Pernai RRT buvo nustačiusi, kad už tai Registrų centrui iš valstybės biudžeto lėšų gali būti skirta 15,1 mln. eurų, o 1,1 mln. eurų buvo pripažinti nepagrįstais. Šis RRT sprendimas buvo apskųstas teismui, kuris nurodė, kad RRT turi iš naujo įvertinti 1,1 mln. eurų.

„Atsižvelgdami į teismo teisės aktų taikymo išaiškinimą, iš naujo įvertinome 1,1 mln. eurų sumos pagrįstumą ir nustatėme, kad Registrų centrui iš valstybės biudžeto lėšų gali būti kompensuojama ne didesnė nei 16,2 mln. eurų suma“, – pranešime sakė RRT Geležinkelių ir pašto reguliavimo grupės vadovė Rita Liuokaitytė.

Sąnaudos 2020 metais siekė 11,2 mln. eurų, o šiemet pripažinta pagrįsta sąnaudų suma yra 43,1 proc. didesnė, palyginti su 2021 metais.

Sąnaudos, patirtos dėl neatlygintino duomenų teikimo ir registro objekto registravimo,  finansuojamos iš Registrų centrui skiriamų valstybės biudžeto lėšų.

Didžiausią sąnaudų dalį sudarė nafta ir jos produktai – 41,6 proc., atsinaujinantys energijos ištekliai – 25,1 proc., gamtinės dujos – 18 proc., ketvirtadienį pranešė Valstybės duomenų agentūra.

Daugiausia – 40,4 proc. – energijos buvo sunaudota transporto sektoriuje,  28,5 proc. – namų ūkiuose.

Transporto sektoriuje daugiausia sunaudota automobilių dyzelino (1,63 mln. tonų), namų ūkiuose – biokuro (2,25 mln. kubinių metrų) bei centralizuotos šilumos energijos (5,3 teravatvalandės, TWh).

Statistikų teigimu, Lietuva ir toliau išlieka energetiškai priklausoma nuo importuojamos energijos, tai geriausiai atspindi energetinės priklausomybės rodiklis, kuris 2022 metais siekė 72,6 proc. ir per metus sumažėjo 0,9 procentinio punkto.

Šis rodiklis vis dar viršija Europos Sąjungos vidurkį (55,5 proc.).

Lietuva siekia, kad 2030 metais atsinaujinantys energijos ištekliai sudarytų 45 proc. galutinio energijos suvartojimo. 2021 metais ši dalis siekė 28,1 proc.

Didžiausią atsinaujinančios energijos dalį pernai sudarė kietasis biokuras. elektrai ir centralizuotai šilumai gaminti jo buvo sunaudota 51,8 proc., namų ūkiuose – 34,1 proc. Energijos gamintojai iš biokuro pagamino 67,2 proc. visos šilumos energijos ir 17,1 proc. visos elektros energijos.

Lietuvoje veikiantys vėjo jėgainių parkai kartu su mažosiomis vėjo elektrinėmis pernai pagamino 1,5 TWh – daugiau nei trečdalį visos šalyje pagamintos bei 11,3 proc. suvartotos elektros.

Saulės elektrinėse pernai pagaminta 342,2 mln. kilovatvalandžių (kWh) arba 79,4 proc. daugiau, vandens jėgainėse – 464,4 mln. kWh, arba 21 proc. daugiau. Gamyba iš biodujų pernai augo 1,3 proc. iki 158,7 mln. kWh.

Elektros energijos poreikis Lietuvoje pernai sumažėjo 5,5 proc. iki 13,4 TWh: importuota 8,6 TWh, arba 64,2 proc. visos reikalingos elektros, o šalyje pagaminta 4,8 TWh – 5,8 proc. mažiau nei 2021 metais

Pernai transporte buvo sunaudota 113,2 tūkst. tonų biodyzelino ir 30,5 tūkst. tonų bioetanolio. Kelių transporte sunaudota kiek mažiau nei 2 mln. tonų degalų, iš kurių 81,5 proc. – dyzelinas, 14,2 proc. – benzinas, 4,3 proc. – suskystintos dujos. Dyzelino sunaudota 3,9 proc. mažiau nei 2021 metais, benzino – 11,2 proc. daugiau, suskystintų dujų – tiek pat. 

Banko ekonomistų atlikta analizė parodė, kad maisto produktų kainų pikas jau pasiektas ir ateityje sąnaudų spaudimas kainoms silpnės. 

Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktorius Aurelijus Dabušinskas teigė, kad infliacijos pikas jau praeityje, jei nebus rimtų sukrėtimų.

„Tačiau nemanome, kad maisto kainų infliacijos lėtėjimas bus tolygus ir akivaizdžiai atitiks dažnai besikeičiančių energijos kainų sumažėjimą“, – spaudos konferencijoje pirmadienį sakė A. Dabušinskas.

Ant jo, gruodį maisto produktų infliacija sudarė beveik 40 proc. bendros infliacijos.

Maisto kainų infliacija yra didelė, Europoje taip pat labai didelė, nekalbant apie Baltijos šalis, trečdaliu pabrangęs maistas yra reikšmingas pokytis.

„Maisto kainų infliacija pasiekė labai aukštą lygį, nuo rugsėjo tos dalies infliacija dabar yra pagrindinė bendrosios infliacijos dedamoji“, – sakė A. Dabušinskas.

Pasak jo, labiausiai prie infliacijos augimą skatino duona ir grūdų produktai, pienas ir jo produktai – jų brangimas gruodį, palyginti su tuo pačiu metu prieš metus, siekė maždaug 40-50 procentų.

„Maisto kainų infliacija yra didelė, Europoje taip pat labai didelė, nekalbant apie Baltijos šalis, trečdaliu pabrangęs maistas yra reikšmingas pokytis. Tačiau panašios tendencijos regione suponuoja, kad yra bendrų veiksnių, o ne tik Lietuvoje specifinės maisto brangimo priežastys“, – sakė A. Dabušinskas.

Pasak jo, maisto kainų lygis 2020 metais Lietuvoje siekė 85 proc. Europos Sąjungos (ES) vidurkio, tai dėl pastaruoju metu ypač sparčiai brangusio maisto, LB ekonomistų vertinimu, per 2022 metus Lietuva pasiekė 98 proc. ES vidurkio.

LB teigimu, pagrindinė maisto kainų augimo priežastis yra Rusijos energetinio šantažo ir karo prieš Ukrainą sukeltas energijos išteklių kainų šokas bei išaugusios žemės ūkio produktų kainos regione.

Nurodoma, jog pagrindinis infliaciją lemiantis veiksnys iki pat praėjusių metų rugsėjo buvo energijos kainos, o dabar – maisto kainos.

Žemės ūkyje produkcijos kainos augo sparčiau nei sąnaudos

A. Dabušinsko teigimu, Lietuvos ekonomikos raida pastaruosius metus buvo gana sėkminga ir sudarė sąlygas greitai perkelti išaugusias sąnaudas į galutines vartotojų kainas.

„Gamybininkai, prekybininkai susidūrė su sąnaudų didėjimu, makroekonominė aplinka, vartotojų perkamoji galia buvo santykinai palanki perkeliant kainas į sąnaudas. Tai viena iš priežasčių, kodėl perkėlimas sąnaudų į kainas įvyko santykinai greitai“, – sakė A. Dabušinskas.

LB ekonomistų vertinimu, kainos didėjo panašiu ar mažesniu tempu nei sąnaudos, išskyrus žemės ūkio sektorių, kur per pastaruosius porą metų produkcijos kainos augo santykinai sparčiau nei sąnaudos.

„Supirkimo kainos buvo paaugusios apie 55 proc. trečią ketvirtį, žemės ūkio defliatoriumi įvertintas kainų padidėjimas siekė apie 45 proc., o sąnaudų padidėjimas buvo tarp 20 ir 30 procentų“, – teigė A. Dabušinskas.

„Tokios tendencijos reiškia, kad praėję pora metų turėjo būti santykinai sėkmingi, ekonomiškai neblogi žemės ūkio sektoriui“, – kalbėjo jis.

A. Dabušinsko vertinimu, tokį pokyti galėjo lemti tai, jog kainų raida žemės ūkyje turi tendenciją atkartoti regionines tendencijas, kainų pokytis pastaruoju metu Lietuvoje ir vidutiniškai Europos Sąjungoje buvo panašus.

„Tikėtina, jei kalbame apie bendrą rinką žemės ūkio produkcijos, tai ilgainiui tikėtumėmės, kad kainos toje rinkoje kinta panašiai. (...) Jeigu taip yra, tai bendros kainų tendencijos persiduoda ir į Lietuvą, todėl trumpuoju laikotarpiu galime matyti atotrūkį tarp kainų ir sąnaudų raidos“, – sakė A. Dabušinskas.

