Improvizuotame salsos šokyje galioja tik viena taisyklė – atsipalaiduoti ir mėgautis. „Tu iš viso nieko nežinosi. Nežinai, kokia bus daina, nežinai, kas bus tavo partneris ir kaip jie ten keisis“, – nerimo neslėpė projekto dalyvė, televizijos laidų vedėja Jurgita Jurkutė.

Kad perprastų, ko iš jų tikimasi, keli lietuviai netgi apsilankė vietos salsos klube. Vis dėlto įtampa neslūgo, nes improvizacijos vakaro taisyklės skelbė, kad kiekvienam lietuviui teks šokti ne tik su savo įprastiniu partneriu, bet ir su dar trimis kubiečiais!

Kaip lietuvių pastangas įvertins komisija? Šįkart jos nariais taps ir balus nuo 1 iki 5 skirs modelis, kulinarė, aktorius ir dainininkė iš Prancūzijos.

J. Jurkutė buvo atvira – Kuba ir šis visą kūną ir mintis užvaldęs salsos nuotykis jai labai patinka. „Viskas, kas buvo iki to, ir kas bus po to, man kaip ir neegzistuoja. Yra tik ši akimirka“, – sakė ji.

Moteris įsitikinusi, kad tai, ką ji pajautė Kuboje, pažįstama ir artima daugeliui moterų, auginančių vaikus.

Vaikas užaugs ir su juo viskas bus gerai, todėl tu tikrai gali skirti laiko sau – kažkam, kas yra tavo.

„Tada, kai pagimdai vaikelį ir jam atiduodi visą save, kartais žiūri į veidrodį ir galvoji: „O kur aš?“ Tu, kaip moteris, ilgiesi savęs. Tos, kuri yra jausminga, seksuali, pati sau graži. Šiame projekte aš galėjau susigrąžinti tą savo dalį, ją išreikšti ir su ja pabūti. Ir taip tarsi gauti patvirtinimą, kad tai manyje yra, aš to nepraradau. Vaikas užaugs ir su juo viskas bus gerai, todėl tu tikrai gali skirti laiko sau – kažkam, kas yra tavo. Tai nebūtinai turi būti šokis – kitai moteriai tai, galbūt, bus kiti dalykai. Bet man šokis leido patikėti, kad aš šių dalykų nepraradau, kad juos turiu ir jie yra mano“, – su laimės ašaromis akyse prieš šokį kalbėjo J. Jurkutė.

TV3 nuotr. 

O ašaroms pradingus, ji ir vėl paniro į šokį. Šįkart – į ypatingai išlaisvinantį, be iš anksto surepetuotos choreografijos, be iš anksto žinomos muzikos ir net be nuosavo partnerio. „Sakiau, kad eisiu taip, kaip į diskoteką. O kaip ten bus, taip bus. Juk, kai eini į diskoteką, niekuomet nežinai, kaip ten bus. Net nežinai, ką sutiksi“, – šypsojosi Jurgita.

Ši mergina – gražiausia, ką turi Lietuva.

Visa tai atsispindėjo ir improvizuotame Jurgitos šokyje, kuriuo jos partneris Adrianas buvo sužavėtas: „Ši mergina – gražiausia, ką turi Lietuva. Žiūrėkite, kokį kūną ji turi, koks dailus jos veidas… Ji – tobula!“

Panašios nuomonės buvo ir komisijos nariai, o vienas iš jų su Jurgita netgi ėmė šokti pats! „Kas kartą matydama, kaip užsieniečiai mokosi ir šoka kubietišką salsą, jaučiu pasididžiavimą. Ši mergina šoka puikiai. Jos laikysena, figūra, judesiai… Nesustok šokti salsos, nes tau tai labai tinka“, – po Jurgitos pasirodymo sakė ir kita komisijos narė.

TV3 nuotr. 

O kiek balų pelnys J. Jurkutė ir kitos poros, pamatysite jau šį sekmadienį.

„Salsamanai“ – sekmadieniais, 19.30 val. per TV3, o neįtikėtinos kelionės laidoje „Salsamanai. Kuba“ – naujos kartos televizijoje Go3.

– Kas iš tiesų yra ta Kuba? Indėnų rojus, atrastas Kristupo Kolumbo? Sala, užkariauta ispanų, tikėjusių, kad slapčiausiuose jos kloduose slepiasi aukso grynuoliai? Kai kolonistai suprato, kad šios salos auksas – derlinga Kubos žemė, privežė vergų iš Vakarų Afrikos, turėjusių sunkiai dirbti cukranendrių plantacijose. Vėliau istorija mini išsivaduojamuosius judėjimus, amerikoniškąjį Kubos valdymo periodą, Fidelio Castro partizaninio judėjimo pergalę, Kubos „kapitalizmo“ griūtį, pirmuosius pabėgėlius ir JAV embargą prieš Kubą, komunistinę draugystę su Maskva… Trumpa istorijos pamokėlė žiūrovui, kuris netrukus vers šių dienų Kubos istorijos puslapį.

– Gerai pastebėjote, nes šįkart mūsų projekto tikslas – ne tik šokiai, bet ir skaudi šios šalies istorija, kuri šiandien, po pandeminių metų, įgavo dar beviltiškesnį vaizdą. Sala, prieš koronaviruso pandemiją gyvenusi daugiausia iš turizmo, šiandien skursta, nes turistų joje drastiškai sumažėjo.

Į Kubą vykome lapkritį, bet vos užteko laiko viską sumontuoti, vos spėjome pasirengti „Salsamanų“ startui kovą, nes parsivežėme beprotiškai daug filmuotos medžiagos, jau nekalbu apie įspūdžius.

Projekte dalyvavo aštuoni garsūs Lietuvos pramogų pasaulio žmonės – keturi vyrai ir keturios moterys. Tai televizijos laidų vedėja Jurgita Jurkutė, charizmatiškoji dainininkė Monika Liu, jaunosios kartos aktorės Ugnė Zavistauskaitė ir Venesueloje užaugusi Gailė Butvilaitė. Į Kubą vyko ir dainininkas Norbertas Liatkovskis, aktoriai Edgaras Bechteris ir Tadas Gryn, taip pat krepšininkas Simas Buterlevičius.

A. Lydnugario, L. Griciaus, M. Stasiulio asmeninio archyvo nuotr.

– Jūsų išvardyti dalyviai vos ne kasdien turėjo paruošti po naują pasirodymą, nors įprastuose šokių projektuose repeticijų ir konkursinių šou tempai gerokai lėtesni. Ar šokėjai nepervargo?

– Iš tiesų visi dalyviai buvo tokie motyvuoti, tokie darbštūs, kad kartais man, šio projekto vedėjui, – mažai šokusiam, daugiau keliavusiam po šalį ir drauge su kolege Akvile Kavaliauskaite rengusiam reportažus – būdavo skaudu į juos žiūrėti.

Vos atskridę apsistojome Havanoje. Didžiulė, apie 30 žmonių, kompanija (turiu omenyje, dalyvius, vedėjus, operatorius, redaktores, prodiuserius) – visi gyvenome vienoje viloje. Sudėtingiausia, kiek žinau, buvo sutarti dėl mūsų maisto ir paprasčiausio geriamojo vandens buteliukuose. Tokio gauti buvo didelė problema.

Nė vienam iš lietuvių nebuvo lengva, bet užtai beprotiškai įdomu. Projekto pabaigoje visi sakė, kad geresnio nuotykio nebuvo patyrę per visą savo gyvenimą.

– Ar jūs pats, prieš vykdamas į Kubą, nors truputį įsivaizdavote, koks stiprus šalies ekonomikos nuosmukis ir kaip sunkiai šiandien ten gyvena paprasti, bet dažnai turintys aukštąjį išsilavinimą salos žmonės?

