Kitokios varžybos

Olimpinių žaidynių dvasios įkvėptas spektaklis yra tarptautinio scenos menų festivalio „ConTempo“ dalis. Juo „Nuepiko“ trupės nariai: Adrianas Carlo Bibiano, Andrius Stakelė, Džiugas Kunsmanas ir Marius Pinigis klausia: kas, jei olimpinių žaidynių ašimi būtų ne sporto šakos, o šokis, cirkas, žaismingas ir kūrybiškas požiūris į judesį? Tad „4 Viktorai“ yra ne tik anonimiška ir abstrakti sporto fenomeno interpretacija per šokį ir cirką, bet kartu priminimas, kad kūrybiškumas kiekvienam padeda išskleisti savo unikalų potencialą.

„Šiuolaikiniame pasaulyje, kaip ir olimpinėse žaidynėse, mes konkuruojame, kovojame. Tačiau labai svarbu nepamiršti žaidynių aspekto – to, kad tai yra tik kūrybiškas žaidimas. Tad, nors mes varžomės, kartu turime palaikyti vienas kitą, – mintimis dalijosi M. Pinigis. – Kalbėdami apie pagarbaus varžymosi svarbą, taip pat norime paskatinti žmones nebijoti varžytis, siekti pergalės. Juk sveika konkurencija leidžia mums tobulėti ir judėti pirmyn. Nereikia bijoti ir pralaimėjimo – nors devynis kartus nepasiseks, dešimtą kartą sėkmė nusišypsos, tad svarbu nenustoti siekti savo tikslo.“

Pasak M. Pinigio, spektaklis „4 Viktorai“ kalba apie tai, kad varžymasis nebūtinai yra blogas, destruktyvus dalykas. Jis gali turėti įvairių spalvų ir teigiamų aspektų.

„Dažniausiai varžymąsi suprantame kaip konkuravimą vienam su kitu. Tačiau konkuruoti ir lenktyniauti galime ir su savimi. Man regis, didžiausias varžovas gyvena mūsų pačių viduje. Varžydamiesi su savimi, gauname galimybę peržengti savo ribas, tobulėti ir augti, – pastebi jis. – Varžymasis su kitu mums gali padėti pasiekti didesnį tikslą, drauge įveikti iššūkius ir galbūt netgi pradėti bendradarbiauti.“

A. Bekeraitytės-Popierės nuotr.

Įkvėpė mitai ir legendos

M. Pinigis pastebi, kad olimpinės žaidynės nuo pat jų egzistavimo pradžios turi labai aiškų konkuravimo ir varžybų komponentą. Tačiau spektaklio „4 Viktorai” kūrėjams pasirodė įdomūs keletas kitų su olimpinėmis žaidynėmis susietų atributų. Tai – olimpiniai žiedai, atidarymo / uždarymo ceremonija, vėliavos, sportininkų apranga. Taip spektaklis į olimpines žaidynes leidžia pažvelgti kaip į kūrybiškumo aktą, tam tikrą erdvę kūrybai skleistis. Jo metu galima pamatyti mums gerai žinomus olimpinių žaidynių atributus, tačiau kita forma, juos interpretuojant“, – pasakoja šokėjas.

Spektaklio įkvėpimo šaltiniu taip pat tapo olimpinių žaidynių atsiradimo istorija, mitai ir legendos. „Mitai ir legendos padeda spektakliui įgauti daugiau spalvų, o ne tik pabrėžti ir kartoti, kas ir taip akivaizdu – olimpinės žaidynės yra geriausių atletų varžymosi vieta, kuriose nugali stipriausias. Pasirinkome įvairias su olimpinėmis žaidynėmis susijusias istorijas – tikras ir mitologizuotas, kurios suteikė daug daugiau kūrybinės laisvės ir didesnį kūrybinį impulsą spektaklio choreografijai kurti", – atskleidė M. Pinigis.

Viena iš tokių legendų – manoma, kad pirmasis olimpinis čempionas buvo virėjas. „Kita legenda byloja, kad olimpines žaidynes sugalvojo Heraklis, pagerbdamas Dzeusą, arba tai buvo paties Dzeuso sumanymas, minint jo pergalę prieš Kroną“, – sakė menininkas.

Pasak pašnekovo, spektaklio kūrėjams buvo įdomu nagrinėti ir interpretuoti įvairias istorijas, kuriose realūs faktai maišosi su mitologija ir legendomis. Todėl spektaklyje verta tikėtis olimpinių žaidynių interpretacijos, o ne tiesioginės konkurencijos, varžymosi. Net jei žiūrovai spektaklyje išvys varžymąsi, jo scenarijai veikiausiai bus mažai nuspėjami.

Didžiausias varžovas gyvena mūsų pačių viduje. Varžydamiesi su savimi, gauname galimybę peržengti savo ribas, tobulėti ir augti.

Judėti kūrybiškai

Pašnekovo teigimu, „4 Viktorai“ yra edukacinis spektaklis, skirtas visiems, o ypač – jaunimui. M. Pinigis atkreipė dėmesį, kad nors šiandien turime daugybę galimybių užsiimti įvairiomis sporto šakomis ir fizine veikla, šiuolaikiniai žmonės yra kaip niekada sustingę, nejudrūs. Tad „Nuepiko“ komanda siekia jaunimą paskatinti daugiau kūrybiškai judėti.

„Ne visi nori žaisti krepšinį ar futbolą, tad siūlome paieškoti įvairesnių judėjimo galimybių. Kad ir kaip būtų, gyvename kūne, tad turime būti ne pasyvūs jo stebėtojai, o aktyvūs ir kūrybingi individai, kurie nebijo per kūną išreikšti save, – akcentavo jis. – Paauglystėje jaunuoliai labai linkę užsiverti savyje, tad kūrybiškas judesys galėtų jiems padėti pakelti savo savivertę, lengviau priimti brendimo metu vykstančius kūno pokyčius. Todėl, pasibaigus festivaliui, spektaklį planuojame pristatyti ir mokyklų sporto salėse. Jaunuoliai šiandien vis mažiau juda ir vengia dalyvauti kūno kultūros pamokose. Tad tikimės savo pavyzdžiu moksleivius paskatinti ieškoti jiems priimtinų judėjimo būdų.“

Siekia užkrėsti šokiu

Spektakliu trupė taip pat tikisi įkvėpti jaunuolius šokti. Politologijos mokslus baigęs M. Pinigis pasakoja pats į šokį atkeliavęs gana vingiuotu keliu, tad pašnekovas su jaunais žmonėmis nori pasidalyti savo patirtimi.

„Jaunuoliai iš mažesnių miestų ne visada turi galimybių atrasti šiuolaikinį šokį, tad norisi būti ta žiežirba, kuri jauną žmogų paskatins siekti savo tikslų, būti kūrybingam. Kadangi mūsų trupėje šoka keturi vyrai, taip pat siekiame į šiuolaikinį šokį atkreipti berniukų dėmesį, kuriems plastiški judesiai kartais atrodo ne visai vyriški, ir paneigti šį mitą, – atskleidė šokėjas. – Nors šio spektaklio prioritetas yra jaunimas, taip pat norime skleisti žinią, kad pradėti judėti kūrybiškai niekada nevėlu. Nesvarbu, kokio amžiaus žmogus, koks jo fizinis pasirengimas, tikrai galima atrasti sau tinkamą judėjimo būdą. Judėjimas žmogui visada buvo labai svarbus, fiziniai žaidimai turbūt egzistuoja net seniau nei kalba.“

M. Pinigis pasakoja, kad šokio spektaklyje trupės nariai ieško atsakymo, kaip būtų galima išardyti mums pažįstamą varžymosi algoritmą ir sukurti kūrybiškus judėjimo būdus. „Spektakliu kalbame apie savęs nugalėjimą, savo ribų ir galimybių išplėtimą. Gilinamės į bendražmogiškas patirtis, kartu pristatydami asmenines savo istorijas. Juk žodis „Viktoras“ – nugalėtojas, kiekvienam mūsų gali turėti skirtingas reikšmes“, – sako jis.

Kas? Festivalis „ConTempo“. Spektaklis „4 Viktorai“.

Kur ir kada? liepos 30 d. Domeikavos laisvalaikio salėje ir rugpjūčio 3 d. Garliavos sporto ir kultūros centre.

Penktąjį kartą jis ir vėl sugrįžta tam, kad žiūrovus bent trumpam ištrauktų iš kasdienybės bei padovanotų naujas patirtis.

„Ir šiais metais festivalis nenukrypsta nuo savo idėjų ir sieks pristatyti aukšto lygio šiuolaikinių scenos menų spektaklius, įdomiausius ir aktualiausius jų pavyzdžius, pristatinėjamus Europoje ir už jos ribų. Kurdami programą nesišliejame prie vienos temos, galvojame apie Kauno ir Kauno rajono žmones, tai, ką jie jau yra matę ar patyrę. Festivalis sieks stimuliuoti vietos žiūrovo vaizduotę, vietos kūrėjus paskatinti ieškoti naujų meno formų, įkvėpti miestą žengti toliau, atsiverti eksperimentiniams menams ir šiuolaikinėms jų formoms, o miesto ir rajono erdves pratinti juos priimti. Mums labai svarbu, kad festivalis išlaikytų gaivališką naujų patirčių efektą. Ne visi spektakliai bus patogūs, jie kels daugybę klausimų, kvies diskutuoti, tuo pačiu dovanos labai stiprias patirtis“, – pasakoja „ConTempo“ vadovė ir programos sudarytoja Gintarė Masteikaitė.

Nuo pat 2019 m. „ConTempo“ žiūrovus kvietė pasirodymus stebėti netradicinėse erdvėse. Šią idėją ir toliau palaikys speciali katalonų programa, kurioje – 4 skirtingomis formomis pristatomi, viešosioms erdvėms skirti darbai. Pasirodymas „Sypmphonic Flock“ publiką pakvies į garsų pripildytą ekskursiją, patyriminę kelionę iš vienos vietos į kitą. Į Kauną atvyksta ir kertinė Barselonos teatro asmenybė – vaizduojamojo meno, cirko, šiuolaikinio šokio ir fizinio teatro srityse besispecializuojantis kūrėjas Joan Català, kuris pristatys jau 10 metų rodomą, legendinį spektaklį „Pelat“ bei naują savo projektą „Idiofona“. Menininkų duetas iš Katalonijos ir Slovėnijos pakvies į hipnotizuojantį šokio spektaklį „Cossoc“, kurio centre – du nuolatinėje pusiausvyroje balansuojantys kūnai.

Spektaklis „Cossoc“./ E. Barra nuotr. 

Vienas kontraversiškiausių ir įdomiausių šių metų festivalio svečių – Vengrijos bei Vokietijos kūrėjai Boglárka Börcsök ir Andreas Bolm bei jų spektaklis „Figuring Age“. Šiurpą keliančiame seanse žiūrovas susitiks su trimis vyresnio amžiaus šokėjomis, kurios ketvirtajame dešimtmetyje prisidėjo prie modernaus šokio sklaidos Vengrijoje. Publika galės liudyti įspūdingą įsikūnijimo į kitą žmogų procesą, žmogaus transformaciją per kūną ir balsą.

Viešųjų erdvių laisves ir apribojimus bei benamystės temą festivalyje nagrinės pasirodymas „Nest“. Šiuolaikinio šokio spektaklio centre – trys aktoriai ir automobilis. Anot pačių kūrėjų, „Nest“ yra savotiškas vaikščiojimas ties pražūtinga riba, marginalizuotų žmonių ir sistemos susidūrimas.

