Apie tai rašo dailymail.co.uk.

G.Scottas ir K.L.Felkins vienas kitą įsimylėjo dar mokykloje. Jie susituokė ir santuokoje pragyveno 12 metų. Per tą laiką pora susilaukė dviejų vaikų.

„Mes galėdavome kartu nueiti ir išsimaudyti ežere, vaikščiojome naktimis ir kalbėdavome absoliučiai apie viską. Vėliau susituokėme. Aš buvau ją beprotiškai įsimylėjęs“, –  prisiminimais pasidalijo G.Scottas.

2016 metais sutuoktiniai nutolo vienas nuo kito, nebegyveno kartu ir ėmė aptarinėti skyrybų sąlygas, kurios tenkintų abi puses. Tačiau praėjus keliems mėnesiams K.L. Felkins užsakė buvusio vyro nužudymą, sumokėjusi už tai 12 bitkoinų.

Susirašinėdama su žudiku, ji tvirtino, kad nuolat jaučia vyro fizinį ir emocinį smurtą.

„Aš pabėgau nuo jo, o jis atėmė iš manęs vaikus. Jis yra aukščiausios prabos manipuliatorius“, –  vienoje žinutėje rašė moteris.

K.L.Felkins suteikė visą informaciją apie G.Scotto gyvenamąją vietą, jo kasdienį kelionės maršrutą ir net apie planuojamas keliones į kitus miestus.

Vis dėlto moters sumanymas žlugo. Paaiškėjo, kad tinklalapis buvo netikras, o vadinamasis žudikas – programišius, kuris visą susirašinėjimą su moterimi perdavė teisėsaugos organams.

Sužinojęs, kad žmona siekė jo mirties, G.Scottas teigė, kad to priežastis – namas ir jo gyvybės draudimas, kuris, jo mirties atveju, atitektų K.L. Felkins.

Žudikas įsinešė į pastatą ginklą ir šovė A.Geidarovui į nugarą.

Manoma, kad į įteisintą vagį šauta du kartus. Sporto salėje buvę žmonės po šaudynių pradėjo bėgti, kartu su jais pasišalino ir žudikas.

Paaiškėjo, kad iš Azerbaidžano kilęs A.Geidarovas buvo nušautas namo, kuriame gyveno, sporto salėje. Į ją vyras atėjo su apsauga.

Rusijos tyrimų komitete niekas neabejoja, kad A.Geidarovas tapo kriminalinių grupuočių santykių aiškinimosi auka.

Įtariama, kad nusikaltimą įvykdė nužudytojo kraštietis iš Azerbaidžano.

A.Geidarovas buvo teistas už plėšimus ir turto prievartavimą. 2012-aisiais metais Sankt Peterburge jis karūnuotas įteisintu vagimi.

Nužudytasis dar 1996-aisiais įsiliejo į Archangelsko srities nusikaltėlių grupuotę. Todėl viena iš jo pravardžių buvo Albertas Archangelskis.

Į nužudytojo gyvybę ankstesniais metais buvo kėsintasi ne vieną kartą, tačiau nesėkmingai.

Papildyta. Antradienį Rusijos žiniasklaida rašo, kad tyrėjai iškėlė dvi A.Geidarovo nužudymo versijas. Pagal vieną iš jų, vyras galėjo būti nužudytas dėl bendradarbiavimo su teisėsauga.

Antra versija kitokia. Kriminaliniame pasaulyje A.Geidarovas buvo laikomas Azerbaidžano įteisinto vagies Nadiro Salifovo (Guli) nužudymo užsakovu.

Praėjusių metų rugpjūčio 20 d. N.Salifovas buvo sušaudytas Turkijoje, viename Antalijos viešbučių. Tad nužudymas galėjo būti kerštas už N.Salifovo mirtį.