– Kažką buvau girdėjęs, nujaučiau, kad komunizme negali būti stebuklų, tačiau tik nuvykęs į Kubą jų situaciją suvokiau nepaprastai aiškiai. Galbūt jaunesni žmonės, prieš vykdami į Kubą, jos skurdžią padėtį šiek tiek romantizavo, tačiau pagyvenę ten savaitę suprato, kad šiandien salos padėtis – labai dramatiška. Kai kuriuose šalies regionuose badas, daug kur – pusbadis. Pramonės čia nėra jokios. Įsivaizduokite, šalyje, kurioje puikiai dera cukranendrės, cukraus fabrikai stovi, nes staklės sugedusios, nėra iš kur gauti detalių. Profesoriai dirba taksistais, vežioja pavienius turistus. Šokėjai, šokantys Havanos nacionaliniame teatre, per mėnesį uždirba 30 dolerių. Už vieną pasirodymą, kai mūsiškiai Lietuvoje gauna nuo 1 tūkst. iki kelių tūkstančių eurų, kubietis šokėjas uždirba 4–6 dolerius.

Turistų saloje šiek tiek yra, todėl visi vietiniai, kurie kažką moka, gaudo kiekvieną iš jų ir siūlo savo paslaugas: papasakoti apie vietines įžymybes, pavėžinti senoviniu amerikietišku automobiliu, parodyti, kaip sukami kubietiški cigarai ir pan.

Ne vienas šokėjas mums atviravo, kad būtų seniai pabėgęs iš Kubos, tarkim, gastrolių metu, bet juos čia laiko šeimos, kuriomis turi rūpintis. Negana to, jie labai myli savo šalį. Ne sistemą, bet šalį.

Ten visi nuo ryto iki vakaro šoka salsą. Kartais tas šokis man atrodydavo tarsi kažkoks jų išgyvenimo dalykas, savotiška terapija, prigimtinis reikalas, duotas ne partijos, bet galbūt paties Dievo, kad žmonėms būtų lengviau viską ištverti.

Iš pradžų dar galvojome, kad visa tai tik mūsų įsivaizdavimas ir galbūt tik mums jų situacija atrodo apgailėtina, o vietiniai žmonės – laimingi. Pasirodo, ne. Pagyvenę beveik mėnesį, pabendravę su jų šeimomis, labai aiškiai pamatėme ir tamsiąją šios puikios šalies pusę. Tada ir kilo mintis parodyti lietuviams ne tik šokį. Kaip gerai pasakė šios laidos prodiuseris Laurynas Šeškus, turime parodyti, kokiame absurde ir kokioje kraugeriškoje visuomenėje yra priversti gyventi šie labai faini žmonės.

A. Lydnugario, L. Griciaus, M. Stasiulio asmeninio archyvo nuotr.

– Ar jie vis dar idealizuoja Kubos laisvės gynėją, po mirties kone šventuoju laikytą Ernesto Che Guevarą – Draugą Če?

– Ant laiko sparčiai naikinamų kolonijinių salos pastatų jau beveik išblukę, nusilupę tiek F. Castro, tiek ir E. Ch. Guevaros portretai, plakatai. Visokie juokingai skambantys šūkiai, kad švęsime kolūkių įkūrimo kažkelintąsias metines, jau ne tik mums skamba komiškai. Labiau išsilavinę žmonės (Kuboje jų nemažai) į tą istorijos puslapį žiūri kaip į juoką pro ašaras.

Su mumis projekte dirbo vienas argentinietis, padėjęs šokėjams susikalbėti su vietiniais ispaniškai. Tai jis, vos nusileidęs Havanoje, išsyk nusipirko E. Ch. Guevaros kareivišką beretę be snapelio su raudona žvaigžde. Po kelių dienų, kai pamatė, prie ko vietinius privedė komunizmas, susikišo tą kepurę giliai į lagaminą. Romantikos nebeliko. Žmogus suprato, kad beveik kas antro kubiečo šeimoje, giminėje rastume tais laikais nužudytų, ištremtų, kalėjusių kalėjimuose artimųjų, kaip ir pabėgusių, emigravusių į Ameriką.

Todėl dar kartą sakau, kad labai svarbi „Salsamanų“ projekto dalis yra šviečiamoji. Jei nutylėtume ir savo laidose neparodytume, kaip šiandien Kuboje gyvena žmonės, turbūt ir patys taptume tos niekingos sistemos sąjungininkais. Paradoksalu: nors filmavome cukraus šalį, mūsų reportažuose apie ją cukraus beveik nėra.

– Minėjote, kad bendraudami su vietiniais „Salsamanų“ dalyviais lietuviai priverkė pilnus kibirus ašarų.

– Tikrai, vietoj cukraus šįkart bus daugiau druskos. Betgi nesikoncentruokime dabar į ją. Kai jūs pamatysite, ką išdarinėja tie Kubos šokėjai, kurie laimėjo atranką ir buvo pakviesti dalyvauti projekte – uffff... Tai aukščiausio lygio profesionalai, šokantys nacionaliniuose teatruose, trupėse, rodomi per nacionalinę televiziją. Kaip jie išjudino, išlankstė mūsų lietuvaičius – tiesiog kosmosas!

A. Lydnugario, L. Griciaus, M. Stasiulio asmeninio archyvo nuotr.

– Ar mūsų projekto dalyviai, prieš vykdami į Kubą šokti salsos, padarė apšilimą Lietuvoje?

– Be abejo. Keletą savaičių jie lankė salsos kursus Lietuvoje, tik niekas nenumanė, kad tai, ko išmoko namuose, Kuboje turės dauginti iš dešimties! Tarsi eilinis žmogus, atėjęs truputį pamėtyti į krepšį, netyčia atsidurtų NBA lygoje! Buvo, oi buvo ten jiems reikalų. Laimė, kad mūsų lietuviai labai atkaklūs: kai užsikabliavo, nė vienas nedirbo puse kojos, visi arte arė 100 proc.!

– Vyrai gavo profesionales kubietes salsos šokėjas, moteris vedė vyrai profesionalai. Jūsų nuomone, kuriems iš lietuvių buvo lengviau?

– Mano galva, labiau pasisekė moterims. Gal jos tiesiog geriau buvo atlikusios namų darbus Lietuvoje? Gailės, nuo dvejų metukų augusios Venesueloje, kur irgi šokama šiek tiek kitokia salsa, situacija buvo išskirtinė. Kaip ir J. Jurkutės, kuri ilgus metus lankė pramoginius šokius, o pernykščius „Tangomanus“ žiūrėjo išsprogusiomis akimis ir kai ją pakvietė į projektą – nedvejojo nė akimirkos. Monika Liu – visi žinome, kad tai puikiai scenoje judanti moteris, labai talentinga, kaip ir aktorė U. Zavistauskaitė.

Vyrams, manau, buvo sunkiau, bet ne taip sunku, kaip pernai tangomanams, kurie, žokdami tango, turėjo vesti savo partneres. Salsa, kiek aš supratau ten būdamas, kur kas liberalesnis šokis. Todėl, sakykime, nė vienam iš lietuvių nebuvo lengva, bet užtai beprotiškai įdomu. Projekto pabaigoje visi sakė, kad geresnio nuotykio nebuvo patyrę per visą savo gyvenimą.

– Nepavydėjote, kad jūs – tik vedėjas, o ne dalyvis, kurį raityti klubus ir kojas mokytų siauru sijonėliu figūringą kūną apsitempusi vietinė Kubos šokėja?

– Žinokite, ne. Aš bijau šokio, nors kažkada ir man reikėtų pabandyti. Kuboje puikiai jaučiausi ir būdamas vedėju. Kol poros šoko, mes su Akvile keliavome po salą, bendravome su vietiniais, filmavome, rengėme reportažus.