Publika festivalyje pamatys ir Lietuvos kūrėjus. Tarp jų – Kaune jau gerai pažįstama šokio trupė „Nuepiko“, paruošusi šokio ir cirko pasirodymą „4 Viktorai“. Olimpinių žaidynių dvasios įkvėptas spektaklis papasakos apie vyriškumą, nesusikalbėjimą, buvimą kartu. „ConTempo“ festivalyje itin laukiamas ir Lietuvos šiuolaikinio šokio ikonos, ilgametės „Auros“ šokėjos Linos Puodžiukaitės monospektaklis „Stiklinė“, nagrinėjantis pervargimo procesą. Dramaturgo ir aktoriaus Raimondo Klezio autobiografiniais faktais paremtas spektaklis „Dulkėti veidrodžiai“ nukels į sudėtingas paauglystės patirtis – provincijos gyvenimą, alkoholizmą, jauno žmogaus jaučiamą nemeilę. Festivalyje savo kūrybą pristatys ir šokėjai Clara Giambino bei Arūnas Mozūraitis, atvykstantys su šokio kūriniu „One“, vaizduojančiu vienybę, ryšį ir besąlygišką meilę tarp dviejų žmonių. Visiems, nemėgstantiems tradicinių teatro spektaklių, verta pamatyti pirmą kartą Kaune savo darbą pristatančios lietuvių režisierės Gintarės Parulytės monospektaklį „Lovefool“. Dramatiškas, širdį veriantis pasakojimas apie buvimą moterimi čia bus perteikiamas per juoko formą.  Šiais metais spektaklis bus rodomas didžiausiame ir svarbiausiame meno bei teatro renginyje pasaulyje – Edinburgo Frindžo festivalyje.

Spektaklis „Lovefool“./ E. Barra nuotr. 

Nemažai pasirodymų kaip ir kasmet bus skiriama jauniesiems žiūrovams bei šeimoms. Naująją kartą supažindinti su scenos menais siekiantis festivalis vaikams skirtus spektaklius pristatys viešosiose erdvėse Kaune ir Kauno rajone. Vienas jų – iš furgono atliekamas lėlių teatro pasirodymas „Qubim“, dėl minimalistinės scenografijos su žiūrovais galintis susitikti net ir ten, kur nėra kultūros centrų ar salių. Pagrindinius teatro festivalius Portugalijoje jau aplankęs spektaklis Lietuvos vaikus supažindins su unikaliu, miniatiūrinių lėlių teatru.

Savo kūrybą publikai taip pat pristatys cirko menininkas ir šokėjas Juanas Ignacio Tula, spektaklyje „Instante“ tyrinėjantis metaforines metalinio Cyro rato galimybes. Tuo tarpu spektaklis „Materia“ scenoje pagrindiniais veikėjais pavers polistereno figūras. Festivalio metu žiūrovai išvys ir milžinišką mobilią skulptūrą – cirko artistai ir skulptoriai susibūrė spektakliui „Inertie“, kuriame susijungia instaliacija ir performansas.

Scenos menų festivalis „ConTempo“ šiais metais vyks liepos 29–rugpjūčio 6 dienomis Kaune ir Kauno rajone. Daugiau informacijos apie festivalį ir programą: www.contempofestival.lt

Birželio 3 d. aktorė dalyvaus edukaciniame festivalyje „Nerk į (garso) teatrą“ ir pakvies į smagų muzikinį žaidimą „Muzikos skrynelė mažiesiems“.

– Tėveliai vis daugiau laiko skiria ankstyvajam kūdikių lavinimui. Kaip tu vertini pasakų, dainų, lopšinių ir muzikos garsų naudą augančiam žmogučiui?

– Kuo toliau, tuo labiau matomas tėvelių noras edukuoti savo vaikus nuo pat mažų dienų. Vienareikšmiškai tai yra labai gerai – lavinama vaiko klausa, o judesio koordinacija pagerina ir pagreitina vaiko raidą. Dainos, pasakos ir kitos meninės raiškos formos padeda vaikui lengviau išmokti kalbėti, vaikščioti, būti savarankiškam. Tarkime, paprastas veiksmas – instrumento laikymas rankose ar jo grąžinimas atgal į dėžutę suaugusiam žmogui atrodo nesudėtingas, tačiau vaikas mokosi visko nuo pat pradžių. Todėl tėvelius skatinu nepraleisti pro akis tokių smulkių džiaugsmų. Žaidimas visada yra smagi forma išmokti naujų įpročių, socializacijos įgūdžių.

– Prieš dvejus metus festivalyje „Nerk į teatrą“ pradėjai vesti muzikos dirbtuvėles kūdikiams, kuriuos dažnai ant rankų atsineša tėveliai. Kokie tavo įspūdžiai, prisiminimai iš šių dirbtuvių?

– Atsiminimai tikrai labai geri ir šviesūs. Tėveliai, atėję į užsiėmimą, buvo gerai nusiteikę, už durų palikę rūpesčius, tad visą dėmesį skyrė vaikams: kartu dainavo, šoko, grojo. Tokio amžiaus mažyliams tėveliai yra autoritetas. Jeigu jiems smagu, dalijasi džiaugsmu kartu su jais, jeigu liūdna ar nejauku, – glaudžiasi prie jų. Dėl šios priežasties labai svarbu, kad tėveliai dalyvautų pilna koja, nes tada kūdikiai, matydami tėvų pavyzdį, nori juos kartoti. Štai tuomet vyksta vaiko raidos tobulėjimo procesas.

Niekada nesistengiu būti teisinga, nes tai labai gąsdina tėvelius ir vaikus.

– Gal atskleistumei savo metodiką, į ką koncentruojiesi? Galbūt į ritmą, judesį? Kokias pagalbines priemones naudoji? Ar daugiau įtrauki mažuosius, ar kvieti bendradarbiauti ir tėvelius?

– Man svarbiausias dalykas užsiėmimuose – emocijos. Jeigu matau, kad šeimoms smagu, vadinasi, tikslas pasiektas. Visada, prieš pradėdama užsiėmimus, primenu tėveliams, kad ši veikla neturi būti darbas. Suprantu, kad, augindami mažuosius, tėveliai susiduria su daugybe klausimų, sunkumų, todėl užsiėmimo metu stengiuosi praskaidrinti jų kasdienybę, bendravimą su vaiku linksmomis dainomis, šokiais, lopšinėmis. Pagalbinė priemonė – nuoširdus bendravimas. Niekada nesistengiu būti teisinga, nes tai labai gąsdina tėvelius ir vaikus. Tada atsiranda baimė nusidainuoti, blogai sureaguoti, neteisingai sušokti, o užsiėmimuose svarbiausia drąsiai jaustis ir mėgautis. Sakyčiau, kad esu labiau tėvelių edukatorė, nes padedu tėvams bendrauti, žaisti, džiaugtis savo vaiku.

– Turbūt užsiėmimo metu mažieji elgiasi nenumatytai: kažkam norisi miegelio, o kažkas nori laiką leisti labai aktyviai. Ar improvizuoji, ar užsiėmimai vyksta pagal numatytą planą?

– Edukacijų eiga yra, kitaip būtų gana chaotiškas užsiėmimas. Tačiau dirbdama su tokio amžiaus vaikais supratau, kad turiu būti jautri jų nuotaikoms, būsenoms, dygstantiems dantims ir kitiems netikėtumams. Kai pradedu jausti, kad vaikai pavargo mąstyti, tuomet būna laikas pailsėti, o jeigu nebenori ilsėtis, – laikas pramogoms. Užsiėmimai tikrai kinta pagal bendrą šeimų atmosferą.

– Labai smalsu, kaip kilo noras vesti muzikinius užsiėmimus kūdikiams?

– Kai gimė mano sesers dukrytė, negalėjau nuo jos atsitraukti. Sesuo vis klausdavo: „Iš kur tu taip moki bendrauti su vaikais?“ Supratau, kad labai myliu vaikus. Man patinka jų žaismingumas, paprastumas kiekviename žingsnyje. Dažnai pagalvoju, kad suaugusiesiems taip trūksta to paprasto mąstymo ir žaismingumo kasdienybėje. Bendraudama su vaikais nesistengiu susmulkinti savo kalbos ir su jais bendrauti kaip su kūdikiais. Be to, kai tėveliai bendrauja su savo vaikais mažybiniais žodžiais ir neaiškiais garsais, jie jų ir mokosi. Todėl per užsiėmimus raginu tėvelius bendrauti su vaikais suprantama kalba, rodyti kūno dalis, apie kurias dainuojame. Kalbėti ne tik žodžiais, bet ir kūno kalba.

– Kokie tavo pirmieji vaikystės prisiminimai, susiję su meniniu lavinimu?

– Darželyje turėjau pirmą savo pasirodymą. Buvau aprengta tautiniu kostiumu ir grojau tarka. Dar iki šiandien atsimenu sijono spalvą. Vėliau lankiau Zarasų meno mokyklą, grojau fortepijonu. Mano muzikos mokytoja buvo tikras mano autoritetas. Ji mane ir paskatino kurti savo dainas ir jas atlikti viešai.

– Gal sutiktum pasidalyti keletu patarimų, pavyzdžių, ką mamytės ir tėveliai gali žaidimo forma su savo mažyliais nuveikti namuose savarankiškai?

– Šiandien socialiniuose tinkluose yra tikrai daug patarimų, ką tėveliai gali veikti su savo vaikais namuose. Jeigu vis trūksta motyvacijos, kviečiu ateiti į dirbtuves „Muzikos skrynelė mažiesiems“ ir žaisti kartu su kitomis šeimomis. Labai smagu, kai tėveliai po užsiėmimų klausia, kur galima rasti dainuotų dainelių, žaistų žaidimų. Mano tikslas – kad šios dainos skambėtų ne tik edukacijos erdvėje, bet ir namuose.

„Nerk į teatrą“ – maudynės garso vandenyne

Šiųmetinis Tarptautinis teatro festivalis „Nerk į teatrą“ akcentuoja garsą. Iki pat birželio 3-iosios Nacionalinis Kauno dramos teatras suteiks unikalių progų susipažinti su akustiniu menu.

Birželio 2 d. 18 val. Simonas Nekrošius pakvies į elektroakustinį gyvosios eksperimentikos pasirodymą „Paraobjektai“, kuriame bus apjungti netradiciniai garso generavimo būdai ir principai. Autorius kuria naratyvą tarp normalumo ir nesąmonės, realybės ir absurdo. Pastarasis dažnai visuomenėje sukelia atmetimo reakciją, tačiau autorius į jį žvelgia kaip į galimybę tyrinėti situacijas ir objektus, suteikia erdvės iracionaliam, jusliniam pažinimui. Performansas kviečia atsiriboti nuo klišinio suvokimo modelio, standartinių muzikos kūrybos kanonų, patirti naują esatį ir aplinką.

Birželio 2 d. 19.30 val. Didžiosios scenos fojė Kamilė Dambrauskaitė ir Sholto Dobie pakvies į spektaklį „Bells+Organs live“. Tai – pusiau improvizuotas performansas, kurio metu menininkai ieškos archajiškų instrumentų ir teatro fojė susijungimo taškų. Garso menininkė K. Dambrauskaitė kuria eksperimentinius aplinkos garsovaizdžius, naudodama „pasidaryk pats“ elektroninius ir elektroakustinius instrumentus. Edinburge gimęs, šiandien Vilniuje gyvenantis Sh. Dobie dirba garso, muzikos ir performanso srityje, naudoja laisvas struktūras ir įvairius garso šaltinius, tarp jų – savadarbius vargonus, lauko garsų įrašus. Instrumentai, kurių pagrindą sudaro vargonai ir varpai, dažniausiai naudojami susibūrimuose ir būna konkrečiuose pastatuose, pavyzdžiui, bažnyčiose ir laikrodžių bokštuose. Tačiau šie menininkai savo darbuose pašalina sienas ir architektūrą, palikdami tik pačius instrumentus. Abu menininkai kreipia dėmesį į tai, kad instrumentai būtų kuo lengvesni ir nešiojami, priešingai nei instrumentai, iš kurių jie sėmėsi įkvėpimo, jų dekonstruoti mutuojantys garso objektai yra pritaikyti keliauti.

