyrinis subjektas tris kartus pamini frazę „laisvės nerimas lakus“. Tai per laukus skriejantis nerimas. Nerimas, susijęs su artėjančio karo nuojauta.

Tyla. 1907 m.

Ketvirtasis posmas neabejotinai leidžia eilėraštį „Pavasaris“ sieti su M. K. Čiurlionio paveikslu „Varpinė“: „O varpas šimtą kartų šauks man – / Vis meilę, džiaugsmą – meilę, džiaugsmą: / Laimingas būki, žemės broli!“ M. K. Čiurlionio paveikslo varpinės varpai nėra statiški. Jie siūbuoja, skleisdami garsą. Eilėraščio žmogus, žvelgdamas į M. K. Čiurlionio varpinę, išgirdo skaidriausią varpų siunčiamą muziką, kurioje tilpo meilė, džiaugsmas, laimė.

Skaidrumas, tyrumas, prisilietimas prie sakralios būties – tai S. Nėries ir M. K. Čiurlionio sielų susitikimo erdvės. Nenuostabu, kad poetę nepaprastai žavėjo dailininko kūryba. Abiejų menininkų darbai, nors ir skirtingomis raiškos priemonėmis, atskleidžia jų veržimąsi į tai, kas yra anapus žemiškojo pasaulio.

****

Antrasis ciklo eilėraštis „Skrenda neganda juoda“ kuria kontrastingą pirmajam eilėraščiui nuotaiką. Pats eilėraštis sukurtas kontrasto tamsa–šviesa principu. Toks kontrastas regimas ir M. K. Čiurlionio paveiksle „Pasaka“ (1907 m.) iš triptiko „Karalaitės kelionė“, pagal kurį S. Nėris ir parašė šį eilėraštį.

Eilėraščio erdvė padalyta į dvi dalis – opozicija žemai–aukštai. Kaip ir M. K. Čiurlionio paveiksle, S. Nėries kūrinio erdvėje žemai vaizduojama gėlių pieva, joje žaidžiančio vaiko siluetas ir sulig to vaiko dydžiu viduryje pievos pūpsanti baltagalvė pienė. Pievą užliejusi saulės šviesa. Erdvėje aukštai – dangus, kuriuo skrenda juodas didelis negandos paukštis. Negandą įkūnijęs paukštis atrodo didžiulis, savo sparnais dengiantis beveik visą žemę.

Šaulys. 1906 m.

Šio paukščio skrydis – tai pasaulį apimanti artėjančio karo nuojauta, tačiau, kol jo dar nėra, džiaugiamasi ramybe, žemės grožiu. Ne veltui eilėraštyje šalia šviesos ir tamsos polių atsiranda ir džiaugsmo–negandos kontrastas: „O vaikutis žaidžia vis. – / Neapsakomai žavi / Žemės džiaugsmo valanda. / Skrenda neganda juoda.“

Džiaugsmas siejamas su vaiko nuoširdumu, tyrumu, kai blogio nepažįstantis vaikas nenutuokia apie artėjančią negandą, skrendančią virš jo galvelės. Jis žaidžia pienės pūku, džiaugiasi nė nenutuokdamas, kiek turės patirti negandų, praradimų, kol nueis gyvenimo pažinimo kelią. Šviesos ir tamsos, džiaugsmo ir artėjančios tragedijos kontrastai rodo pasaulio cikliškumą, jo kaitą: gyvybę keičia mirtis, o iš šios vėl gimsta gyvybė, gėrį keičia blogis, o blogis veda prie gėrio paieškų ir atradimo – viskas juda, keičiasi, sukasi virsmo ratu.

***

Trečiasis eilėraštis „Žydi saulė“ sukurtas pagal ketvirtą iš septynių M. K. Čiurlionio ciklo „Laidotuvių simfonija“ (1903) paveikslų.

Bičiulystė. 1906 m.

Eilėraštis pradedamas žydinčios saulės vaizdu: „Žydi saulė raudonais žiedais. / <...> / Man vienam ji pražydės juodai...“ Kontrastingas saulės vaizdas: tai raudona, tai juoda. Raudona spalva – kraujo, gyvybės, aistros konotacija, juoda – nebūties, mirties, tuštumos spalva: „Nebeverks širdis ir nebmylės, – / Ir įpras ji nieko nebetrokšti  <...>“ Gyvybės ir mirties kontrastą taip pat kuria opozicija šilta–šalta: „Šaltą urną – glaus šilti delnai.“

Abiejų menininkų darbai, nors ir skirtingomis raiškos priemonėmis, atskleidžia jį veržimąsi į tai, kas yra anapus žemiškojo pasaulio.

