Žinoma moteris atskleidė ne tik savo kasdienybės užkulisius išsijungus kameroms, bet ir pagrindinius vaikų auklėjimo principus.

Ineta augina dvi dukras – viena iš jų yra jau suaugusi, o kita – mažylė. Anot moters, šeimoje yra labai svarbus vienas dalykas.

„Žinau vieną dalyką – reikia labai gerbti žmogų, su kuriuo tu gyveni. Nesvarbu, ar tai būtų vyras, moteris ar maža mergaitė. Į savo vaiką aš žiūriu labai pagarbiai. Dažnai žmonės sako, kad vaikai nieko nesupranta. Kažko nesuprasti, pavyzdžiui, dviejų mėnesių kūdikis, gal ir gali, tačiau jis jaučia daugiau negu mes“, – apie dukros auklėjimą atviravo I. Stasiulytė.

Žinoma aktorė taip pat atskleidė tiek namuose, tiek gyvenime turinti keletą jai labai patinkančių ritualų.

„Man labai patinka tvarkytis. Jei nėra harmonijos, žinau, kad nieko naujo į mano gyvenimą neateis. Namuose labai mėgstu ir smilkalų kvapą – jis labai švarina erdvę. Tokie ritualai man patinka. Taip pat stengiuosi gyventi pagal mėnulio kalendorių. Pažįstu labai nuostabių mokytojų astrologių, kurios rimtai tuo užsiima. Daug dalykų gyvenime darau pagal tam tikras datas, kurios mums gali padėti arba pakenkti“, – pasakojo moteris.

Jau kurį laiką prie daugybės savo talentų Ineta drąsiai galėtų paminėti ir dar vieną – tango. Moteris neslėpė – patirtis projekte „Tangomanai“ ją be galo užgrūdino.

TV3 nuotr. 

„Tokios avantiūros aš nesitikėjau. Jei į šį projektą važiuočiau dabar, su tokia patirtimi, kurią sukaupiau, kartu pasiimčiau savo gydytoją, kineziterapeutą, masažistą ir krūvą vaistų. Prieš projektą aš visiškai nesportavau ir 13 metų nuo paskutinio projekto nešokau, todėl mano raumenys buvo pakankamai atsipalaidavę. Tuomet, kai tris dienas iš eilės patyriau didelį fizinį krūvį, verkdavau net spaudžiant lifto mygtuką, nes jausdavau raumenis, esančius pirštuose. Tokiais atvejais atrodo, kad nebegali, kad čia yra tavo riba. Bet kitą dieną viskas persiverčia – kūnas fiziškai ir psichologiškai apsipranta“, – apie projekto metu patirtus sunkumus pasakojo I. Stasiulytė.

Jėgų judėti toliau nuolat įkvėpdavo ir gardus Argentinoje ragautas maistas. „Jei galvojame, kad Lietuvoje valgome labai skanius steikus, tai ne. Nuvažiavus į Argentiną, būtina paragauti ir įvertinti jų mėsos kokybę. Žinoma, Lietuvoje mes taip pat turime kokybiškos mėsos, bet pati Argentina yra pagarsėjusi, pavyzdžiui, asado kepsniais. Viskas, kas ten pagaminta iš mėsos, yra dieviško skonio“, – pagyrų negailėjo aktorė.

„Virtuvės istorijos“ – šeštadieniais, 9.30 val. per TV3.

Didelė draugiška šeimyna

"Kiekvienas vaikas – kaip tuščias indas, – dalijasi išmintimi tėtis Rolandas. – Ką į jį įpilsime, tą ir turėsime."

O tų "indų" Šertvyčių šeimoje – net keturi. Tame pačiame name gyvena ir Giedrės tėveliai – Marija ir Laimutis Lukoševičiai, tad erdvės visiems vos užtenka. Bet ir čia optimistiškoji šeimynėlė įžvelgia pranašumų.

Vaikai visuomet laukiami pas pirmame aukšte įsikūrusius senelius. Močiutė moka gardžius šakočius kepti, tad jei susiruošia šventėms juos gaminti – kaipmat talkos sulaukia: anūkai ir tešlą sumaišo, ir veleną pasuka, o užvis labiausiai mėgsta ragauti.

"Neseniai sumanėme patys įsirengti palėpę, – aiškina nagingoji mamytė, pati su vaikais pagal vyro instrukcijas sienas tinkuojanti, dažanti. – Norime ne tik remontą pasidaryti, bet ir vaikus prie darbo pratinti. Auginant berniukus labai svarbu nuo mažumės su vyriškais darbais juos supažindinti, kad išėję į vyrus vinį mokėtų įkalti ar varžtą įsukti."

Vyriškai: tėtis Rolandas įsitikinęs, kad vaikus reikia auklėti geru savo pavyzdžiu.

Vyriausiajai dukrelei Gustei – dvylika. Ji – Simono Daukanto progmnazijos penktokė. Gabrielė – Kauno "Varpelio" pradinės ikimokyklinukė. Radvydui per Velykas suėjo penkeri, o mažiausiam Raigirdui – tik pusantrų metukų.

Savo vyrą Giedrė pristato kaip visų galų meistrą, o jis pats pokštauja, kad nė nežino, nuo kurio galo apie save pradėti pasakoti.

Neišsižadėjo savo pomėgių

Šeimos galva Rolandas savęs nevadina. "Manau, kad šeima yra bendras organas. Tiek galva negali funkcionuoti be kaklo, tiek ir kaklas – be galvos", – aiškina Kauno technikos kolegijos lektorius, dėstantis savo studentams medžiagų apdirbimo inžinerijos disciplinas.

R.Šertvytis juokiasi esąs amžinas studentas. "Kiek save atsimenu, vis mokausi ir mokausi, – prisipažįsta mechanikos inžinerijos pirmo kurso doktorantas, vis dar mėginantis išrasti paroje 25-ąją valandą.

Viską suspėti jam padeda sekundžių tikslumu sustyguotas darbų grafikas. Tiesa, langelio šeimai tame grafike nėra, nes ji Rolandui be konkurencijos – svarbiausia.

"Visa kita ateis ir praeis. Nebus to, bus kažkas kita. Bet šeima yra viena. Todėl iš pradžių dienotvarkėje planuoju laiką šeimai, o tik paskui dėlioju visus kitus dalykus", – aiškina keturių vaikų tėvas.

Net ir akmenys vienoje statinėje laikui bėgant nuglunda, o tik išimk juos, palik atskirus, – kampai kaipmat ir vėl paaštrės.

Mama Giedrė – veterinarijos gydytoja, šiuo metu vis pasvarstanti apie doktorantūrą. Bet kol kas vos spėja suktis namuose. Ji ne tik padeda mergaitėms mokytis per nuotolį, bet ir puošia jas savo pasiūtomis grožybėmis.

Siūti moteris pradėjo iš įdomumo. "Ar matėte, kiek dabar gražių audinių atsirado? Norėjosi kažką visiems vaikams vienodai pasiūti, suderinti. Dar labai smagu, kad jie moka džiaugtis tais mano siuviniais. Jei kas paklausia, visuomet labai išdidžiai atsako, kad drabužėlius jiems pasiuvo mama", – šypsosi Giedrė.

Ilgainiui vidurinioji Gabrielė net ėmė piešti mamai eskizus ir rodyti, ko ir kaip norėtų, kad būtų pasiūta.