Birželio 3 d. 11 ir 13 val. J. Miltinio dramos teatro muzikiniame spektaklyje „Lopšinė Žemei“ laukiami vaikai nuo 3-ejų. Interaktyviame muzikiniame judesio spektaklyje vaikams suprantama kalba atskleidžiama Žemės užterštumo problema, jos priežastys ir padariniai: šiukšlinimas, oro tarša, gyvūnų nykimas, globalinis atšilimas, liūtys ir kita. Kaip padėti Žemei? Spektaklio kūrėjai siūlo simbolinį Žemės raminimo, jos guodimo veiksmą. Tam išreikšti pasirinktos skirtingų pasaulio šalių originalo kalba atliekamos lopšinės. Spektaklyje nėra vientiso siužeto ir žodžiais pasakojamos istorijos, nėra konkrečių personažų. „Lopšinė Žemei“ – tai įtraukus spektaklis, kuriame aktoriai tiesiogiai bendrauja su vaikais ne per rampą, o kviesdami į vaidybinę erdvę, kiekvienoje scenoje pasiūlydami vis kitą veiksmą-žaidimą.

Birželio 3 d. 17 val. į spektaklį „Matyti balsu“ pakvies duetas “Eye Gymnastics“. Šiuo sceniniu pseudonimu pasivadinusios menininkės Viktorija Damerella ir Gailė Griciūtė kuria eksperimentinės muzikos, vokalinių instrukcijų ir užkalbėjimų performansus. Jų tyrinėjimuose jausmingi tembrai susilieja su mentalinėmis kelionėmis, hipnoze ir popmuzikos aidais. „Eye Gymnastics“ kvies festivalio publiką dalyvauti ypatingoje garsinėje patirtyje – pasiūlys bet kuriam lankytojui įsitraukti į bendrumo ir rezonanso tyrinėjimą naudojant savo balsą.

Festivalio „Nerk į teatrą“ baigiamasis akordas – spektaklis „Kauno lavina ir lanko pratimai“, kuris bus parodytas birželio 3 d. 19 val. Tai Georgo Nussbaumerio kūrinys šešiems atlikėjams su akmenukais, rieduliais, krūmais, varpais ir violončele. Austrų kompozitorius, performanso menininkas laikomas „Gesamtkunstwerker“ virtuozu (šis vokiškas terminas apytiksliai verčiamas kaip „visiškas meno kūrinys“ ir apibūdina meno kūrinį ar kūrybinį procesą, kai skirtingos meno formos sujungiamos, kad būtų sukurta viena darni visuma). Jo darbai balansuoja tarp kompozicijos, instaliacijos meno, performanso ir teatro. G. Nussbaumeris išplečia muzikos instrumentų ribas iki instaliacijų, savo kompozicijoms įgyvendinti naudoja mašinas, vaizdo įrašus ar gyvūnus. Instrumentais jam gali tapti lankas, elnio ragai, pisuaras, akmenys, bulvės, kramtoma guma.

Pirmoji dalis „Kauno lavina“ – tai kūrinys apie nepaliaujamą akmenų judėjimą žemyn ir riedėjimą nuo kalnų į jūrą. Migruojančių uolienų reiškinys kaip horizontali lavina nagrinėjamas mikroskopiškai tiksliai tiriant vaizdą ir garsą. Šis gaivališkas procesas, retai girdimas gamtoje, įsiterpia į pakrančių augmenijos ošimą. Varpas ir violončelė, kurių forma primena pakrantėje besimaudantį žmogų, vaizduoja skirtingu greičiu bėgantį laiką.

Antroji dalis „Lanko pratimai (žaizdos ir aidai)“ – kūrinys lankininkui ir violončelei, atskleidžiantis ginklo ir muzikos instrumento santykį. Šaulys kopijuoja VI a. šv. Sebastiano atvaizdus ant žmogaus liemenį primenančio violončelės korpuso. Pirmojo šūvio įtampą lydi nevaržomo smurto serija. Strėlės sutampa su paveikslo strėlėmis ant to paties kūno ir virsta šv. Sebastiano matrica, o kiekviena žaizda aidi violončelės tonu ant nepažeisto instrumento.

„L'absolu“ pirmą kartą pasirodė 2017 m. pabaigoje ir visus penkerius metus spektaklis sulaukia vien teigiamo kritikų ir žiūrovų įvertinimo.

Ką gi tokio ypatingo buvo galima išvysti įžengus į paslaptingąjį bokštą?

Pasirodymas – it saldainis akims. Vizualieji efektai, optinių iliuzijų elementai, dekoracijos, apšvietimas ir muzika puikiai perteikė jo atmosferą, kuri buvo įtempta, kartais grėsminga, šokiruojanti, mįslinga, hipnotizuojanti. „L’absolu“ neseniai iš B.Gibé rankų perėmė jaunasis akrobatas Aimé Rauzier, kurio judesiai – plastiški ir lengvi.

Įėjus į bokštą peršasi mintis, kad pasirodymas didžiąją laiko dalį turėtų vykti vertikaliai bokšto aukščiui, tačiau daugiausia laiko atlikėjas praleido apačioje įrengtoje arenoje, aplink kurią spirale buvo susodinti žiūrovai. Vertikaliai jis veikia tik pasirodymo pradžioje ir pabaigoje. Tai šiek tiek nuvilia, ypač jeigu sėdi bokšto viršuje ir nepatogu nuolat žiūrėti į apačią.

„L‘absolu“ kalba apie žmogaus ėjimą link beprotybės ir žaidimą su mirtimi. Pasirodymas prasideda tarsi žmogaus gimimu ir tiesiu nėrimu į pilko putplasčio jūrą, kurioje atlikėjas tai paskęsta, tai išnyra. Iš jos išnyra ir keli simboliais virtę daiktai: knyga, kurios puslapiai vis greičiau ir greičiau verčiami; ir veidrodis, per kurį vis giliau neriama į bedugnę. Po truputį einama link išprotėjimo, atlikėjo kuriamą veikėją užvaldo įkyrios mintys – it didžiausias skausmas. Vėliau matome atlikėją lynu lėtai kylantį į viršų, ant galvos užsidėjusį disko kamuolį. Žiūrėdami į jį, kartu žiūrime ir į kitus priešais mus sėdinčius žiūrovus. Viskas aplinkui tampa mįslinga.

Žiūrėdami į jį, kartu žiūrime ir į kitus priešais mus sėdinčius žiūrovus. Viskas aplinkui tampa mįslinga.

Protagonistas kildamas stabteli kelioms sekundėms ir iš užkulisių pasigirsta balsas, kuris sako, kad tai yra galutinis jo pasirodymas. Lyg kabėdamas per ilgai, pagrindinis veikėjas, apimtas panikos, nušoka nuo lyno. Dar ne laikas. Nusiėmęs disko kamuolį, jis tampa vabalu ir dingsta šviesai užgesus. Po kiek laiko atlikėjas po truputį išnyra iš blausiai apšviestos duobės. Žaidžia su šviesa. Pradeda vartytis ant grindų, žiūrėti į jose atsispindintį savo atvaizdą, su juo šokti.

Virš jo grėsmingai pamažu tai pakyla, tai leidžiasi priekalas. Užgesus šviesoms, pasklinda žibalo kvapas. Atlikėjas užsidega cigaretę ir leidžiama suprasti, kad praeitoje scenoje įvyko kova. Galima spėlioti, kad herojus yra arba kalėjime, arba psichiatrijos ligoninėje. Atlikėjas prisiriša save prie kėdės ir bando ją padegti. Priekalas ir toliau artėja link jo. Tai kėlė stiprią įtampą ir jaudulį, o sėdint karštą vasaros dieną įkaitintame metaliniame bokšte juntamas karštis tik labiau tai sustiprino, lyg sėdėtum labai arti degančios kėdės. Ima rodytis, kad priekalas laimėjo šį žaidimą ir A.Rauzier ima šokti šokį jau su liepsnojančia apranga, dengiančia jo kūną.

Gaudydamas mažytes liepsneles jis leidžiasi vis žemiau ir žemiau. Jo veikėjo kančios baigiasi. Tada išvystame nuostabų, pribloškiantį šokį ore su trimis lynais – tai buvo vienintelė scena, kurioje buvo galima pajusti palengvėjimą.

Pasirodymas nepaliko abejingų akrobato sugebėjimams ir fizinei ištvermei. Tik norėjosi akrobatikos išvysti dar daugiau, nes visa istorija buvo nupasakota labiau šviesos ir tamsos žaisme, muzika, simboliais ir įrašytu pasakotojo balsu, kuris tarsi siūlė regimo vaizdo prasmes.

Už tokios tradicijos prikėlimą ir skatinimą galima dėkoti šokėjui, choreografui Alessandro Sciarroni, kuris kartu su kitais šokėjais Gianmaria Borzillo ir Giovanfrancesco Giannini, kurie tarptautiniame scenos menų festivalyje „ConTempo“ skirtingose Kauno miesto vietose pristatė fizinį performansą „Pasilik paskutinį šokį man“.

Bendradarbiaudamas su Giancarlo Stagni – šokio meistru, kuris atrado „polka chinata“, A.Sciarroni mokėsi šio šokio iš vaizdo įrašų nuolat tobulindamas techniką. Pagal tikrąją šokio „polka chinata“ koncepciją vyrai privalėdavę šokti tol, kol nebeliks žiūrovų. Kitaip tariant, iki mirties. Šiais laikais tokios „bausmės“ neegzistuoja, todėl pasirodymas sutrumpinamas iki 30 minučių.

Šokėjai mėgaujasi šokiu – jų šypsenos plačios, įpusėjus šokiui jie spinduliuoja tokį energijos kiekį, jog atrodo, kad šoka virš žemės.

Performansas yra atliekamas naudojantis keliais žingsniais – sukiniais, pritūpimais, apsisukimais aplink partnerį ir viskas kartojama iš naujo. Atrodo, gali pabosti žiūrėti tokį besikartojantį vaizdą, bet tai netiesa. Šokėjai mėgaujasi šokiu – jų šypsenos plačios, įpusėjus šokiui jie spinduliuoja tokį energijos kiekį, kad atrodo, jog šoka virš žemės. Aplink tyška prakaito lašai ir kartu galima pastebėti, kaip po truputį šokis virsta malonumu, o ne įsipareigojimu pasirodyti. Malonu stebėti, kaip atgyja tradiciniai šokiai ir su jais supažindinama ne per vaizdo įrašus, šokio pamokas ar šokio istorijos paskaitas, o gyvai.

Tai pasirodymas, kurį norisi stebėti, kuris skatina atrasti mažai žinomus kitų šalių tradicinius šokius. Jeigu nepuoselėsime istorijos, ji visiškai išnyks. Sakyčiau, kad tai turėtų tapti nauja mada: atrasti ir prikelti iš naujo tai, ko nepropaguojame.

Centre – namų netekę vaikai

Kuo gi panašūs ir skirtingi A.Čechovo apsakymas ir spektaklis? Suaugusieji puikiai pamena 1952 m. sukurtą animacinį filmą „Kaštonė“, kuriame pasakojama istorija apie savo šeimininką lydėjusią šunytę, kuri netyčia šaltą žiemos dieną mieste pasiklysta ir ją priglaudžia cirko artistas.

Taip Kaštonė kartu įsilieja į cirko pasirodymus, susidraugauja su kitais cirke numerius rodančiais gyvūnais ir jaučiasi radusi naujus namus, tačiau juos palieka, kai tik išvysta į cirką atėjusį ankstesnį šeimininką. Filme išlaikyti A.Čechovo vaizduojami sužmogintų gyvūnų personažai ir įvykiai, kuriuos inscenizaciją teatro scenai rengusi vaikų literatūros rašytoja, dramaturgė Daiva Čepauskaitė iš esmės spektaklyje taip pat išsaugo, tačiau kai ką interpretuoja kitaip – spektaklyje gyvūnai įgyja kiek kitokį vaidmenį, o vietoje jų veikia namų netekę vaikai.