Prakalbo ne iš karto

Pirmą kartą dar 2013-aisias išleisto "Vilniaus bomberio išpažintis" autorius pastebėjo, kad per pandemiją žmonės ypač pamėgo siaubo dokumentinius trilerius. D.Dargis neatmeta, kad žmones žavi dar ir tai, jog knygos herojus  – V.Januškevičius yra gyvas ir vis dar atlieka iki gyvos galvos jam skirtą bausmę Pravieniškių pataisos kolonijoje.

V.Januškevičiaus kraityje – keturiolika žmogžudysčių. "Jeigu skaičiuotume ir tą pirmą nusikaltimą, kurį padariau būdamas nepilnametis. Iš viso bus keturiolika. Bet tai kartu su bendrininku. Aš asmeniškai dešimt žmonių nužudžiau, – į knygą "Vilniaus bomberio išpažintis" sugulęs V.Januškevičiaus prisipažinimas. – Dabar tiek metų praėjo, kad atvirai pasakysiu: kartais pamirštu, už ką čia sėdžiu. Atrodo, kad gimei kalėjime ir augai kalėjime. Ir sapnuojasi kalėjimas."

Dabar tiek metų praėjo, kad atvirai pasakysiu: kartais pamirštu, už ką čia sėdžiu. Atrodo, kad gimei kalėjime ir augai kalėjime. Ir sapnuojasi kalėjimas.

D.Dargiui toli gražu ne iš karto pasisekė prakalbinti 1993–1998 m. žmogžudystėmis šiurpinusį V.Januškevičių. Pirmuosius laiškus jau į įkalinimo vietą rašytojas siuntė 2009 m. Atsakymas buvo kategoriškas – ne, suprask, ne tu vienas čia siūlaisi aprašyti mano gyvenimą.

Apie 2012 m. atsinaujino rašytojo ir žudiko susirašinėjimas. Galiausiai V.Januškevičius sutiko pasimatyti su D.Dargiu. Tada ir įvyko lūžis, kurį lėmė V.Januškevičiaus šeimos situacija – užgriuvusios skolos, anūkės sveikatos problemos. Tačiau pagrindinė sprendimo priežastis buvo ta, kad mirė Vilniaus bomberio žmona.

"Jis nenorėjo pasakoti apie savo gyvenimą, nes sakė, kad tai būtų nepatikę žmonai. Supratau, kad jos nuomonė jam buvo svarbi", – prisiminė D.Dargis.

Nepanašus į žudiką

D.Dargis jau senokai nesimatė su V.Januškevičiumi, tačiau neslepia, kad šis žmogus labai skyrėsi nuo kitų jo knygų herojų – nusikalstamo pasaulio atstovų. "Jis visiškai kitoks nei, tarkime, Henrikas Daktaras ar Saulius Velečka, su kuriuo taip pat daug laiko praleidau bendraudamas. V.Januškevičius labai pareigingas, jei sutari, kad jis pasiruoš ką nors papasakoti, į susitikimą ateidavo pasiruošęs segtuvą su medžiaga. Kartais, jei nelabai sureikšminti jo atsineštą medžiagą, atrodydavo, kad net įsižeidžia. Su juo apskritai būdavo įdomu pasišnekėti apie automobilius, kompiuterius. Jį labai domino technika. Kartais susidarydavo įspūdis, kad jam ne tiek rūpi, kaip žmogus žūsta, kokiose kančiose, o kaip suveikia tam tikri elementai, paleisti į tą žmogų", – prisiminimais apie V.Januškevičių dalijosi rašytojas.

D.Dargis svarstė, kad Vilniaus bomberis, greičiausiai, sunkiai išgyveno perkėlimą iš Lukiškių kalėjimo į Pravieniškes. "Jis niekada nereiškė noro būti kažkur perkeltas. Didžiąją bausmės dalį praleido gyvendamas vienutėje, nenorėjo kameroje kaimynų ir kalbėjo, kad jam labai gerai Lukiškėse. Jis labai purtėsi minties, kad vieną dieną gali būti kažkur pervežtas", – tęsė D.Dargis.