Nepaisant eilėraščio pavadinimo, sufleruojančio šviesą ir džiaugsmą, kūrinio tema yra mirtis. Čia vėl kaip ir pirmajame ciklo eilėraštyje „Pavasaris“ galima identifikuoti metaforą – žmogus yra augalas, kai kalbama apie lyrinio subjekto artėjančią mirtį, prilyginamą nukirstai žolei. Eilėraštis baigiamas raudonais žiedais kylančios saulės, užliejančios žalią slėnį, vaizdu. Tai tarsi naujos gyvybės, ateisiančios pakeisti tą, kuris tuoj išeis amžinybėn, metafora. Gyvybę keičia mirtis, o šią pakeičia gyvybė – taip sukasi pasaulis gyvybės ir mirties ratu.

Eilėraštis parašytas karo grėsmės akivaizdoje, tad galima raudoną ir juodą spalvas sugretinti. Ta pati saulė žydi ir raudonai, ir juodai. Tai ne vieno žmogaus, o visos žmonijos nuojauta, kad gražų, dainuojantį pasaulį užlies karo banga raudonu pražudytų gyvybių krauju. Kūrinyje reiškiamos nevilties, bejėgiškumo ir baimės nuotaikos.

Neišvengiamai artėjančios mirties nuojautos įžodintos pasitelkus M. K. Čiurlionio paveikslą iš „Laidotuvių“ ciklo. Paveiksle tolumoje matyti šviečianti saulė, o pirmame plane – „glaudžias gluosniai kiparisų bokštais“. Dominuojantys tamsiai žalios ir mėlynos atspalviai kuria liūdną, baugią nuotaiką kaip ir eilėraštyje, kuriame prasiveržia žmogaus būties laikinumas, tačiau pasaulis yra gražus, amžinas – jame visada žydi saulė, į jį ateina nauja gyvybė. Kiekviename gėryje yra blogio, kiekviename blogyje, negandoje rusena viltis.

***

Ketvirtasis eilėraštis parašytas pagal dailininko paveikslą „Šaulys“ (1906) iš ciklo „Zodiakas“. M. K. Čiurlionio paveikslą „Pasaka“, pagal kurį S. Nėris parašė eilėraštį „Skrenda neganda juoda“, ir „Šaulį“ sieja didžiuliais sparnais dangumi sklandančio juodo paukščio figūra.

Juodąjį paukštį mini ir S. Nėris savo tekste: „Juodo paukščio sparnai dideli, – / Pro šešėlius pražvelgt negali.“ Eilėraščio pradžioje minima ugnies kamuoliu riedanti saulė, kurią galima konceptualizuoti ir kaip karo grėsmę, iškilusią pasauliui, per kurį žygiuoja šaulys. Lyrinis subjektas aiškiai regi juodą negandos paukštį ir kreipiasi į šaulį su prašymu tą paukštį nušauti.

Rex. 1909 m.

Penkių posmų eilėraštyje penkis kartus minimas daiktavardis „saulė“ – dažniausias šio kūrinio žodis. Iš tiesų saulė buvo itin reikšminga S. Nėries kūryboje ir gyvenime. Poetė yra parašiusi nemažai su saule susijusių eilėraščių, tokių kaip „Mano saulė“, „Saulėleidis“, „Saulės kraujas“, „Saulės kūdikėlis“, „Saulės kelias“, „Saulytė“.

1923 m. kovo 29 d. dienoraštyje S. Nėris rašė: „Baigiant trečiuosius mano gyvenimo metus, pradeda veikti mano atmintis... <...> Besileidžiančios saulės spinduliai įliejo mano sielon tai, kas šiandien joje glūdi...“ Tais pačiais metais rugpjūčio 1 d. poetė dienoraštyje įrašė: „Kilti į saulę – kiekvieno šios žemės keleivio uždavinys...“ Veržimasis į saulę, saulės patekėjimas ir nusileidimas poetei buvo žmogaus dvasinės būsenos išraiška.

Pasakojama, kad gyvendama Palemone ir stebėdama saulėlydį S. Nėris apsiašarodavo, tiesdavo į saulę rankas prašydama jos dar nenusileisti, kad neateitų sutema... Poetas, žurnalistas Danas Pumputis, 1939 m. pavasarį su S. Nėrimi lankęsis M. K. Čiurlionio paveikslų galerijoje, prisiminimuose rašo: „Paskui priėjo prie „Šaulio“. Nepatikslinau pagal laikrodį, bet man atrodė, kad prastovėjo ji prie šio paveikslo tikrai ilgiau kaip pusvalandį. Įtariau, kad kuria eilėraštį, tačiau nepastebėjau užsirašant. Stovėjo, lyg į parketą įaugus. Iš jos veido dvelkė subtiliausia šilima, kokią sukelia tik gilus pasigėrėjimas“ (Literatūra ir kalba, 1959, p. 275).

***

Penktasis ciklo eilėraštis „Draugystė“ – M. K. Čiurlionio paveikslo „Bičiulystė“ (1906) interpretacija. Abu menininkai draugystę vaizduoja kaip delnuose nešamą šviečiančią saulę.