„Kaštonė“ – istorija, priverčianti jausti, susimąstyti, išeiti iš komforto zonos. Spektaklio kūrėjai vieningai sutaria, kad tai nėra pramogai skirtas spektaklis. Jis nepatogus dėl jame keliamų klausimų. Ne tik A.Čechovo laikmečiu, bet ir šiandien sunku paaiškinti, kodėl Kaštonė, suradusi naujus namus, grįžta pas senąjį šeimininką, su kuriuo gyvenimas nebuvo toks jau geras. Gyvenimas pas cirko artistą yra kur kas geresnis, jis ją priima į savo šiltus ir saugius namus, elgiasi su ja kaip su šeimos nare, įdarbina cirke, suteikdamas jai galimybę kažkuo tapti, tačiau ji vis vien grįžta į ankstesnius namus.

„Tai yra prigimtinis dalykas, kurio negalima paaiškinti jokia logika. Žmogus be namų turbūt nebūtų žmogumi. Jis be jų neišgyventų“, – patirtimi dalijosi A.Lebeliūnas.

Spektaklyje skleidžiasi temos, kurios paliečia ir vaiko, ir suaugusiojo širdį. Suaugusiesiems jis kažką primins, o vaikams kils daug klausimų apie dalykus, kurie dar nėra jiems pažinūs – išdavystė, ilgesys, netektis. „Šios vertybės, ypač vaikams, labai svarbios. Tai ruošia juos tolesniems susitikimams su teatru, kuris turėtų padėti spręsti egzistencines problemas. Nemanau, kad jos svarbios tik suaugusiesiems. Tuo metu, kai A.Čechovas rašė apsakymą, buvo daug benamių vaikų, kai kurie jų net gatvėje mirdavo iš bado. Tai buvo sunkus laikas. Ir dabar pasaulyje yra tokių vaikų, tik mes esame užsidarę savo erdvėje ir mums atrodo, kad to nėra, pamirštame, kad bet kada galime netekti namų. Vaikai, prisiglaudę cirke, galvoja apie namus, kažko laukia, tikisi. Jie nori sugrįžti namo, nors ir nežino, kur tie namai. Grįžimas namo – pagrindinė spektaklio tema.“

Jautru: vaikiškame spektaklyje gvildenama nevaikiška tema – kad ir kokie būtų namai, jų reikia kiekvienam. / E. Ščerbinskaitės nuotr.

Visus paliečiantis spektaklis

Jau ankstesni Kauno lėlių teatre pastatyti A.Lebeliūno spektakliai – „Žalias žalias obuoliukas“ ir „Skrudžas, arba Diena, kai galime atverti širdį“ – įrodė, kad režisierius siekia kurti tokį lėlių teatrą, kuris būtų vienodai įdomus ir paveikus tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Tad ir „Kaštonė“, kurioje kalbama apie amžinąsias vertybes, turėtų paliesti bet kurio amžiaus žiūrovo sielą.

Žvelgiant į spektaklio scenografiją ir kostiumus dėmesį patraukia pastelinių spalvų paletė, tarsi aplankius nostalgijos jausmui. Toks ir buvęs spektaklio kūrėjų sumanymas – sužadinti prisiminimus. „Rusva spalva koduoja prisirišimą prie atsiminimų, lyg žvelgtum į senas išblukusias ir pageltusias fotografijas. Tas senas pasaulis yra jaukesnis, mes jį įsivaizduojame kaip patogesnį ir mielesnį, nes dabartinis, ir ypač ateities, baugina. Retro stilistika atrodo patikrinta, saugi ir mielesnė prisiglausti“, – pasakojo dailininkas Sergejus Bocullo.

Spektaklio scenografijoje dailininkas siekė užkoduoti ir emociją, kurią išgyvename kiekvienas mūsų, kai kažkuriuo gyvenimo etapu tenka palikti namus ir susidurti su būties abiem pusėmis – ne tik šviesiąja, bet ir tamsiąja. Spektaklis kalba apie nesaugų mūsų buvimą, kai netikėtai galime netekti namų ir susidurti su gyvenimo atšiaurumu. Ko gero, visi  kritinėse situacijose esame pajutę, lyg būtume tapę trapūs ir maži prieš didžiulį nesaugumo jausmą. Tai spektaklyje atspindi kai kurios išdidintos detalės.

„Mažas vaikas (o ir suaugęs žmogus) tam tikrose situacijose gali staiga pasijusti apleistas savo angelų sargų. Tarkim, tėvai išsiskyrė, išvažiavo į Norvegiją uždarbiauti ar žuvo avarijoje. Ir staiga jis, niekieno neapsaugotas, susitinka su pasauliu, kuris yra ne draugiškas, o kupinas pavojų ir reikalaujantis labai daug drąsos ir susikaupimo“, – atviravo dailininkas.

„Vaiko neišsaugosi, jis vis tiek išeis į gyvenimą. Ir tada, susidūrus su gyvenimo baisumais, gali ištikti šokas. Išėjimui reikia pasiruošti. Spektaklis apie tai ir kalba, ruošia susidūrimui su tuo svetimu pasauliu, kurio iš karto nepriimi ir kuriame visi tau atrodo priešai“, – papildė režisierius.

Nostalgijos pojūtį kuria ir dar vienas spektaklio akcentas – cirko dvasia. Veiksmas vyks retro cirko arenoje. O kostiumų dizaine ir muzikoje, kurią kūrė kompozitorius Tomas Lygutas, bus galima atpažinti nuorodas į kino režisieriaus Federico Fellini kūrybą ir ypač jo išsakytą mintį, kad „gyvenime mes visi klounai“.

Spektaklis ruošia susidūrimui su tuo svetimu pasauliu, kurio iš karto nepriimi ir kuriame visi tau atrodo priešai.

Lėlės it avatarai

Dar vienas premjeros išskirtinumas – aktorių santykis su lėlėmis. Aktoriai nevaidins tarsi pasislėpę už lėlės, o susilies su ja. Spektaklyje dominuos įprasta aktorinė vaidyba, kai aktoriai kurs vaikų personažus, o lėlės, įkūnijančios A.Čechovo aprašytus gyvūnus, virs jų avatarais.

„Lėlės – kiekvieno vaiko namų simbolis. Pati auginu dvi dukras ir matau, kaip vaikams į darželį leidžiama atsinešti po vieną žaislą, kuris asocijuojasi su namais, kuris turi namų kvapą, su juo vieninteliu leidžiama miegoti. Žinau dar vieną istoriją, aktualią šiomis dienomis, kai baltarusių pabėgėlių šeima pasakojo, kaip mergaitė skambino mamai iš vasaros stovyklos ir labai išgyveno, kad pametė lėlę – vienintelį daiktą, kurį ji pasiėmė iš namų. Spektaklyje lėlės ir yra tas ryšys su mūsų namais“, – pasakojo pagrindinį Kaštonės vaidmenį vaidinanti aktorė Indrė Endriukaitė.

Aktoriai pabrėžia darbo su režisieriumi unikalumą. Jis leido itin jautriai pajusti ir drauge išgyventi savų personažų likimus. „A.Lebeliūno režisūrinis principas – jis leidžia klysti, bet neleidžia kartoti klaidų. Man labai patiko toks kūrybinis procesas, nes jame nėra blaškymosi. Kryptingai ėjome per vidinį tiesos jausmą. Režisierius mums buvo davęs užduotį vieną sceną suvaidinti be teksto ir tai buvo labai įdomi patirtis, kuri parodė kaip mes, aktoriai, kartais mėgstame pasislėpti už žodžio. To mums režisierius neleido. Dar įdomu buvo tai, kad reikėjo pasidomėti, padiskutuoti, ką išgyvena vaikai, kurie neturi namų ir tėvų“, – patirtimi dalijosi I.Endriukaitė.

„Spektaklyje atlieku žąsino Ivano vaidmenį. Jis siekia turėti namus ir žmones, su kuriais galėtų kartu gyventi, džiaugtis ir liūdėti. Namai ne visada būna tobuli. Jie gali turėti savų keistenybių ar ydų, kurios kitiems gali atrodyti keistos ir nepatogios, bet vis tiek norisi ten sugrįžti. Visos keistenybės tampa savos. Namai gali būti net ne konkreti vieta, o ten, kur yra artimiausi draugai ir šeima. Spektaklis neįprastas savo temomis. Repeticijų metu jas gvildenome švelniai ir atsargiai, dalijomės įvairiomis istorijomis, o galutinį rezultatą galės įvertinti žiūrovai“, – mintį pratęsė aktorius Arvydas Šaučiūnas.

Visa spektaklio kūrybinė komanda kviečia į premjerą ir vaikus, ir jų tėvelius. Ir linki nusiteikti atvirai tarpusavio diskusijai, kadangi spektaklis turėtų paskatinti įvairius klausimus – kodėl?

Kūrybinė komanda

Dramaturgė – Daiva Čepauskaitė, režisierius – Arvydas Lebeliūnas, dailininkas – Sergejus Bocullo, kompozitorius – Tomas Lygutas, aktoriai: Saulius Bagaliūnas, Mindaugas Černiauskas, Indrė Endriukaitė, Remigijus Endriukaitis, Rūta Kumpikaitė, Laima Strazdauskienė, Arvydas Šaučiūnas.

Premjera – sausio 29, 30 d. 12 val. Kauno valstybiniame lėlių teatre. Spektaklis skirtas vaikams nuo šešerių metų ir jų tėvams.

Pripažinimo sulaukusi idėja

Pripažinimą ir žiūrovų simpatijas jau spėję pelnyti jauni kūrėjai į bendrą kūrybinį darbą leidosi pirmąsyk. „Pakankamas atstumas“ tapo pirmuoju A.Mozūraičio darbu prisijungus prie „Nuepiko“ – dabar jau penkių vyrų šokėjų kompanijos, kuri pastaraisiais metais iškilo kaip vienas drąsiausių ir įdomiausių šiuolaikinio šokio reiškinių Lietuvoje.

Kūrėjai sako, kad mintis apie bendrą darbą juos lydėjusi nuo pirmųjų pažinties dienų, o postūmiu ją paversti realybe tapo Kauno miesto kamerinio teatro organizuojamas jaunimo teatro festivalis „Išeities taškas“. Jame A.Mozūraičio ir A.C.Bibiano šokio kūrinio eskizas pripažintas nugalėtoju.

Dabar eskizas virto spektakliu – Kauno miesto kamerinio teatro kartu su „Kaunas 2022“ vykdomos Jaunųjų prodiuserių ugdymo programos dalimi.

Arti ir toli

A.Mozūraitis ir A.C.Bibiano pasakoja, kad atstumo tema buvo padiktuota jau pačių kūrinio atsiradimo aplinkybių – dalyvauti festivalyje su nauju darbu šokėjų ir choreografų duetas apsisprendė būdami skirtinguose pasaulio kraštuose, o idėjomis dalijosi bendraudami virtualiai.

„Atstumas kaip idėja mudu domino jau kurį laiką – dėl dabartinės situacijos pasaulyje ši tema yra persmelkusi daugybę pastaraisiais metais sukurtų pastatymų. Norėjosi permąstyti atstumą ir santykyje su šokiu. Kadangi pamatę kvietimą dalyvauti festivalyje su Adrianu Carlo buvome skirtingose šalyse, porą dienų per nuotolį keitėmės idėjomis, atskirai surašėme individualias mintis ir sumetėme į bendrą katilą. Tai išgrynino mūsų idėjų bendrumus – iš jų išplaukė bendra tema, kuria abu norėjome kurti“, – pasakoja A.Mozūraitis.

Sambūvis: vienas niekada nėra visavertis be kito, be supančios visumos, sako projekto kūrėjai. / K. Latvytės-Bibiano, V. Lankauskaitės nuotr.

Kurdami pasirodymą šokio menininkai atsirėmė į dialogo idėją, kuriai perteikti scenoje pasitelkiama virvė, tampanti kone visaverčiu trečiuoju pasirodymo nariu.

„Pokalbis – tarytum kanalas, kuriuo įvyksta apsikeitimas tarp besikalbančiųjų. Ieškojome, kaip šią idėją perteikti fiziniu objektu, ir juo tapo virvė. Mums reikėjo kažko elastingo, ko nors, kas turėtų atsaką, reakciją į judesį tarsi į pokalbį: tu trukteli – aš jaučiu tempimą, tu tari žodį – aš reaguoju. Jei reaguoju – vadinasi, klausausi“, – sako A.C.Bibiano.