"Juokauju, kad nuo chirurgijos toli nepabėgau: ir veterinarijoje buvo siūlų, ir dabar jų ne mažiau", – sako G.Šertvytienė,

Vaikai mokosi iš tėvų

Paklausti, ar jaučia didelę atsakomybę augindami keturias atžalas, abu Šertvyčiai sutartinai nutęsia: "Taaaaip…"

"Kaip sakė mano amžinatilsį senelis, – prisimena Rolandas, – svarbiausia, kad žmogus būtų geras, doras, teisingas. Tai yra pamatinės žmogaus vertybės, o ne jo išsilavinimas, pareigos ar dar kažkas. Bandome jas įdiegti ir savo vaikams. Jei ką artimo savo auklėjimo filosofijai randame knygose, irgi išbandome – kodėl gi ne? Bet labiausiai kasdieniame gyvenime vadovaujamės principu: ar pats norėtum, kad su tavimi taip pasielgtų?" – aiškina tėtis.

Jam pritaria ir žmona Giedrė, sakanti, kad jų vaikai auga laisvi, nevaržomi. Niekas jų niekur nespaudžia, savo tikslų, vilčių, neišsipildžiusių svajonių į juos neprojektuoja. Užtai visi vaikai privalo laikytis vertybių, kurias puikiai nusako ir Dešimt Dievo įsakymų, t.y. neskriausti silpnesnio, būti sąžiningam, mylėti tėvus ir kt.

Šertvyčiai kas sekmadienį į bažnyčią neina, bet vadina save tikinčiais žmonėmis. "Nes žmogus be tikėjimo – kaip paukštis be sparnų", – filosofuoja Rolandas.

Pasak Giedrės, tėvai turi būti pavyzdžiu savo vaikams ir elgtis taip, kaip norėtų, kad jų atžalos elgtųsi. "Juk iš ko tuomet tiems vaikeliams mokytis? – svarsto ji. – Net mūsų jaunėlis Raigirdas stebi vyresniuosius ir kartoja viską, ką daro jie", – dalijasi pastebėjimais mamytė.

Jai antrina Rolandas. Sako, kad labai svarbu, jog tėvų žodžiai sutaptų su jų darbais. "Tuomet būsi autoritetas savo vaikui. Jei ne – nereikėtų stebėtis, kad po kelerių metų vaikas sakys viena, o darys visai ką kita. Ką pasėsi, tą ir pjausi!" – įsitikinęs R.Šertvytis.

Visus jungia bitės

Mėgstama visos Šertvyčių šeimos veikla orui atšilus – stebėti bičių gyvenimą. "Galime kaip užburti į jas žiūrėti ir žiūrėti… Tai savotiška meditacija", – aiškina bitininkyste susidomėjusi Giedrė.

Prieš keletą metų pirmasis bičių spiečius įsimetė į jų kiemo lazdyną. Teko tuomet vyrui suktis iš padėties ir gelbėti biteles vos ne plikomis rankomis. "Suleidus tą spiečių į avilį, bitės kurį laiką visai gerai gyveno, tik paskui pamatėme, kad nebėra motinėlės. Teko ją pas bičiulius nusipirkti", – pasakoja Rolandas, netikėtai tapęs bitininku ir apgyvendinęs savo kieme du bičių avilius.

Netikėta: naujausias Šertvyčių hobis – bitininkystė, kuria be galo džiaugiasi dukrelė Gabrielė.

Jei viskas klosis gerai, naujai iškepti bitininkai rudenį žada pasitikti su dvylika bičių namelių. Į pažįstamų klausimą, kada bus galima tikėtis medaus, sutuoktiniai turi vieną atsakymą: "Pirmiausia reikia mylėti bites, o tik tuomet galvoti apie medų." Medus čia imamas vasaros pabaigoje, paliekant jo iki soties ir bitutėms žiemai.

Natūralu, kad ir Šertvyčių vaikai bičių nebijo. "Juk jos geros. Tiek mums, tiek ir vaikams labai patinka įsitaisyti prie avilio ir stebėti įdomų bičių gyvenimą", – aiškina tėvai.

Tačiau ne vien bitės džiugina Šertvyčių šeimą. Gabrielės ir Gustės svajos sukasi aplink arklius, tad tėvai pamažu jaukinasi mintį, kad anksčiau ar vėliau jų gyvenime gali atsirasti ir ponis.

Kol kas vaikai laimingi, kad gali rūpintis dviem jų namuose gyvenančiomis šinšilomis. Kitiems savo svajonių gyvūnams mažieji Šertvyčiai dar tik taupo pinigėlius. Gabrielė svajoja apie šuniuką, Gustė – apie kačiuką, o Radvydas visai neseniai mintis apie gekoną iškeitė į printerį…

"Pastaruoju metu vaikiną patraukė inžinerija", – juokiasi Giedrė, kuriai džiugu, kad jų vaikai turi galimybę paglostyti ir karvytę, ir kalakutą, ir vištą.

Jurbarko rajone, vienkiemyje, gyvena Rolando tėvai, kurie turi nemažą gyvūnų ūkį. "Aišku, mūsų vaikai labai norėtų turėti ūkį savo kieme, bet užtenka ir stirnų, kurios prie namų dažnai apsilanko…" – juokiasi tėveliai, nenorintys užsiveisti gyvūnų, kol neturi laiko jais pasirūpinti.

Tėvai privalo pagelbėti, pasidalyti savo patirtimi, bet jokiu būdu nepadaryti visko už juos. Tai meškos paslauga.

Nedaryti meškos paslaugos

Šertvyčių šeimoje vaikai žino, kas yra pareigos. "Esu labai kategoriškas šia tema, – prisipažįsta tėtis Rolandas. – Tėvai privalo pagelbėti, pasidalyti savo patirtimi, bet jokiu būdu nepadaryti visko už juos. Tai meškos paslauga. Vaikas neišmoks atsakomybės ir nesužinos, kad vienoks ar kitoks veiksmas turi atoveiksmį. Tarkim, aš neleidžiu savo vaikams žaisti su kamuoliu patvoryje. Bet visada paaiškinu, kodėl. Vien draudimas sukelia norą prieštarauti."

Jokių bausmių už neklausymą kauniečių šeimoje nėra. Vienintelė bausmė – ramiai pasėdėti ir pamąstyti, ką ir kodėl padarė ne taip. O paskui paaiškinti tai tėvams.

Paklausti apie išmaniųjų technologijų poveikį jų vaikams Šertvyčiai trumpam nutyla. "Trims mūsų vaikams tai tikrai ne problema, bet vyresnėlei Gustei – rimtas išbandymas, – atvirauja mama, už dukros pomėgį sėdėti telefone kaltinanti save. – Tai aš kalta, kad Gustytė taip prie jo įprato. Galvojau, bus informacijai gauti, mokyklai, o išėjo priklausomybė… Laimei, daug kalbant ta tema, rodant vaizdo įrašų, ką daro IT, pavyko šią problemą išspręsti. Dabar Gustelė ir savo bendraamžius pamoko, kad su IT reikia elgtis labai atsargiai."

