Žaidimu nepersisotino

Lapkričio 12-ąją vilniečiai namuose žais paskutines šį sezoną A lygos čempionato rungtynes su Alytaus „Dainava“.

Tai bus 39-erių S. Mikoliūno atsisveikinimo su profesionaliu futbolu mačas.

„Natūralu, kad ateina toks metas. Kad ir koks kovingas esu, bet laikas yra neįveikiamas. Jis suvystė mane kaip smauglys ir galiausiai nugalėjo. Šiemet tai pajaučiau savo sveikata: buvo mikrotraumų, sunkiau atsigavau. Tai ženklas, kad gražų futbolo etapą reikia baigti. Tai darau būdamas visiškai ramus, nes pats jaučiu, kiek man metų, kiek praleista futbole. Jaučiu, kad atidaviau viską, ką galėjau, kad kito kelio nėra“, – kalbėjo S. Mikoliūnas.

Profesionalų futbole praleidęs daugiau nei 20 metų, Saulius teigė, kad žaidimu nepersisotino.

„Futbolas – mano širdyje. Tikiuosi, žmona nesupyks, bet futbolas – mano antra meilė. Kai žaidi, ta aistra veža į priekį. Kol turėjau sveikatos, kol kūnas galėjo konkuruoti – tol ir žaidžiau“, – sakė S. Mikoliūnas.

Sunki trauma nepalaužė

Per savo karjerą iš Vilniaus kilęs futbolininkas yra atstovavęs Lietuvos, Škotijos, Ukrainos, Baltarusijos klubams.

Kad ir koks kovingas esu, bet laikas – neįveikiamas. Jis suvystė mane kaip smauglys ir galiausiai nugalėjo.

S. Mikoliūnas vilkėjo Vilniaus „Šviesos“, Panevėžio „Ekrano“, FBK „Kaunas“, Edinburgo „Hearts“, Kyjivo „Arsenal“, „Sevastopol“, Soligorsko „Šachtior“ marškinėlius.

Į Lietuvą sugrįžo 2016-aisiais, kai pasirašė sutartį su „Žalgiriu“. Antrą sezoną sostinėje patirta sunki trauma nepalaužė žaidėjo, netgi atvirkščiai.

Šis sezonas S. Mikoliūnui žalgiriečių gretose – aštuntas.

„Tiek ilgai žaisti tikrai nesitikėjau. Būdamas jaunas galvojau, kad profesionalų futbolą žaisiu iki 36-erių, bet taip susiklostė, kad 33-ejų patyriau kryžminių raiščių traumą. Septyni mėnesiai be futbolo sukėlė begalinę aistrą grįžti į aikštę, o vėliau – norą vėl tapti čempionu. Su „Žalgiriu“ iki to keliavome trejus metus. Kūnas neprieštaravo, dar nenusileidau jaunimui. Mintis buvo tokia: kol būsiu konkurencingas, tol žaisiu“, – prisiminė S. Mikoliūnas.

Pabaigtuvėms – 13 minučių

Pernai vilnietis sužaidė savo 100-ąsias rungtynes Lietuvos rinktinėje, o su „Žalgiriu“ pateko į Europos futbolo Konferencijų lygos turnyro pagrindinį grupių etapą.

„Aukščiausias tikslas buvo sužaisti Čempionų lygos grupių etape. Deja, svajonė liko neįgyvendinta, – pripažino S. Mikoliūnas. – Nuostabūs prisiminimai liko iš Škotijos, kur pirmą kartą paragavau legionieriaus duonos. Ten jaunam žaidėjui pilni stadionai – nereali patirtis. Vėliau – Ukraina, aukšto lygio čempionatas. Pastarieji metai namuose – patys laimingiausi“, – teigė S. Mikoliūnas.

Kaip vieną didžiausių nusivylimų jis įvardijo „Žalgirio“ apmaudžiai pralaimėtas 2016 m. Čempionų lygos atrankos rungtynes ekipai „Astana“ Kazachstane, o įsimintiniausia sėkme – 2022-ųjų pasiekimus ir 2020 m. A lygos atomazgą, kai po trijų sezonų pertraukos pavyko iškovoti čempionų titulą.