Jo teigimu, „Pakankamas atstumas“ paremtas ir svarstymu apie žmonių sambūvį, mintimi, kad vienas niekada nėra visavertis be kito, be supančios visumos.

„Absoliutus savarankiškumas neegzistuoja – tam, kad būtume savarankiški, mums reikalinga aplinkos pagalba, galimybė bendrauti ir dalytis. Nesvarbu, koks tavo statusas visuomenėje, iš kur ir koks esi, visuomet atsiremsi į esminį klausimą: kaip apčiuopti atstumą tarp savęs ir kitų žmonių? Juk tik suvokdamas, kaip arti ar toli esi nuo kito, gebėsi iš tiesų su tuo žmogumi būti, suvokti ir kurti ryšį“, – teigia kūrėjas.

Iš asmeninės patirties

„Pakankamas atstumas“ tyrinėja ne tik bendražmogišką įtampą, atsirandančią keičiantis atstumui ir pulsuojant ryšiui tarp žmonių, – kūrinyje taip pat nugulė asmeninės menininkų dueto patirtys. A.Mozūraitis atskleidžia, kad šokio spektaklyje nagrinėjamos temos jam yra glaudžiai susijusios laikotarpiu, nugyventu už Lietuvos ribų.

Tu trukteli – aš jaučiu tempimą, tu tari žodį – aš reaguoju. Jei reaguoju – vadinasi, klausausi.

Šis spektaklis jam siejasi su praeitimi, ypač – su savo vietos pojūčiu ir, žinoma, jau minėta atstumo idėja. "Ilgus metus gyvenau užsienyje ir turėjau gausybę su ten buvusiais žmonėmis sukurtų ryšių, kurie, sugrįžus į Lietuvą, pradėjo eižėti ar visai nutrūko, – atvirauja menininkas. – Vienoje pasirodymo dalyje aš visas stipriai apsivynioju virve – tai man simbolizuoja prisirišimą prie žmonių ir vietų, ir taip, kaip išsilaisvinu iš virvės, aš ir gyvenime palengva paleidžiu savo prisirišimus."

Jis sako suvokiąs, kad žmonės, kuriuos turėjo palikti tam, kad grįžtų į Lietuvą, vis dar tebėra jo gyvenime – tik atstumas pasikeitęs. "Jie niekur nedingo – jei būsiu pasimetęs, paklydęs savo mintyse ir siekiuose, tikiu, šie žmonės viena ar kita forma sugrįš ir priartės prie manęs, nes rūpime vieni kitiems“, – svarsto Jungtinėje Karalystėje ir Švedijoje dalį gyvenimo praleidęs šokėjas.

(Ne)įleistos šaknys

Kanadoje gimęs ir Meksikoje užaugęs A.C.Bibiano, gyvenimą kuriantis Lietuvoje, kūrinyje regi ir savo vaikystės atspindį: augdamas būsimasis šokėjas su šeima dažnai keitė gyvenamąją vietą, tad neatrado nė vienos, kurią galėtų pavadinti tikraisiais namais.

Sambūvis: vienas niekada nėra visavertis be kito, be supančios visumos, sako projekto kūrėjai. / K. Latvytės-Bibiano, V. Lankauskaitės nuotr.

„Arūnas daugiausia savęs atranda scenoje, kurioje jis visut visutėlis įsipainiojęs į virvę, o man labiausiai rezonuoja akimirkos, kai aš telaikau ją rankoje. Mano santykis su prisirišimu – dar kitoks: ilgą laiką buvau klajoklis ir niekuomet neapčiuopiau, ką reiškia turėti namus kaip vietą. Man namai buvo žmonės – tie, su kuriais sukūriau ryšį, su kuriais nuoširdžiai dalijomės savo patirtimis ir mintimis. Priešingai, nei daugeliui, namai man nėra vieta žemėlapyje“, – sako menininkas.

Saugumo saitai

„Pakankamas atstumas“ – dviejų kūnų ir dviejų asmenybių dialogas apie tai, kas verčia nepaliaujamai suktis visą mūsų socialinį pasaulį: ryšį ir atsiribojimą, priklausomybę ir išsilaisvinimą, visa apimantį dualumą, kuriame ryšys neįmanomas be atstumo, o atstumas gimsta ryšyje. Šokio spektaklis žiūrovus kviečia į savirefleksijos erdvę, nepiršdamas atsakymų ir keldamas klausimą, kaip didžiulio socialinio triukšmo bei skubos laike išlaikyti mus ir mūsų santykius kuriantį, auginantį, o ne griaunantį atstumą.

Laikymasis vienam kito – žinoma, ne tik fizine, bet ir metaforine prasme, savyje turi daug grožio ir kartu liūdesio.

Tarpusavio ryšio, kaip žmogiškosios būties pagrindo, idėja scenoje skleidžiasi judesiu: abu šokėjai tarpusavyje ir naudodamiesi virve kuria dinamiką, kurioje kiekvienas veiksmo dalyvis būtinas tam, kad veiksmas pavyktų.

„Daugybės judesių scenoje negalėčiau atlikti be Adriano Carlo pagalbos ar be virvės, o dalies – be jų abiejų. Laikymasis vienam kito – žinoma, ne tik fizine, bet ir metaforine prasme, – savyje turi daug grožio ir kartu liūdesio. Mažos ryšio akimirkos sugrąžina prisiminimus ir drauge atkuria saugumą“, – sako A.Mozūraitis.

Pirmieji kauniečių spektaklį išvys Rygos Gertrūdos gatvės teatro žiūrovai, o Lietuvoje ji bus pristatyta sausio 20 ir 21 d. Kauno miesto kameriniame teatre.

Sausio 22-ąją oficialiai prasidėsianti išskirtinė Kauno miesto ir rajono kadencija pakvies į dešimtis festivalių ir parodų, šimtus scenos meno renginių, koncertų. Visi jie – pavyzdine darna dirbančios "Kaunas 2022" komandos darbo rezultatai. Vis dėlto V.Vitkienė pabrėžia: svarbiausia ne pats titulas, ne pasaulinės žvaigždės, kurių bus gausu. Tikslas – pasitelkus kultūrą išgydyti miesto žaizdas ir kiekvienam kauniečiui įskiepyti pasididžiavimo savo gimtuoju miestu ar rajonu jausmą.

Finišas pasiektas – Kaunas tapo Europos kultūros sostine. Prieš dešimtį metų gimęs siekis į mūsų miestą atkreipti viso žemyno dėmesį virto realybe. Kaip atrodė kelias titulo link? Kokių iššūkių ir vertingų pamokų jis suteikė? Kaip bendras tikslas drauge subūrė kauniečius ir Kauno rajono gyventojus? Apie tai – pokalbis su "Kaunas 2022“ vadove Virginija Vitkiene.

– Kada prasidėjo jūsų kelias į "Kaunas 2022“? Kaip apskritai gimė mintis siekti kultūros sostinės statuso? Ar nestabdė prisiminimai apie nekokią Vilniaus buvimo Europos kultūros sostine patirtį?

– Aš ir kiti paraišką rengę iniciatyvinės grupės nariai turėjome ne vienų metų patirtį dalyvaujant europiniuose kultūros projektuose. Buvome dalyvavę ir kultūros sostinių programose, tad matėme šio titulo naudą miestams ir regionams. Pavyzdžiui, 2012 m. kultūros sostine tapęs Portugalijos miestas Gimarainšas yra visai mažas priemiestis, tapęs tikru kultūrinio turizmo traukos centru. Supratome, kad šis titulas galėtų Kauną ir Kauno rajoną paversti kur kas labiau žinomais Europos kultūros centrais, sustiprinti miesto identitetą ir partnerysčių tinklą. Su Vilniumi savęs nelyginome ir niekada nelaikėme šio miesto kultūros sostinės metų nesėkme. Visada vertinau Vilniaus 2009 m. vykdytą programą pagal tai, ką miestas pasiekė, o ne pagal tai, ko negalėjo pasiekti dėl prasidėjusios ekonominės krizės ir kitų faktorių. Iki šiol turiu gerą nuomonę apie daugelį projektų, kurie anuomet vyko Vilniuje. Rengdami paraišką su vilniečiais ne vienąkart konsultavomės ir mokėmės iš jų pavyzdžio.

Dalyviai: kad gyventojai neliktų tik pasyvūs stebėtojai, kuriant Europos kultūros sostinės renginių tradicijas buvo įtrauktos ir Kauno miesto bei rajono bendruomenės. / L. Steponavičiaus, E. Kniežausko, M. Plepio nuotr.

2012 m. spalį aš, kaip Kauno bienalės vadovė, buvau pakviesta į Briuselyje Europos Komisijos organizuojamą konferenciją. Joje pristačiau 2011 m. Kaune vykusio "Kūrybiškos Europos“ projekto, kuriame dalyvavo virš 400 Europos menininkų, rezultatus. Konferencijos metu viena diena buvo skirta Europos kultūros sostinių temai ir naujam tvarkaraščiui paskelbti. Paaiškėjo, kad 2022 m. kultūros sostine galės tapti vienas iš Lietuvos miestų. Grįžusi iš Briuselio, inicijavau Kauno kultūros sektoriaus susitikimą ir perdaviau informaciją, kurią sužinojau. Iki konkurso paskelbimo buvo likę ketveri metai, tad visi kartu pasitarėme, ar Kaunas turėtų mąstyti apie tokią paraišką. Jei taip, tegul nuo šiol kiekvienas kultūros operatorius, vykdydamas projektus, galvoja apie šią paraišką ir mąsto apie tai, kokie Europos partneriai jį domina. Tai buvo būtina, kad, atėjus laikui, į paraišką jau galėtume įrašyti geriausius pasiūlymus. Tad procesas buvo labai ilgas. Jo pradžia – dar 2012 m. Rimtas darbas prasidėjo jau 2015-aisiais, kai liko metai iki pirmojo konkurso etapo. 2016 m. pateikėme paraišką, o 2017-aisiais Kaunas buvo pripažintas laimėtoju.

Pasijuokėme, kad be krizių Lietuvoje atidaryti kultūros sostinės metų turbūt neįmanoma. Vilnių supurtė pasaulinė ekonominė krizė, o mus – sveikatos.

– Kalbant apie "Kaunas 2022“ kelio pradžią, kaip susibūrė komandos branduolys? Tikriausiai galima sakyti, kad absoliuti dauguma jo išliko iki šiol?

– Nuo pat pradžių komandos branduolį sudarė įvairių kultūros sričių entuziastai. Su menotyrininke Daiva Citvariene diskutavome miesto atminties išsaugojimo klausimais. Kalbant apie scenos menus, labai artimai bendradarbiavome su šokio teatru "Aura“, kuriame dirbo Gintarė Masteikaitė. Su Viktoru Bachmetjevu kalbėjomės apie Emanuelį Leviną ir filosofiją, drauge su Ina Pukelyte aptarėme teatrines programas, o Rytis Zemkauskas gvildeno idėjas apie mistinį kūrybiškumą ir tai, ko trūksta miestui, kad jis būtų žaismingas, įdomus ir kūrybingas. Nuo pat pradžių mane lydėjo ir kolegė Ana Kočegarova, su kuria tapome raštininkėmis ir popieriuje išguldėme visas idėjas.

Pirminėse diskusijose dalyvavo ir galerijos "Meno parkas“ vadovas Arvydas Žalpys bei Nacionalinio Kauno dramos teatro direktorius Egidijus Stancikas. Visi šie žmonės iki šiol yra "Kaunas 2022“ komandoje. Architektūros profesionalai Vaidas Petrulis ir Viltė Migonytė-Petrulienė mus konsultavo ir pateikė Kauno modernizmo perspektyvą, kai modernizmas Kaune dar nebuvo aktualizuotas kaip fenomenas. Abu jie dirbo ir prie paraiškos Kauno modernizmo architektūrą įtraukti į UNESCO sąrašą. Viltė toliau koordinuoja visą mūsų "Modernizmo ateičiai“ programą.

