Ne tik apie laisvę

"Ko vertas liberalizmas, jei jis kalba tik apie laisvę?" – šiais prieš kelis dešimtmečius išsakytais sociologo, kultūros antropologo Vytauto Kavolio žodžiais pradėtas išeivijos ir Lietuvos lietuvius vienijančio intelektualų sambūrio  suvažiavimas.

Dvi kadencijas šaliai vadovavęs prezidentas Valdas Adamkus, kreipdamasis į susirinkusiuosius, pabrėžė, kad prieš daugiau kaip pusę amžiaus gimusi "Santaros-Šviesos" tradicija tęsiama naujomis idėjomis, su naujais veidais.

"Šviesaus atminimo santarietis Leonidas Donskis viešoje paskaitoje kalbėjo: neišugdysite gero mokslininko vien perdavę žinias, būtina perduoti ir patirtį, vertybes, orientyrus. Kalbant apie vertybes – politika niekada nebus vien faktų ir skaičių suvestinė. Būtent moralinis, vertybinis pasirinkimas faktus paverčia gyvenimo dalimi, – V.Adamkus prisipažino nepraradęs tikėjimo, kad politika gali būti graži. – Ir viešasis gyvenimas gali būti gražus. Prisiminkime tautinį sąjūdį. Tai buvo ne tik prasminga, vertinga, bet ir gražu. Panašių pavyzdžių Europoje rasime nemažai."

Prezidentas prisistatė esąs ne tik vienas iš "Santaros-Šviesos" pradininkų, bet ir jos mokinys: "Čia gavau tolerancijos, bendrystės, liberalumo ir tautiškumo pamokas. Esu tikras, kad "Santara–Šviesa" ir dabar yra tai, iš ko galime pasimokyti."

Įvardijo siekius

Išrinktasis prezidentas Gitanas Nausėda buvo paprašytas nubrėžti ateinančių penkerių metų Lietuvoje kontūrus. "Paskutinį kartą jūsų sambūryje lankiausi 2008 m. kaip ekonomistas, tai buvo prieškrizinis laikotarpis. Labai nenorėčiau, kad iš to būtų išvestos kažkokios paralelės. Gyvename nebūtinai 10–11 metų ciklais", – apie periodiškai pasikartojančias ekonomikos krizes užsiminė G.Nausėda.

Per artimiausius penkerius metus jis teigė sieksiantis taikesnės, teisingesnės ir žalesnės Lietuvos. G.Nausėda užsiminė apie išėjimą iš socialinių burbulų: "Esame pasinėrę kas į feisbuko ar kitų socialinių tinklų, kas į intelektualinius burbulus, iš kurių sunkiai bendraujama. Ten tiesiog mėtomasi vienas į kitą, vyksta apkasų kovos. Burbulai formuojasi ir fizinėje aplinkoje – ir čia, Alantoje, esame burbule. Mano tikslas yra skatinti išeiti iš tų burbulų. Pavyzdžiui, surengti diskusiją, kurioje dalyvautų Katalikų bažnyčios ir seksualinių mažumų atstovai."

Anot išrinktojo prezidento, jei pavyktų nueiti nuo vadinamosios socialinių burbulų kultūros ir atsirastų normali diskusija tarp kitaminčių, jei atsisakę minėtos kovos atsisuktume vienas į kitą ir jis būtų įnešęs į tai tam tikrą indėlį, po penkerių metų su prezidento pareigomis galėtų ramiai atsisveikinti.

Socialiniai tinklai sudaro puikias prielaidas melagingoms naujienoms sklisti labai tikslingai, nukreipiant jas į šiuo požiūriu jautriausias auditorijas.

Dezinformacijos grėsmės

Politologas, Rytų Europos studijų centro direktorius Linas Kojala pastebi, kad socialinių tinklų įtaka vis auga, egzistuoja penki pagrindiniai iššūkiai demokratijai. Pirmasis – tai poliarizacija.

"Visuomenė skaldosi ir darosi vis sunkiau susikalbėti žmonėms, gyvenantiems čia jau minėtuose skirtinguose socialiniuose burbuluose. Tai paneigia labai svarbios demokratijai bendros viešosios erdvės sąvoką. Antras iššūkis – dezinformacija. Socialiniai tinklai sudaro puikias prielaidas melagingoms naujienoms sklisti labai tikslingai, nukreipiant jas į šiuo požiūriu jautriausias auditorijas. Dabar tai daryti daug lengviau nei tais laikais, kai televizija, radijas pasiekdavo labai plačią, bet labai skirtingą auditoriją. Tuo metu melagingos naujienos ne visada suveikdavo", – palygino L.Kojala.