Žmonai antrina Rolandas, įsitikinęs, kad priklausomybė nuo IT priemonių šiuolaikiniam jaunimui yra tokia pati sunki, kaip ir geriantiesiems – nuo alkoholio. "Mūsų vaikai dar per maži suvokti, kam iš tiesų tie telefonai, planšetės, kompiuteriai skirti. O juk iš esmės tai tik darbą palengvinančios priemonės", – įsitikinęs tėtis, savo vaikams nieko nedraudžiantis.

Senolių išmintis byloja, kad uždraustas vaisius visuomet saldesnis. Anot jo, čia ir gali pamatyti, kaip nuo mažų dienų auklėjai savo vaikus. Jeigu jiems suteikei aiškų moralinių vertybių stuburą – problemų turėsi mažiau. Jei padarei klaidų pradžioje – teks padirbėti.

Dūmai dėl nuomonių

Jei oras bus geras, penktadieniais tėtis iš sandėliuko traukia grilį ir kepa vaikams naminius mėsainius, kuriuos be galo mėgsta visi. "Penktadienio vakarai pas mus skirti šeimai, – džiaugiasi mama. – Kažką kartu pasigaminame, pasėdime…"

Į klausimą, ar skirtingo amžiaus vaikai gerai sutaria, tėtis nusikvatoja: "Kaip šuo su kate. Kol šeimininkas juos stebi – viskas gerai. O kai tik nusisuka, prasideda problemos: tai tu ant mano kėdės atsisėdai, tai mano kąsnį nusinešei. Tarpusavyje pešasi, aiškinasi tą savo hierarchinę tvarką, bet – koks paradoksas! – jei kažkas užkabina juos iš šalies,  vieningi kaip kumštis."

Nors gražiai gyvena, bet ir jų šeimoje dūmų pasitaiko. "Visko būna. Ir tas karantinas kartais vargina, ir buities darbai pabosta, ir su vyru nuomonės išsiskiria, bet svarbiausia, kaip sakau, yra susitaikyti. Apsikabinti, pasibučiuoti ir toliau važiuoti", – juokiasi G.Šertvytienė.

Jai pritaria vyras ir prisipažįsta, kad daugiausia nesusipratimų jų šeimoje įvyksta dėl skirtingos pasaulėžiūros. "Aš esu technokratas, o Giedrė – humanitarė. Pas ją viskas – utiutiu, o pas mane – labiau kariuomenė. Todėl tos nuomonės ir susikryžiuoja. Esu tvirtai įsitikinęs, kad didžioji dauguma problemų šeimose kyla dėl nesusikalbėjimo. Ne visada vienas žmogus supranta, ką kitas iš tiesų norėjo jam pasakyti. Iš čia ir visos bėdos", – aiškina R.Šertvytis.

Malonumai: pasivaikščiojimas prie Kauno marių – viena mėgstamiausių šeimos laisvalaikio veiklų.

Po tokių scenų namuose pasitaiko nekalbadienis. Bet ir jo neprireikia, jei kelias valandas kiekvienas kažką paveikia ir viduje išsiburbuliuoja. "Paprastai pirmasis taikytis einu aš", – atvirauja Rolandas, turintis savo teoriją apie karantino metu pagausėjusių skyrybų statistiką.

Vyras įsitikinęs, kad karantinas gali sukiršinti tik tas poras, kurios per daug skuba gyventi, daug dirba, retai būna kartu namuose.

"Net ir akmenys vienoje statinėje laikui bėgant nuglunda, o tik išimk juos, palik atskirus, – kampai ir vėl kaipmat paaštrės", – svarsto akimirkas su šeima be galo vertinantis R.Šertvytis, visoms poroms linkintis išmokti būti kartu ir karantinui pasibaigus.

Skaičių magija

Šertvyčių vaikų gimtadieniai išsidėstę labai įdomiai: Gustė gimusi 05 05, Gabrielė – 08 08, Radvydas – 04 04, Raigirdas – 11 11.

Kalbėtis, nesiekti pakeisti antrosios pusės, išsiugdyti kantrybę ir kai kuriais momentais tiesiog išlaukti – šiuos poroms sugyventi padedančius patarimus pateikia psichoterapeutė Vitalija Mikutaitienė.

– Ar teisingas populiarus teiginys, kad meilė trunka trejus metus?

– Mokslininkų įrodyta, kad fiziologiniu požiūriu meilė trunka trejus metus. Laimės hormono, su kuriuo susijusi pakylėta nuotaika, ima gamintis mažiau. Mažėja ir aistros. Maždaug po dviejų kartu praleistų metų aistringa meilė baigiasi, tada protu pamatome žmogų, koks jis yra iš tikrųjų.

– Tuomet jau reikėtų pradėti dirbti, kad aistra peraugtų į abipuse pagarba paremtus santykius?

– Gal nepavadinčiau to darbu – reikėtų pradėti daugiau kalbėtis. Poros prisipažįsta, kad tokiu metu prasideda konfliktai. Sako: nesutariame, tai kam iš viso būti kartu? Bet tai yra kampų šlifavimo – derinimosi vienas prie kito laikotarpis. Todėl kalbėtis labai svarbu.

Šiuo laikotarpiu atsiranda tam tikro abejingumo. Apie partnerį tarsi jau viskas žinoma – jį galima prognozuoti, nuspėti, tarsi nebelieka nieko įdomaus. Gimsta tam tikra apatija, o paskui – ir susierzinimas. Ima erzinti kai kurie partnerio veiksmai, įpročiai. Mažėja chemijos, daugėja buities. Prireikia kantrybės išbūti santykius.

Kai kas ima ieškoti kito partnerio. Juk yra manančių, kad visą laiką turi skraidyti drugeliai pilve, visą laiką reikia su tokiu jausmu gyventi. Tačiau tai klaidingas įsitikinimas. Tikra meilė ateina tada, kai pereiname visas stadijas.

Konfliktų stadija padeda išsiugdyti kantrybę, išbuvimą kartu. Barnių yra, bet svarbiausia per juos išlaikyti pagarbą: neišsivadinti visaip, nes kitu atveju kaupiasi nuoskaudos. O jei nuoskaudų susikaupia labai daug, darosi sunku atleisti. Tada kiekvienas konfliktas pereina į partnerio baksnojimus už tai, ką jis kažkada ne taip padarė ar pasakė, savo elgesiu pažemino ar įžeidė. Tokiu atveju nebenagrinėjama tos dienos situacija, dėl ko susipykta, o grįžtama į praeities nuoskaudas.

Taigi, konfliktų metu reikia išmokti laiku atsitraukti, padaryti pertraukėlę, pabūti ramiai. Tai leidžia pažiūrėti į situaciją išmintingai, suvokti, koks to konflikto tikslas. Pora paprastai turi tikslą būti kartu, būti "mes", kurti bendrą ateitį.

V. Mikutaitienė / Asmeninio archyvo nuotr.

– Kai kurios poros skiriasi dėl to, kad aistra neperauga į meilę, pagarbius santykius?

– Taip. Vienos poros pereina konfliktų stadiją, kitos išsiskiria. Tačiau kai kurios ilgametės poros lieka įstrigusios konfliktų stadijoje – nuolat konfliktuoja, kivirčijasi ir sako nebegalintys gyventi kitaip, be konfliktų, barnių. Jiems esą kaip tik gerai, kai susikivirčija, išsisako ir pasitraukia į skirtingus kampus. Būna net nusistovėjusi taisyklė, kuris pirmas nusileidžia. Tačiau tam, kuris nuolatos nusileidžia, tai gali kauptis, gali atsirasti nekalbadieniai, kurie kartais tęsiasi iki savaitės, kelių ar net mėnesio.