Dalyvavome ir labai keistame rituale, kur tiesiog prie mūsų akių, bute, dviem paukščiams buvo nurautos galvos. Esu matęs kaime, kaip tai daroma, bet čia tas veiksmas vyko užkišus paukščio galvą už kojos nykščio… Tas ritualas turėjo apsaugoti namus nuo piktųjų dvasių. Mūsų vedlė sakė, kad jei bėda didesnė ar kokia liga – su paukšteliu neišsisuksi, gali tekti paaukoti karvę ar arklį. O Afrikoje, norint apsisaugoti nuo didelės nelaimės, aukodavo net dramblį! Afriką paminėjau tyčia. Nors saloje dabar daugiausia katalikų, tačiau tame jų tikėjime dar nemažai likę afrikietiškų burtų, prietarų.

A. Lydnugario, L. Griciaus, M. Stasiulio asmeninio archyvo nuotr.

– Taigi jūs su Akvile matėte ne tik Kubos sostinę, vietinių švelniai vadinamą Senąja Karibų dama, bet ir Vinjalesą, Varaderą?

– Su savo šauniuoju vairuotoju Chorchito, kuris vairavo amerikietišką 1954-ųjų plimutą, keliavome po salą. Tas automobilis buvo taip riebiai prišpakliuotas, kad nebesimatė sveikos vietos. Po tų kelionių mums paskausdavo visus šonus, nes 100 km važiuodavome apie tris valandas.

Labai patiko Vinjaleso nacionalinio parko regionas, įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Miestelis įkurtas plečiant tabako auginimo pramonę. Dauguma žmonių čia verčiasi senovine žemdirbyste: augina kavą, javus, tabaką. Viena populiariausių šio regiono pramogų – jodinėjimas arkliukais, taip pat – ekskursija į tabako plantaciją.

Dar lėkėme į Varaderą – vadinamąjį turistų rezervatą arba, mūsų žodžiais kalbant, Kubos Palangą, bet kažkodėl basankė buvo tuščia. Tikėjomės tūsų, bet jų nesulaukėme ir vakare. Priežastis – nėra turistų. Tačiau vis tiek su Akvile prisitūsinome, daug visko prifilmavome, todėl sakau ir sakysiu, kad „Salsamanai“, kaip ir pernai „Tangomanai“, – nuostabiausia, kas man per gyvenimą galėjo nutikti. Juk ir barbių spalvos amerikietiškais ševroletais, kabrioletais vėžinomės, ir domino su vietiniais lošėme. Tačiau Kuboje labiausiai sužavėjo žmonės! Tiesiog fantastika, kad sistema jų nesulaužė, nepalaužė ir kad šiandien jie randa optimizmo ir jėgų čia gyventi.

– Kaip tie žmonės žiūrėdavo į jus – europiečius? Gal kaip į pinigų maišus?

– Jeigu jie ir eidavo prie mūsų, tai vis tiek kažką siūlydavo – pašokti, padainuoti ir pan. Kiti siūlė pirkti iš fabriko išneštus cigarus – žodžiu, eidavo pas mus su mainais, bet ne elgetaudami ar ko nors prašydami. Vilniuje, juokėmės, prie Aušros vartų, prašančių kur kas daugiau nei Havanoje. Matėsi tų žmonių orumas. Todėl nebuvo gaila visko palikti…

A. Lydnugario, L. Griciaus, M. Stasiulio asmeninio archyvo nuotr.

– Turite omenyje, kad šokėjams palikote viską, ką buvote atsivežę, – vaistus, drabužius, muzikos kolonėles?

– Taip. Grįžome beveik tuščiais lagaminais. Kadangi kolegos į Kubą buvo nuvykę anksčiau, jie jau žinojo, kad viską – antibiotikus, lašelines ir kt. – reikia vežtis patiems. Kai šokėjai pamatė tą krūvą vaistų, kuriuos atsivežėme, buvo apšalę. Sakė, kad nė viena Havanos ligoninė tiek daug neturi. Tada lietuviai ir vėl prapliupo ašaromis, paskui verkė kubiečiai, paskui ir vėl lietuviai, o man kartais jau nelaikė nervai.

Beje, sveikatos problemų – didesnių ar mažesnių – turėjome beveik visi. Nes maistas, ledukai, neaišku iš kokio vandens – šaldiklių, šaldytuvų čia beveik nėra. Pirmasis iš mūsų apsinuodijo Norbertas, pabaigoje neatlaikiau ir aš. Kad geriau įsivaizduotumėte, nupiešiu vaizdelį iš mėsos turgaus. Katinas eina prekystaliu ir atsisėda ant mėsytės, kurią galbūt vakare valgysime mes.

Valstybinės parduotuvės tuščios, maistas dalijamas kas mėnesį pagal talonus. Tarkim, pagal taloną šeimai priklausytų penki kiaušiniai, bet iš kur jų paimti, jei parduotuvėje nėra?

Kuboje labiausiai sužavėjo žmonės. Tiesiog fantastika, kad sistema jų nesulaužė, nepalaužė ir šiandien jie randa optimizmo ir jėgų čia gyventi.

Visai kitoks vaizdas vadinamosiose dolerinėse, kurios turi kokius penkis produktus, išdėliotus per visas parduotuvių lentynas. Tik čia jau kita bėda – niekas iš vietinių neturi dolerių!

– Europa šiandien gyvena naujienomis iš karo lauko Ukrainoje, įvykiais Izraelyje. Ar jūsų sutikti kubiečiai ką nors žinojo apie tai, kas šiandien vyksta pasaulyje?

– Jų pasaulis yra kitoks. Šiandienos aktualijos jiems irgi yra kitokios. Kažkoks vietinis, pamatęs mus gatvėje, paklausė, iš kur mes. Išgirdęs „Lithuania“ išdidžiai sušuko: „Russia, Putin“, norėdamas įtikti, pademonstruoti puikias savo geografijos žinias, bet buvo labai sugėdintas mūsų smerkiančių žvilgsnių. Kubietė gidė, ėjusi drauge, vargšelį paprotijo, kad mums šitų žodžių geriau nesakyti.

Į kalbas apie politiką retas kuris leidžiasi. Tiesiog pripažįsta, kur ir kaip gyvena. Sako, yra su tuo susitaikę.

A. Lydnugario, L. Griciaus, M. Stasiulio asmeninio archyvo nuotr.

– Iš Lietuvos jus išlydėjo niūrus, darganotas lapkričio oras, gal net su pirmosiomis šalnomis, o koks pasitiko Kuboje?

– Kuboje mus pasitiko 30 °C karštis, kuris naktimis nukrisdavo iki 20 °C. Repeticijos vyko gryname ore – visada ir visur, už kiekvieno kampo. Eini kur nors, būdavo, norėdamas ramiai paskambinti į namus, tik žiū – T. Gryn su partnere salsos judesiukus kad raito… Už kito kampo – Simas repetuoja. Kolonėlė padėta, muzika groja.

– Kas atidžiai stebėjo laidos anonsus, tikrai matė, kokią lauktuvę sau ant krūtinės pasidarė žaviosios Monikos Liu partneris…

– Kalbate apie tatuiruotę? O, taip. Įsimylėjo vaikinas ir Moniką, ir lietuvius, ir pačią Lietuvą. Įdomu, kad kai pirmą dieną jie susitiko, abu netyčia buvo apsirengę mėlynai. Paskui ta mėlyna tapo išskirtine jų poros spalva. Galiausiai vieną dieną Monikos Liu partneris atėjo pas mus visas susijaudinęs ir praskleidęs marškinėlius parodė užrašą ant krūtinės: „Myliu tave mėlynai.“ Įsivaizduojate, bičas pasidarė lietuvišką tatuiruotę! Ir vėl mūsų merginos puolė raudoti… Nežinau, iš džiaugsmo ar iš liūdesio.

– Gal galėtumėte trumpai priminti „Salsamanų“ taisykles?