Per atsisveikinimo mačą S. Mikoliūnas planuoja žaisti bent 13 minučių (tokiu skaičiumi pažymėti jo sportiniai „Žalgirio“ marškinėliai – red. past). Simboliška, kad tai bus rungtynės su „Dainava“ – komanda iš Dzūkijos regiono, iš kurio kilę Sauliaus tėvai.

Koks bus kitas žingsnis baigus žaidėjo karjerą?

„Laikas parodys, bet nenorėčiau nutolti nuo futbolo“, – reziumavo S. Mikoliūnas.

Toks interesų neatitikimas nejuokais supykdė naująjį rinktinės strategą Valdą Ivanauską. Šis pirmojoje treniruotėje turėjo vos aštuoni aikštės žaidėjai. Kai kurie rinktinės kandidatai iškrito paskutinę akimirką. Vienas tokių – bene labiausiai patyręs jos narių Saulius Mikoliūnas. Vilniaus „Žalgirio“ gynėjas susižeidė per A lygos rungtynes su Alytaus „Dainava“.

„Tai, ko labiausiai bijojau, deja, pasitvirtino. S. Mikoliūnas gavo sunkią traumą, jam plyšo raumuo ir mums padėti negalės. Žinodami Sauliaus amžių, prašėme „Žalgirio“ klubo jį pasaugoti. Bet klubo vadovai, treneriai, ekspertai nusprendė kitaip. Jis žaidė ir gavo traumą. Deja, niekam neįdomi Lietuvos rinktinė ir dėl to labai gaila“, – piktinosi V. Ivanauskas.

S. Mikoliūno netektis prieš ketvirtadienį vyksiančią akistatą Vilniuje su Šiaurės Airijos rinktine dvigubai skausminga, nes pastaruoju metu veteranas demonstravo puikią sportinę formą. Sekmadienį, prieš patirdamas traumą, jis pelnė gražų įvartį į „Dainavos“ vartus. „Optibet A lygos“ rungtynės Alytuje prasidėjo kiek netikėtai. Brazilas Henrique, pasinaudojęs žalgiriečių gynėjų klaida, pirmasis atidarė įvarčių sąskaitą. S. Mikoliūnas pirmasis parodė pavyzdį čempionams, 24-ąją min. galingai iššaudamas iš toli. Sauliui susižeidus, 49 min. „Dainava“ dar sykį išlindo į priekį. Po Saido Hamuličiaus reido vėl pasižymėjo „Dainavos“ brazilas Henrique. Vos po kelių atakų alytiškiai galėjo dar labiau atitrūkti, bet jų naujokas iš Ganos Alexas Kyeremeh pataikė į skersinį.

Vis dėlto vilniečiai sukruto ir 66 min. rezultatą darsyk išlygino (pasižymėjo Karolis Uzėla), o netrukus ir persvėrė (Tomislavas Kišas). Galutinį tašką padėjo Gustas Jarusevičius – 4:2.

Po šio laimėjimo „Žalgiris“ (48 taškai) išlaikė persvarą prieš persekiotojus. Nors vilniečiai 4 taškais atsilieka nuo pirmaujančios Marijampolės „Sūduvos“, jie turi net trejas rungtynes atsargoje, tad pagal prarastus taškus gerokai lenkia ir „Sūduvą“, ir žemiau esančius „Panevėžį“ (45 taškai po 24 dvikovų) bei „Kauno Žalgirį“ (45 taškai po 25 mačų).

Rungtynės su Portugalija rugsėjį S. Mikoliūnui buvo 80-osios rinktinės gretose. Daugiau už jį nacionalinėje komandoje yra sužaidę tik Andrius Skerla (84) ir Deividas Šemberas (82).

“Kiekvienos rungtynės svarbios. Žinoma, kai pasieki tokį skaičių, džiugu. Būdamas jaunas apie tai negalvojau, bet dabar malonu kiekvieną kartą, kai esi reikalingas ir gali atstovauti Lietuvos rinktinei. Tai yra garbės reikalas“, - kalbėjo futbolininkas.

Pirmose rungtynėse 2004 metais S. Mikoliūnas žaidė būtent su Portugalija.