Taigi, konfliktų etapas porai yra kaip išbandymas, kurio metu jie turi išmokti susivaldyti. Reikia kalbėti apie nesutarimus, spręsti konfliktus, bet nenukrypti į vienas kito įžeidinėjimus, senų nuoskaudų prisiminimus.

– Užsiminėte apie poros santykių stadijas. Drugelių pilve stadija baigiasi – prasideda konflikto stadija. Jei ji sėkmingai pereinama, kas laukia tada?

– Prasideda kantrybės stadija. Konfliktų stadijoje yra labai ryškus noras pakeisti kitą žmogų, perauklėti. O kantrybės stadijoje atsiranda supratimas, kad kitas žmogus tiesiog taip elgiasi, kad reikia priimti jį tokį, koks jis yra. Kai kurias situacijas galima tiesiog išbūti, ir visa tai savaime praeis.

Ir jei išsiugdoma kantrybė, pagarba, o ne noras pakeisti kitą, gimsta tikroji meilė. Su įsipareigojimais, atsakomybe, kai aš žinau ir savo, ir partnerio silpnybes ir stiprybes, ir vis tiek apsisprendžiu būti kartu, kai žmogus mylimas toks, koks jis yra, su visais trūkumais, ydomis, ir tuo mėgaujamasi. Atsiranda pilnatvė, suvokimas, kad aš papildau jį, kur jam sunkiau, o jis papildo mane. Tai tampa šeimos, poros stiprybe.

Ir tada konfliktų nebekyla. Tuomet dėl svarbių sprendimų partnerio atsiklausiama ir nesiūloma tai, kas ir taip aišku, kad partneriui netiks. Kai priimame kitą žmogų, koks jis yra, priimame ir jo laisvės dalį: pabūti sau, su savimi be priekaištų.

Jei išsiugdoma kantrybė ir pagarba, o ne noras pakeisti kitą, gimsta tikroji meilė.

– Konsultuojate ir link skyrybų einančias poras. Dėl ko dažniausiai pykstamasi?

– Kai poros skiriasi, dažniausiai sakoma: nesutapo charakteriai. Tačiau kas už to slypi? Viena priežasčių – nuoskaudos, susikaupusios per konfliktus.

Labai svarbūs yra finansai. Dėl jų nepasidalijimo kyla daug konfliktų. Ir jei partnerių pajamos pasiskirsčiusios netolygiai, juntama skriauda. Kartais poros apie tai net neišsipasakoja, tačiau galima justi, kad tai yra skaudi tema.

Nemažai konfliktų kyla ir dėl tėvų įtakos. Tai atvejai, kai poros tėvai kišasi ar net stengiasi kontroliuoti vaikų, jau sukūrusių savo šeimą, gyvenimą arba kišasi į anūkų auklėjimą. Jei gyvenama tuose pačiuose namuose ir jei dar finansiniai dalykai prisideda – vieno tėvai davė daugiau, o kito mažiau, tai taip pat tampa konfliktų priežastimi. Net, atrodytų, nekaltą repliką vienas iš partnerių gali priimti labai jautriai. Juk sūnus ar dukra prieš partnerį dažniausiai gina savo tėvus. Kiekvienam iš vaikystės, iš tėvų namų atsineštos taisyklės atrodo natūralios, mes ir suaugę jas labiau palaikome. Bet pirmiausia turi būti poros interesai, o tėvų pageidavimai, norai – paskui.

– Ar tikrai, kaip juokaujama, kartais pykstamasi dėl to, kad partneris ne taip spaudžia dantų pastą iš tūbelės?

– Tai yra atvejis, kai erzina kitokie partnerio įpročiai, ir tai tampa konfliktų priežastimi. Tikrai yra porų, kurios smulkmeniškai vertina partnerio kitokius įpročius ar smulkias nesėkmes. Pavyzdžiui, prisvilino puodą, neįdeda druskos tiek, kiek norisi.

Nuėjus į tokius smulkmeniškumus kartais sakoma: jei tu nedarai taip, kaip aš noriu, tu negirdi manęs. Vadinasi, nerodai man pagarbos. Ir jei žmogaus vadinamoji meilės kalba yra paslaugos, tai jam atrodo: jei moteris neįberia pakankamai druskos, jo nemyli. O moteris teisinasi: valgyti juk padariau. Bet vyrui netinka, sako: ne taip padarei.

Arba kitas pavyzdys. Jei asmens meilės kalba yra gražūs žodžiai, bet partneris nepasako "Ačiū, kaip smagu, kad tu tai padarei!", poros santykiai taip pat gali tapti sudėtingi. O jei moters meilės kalba yra dovanos, bet vyras pamiršta žmonos gimtadienį arba tik gėlytę parneša, tai moteris jaučiasi labai blogai.

Ir kartais net ne finansinė dovanos vertė, o staigmenos kursto ugnį. Tik vyrai turėtų žinoti, kad moterys skaičiuoja parodytą dėmesį, dovanas taškais. Vadinasi, jei vyras atnešė gėlę – vienas taškas, nupirko automobilį – taip pat vienas taškas. O vyras, jei nupirko automobilį, už tai sau užsirašo dešimt taškų ir galvoja: čia jau visiems metams. Tačiau moteriai tai yra lygiai tas pats vienas taškas.

Be to, moterims labiau norisi pakeliauti, pamatyti, pabūti, kad ir savaitgalį praleisti įdomiai. Vyras galvoja: taigi šiemet vieną savaitgalį jau keliavome. O moteriai tai tik tas pats vienas taškas.

– Šeimoje beveik neišvengiamos santykių krizės. Kaip jas įveikti?

– Visų pirma, reikėtų tiksliai išsiaiškinti, dėl ko kyla problemos, nes dažnai pykstamasi dėl smulkmenų. Pavyzdžiui, kai vaikas išeina į mokyklą, kyla daugiau rūpesčių, dėl to ir pykstamasi dažniau. Taigi, reikia kalbėtis, išmokti gyventi kiek kitaip, perrašyti dienotvarkes. Ir atsakomybę, rūpestį vaiku dalytis.

Dėl pykčių kartais kalti vyrų ir moterų mąstymo skirtumai. Moterims dažnai atrodo, kad vyras turėtų susiprasti pats. Tačiau vyrai neskaito mūsų minčių. Be to, moterys linkusios galvoti: vieną kartą pasakiau, ir užtenka. Tačiau reikia nebijoti pasakyti, paprašyti keletą kartų. Kitas dalykas, moterims būna, kad mes pagalvojame ir mums jau atrodo, kad mes tai pasakėme. Taigi, reikėtų nepamiršti pasakyti.

Porai reikėtų labiau žiūrėti į ateitį, kalbėti apie tai, kaip aš noriu, kad būtų, o ne kapstytis praeityje, bambėti už tai, kad kažkas nepadaryta ar ne taip padaryta.