– Taisyklės lieka tos pačios, kokios buvo „Tangomanų“ projekte. Aštuoni lietuviai susipažįsta su aštuoniais kubiečių šokėjais. Prasideda treniruotės ir laidų filmavimai. Pirmosiose iš jų dar niekas neiškrinta, vėliau ima kristi po vieną porą kiekvienoje laidoje. Galiausiai pusfinalyje lieka keturios dalyvių poros, kurios šoka finalinį šokį pagrindinėje Havanos aikštėje. Fantastiškas reginys!

– Ar jau žinote nugalėtojų porą?

– Būdami Kuboje mes specialiai neišsiaiškinome, kas laimėjo „Salsamanus“, – palikome tai Lietuvos žiūrovams. Jau pernai supratome, kad tai – vienintelis būdas išlaikyti paslaptį. Todėl jau nuo kovo 3 d. kviečiame žiūrovus žiūrėti „Salsamanus“, sirgti už jiems patikusią porą, o finalo metu (tikimės jo gegužę), būtinai balsuoti. Tikiu, kad šio projekto populiarumas bus didžiulis, nes žmonės visą žiemą manęs klausinėja, kada gi pagaliau bus tie „Salsamanai“?

Projektas atskleidė kitą Norberto pusę

Nors Norbertas nesenai atšventė savo 23-iąjį gimtadienį, žiūrovams jis jau yra pažįstamas iš daugybės skirtingų projektų – nuo „X faktoriaus“ iki karantino metu visą Lietuvą sužavėjusio „Didžiojo šou burbulo“.

Tačiau būtent unikalus šokių ir pažinimo projektas „Salsamanai“, suteikęs galimybę apsilankyti tolimojoje Kuboje ir perprasti salsą, Norbertui tapo pačiu tikriausiu šviežio oro gūsiu.

Kad privalo keliauti į Kubą, Norbertas teigė  supratęs iškart po to, kai sulaukė pasiūlymo tapti projekto dalyviu. Vis dėlto užtikrintam „taip“ jį pastūmėjo ir bičiuliai.

„Kai iš šono sulauki papildomo paskatinimo, yra dar maloniau. O kai sužinojau, kokiomis datomis ten būsime, ir kad tuo metu kaip tik bus mano gimtadienis, supratau, kad čia ženklas. Arba kitaip – likimas“, – pasakojo jis.

Tiesa, jis neslėpė – įsivažiuoti buvo labai sunku. Juk tuo metu, kai kiti dalyviai jau buvo apsilankę bent 5-6 salsos repeticijose Lietuvoje, Norbertas įžengė tik į pirmąją.

„Bandžiau save raminti, kad tai – tik pirmoji mano treniruotė. Bet, kai pamačiau, kaip šoka ir viską žino kiti, man po pirmos treniruotės buvo tikrai ne kažką… Tuo metu galvojau, kad Kuboje kažkur kamputyje galėsiu pasimėgauti paplūdimiais, kubietišku romu ar cigaru, bet tik ne šokiu“, – prisiminęs pradžią pasakojo jis.

Ieškoti logikos Kuboje – neverta

Vis dėlto jau po kelių treniruočių Norbertas greitai prisivijo kitus, o kai lėktuvas pagaliau nusileido Kuboje, jis tik dar kartą įsitikino, kad tinkamu metu atsidūrė pačioje tinkamiausioje vietoje.

„Tai prisiminus, iškart aplanko daugybė sentimentų. Tačiau šis jausmas – sunkiai apibūdinamas. Visų pirma dėl to, kad vos nusileidę oro uoste, iškart gyvai pamatėme tuos dalykus, apie kuriuos anksčiau mums buvo pasakoję tik prodiuseriai. Jie sakė, kad Kuboje niekuomet nereikėtų ieškoti logikos, nes ji primena didžiausią Salvadoro Dali paveikslą“, – pasakojo Norbertas.

Anot dainininko, tiek jo, tiek ir kitų lietuvių niekaip neapleido įspūdis, kad Kubą jie pasiekė ne lėktuvu, bet pačia tikriausia laiko mašina.

„Iškart pamatėme senus „Cadillac“ automobilius, ryškiausias spalvas – kitokias nei Europoje. Tai atrodė visai kitoks pasaulis nei kad esame įpratę. Akiai tai buvo labai šviežias dalykas. O ir pirmieji žingsniai Kuboje atskleidė, kad čia niekuomet nebus skubama – viskas bus sulėtėję“, – pasakojo Norbertas.

Ypač didelį įspūdį dainininkui paliko ir Kubos vaikai bei mums, europiečiams, šiandien jau labai tolima jų vaikystė. „Nepamenu, kada paskutinį kartą esu matęs ką nors panašaus. O ir tai, tikriausiai, nebent kokiame filme. Kuboje per pertraukas iš mokyklos išbėgę uniformuoti mokiniai tiesiog gatvėje žaisdavo akmenukais – nebūdavo jokių telefonų. Tai privertė pasijausti kaip filme – tarsi vaikščiotum po filmavimo aikštelę, kurioje žmonės dirba, o ne iš tiesų taip gyvena“, – prisiminimais dalijosi jis.

L. Griciaus nuotr. 

Ir nors iš pradžių šioje neįtikėtinoje šalyje norėjosi įamžinti kiekvieną akimirką, Norbertas neslėpė – jau po kelių dienų telefonus visi pamiršo.

„Tačiau būtent tai leido atsiskleisti mano asmenybei – gyvenimą pradėjau tiesiog gyventi. Mačiau, kaip kubiečiai džiaugiasi smulkmenomis, kaip jie reaguoja į daiktus, kurie mums atrodo įprasti. Įsijauti į jų gyvenimą, susipažįsti su jų šeimomis, namais, veikla, sužinai, kur jie sportuoja, kur šoka. Manau, kad visa tai privertė atitrūkti nuo to paviršutiniško socialinio pasaulio ir patekti į tą tikrąjį, kuris yra ne tik toks spalvingas ir gražus – pastatai, muzika ir paplūdimiai su skaidria jūra – bet ir su ta visa spalvų ironija. Nes pasaulis, kuriame jie turi gyventi, kartu yra ir labai graudus“, – pasakojo dainininkas.

Kubą paliko su ašaromis

Kubos gyventojai iš tiesų yra užburiantys, o, anot Norberto, daug ko iš jų turėtume pasimokyti ir mes, lietuviai: nuo požiūrio į gyvenimą, iki požiūrio į dėkingumą, vienas kitą ar net šventes.

„Visi iš Kubos išskridome su ašaromis. Tai, kas ten vyko, mums buvo labai įdomu – galbūt todėl ir telefonai taip greitai pasidarė visai nebereikalingi, užmiršti. Po kiekvieno vakaro sėdėdavau ir galvodavau, kas čia šiandien įvyko, ir kaip aš bei visi mano bičiuliai tai padarėme? Tu imi stebėtis viskuo – tuo, kokie visi buvo atsipalaidavę, kaip į jus, šokančius, reagavo publika. Tas kubiečių atsipūtimas tave pagauna. Žinoma, mums, lietuviams, ir ne visuomet gerai mūsų nuotaikai, galbūt įtaką daro ir oras. O ten, nors žmonės ir gyvena visai kitokiame politiniame kontekste, jiems viskas atrodo taip lengva…“ – pasakojo jis.

Dar vienas kubiečių išskirtinumas – gebėjimas džiaugtis gyvenimu. O kartu – įprotis švęsti kiekvieną jo akimirką.

„Vos atvykę galvojome, jog su kubiečiais turėsime daugybę vakarėlių, nes jie puikiausiai moka juos užvesti. Tą matydami, mes, lietuviai, tiesiog turėjome pasitraukti į kamputį! Jau pirmą mūsų susipažinimo vakarą, kubiečiai mums, svečiams, parodė labai mandagų gestą – ėmė mus šokdinti, kartu dainuoti“, – prisiminimais dalijosi dainininkas.