Tad dauguma žmonių komandoje yra nuo pat pradžių. Tačiau yra prisijungusių ir pakeliui bei paskatinusių didžiulius pokyčius Kauno mieste. Tai, pavyzdžiui, Bendruomenių programą užkūrusios Greta Klimavičiūtė-Minkštimienė, Aistė Paukštė, Simona Savickaitė. Jos su savo komanda realiu faktu pavertė gražią idėją apie bendruomeniškumą per kultūrą ir meną. Daugybė su didžiule energija vėliau prie mūsų prisijungusių žmonių prisidėjo prie mikroklimato mieste gerinimo, bendruomeniškumo ir profesionalios kultūros atsiradimo ne vien miesto centre, bet ir netikėtose Kauno rajono vietovėse.

Diskusijos: projekto koncepcija, jos atskirų programų tezės ir struktūros – intensyvaus komandinio darbo vaisiai. / M. Plepio nuotr.

– "Kaunas 2022“ komanda puikiai dirbo net ir pandemijos, griežto karantino sąlygomis. Vis dėlto sunku patikėti, kad nebuvo silpnumo akimirkų, kai reikėjo iš naujo motyvuoti komandą, ieškoti potencialių partnerių ir juos įtikinti. Kokie momentai buvo sunkiausi, sudėtingiausi?

– Šis projektas pasižymi tuo, kad mūsų dienotvarkė – labai griežta: viskas tiksliai suplanuota mėnesių mėnesius į priekį. Tad, prasidėjus pandemijai, kilo iššūkis per kelias savaites perplanuoti visas 2020-ųjų veiklas ir biudžetą, nežinant, kaip situacija klostysis toliau. Vis dėlto per tuos metus išmokome gyventi su koronavirusu ir planuoti projektus prisitaikant prie naujosios situacijos. Mus išgelbėjo tai, kad dar 2017-aisiais rimtai kibome į darbą ir užmezgėme stiprias partnerystes. 2019-aisiais praktiškai jau buvome patvirtinę 90 proc. savo programos, susitarę su menininkais ir partneriais. Tuo metu jau turėjome detalią strategiją trejiems metams į priekį, buvome į veiklą įtraukę per 60 partnerių organizacijų. Tad, prasidėjus pandemijai, mums beveik nebuvo reikalo megzti pažintis virtualiuoju būdu, tereikėjo tęsti esamą bendravimą.

2022-iesiems programą taip pat planuojame taip, kad kuo daugiau renginių vyktų atvirose erdvėse, kuriose negalioja griežti karantino apribojimai. Pandemija paskatino atsirasti ir naują projektą – Vasaros sceną. Ją atidarysime gegužę. Visą vasarą, iki pat rugsėjo pabaigos, Rotušės aikštėje kiekvieną savaitgalį vyks įvairūs koncertai, pasirodymai, pokalbiai.

Pandemija mus išties paskatino kūrybiškiau mąstyti. Pavyzdžiui, 2020-aisiais mūsų komanda sugeneravo nuostabų projektą – "Kultūra į kiemus“, kuris pasiekė dvylika Kauno miesto ir rajono daugiabučių kiemų. Visiško karantino aplinkybėmis iš savo balkonų žmonės galėjo stebėti šiuolaikinio šokio, cirko, muzikos ir kitų žanrų atlikėjų pasirodymus. 2022-aisiais vyks to paties pavadinimo projektas, kurio metu Kauno miesto ir rajono kiemuose įvyks apie 80 įvairių atlikėjų pasirodymų. Tikriausiai esame nepataisomi optimistai. Prasidėjus pandemijai, pasijutome it perlieti šaltu vandeniu. Bet kartu džiaugėmės, kad mūsų programa numatyta ne 2021-aisiais, kurie atrodė dar kupini rizikos. Taip pat pasijuokėme, kad be krizių Lietuvoje atidaryti kultūros sostinės metų turbūt neįmanoma. Vilnių supurtė pasaulinė ekonominė krizė, o mus – sveikatos.

Dalyviai: kad gyventojai neliktų tik pasyvūs stebėtojai, kuriant Europos kultūros sostinės renginių tradicijas buvo įtrauktos ir Kauno miesto bei rajono bendruomenės. / L. Steponavičiaus, E. Kniežausko, M. Plepio nuotr.

Nesiekiame Kaune surinkti garsiausių šiuolaikinio meno žvaigždžių alėjos. Tikslas – kultūros priemonėmis spręsti tam tikrus probleminius miesto klausimus, užgydyti žaizdas.

– Kada įvyko lūžis, kai "Kaunas 2022“ idėja patikėjo net didžiausi skeptikai tarp partnerių, politikų? Tikriausiai ne visi atvira širdimi priėmė pasiūlymą investuoti į projektą, iš kurio dalis pelno gaunama ne iškart ir ne pinigais?

– Kultūros sektorius visada įpratęs gyventi paraiškų režimu. Dauguma kultūrinių įstaigų finansavimą savo veikloms susirenka aplikuodamos į įvairius fondus ir ieškodamos partnerysčių. Tad, kalbant apie "Kaunas 2022“ paraišką, nieko neįprasto nepatyrėme. Skirtumas buvo tik toks, kad šiuo atveju net 40 įstaigų turėjo kažką bendro įdėti į vieną, miesto analize paremtą paraiškos dokumentą. Jį vėliau pavertėme įdomia ir Kauną menkai pažįstantį žmogų provokuojančia literatūra. Ieškant verslo paramos, koją mums kišo pandemija. 2020-ųjų kovą net keli sutartis jau pasirašę rėmėjai sumažino savo indėlį į mūsų programą, nežinodami, ko gali tikėtis ateityje. Vis dėlto, situacija jau stabilizavosi, ir 2021 metų pabaigoje jau paskelbėme Generalinį projekto rėmėją. Manau, kad kultūros partneriai mumis (ir savimi) patikėjo jau proceso metu. Didelis proveržis įvyko 2021 m. rugsėjį, kai visuomenei pateikėme savo programos gaires – didžiulę programos knygą, kuri iš tikrųjų yra tik mūsų programos brošiūra. Į ją tegalėjome sudėti parodų, koncertų ir spektaklių pavadinimus su trumpu aprašu, nes daugiau informacijos tiesiog netilpo.

– Savo patirtimi su jumis greičiausiai pasidalijo ir ankstesnių Europos kultūros sostinių rengėjai iš užsienio. Koks jų patarimas labiausiai įsiminė, kas pasiteisino?

– Vos tik laimėjus titulą, pirmasis patarimas, atkeliavęs iš vienos griežčiausių komisijos narių, buvo saugoti savo asmeninus gyvenimus ir šeimas. Patarimas išties puikus, nes šis projektas yra sudėtingiausias profesinis iššūkis, kurį mūsų komandos nariai kada nors turėjo. Žmogui iš pašalies tiesiog sunku suvokti, kokio masto ir kompleksiškumo šis projektas yra. Jis reikalauja neskaičiuoti darbo laiko ir atiduoti visą save, nes kito tokio įvykio miesto ir tavo gyvenime tiesiog nebebus. Tad vieni kitiems šį gautą patarimą vis su šypsena primename ir juokiamės, kad nuo 2023 m. jau sugrįšime prie asmeninio gyvenimo.

Žinoma, svarbiausi patarimai atkeliauja iš sostinės titulą jau turėjusių miestų. Europos kultūros sostinės turi savo tinklą – neformalų klubą, kurį vadiname šeima. Iki koronaviruso buvo įprasti du trys kasmečiai "šeimos“ suvažiavimai, į kuriuos susirinkdavo apie 50 žmonių iš daugiau nei 30 miestų. Suvažiavimų metu analizuojame miesto šeimininko patirtis, vieni su kitais dalijamės patarimais. Smagu, kad, kilus klausimų, galima paskambinti kolegai iš Materos Italijoje ar Monso Belgijoje ir paprašyti pagalbos. Jokiose gairėse juk neparašyta, kiek reikės įdarbinti žmonių, kokių funkcijų darbuotojų prisireiks, kaip įgyvendinti projektus ar suplanuoti biudžetą. Tad partnerių patarimai tiesiog neįkainojami.

– "Kaunas 2022“ į Lietuvą atveš neabejotinai garsiausią performansų menininkę Mariną Abramovič, programoje – ir Yoko Ono projektas, Kaune spektaklį taip pat pristatys teatro žvaigždė Robertas Wilsonas. Iš kur drąsa į Kauną kviesti šiuolaikinio meno žvaigždes? Ar labai bijojote išgirsti jų "ne"? Ar daug tų "ne" išgirdote iš kviestų svečių, apie kuriuos mes nežinome?

– Vien turėti kultūros sostinės titulą neužtenka, būtina miesto gyventojams ir svečiams parodyti, kuo jis reikšmingas. Tai ir prisidėjo prie visų šiuolaikinio meno žvaigždžių, kurias kvietėme, sutikimo dalyvauti. M.Abramovič pakvietė "Meno parko“ galerijos kuratorius Arvydas Žalpys, kuris prieš keletą metų prisidėjo organizuojant jos parodos pristatymą Torunėje. Kontaktą su Yoko Ono užmezgė Šiuolaikinio meno centro direktorius Kęstutis Kuizinas, kuris turi ryšį su jos kuratoriumi Jonu Hendricksu. Be to, išgirdusi, kad jos paroda kviečiama į Kauno paveikslų galeriją, kuri yra 50 m atstumu nuo Jurgio Mačiūno gimtųjų namų, Yoko Ono iškart sutiko atvykti. Su J.Mačiūnu ji buvo artima, tad mūsų kvietimas ją maloniai nustebino. Garsusis menininkas iš Pietų Afrikos Respublikos (PAR) – Williamas Kentridge'as turi asmeninį ryšį su Lietuva. Jo proseneliai buvo kilę iš Kauno gubernijos.

Tad kiekvienas menininkas turėjo tam tikrą priežastį atvykti į Kauną. Be to, jiems buvo svarbūs ir mūsų motyvai. Iš tikrųjų nesiekiame Kaune surinkti garsiausių šiuolaikinio meno žvaigždžių alėjos. Tikslas – kultūros priemonėmis spręsti tam tikrus probleminius miesto klausimus, užgydyti žaizdas ir išsigydyti amneziją, kuri ilgai tvyrojo mieste. Tad išdėstėme menininkams savo intencijas, kad kuriame ne tik aukščiausio lygio programą, bet per ją norime ir kalbėti svarbomis temomis. Tai buvo labai reikšminga W.Kentridge‘ui. Mes jį pakvietėme išsakyti savo santykį su Holokaustu, nes visa menininko šeima, kuri XIX a. pabaigoje neemigravo į PAR, žuvo nacių okupacijos metu. Tad menininko santykis su Lietuva yra skausmingas. Jis niekada nėra čia lankęsis ar dalyvavęs kurioje nors parodoje. Tačiau jis sutiko atvykti, kai jam pasiūlėme parodos metu padaryti savo pareiškimą (angl. statement) Holokausto tema. W.Kentridge'as ne tik sutiko atvykti, bet ir Kaune vyksiančiai parodai sukūrė du visiškai naujus kūrinius. Tai neįtikėtina, nes šis menininkas yra pasaulinio garso, o jo darbai kainuoja milžiniškus pinigus.

– Kuo "Kaunas 2022“ renginiai bus įdomūs tiems žmonėms, kurie iš Zarasų, Naujosios Akmenės ar Šilutės į Kauną buvo atvykę tik vaikystėje ir iki šiol nematė reikalo apsilankyti mūsų mieste?