Tuo metu stebint kainas maisto pramonėje, LB teigia, jog gamybos sąnaudos didėjo panašiu tempu, kaip ir parduotos produkcijos kainos.

„Sąnaudos, palyginti su kainomis, pradėjo augti anksčiau ir sparčiau nei kainos. (...) Didžiausią dalį sąnaudų padidėjimo lėmė žemės ūkio produkcija, ši dalis sąnaudų padidėjime sudarė apie 45 proc., maždaug 30 proc. sąnaudų padidėjimo dalis yra lietuviškos prekės, kurios buvo panaudotos pramonėje kaip tarpinis produktas, tarpinio vartojimo prekės. Energijos brangimas sudarė apie 10 proc. viso sąnaudų augimo“, – sakė A. Dabušinskas. 

Maisto kainos mažmeninėje prekyboje augo kartu su sąnaudomis. Pasak LB ekonomisto, pagrindinis sąnaudų komponentas buvo prekių, įsigytų perparduoti, brangimas.  

„Per pastaruosius metus sąnaudos pramonės lygmenyje augo sparčiau ir stipriau nei kainos, tai dabar sąnaudų padidėjimas beveik persidavęs, bet nebūtinai pilnai į kainas. Todėl jei tam tikri sąnaudų komponentai pigs arba nebebrangs, dar galimai yra šiek tiek sąnaudose užbrangimo to, kuris arba galėtų toliau persiduoti į kainas, arba prilaikyti kainų mažėjimą. Žiūrint į ateitį, galimai dar matysime infliacijoje inercijos“, – aiškino ekonomistas.

Itin didelio pelningumo padidėjimo nestebima

Anot LB, santykinai didelė paklausa ir gyventojų perkamoji galia sudarė palankias sąlygas perkelti kaštų padidėjimą į kainas, tačiau maisto produktų tiekimui svarbiose veiklose itin didelio pelningumo padidėjimo nestebima.

„Jeigu kainų raida atitrūktų nuo medžiagų brangimo arba sąnaudų padidėjimo, kuris ateina iš medžiagų pabrangimo, jei kainų kaita atitrūktų taip pat ir nuo sąnaudų padidėjimo, kuris susijęs su darbo užmokesčio raida, tai greičiausiai tuomet tokį atotrūkį, neatitikimą pamatytume pelno dalies pridėtinėje vertėje, augime“, – sakė. A Dabušinskas.

„Maisto pramonėje ir mažmeninėje prekyboje nematome požymių, kad pelno dalis pridėtinėje vertėje būtų reikšmingai pakitusi arba padidėjusi. Tuo tarpu žemės ūkio sektoriuje jis arti istorinio vidurkio. Atsižvelgiant į istorinius svyravimus, šitas rodiklis yra labai arti istorinių tendencijų“, – pridūrė jis.

LB teigimu, įvertintas sukuriamos pridėtinės vertės pasiskirstymas tarp darbuotojams mokamų atlyginimų ir kapitalo pajamų rodo, kad darbuotojams tenkanti pridėtinės vertės dalis praėjusių metų trečiąjį ketvirtį buvo nedaug mažesnė nei ilgalaikis vidurkis, o maisto pramonėje ir mažmeninėje prekyboje – reikšmingai didesnė.

LB teigimu, tai rodo, kad šių sektorių sukuriamoje pridėtinėje vertėje kapitalo pajamos, kurios nusako įmonių pelnų dinamiką, neaugo sparčiau nei atlygis darbuotojams.

Nurodoma, kad maisto produktų kainų augimas lėtės, tačiau nebus tolygus energijos sąnaudų mažėjimui dėl sąnaudų persidavimo laipsniškumo ir kitų sąnaudų dedamųjų įtakos.

Statistikų teigimu, augimą lėmė statybinių medžiagų ir gaminių kainų (24,4 proc.), mašinų ir mechanizmų darbo valandos kainos (16,4 proc.) vidutinio valandinio darbo užmokesčio (12 proc.) padidėjimas ir pridėtinių išlaidų (4,2 proc.) sumažėjimas.

Iš statinių per metus daugiausia – 23,1 proc. – pabrango negyvenamųjų pastatų statyba. Gyvenamųjų pastatų statybos kainos padidėjo 19,2 proc., inžinerinių statinių – 16,5 proc.

Statybos sąnaudų elementų kainos per mėnesį -kovą, palyginti su vasariu, padidėjo 4,2 procento.