O svarbiausia, kad tam, jog susikalbėtų ir vieni kitus pajaustų, lietuviams ir kubiečiams – nors iš pažiūros negalėtų atrodyti skirtingesni – kartais nė neprireikdavo žodžių. Norbertas ir jo partnerė, kuri nemokėjo nė žodžio angliškai, o lietuvis – ispaniškai, tapo geriausiu pavyzdžiu. Šiandien tai prisiminęs, dainininkas šypsojosi – kad tai įvyktų, tikriausiai susidėjo viskas: saulė, su niekuo kitu nesulyginamas Kuboje tvyrantis jausmas, atsipalaidavimas ir kiekvienoje gatvėje girdimas salsos skambesys.

„Anksčiau esu dalyvavęs kitame šokių projekte, kuriame taip pat kas savaitę turėjome paruošti po šokį. Ir nors ten su partnere galėjome susišnekėti net keliomis kalbomis, mums vis tiek nepavykdavo. Jokiu būdu jos nekaltinu – ir man pačiam niekaip nepavykdavo įsisavinti to, ko ji mane mokino. Kad ir kiek berepetuotume, man niekas neįlįsdavo į galvą, ir todėl, lyginant su konkurentais, mums nesisekdavo. Šiuo atveju, mano partnerė nešnekėjo jokia kita kalba, tik ispanų. Bendros kalbos, kuria galėtume susišnekėti, neturėjome. O ir vertėjas mums galėdavo pagelbėti tik tuomet, kai būdavo interneto ryšys. Kai jo nebūdavo – o taip nutikdavo dažnai – mes susišnekėdavome tik gestais. Tačiau, nepaisant to, ji sugebėjo man paaiškinti kiekvieną žingsnį“, – sakė jis.

Lemtinga gimtadienio kalba

Kiekvienas prisiminimo vertas nuotykis susideda ne tik iš gražių akimirkų, bet ir tokių, kurios priverčia širdį plakti greičiau, ar net galvoti, jog tai geruoju nesibaigs. Būtent taip jau pirmosiomis dienomis Kuboje nutiko ir Norbertui, kuris… atsidūrė ligoninėje.

„Po pirmojo pasirodymo Kuboje man kažkas prasidėjo. Maniau, kad tai – panikos priepuolis, kuris greitai praeis. Tačiau staiga pradėjau nežmoniškai karščiuoti, mane ėmė pykinti, o ir kračiausi taip, kad atrodė, jog sugrius visa vila. Vakarėlis greitai baigėsi – visi pradėjo jaudintis, kas man nutiko? Aš buvau pirmasis, kuriam toks dalykas pasireiškė, tačiau, kas laukia kitų? Išsigandome, kas bus, jei kiekvienas taip atitrūks. Galiausiai man teko praleisti nemažai repeticijų, o pasiruošti artėjančiam pasirodymui turėjome vos valandą… Buvo tikras kosmosas – juk prieš tai visas dienas pragulėjau! O vieną dieną su visais tikriausiai jau net buvau atsisveikinęs – jausmas buvo toks, kad aš tikrai neištversiu“, – savo išgyvenimus taip ryškiai, tarsi jie būtų nutikę vos vakar, pasakojo Norbertas.

L. Griciaus nuotr.

Panašūs simptomai vėliau pasikartojo ir kitiems projekto dalyviams iš Lietuvos. Tačiau įdomiausia, kad nustatyti to, kas visiems nutiko, vietos gydytojams taip ir nepavyko. „Daktarai sakė, kad nebuvo jokios bakterijos. Todėl man kartais atrodo, jog tokiu būdu į mus įlindo salsos dvasia (šypsosi). O mane, matyt, ji palietė ryškiausiai. Tai paaiškintų, kodėl projekte jaučiausi atradęs aukščiausią savo asmenybės piką“, –  su šypsena veide kalbėjo dainininkas.

Salsa iš tiesų palietė kiekvieną projekto dalyvį – būtent todėl, anot Norberto, niekas nesistebėjo, jog visi namo grįžo su ašaroms akyse.

„Kai paskutinėmis dienomis pagaudavau save galvojantį, kaip viskas gražu, tikra, ir kaip tu tiesiog gyveni akimirkoje, būdavo labai jautru. Tikrai supratau, ką reiškia, kai žmonės sako, jog gyvenime svarbiausia mėgautis šia akimirka. Tą pajutau tik Kuboje ir tai labai prisidėjo prie mano asmenybės“, – įsitikinęs jis.

Lemtinga tapo ir Norberto gimtadienio, kurį jis paskutinę projekto dieną paminėjo Kuboje, kalba.

„Visai lietuvių komandai palinkėjau iš kubiečių pasisavinti bent jau dalelę tų savybių – tikrumo ir gebėjimo mėgautis kiekviena gyvenimo akimirka – ir visa tai atsivežti į Lietuvą, kad pradėtume skleisti ir čia. Manau, kad salsa manyje liko – ta kibirkštėlė šviečiasi, tačiau dabar ją reikia dar labiau įžiebti. Tikiu, kad kai per TV3 prasidės projektas, visa tai atsinaujins. Tai prisiminti yra labai jautru – net truputį graudina“, – sako jis.

„Salsamanai“ – nuo kovo 3 d., sekmadieniais, 19.30 val. per TV3.

Įtraukė ir publiką

Iš tiesų dažnai pasitaiko koncertų panašiais pavadinimais, tačiau tas svaigulys neretai būna lietuviškai ar bent kitaip šiaurietiškai santūrus. Tačiau šį kartą jis buvo autentiškas – scenoje šėlo grupė "Son Del Nene" iš pačios Kubos, savo biografijoje turinti prestižinį "Latin Grammy" apdovanojimą.

"Jei sakote, kad nemokate šokti – meluojate. Taip tiesiog nebūna!" – kviesdami į koncertą sakė "Son Del Nene" nariai. Dažnas lietuvis, koncertų metu veikiau mėgstantis sėdėti kėdėje, nei temperamentingai judinti klubus, tikriausiai suskubtų paoponuoti, kad tikrai būna. "Svaiginanti Kuba", matyt, gerai įsvaigino kauniečius, nes netrukus jų drovumas išgaravo.

Grupės vokalistui El Nene tereikėjo keleto paraginimų ir publika, neatsispyrusi Kubos svaiguliui, atsistojo iš kėdžių ir įsijautusi raitė klubus ir kitas kūno dalis. Siautulys netruko persikelti ir į sceną, kur akimirksniu radosi būrys šokėjų iš publikos, pakviestų atlikėjų: visai nesantūriai ir toli gražu nedroviai joje šoko įvairaus amžiaus merginos bei vaikinai, moterys ir vyrai, net vaikai.

Beje, pavyzdį šokti parodė ir patys "Son Del Nene" vyrukai, kuriems salsos šokis, matyt, yra tiesiog įgimtas. Mat jiems klubai labai natūraliai, regis, nededant nei menkiausių pastangų, judėjo jau nuo pat pirmųjų akordų – nesvarbu: dainuojant, rankose laikant gitarą, trimitą ar stovint prie bongų. Pradžioje jie dar atrodė šiek tiek, sakykime, akademiškiau – t.y. pasipuošę kostiumais, o jau po pirmojo opuso švarkai atsidūrė užkulisiuose. O klubai judėjo vis labiau, kol galų gale jų sceninis pasirodymas virto tikru Lotynų Amerikos vakarėliu. Jeigu kažkam tai pasirodė pernelyg nesantūru ar net nepadoru, reikėtų prisiminti pačią salsos esmę: salsa – tai ne vien šokis ir muzika. Salsa - tai reiškinys, kuriame organiškai susilieja šokis ir muzika, o kartais įsimaišo ir šioks toks erotikos prieskonis. O ir pats žodis "salsa" dažnai kildinamas iš atlikėjų, grojusių šią muziką, šūksnių. Tad, galima sakyti, Pažaislio festivalio scenoje matėme ir girdėjome pačią autentiškiausią salsą, o ne muziejinį jos variantą.