Vienišius žudikas – tokį įspūdį rašytojui paliko V.Januškevičius. Jis nepasakojo rašytojui, kad būtų turėjęs draugų. Turėjo šeimą – žmoną ir dukrą, tačiau atrodė, kad gyvena skirtingus gyvenimus – jos sau, o jis sau.

Anot rašytojo, daugelis, pamatę V.Januškevičių D.Dargio kuriamose televizijos laidose, nustemba ir sako, kad Vilniaus bomberis visai neatrodo kaip kokia žudimo mašina, neturi zekiško leksikono, labiau panašus į kalėjime uždarytą mechaniką. "Negalėtum pasakyti, kad galėjo žudyti žmones", – priduria D.Dargis.

Pozicija: V.Januškevičiaus atgailos rašytojas taip ir neišgirdo. D. Dargio knygos „Vilniaus bomberio išpažintis“ nuotr.

Mamos sąlyga

"Jaunasis Valera savo žygiais Lietuvą pirmąsyk sudrebino 1972-aisiais, būdamas vos šešiolikos. Jo kruvinos kelionės po Vilnių ir jo apylinkes tęsėsi nuo 1992 iki 1998-ųjų, o kai kurie užsakymai tapo parodomosiomis akcijomis visam sostinės nusikaltėlių ir politikų pasauliui. Su "Vilniaus brigada" sietas verslininkas Rimantas Grainis vidury dienos išlėkė į orą savo prabangiame mersedese prieš pat Vyriausybės langus, o jo agoniją ir paskutinius atodūsius regėjo šimtai į sostinės centrą papietauti išėjusių žmonių, tarp jų buvo ir įvykį užfiksavęs žinomas fotografas", – knygoje "Vilniaus bomberio išpažintis" rašo D.Dargis.

Samdomo žudiko aukų sąraše – pardavėjai, inkasatoriai, valiutos keitėjai, turgaus administratorė. V.Januškevičiaus sprogmuo į orą buvo pakėlęs ir brigadinių veikėją Jurijų Kriukovą-Kriuką.

Kas lėmė, kad gana tvarkingoje šeimoje augęs V.Januškevičius pasirinko samdomo žudiko kelią? D.Dargis šio atsakymo knygoje "Vilniaus bomberio išpažintis" nepateikia, tačiau atvirauja, kad neišvengiamai galvojo apie tai.

Rašytojas pasakoja, kad, mokydamasis profesinėje mokykloje, V.Januškevičius privalėjo visą stipendiją atiduoti mamai. Būtent ši sąlyga pastūmėjo vaiką pirmą kartą atimti žmogui gyvybę.

Taip susiklostė, kad V.Januškevičius negavo įprastos 30 rublių stipendijos. Baimė grįžti namo tuščiomis vertė kažko imtis. Ir ėmėsi. Bandymas tik apiplėšti taksistą baigėsi nesėkmingai ir V.Januškevičius pasirinko kraštutinį variantą – nužudė vyrą. Laimikis tebuvo 27 rubliai. Iki visos stipendijos dar trūko trijų rublių. Šešiolikmetis nė nesapnavo, kad jo pirmoji auka 1972 m. buvo KGB darbuotojas.

D.Dargis svarstė, kad būtent griežtas mamos reikalavimas dėl stipendijos, vaiko neišmanymas kaip kitaip gauti pinigų, baimė ir pastūmėjo V.Januškevičių į kraštutinius pasirinkimus.

Byla: kruvinos kelionės po Vilnių ir jo apylinkes tęsėsi nuo 1992 iki 1998 m. D. Dargio knygos „Vilniaus bomberio išpažintis“ nuotr.

Atgailos neišgirdo

D.Dargis kelia klausimą: koks jausmas aplanko, kai tenka šauti į vyrą arba į moterį, pavyzdžiui, paleidžiant kontrolinį šūvį?