Didžiausią įtaką kainų pokyčiui turėjo statybinių medžiagų ir gaminių kainų augimas 5,8 proc., vidutinio valandinio darbo užmokesčio sumažėjimas 1,2 proc. bei mašinų ir mechanizmų darbo valandos kainos padidėjimas 9,4 proc.

Iš statybinių medžiagų ir gaminių per mėnesį daugiausia – 9,5 proc. – pabrango medžio gaminiai, po 8,1 proc. – vamzdžiai ir izoliacinės medžiagos, 7,2 proc. –  bendros statybinės medžiagos.

Iš statinių per mėnesį daugiausia – 5,6 proc. – pabrango inžinerinių statinių statyba. Negyvenamųjų pastatų statybos kainos padidėjo 3,7 proc., gyvenamųjų pastatų – 2,5 proc

Anot Statistikos departamento, didžiausią įtaką bendram kainų pokyčiui turėjo vidutinio valandos bruto darbo užmokesčio („ant popieriaus“) padidėjimas 1,5 proc. bei statybinių medžiagų ir gaminių kainų sumažėjimas 0,5 proc.

Iš statybinių medžiagų ir gaminių daugiausia atpigo izoliacinės medžiagos – 1,9 proc., vamzdžiai – 1,8 proc., o pabrango metalo gaminiai – 0,4 proc.

Tuo metu iš statinių per mėnesį daugiausia – 0,4 proc. – pabrango gyvenamųjų pastatų statyba. Negyvenamųjų pastatų statyba pabrango 0,3 proc., o inžinerinių statinių statyba atpigo 0,3 proc.

Pasak departamento, per metus (palyginti su praėjusių metų geguže) statybos sąnaudų elementų kainos padidėjo 1,8 proc. Tai lėmė vidutinio valandos bruto darbo užmokesčio (5,5 proc.), mašinų ir mechanizmų darbo valandos kainos (1,8 proc.) bei statybinių medžiagų ir gaminių kainų (0,2 proc.) padidėjimas.

Iš statinių per metus daugiausia – 2,4 proc. – pabrango gyvenamųjų pastatų statyba. Inžinerinių statinių statyba pabrango 1,7 proc., negyvenamųjų pastatų – 1,6 proc.

„Šiandien ekologiškumui teikiama vis daugiau reikšmės, o iš automobilių gamintojų reikalaujama, kad jų gaminami modeliai atitiktų vis griežtesnes anglies dvideginio emisijas. Vidaus degimo variklio inovacijos ir naujos elektrinės technologijos leidžia pasiūlyti ir mažiau taršius, ir ekonomiškesnius modelius. Nusprendus įsigyti naują automobilį, reikia atsižvelgti ne vien į jo naudojamą degalų tipą, nes ilgą laiką dominavęs įsitikinimas, kad dyzeliniai modeliai visuomet atsiperka, šiandien nebūtinai teisingas“, – sako „Swedbank“ Vartojimo paskolų ir automobilių finansavimo departamento direktorius Tomas Pulikas.

Pasak T. Puliko, šiandien maždaug 2 iš 3 visų Lietuvoje parduodamų naujų lengvųjų automobilių sudaro modeliai su benzinu varomais varikliais. Likusią didesniąją dalį sudaro modeliai su dyzeliniais varikliais, o keli procentai visų pardavimų tenka hibridiniams arba elektriniams automobiliams. Be automobilio markės ir konkretaus modelio atributų, kiti du svarbūs veiksniai, kurie turi įtakos bet kokio automobilio įsigijimui – tai jo kaina ir eksploatacijos išlaidos.

Kaip pagal šiuos kriterijus įvertinti automobilius su skirtingos technologijos varikliais? Siekiant kuo objektyvesnio vertinimo, palyginimui galima naudoti vieną Lietuvos rinkoje populiarų vokiečių gamintojo universalą, turintį benzininę, dyzelinę ir hibridinę versijas.

To paties modelio kaina – skirtumas iki 50 proc.

„Jei nuspręstumėte įsigyti šį modelį, tai mažiausiai sumokėtumėte už jo versiją su 1,4 litro darbinio tūrio benzininiu varikliu – naujo tokio modelio kaina siekia apie 28 tūkst. eurų. Norėdami pasinaudoti standartiniu automobilio lizingo pasiūlymu ir tokį automobilį išsipirkti per penkerius metus su 30 proc. likutine verte, per vieną mėnesį už jį turėsite mokėti apie 302 eurus“, − komentuoja T. Pulikas.