Jų muzika žavi ne vien temperamentu, bet kartais ir nostalgišku, sentimentaliu skambesiu.

Legenda tęsiama

Ugningoji "Son Del Nene" grupė – tipinis "Son cubano" žanro, gimusio dar XIX a., ansamblis, kurį sudaro Frankas Pereira Gómezas (kubietiška gitara), Eduardo Moreno Acosta (gitara), Felixas Martinezas Polo (trimitas), Deivys Cardenas Berroa (bosas), perkusininkai Yoendry Perera Ferreras bei Rigoberto Ramirezas Gonzalezas Balsinde, meistriškai valdę tradicinius kubietiškus mušamuosius – bongus, klavę, marakasus, ir charizmatiškasis vokalistas El Nene, kurio tikrasis vardas – Pedro Lugo Martinezas. Beje, pastarasis atlikimo subtilybes perėmė iš paties Ibrahimo Fererro, legendinio "Buena Vista Social Club" vokalisto ir muzikanto.

Apskritai, "Son Del Nene" – tarsi "Buena Vista Social Club", kurių muzika skamba tikrai ne vieno salseros grojaraštyje, tęsinys. Jų muzika žavi ne vien temperamentu, bet kartais ir nostalgišku, sentimentaliu skambesiu. Temperamentas ir nostalgija tarsi turėtų būti vienas kitam prieštaraujantys dalykai, tačiau "Son Del Nene" muzikoje jie susilieja į visumą.

Regis, vieną minutę viskas aplink šėlsta, kitą jau pasijauti tarsi sėdintis ant jūros smėlio šiltą gražų vasaros vakarą ir stebintis nuostabų saulėlydį, lydimą pietietiškos muzikos. Ir nors "Son Del Nene" nariai dar gana jauni, juos stebint nekyla abejonių, kad jie gros tol, kol judės, kaip ir legendiniai "Buena Vista Social Club".

Lašelis autentikos

"Svaiginanti Kuba" buvo išties išskirtinis renginys Pažaislio muzikos festivalio kontekste. Žinoma, festivalis vyksta vasarą, tad toli gražu ne visuose koncertuose skamba klasikinė muzika, o ir pastaroji neretai būna lengvesnio, labiau pramoginio turinio. Šį kartą viskas buvo kitaip – vargu, ar tai apskritai buvo koncertas, veikiau vakarėlis. Ir net ne tai. Tai buvo egzotiškas bei svaiginantis mišinys mums gana tolimų ir sunkiai pasiekiamų dalykų – lašelis masinėje muzikos scenoje vargiai egzistuojančio "Son cubano" žanro, lašelis autentiškos salsos kultūros, lašelis tikro pietietiško temperamento, lašelis legendinio "Buena Visto Social Club" skambesio. Šiai, į Lietuvą atkeliavusiai autentiškai Kubos dalelei publika tikrai neliko abejinga, o to nepajutusieji tikrai turės ko gailėtis.

Garbė groti

Džiazo festivalis „Kaunas Jazz“ šeštadienį didelį dėmesį skyrė jauniesiems džiazo atlikėjams. Keliose festivalio scenose pasirodė nemažai atlikėjų, kurie tik pradeda kilti karjeros laiptais. Senamiestyje klausytojus virpino tokios grupės ir atlikėjai kaip „The Soul Cult“, Vytenis Danielius, The Baron Session“, „Silvia Street Jazz“ ir kt. Prieš koncertą kalbinti atlikėjai tikino, kad užlipti ant festivalio „Kaunas Jazz“ scenos yra sena svajonė, kuri pagaliau išsipildė.

„Labai geras jausmas čia būti. Labai seniai svajojau groti džiazuose, tad smagu, jog svajonė išsipildė. Kaip dalyvis šiame festivalyje esu pirmą kartą, bet kaip klausytojas jau neatsimenu nuo kada dalyvauju. Visada kirbėdavo pačiam ant scenos užlipti, nes visi garsūs atlikėjai įkvepia, o dabar galiu tarp jų įsimaišyti ir būti festivalio dalimi. Labai geras jausmas“, – kalbėjo grupės „The Soul Cult“ vokalistas Lukas Bartaška.

Jis tikino, kad klausytojus pabandys nustebinti žanrų įvairove, nes grupė groja ne tik džiazą, bet taip pat ir įmaišo bliuzo ar kitų muzikos stilių elementų.

Puiki nuotaika

Jaunųjų atlikėjų pasiklausyti susirinko nemažas būrys senamiesčio praeivių. „Džiazo gatvės“ lankytojai tikino, kad saulėtas oras puikiai dera prie improvizacinės muzikos.

„Su vyru tiesiog mėgaujamės gražiu oru, vaikštinėdami senamiesčiu sustojome pasiklausyti džiazo. Matau, kad atlikėjai tikrai nemažą publiką pritraukia, tai, matyt, ateityje tikrai aukštai užkops ir surinks dar didesnę publiką“, – į džiazo taktą kartu su vyru lingavo Irma.

Jai antrino ir „Kaunas Jazz“ renginiuose sutiktas Paulius. Vyras neslėpė šypsenos ir sakė, kad kauniečiai tikrai ištroškę nemokamų renginių, todėl smagu matyti pilnas centrines Kauno gatves.

„Jūs pažiūrėkite, kiek aplinkui laimingų žmonių. Jie namuose gali iš viso džiazo neklausyti, tačiau čia norisi kartu su atlikėjais mėgautis muzika. Kuo daugiau muzikos gatvėje, tuo daugiau šypsenų. Tikrai per ilgai žiemą namuose užsisėdėjome“, – tikino kaunietis.

Salsos sūkurys

Valstybinio Kauno muzikinio teatro sodelyje pajudėti kvietė šokių grupės. Iš pradžių salsa ir bachata šokių judesius demonstravo profesionalūs šokėjai. Vyko ir šokių kovos, tačiau po truputį į šokių sūkurį įsisuko ir kauniečiai.

„Nemokame gerai šokti, todėl šokių žingsnelius išbandėme kiek toliau nuo visų. Tačiau šokiai po atviru dangumi tiek man, tiek mano vaikinui teikia džiaugsmą“, – prisipažino savo mylimąjį apsikabinusi Jūratė.

Kiti žiūrovai tik stebėjo pasirodymus ir šokėjams negailėjo plojimų. „Labai gražu ir jausminga. Tie šokėjai tikrai žingsnelius ištobulino“, – sakė salsa šokėjus stebėjusi Ilona.

Šį savaitgalį vyksta pagrindiniai festivalio „Kaunas Jazz“ renginiai. Nespėję sudalyvauti „Džiazo gatvės“ renginiuose, džiazo muzika dar galės pasimėgauti šeštadienio vakare S.Daukanto gatvėje įrengtoje scenoje. Čia koncertus surengs Lietuvos atlikėjai „Shinkarenko Jazz 4N“ bei iš Švedijos atvykę „Jacob Karlzon trio“. Taip pat šioje scenoje laukia madų šou ir kiti pasirodymai.

"Aš esu priklausoma nuo skanaus maisto. Visada save guodžiu: arba valgai, ką nori, arba atrodai, kaip nori. Pati dar tik mokausi valgyti po nedaug. Mūsų skrandis juk ne šiukšliadėžė, kad reikėtų ten dėti bet ką", – sako I.Juciūtė. O gražesnei dienai, šventei ar artėjančiam iškylų sezonui idealiai tiks jos siūlomi receptai.

"Virtuvės istorijos" – šeštadieniais 9 val. per TV3.