Trečiuoju iššūkiu jis įvardijo išplaukusią atsakomybę socialiniuose tinkluose. "Šie tinklai tampa informavimo šaltiniais, tačiau akivaizdu, kad iki šiol jie nėra taip traktuojami. Teisiškai jie matomi kaip platformos, tačiau ne kaip už turinį atsakingos institucijos. Ketvirta, socialiniai tinklai yra tapę supergalingais, – grėsmes demokratijai toliau vardijo politologas. – Feisbukas turi 1,5 mlrd. kasdienių vartotojų, apie 2 mlrd. – besinaudojančių juo kiekvieną mėnesį. Taigi, socialiniai tinklai turi didžiulę galią, tačiau, kaip ta galia atsispindi reglamentuojant teisiškai, yra atskiras klausimas. Iš viso to išplaukia penktas iššūkis – auganti nelygybė."

L.Kojala pabrėžė nesantis prieš socialinius tinklus, tačiau užsiminė, kad šių tinklų veikimas kelia klausimų santykyje su demokratijomis, kurios pradėjo kurtis dar XVIII a. "Dilema yra tai, ar palyginti neseniai susiformavusios demokratijos gali atremti šiuos iššūkius. Ir ne todėl, kad socialiniai tinklai savaime būtų kažkokia konspiracija, o dėl to, kad pasaulis keičiasi", – tvirtino politologas.

Plati programa

Į didžiausią metinį "Santaros-Šviesos" renginį studentijos ir akademinio pasaulio, kultūros, meno atstovai, politikai, kiti visuomenėje žinomi žmonės renkasi kasmet. Kelias dienas trunkančiame suvažiavime jie aptaria svarbiausias šalies kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo aktualijas, problemas. Šiemet jis tęsis keturias dienas – iki pirmadienio.

"Santaros-Šviesos" nariai yra apibūdinę šio intelektualinio sąjūdžio misiją taip: viešai diskutuoti nebijant sakyti tiesą, mažinti provincializmo kiekį Lietuvos intelektualiojoje kultūroje, skatinti kritiškai apmąstyti visuomenės ir kultūros reiškinius, skatinti kritinį mąstymą kaip tokį.

"Santaros-Šviesos" renginiai neįsivaizduojami be laisvosios meninės dalies. Po rimtų pranešimų ir diskusijų čia vyksta parodų atidarymai, skamba muzika, eilės, vyksta šokiai.

Suvažiavimo dalyvius sveikins kadenciją baigęs prezidentas „santarietis“ Valdas Adamkus.

Apie būsimą Lietuvos penkmetį „santariečiai“ kalbės su išrinktuoju prezidentu Gitanu Nausėda.

Suvažiavimo dalyviai tris dienas taip pat diskutuos apie demokratijos ateitį, švietimo politiką, partijų vaidmenį, aplinkosaugą, LGBT ir kitus klausimus.

„Santara-Šviesa“ įkurta 1957-aisiais Jungtinėse Amerikos Valstijose, kai į vieną organizaciją susijungė 1947 metais Tiubingene įkurtas akademinio jaunimo sambūris „Šviesa“ ir 1954 metais JAV Vytauto Kavolio, V. Adamkaus ir bičiulių įsteigta lietuvių studentų organizacija „Santara“.

Nuo 1993-iųjų „Santara-Šviesa“ kasmet savo suvažiavimus rengia ir Lietuvoje. Organizacija šiandien jungia Lietuvos ir pasaulio kultūrininkus, intelektualus, akademinį jaunimą.

Konferenciją pradėjęs vienas jos steigėjų prezidentas Valdas Adamkus sakė su nerimu stebintis šiandien Lietuvoje vykstančius procesus ir politinius sprendimus, kurie daugiau panašūs į klastingą verslo planą.