Labai svarbu bendraujant su partneriu vartoti tokius žodžius kaip "ačiū", "prašau". Nes kartais atrodo, kad, jei jau vaikus auginame kartu, tai kodėl aš turėčiau prašyti partnerio ar jam dėkoti, kai jis kažką dėl vaikų padarė ar pagamino valgyti? Tačiau tie žodeliai padeda sukurti pagarbų bendravimą, kuris taip reikalingas geriems santykiams šeimoje išsaugoti. O aukšti reikalavimai, aukšti lūkesčiai, kad viską reikia daryti taip, o ne kitaip ir tik tobulai, nepadeda kurti santykių. Šeimoje labai reikia padėkos, pagyrimų ir paprašymų.

– Kaip pakurstyti meilę, kad bėgant metams ji visiškai neišblėstų, kitaip tariant, kaip atšviežinti santykius?

– Labai svarbu suformuoti ritualą ar tradiciją leisti laiką kartu. Pabūti tik dviese, ramiai, tuo besimėgaujant. Be to, svarbu ir kartu leisti laiką aktyviai, smagiai, kai daug juokiamasi, keliaujama. Ir šokant, ir į kalnus lipant, ir plaukiant ar kitaip keliaujant mes visai kitaip pamatome partnerį. Tada gaunama adrenalino, širdis ima plakti smarkiau ir gaminasi laimės hormonas.

Ir šokant, ir į kalnus lipant, ir plaukiant ar kitaip keliaujant mes visai kitaip pamatome partnerį. Tada gaunama adrenalino, širdis ima plakti smarkiau, ir gaminasi laimės hormonas.

– Turiu bičiulę, kuri su vyru miega skirtingose lovose, o pasiilgę fizinio artumo eina vienas pas kitą į svečius. Sako, kad jiems tai padeda išsaugoti šeimą. Ar tikrai tai gali padėti?

– Tai labai individualus dalykas. Vienai porai tai gali tikti, kitai – ne. Poros intymūs santykiai svarbūs, ir jei vienam partneriui jų trūks, jis gali imti jų ieškoti kitur. Žinoma, būna atvejų, kai, tarkim, vienas partnerių knarkia, ir dėl to kitas  negali išsimiegoti. Arba kardinaliai skiriasi partnerių miego režimas: vienas anksti eina miegoti ir anksti keliasi, o kitas – priešingai. Tai gal ir geriau abu išsimiegos, jei miegos atskirai.

Tačiau apie tai reikia kalbėtis, reikia dėl to susitarti. Be to, svarbu, kaip jie išspręs intymių santykių klausimą. Ar sutartu laiku eis vienas pas kitą į svečius, ar paliks viską ekspromtui? Jei šis klausimas liks neišspręstas, miegojimas atskirai gali tapti pirmu žingsniu link skyrybų. Tuo labiau jei vienam partnerių labai svarbūs yra prisilietimai, kad ir kojų sušildymas prieš miegą. Jei jis to negaus – pasijus nemylimas.

– Yra teigiančių: kodėl gi abiem partneriams neįsitaisius po meilužį? Esą būtent tai padeda išsaugoti santuoką. Ką apie tai manote?

– Šiais laikais pasitaiko visko. Būna ir trečias asmuo poroje, ir abu turi po partnerį už santuokos ribų. Būna atvejų, kai vieną iš partnerių domina skirtingų lyčių asmenys. Su šiais iššūkiais susiduriame ir konsultuodami poras.

Čia labai svarbu, ar sutampa abiejų partnerių požiūris. Jei ir vienam, ir kitam tai priimtina, tai poroje yra išdiskutuota, aptarta, tai įmanoma. Tačiau tos poros, kurios taip gyvena, tam, kad išsaugotų darnius santykius, turi labai daug kalbėtis: apie tai, ką jie reiškia vienas kitam, ką tas atsiradęs trečias ar ketvirtas žmogus reiškia, ar tai kažką jų santykiuose keičia, ar ne. Jei tiktai kilo pavydas – apie tai iš karto turi būti kalbamasi. Kitu atveju atsiranda pavydo, atitolimo, atšalimo jausmas.

Vis dėlto kartais, kai apie tą trečią asmenį poroje antroji pusė nežino, ir čia jau dažniau vyrai sako: kai nueinu į kairę, tampu labai geras savo žmonai. Juk graužia sąžinė. Tačiau čia iškyla rizika, kad apie tą trečią asmenį žmona po kiek laiko vis tiek sužinos... Bet kuriuo atveju, kai poroje atsiranda trečias ar ketvirtas žmogus, atsiranda daugiau santykių sumaišties. Ir tikimybė, kad pora išsivaikščios, išauga.

Kitas klausimas, kokį pavyzdį savo santykiais tėvai rodo savo vaikams. Tenka dirbti su tais, kurių vaikystėje tėtis ar mama kankinosi dėl to, kad tas trečias asmuo buvo. Tiems vaikams lieka tam tikra psichologinė trauma, nesupratimas, dėl ko tėvai iš viso gyveno kartu. Kai tėvai vienas nuo kito nutolę, turi kažką už šeimos ribų, jie tarsi gyvena dėl šeimos, tačiau vaikai tokiu gyvenimu ir tokiu šeimos modeliu nebūna patenkinti.

– Kaip porai įveikti tuščio lizdo sindromą, laikotarpį, kai vaikai palieka tėvų namus?

– Jei iki tol partneriai sugebėdavo leisti laiką kartu, turėjo bendrų hobių, temų ir tikslų, jiems bus lengviau. Lizdas tuomet neatrodys toks tuščias. Gali kaip tik prasidėti romantinis laikas – juk niekas nebetrukdo būti dviese! O jei tokių bendrumų nėra, gali atsirasti iššūkis: kaip čia dabar, vienas kitu taip, kaip vaikais, rūpintis nereikia, tai ką dabar kartu daryti apskritai?

Moterys neretai pradeda lankyti grupinius užsiėmimus – bando atrasti save. Mokosi siūti, megzti, fotografuoti, piešti – to, ką buvo pamiršusios ar atidėjusios dėl vaikų. Kartais pradeda studijuoti – bando įgyti antrą profesiją. Ir jos dažnai atranda sau malonią veiklą, kurioje gali save realizuoti.

Labai žaviuosi, kai tokiu metu partneriai atranda naujus bendrus pomėgius. Kartu imasi išbandyti kažką nauja: žvejoti, lankyti šokius, baseiną ar chorą. Tai labai suartina.

Ko reikia geriems ilgalaikiams santykiams sukurti

1. Kalbėti apie savo jausmus, nenutylėti, nenuryti blogų emocijų, jausmų, nelaikyti pykčio ilgai. Nesakyti, kad viskas gerai, nors iš tiesų viduje viskas verda.

2. Kalbėti pagarbiai. Ginčijantis išleisti garą, bet mandagiai.

3. Mokėti paprašyti partnerio paslaugos. Neretai pasitaiko, kad moteris ar vyras negali paprašyti arba vieną kartą paprašo, ir jei partneris nepadaro, tai antrą kartą nepaprašys. Tačiau turėtų.

4. Turėti bendrų pomėgių, veiklų. Tuomet nesusidarys įspūdis, kad porą sieja tik bendra buitis.

5. Bendrauti neverbaliniu būdu: prisilietimais, apsikabinimais, pasibučiavimais. Tokio bendravimo išsaugojimas labai svarbus, nepaisant to, kad aplink vaikai ar svetimi žmonės.