Draugystė – tai šviesos, šilumos, dalinimosi aktas. M. K. Čiurlionio paveiksle regimas žmogaus veidas, apšviestas rankose laikomos saulės. S. Nėris savo eilėraščiu atskleidė dailininko kūrinio idėją – draugystė kaip saulė yra gyvybės, meilės ir gėrio šaltinis. Ji sakrali ir būtina žmogaus gyvenime: „Dėl jos ir žemėje gyvenam, / Dainuojame dainas dėl jos.“

Eilėraštyje vyrauja šviesios spalvos, nors ir minimos „ilgos naktys, juodos delčios, padangės pilnos debesų“. Pasaulis vaizduojamas kaip tamsą ir šviesą savyje talpinanti sfera. Šiame eilėraštyje plėtojama visam ciklui būdinga kontrastų jungtis: kiekviename blogyje galima rasti gėrio, iš tamsos gimsta šviesa. Pasaulis kupinas negandų, blogio, tamsos, tačiau jame tiek pat yra gėrio, grožio ir šviesos.

***

Eilėraščių ciklas „Iš M. K. Čiurlionio paveikslų“ baigiamas kūriniu „Pienė“, sukurtu paveikslo „Tyla“ (1907 m.) motyvais.

Paveiksle vaizduojamos trys pienės, iš kurių viena palinkusi. Lyrinis subjektas būtent į tą palinkusią kreipiasi: „Piene, piene – mano tu gėlele, / Gaila tavo man baltos galvelės!“ Eilėraštyje daug lietuvių liaudies dainoms būdingų deminutyvų – gėlelė, galvelė, laukelis, pūkelis, akmenėlis ir kt. Žmogaus gyvenimas prilyginamas pienės pūkui, kurį sunaikina rudens vėjas – mirtis. Eilėraščių ciklas pradedamas pavasariu, simbolizuojančiu atgimimą, ir baigiamas rudeniu, konotuojamu su mirtimi, tačiau ta mirtis tėra kelias į naują būties formą – virsmą.

Tiesa. 1905 m.

Vėlgi pasikartoja mirties ir gyvybės cikliškumas. Cikliškumas būdingas visiems S. Nėries eilėraščiams, skirtiems M. K. Čiurlionio tapybai. Ciklas ir ši forma atitinka tame cikle esančių kūrinių turinį: pasaulis kaip ir žmogus patiria virsmą, viskas keičiasi ir sugrįžta į pradinį būties tašką, kad iš naujo judėtų virsmo ratu.

***

Be šio ciklo, yra dar du S. Nėries eilėraščiai, skirti M. K. Čiurlionio kūrybai. Vienas jų – „Prie Čiurlionio „Rex’o“, parašytas 1928 m. Čiurlionio paveikslas „Rex“ (1909 m.) kėlė ne tik poetės susižavėjimą, bet ir žymėjo vieną reikšmingiausių jos gyvenimo Kaune etapų – studijų laikų meilę profesoriui Juozui Eretui, kai jie susitikdavo Kauno Čiurlionio paveikslų galerijoje.

Savo dienoraštyje po vieno tokio susitikimo S. Nėris 1928 m. gegužės  16 d. rašė: „Mūsų dievas paskyrė mums vietą — Čiurlionies galeriją. Čia taip tylu, čia taip tuščia ir gryna, ir šventa. O galingasai Rex savo skaisčioj šventovėj šiandie mus priglaudė. Nerami kūrėjo siela tai šlama žaliais milžiniško šikšnosparnio sparnais, tai marių sonata skamba ir virpa, tai liūdi baltu paukščiu virš užkeiktos pragarmės. Čia amžinybė ir nemarybė gyvena. O mūsų šitokios valandos ar ne sonatos? Skausmo ir ilgesio pagimdytos! O mūsų beprotiška nelaiminga meilė ar nesipina į bendrą simfoniją, kurią pagimdė apsvaigusi, lig pamišimo mylėdama kūrėjo siela? Taip, ji skambės ir virpės amžinai, nematoma ir negirdima užkeiktoj šitos šventovės harmonijoj. O amžinasis Rex saugos žūtbūt pasiryžusių žygius!..“.

Tą pačią dieną poetė parašė meilės ir aistros kupiną eilėraštį „Prie Čiurlionio Rex’o“. S. Nėris Rex‘ą vaizduoja kaip dievybę, kuri vienintelė supranta neįmanomos meilės skausmą ir bent trumpam priglaudžia du mylinčius žmones nuo kitų akių: „Kur visagalis „Rex“ įamžintas į drobę / Ir žalios jūrų sonatos, / Neskirtos mums dalies akimirksnius pagrobę, / Atėjom niekam nematant.“

***

Jau parašiusi eilėraščių ciklą pagal menininko paveikslus Lietuvoje, poetė po kelių metų Rusijoje vėl prisiminė M. K. Čiurlionio tapybą. Pagal paveikslą „Tiesa“ (1905 m.) 1942 m. Ufoje sukūrė eilėraštį „Viltis“, kuriame kalbina patį dailininką, randa jųdviejų sankirtos taškų.