„Tuomet po rungtynių priėjau prie trenerio Algimanto Liubinsko ir padėkojau už suteiktą šansą, nes tai man buvo didelis įvykis. Svajojau atstovauti rinktinei ir kai tavo viena pirmųjų svajonių išsipildo, emocijos kuo puikiausios, - prisiminė žaidėjas. - Pirmose rungtynėse buvo daug jaudulio. Dabar, kai susikaupė rungtynių skaičius ir patirtis, į viską žiūri kitaip“.

Lietuvos rinktinės saugas debiutinėse savo rungtynėse žaidė prieš tuo metu jauną Cristiano Ronaldo, o jubiliejinėse 80-osiose vėl sutiko portugalų žvaigždę aikštėje akis į akį.

Paklaustas apie kadrą, kuriame užfiksuotas besišypsantis su C. Ronaldo, S. Mikoliūnas pajuokavo: „Sakiau, turi penkis auksinius kamuolius, duok bent vieną man, kam tau visi reikalingi. Jei rimtai, tiesiog persimėtėme vienu kitu žodžiu, prisiminiau momentą, kad teko vienas prieš kitą žaisti seniai, praėjo daug laiko. Jis sako, gal jau 20 metų. Sakau, iš tiesų apie 15”.

Visgi debiutinėje dvikovoje S. Mikoliūnui labiau įstrigo galimybė pasivaržyti su kita Portugalijos futbolo legenda.

„Mano idealas tuo metu buvo Luisas Figo. Kai išėjau į aikštę žiūrėjau į jį išplėstomis akimis, - teigė S. Mikoliūnas. - Iš kitų asmenybių įsiminė rungtynės su ispanais, tokiais žaidėjais kaip Iniesta, Xavi, taip pat pasaulio čempionais italais“.

Per daug rungtynių rinktinėje S. Mikoliūnas išskyrė epizodus, kai pavyko pasižymėti.

„Nebuvau karjeroje įvarčių mašina, todėl kiekvienas įvartis teikdavo laimę. Kai pasieki įvartį, užlieja emocijos, tribūnos šėlsta, rinktinė laimi, šventi pergalę. Tokie momentai labiausiai įsimena“, - pasakojo futbolininkas.

Kone emocingiausias jo įvartis - 2007 metais prieš Gruziją. Europos čempionato atrankos rungtynėse Lietuvai nesisekė pralaužti Gruzijos gynybos. Po keitimo antro viduryje pasirodęs S. Mikoliūnas gavęs kamuolį baudos aikštelės krašte staigiu krypties pakeitimu „paguldė“ tuometinį „AC Milan“ gynėją K. Kaladzę, išlaukė patogiausio momento ir smeigė kamuolį į viršutinį vartų kampą.

„Tai buvo įtemptos rungtynės. Įmušėme įvartį rungtynių pabaigoje, pasiekėme svarbią pergalę. Iš šventimo matosi, kokios buvo emocijos, nes nusiėmiau marškinėlius, nors žinojau, kad būsiu nubaustas geltona kortele. Tas tribūnų šėlsmas Dariaus ir Girėno stadione, kai palaiko tiek savų žiūrovų, visi džiaugėsi tuo įvarčiu. Tai parodė, kaip tai yra svarbu“, - savo atsiminimus nupasakojo ilgametis rinktinės narys.

Jei per likusias ketverias rungtynes S. Mikoliūnas pasirodys aikštėje, jis turi galimybę susilyginti su A. Skerlos rekordu.

„Be abejo, ir manau kiekvienas žaidėjas, kuris atvažiuoja į rinktinę, turėtų turėti sau tokį tikslą. Man taip pat norisi būti daugiausiai sužaidusiu. Nors tuo pačiu norisi ir neskriausti Andriaus“, - šypsojosi S. Mikoliūnas.

Padidinti savo rungtynių rinktinėje sąskaitą jis galės penktadienį Charkove. Rungtynės tarp Ukrainos ir Lietuvos vyks nuo 21.45 val.

Po trijų dienų Lietuvos rinktinė namuose priims Serbijos futbolininkus.

Šiuo metu „Žalgiris“ yra vienvaldis čempionato lyderis ir savo sąskaitoje turi 22 taškus. Vis tik atsipalaiduoti Mareko Zubo auklėtiniai neturi teisės, nes į nugarą kvėpuoja vos tašku mažiau turinti „Sūduva“.