Tėvų nerimas – vaikui dar negimus

Kauno P. Mažylio gimdymo namų vadovas, gydytojas akušeris-ginekologas Tomas Biržietis, parodos „Vaikų šalis“ vyksiančios Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ lapkričio 23–25 d. pranešėjas, kasdien bendrauja su naujagimio laukiančiomis šeimomis. Jis sako, kad būsimi tėvai dažnai pasidalina ne vienu rūpimu klausimu. „Būsimos mamos dažnai nerimauja, ar pažins gimdymo pradžią, ar spės atvykti į gydymo įstaigą, ar iškęs gimdymo skausmą, ar mokės viską atlikti taip, kad procesas vyktų sklandžiai. Kone kiekviena besilaukianti pora turi pagrįstų ir nepagrįstų baimių, tad su jomis tenka bendrauti, kalbėtis, kad visos baimės būtų išaiškintos, įvardytos ir suvaldytos“, – sako gydytojas, parodoje vyksiančio renginio „Laimingos šeimos akademija“ lektorius.

Tėvai jaudinasi daugiau nei vaikai

Pasak mediko, tėvystei ruoštis būtina atsakingai, tačiau dėmesį reiktų telkti ne į daiktus, baldus ar fizinį komfortą, bet į saugios ir meilės kupinos aplinkos kūrimą. Jam antrina ir psichologė, mokyklos-darželio įkūrėja ir vadovė Gintarė Visockė-Vadlugė. Parodoje ji kalbės tema „Stiprių ir pozityvių santykių kūrimas tarp tėvų ir vaiko“.

Ekspertė pastebi, kad tėvai kartais kur kas labiau linkę jaudintis kritinėse situacijose nei jų atžalos, o tai gali sukelti nereikalingą nerimą mažiesiems. „Kartais tėvai mano, jog palikdami mažylį darželyje jį skriaudžia, jaučiasi kalti, tačiau praktika rodo, kad tuo metu vaikas daug lengviau išgyvena pokytį ir patiria kur kas mažiau jausmų nei jo tėvai“, – pasakoja psichologė.

Raudona yra tai, kas visuomet draudžiama (pvz., bėgti į gatvę), geltona – tai, ką kartais leidžiama daryti, o kartais ne (pvz., pažaisti žaidimų aikštelėje einant iš darželio, tačiau neleidžiama, kai skubate), o žalia yra tai, ką visuomet ir visur leidžiate.

Ne drauskite, o brėžkite ribas

Pasak G. Visockės-Vadlugės, tėvų ir vaikų tarpusavio ryšys yra vienas svarbiausių auklėjimo aspektų. Draudimai ir drausmės, anot ekspertės, nėra pats geriausias auklėjimo būdas, tačiau nustatyti, kas leidžiama ir kas ne – būtina ir tėvų, ir vaikų labui.

„Formuluotę „drausminti vaiką“ keisčiau į „nubrėžti ribas“. Tai daryti reikia kalbantis su vaiku, ne moralizuojat ar gąsdinant, bet aiškiai nusakant, kokio elgesio iš jo tikitės. Kai vaikas elgiasi netinkamai iškart reikėtų paklausti: „kas čia atsitiko?“, „kaip tau taip atsitiko?“, „kokia bėda tau nutiko ir kodėl?“. Net jei žinote, ką vaikas atsakys, vis tiek paklauskite ir rūpestingai palaukite atsakymo“, – pataria ekspertė.

Įjunkite „šviesoforą“ ir pasirūpinkite savimi

Nuoseklų auklėjimo procesą, sukuriantį saugumo jausmą vaikui ir ramybę tėvams, padeda įtvirtinti vienas populiariausių, vadinamasis „šviesoforo metodas“. „Raudona yra tai, kas visuomet draudžiama (pvz., bėgti į gatvę), geltona – tai, ką kartais leidžiama daryti, o kartais ne (pvz., pažaisti žaidimų aikštelėje einant iš darželio, tačiau neleidžiama, kai skubate), o žalia yra tai, ką visuomet ir visur leidžiate“, – sako G. Visockė-Vadlugė.

Pasak psichologės, tokia sistema padeda ir vaikams, ir tėvams atskirti poreikius nuo norų. Poreikiai turi būti patenkinti, o norai – išklausyti ir aptarti.

„Būtina rasti konkrečiai sau, savo šeimai ir vaikams tinkamiausių auklėjimo būdų. Taip pat labai svarbu skirti laiko sau ir suprasti, kad laimingi, pailsėję, pasauliu besidomintys tėvai užaugina laimingus vaikus. Prisiminkite, kad jokia situacija nėra pasaulio pabaiga, tai tik dar vienas atvejis, kuris vienaip ar kitaip išsispręs ir nebūtinai pačiu blogiausiu būdu. Tėvai irgi gali daryti klaidų, tad svarbu yra išmokti sau už jas atleisti ir pasistengti kitą kartą pasielgti kitaip“, – pataria ekspertė.

"Gyventi šeimoje – vadinasi, kasdien atlikti ne vieną žygdarbį, kuris vėliau bus apdovanotas (arba ne) ramybe ir emociniu bei fiziniu komfortu", – sako psichologas, Kauno suaugusiųjų mokymo centro direktorius Tomas Lagūnavičius.

Yra daugybė būdų, kaip užglaistyti aštrius kampus ir prisiderinti su mažiausias nuostoliais kiekvienam. Svarbiausia – reikia žinoti problemų sritis.

Vienos šeimos į gyvenimiškus iššūkius reaguoja ramiau, kitos – emocionaliau. Vienos skiriasi, kitos gyvena kartu. Kas gali padėti kurti prasmingus santykius ir juos išlaikyti? Psichologas brėžia šeiminio gyvenimo orientyrus.

Žmogus gyvena keliose erdvėse: šeimos, laisvalaikio, darbo, mokymosi ir politinėje-socialinėje. Kai kyla problemų nors vienoje iš jų arba, dar blogiau, keliose, ir tas problemas atsinešame į šeimą (pvz., nuolat skundžiamės uošvės priekabiavimu arba pavydžiais kolegomis; draugams guodžiamės sutuoktinio elgesiu ir t.t.), partneriui ilgainiui pabosta. Tai sukelia įtampą, kyla konfliktų. Socialiniu požiūriu galima išskirti kelias problemų grupes.

1. Artimoji sritis – giminės. Jei artimi poros giminaičiai gyvena skirtingose kultūrinėse ar socialinėse erdvėse nei šeima, o santykius palaikyti reikia, sutuoktiniams kyla konfliktų rizika (pvz., ką daryti, jei žmonos brolis ir vyras negali vienas kito pakęsti, o žmona savo brolį dievina?).

2. Tolimoji sritis – draugai. Skirtingo mentaliteto, požiūrių, socialinių ratų vyro ir žmonos draugai taip pat įžiebia šeiminius konfliktus (pvz., kiek ilgai vyras ir jo draugai norės lankyti su žmonos draugėmis menininkėmis spektaklius, jei jiems geriausia pramoga – alus ir krepšinis?).

3. Vidinė sritis – buvę, esami ar būsimi partneriai. Nieko negali būti blogiau už tai, jei vyras / moteris pasakoja sutuoktiniui apie buvusias meiles. Dar blogiau, jei pradeda lyginti partnerį su buvusiaisiais. Taip sąmoningai ar nesąmoningai yra skatinamas pavydas. O pavydas visada sukelia agresiją.

4. Intymioji sritis – kai nesuderinami intymūs veiksmai, seksualiniai poreikiai. Tada prasideda partnerių už šeimos ribų paieškos.