Paveiksle regimas iš tamsos išnyrantis žmogaus, rankose laikančio didelę žvakę lyg deglą, siluetas. Lyrinis „aš“ tame paveiksle regi jo autorių, prakalbinusį žiūrinčiojo sielą. Eilėraštyje „Viltis“ lyrinis subjektas ne tik mato, bet ir girdi paveikslą: „Drugeliai veržiasi į šviesą, / Girdžiu – kaip jų sparneliai spraga“. Garsai, muzika – dar viena erdvė, kurioje susitinka skambi poezija ir kompozitoriaus talento paliesta tapyba. Meno pasaulyje, šventajame kūrybos procese prisiliečiama prie amžinybės: „Aš lūpas pajutau prie kaktos – / Lyg amžinybės diademą“.

Eilėraštis „Viltis“ įėjo į paskutinį S. Nėries poezijos rinkinį „Prie didelio kelio“, kuris dėl sovietinės valdžios cenzūros pasirodė tik 1994 m., praėjus 49 metams po poetės mirties. Šiame rinkinyje daug atgailos eilėraščių, kuriuose lyrinis žmogus suvokia klydęs ir laukia atleidimo malonės. Gyvena viltimi grįžti atgal į Tėvynę ir būti nors „arimų slieku“ ar „rugiagėle laukuos“, kaip biblinis sūnus palaidūnas grįžo pas tėvą tikėdamasis būti priimtas bent samdiniu... Tokia atleidimo malonės viltis būdinga daugeliui rinkinio „Prie didelio kelio“ eilėraščių.

***

2005 m. pasirodė dailę ir poeziją sujungęs dvikalbis (lietuvių ir esperanto kalbomis) aštuonių M. K. Čiurlionio kūrinių reprodukcijų ir jų motyvais sukurtų S. Nėries eilėraščių leidinys „Viltis. Espero“ su įžanginiu Roberto Keturakio tekstu „Kas mus surado – didu kaip saulė“.

Anot rašytojo, vertėjo Roberto Keturakio, M. K. Čiurlionio paveikslai ir jų motyvais sukurti S. Nėries eilėraščiai – tai „dviejų menininkų patvirtinimas: gyvenimo prasmė atsiskleidžia tik per begalybės ir ribotumo suvokimą“ (Viltis. Espero, 2005, p. 7). Baigtinumo suvokimas veda prie amžinybės paieškų. Tokios paieškos įmanomos tik įsisąmoninus laikinumą.

Kitas svarbus R. Keturakio pastebėtas aspektas – tai nutylėjimai S. Nėries eilėraščiuose, skirtuose M. K. Čiurlionio kūrybai. Tais nutylėjimais parodoma, kad paslapčių erdvę žodis ne apibrėžia, o tik apie ją užsimena – antraip įsivyrautų paviršutiniškumas ir tai, kas pernelyg žemiška.

Įdomus dar vienas dalykas. Nors su M. K. Čiurlioniu S. Nėriai ir neteko susitikti, poetė bendravo su jau našle tapusia menininko žmona Sofija Kymantaite-Čiurlioniene, pas kurią lankydavo literatūrines šeštadienio popietes.

S. Nėries ir B. Bučo muziejaus fonduose saugoma 1940 m. pradžioje S. Nėries rašyto laiškelio S. Kymantaitei-Čiurlionienei kopija. Laiške perduodami Naujųjų metų linkėjimai ir užuojauta dėl S. Čiurlionienės dėdės, kunigo Vincento Jarulaičio mirties, išreikšta eilėraščiu: „Kelionė“. Vis dėto abejotina, ar šis eilėraštis tikrai skirtas būtent kunigo mirčiai. Kaip pastebi literatūrologė Viktorija Daujotytė, išsamiai tyrinėjusi S. Nėries gyvenimą ir kūrybą, eilėraštis „Kelionė“ labiau primena ne epitafiją, o „vidinę kelionę, išėjimą iš namų, jau buvimą kažkur kitur“ (Metai, 2015 , Nr. 10).

Eilėraštis „Kelionė“ yra tarsi išėjimas į kitą erdvę. S. Nėriai tai buvo 1940-ieji, kai paklydusi vykdė sovietinio režimo užsakymus, 1941–1944 m., praleisti toli nuo Tėvynės, suvokiant savąją klaidą, skausmingai atgailaujant, laukiant atleidimo malonės, ir 1944–1945 m. – grįžimas į Tėvynę ir amžinybės namus, kuriuos S. Nėris regėjo M. K. Čiurlionio paveiksluose.

Literatūra

Alekna, V. Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis. T. 1. Vilnius: Vaga, 1995.

Alekna, V. Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis. T. 2. Vilnius: Vaga, 1997.

Daujotytė, V. „Salomėjos Nėries erdvėlaikis: kurtas, okupuotas, laisvintas“. Metai, 2015 , Nr. 10. Prieiga internete: https://www.zurnalasmetai.lt/?p=12825

Korolkovaitė, J. „Būties vizija S. Nėries eilėraščių cikle „Iš M . K. Čiurlionio paveikslų“. Gimtasis žodis, 2000, Nr. 1, p. 15–19.