– Labai geras klausimas, nes mes kuriame programą taip, kad pagal ją svečiai ir patys miestiečiai Kauną atrastų visiškai iš naujo. Pavyzdžiui, apsilankytų tam tikruose kiemuose, kuriuose atsiveria nuostabūs modernistinių pastatų fasadai, nematomi iš gatvės pusės. Kviesime patirti kultūrą ir netikėčiausiose erdvėse. Tarkime, pažiūrėti spektaklį Kauno rajono miško teritorijoje. Labai įdomios parodos visus metus vyks Kauno centriniame pašte, kuris dabar išgyvena gražų pereinamąjį laikotarpį. Valstybė planuoja jį įsigyti ir paversti kultūros įstaiga. Kadangi jame – pereinamasis laikotarpis, visus metus įvairiuose jo aukštuose vyks parodos ir daugybė susitikimų.

Padėsime lankytojams susipažinti su įdomiu ir įvairiapusiu Kauno miestu, jo architektūra. Pristatysime naują muzikinį "Optimizmo festivalį“. Daugiau nei dešimt koncertų vyks įvairiuose modernistiniuose Kauno pastatuose. Bus galima ne tik pasiklausyti muzikos, bet ir su pastatais susipažinti iš vidaus, išgirsti istorijas apie architektūrą, jos detales, unikalumą. Geriau susipažinti su miestu padės ir gatvės meno kūriniai, pasakojantys Kaune gyvenusių, visame pasaulyje garsių asmenybių istorijas.

Dalyviai: kad gyventojai neliktų tik pasyvūs stebėtojai, kuriant Europos kultūros sostinės renginių tradicijas buvo įtrauktos ir Kauno miesto bei rajono bendruomenės. / L. Steponavičiaus, E. Kniežausko, M. Plepio nuotr. .

– Per pastaruosius metus pamatėme didžiulį kauniečių ir Kauno rajone gyvenančių žmonių potencialą, vienybę. Ką reikia daryti, kad pažadinti kauniečiai vėl nepradėtų snausti ir vėjais nepaleistų "Kaunas 2022“ palikimo?

Kilus klausimų, galima paskambinti kolegai iš Materos Italijoje ar Monso Belgijoje ir paprašyti pagalbos. Jokiose gairėse juk neparašyta, kiek reikės įdarbinti žmonių, kaip įgyvendinti projektus ar suplanuoti biudžetą.

– Išlaikyti tokio lygio entuziazmą ir energiją daugybę metų būtų sunku bet kuriai kultūros įstaigai ar miestui. Tačiau gera žinia ta, kad Europos kultūros sostinės programą įgyvendina daugiau kaip 70 Lietuvos organizacijų, turinčių per 300 partnerių Europoje. Bent 60 šių įstaigų yra įsikūrusios Kaune ir Kauno rajone. Šios įstaigos drauge su vietos menininkais dabar jau turi visas kompetencijas tęsti su vietos bendruomene susijusias veiklas. Tikimės, kad ir pasibaigus kultūros sostinės metams šios įstaigos nepamirš į savo veiklas įtraukti kauniečių ne tik kaip žiūrovų, bet ir bendrakūrėjų. Būtų nuostabu, jei miesto ir rajono savivaldybės bei Lietuvos kultūros taryba ir toliau palaikytų tokių iniciatyvų finansavimo priemones. Iš tikrųjų šios iniciatyvos nėra brangios, palyginti su tuo, kiek atneša visuomenei naudos – miesto identitetui, norui Kaune ir Kauno rajone pasilikti gyventi, jį girti, būti vietos ambasadoriais.

– Europos kultūros sostinės metų atidarymas – jau visai čia pat. Kokios mintys šiuo metu sukasi jūsų galvoje? Juk tiek laiko artėta prie šio momento.

– Taip, jau sausio 22 d. visus pakviesime į pirmąjį Kauno mitinės trilogijos renginį pavadinimu "Sukilimas“. Renginys vyks "Žalgirio" arenos prieigose. Įvertindami sausio pabaigos epidemiologinę situaciją, likus savaitei iki renginio, kviesime žmones registruotis, ir skirstysime juos į sektorius Nemuno saloje ir Karaliaus Mindaugo prospekte, kuris tomis valandomis bus uždarytas. Mūsų kartos istorijoje Kaunas tik vieną kartą taps Europos kultūros sostine, tad tai yra momentas, kurį gyvai turėtų pamatyti visi kauniečiai. Po valandos ceremonijos ir nuostabaus šou visus kviesime iki pat nakties švęsti mieste, nes įvairiose jo vietose įvyks dar apie 50 mažesnių meninių projektų. Šį savaitgalį tikimės sulaukti daugybės žmonių dėmesio. Tiesa, vengiame žodžio "atidarymas“, nes programa iš tikrųjų jau veikia penktus metus. Titulą oficialiai gausime tik 2022 m., tačiau Europos kultūros sostinės programa ir jos paskatinti pokyčiai vyksta jau seniai.

Klausiate, koks jausmas, sulaukus 2022-ųjų? Iš tikrųjų galvoje sukasi daugybė minčių, viską skaičiuojame minutėmis – kokie svečiai ir kokios delegacijos kurioje miesto dalyje turės būti, kurie komandos nariai juos vedžios. Sulaukėme labai didelio susidomėjimo, iš visos Europos atvyks garbingų svečių. Vien Kultūros ministerija atsiveš septynis kultūros ministrus iš įvairių šalių. Kaunas taip pat pakvietė visus savo miestus partnerius, kurių yra daugybė. Šimtai kviestinių užsienio svečių labai nori pas mus atvykti. Visus juos į pagrindines parodų vietas turime atvesti grupėmis, kad nebūtų per didelių susigrūdimų. Tad šiuo metu visos mintys sukasi apie sausio 22 d. vyksiantį renginį ir savo užduotis jo metu. O kasdien girdint naujienas apie omikron versijos plitimą Europoje, paskutinį mėnesį skiriame ir paraleliniams „Sukilimo“ planams rengti. Jų turime tris. Tikrai visi kartu sukilsime, tačiau konkrečių instrukcijų kauniečiai ir svečiai sulauks likus savaitei iki renginio.

Kodėl anksčiau Nacionalinio Kauno dramos teatro erdvėje rodytas spektaklis tapo toks populiarus ir kokia nauja patirtis laukia žiūrovų? Apie tai – pokalbis su drąsiai nepatogiomis temomis kalbėti mėgstančia režisiere K.Gudmonaite.

– Spektaklis pastatytas pagal Viktoro Pelevino romaną "Čiapajevas ir Pustota". Jame šiuolaikinio teatro kalba kalbate apie tai, ką išgyvename kiekvienas, bet dauguma tai slepiame ar apsimetame, kad taip nėra. Apie vidinę tuštumą, kurią bandome užpildyti susikurdami įvairius tikslus ir tapatybes, tačiau iki galo to padaryti nepavyksta. Kas paskatino kalbėti šia tema?

– Amžinas žmonių ieškojimas būties esmės, pilnumo, pilnatvės, kalbant spektaklio žodžiais, "amžino kaifo", amžinai besitęsiančios palaimos, yra viena pagrindinių temų. Būtent todėl mes keisčiausiais būdais leidžiamės į visokias keliones. Spektaklio paradoksas tas, kad gyvenimo prasmės ieško žmonės, kurie yra nustumti į socialinį užribį – nusikaltėliai, narkomanai, slengu vadinami marozai, tie, kurie prasmės neva neieško. Todėl mums žiūrėti į juos yra ir baugu, ir juokinga. Tačiau jie lygiai taip pat įvairiais būdais ieško esmės. Kaip ir visuose mano spektakliuose, šiame taip pat labai svarbus yra ir tapatybės klausimas. Veikėjai kartu ieško savo tapatybės ir suranda netapatybę. Jie supranta, kiek ta jų pačių susikurta tapatybė, kaip forma ar pavidalas, yra siaubinga.

Spektaklis man labai artimas dėl keleto aspektų. Pirmiausia dėl veikėjų. Tai mūsų rajonuose gyvenę ir iki šiol tebegyvenantys jaunuoliai, vadinami gezais ar kt. žodžiais. Aš pati apie 1990-uosius augau rajone ir kiekvieną dieną tekdavo stebėti žiaurumo apraiškas, brutalų išlikimą, nemeilę. Man regis, šią patirtį, kaip posovietinį palikimą, turi daugelis. Tie, kurie užaugo daugiabučių namų rajonuose. Kitas dalykas, kas man labai artima, – dvasinės, vidinės paieškos. V.Pelevinas garsus tuo, kad sujungia brutalią posovietinę realybę su Rytų misticizmu. Man pačiai labai įdomi yra toji budizme egzistuojanti tapatybės neegzistavimo samprata. Spektaklyje susijungia dvi kategorijos: egzistencinės, dvasinės paieškos ir brutali, žiauri realybė. Ši sankirta spektaklyje yra tokia paradoksali, kad tampa juokinga. Kartu tai yra kaip kūno ir dvasios konfliktas.

– Paradoksalu ir tai, kad spektaklis pradžioje stipriai prajuokina, nes atpažįsti šių rajonuose gyvenančių vaikinų tipažus, kartu jie atrodo itin svetimi, tačiau vėliau jų išvaizda ir elgesys atsiduria antrame plane ir tarp jų ir savęs pajunti bendrumo pojūtį.

– Taip, tie vaikinai mums yra labai artimi, mes visi turime tą žiaurumo ir brutalumo dalį savyje ir lygiai taip pat ieškome. Pradžioje į juos žiūrime tarsi iš šono, net bijome jų, kažkas yra komiška, bet vėliau supranti, kad mes visi gyvename tame pačiame kalėjime. Ar tai žmonės, fiziškai sugrįžę iš kalėjimo, gyvenantys andergraundiniame narkotikų ir smurto pasaulyje, ar mes, gyvenantys socialiniame kalėjime. Šie vaikinai supranta savo gyvenimą kaip kalėjimą. Supranta, kad pomirtinis gyvenimas yra tik tarpinė vieta ir visą gyvenimą mes pereiname iš vienos zonos į kitą. O Dievas yra tarsi policininkas. Tai nelaisvė, buvimas kažkokiame savo paties įstatyme. Veikėjai bando pamažu iš to išsiveržti.

Susijungia dvi kategorijos: egzistencinės, dvasinės paieškos ir brutali, žiauri realybė. Ši sankirta spektaklyje yra tokia paradoksali, kad tampa juokinga.

– Aktoriai personažus įkūnija itin tikroviškai, tarsi iš tiesų būtų tapę šiais treninguotais vyrukais. Kiek, kurdami spektaklį, realybėje tyrėte šiuos žmones ir jų socialinę aplinką?

– Gilinomės itin daug. Mes mėgstame iš tiesų pagyventi tame gyvenime, kurį siūlo statomas spektaklis. Tai buvo ilgas ir įdomus procesas, kai kiekvienas aktorių savyje atrado ir išlaisvino tą dalį, kuri yra juose. Kai kuriuose paauglystės etapuose jie turėjo tokių draugų ir būdavo tokiose kompanijose. Dalyvaudavo net ir muštynėse. Šiandien atrodo, kad ta praeitis nebeegzistuoja, bet iš tikrųjų mus visus yra paveikę šios brutalumo patirtys. Aktoriams tiesiog reikėjo prisiminti tą dalį savęs. Apskritai aktoriai Mantas Zemleckas, Gytis Laskovas ir Danas Kamarauskas labai mėgsta tyrinėti gyvenimą. Statant šį spektaklį, jie lankydavosi tam tikrose Kauno vietose, susipažino su tokiais žmonėmis, patyrė ir naktinių susitikimų su policija. Buvo visokių nuotykių, visi buvom stipriai panirę į šį procesą. Tai aktoriai, kuriuos labai myliu ir su kuriais norisi kurti.

– Ko gero, "ConTempo" festivalyje, vaidinant tikroje automobilių stovėjimo aikštelėje, turėtų pavykti dar labiau nutrinti ribą tarp teatro ir tikrovės?