„Nejaugi nematome pastangų vis labiau nuvertinti žmogų ir jo laisvę. Ar man vienam susidaro įspūdis, kad Lietuva, jos žmonės, jos dabartis ir ateitis kai kuriems piliečiams tampa vien ciniško verslo plano dalimi? <...> Esu baisiai įskaudintas ir pažemintas, kai prasidėjo garsusis žaidimas saugumo pažymomis, kai pradėjo lįsti kaltinimai, išsisukinėjimai, į akis drebiamas melas, teismo vilkinimas nuo pat pirmojo posėdžio. <...>

Lietuva šaukte šaukiasi padoraus, oraus, pagarba žmogui ir tiesa grįsto viešojo gyvenimo. Todėl ir šiandien mūsų politikai, teisėsauga ir teisėtvarka nepajėgia užtikrinti skaidraus valstybės gyvenimo. Todėl valstybei vėl būtina visuomenės pagalba. Todėl „Santarai –Šviesai“ metas prisiminti, kad mes ne tik kultūrai, bet ir visuomenei įsipareigojusi bendruomenė“, – kalbėjo V. Adamkus.

„Santaros–Šviesos“ organizacija susikūrė 1957-aisiais Jungtinėse Valstijose, o konferencijos Lietuvoje rengiamos nuo 1993-ųjų. Ji jungia Lietuvos ir pasaulio intelektualų kultūrinį ir akademinį jaunimą.

Šiemetiniame renginyje bus gręžiamasi į dešimtmečiais organizacijos gintas idėjas ir programines nuostatas. Filosofo Leonido Donskio atminimui skirtoje sesijoje Mykolas Drunga svarstys, ar „Santara-Šviesa“ dar turi ką pasakyti Lietuvai, Algis Mickūnas aptars Santarą kaip demokratijos mokyklą, o Reinas Raudas ir Gintautas Mažeikis nagrinės L.Donskio vaidmenį tarp Europos intelektualų, pranešė organizatoriai.

Per suvažiavimą taip pat bus diskutuojama apie daugiakalbę Lietuvos literatūrą, Algirdo Juliaus Greimo aktualumą, moterų vaidmenį Lietuvos kultūroje, istorinius Lietuvos ir Maskvos santykius, šiuolaikinį Europos projektą.

„Santaros-Šviesos“ suvažiavimą tradiciškai pasveikins vienas jos steigėjų kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus.

Poetui Kaziui Bradūnui skirtame vakare dalyvaus poeto duktė Elena Bradūnaitė ir vaikaitė Vaiva Aglinskaitė. Literatūros vakare savo kūryba skaitys rašytojai Undinė Radzevičiūtė, Reinas Raudas, Antanas Šileika. Kino vakare įvyks režisieriaus Vaidoto Reivyčio „Santaros-Šviesos“ istorijai skirto filmo premjera.

„Santara-Šviesa“ įkurta 1957-aisiais Jungtinėse Amerikos Valstijose, kai į vieną organizaciją susijungė 1947 metais Tiubingene įkurtas akademinio jaunimo sambūris „Šviesa“ ir 1954 metais JAV Vytauto Kavolio, V.Adamkaus ir bičiulių įsteigta lietuvių studentų organizacija „Santara“.

Nuo 1993-iųjų „Santara-Šviesa“ kasmet savo suvažiavimus rengia ir Lietuvoje. Organizacija šiandien jungia lietuvybės likimui neabejingus Lietuvos ir pasaulio kultūrininkus, intelektualus, akademinį jaunimą.

Molėtų rajone, Alantoje, Naujasodyje vykęs "Santaros-Šviesos" suvažiavimas šiemet ir vėl sukvietė žmones, kuriuos šalia jausti, kad jų esama, yra nepaprastai gera ir saugu – viskas yra gerai, jų yra ir jų buvimas jau savaime kuria gėrį. Nes ką gali (kokia jų galia?) tokie renginiai, kaip, pavyzdžiui, "Santara-Šviesa" ar kiti intelektualų susibūrimai, kuriuose aiškiai įvardijamos problemos, bet vis dėlto tik įvardijamos? Alantoje akivaizdžiai galima pajusti tokių suvažiavimų prasmę ir net galią. Jie lemia labai daug, nors jų galia tyli ir švelni. Brutali jėga pirmiausia yra ekspozicinė, išorinė, konvulsyvi, nuolat trūkčiojanti, o švelni ir tyli – vidinė, giluminė, apčiuopianti esmę ir tolygi.