„Riteriai“, kuriuos treniruoja Aurelijus Skarbalius, kol kas sunkiai įgauna pagreitį. Su 12 taškų būsimi žalgiriečių varžovai užima sau neįprastą penktąją poziciją. Tiesa, būtent praėjusiame ture ši komanda iškovojo skambiausią savo pergalę 3:0 svečiuose sutriuškindama Kauno „Stumbrą“.

„Riterių“ žaidimas banguotas, kol kas nėra stabilumo. Jie sunkiai renka taškus, nors paskutinėse rungtynėse parodė, kokie gali būti pavojingi. Tai komanda, iš kurios nežinai, ko laukti. Mes į aikštę eisime tik pergalės. Pirmajame mače sužaidėme lygiosiomis ir toks rezultatas mūsų netenkina“, – prieš rungtynes fkzalgiris.lt kalbėjo ekipos kapitonas Saulius Mikoliūnas.

Jie sunkiai renka taškus, nors paskutinėse rungtynėse parodė, kokie gali būti pavojingi

Devintajame ture „Žalgiris“ namuose po atkaklios kovos rezultatu 2:1 įveikė „Panevėžį“. Šiame mače šeimininkai išmėgino naują taktinę schemą, o startinėje sudėtyje pirmą kartą pasirodė Ertonas Fejzullahu.

„Reikia laiko apsiprasti prie naujovių, kai atsiduri kitoje pozicijoje nelieka įprasto komforto. Natūralu, kad keičiantis schemai reikalingas laikas. Kolektyve turime naują žaidėją, tad tarpusavio supratimą dar turime gerinti. Svarbiausia, kad prieš „Panevėžį“ pavyko iškovoti pergalę“, – tęsė 35-erių saugas.

Šeštadienio rungtynėse „Riteriai“ versis be pagrindinio vartininko Tomo Švedkausko, kuris prieš „Stumbrą“ buvo pašalintas iš aikštės už paskutinės vilties pražangą.

„Mūsų užduotis yra pergalė. Turime žiūrėti visų pirma į savo žaidimą ir įgyvendinti savo užduotis. Pirmose tarpusavio rungtynėse mums ne viskas pavyko, tad stengsimės nekartoti klaidų ir gerbėjams padovanoti svarbią pergalę“, – tikino S. Mikoliūnas.

Rungtynės tarp „Riterių“ ir „Žalgirio“ šeštadienį LFF stadione prasidės 13 val. Kadangi tai yra „Riterių“ namų rungtynės, „Žalgirio“ abonementai į jas negalioja.

Vilniuje gimęs ir sostinės "Šviesos" komandoje 2003 m. profesionalaus futbolininko karjerą pradėjęs S.Mikoliūnas pastaruoju metu išgyvena antrą jaunystę. Prieš keletą metų sunkią traumą patyręs futbolininkas nepasidavė, sugrįžo į "Žalgirį" ir šį sezoną yra neabejotinas komandos lyderis. Šį statusą sutvirtina ir kapitono raištis bei nuo jo neatsiejama pareiga po kiekvienų rungtynių vesti komandą prie ištikimiausių "Žalgirio" gerbėjų tribūnos. Pats S.Mikoliūnas šios atsakomybės nesipurto ir tikina, kad jaučiasi subrendęs ekipos kapitono ir emocinio lyderio vaidmeniui.

"Pernai į priekį išeidavau ne tik aš, bet ir kiti futbolininkai. Vis dėlto pastebėjau, kad po nesėkmių norinčiųjų žengti pirmą žingsnį ir išklausyti gerbėjų pastabas nebūdavo daug. Bet manau, kad net jei rungtynės buvo nelabai sėkmingos, reikia padėkoti gerbėjams, reikia su jais bendrauti, nes jie yra ta jėga, kuri veda mus į priekį. Todėl gal taip ir išėjo, kad aš vis dažniau po rungtynių vesdavau komandą padėkoti gerbėjams, o šį sezoną tai jau kaip ir savaime suprantama", – "Vilniaus dienai" teigė S.Mikoliūnas.

– Sauliau, kokios mintys apninka prieš gimtadienį, kokia savijauta? Ar neslegia metų našta?