5. Laisvalaikis. Ateina laikas, kai sutuoktiniams pabosta  vaikščioti susikibus už rankučių. Atsiranda asmeninės erdvės poreikis. Skirtingi kultūriniai ar socialiniai poreikiai taip pat lemia skirtingus norus (pvz., vyras aktyvus sportininkas ir atostogauja slidinėdamas kalnuose, o žmona, karštos saulės ir jūros gerbėja, nori vartytis ant smėlio ir  gyventi 5 žvaigždučių viešbutyje).

Pasak T.Lagūnavičiaus, egzistuoja ir vidinės šeimos problemos, kurios kartais tampa net skyrybų priežastimi.

1. Kūnas. Jis linkęs keistis: moterų – po gimdymo, vyrų – nuo sėdimo darbo ir t.t. Partneris gali tapti nepatrauklus. O seksualinis potraukis šeimoje yra svarbus. Jeigu jo nelieka, santykiai greitai gali baigtis, nes kūnas laikomas troškimo objektu.

2. Pojūčiai. Jūsų rega, klausa, balso intonacija turi reikšmės santykiams, kaip ir kūnas. Žmonės greitai gali užgožti savo feromonus arba kaip tik paskatinti jų išsiskyrimą. Higienos nesilaikymas, rūkymas ar nekoks kvapas iš burnos gali tapti problema. Sutuoktiniui turi būti malonu liesti tave, užuosti malonų kvapą.

3. Mintys. Kokios jūsų partnerio mintys? Sunku, jei vienas iš jūsų moralistas ar pesimistas, o, jūs, sakykime, – optimistas. Partnerio moralizavimas gali jus emociškai žlugdyti. Iš pradžių skirtingi žmones vienas kitą papildo, bet, laikui bėgant, tai pradeda erzinti.

4. Dominuojanti nuotaika. Būna užsislopinusių, depresyvių žmonių – tai neigiamas bruožas. O jeigu dar partneris pratrūksta emociniais pliūpsniais, tai gali pradėti gąsdinti sutuoktinį ir griauti santykius.

5. Bendravimo ypatumai. Kiekvienas turi savo bendravimo amplitudę – nuo labai intymios iki labai atviros. Tarkime, vyras linkęs izoliuotis ir nekalbėti, o moteris tą akimirką nori išsikalbėti, ir abi pusės lieka nepatenkintos. Nežinant vienas kito bendravimo ypatumų, kyla stresinių situacijų.

6. Kompetencijos šeimoje. Tai glaudžiai susiję su lūkesčiais partneriui. Mes tikimės, kad vyras moka sutvarkyti sugedusį dulkių siurblį, o jeigu to nepadaro, moteris nusivilia juo. Šeimoje svarbu pateisinti lūkesčius ir formuoti savo įgūdžius. Turėdami įvairių kompetencijų išvengsite daugelio problemų.

7. Sutuoktinio socialinis statusas. Dviejų partnerių statusai gali būti prieštaraujantys vienas kitam arba gali nepatikti sutuoktiniui. Konfliktai kyla, jeigu pradedama reikalauti statusą pakeisti – pavyzdžiui, moteris reikalauja, kad vyras taptų vadovu. Taip daromas didelis spaudimas.

8. Aplinka. Erdvė, kuri supa mus, turi tikti abiem partneriams. Jeigu ji tampa neestetiška, vieną iš sutuoktinių pradės erzinti. Kita problema, jei šeimoje asmenys negali susikurti savo erdvės, o naudojasi tik bendromis.

Mūsų harmoningas gyvenimas ir susideda iš detalių. Pasak psichologo, konfliktų įmanoma išvengti: apsvarstykite, kuris atvejis tinka jums ir kokių priemonių imtis sprendžiant problemą.

Tėvams svarbu realizuoti save

„Pagrindinė laimingų vaikų sąlyga – laimingi tėvai. Kaip vaikas gali būti laimingas, jei aplinkoje nemato tokių žmonių? – įsitikinusi psichologė Jūratė Bortkevičienė. – Tik save realizuojančios dvi asmenybės gali sukurti saugią ir palankią aplinką atžalai augti visomis prasmėmis.“

Todėl specialistė visų pirma ragino atsigręžti į save, pamiršti stereotipinius vertinimus apie vaikų auginimą.

Svarbu suvokti, kad tik save realizuodama, gerai tiek darbe, tiek namuose besijaučianti mama bus laiminga ir tokią būseną galės perduoti vaikui.

„Nei su vaikais namuose norinti būti moteris, nei ta, kuri sėdėdama užsidariusi jaučiasi nelaiminga ir svajoja apie darbą, nėra bloga mama. Svarbu suvokti, kad tik save realizuodama, gerai tiek darbe, tiek namuose besijaučianti mama bus laiminga ir tokią būseną galės perduoti vaikui, – kalbėjo psichologė. – Tą patį galima pasakyti ir apie vyrus. Jei vaikai mato po darbo fotelyje išsidrebiantį tėtį, nuolat bambantį, kaip pavargo, kad nekenčia darbo, piktinasi valstybe, kuri nieko neduoda, kad sunku atžalas išlaikyti, vaikas tai ima priimti kaip normą. Ar gali jis tuomet būti laimingas? Vargu.“

J. Bortkevičienė taip pat pabrėžė santykių tarp tėvų svarbą. „Kaip partneriai bendrauja? Ar myli vienas kitą ir gerbia, vienas kitam nesako „Čia Mano ar Tavo reikalas“, „Nesikišk!“? Atrodo, kad su vaikais tai nesusiję. Tačiau jie jaučia santykiuose atsiradusią įtampą, nerimą ar nepagarbą, persisunkia tuo“, – aiškino specialistė.

„Blogai, kai tėvai viską stengiasi padaryti už vaiką, neduoda apsirengti pačiam. Taip vaikui neleidžiama tobulėti ir ugdyti savarankišką, atsakomybę. Ar gali tuomet vaikas būti laimingas?“ – retoriškai klausė psichologė Jūratė Bortkevičienė.

Nereikia pašvęsti viso laiko

Bendravimas su pačiu vaiku ieškant laimingos vaikystės rakto tuo tarpu atsiduria tik trečioje vietoje. „Reikia suprasti, kad tik tada, kai esu laiminga asmenybė, užsiimu mėgstama veikla, kai man patinka mano partneris ir tai, kuo jis užsiima, natūraliai paprasčiau elgiamasi ir su vaiku“, – sakė psichologė.

Jei vaikai mato po darbo fotelyje išsidrebiantį tėtį, nuolat bambantį, kaip pavargo, kad nekenčia darbo, piktinasi valstybe, kuri nieko neduoda, kad sunku atžalas išlaikyti, vaikas tai ima priimti kaip normą. Ar gali jis tuomet būti laimingas? Vargu.

Jos pastebėjimu, dažnai yra klaidingai suvokiama, kad vaikui skirto laiko metu reikia atiduoti visą save.. „Tai nėra gerai, vaikas turi žinoti žodelį „ne“. Kita vertus, svarbu neperžengti ribos stengiantis atžalą per daug globoti. Blogai, kai tėvai viską stengiasi padaryti už vaiką, neduoda apsirengti pačiam, pasibaisėję namų darbų krūviu skuba padėti juos atlikti ir panašiai. Taip vaikui neleidžiama tobulėti ir ugdytis savarankišką, atsakomybę. Ar gali tuomet vaikas būti laimingas?“, – retoriškai klausė pašnekovė.