Taigi šiųmetėje "Santaroje" buvo įvardijamos, aptariamos aukštojo mokslo problemos (apie jas kalbėjo Egidijus Aleksandravičius, Leonidas Donskis, Vytautas Adomaitis, Maksimas Milta), kurių išties daug, ir čia dažnai koją kiša tie velnio ES pinigai. Į dienos šviesą ištrauktas nepasotinamai geidžiamas efektyvumas – savybė, kuri neginčijamas šiųdienio pasaulio prioritetas, jau tapęs šių dienų "Tėve mūsų" (Tėve mūsų, padaryk mane efektyvų, efektyvesnį už kitus efektyviausiuosius), jis būtinas kaip saulės patekėjimas. Bet ar ne "slow speed", lėtesnis tempas, gali išgelbėti išverstomis akimis bėgantį (Kur? Į kapus?) žmogų ir pasaulį?

Įdomios buvo literatūrologių įžvalgos apie sovietmečio literatūrą, pavyzdžiui Dalios Satkauskytės iškeltas klausimas, ar estetiniai dividendai pajėgūs nusverti (o kai kuriuose kūriniuose ar jų apskritai yra?) tuometes politines investicijas, ar skaitoma ir kaip perskaitoma sovietmečio poezija (Donata Mitaitė).

Na, o Tomo Venclovos, Mikalojaus Vilučio, Donato Katkaus prisiminimai apie Vilniaus bohemą buvo tokie spalvingi, kad nors vienas jų čia dabar perpasakotas būtų tiesiog teksto razina, išmirkyta rome. Bet razinų nebus. Atsiminimai buvo pernelyg atviri ir nuoširdūs, jais pasinaudoti tiesiog neetiška ir spekuliatyvu, juolab kad jie sveikai suskamba aplinkoje, kurioje susirenka tam tikra auditorija, pavyzdžiui – žmonės, suvažiuojantys į "Santaros-Šviesos" suvažiavimą. Labai šviesūs žmonės. Ir jų daug, kad užtektų. Kam? Kad tokie suvažiavimai įgytų prasmę. Tylią, švelnią jėgą.

Klausantis estų rašytojo, filosofo, kultūrologo, puikiai lietuviškai kalbančio Reino Raudo kaskart ima toks nepiktybiškas, bet vis dėlto pavydas, kad estai turi tokią galingą asmenybę. "R.Raudas yra viskas", – šelmiškai pokštavo "Šnekų ir tikrovės" moderatorius Gintautas Mažeikis, beje, daugeliui esantis taip pat labai daug kas.

Lietuvos teatro problemas aptarė Gintaras Varnas, Audronis Liuga, Rasa Vasinauskaitė, Greta Kazlauskaitė, vienos pagrindinių – ar gali (turi galimybę) egzistuoti (išsilaikyti) nevalstybinis teatras, kas turėtų lemti repertuarą (poreikis ar skonis, pinigai ar misija?).

Taigi šiųmečiame suvažiavime šviesos buvo daug ir tą šviesą generavo tempo sulėtinimo idėja, poreikis, o gal ir būtinybė (augimo, susitelkimo, laimingų, sugebančių išties realizuotis visuomenė, o ne pačių pačiausiųjų, maximiškiausiųjų). Tiesa, pačiame suvažiavime tempą sulėtinti nebuvo lengva – pranešimai, diskusijos tiek įdomūs, jog neišklausyti tiesiog nebuvo įmanoma, gelbėjo tik puikus organizatorių sumanymas išnešti kolonėlę į lauką – išsitiesi žolėje po išlakia sidabrine egle ar kokiu klevu ir klausaisi. Ir tiesiog fiziškai jauti, kaip gilėjantys smegenų vingiai prisipildo šviesos.

O grįžus dar ilgai galvoje skamba (ir tegul) šiųmetės "Santaros-Šviesos" moto: "Meilės jėga. Gyvenimas žavus, jei moki jį mylėti, mylėti visa, kas gyva, kas jauna, kas auga, džiaugtis artimomis sielomis, įsijungti į tos gaivinančios jėgos lauką ir stovėti abipusio spinduliavimo taške. Ir stengtis daugiau atiduoti, nei gauti" (Marija Gimbutienė).