Pumputis, D. „Mano susitikimai su S. Nėrim“. Literatūra ir kalba. T. 4. Vilnius: Valstybinės grožinės literatūros leidykla, 1959, p. 271–276.

Viltis. Espero. Kaunas: Varpas, 2005 m.

Standartai: tikri ir ne

Rašytoja, poetės draugė Petronėlė Orintaitė pasakojo, kad Salomėja, eidama į pasilinksminimus, pobūvius, puotas, niekada nesirūpindavo ir nesijaudindavo, ar madingai pasiūta jos išeiginė suknelė. Nors viena amžininkė pasakojo: "Kambary, kuriame aš gyvenau, buvo didelis veidrodis. Salomėja kartais ateidavo pasitikrinti savo išvaizdos... Ruošėmės į tradicinį gimnazijos vakarą. Ruošėsi ir Salomėja. Apsirengusi naują suknelę, ji atėjo pas mane pasižiūrėti į veidrodį. Ilgai sukinėjosi, nepatenkinta derinosi suknelę. Pagaliau, piktai pratarusi "Stora kaip velnias", trenkė durimis ir išėjo iš kambario. Į pasilinksminimą tą vakarą visai nebeatėjo."

Dėl įsivaizduojamų išvaizdos trūkumų sugesdavo nuotaika, kurios neįstengdavo slėpti, nes poetė buvo įsitikinusi, kad graži mergina – tik  liekna, o ji nemanė tokia esanti. Lieknų kūnų mada Lietuvą pasiekė trečiojo dešimtmečio pabaigoje, nors Vakaruose prasidėjo iškart po Pirmojo pasaulinio karo. Tiesa, Lietuvoje lieknumo garbinimas buvo sutiktas ironiškai, moterys kalbėjo, kad liesos moterys – nemoteriškos. Bet S.Nėries tai nestabdė, todėl kartais slapčia ji gerdavo atskiestą actą.

Dietų pasiūlymai spaudoje atsirado šiek tiek vėliau, o mados pokyčiai gana greitai pasiekdavo Lietuvą. Užsieniečiai sakydavo, kad Kauno ponios nedaug besiskiriančios nuo paryžiečių. Gyvenimas sostinėje – įvairios draugijos, susibūrimai, teatrai, kino teatrai, kavinės, šokiai – S.Nėriai padėjo tapti savarankiškesnei, modernesnei. Tai pastebėjęs kurso draugas Juozas Keliuotis nustebo: "Girdėjau, kad tu net fokstrotą šoki ir net rūkai. Girdėjau, kad tu pasidarei labai savarankiška, pasiliuosavai nuo draugų globos ir t.t. Matyt, labai išdykauti pradėjai."

Kaunas. 1928 m. kovas. / Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.

Poetė stengėsi būti madinga, nors tuomet nebuvo džiazo naktų ir maištavimas neprilygo aktorės Clodette's Colbert išdykavimui, tačiau stengėsi neatsilikti: poetė turėjo kremų, pudrų ir vandenėlių, kartais užsukdavo ir į grožio saloną, tuomet vadinamą kosmetikos kabinetu,  nešiojosi į knygą įsikišusi mažą veidrodėlį ir, žinoma, dažnokai į jį žvilgčiodavo. Madinga to meto panelė turėjo mokėti šokti, ir Salomėjai tai patiko. Ankstesniais metais tai būdavo fokstrotas, vėliau – tango, anglų valsas. Mokyklos vakaronėse, visiems keldama nuostabą, S.Nėris šokdavo ir su mokiniais. Pobūviuose ji būdavo laisva, linksma ir didžiausią įspūdį paliekanti moteris.

Naujos detalės

Išsikristalizavus socialinėms grupėms, atsirado naujų poreikių. Kauno miesto ponios turėjo skirtis nuo darbininkų žmonų. Ponia turėjo būti madinga. Modernumas buvo suvokiamas žengiant koja kojon su grožio standartais, kurie pasiekdavo Lietuvą iš Paryžiaus ir Holivudo. Manyta, kad moteris gražią išvaizdą gali susikurti pati.

Spaudoje teigta, kad negražių moterų nėra, kad kiekviena savo defektus turi paversti privalumais. Ir moterys stengėsi!.. Studijuodama Salomėja dažnai supintas kasas susukdavo ant ausų ar pakaušio vadinamomis gyvataitėmis arba riestainiais. Nešiojo raudoną studentišką kepuraitę, kartais ją pakeisdama berete. Rengėsi kukliai. Turėjo vilnonę ir aksominę sukneles. Pastarąją derino kartu su apytrumpiu švarkeliu. Poetės draugė P.Orintaitė, prisimindama studenčių garderobą, sarkastiškai sakė, kad studentės turėdavo pusantros suknelės – "vieną apynauję, o kitą šiaip taip besilaikančią".