Jeigu gyventojas nuspręstų rinktis modelį su dyzeliniu varikliu ir panašioms dinaminėmis charakteristikomis, už jį reikėtų sumokėti apie 32 tūkst. eurų arba 14 proc. brangiau. Atitinkamai išaugtų ir mėnesio lizingo įmoka, kuri pasiektų 345 eurus.

Galiausiai, hibridinis modelis su įkraunama baterija šiuo metu kainuoja 50 proc. daugiau už modelį su benzininiu varikliu, o jo mėnesio lizingo įmoka pagal paminėtas sąlygas sudarytų 435 eurus. Tačiau hibridinė sistema yra kur kas našesnė už vidaus degimo variklį, tokio automobilio eksploatacija ir reguliari priežiūra yra pigesnė, palyginus su dyzeliniais ar benzininiais modeliais.

Mažesnės sąnaudos atsveria pradinę kainą?

Pasak T. Puliko, hibridinio modelio vidutinės degalų sąnaudos yra itin mažos ir, remiantis gamintojo pateikiamais duomenimis, sudaro 1,6 litro 100 kilometrų atstumui. Dyzelinio modelio vidutinės degalų sąnaudos kone 3 kartus didesnės ir siekia 4,6 litro, tuo metu benzininio modelio – 5,1 litro.

„Galutines eksploatacijos sąnaudas lemia ne vien techninės charakteristikos, tačiau ir įveikiamas atstumas. Kuo per metus daugiau kilometrų nuvažiuoja automobilis, tuo jo ekonomiškumas tampa svarbesniu veiksniu. Pavyzdžiui, jei per metus su automobiliu nuvažiuojama apie 10 tūkst. kilometrų, tai už benzininio modelio sunaudotus degalus, remiantis lapkričio viduryje vyravusiomis degalų kainomis, iš viso reikės sumokėti apie 637 eurus, dyzelinio – apie 565 eurus, hibridinio – apie 200 eurų“, − sako T. Pulikas.

Jei būtų bendrai vertinami mėnesio lizingo įmokai ir degalams vidutiniškai skiriami pinigai, benzininis modelis išlieka mažiausiai kainuojančiu pasirinkimu, už kurį per mėnesį reikės mokėti apie 355 eurus. Tuo metu dyzelinio modelio lizingo įmoka ir degalų sąnaudos per mėnesį atsieis 392 eurus, hibridinio modelio – apie 450 eurų.

T. Pulikas atkreipia dėmesį, kad jei per metus įveikiamas atstumas yra gerokai didesnis ir siekia, pavyzdžiui, 25 tūkst. kilometrų, taupesnių modelių patrauklumas turėtų išaugti. Tačiau net ir tokiu atveju benzininis modelis yra pigiausias pasirinkimas – bendra mėnesio lizingo įmokos ir degalų sąnaudų suma sudaro apie 435 eurus. O išlaidos dyzeliniam ir hibridiniam modeliui supanašėja – abiem atvejais jos sudaro apie 470 eurų.

Papildomi hibridinių modelių pranašumai

Šie skaičiavimai padaryti remiantis gamintojo pateikiamomis vidutinėmis degalų sąnaudomis. Realybėje jos gali skirtis, priklausomai nuo vairavimo stiliaus ar važiavimo sąlygų. Pavyzdžiui, hibridinio modelio pranašumas gali dar labiau išryškėti daugiau laiko važinėjant mieste, tuo metu dyzelinio modelio – daugiau laiko praleidžiant kelionėse už miesto ribų.

„Be to, šiame palyginime naudotą hibridinį modelį galima įkrauti iš elektros tinklo. Reguliariai naudojantis tokia galimybe, jo eksploatacija dar labiau atpigtų. Skaičiuojama, kad naudojant tik elektros energiją 100 km atstumą įveikti kainuoja apie 2 eurus. Dyzelinui ar benzinui tektų išleisti 2-3 kartus daugiau. Dar keli argumentai už hibridinius modelius – laikui bėgant jie išsaugo didesnę vertę, be to, kai kurie mechaniniai jų elementai dėvisi lėčiau negu standartinių modelių“, − pabrėžia T. Pulikas.

Nepaisant hibridinių modelių efektyvumo, didelė jų kaina vis dar nenusveria dyzelinių, o ypač benzininių modelių ekonominio patrauklumo. Kai automobilis naudojamas įprastomis sąlygomis, pastebimai žemesnė pradinė kaina vis dar lemia, kad naudoti naują modelį su benzininiu varikliu šiuo metu yra finansiškai patraukliausia alternatyva. Tačiau automobilių gamintojams toliau investuojant į hibridinių ir elektrinių modelių tobulinimą, bet to, vyriausybėms planuojant tokių automobilių įsigijimo skatinimo schemas, situacija jau netolimoje ateityje gali pasikeisti.