Pasakyti, kad birželio paskutinį savaitgalį Molėtų rajone, Alantoje, vyko intelektualinio judėjimo "Santara-Šviesa" suvažiavimas, būtų tolygu nepasakyti beveik nieko.

Ši organizacija, kuri niekada neturėjo jokios valdybos, tarybos ir kitokių priemonių valdyti vieniems kitus, buvo sukurta pokariu JAV, besiremiant Vokietijoje veikusia tenykščių lietuvių karo pabėgėlių organizacija "Šviesa", prie kurios Amerikoje prisijungė būrys jaunųjų santariečių. Šios organizacijos be jokio organizavimo idėjos autorius – sociologas ir kultūrologas Vytautas Kavolis, didžiąją gyvenimo dalį praleidęs Pensilvanijos valstijos Karlailo miestelyje, dėstęs Dikinsono kolegijoje. Būtent jo galvoje gimė dar gana abstraktus įsivaizdavimas apie būrį išsilavinusių žmonių, kurie sukurtų bendrystę, Vakarų civilizacijoje egzistavusią gal tik Senovės Graikijos poliuose, Platonui su mokiniais diskutuojant ir ginčijantis dėl idėjų, o ne pinigų, valdžios ar galios. V.Kavolis buvo autoritetas, bet ne autoritaras (skirtingai nei Amerikos lietuvis Jurgis Mačiūnas, visai kitokiais, paklusnumo, principais kūręs pasaulinio garso meno-antimeno judėjimą "Fluxus"). Suprantama, kad, praėjus ne vienam dešimtmečiui po "Santaros-Šviesos" aukso amžiaus, organizacijos dvasia kinta ir kiekvienais metais Alantoje įgauna vis naujų, vis labiau tolstančių nuo pradinio sumanymo pavidalų. Tačiau šiuo komentaru nenorima kritikuoti "Santaros-Šviesos", nors V.Kavolis nuolat pabrėždavo, kad labiausiai į intelektualinius atlapus, esant nuomonių skirtumams ar akivaizdžioms moralinėms klaidoms, reikia kibti būtent saviesiems, o ne iš anksto žinomiems oponentams. Šiuo tekstu leidžiu sau pafantazuoti, kokia "Santara-Šviesa" galbūt buvo JAV, galbūt tebėra būtent tokia ir galbūt galėtų būti tokia ar kitokia.

Žmonių lygiavertiškumo ne pagal ekonominę ar simbolinę galią (tai būtų žlugusio komunistinio projekto savastis), o pagal nuomonės ir svarstymo reikšmę ir vertę principas atmeta bet kokį autoritetą. Prancūzų psichoanalitikas Jacques‘as Lacanas praėjusio amžiaus antrojoje pusėje rašė apie tai, kad tada, kai žmogus atsipalaiduoja nuo valdžios, ima veikti pasąmoninis psichikos sluoksnis, kuris visada yra struktūruotas kaip kalba. Šis teiginys gali būti viena iš svarbiausių santarietiškų diskusijų Alantoje ir kitur sąlygų. Kai nebelieka valios primetimo iš šalies, žmogus ima kalbėti tai, ką iš tiesų galvoja, o ne tai, ką jam diktuoja.

"Santara-Šviesa" yra organizacija, kuri iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo veikė Vakaruose, o po to – ir Lietuvoje. Tai atsakingų žmonių bendruomenė, tačiau pareigos jausmas kyla ne iš paklusnumo kam nors, o iš ištikimybės sau ir kartu nuolatinio orientavimosi į kitą žmogų bei moralinio jautrumo. "Santara-Šviesa" nėra podiumas, ant kurio demonstruojamos intelektualinės mados. Čia kalbama ne tam, kad parodytum save, o tam, kad būtum autentiškai išgirstas ir suprastas. Santariečiai stengiasi ne laikytis kraštutinių radikalių pozicijų visuomenės atžvilgiu, o užimti tarpininkų pozicijas tarp radikaliai priešingų stovyklų. Prezidentas Valdas Adamkus – vienas iš santariečių. Jo didžiulės išminties ir gebėjimo sutaikyti priešybes viena iš paslapčių yra būtent patirtis organizacijoje "Santara-Šviesa".