Šašlykai su pomidorų salsa

Reikės:

1 kg marinuotos sprandinės šašlykų;

400 g įvairių rūšių pomidorų;

avokado;

citrinos;

mėlynojo svogūno;

druskos ir pipirų;

kelių šaukštų alyvuogių aliejaus.

Pasigaminkite pomidorų salsą: supjaustykite pomidorus, avokadą ir svogūną kubeliais, pašlakstykite citrinos sultimis, pagardinkite druska ir pipirais bei įpilkite aliejaus. Mėgstamame marinate paruoštus šašlykus sumaukite ant iešmelių ir kepkite ant įkaitintų žarijų apie 20 minučių nuolat vartydami. Patiekite su salsa.

Lašišos suktinukai su varškės sūrio kamuoliukais

Reikės:

sūdytos lašišos;

indelio varškės užtepėlės;

džiūvėsėlių;

sultenių;

džiovintų pomidorų užtepo.

Ant džiūvėsėlių užtepkite džiovintų pomidorų užtepo. Varškės sūrio kamuoliuką susukite į lašišos juostelę. Ant džiūvėsėlio dėkite kelis lapelius sultenių salotų ir į lašišą suvyniotą varškės kamuoliuką.

Šokoladinis pyragas su sūrio kremu

Reikės:

250 g sviesto;

300 g juodojo šokolado;

2 kiaušinių;

300 g miltų;

150 g cukraus.

Kremui reikės:

500 g „Philadelphia“ grietinėlės sūrio kremo;

150 g cukraus;

2 kiaušinių

220 g grietinėlės.

Šokoladą ištirpinti su sviestu ir atvėsinti. Kiaušinį išplakti su cukrumi, sumaišyti su šokolado lydiniu ir persijotais miltais. Masę iškloti ant kepimo popieriumi padengtos skardos. Kepti 10 min. iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje. Grietinėlės sūrį išplakti su cukrumi, įmaišyti kiaušinį bei grietinėlę ir supilti ant pagrindo. Kepkite dar 15 minučių. Leiskite atvėsti orkaitėje, vėliau dėkite į šaldytuvą ir vėsinkite dar valandą. Supjaustykite kvadratėliais ir valgykite.

Dešimtojo Vilniaus salsos festivalio metu specialiai sudarytą pradedančiųjų programą galės išbandyti tiek visiški nešokę, tiek šiek tiek pabandžiusieji.

„Pradedančiųjų programą sudarėme labai kruopščiai: taip, kad kiekvienas galėtų susipažinti ne tik su salsos šokiu, bet ir muzika bei kultūra. Pamokas ves tiek žinomi pasaulyje salsos šokėjai, tiek vietiniai mokytojai“, – pasakoja viena iš festivalio organizatorių Ieva Dadurkaitė.

Su salsa supažindins chatizmatiškasis mokytojas iš Didžiosios Britanijos Moe Flex, lietuvė Aistė Kalabuchova su vyru brazilu Arthuru Gontijo, mokyklos „SalsaSisters“ mokytojai I. Dadurkaitė ir Lukas Knystautas, mokyklos „Salsalovers“ įkūrėja Anna Bagdasarjana, teigiama pranešime spaudai.

„Visi, išbandę pamokas, jau galės drąsiai dalyvauti salsos vakarėliuose. Galiu pasakyti, kad žmonės dažniausiai užsikabina ir po festivalio pradeda lankyti reguliarias pamokas“, – priduria I. Dadurkaitė.

Didžiausiame Baltijos šalyse salsos festivalyje, kuris vyks gegužės 19–23 dienomis, pamokas ves daugiau kaip 20 profesionalių šokėjų iš Kubos, Brazilijos, Jungtinės Karalystės, Lietuvos ir kitų pasaulio šalių. Be to, vakarėlių metu dauguma jų surengs šou pasirodymus.

Ryškiausios jubiliejinio festivalio žvaigždės – Karel Flores iš Niujorko ir jos partneris Marco Ferrigno iš Italijos. Pora iš Olandijos, pasivadinusi „Bachata Passion“, demonstruos įvairių stilių bachatą.

„Labai džiaugiuosi, jog galime pristatyti tokias žvaigždes. K. Flores yra viena geriausių salsos šokėjų pasaulyje, tai – pirmasis jos kartas Baltijos šalyse“, – teigia I. Dadurkaitė.

Didžiausioje Baltijos šalyse salsos šokio ir muzikos šventėje tikimasi rekordinio dalyvių skaičiaus – daugiau kaip pusės tūkstančio. Jiems pamokas ves daugiau kaip 20 profesionalių šokėjų iš Kubos, Brazilijos, Jungtinės Karalystės, Lietuvos ir kitų pasaulio šalių. Be to, vakarėlių metu dauguma jų surengs solinius pasirodymus.

Festivalis, kaip jau tapo įprasta, orientuotas į įvairių stilių salsą ir kitus „socialiuosius“ šokius: bačiatą, kizombą. Šįmet viena instruktorių pora vėl mokys šokti sambą de gafieira – ne tą, kuri demonstruojama karnavalų metu, o sudėtingesnį variantą, poromis šokamą klubuose.

Tradiciškai visos pamokos ir beveik visi vakarėliai vyks Vilniaus lenkų kultūros namuose, kurie jau senokai tapo festivalio būstine. Ryškiausios jubiliejinio festivalio žvaigždės – Karel Flores iš Niujorko ir jos partneris Marco Ferrigno iš Italijos. Pora iš Olandijos, pasivadinusi „Bachata Passion“, demonstruos įvairių stilių bačiatą.

„Specialiai niekuomet jokių rekordų nesiekėme, bet tikiuosi, kad dešimtasis festivalis nuskambės“, – sako viena iš festivalio sumanytojų ir organizatorių Ieva Dadurkaitė. „Turime kelis šimtus ištikimų draugų, ir jų būrys kasmet auga. Mes jau senokai esame pasauliniuose salsos renginių kalendoriuose, dėl to kiekvieną pavasarį į Vilnių suvažiuoja keli šimtai salsos entuziastų iš kaimyninių valstybių.“

Festivalis prasidės ketvirtadienį apšilimo vakarėliu, kuris truks iki antros valandos nakties ir bus pats trumpiausias iš penkių numatytų. Kalbėdami apie paskutinį vakarą organizatoriai tradiciškai nurodo tik jo pradžią – pirmadienis, devinta vakaro.

„Nuo pat pradžių norėjome, kad festivalis taptų visų pirma švente šokio mėgėjams. Savo ruožtu, jie kasmet sukuria absoliučiai nepakartojamą atmosferą, o mūsų vakarėliai jau, sakyčiau, spėjo apaugti legendomis,“ – pridūrė Ieva, festivalius organizuojanti su savo seseria Elena.

Kaip daugumos naujų iniciatyvų, festivalio pradžia buvo gana kukli: 2007 metų gegužę į Vilnių atvyko dvylika profesionalių šokio instruktorių, kurie maždaug porai šimtų salsos mėgėjų vedė pamokas, o vakarais visi kartu šokdavo įvairiuose klubuose. Nors salsos gerbėjų niekas oficialiai neregistruoja, pasak I. Dadurkaitės, galima drąsiai teigti, jog per dešimtmetį Lietuvoje jų padaugėjo kelis kartus, ir dabar įvairaus lygio „salseirų“ Lietuvoje yra keli tūkstančiai.

Prieš maždaug 40 metų Niujorke užgimusi salsa – vienas iš vadinamųjų „socialiųjų šokių“, kurio judesiai pasiskolinti iš Kuboje ir kitose Karibų jūros salose populiarių šokių.

Trims dienoms Klaipėda virto salsos uostu. Šimtai ne tik Lietuvos, bet ir užsienio profesionalų išbandė jėgas tarptautiniame šokių festivalyje "Baltic Salsa Show Cup 2016".