Įmonės pranešime teigiama, kad rezultatus lėmė praėjusiais metais priimti sprendimai didinti efektyvumą ir konkurencingumą. Nors „Lietuvos geležinkeliai“ šiemet vežė ir daugiau krovinių, ir keleivių, sąnaudos buvo 1,4 proc. mažesnės nei pernai sausį ir vasarį.

„Be to, šiemet vasarį atidarėme atstovybę Lenkijoje - tai pirmas rimtas žingsnis į Vakarų rinkas. Šią savaitę su Latvijos bei Estijos geležinkelių vadovais sutarėme dėl intermodalinio traukinio „Amber Train“ važiavimo maršrutu Šeštokai-Ryga-Talinas“, - pranešime spaudai cituojamas „Lietuvos geležinkelių“ generalinis direktorius Mantas Bartuška.

„Lietuvos geležinkeliai“ praneša per sausį-vasarį vežę 8,6 mln. tonų krovinių, t. y. 10 proc. daugiau, palyginti su 2017 m. analogišku laikotarpiu. 17,4 proc. padidėjo krovinių tranzitas per Lietuvą, 17,3 proc. - importuojamų į Lietuvą krovinių apimtys. 0,4 proc. didėjo vietiniai vežimai.

Tranzitu per Lietuvą labiausiai padidėjo naftos ir naftos produktų - 32 proc., anglies - 27,5 proc. bei juodųjų metalų vežimo apimtys - 35,3 proc. Importas augo dėl padidėjusių krovinių vežimo srautų į Klaipėdos uostą (naftos ir naftos produktų, kalio trąšų ir kitų krovinių).

„Lietuvos geležinkeliai“ per pirmus du šių metų mėnesius uždirbo 69,6 mln. eurų pajamų.

Kiek padidėjo ir keleivių skaičius populiariausiais maršrutais: per du mėnesius maršrutu Vilnius-Klaipėda-Vilnius važiavo 16 proc. daugiau keleivių, nei prieš metus. Pačiu populiariausiu maršrutu Vilnius-Kaunas-Vilnius važiavo daugiau nei 206 tūkst. keleivių. Pernai tuo pačiu laikotarpiu keleivių skaičius siekė 203 tūkstančius.

Įgyvendinti pokyčiai iki metų pabaigos įmonei leis sumažinti veiklos sąnaudas 8 mln. eurų ir tai turės teigiamos įtakos nustatant kito periodo bazinę šilumos kainą vartotojams.

Intensyvų pasirengimą veiklos pradžiai VŠT pradėjo 2016 metais. Iki šių metų kovo 30 d. bendrovė sudarė kuro ir energijos įsigijimo sutartis, pasirašė susitarimus su gamybos, tinklo eksploatavimo ir priežiūros, klientų aptarnavimo ir kitų padalinių darbuotojais, inicijavo svarbiausių informacinių sistemų ir kitų paslaugų bei priemonių pirkimus. Tačiau pirmieji trys veiklos mėnesiai buvo didelių iššūkių laikotarpis.

„Įvertinus komplikuotą šilumos ūkio susigrąžinimą ir vartotojų duomenų gavimą iš buvusio nuomininko, bazinės šilumos kainos reguliavimą, išorinio finansavimo poreikį ir dalies personalo bei darbo priemonių trūkumą, galima sakyti, kad mūsų veiklos pradžia nebuvo lengva. Tačiau, kita vertus, iššūkiai mobilizavo komandą, skatino ieškoti greitų ir teisingų sprendimų“, – netolimos praeities prisiminimais dalinasi VŠT generalinis direktorius Mantas Burokas.

Vos pradėjusi veiklą įmonė turėjo įdiegti klientų informacijos valdymo (CRM), klientų aptarnavimo per skambučių centrą ir savitarnos sistemas, svarbiausias verslo valdymo ir sąskaitybos sistemas. „Žinojome, kada privalome išleisti pirmąsias sąskaitas klientams, todėl iki to laiko visos sistemos turėjo nepriekaištingai veikti. Sudėtingų IT sistemų diegimas, priklausomai nuo įmonės dydžio, dažniausiai trunka nuo 6 iki 9 mėnesių. Profesionalių partnerių pagalba mums tai pavyko padaryti beveik per 2 mėnesius“, – sako M. Burokas.