– 35 metai futbolininkui – solidus amžius, jau galėčiau ir už veteranus žaisti. Bet kol kas to neplanuoju. Gal ir nesu toks greitas kaip prieš dešimtmetį, tačiau fizine prasme dar nesijaučiu veteranas, o tam tikras prarastas fizines savybes kompensuoja didesnė patirtis. Apskritai, dabar žaisdamas atrandu savotišką balansą tarp fizinių galimybių ir futbolo supratimo. Ir būtent tai man labiausiai padeda aikštėje. Todėl gan drąsiai žiūriu į priekį ir savo artimiausią ateitį sieju ne su veteranais, o su "Žalgirio" futbolo komanda. Turime didelių planų, norime šiais metais susigrąžinti Lietuvos čempionų titulą, apginti pernai iškovotą Lietuvos futbolo federacijos taurę ir kuo geriau pasirodyti UEFA Europos lygos atrankos varžybose. Tokie yra klubo tikslai, tokios yra ir mano asmeninės ambicijos.

– "Žalgiryje" žaidžiate jau ketvirtą sezoną. Kaip keitėsi komanda ir jūs pats per tuos metus?

– Kai 2015 m. pabaigoje pasirašiau sutartį su "Žalgiriu", žinojau, kad tai yra ypatinga komanda, Lietuvos futbolo flagmanas. Ir nepaisant kelių nelabai sėkmingų sezonų, klubo statusas nepasikeitė. Bet aš pats smarkiai pasikeičiau. Pirmais metais man teko adaptuotis, priprasti prie Lietuvos futbolo, specifinių stadionų ir aikščių. Antrą sezoną "Žalgiryje" apkartino sunki trauma, dėl kurios daugiau nei pusmetį buvau priverstas praleisti be futbolo. Kita vertus, trauma turėjo ir teigiamą efektą. Atlikau labai gerą reabilitaciją, per tą laiką mano organizmas pailsėjo, atsigavo, o ir aš pats labai išsiilgau tikro futbolo. Kai pernai grįžau į aikštę, jaučiau didelį futbolo alkį, buvo didžiulis noras žaisti, varžytis. Galiu tik pasidžiaugti, kad sugrįžęs galiu žaisti visa jėga, pavyko išvengti traumų ir šiuo metu esu tikrai geros fizinės formos.

Jei neturėčiau svajonių, tada nežinau, ar apskritai būtų verta žaisti futbolą.

– Po praėjusio sezono "Žalgirio" gretose įvyko daug permainų: keitėsi ne tik futbolininkai, bet ir treneriai. Kaip komanda susidorojo su šiais pokyčiais?

– Manau, kad dabar padėtis tikrai daug geresnė nei sezono pradžioje. Visi jau apsipratome, susipažinome, susidraugavome. Mums buvo labai netikėtos trenerių permainos, kai vasario pradžioje, įpusėjus pasirengimo sezonui ciklą, su "Žalgiriu" atsisveikino vyriausiasis treneris Valdas Urbonas. Tai iš tiesų sukrėtė komandą, o naujam treneriui reikėjo laiko, kad įdiegtų savo filosofiją. Tuo metu laiko iki čempionato pradžios ir Supertaurės rungtynių buvo likę labai mažai. Reikia pripažinti, kad Supertaurės rungtynėms mes buvome nepasiruošę ir tai iš esmės nulėmė mūsų nesėkmę. Bet svarbiausia, kad tai mūsų nepalaužė, mes tęsėme darbą su Mareku Zubu ir kiekvienose rungtynėse jautėmės vis geriau. Manau, kad tai atspindi ir mūsų rezultatai bei užimama vieta A lygos pirmenybėse. Bet mes tikrai dar nedemonstruojame geriausio savo žaidimo. Neabejoju, kad galime žaisti, ir žaisime tik geriau.

– Vis dėlto, net ir nedemonstruodami geriausio žaidimo, po pirmo rato A lygoje užimate pirmą vietą. Ką manote apie čempionato pradžią, kas labiausiai stebina?