Ji įvardijo dar vieną didelę klaidą – vos tik atsiradus vaikui tėvai pamiršta save, antrąją pusę. „Viso savo laiko pašventimas vaikui jam laimės tikrai neprideda“, – pabrėžė J. Bortkevičienė.

Psichologės patarimai

Taisykles turėtų kurti tėvai, o ne leisti tą daryti vaikams. Jei vaikas šaukia, rėkia, trepsi kojomis, nereiškia, kad turime viską mesti ir pulti jį raminti ar pildyti visas jo užgaidas. Vaikas turi išmokti kantriai palaukti, suprasti, kad esama ir kitų reikalų.

Tėvai turėtų nustoti formuoti baimes vaikui. Dabar dažnai vaikas ne sulaukia konkretaus paaiškinimų, o yra prigąsdinamas. Pavyzdžiui, vaikui lipant karstyklėmis, tėvai vis palydi jį gąsdinimais, kad neliptų, nes galvą nusisuks arba kartoja: „Nebijok, mokykloj nieko baisaus nėra“, „Baigsis tavo katino dienos“, „Nebėk, nugriūsi“, „Nelįsk, baubas paims“. Tai vaikui neleidžia įgyti pasitikėjimo, mažina jo savivertę.

Nereikia reikalauti iš vaikų to, kaip patys tėvai nesielgia. Reikalaujama iš vaiko susitvarkyti, kai pats tėtis drabužių nesusirenka. Arba liepiama skaityti knygas, nors pačių tėvų vaikas nematė skaitančių, priekaištauja paaugliui dėl alkoholio, kai patys jį vartoja sakydami, kad taip atsipalaiduoja. Reikalaujant teisingo vaikų elgesio pirmiausia reikėtų parodyti savo pavyzdį.

Kaip pažinti ir suprasti vaikų konfliktų priežastis ir numatyti pagalbos vaikui galimybes, mokantis spręsti konfliktines situacijas jau ankstyvojoje vaikystėje? Tuo besidomėdami Lietuvos edukologijos universiteto studentai šiais metais susibūrė į „Pozityviosios tėvystės“ bendraminčių klubą ir teiraujasi LEU dėstytojos bei šio klubo įkūrėjos doc. dr. Sigitos Burvytės apie tai, kas yra pozityvioji tėvystė.

– Spartūs socialiniai ir kultūriniai pokyčiai visuomenėje tiesiogiai veikia šeimą ir vaikų ugdymosi sąlygas joje ir ugdymo institucijose. Kas yra pozityvioji tėvystė? Kaip tai veikia vaikų ugdymąsi?

– Pozityvioji tėvystė – naujai vartojama sąvoka. Plačiąja prasme – įgyti įgūdžiai, kaip rūpintis vaiko sveikata, šeimos gerove, vaikų auklėjimu sudarant sąlygas visapusiškam vaiko ugdymuisi (fiziškai, socialiai, emociškai ir protiškai). Siaurąja prasme – mokėjimas šalinti netinkamą vaiko elgesį nebaudžiant, o leidžiant saugiai patirti natūralias elgesio pasekmes, kad vaikas, remdamasis savo patirtimi, galėtų mokytis prisiimti atsakomybę už savo elgesį. Pozityvioji tėvystė – tam tikra vaikų auginimo filosofija, kuri koncentruojasi į vaiko galimybių, stiprybių ir gebėjimų ugdymą, kad užaugęs jis gebėtų save realizuoti.

Pozityvaus ugdymo filosofijoje vaikų auklėjimo principai skiriasi nuo tradicinių auklėjimo metodų. Tradiciniai vaikų auklėjimo metodai moko tėvus skatinti pageidaujamą vaiko elgesį baudžiant už nepageidaujamą. Pozityvios tėvystės teorija moko tėvus skatinti pageidaujamą vaiko elgesį padrąsinant jį ir išsiaiškinant tikrąsias netinkamo elgesio priežastis. Pagrindinis pozityvios tėvystės principas – auginti vaiką padrąsinant, bet nebaudžiant. Svarbu laikytis ne tik pozityvios tėvystės taisyklių, bet ir vykdyti pozityvią discipliną. Pozityvi tėvystė neatsiejama nuo pozityvios disciplinos, ją suvokiant kaip auklėjimo metodiką, skirtą padėti tėvams užauginti atsakingus, pagarbius, sumanius ir savimi pasitikinčius vaikus. Pozityvios disciplinos auklėjimo metodais siekiama sukurti abipuse pagarba paremtus tėvų ir vaikų santykius. Kartu disciplina moko tėvus būti geranoriškus ir ryžtingus. Pozityvioji disciplina traktuojama kaip auklėjimo būdas, kuris moko vaiką ir „vadovauja“ jo elgesiui, kartu skatina sveiką vaiko vystymąsi, apsaugo jį nuo smurto ir dalyvauja jo mokymosi procese. Pozityvioji tėvystė nereiškia, kad tėvai turi leisti vaikams daryti bet ką, elgtis taip, kaip jie užsimano. Taip pat disciplina nereiškia fizinių bausmių. Tai sprendimai, kurie turi ilgalaikį poveikį, ugdo vaikų vidinę discipliną, savikontrolę ir formuoja vaikų ilgalaikius gyvenimiškus įgūdžius. Pozityvioji disciplina – vaiko nesmurtinio elgesio, savigarbos ir pagarbos kitiems ugdymas.

– Kas gali prisijungti prie „Pozityviosios tėvystės“ bendraminčių klubo?

– Į „Pozityviosios tėvystės“ klubą kviečiame prisijungti visus, kurie domisi šia vaikų ugdymo filosofija: esamus ar būsimus tėvus, vaikų ugdytojus, įtėvius ar globėjus, studentus, kurie nori pasiruošti atsakingiausioms ir pagrindinėms savo pareigoms – tėvystei. Klubas yra atviras visiems: seneliams, mokslininkams ir kitiems visuomenės veikėjams, kuriems įdomios vaikų auklėjimo problemos. Klubo nariai apsitaria aktualias klubo nariams problemas ir kviečiasi svečius pagal diskusijos tematiką.

– Ką parodos dalyviai galės sužinoti per jūsų pristatymą?

– Parodos dalyviai galės susipažinti su pozityviosios tėvystės principais vaikų ugdyme, pagalbos tėvams ir vaikams būdais sprendžiant konfliktines situacijas, šeimų stovyklomis, kuriose sprendžiamos tėvų ir vaikų tarpusavio santykių problemos, vaikų savarankiškumo, kūrybingumo ir lankstumo ugdymo metodikomis. Dalyviai turės galimybę susipažinti su atskirais vaikų ugdymo atvejais ir jų analize bei rasti savo probleminių situacijų sprendimus vaikų ugdymo klausimais. Bus pristatomi pagalbos tėvams būdai ir formos: individualios konsultacijos, grupiniai užsiėmimai, mobili pagalba tėvams ir kitiems ugdytojams esant sudėtingai situacijai ir kt.

Pristatymai apie pozityviąją tėvystę parodos „Mokykla 2014“ metu vyks šeštadienį 12 val. ir  sekmadienį 14 val.