S.Nėris apie 1930 m. / Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.

Panašiai būdavo ir su apavu – dažna studentė turėjo tik vienus gerus batus ir tai jau būdavo didelis turtas. Batai masiškai pradėti gaminti nuo 1920 m., nes tapo matomi ir išryškėjo prie trumpesnių suknelių. Vakaruose vyravo bateliai su T formos dirželiais, priekyje užsegami sagtimi.

Apavas jau suvokiamas kaip mados aksesuaras ir renkamas labai kruopščiai. Aukščiausias kulniukas buvo maždaug 5 cm ir tokie vyravo iki 1930 m., kol netapo žemesni pagal kubietiškąjį, arba sportinį, stilių. Tada jie labai išpopuliarėjo, tapo madingi, o iki tol, nors ir nešioti, neakcentuoti kaip mados detalė.

Salomėjai patikdavo avėti batelius su 4–5 cm aukščio pakulniu ir draugės sakydavo, kad tai batukai su "nepaprastai aukštomis kulnimis". Poetė mėgo ir sportinio tipo batelius – avėdavo tokius poilsiaudama, laisvalaikiu, dažnai – prie suknelės.

Holivudas ir aukštuomenė darė neįtikimą įtaką madai. Filmų žvaigždės įsiliejo į aukštuomenės gretas, pradėta garbinti mados simbolius. Moterys norėjo atrodyti būtent taip, kaip jų dievaitės iš ekrano, šukavosi, dažėsi, rengėsi kaip jų mėgstamiausios žvaigždės.

Poetės transformacijos

Po vienų vasaros atostogų Austrijoje S.Nėris grįžo pasikeitusi. Buvę mokiniai iškart pastebėjo, kad plaukai nukirpti vadinamuoju bubikopf stiliumi, apsirengusi tamsiai mėlyna šilkine suknele, ant pečių – didžiulė skara, ant piršto – žiedas su didele žalia akimi, o nuo pro šalį praėjusios mokytojos padvelkdavo švelnus kvepalų aromatas... Tokia mokytoja nustebino savo mokinius, kurie manė, kad poetė yra ir liks kukli.

Ekskursijoje po Vilniaus kraštą. 1939 m. / Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.

Nuolat būdama viešumoje jauna populiarėjanti poetė buvo visų stebima, tad mėgo būti gražiai apsirengusi, įdomi.

Tuomet S.Nėris mėgo rūkyti papirosus, tiesa, ji pati gėdydavosi mažame Lazdijų miestelyje, kuriame mokytojavo, eiti pirkti rūkalų. Rūkymas tuomet buvo svarbus madingos moters atributas, Lietuvoje išryškėjęs ypač nuo 1930 m.

Vakarui S.Nėris rinkdavosi ilgą suknelę, kuri vizualiai tartum didino jos ūgį ir kartu teikė iškilmingumo. Mėgo šalikus, šalikėlius, seges, gintarinius ar perlinius karolius, o norėdama išsiskirti ar atrodyti ypatingiau, prie vakarui skirtos suknutės įsisegdavo rožę.

Vartant S.Nėries nuotraukas akys dažnai kliūva už skarų, kurias ji dėvėdavo apsigobusi pečius – skirtingo rašto ar spalvos, didelėmis skaromis, pasirišusi "kaimiškai" ar visa susisupusi į didelę skarą.

Pirmame viešame moterų literatūros vakare S.Nėris vilkėjo tamsią suknelę, bet buvo apsigobusi didelę baltą skarą. Taip pasipuošusi jautėsi pakiliai, visus žavėjo, spinduliavo poetiškumu, atrodė efemeriškai lengva ir apsupta visuotinės meilės. Nuolat būdama viešumoje jauna populiarėjanti poetė buvo visų stebima, tad mėgo būti gražiai apsirengusi, įdomi.

1930–1932 m. Vakarų mados naujienos skelbė, kad kakta, kuri buvo slepiama po skrybėlaite, dabar atskleidžiama ir puošiama, ryškinama plokščiomis skrybėlaitėmis. Plaukai švelnesni, gražesnės šukuosenos. Daugelis skrybėlių ir kepuraičių nešiojamos pakreiptos į vieną šoną.

Trakai. 1939 m. / Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.

Stiliaus pajauta

Tų metų nuotraukose S.Nėrį galime pamatyti dėvint stilingas sukneles, kurios pabrėžė liemenį, ilgis – žemiau kelių, o rankovės vasarinių suknelių buvo būtent tokios, kokios vyravo tais metais Vakarų madų žurnaluose. S.Nėris, gyvendama Panevėžyje ir dirbdama Valstybinėje mergaičių gimnazijoje, į pamokas eidavo apsirengusi tamsiai mėlyna languota ar tamsiai raudona, vienspalve ruda suknele.

Laisvalaikiu šaltu oru dėvėjo megztinius, švarkelius, tamsius drabužius aukštu kaklu. Vasarą rinkosi šviesias ilgas lengvas, kartais pūstomis rankovėmis, kartais languotas sukneles, puošėsi karoliais, mūvėjo vasarines pirštinaites.