– Džiugu, kad po pirmo A lygos rato esame pirmoje vietoje, nors taškų persvara prieš artimiausius persekiotojus yra minimali. Tai, kad dėl pirmos vietos kovojame su Marijampolės "Sūduva", manęs tikrai nestebina. Nestebina ir "Kauno Žalgirio" bandymai įsiterpti į kovą dėl aukščiausių vietų. Prieš sezoną kauniečiai pasipildė patyrusiais, aukšto lygio žaidėjais, žinome, koks ambicingas ir reiklus yra jų vyriausiasis treneris, tad manęs jų žaidimas nenustebino. Man asmeniškai didžiausiu pirmo rato netikėtumu tapo Kauno "Stumbras". Akivaizdu, kad pasikeitus treneriams pasikeitė ir komandos žaidimas. Dabar jie žaidžia labai drausmingai, nuo gynybos, išnaudodami individualiai pajėgius atakuojančius žaidėjus. Tokiu būdu jie nugalėjo ir "Sūduvą", ir "Žalgirį". Apskritai, šiais metais A lygos pirmenybės yra labai įdomios, matome, kad tas pats "Stumbras" gali įveikti čempionato favoritus, tačiau po to pralaimi "Palangos" ekipai. Tad niekas nėra apsaugotas nuo nesėkmių, žaisdami su antrojo ketvertuko komandomis turime grumtis iš visų jėgų, maksimaliai susitelkę ir nusiteikę labai rimtai kovai. Bet dėl to čempionatas yra tik įdomesnis.

– Šiais metais turėjote progą prisiminti ir žaidimo Lietuvos rinktinėje skonį. Ar jo neapkartino nesėkmė rungtynėse su Liuksemburgu?

– Reikia suprasti, kad tai ne tas pats Liuksemburgas, kurį mes gan nesunkiai įveikdavome prieš 10 metų. Dabar tai yra rimtas varžovas ne tik mums, bet ir kitoms rinktinėms. Praėjusiame atrankos cikle tuo įsitikino prancūzai, dabar su jais vargo turėjo ir ukrainiečiai, išplėšę pergalę tik per teisėjo pridėtą laiką. Liuksemburgo rinktinei 10 metų vadovauja tas pats treneris, jie ilgai ir kantriai dirbo, kūrė komandą, šlifavo jos žaidimo braižą. Kiek žinau, jie kartą per mėnesį susirenka į specialias treniruočių stovyklas, tobulina savo žaidimo schemas. Tai tikrai yra gerai subalansuota ir solidi rinktinė, o mums būtent to ir trūksta. Bet man tikrai yra didelė garbė žaisti Lietuvos rinktinėje. Nors šiuo metu mes išgyvename labai sunkų etapą, aš suprantu, kad man liko vos keleri metai, tad norisi juos išnaudoti produktyviai ir prasmingai. Žinau, kad dar galiu būti naudingas rinktinei ir noriu atiduoti jai viską, ką turiu.

– Kokių dar turite norų ir svajonių?

– Artimiausia svajonė – iškelti į viršų Lietuvos čempionų arba LFF taurės turnyro nugalėtojų taurę. Esu laimėjęs šiuos trofėjus, bet dar niekada neteko pirmam jų iškelti į viršų, nes tai yra komandos kapitono pareiga. Taip pat svajoju ir apie Europos lygos grupes. Labai norėčiau su "Žalgiriu" įveikti visus atrankos varžybų barjerus ir sužaisti grupių varžybose. Gal kažkam tai atrodo nerealu, bet juk tam ir yra svajonės. Kita vertus, Marijampolės "Sūduva" du sezonus iš eilės stovėjo ant slenksčio į Europos lygos grupes, mes pernai taip pat surengėme neblogą žygį ir galėjome pasiekti daugiau, jei nebūtume trečiame atrankos varžybų etape susitikę su Ispanijos futbolo grandais – FC "Sevilla" ekipa.

Dar viena svajonė – padėti Lietuvos rinktinei sugrįžti į pergalių kelią. Ir tai, tikriausiai, bus sunkiausiai įgyvendinama, nes bent jau šiose atrankos varžybose mūsų laukia labai kieti varžovai. Bet jei neturėčiau svajonių, tada nežinau, ar apskritai būtų verta žaisti futbolą.

Karjerą rinktinėje 2004 metais pradėjęs S. Mikoliūnas per 74 rungtynės įmušė penkis įvarčius ir yra žinomas dėl savo puikių techninių galimybių žaidžiant dešiniajame atakos krašte.