Privalome užtikrintai pasiruošti naujam šildymo sezonui, todėl vasaros laiką ir turimas lėšas skiriame šilumos trasų patikroms, jų defektų šalinimui ir tinklo renovacijai.

Itin svarbus uždavinys, kuris laukė VŠT vadovų, buvo susijęs su finansine situacija. „Ankstesnė VŠT vadovybė nesukaupė pakankamo finansinio rezervo, o mes žinojome, kad pagal nuomos sutartį turėsime nupirkti reikalavimo teises į klientų skolas iš nuomininko ir jam sumokėti kelias dešimtis milijonų. Todėl neturėjome kitos išeities kaip tik kreiptis į bankus dėl paskolų“, – teigia M. Burokas.

Iš 80 mln. eurų lėšų, kurių VŠT būtų prireikę pirminiais skaičiavimais, įmonei užteko pasiskolinti 31,5 mln. eurų. Bendrovė sėkmingai perleido iš nuomininko įsigytas reikalavimo teises į Vilniaus miesto savivaldybės skolą vienam iš komercinių bankų, kuris už 20,017 mln. eurų įsigijo savivaldybės skolą „Vilniaus energijai“.

Gautos lėšos VŠT leido laiku atsiskaityti su nuomininku, užtikrinti įmonės finansinį stabilumą ir suplanuotų centralizuoto šilumos tiekimo tinklo renovacijos projektų įgyvendinimą. Šiuo metu VŠT lėšos naudojamos tų šilumos trasų ir įrenginių remontams, kurių kritinė būklė paaiškėjo susigrąžinus ūkį iš buvusio nuomininko. „Privalome užtikrintai pasiruošti naujam šildymo sezonui, todėl vasaros laiką ir turimas lėšas skiriame šilumos trasų patikroms, jų defektų šalinimui ir tinklo renovacijai“, – vykdomus darbus vardija M. Burokas.

VŠT atsisakė įmokų už šildymą surinkimo pagal popierines knygeles. Įmokų surinkimas pagal popierines knygeles per metus Vilniaus šilumos vartotojams anksčiau kainavo apie 300 tūkst. eurų. „Šias lėšas turėtume sumokėti tarpininkui, kuris paskirsto informaciją apie įmokas, gautas iš įmokų surinkėjų pagal popierines knygeles. Manome, kad nėra teisinga, jog už tai turėtų sumokėti visi šilumos vartotojai, nes ir šios išlaidos būtų įtrauktos skaičiuojant bazinę šilumos kainą. Todėl nusprendėme atsisakyti papildomų tarpininkų paslaugų ir tokiu būdu dar labiau sumažinome veiklos sąnaudas. Nuo šiol gyventojus skatiname rinktis elektronines sąskaitas ir modernius atsiskaitymo būdus“, – sako M. Burokas.

Bendrovės struktūros korekcijos ir etatų sumažinimas – dar vienas, bet ne paskutinis VŠT sprendimas tęsiant veiklos optimizavimo procesą. Struktūra buvo atnaujinta detaliai peržiūrėjus bendrovėje vykstančius procesus, įvertinus įmonės veiklos strategiją ir ilgalaikius tikslus. „Struktūros pokyčiai atlikti apjungiant ir panaikinant tam tikras funkcijas, padalinius ir pareigybes. Bendras etatų skaičius sumažintas 99 pareigybėmis. Šie pokyčiai išlaidas darbo užmokesčiui per metus sumažins 2 mln. eurų, o mūsų teikiamų paslaugų kokybė dėl to nenukentės“, – teigia VŠT direktorius.

Pasak jo, nepaisant etatų sumažinimo, darbuotojų atleidimo įmonė neplanuoja, nes pokyčiai atlikti koreguojant „paveldėtą“ struktūrą ir „išpūstą“ etatų sąrašą iš buvusio nuomininko. Be to, dirbančiųjų skaičius sumažėjo ir todėl, kad dalis „Vilniaus energijoje“ dirbusių darbuotojų neperėjo į VŠT, įmonei susigrąžinus šilumos ūkį.

VŠT generalinio direktoriaus M. Buroko teigimu, visi šiuo metu įmonėje vykdomi veiklos ir kaštų optimizavimo pokyčiai iki metų pabaigos leis sutaupyti apie 8 mln. eurų, palyginti su veiklos pradžioje prognozuotomis išlaidomis. Bet svarbiausia, kad šis rezultatas turės teigiamos įtakos nustatant kito periodo bazinę šilumos kainą Vilniaus miesto gyventojams ir verslui.