Už eilėraščių rinkinį "Diemedžiu žydėsiu" 1938 m. S.Nėris buvo apdovanota Valstybine literatūros premija. Per įteikimą buvo pasipuošusi ilga tamsia sunkaus šilko suknele, kurios tuomet buvo itin madingos ir, nors visos ponios puošdavosi skrybėlaitėmis, tą vakarą buvo vienplaukė.

Poetė savo garderobą papildydavo šį bei tą pasisiūdama ne tik sau, bet ir savo namų darbininkei. 1939 m. vasarą su mokytojų grupe keliavo po senąsias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes. Drauge keliavusieji pastebėjo, kad ji turi savo individualų skonį – dėvi kukliai. Kelionėje buvo apsirengusi sportiška pačios siūta suknele, stipriai per liemenį suveržta plačiu diržu. Turėjo pasiėmusi languotos gelumbės apsiaustą. P.Orintaitė pasakojo, kad jos sesuo poetei padovanojusi vilnonės languotos medžiagos, skirtos paltui, kurį turėjus pati pasisiūti. S.Nėris tą medžiagą gavo išmainiusi rudą guminį lietpaltį, pirktą Paryžiuje.

Rūpinosi įvaizdžiu

Kai S.Nėris dirbo Kauno III valstybinėje gimnazijoje mokytoja, plaukus šukavo lygiai, glotniai, elegantiškai susukdama kuodelį. Tuomet Vakaruose buvo išryškinamas moteriškumas ir ilgesni, iki pečių, plaukai. Kartais poetė plaukus slėpdavo po balta berete. Vakaruose kepuraitės virto aukštomis skrybėlaitėmis, jos būdavo dirbtinai aukštinamos.

Prie Nemuno. Kaunas. Apie 1933 m. / Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.

Poetė kepuraičių mados kruopščiai nesekė, tačiau ruošdamasi į Maskvą skrupulingai rinkosi. Michalina Meškauskienė pasakojo: "Įsiminė tas skrybėlaičių rinkimasis. Pamačiau, kokia Salomėja moteriška, išranki ir kaip ji nori gražiai apsirengti, net kiek pikantiškai išsipuošti. (...) Matavosi, dėjosi ant galvos kone visas ateljė esamas skrybėles ir skrybėlaites. Žiūrėjo į veidrodį iš arti, ėjo tolyn ir vis mane klausė: "Kaip šita, kuri geriau tinka?" Išsirinko puošnią, kasdienai nelabai tinkančią skrybėlaitę. Tada draugė patarė pirkti dvi: rimtesnę, kad tiktų prie kostiumo ar palto, ir lengvą – prie puošnios suknelės. Taip poetė ir padarė. Kelionei rinkosi šviesią skrybėlaitę, kuklią tamsios spalvos suknelę ir apsiaustą.

Aš apsivilkau švariais baltiniais ir apygere suknele. Taip nenusirengusi paskui išbuvau lygiai dvi savaites.

Per Antrąjį pasaulinį karą S.Nėris dienoraštyje užrašė: "Niekad nepamiršiu birželio 22-osios sekmadienio. Nutraukė miegą sprogimo smūgiai, sudrebinę mūsų namą. Pirmas pabudo Tėtukas. Atsargiai mane pažadino ir liepė apsirengti. Aš apsivilkau švariais baltiniais ir apygere suknele. Taip nenusirengusi paskui išbuvau lygiai dvi savaites."

Dienoraštyje niekur daugiau neminima, iš kur gaudavo vieną ar kitą drabužėlį sau ir sūneliui Sauliukui, ką vilkėdavo gyvendama Rusijoje – Penzoje, Ufoje, Maskvoje. Tik atskiros žmonių pasakojimo detalės ir nuotraukos gali nusakyti bendrą vaizdą. Amžininkai pamena, kad poetė drabužiais buvo šelpiama... Tačiau ji stengėsi atrodyti tvarkingai.

Poetė naudojo veido kremą, pudrą, ryškino lūpas. Ne ką daugiau kosmetikos priemonių turėjo amerikietės. Apie tą laikotarpį rašoma, kad kosmetikos buvo naudojama minimaliai. Jei pasklysdavo gandų apie lūpdažių atsargas su gerai žinomomis etiketėmis, nors pagamintų vietinių chemikų, ir tokie būdavo išperkami per valandą.

Dažnam kyla klausimų apie kasdienybę. Kaip poetė atrodė namuose? Ne vienas amžininkas pastebėjęs, kad dažnai savo artimiems draugams duris praverdavo vilkėdama paprastu chalatėliu ar su prijuoste, taigi specialiai nesidabindavo priimdama savus, artimus žmones. Pasakotojai pabrėždavo, kad poetė buvo labai moteriška, žavi, elegantiška, kukli, įsidėmėdavo ją apsisiautus skara arba dėvint languotą drabužį. Poetė gal ne visada turėjo iš ko įsigyti ką nors madingo, tačiau aprangos stilius, įvaizdžio kultūra jai tikrai buvo svarbūs.