Paskutinį kartą jis rinktinėje žaidė 2016 metų kovo mėnesio draugiškose rungtynėse su Rusija ir apie sugrįžimą negalvojo ilgai, tačiau tai pasikeitė, kai nacionalinės komandos treneriu tapo Valdas Urbonas.

„Laikas greitai bėga, nesijaučia, kad praėjo trys metai. Atrodo, kad ne per seniausiai žaidei už rinktinę. Išliko daug žaidėjų, tik, galbūt per tą laiką jie subrendo ir patobulėjo. Dabar taikysimės prie Valdo Urbono filosofijos“, - teigė S. Mikoliūnas.

Kvietimas į rinktinę S. Mikoliūnui nebuvo visiškai netikėtas, nes praėjusiais metais jis žaidė po V. Urbono sparnu Vilniaus „Žalgirio“ klube: „Puikiai supratome vienas kitą, aš supratau jo žaidimo filosofiją ir, ko jis reikalauja. Maniau, kad jau nebeteks vilkėti nacionalinės rinktinės marškinėlių, bet futbolas yra tuo ir įdomus, kad nežinai, kaip viskas susiklostys ateityje. Dabar džiaugiuosi, kad galiu atstovauti Lietuvos rinktinei“.

Daugiausiai rungtynių Lietuvos futbolo rinktinėje sužaidusių futbolininkų sąraše S. Mikoliūnas užima trečią vietą. Daugiau kartų nacionalinės rinktinės marškinėlius buvo apsivilkę tik Deividas Šemberas (82) ir Andrius Skerla (84), kuris šiuo metu yra V. Urbono asistentas. Vis dėlto S. Mikoliūnas tikina, jog jam aplenkti juos nėra prioritetas.

„Sugrįžau ne tam, kad galvočiau, kaip aplenkti Andrių ar Deividą. Aišku, stovykloje pajuokaujame šia tema, bet visi puikiai supranta, ko žaidėjai čia atvažiuoja. Sugrįžau tam, kad galėčiau kažką duoti Lietuvai ir atsiduoti pilnai. Pats suprantu, kad man liko ne per daugiausiai žaisti. Bet šiuo metu esu geroje formoje ir, manau, kad galiu padėti Lietuvai“, – samprotavo S. Mikoliūnas.

Saugas rinktinėje žaidė prie įvairių trenerių ir matė, kaip komanda keitėsi. Kalbėdamas apie pastarųjų metų „duobę“, S. Mikoliūnas pabrėžė, jog rinktinės futbolininkus slėgė didelis psichologinis spaudimas: „Kartais aikštelėje tas spaudimas neleido jiems protingai sužaisti atitinkamose situacijose. Visi turėjo daug noro, bet kartais veiksmai buvo individualūs, o ne komandiniai. Tai išbalansavo komandą ir buvo sunku sugrįžti į įprastą ritmą“.

„Visada reikia palaikyti komandą, kad ir kokia būtų situacija. Žmonių pozityvas gali suteikti mums papildomų jėgų. Futbolininkų žaidimą daug lemia ir psichologija. Kai tu įtikini žaidėją, kad jis gali, jie vėliau iš tikrųjų tai padaro“, - teigė buvęs FBK Kauno, Edinburgo „Hearts“ ir Kijevo „Arsenal“ klubų futbolininkas.

S. Mikoliūnas neslėpė, jog džiaugiasi turininga karjera, bet taip pat atskleidė, jog ji galėjo pakrypti ir į Anglijos aukščiausias lygas: „Buvo galimybė persikelti į „Swansea City“ ekipą, bet galbūt pritrūko žmonių, kurie galėjo patarti šiuo klausimu, pradėjau truputi dvejoti ir ieškoti geresnių variantų. Manau, reikėjo griebti šį šansą ir galbūt viskas būtų pakrypę kitaip“.

2015 metais į „Žalgirį“ sugrįžęs veteranas išgyveno ir sunkius traumų laikotarpius, bet  praėjusiais metais įvykęs šeimos pagausėjimas jam suteikė naujų jėgų antrojoje sezono pusėje, kurioje jis buvo vienas ekipos lyderių. Su „Žalgiriu“ jis tapo LFF taurės nugalėtoju ir prisidėjo prie komandos spurto A lygoje, kurioje tik finišo tiesiojoje nusileido „Sūduvai“.