"Koks skirtumas – į vyrą ar moterį? Sakyčiau, didelis. Kaip vaiką nušauti ar kokį banditą. Toks ir skirtumas. Morališkai labai blogai jautiesi. Labai sunku. O sprogdinimai man neįdomūs, nes manau, kad tai primityvus darbas. Žmonių grobimas už išpirką – labai sudėtingas reiškinys. Čia kaip žaidimas šachmatais: kas ką – ar policija tave, ar tu žmogų? Įdomus dalykas, čia jau aukštasis mokslas", – V.Januškevičiaus svarstymus pateikia D.Dargis.

Ar keturiolika gyvybių atėmęs žudikas atgailauja? "Vilniaus bomberio išpažinties" autorius nepateikia ir šio atsakymo, o ir sako negalintis. "Jis labai nesigilino, kas ir koks tas žmogus, kurį turėjo nužudyti. Jo aukos labai skirtingos, todėl teisėsaugininkams buvo sunku atsekti ryšį. Vieną paskutinių aukų nužudė tik todėl, kad negalėjo palikti liudininkų. Bene labiausiai pergyveno tada, kai, po nesėkmingo mėginimo susprogdinti Kriuką, buvo sužeisti sprogmenį užkabinę vaikai", – prisimena rašytojas.

Vis dėlto aiškaus atsakymo, ar samdomas žudikas gailisi, D.Dargis sako taip aiškiai ir neišgirdęs.

Pasimatymai: D.Dargis prisimena, kad neretai pokalbius su V.Januškevičiumi nutraukdavo prižiūrėtojai, nes laikas pralėkdavo nepastebimai. D. Dargio knygos „Vilniaus bomberio išpažintis“ nuotr.

Karmos grąža

2001-ųjų spalio 26 d. Vilniaus apygardos teisme V.Januškevičius nuteistas griežčiausia Lietuvoje taikoma bausme – iki gyvos galvos net septynis kartus. Konfiskuotas visas tuomet 45 metų žudiko turtas ir skirta 48 tūkst. litų bauda. V.Januškevičiaus dešiniąja ranka laikytam Vladimirui Rafejenkovui taip skirta bausmė iki gyvos galvos. Kiti devyniolika gaujos narių nuteisti skirtingomis bausmėmis arba atleisti nuo jos.

Knygoje D.Dargis mini ir tai, kad, prieš imdamasi žudiko amato, V.Januškevičius mėgino dirbti, tačiau pirmieji atkurtos Nepriklausomybės metai Lietuvoje buvo sunkūs, nubloškę jį į kriminalinio pasaulio tamsą.

"Jis pasakojo bandęs dirbti taksistu, šlavėju, bet papuolė į tokį 1990-ųjų metą, kai šalyje buvo blokada, prasidėjo laukinio kapitalizmo laikai. "Toks buvo mano darbas", – savo kriminalinį laikotarpį apibūdino V.Januškevičius. Tačiau rašytojui jis vis dėlto prasitarė, kad dabar gyventų kitaip, greičiausiai, eitų dirbti vilkiko vairuotoju, važinėtų po pasaulį, keliautų.

Knygoje "Vilniaus bomberio išpažintis" pateikiami ne tik V.Januškevičiaus prisiminimai ir atviravimai. Rašytojas kalbino ir to meto teisėsaugos darbuotojus, "Aro" išminuotojus, bendravo su V.Januškevičiaus artimaisiais.

"Įdomus momentas. Jo artimieji patyrė sunkius išbandymus, tokią tarsi atbulinę karmos ranką. Po sunkių ligų mirė abu tėvai, žmona, anūkė gimė su sveikatos problemomis, ilgą laiką dukrai nesisekė. Kartą mes su juo apie tai filosofavome, tačiau taip tiesioginiai nepripažino, bet neslėpė, kad būtų labai skaudu, jei paaiškėtų, jog būtent dėl jo tokio darbo kenčia artimieji", – pasakojo D.Dargis.

Rašytojas svarstė ir tai, kad, būdamas netipišku nusikaltėliu, V.Januškevičius galėtų būti eksperimentu teisėsaugai, išleidžiant jį į laisvę.