Renginyje varžėsi apie pustrečio šimto Lietuvos ir užsienio šalių šokėjų. Anot "Baltic Salsa Show Cup 2016" iniciatoriaus šokių trenerio Mindaugo Lekausko, tai pirmasis tokio pobūdžio festivalis visoje Europoje.

"Lietuva gali tuo didžiuotis, nes jis gerina šalies įvaizdį. Pasaulinio lygio šokių mokytojai – Pedro Gomezas iš Italijos, kubietis Carlosas Correa, meksikietis Azaelas Salazaras dėkojo už galimybę čia atvykti. Pirmą kartą dalyvavęs kizombos šokių mokytojas portugalas Vitoras Mendesas neslėpė pasijautęs lyg kino filme. Visi jie teisėjavo čempionate", – įspūdžiais iš renginio dalijosi M.Lekauskas.

Iš viso teisėjavo devyni šokio asai iš Kubos, Italijos, Portugalijos, Lenkijos, Meksikos, Slovakijos, Suomijos, Latvijos ir Lietuvos. Pastaroji šioje solidžioje kompanijoje turėjo du savo atstovus: Lietuvos šokių pasaulio legendą, sportinių šokių ansamblio "Žuvėdra“ vadovę profesorę Skaistutę Idzelevičienę ir charizmatiškąją primabaleriną Beatą Molytę.

Dalyviai varžėsi "Latino Show Solo", "Duo", "Small Teams", "Formations" kategorijose, taip pat "Ballroom" bei "Rueda de Casino" rungtyse.

Solo ir duetų kategorijas laimėjo Rusijos atstovai, "Small Teams" – "Aqua Mujeres" iš Latvijos. "Formation" kategorijoje antrus metus iš eilės nenugalimos tapo klaipėdietės "Fuego" damos, "Ballroom" geriausieji – taip pat klaipėdiečiai "Vijurko" šokėjai.

Dėl prestižiškiausios "Rueda de Casino" rungties vyko kova tarp trijų komandų: "Indance" iš Kauno, vilniečių "City Dance" ir bendro Lietuvos bei Latvijos projekto "Tumaqua". Šiemet nugalėjo "Tumaqua".

S.Idzelevičienė, iškviesta į aikštelę savo auklėtinio M.Lekausko, pademonstravo keletą grakščių šokių judesių, privertusių ploti visus renginio dalyvius.

Indijoje gimusi, Kanadoje salsą šokti pradėjusi, o dabar Jungtinėse Valstijose gyvenanti ir visame pasaulyje kaip šokio mokytoja garsėjanti Magna Gopal – ryškiausia Devintojo tarptautinio salsos festivalio, kuris ketvirtadienį startuoja Vilniuje, žvaigždė.

Ji – daugiau kaip 50 pasaulio šalių aplankiusi atlikėja, choreografė ir šokio instruktorė, dirbusi su daugybe žinomų salsos pasaulio asmenybių ir stačiusi šokius Holivude. Gražuolė, kurios indiškos šaknys padėjo jai nepaprastai organiškai perimti salsos niuansus ir galiausiai sukurti savitą stilių – taip kaip ji salsos nešoka niekas.

„Visuomet svarbiausia mėginti, klysti, vėl mėginti ir vėl klysti. Staiga supranti, kad va – dabar yra tai, ko reikia, ko siekei“, – viename interviu yra sakiusi M. Gopal, kuri savąjį šokėjos credo apibrėžia maždaug taip: „Išmok taisykles ir tobulėk tol, kol galėsi jų nepaisyti“.

Ji pati į šokį visa galva paniro prieš kelerius metus, nors kaip tik tuo metu Toronte baigė ekonomikos ir tarptautinių santykių studijas. Tačiau neblogas perspektyvas atveriantis diplomas jai pasirodė menkesnė vertybė už kūrybinę laisvę ir šokėjos karjerą. Netrukus paaiškėjo, kad pasirinkimas buvo teisingas: neįtikėtinai klusnus ir išlavintas Magnos Gopal kūnas atrodo tarsi sukurtas salsai, o pati Magna šiandien yra visame pasaulyje laukiama atlikėja ir choreografė.

Ji įsitikinusi: šokti gali kiekvienas. „Turi kūną – vadinasi gali šokti!“ – visiems abejojantiems sako M. Gopal. Pamėginus dažniausiai gimsta aistra šokiui, o po to žmogus pradeda suprasti savo kūno ypatybes ir gali siekti aukštumų.

Atlikėja sako, kad šokis suteikė jai daugybę džiaugsmingų akimirkų ir leido susipažinti su daugybe puikių žmonių. Beveik visi geriausi M. Gopal draugai yra salsos pasaulio atstovai.

Kalbėdama apie salsos tradicijas šalyse, kurioms Lotynų Amerikos kultūra yra gana tolima, – tokia yra ir Lietuva – M. Gopal negaili komplimentų. Jos nuomone, tokiose šalyse žmonės deda labai daug pastangų, kad kuo geriau išmoktų šokti, kad kuo geriau perprastų visas šokio plonybes.

„Negali nesižavėti žiūrėdama į šokėjus, kurie visomis išgalėmis stengiasi, kad tik jiems pavyktų, jie net menkiausią judesiuką nori atlikti tobulai. Jie žino, kad salsa nėra jų kraujyje, tai ne prigimtinis dalykas, dėl to jie mokosi nepaprastai nuoširdžiai“, – sako daugiau kaip 50 pasaulio valstybių aplankiusi M. Gopal.

Ji – viena iš tarptautinių salsos žvaigždžių, kurios atvyks į Vilniuje gegužės 14–18 dienomis vyksiantį Devintąjį tarptautinį salsos festivalį. Kaip ir kiti kviestiniai atlikėjai, M. Gopal ves šokio pamokas ir surengs parodomąjį pasirodymą viename iš festivalio vakarėlių.

Tarp festivalio svečių – kubietis Osbanis Tejeda, šokantis poroje su Anneta Kepka iš Lenkijos, „plačiausia salsos šypsena“ vadinamas Moe Flex iš Jungtinės Karalystės ir bačiatos meistras Frank Santos iš šio šokio gimtinės Dominikos, Vilniuje pasirodysiantis su prancūze Julie Camous. Angoloje gimusį kizombos šokį pristatys prancūzė Coralie ir portugalas Victoras. Šokių instruktoriais dirbs ir šeši lietuviai bei būrys profesionalių šokėjų iš kitų šalių – nuo Kolumbijos iki Belgijos.

Šokių pamokos nuo penktadienio vakaro iki sekmadienio vakaro vyks keturiose salėse Vilniaus lenkų kultūros namuose, kurie tradiciškai tapo festivalio centru. Pamokos išdėliotos taip, kad jose dalyvauti galėtų ir pažengė šokėjai, ir žmonės, kurie nešoko niekuomet gyvenime. Galima rinktis įvairiausius variantus: kelių stilių salsą, kizombą, bačiatą, pačiangą, sembą arba specialias pamokas, skirtas tobulinti kūno judesius, žingsnelius bei sukinius.

Festivalis pradedamas gegužės 14 dieną apšilimo vakarėliu Vilniaus lenkų kultūros namuose, o vėliau vakarėliai vyks kasnakt iki septynių ryto.

Tarptautiniai salsos festivaliai Vilniuje rengiami nuo 2007 metų. Tai didžiausias Lietuvoje salsos ir giminingų šokių gerbėjams skirtas renginys, kuris jau kelerius metus minimas tarp Europoje vykstančių salsos festivalių.

Prieš maždaug 40 metų Niujorke užgimusi salsa – vienas iš vadinamųjų „socialiųjų šokių“, kurio judesiai pasiskolinti iš Kuboje ir kitose Karibų jūros salose populiarių šokių.

Devintasis tarptautinis salsos šokio ir muzikos festivalis – gegužės 14–18 dienomis Vilniaus lenkų kultūros namuose.