– Pirminė spektaklio idėja ir buvo jį pastatyti fabrike ar kitoje apleistoje vietoje, bet galiausiai buvo nuspręsta perkelti į teatrą. Labai džiugu, kad savotiškai spektaklis sugrįžta į pirminius namus. Spektaklio scenografijoje siekėme sukurti angarą, garažą, erdvę, kurioje galėtų vykti šių veikėjų gyvenimas, dabar jis iš tikrųjų persikelia ten. Stovėjimo aikštelė – tarsi tarpinė vieta, vieta, kurią pravažiuojame, sustojame laikinai, o kelionė yra svarbi spektaklio metafora: jame vyksta kelionė nuo psichodelinių grybų, vidinė kelionė, kelionė su seniai nevažiuojančia mašina, kelionė į save. Spektaklis jau yra prisitaikęs prie teatro, kur yra apšvietimo galimybės ir kiti subtilūs niuansai, tačiau čia mes to atsisakome ir susitelkiame į kitus elementus. Tai bus kitoks spektaklis. Tai ir mums patiems labai įdomus eksperimentas. Manau, kad ir tiems, kurie jau matė šį spektaklį, taip pat bus nauja patirtis.

– Jūsų kuriami spektakliai turi stiprų edukacinį ar net gydomąjį poveikį – iš jų išėjęs savyje junti įvykusią vidinę transformaciją. Kaip "Keturi" paveikė jus pačią ir aktorius?

– Kiekvienas mano spektaklis turi kažkokią gydymosi ar gydymo tendenciją. Pati ši frazė – teatras, kuris gydo, – man skamba labai banaliai, norisi reanimuoti gydančio teatro banalumą, bet iš tiesų kiekvienas spektaklis transformuoja, visų pirma, mane pačią. Visada renkuosi tas temas, kurios yra aktualios man asmeniškai: kai kyla klausimų, kažkas yra neišspręsta, neiškomunikuota, kažką noriu suprasti savo pačios viduje. Visą šį laikotarpį, kai dirbu teatre, pasirinktas temas pirmiausia tyrinėju savyje ir kiekvienas spektaklis tampa mano pačios virsmu. Aktoriai, be jokios abejonės, būna įtraukti į šį procesą ir taip pat daugiau ar mažiau susitinka su savimi, susitinka vis su kitu savo gyvenimo aspektu. "Keturi" yra taip giliai įėjęs spektaklis, kad jis ir jo veikėjai sugrįžta jų pačių gyvenimuose, pritraukia panašius žmones, temas. Tai labai įdomus fenomenas. Galų gale nuo tada, kai sužinai apie "amžiną kaifą", negali nustoti jo ieškojęs...

– Esate minėjusi, kad susilaukiate nemažai žiūrovų atsiliepimų. Pavyzdžiui, po naujausio spektaklio "Panika" sulaukėte laiškų iš vyrų, kurie jums dėkojo už suteiktą galimybę atsiverti. "Keturi" premjera įvyko prieš keletą metų. Kokių per šį laiką žiūrovų reakcijų susilaukėte?

– Susilaukėme daug labai įvairių reakcijų, laiškų, iš kurių galima daryti išvadą, kad spektaklis rezonuoja su mūsų karta. Kaip ir spektaklio veikėjai, mes lygiai taip pat ieškome to "amžino kaifo", kuris niekaip neužsipildo tamsiuose klubuose, skambant technomuzikai, vartojant narkotikus ir susiduriant su visokiais kitais išoriniais aspektais. Tai yra mūsų kartos spektaklis apie mus pačius, ieškančius savo tapatybės tarp blokinių namų rajonų, gimusius laisvėje, bet klausiančius, kas ta laisvė yra ir kaip ją reikėtų suprasti, o gal visa tai vis dar yra kalėjimas? Kas yra mūsų identitetas ir ar jis apskritai yra? Man atrodo, mes visi bandome užpildyti nesibaigiančią tuštumą viduje, kuri niekaip neužsipildo.

– Kadangi spektakliuose ieškote atsakymų į jums pačiai opius klausimus, ką patartumėte jaunam žmogui, susidūrusiam su krize ar krūtinėje pajutusiam atsivėrusią bet kokią tapatybę susiurbiančią juodąją skylę?

– Labai dažnai psichologinės ligos ir krizės žmones atskiria nuo pasaulio, atsiranda pojūtis, kad tavęs niekas nesupranta, kad tai vyksta tik tau vienam. Šis jausmas – baisus, sekinantis. Norėčiau tiems žmonėms pasakyti, kad šiame kelyje jie nėra vieni. Visi mes per tai einame, tik nekalbame. Kartais gali atrodyti, kad štai – visi taip puikiai tvarkosi su savo gyvenimais, kuria naujus santykius, išsigydo depresiją, keliauja, gauna naujų įžvalgų ir viską supranta, tačiau tai tikrai nereiškia, kad taip yra iš tiesų. Gal tie žmonės labiau norėtų, kad taip būtų. Norėčiau palinkėti tai išbūti. Priimti tai, kas vyksta šiuo metu, nesipriešinti vykstantiems procesams, kentėjimui, ir pripažinti, kad jis yra. Nieko tokio yra turėti psichologinių problemų, tai yra natūralu. Išeiname iš krizių ir vėl prie jų sugrįžtame, tai yra ratas, kuriame sukamės nuolatos, kaip gamtoje – su krentančiais nuo medžių lapais, ateinančia vasara. Jei turi ryšį su gamta, supranti, kad tai tik krentantys nuo medžių lapai, tai tik žiema, o po to – tai tik vasara, tik vasara...

– Kaip nusiteikus reikėtų ateiti į naująją "Keturi" versiją?

– Spektaklis vyks rugpjūčio 23 d., kai bus minima Baltijos kelio diena. Žmonės kviečiami dalyvauti Baltarusijos palaikymo akcijoje "Laisvės kelias", sustojant į gyvąją grandinę nuo Vilniaus iki Baltarusijos pasienio. Mūsų kūrybinė komanda labai norėtų stovėti šiame kelyje, bet kadangi vyks spektaklis, mes ir žiūrovai negalėsime to padaryti. Tačiau spektaklio metu bus vietos ir erdvės netiesiogiai palaikyti ir išreikšti palaikymą Baltarusijai.

Veidai ir vardai

Spektaklio "Keturi" kūrybinė komanda: režisierė K.Gudmonaitė, scenografijos ir kostiumų dailininkė Barbora Šulniūtė, spektaklio triukšmų autorius – Perkūno Oželis, vaidina Mantas Zemleckas, Gytis Laskovas, Danas Kamarauskas.

Nacionalinio Kauno dramos teatro ir teatro "Utopia" spektaklis "Keturi" bus rodomas rugpjūčio 23 d. 19.30 val. "Žalgirio" arenos automobilių stovėjimo aikštelėje, Karaliaus Mindaugo pr. 50, Kaune. Renginys nemokamas. Festivalį "ConTempo" pristato "Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022", organizuoja VšĮ "Kultūros platforma" ir Lietuvos šokio informacijos centras, finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

– Labai paprastas ir labai sudėtingas klausimas – jeigu galėtum pastatyti teatrą, koks jis būtų?

– Mano teatras būtų tikrai Lietuvoje. Jis būtų judesio ir objektų teatras, nes mane žavi vizualusis teatras. Prancūzijoje objektų teatras labai populiarus, tad norėtųsi jį populiarinti ir čia. Pats teatras nebūtų didelis, bet privalėtų būti labai jaukus. Būtų tik dvi salės. Mažai teksto. Daug veiksmo. Šiuolaikinės pjesės. Mano teatras suteiktų erdves ir galimybes jaunam žmogui skleistis ir tobulėtis, be jokių ilgų biurokratinių kelių. Žinoma daug repeticijų salių, nes teatre dažnai repeticijų salė būna viena, tada tenka repetuoti koridoriuose, tai nėra komfortiška. Kažkaip atrodo, kad privalu turėti gerą erdvę repeticijoms, nes tai yra pagrindinė darbo dalis.

– Kodėl tave traukia kūno ir objekto teatras?

– Nuo vaikystės labai daug judu – šokis, sportas. Ir, kažkaip, stebint spektaklius, man kūno kalba pasako daug daugiau, negu tekstas ar žodis gali duoti informacijos. O kūno kalba leidžia labai laisvai interpretuoti kiekvienam žiūrovui pagal save, to ir norėčiau siekti savo teatre, karjeroje.

– Kiek tavo teatro vizijoje būtų vietos tradiciniam, klasikiniam teatrui?

– Negaliu pasakyti, aš gal net nesiimčiau vietų dalybų. Aš norėčiau maišyto teatro. Šiuolaikinis teatras, kuris atsispiria nuo klasikos. Klasika ir tradicijos, manau, būtų ramstis mano teatrui, bet ne pagrindas.

– Ieva, pastatei savo teatrą. O dabar sukurk aktorių, kokį norėtum matyti savo teatre?

– Aktorius privalėtų būti pareigingas, sąžiningas, kūrybingas, nuolankus, įsiklausantis, lankstus. Bet svarbiausia – turi tikėti tuo, ką daro. Nesvarbu, koks projektas, bet aktorius turėtų visada degti aistra savo darbui. Aistra turėtų neblėsti.

– O kas žudo aktorių aistrą darbui?

– Pats aktorius. Niekas kitas. Tu tik pats gali save uždegti ir užgesinti, nesvarbu, ką sako kiti, ne kiti sumenkina mane, bet aš pati save sumenkinu. Svarbiausia stebėti, skaityti, veikti tai, kas tave įkvepia, palaiko kūrybinę galią. Aktorius visada turi būti kažko įkvėptas. Kad ir mėgstamos dainos iš ryto.

– Kas įkvepia tave?

– Muzikantai, labai keista, aš ne muzikantė, bet muzika mane įkvepia. Žinoma ir filmai. Nors ir keistai nuskambės, bet kai būna labai sunku, klausau motyvatorių kalbų įrašų. O labiausiai įkvepia dokumentika apie žmones. Žavi tai, kad nors ir žinome jų sėkmės viršūnes, bet nežinome, koks buvo jo kelias iki sėkmės. Tai mane žavi. Kad galiu matyti, kad ir jis buvo duobėje kartu su savomis problemomis.

Mano teatras suteiktų erdves ir galimybes jaunam žmogui skleistis ir tobulėti, be jokių ilgų biurokratinių kelių.

– Ką ir kada galima pavadinti blogu aktoriumi?

– Tas, kuris neatlieka namų darbų, nemoka teksto, nesidomi visu procesu – žiūri tik savęs, nesiklauso pastabų, kartoja tik tai, ką liepė režisierius, kartoja savo klaidas. Labai blogai, kai matai ir supranti, kad aktoriui nesvarbu. Bet pats baisiausias dalykas, labai žemiškas ir kasdienis – apkalbos. Žinoma, čia mano nuomonė, mano galva, čia pats baisiausias scenarijus.

– Ką aktoriai apkalba?

– Viską. Būna atvejų, kai apkalba kolegas, patį kūrinį, režisierių, neva jis blogai viską daro, tačiau pats aktorius visiškai nieko nedaro, kad būtų geriau. Pasakyti, tiesiai į akis yra sunku, daug lengviau pabambėti kampe ir grįžus apsimesti visų draugu.

– Tai kaip aktoriai susitvarko su kritika?

– Man atrodo, labai svarbu yra tai, kaip kritika yra pateikiama. Jei ji priekaišto formos, tai ne tik aktorius, bet kas, manau, bandys iškart neigti tokią kritiką. Kritika turi motyvuoti, o ne siekti sumenkinti. Svarbiausia – konstruktyvumas. Bent jau aš kritiką priimu kaip iššūkį patobulėti, ištaisyti klaidas ir pasikeisti. Kritiką labai svarbu gauti iš tų žmonių, kuriais tu pats, asmeniškai, pasitiki. Aš manau, kad kritika nežlugdo, bet ji augina kūrėją. Bet reikia pripažinti, kad ją girdėti, vis vien sunku.

– Kokia aktore tu laikai save?

– Kaip sunku kalbėti apie save... Kokia aš?... tikriausiai, kad judri. Energinga. Tiek komiška, tiek dramatiška.

– Kaip manai, jei nebūtų tavo gyvenime vaidybos, kuo būtum tapusi?

– Šokėja. O jei ne šokėja... Galbūt kineziterapija, masažai...