Dar vienas išskirtinis santariečių bruožas – melo vengimas. Čia iš paskutiniųjų stengiamasi likti sąžiningam ir sau, ir esantiems artumoje, ir esantiems viešumoje. Santariečiai paprastai yra rašantys tekstus, straipsnius, poeziją, romanus, eseistiką ir kitokias knygas žmonės. Tas, kas be melo fiksuoja savo mąstymą, būsenas, požiūrius į pasaulį, po kurio laiko gali atsiversti parašytus tekstus ir susekti savo praeitį, kurią žymi užfiksuota patirtis. Tas, kas neužrašo savęs ir pasaulio, net nesąmoningai po kurio laiko iškreipia, meluoja apie savo ir visuomenės praeitį (pakanka prisiminti sovietinių veikėjų memuarus).

"Santara-Šviesa" yra laisvės patirtis ta prasme, kurią yra pastebėjęs filosofas Arvydas Šliogeris. Beveik visus savo gyvenimo įvykius esame linkę pamiršti, nes būtų pernelyg sunku viską nešiotis galvoje ir širdyje. Po užmaršties lieka tik tai, ką A.Šliogeris ir vadino patirtimi – momentai, kurių neįmanoma ištrinti iš atminties, nes jie buvo egzistenciniai, autentiški ir unikalūs. Visiška nekasdienybė. "Santara-Šviesa" yra patirtinės laisvės akimirkos, kurių realumas, pasitelkiant filosofo Leonido Donskio esė knygos "Paralelinės tikrovės" pavadinimą, galėtų būti vadinamas paraleline tikrove. Tai – beveik utopija, tačiau, jei sutiksime su žurnalistu Ryčiu Zemkausku, kuris sako, kad šiuo metu išgyvename naują Renesanso epochą, teks prisiminti, jog būtent istoriniais Renesanso laikais įvairūs autoriai parašė turbūt daugiausiai žmonijos istorijoje utopijų. "Santara-Šviesa" – tai istorinio Renesanso utopizmo virsmas tikrove mūsų dienų Renesanso laikais.

Penktadienį Molėtų rajone, Alantoje, prasideda kasmetinis „Santaros-Šviesos” suvažiavimas, per kurį daug dėmesio ketinama skirti skurdo, demografijos ir smurto problemoms. Taip pat ketinama plačiau panagrinėti išeivių poeto Alfonso Nykos-Niliūno kūrybą.

Pranešimus minėtomis temomis skaitys Skirma Kondratienė, Boguslavas Gruževskis, Robertas Povilaitis. Nepriklausomybės subrandintos kartos portretą aptars Ainė Ramonaitė, Dalia Staponkutė, Juozas Valčiukas, Dainius Pūras. Pokolonijinei visuomenei opius paveldo ir atminties klausimus nagrinės Gintautas Mažeikis, Jolita Kančienė, Ramūnas Kondratas, pranešė organizatoriai.

Istorikė Jūratė Kiaupienė ir literatūrologė Dainora Pociūtė primins Lietuvos visuomenę keitusias XVI amžiaus reformas ir jų iniciatorių Mikalojų Radvilą Juodąjį. Filosofas Leonidas Donskis kalbės apie intelektualų vaidmenį dabarties Europoje, Emilija Pundziūtė-Gallois – apie lietuvių diplomatijos ypatumus. Kaip Baltijos šalys vaizduojamos šiuolaikinėse JAV ir Kanados literatūrose, apžvelgs Kanadoje gyvenantis rašytojas Antanas Šileika. Filosofai Algis Mickūnas ir Arūnas Sverdiolas, literatūrologė Giedrė Šmitienė nagrinės poeto Alfonso Nykos-Niliūno kūrybą.

Dėl kūrybos laisvės ir disciplinos mokykloje diskutuos Mantas Adomėnas, Saulius Žukas, Justė Keturakytė ir Saulius Vasiliauskas. Apie šiuolaikinę lietuvių fotografiją kalbės Agnė Narušytė, Andrew Mikšys (Endriu Mikšys), Tomas Ivanauskas, Laurynas Komža.

Penktadienį vyksiančiame literatūros vakare dalyvaus poetės Giedrė Kazlauskaitė ir Laima Kreivytė, prozininkas Antanas Šileika. Šeštadienio vakarą A.Nykos-Niliūno eilėraščius skaitys poetas Rolandas Rastauskas, bus rodomi Vytauto V.Landsbergio ir Sigito Parulskio režisuoti filmai.