Staigmena T. Venclovai

Vos prieš kelias dienas Klaipėdos knygų mugėje viešėjęs ir su klaipėdiečiais bendravęs poetas, eseistas bei vertėjas Tomas Venclova veikiausiai nė nenutuokė, kad nuo namo, kuriame jis ankstyvoje vaikystėje gyveno su tėvais, ketinama pašalinti atminimo lentą, skirtą jo tėvui A. Venclovai.

Prašymą tam pateikė klaipėdietis M. Denisenka. Jis savo siūlyme nurodė motyvus, kodėl tą memorialinę lentą reikėtų nuimti.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

"A. Venclova su Klaipėda yra susijęs tiek, kad 1934–1939 m. čia mokytojavo. Klaipėdoje gimė jo sūnus. A. Venclova tiesiogiai veikė prieš Lietuvos valstybę: 1940 m. liepos mėn. jis dalyvavo vadinamojo Liaudies seimo veikloje, tų pačių metų rugpjūčio mėnesį buvo delegacijoje, kuri dalyvavo SSRS Aukščiausiosios Tarybos sesijoje, inkorporavusioje Lietuvą į Sovietų Sąjungos sudėtį. Taip pat 1940 m. birželio 18 d. jis tapo Lietuvos SSR švietimo ministru. A. Venclova yra sovietų Lietuvos himno žodžių autorius", – nurodė motyvus M. Denisenka.

Užkliuvo du poetai

Dar M. Denisenka Klaipėdos miesto savivaldybės Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisijai siūlė nukabinti atminimo lentelę J. Janoniui, kuris su Klaipėda esą visiškai nesusijęs.

"Jis yra tipinis pavyzdys žmogaus, kurį išgarsino ir iškėlė tarybinis režimas, naudodamas apie jį daug netikrų faktų. Pabrėžtina, kad J. Janonis mirė labai jaunas – jam tebuvo 21 m. Norėdamas ar ne, jis simbolizuoja tarybinę santvarką ir jos propaguojamas vertybes", – savo prašyme savivaldybei tvirtino M. Denisenka.

Jei nuimtume tik atminimo lenteles, tai būtų galvos kišimas į smėlį, tuomet reikėtų keisti ir gatvių pavadinimus.

Klaipėdietis siūlė apsvarstyti ir S. Nėries bei J. Janonio gatvių pavadinimų keitimą.

Esą S. Nėries gatvei būtų tikslinga grąžinti prieškarinį Stoties gatvės pavadinimą, o J. Janonio gatvei suteikti kitą, kadangi buvęs Pievų gatvės vardas jau priklauso kitai gatvei.

"Tinkamai nėra įamžintas Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto nario, mažlietuvio, mecenato V. Šaulinsko atminimas, todėl atnaujinta J. Janonio gatvė galėtų būtų tinkama šiam asmeniui pagerbti", – siūlė klaipėdietis.

Be to, visuomenininkas atkreipė dėmesį į sovietinį ženklą ant Herkaus Manto g. 1 pastato. Ženklo struktūra esą primena SSRS simbolius, "todėl šio ženklo buvimas gali kelti nepagrįstas asociacijas su uostamiesčiu, naudojamas trečiųjų šalių propagandos tikslais".

Komisija siūlymus atmetė

Šiandien posėdžiavusi Klaipėdos miesto savivaldybės Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisija po diskusijų nepritarė šiems klaipėdiečio M. Denisenkos siūlymams.

Esą Klaipėdoje užsilikusių sovietinių simbolių šalinimas neturėtų būti skubotas.

Juolab, kaip pastebėjo šios komisijos pirmininkas, vicemeras Arvydas Cesiulis, J. Janonis mirė dar prieš Lietuvos valstybės atkūrimą, tad jai kažkuo pakenkti negalėjo.

Kitas komisijos narys, kalbininkas Albinas Drukteinis, irgi manė, kad skubėti nereikia, esą dėl ideologizuotų simbolių naikinimo viešosiose erdvėse turėtų susiformuoti bendros kultūrinės nuostatos.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

"Jei nuimtume tik atminimo lenteles, tai būtų galvos kišimas į smėlį, tuomet reikėtų keisti ir gatvių pavadinimus", – prasitarė dar vienas komisijos narys, Klaipėdos universiteto istorikas Vasilijus Safronovas.

Buvo siūloma, nuėmus atminimo lentelę A. Venclovai, pakabinti kitą, skirtą jo sūnui Tomui, kuris emigravo iš Sovietų Sąjungos ir ilgą laikė gyveno bei kūrė užsienyje, o į Lietuvą grįžo tik atkūrus nepriklausomybę.

Galiausiai po balsavimo Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisija nepritarė siūlymui šalinti sovietmečio ženklus uostamiestyje, nes esą tam dar ne laikas.