„Įveikę pirmuosius iššūkius, planuojame tolimesnius veiksmus. Ketiname inicijuoti bendrą projektą su Vilniaus vandentiekio bendrove. Jo pagrindu būtų siekiama apjungti šilumos, šalto ir karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenų nuskaitymą. Tai leistų abiem įmonėms pasiekti reikšmingo kaštų mažinimo“, – teigia VŠT vadovas.

Pasak jo, galvojant apie VŠT ateitį jau dabar ieškoma būdų, kaip efektyviau panaudoti po šilumos gamybos likusius pelenus, kaip išplėsti veiklą teikiant papildomas paslaugas miesto gyventojams ir įmonėms ar konsultuojant kitų miestų savivaldybes bei šilumos tiekėjus dėl šilumos ūkio nuomos kontrolės ir jo susigrąžinimo pasibaigus nuomos sutarčių terminui.

„Naujų idėjų ir jų įgyvendinimo galimybių matome nemažai, tačiau šiemet mūsų svarbiausi tikslai – užtikrinti įmonės stabilumą, kokybišką paslaugų tiekimą ir veiklos efektyvumą“, – sako VŠT vadovas.

Per ketvirtį - ketvirtąjį praėjusių metų ketvirtį, palyginti su trečiuoju, darbo sąnaudos, pašalinus sezono ir darbo dienų skaičiaus įtaką, padidėjo 3,2 proc., iš jų verslo įmonėse - 2,6 proc., pranešė Statistikos departamentas.

Per metus vienos dirbtos valandos darbo sąnaudos augo visų veiklos rūšių įmonėse, įstaigose ir organizacijose. Labiausiai per metus vienos dirbtos valandos darbo sąnaudos augo apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų veiklos įmonėse – 15,7 proc., žmonių sveikatos priežiūros ir socialinio darbo – 13,5 proc., kitos aptarnavimo veiklos įmonėse – 13,5 procento.

Anot statistikų, metinį vienos dirbtos valandos darbo sąnaudų augimą lėmė didesnės išeitinės išmokos, išmokėtos didesnės vienkartinės premijos, priedai, priemokos ir piniginės išmokos, nuo liepos 1 dienos padidintas darbo užmokestis asmens sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojams, nuo rugsėjo 1 dienos padidintas darbo užmokestis švietimo įstaigų darbuotojams ir kitos priežastys.

Vienos dirbtos valandos bruto darbo užmokestis ir išmokos natūra pramonės, statybos ir paslaugų įmonėse per metus padidėjo 10,5 proc., iš jų verslo įmonėse – 10,4 procento. Kitos darbo sąnaudos (socialiniai darbdavio įnašai ir įmokos) per metus padidėjo 11 proc., iš jų verslo įmonėse – taip pat 11 procentų.

Per metus vienos dirbtos valandos bruto darbo užmokestis ir išmokos natūra sparčiausiai augo apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų įmonėse – 16,1 proc., žmonių sveikatos priežiūros ir socialinio darbo – 13,6 proc., bei kitos aptarnavimo veiklos įmonėse – 12,8 procento.

Kitos darbo sąnaudos per metus augo visų veiklos rūšių įmonėse, įstaigose ir organizacijose, išskyrus elektros, dujų, garo tiekimo ir oro kondicionavimo bei kasybos ir karjerų eksploatavimo, kuriose jos sumažėjo atitinkamai 10,1 proc. ir 4,7 procento. Labiausiai vienos dirbtos valandos kitos darbo sąnaudos didėjo transporto ir saugojimo įmonėse – 15,6 proc., kitos aptarnavimo veiklos įmonėse – 15,4 proc., apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų įmonėse – 14,6 procento.

"Štai nuo kovo 1 dienos padidėjus alaus akcizui, 0,5 litro talpos alaus bokalo savikaina mums gali išaugti 25 centus. Alkoholio brangimas, įvairūs siūlymai apriboti alkoholio prekybą poros šimtų metrų spinduliu nuo mokyklų, taip pat iniciatyvos uždrausti prekybą alkoholiu lauke - tai mus ne juokais gąsdina", - teigė Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos valdybos narys Gediminas Balnis.

Tris maitinimo įstaigas Vilniaus oro uoste ir restoraną "Grey" sostinės senamiestyje valdančios "Juta jazz kava" direktorius Aidas Pilka prognozuoja, kad šiemet konkurencija rinkoje augs, mat į rinką žengia daugiau naujokų.