Santaroje taip pat bus atidaryta A.Mikšio fotografijų paroda, eksponuojama Maironio literatūros muziejaus parengta paroda, skirta A.Nykai-Niliūnui. Į pedagoginę diskoteką kvies Saulius Žukas.

Sekmadieno pavakarę, literatūrologės Giedrės Šmietienės vadovaujami, suvažiavimo dalyviai aplankys Nemeikščius – A.Nykos-Niliūno gimtinę.

„Santara-Šviesa“ yra neformalus įvairaus amžiaus Lietuvos ir pasaulio kultūrininkus, intelektualus, akademinį jaunimą vienijantis forumas. Jo tradicinėse kasmetinėse konferencijose keliami ir svarstomi Lietuvai aktualūs politikos, kultūros, visuomeninio gyvenimo klausimai.

1954 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose lietuvių studentų sukurta organizacija „Santara“ kartu su akademinio jaunimo sąjūdžiu „Šviesa“ nuo 1957 metų pradėjo rengti liberalaus jaunimo suvažiavimus išeivijoje, o nuo 1993-ųjų „Santaros- Šviesos“ konferencijos kas vasarą vyksta ir Lietuvoje.

Molėtų rajone, Alantoje, penktadienį į 21-ąjį suvažiavimą renkasi „Šviesos-Santaros“ forumas.

Tradiciškai konferenciją atidarė vienas organizacijos steigėjų, kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus – šį kartą atsiųstu sveikinimo laišku, praneša rengėjai.

Visą savaitgalį truksiančiame forume bus aptariamas dabartinis Europos Sąjungos projektas ir jo perspektyvos, „civilizacijos ir barbarizacijos įtampos šių dienų Lietuvoje“, lietuviškos socialinės kritikos būklė, mokykloje kuriamas Lietuvos pasakojimas, istorinės ir dabartinės Rusijos valstybės laikysenos, pasaulio lietuvių tapatumai ir lojalumai, krikščionybė šiandienos visuomenėje, šiuolaikinio kino santykis su tikrove bei kitos temos.

Konferencijoje pranešimus skaitys filosofai Algis Mickūnas, Arūnas Sverdiolas, Mykolas Drunga, Reinas Raudas, Gintautas Mažeikis, Andrius Navickas, Ignas Rubikas, ekonomistas Raimondas Kuodis, istorikai Egidijus Aleksandravičius ir Jūratė Kiaupienė, Seimo narys Petras Auštrevičius, rašytojai ir literatūros tyrinėtojai Georgijus Jefremovas, Violeta Kelertienė, Zita Čepaitė, Kazys Almenas, Dalia Staponkutė, Saulius Žukas, režisieriai Audrius Stonys ir Jonas Ohmanas, muzikologai Rimantas Vingras bei Emilija Sakadolskienė, politologė Ieva Jusionytė, vyskupas Kęstutis Kėvalas ir pastorius Giedrius Saulytis, kino tyrinėtojai Deimantas Valančiūnas ir Lukas Brašiškis.

Apie Lietuvą ir pasaulį konferencijoje kalbėsis profesoriai Irena Veisaitė ir Kęstutis Nastopka. Užsienyje gyvenančios rašytojos Zita Čepaitė, Paulina Eglė Pukytė ir Dalia Staponkutė surengs literatūros vakarą. Savo filmus rodys ir komentuos Giedrė Beinoriūtė, Jonas Ohmanas ir Audrius Stonys. Vidunakčiais konferencijos dalyviams muzikuos grupė „Subtilu-Z“ ir profesorius Reinas Raudas.

„Santara-Šviesa“ yra neformalus įvairaus amžiaus Lietuvos ir pasaulio kultūrininkus, intelektualus, akademinį jaunimą vienijantis forumas. Jo tradicinėse kasmetinėse konferencijose keliami ir svarstomi Lietuvai aktualūs politikos, kultūros, visuomeninio gyvenimo klausimai.

1954 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose lietuvių studentų sukurta organizacija „Santara“ kartu su akademinio jaunimo sąjūdžiu „Šviesa“ nuo 1957 metų pradėjo rengti liberalaus jaunimo suvažiavimus išeivijoje, o nuo 1993-ųjų „Santaros-Šviesos“ konferencijos kas vasarą vyksta ir Lietuvoje.