„Visų pagrindinis tikslas turi būti sukurti gražią šeimą. Kai turi tvirtą pagrindą, gali toliau viską lipdyti. Dukros gimimas daug pridėjo – kai esi pakilios nuotaikos, ant sparnų, viskas sekasi gerai“, – šypsojosi vilnietis.

S. Mikoliūnas penktadienio vakarą sieks iškovoti pirmąją pergalę Europos futbolo čempionato atrankos varžybose. B grupės rungtynėse lietuviai susitiks su Liuksemburgo komanda „Josy Barthel“ stadione. 21:45 val.

Saulius Mikoliūnas su Lietuvos nacionaline vyrų futbolo rinktine du kartus lankėsi Lichtenšteine ir turėjo progą susipažinti ne tik su šios šalies futbolu, bet ir su jos gamta.

Tiesa, trečią kartą tarp Šveicarijos ir Austrijos įsikūrusioje valstybėje viešintis 34-erių metų futbolininkas pripažino, kad ryškiausi prisiminimai visgi liko iš nacionalinių rinktinių dvikovų Vaduco „Rheinpark“ stadione.

„Nors man ir teko lankytis Lichtenšteine, tačiau kažkokių ypatingų įspūdžių ar atsiminimų neturiu. Tvarkingas, kokybiškas, jaukus stadionas Vaduce, graži pilis, įspūdingi kalnai. Daugiau įspūdžių likę iš rungtynių su Lichtenšteino nacionaline futbolo rinktine. 2011 m. gavome labai skaudžią pamoką, nes nesugebėjome tinkamai įvertinti varžovų ir pralaimėjome 0:2. Po metų sugrįžome ir pasiekėme pergalę 2:0. Žaidėme susikaupę, susikoncentravę, tačiau tikrai nebuvo lengva, savo pranašumą įtvirtinti pavyko tik antrame kėlinyje. Tuo metu Lichtenšteino rinktinė nebuvo laikoma rimtu varžovu, o dabar matome, kad jos rezultatai vis geresni. Kaip ir pagrindinio jų klubinio futbolo atstovo - „Vaduz“ klubo“, - konstatavo S. Mikoliūnas.

Prieš 86 metus įkurtas „Vaduz“ futbolo klubas per paskutinį dešimtmetį keturis sezonus žaidė Šveicarijos aukščiausioje lygoje, o pernai ir šiais metais rungtyniauja žemesniame - „Challenge“ divizione. Į Europos lygos atrankos varžybas klubas patenka laimėdamas Lichtenšteino taurės turnyrą. 2009 ir 2015 m. „Vaduz“ Europos lygos atrankos varžybose pasiekė trečią etapą, o šią vasarą iš kovos pašalino pajėgų Sofijos „Levski“ klubą iš Bulgarijos.

„Nors visi kalba, kad „Vaduz“ yra Lichtenšteino komanda, tačiau reikia pažymėti, kad jau ne vienerius metus ji rungtyniauja Šveicarijos pirmenybėse, o jos branduolį sudaro šveicarai bei legionieriai, - akcentus dėliojo S. Mikoliūnas. - Lygindamas su pirmuoju mūsų varžovu Europos lygos varžybose - „KI Klaksvik“ ekipa, galiu drąsiai pasakyti, kad „Vaduz“ yra gerokai stipresnė ir pavojingesnė komanda. Farerų salų vicečempionai savo žaidimą grindė tolimais perdavimais į priekį, o pagrindinei jų argumentai - fizinė jėga, dvikovos ir masyvi, bet gana primityvi gynyba. Savo ruožtu, „Vaduz“ Vilniuje pademonstravo gerokai įvairesnį futbolą. Jie ne tik gynėsi, bet ir mėgino perimti kamuolio kontrolę, keisdavo atakos flangus, kaitaliojo žaidimo ritmą. Antrame kėlinyje kamuolį įžaidė ir visi trys vidurio gynėjai. Apskritai, tai savo braižą turintis kolektyvas, su tokiais varžovais žaisti sunkiau, bet tuo pačiu - ir ženkliai įdomiau, nei su Farerų salų futbolininkai, kurie iš esmės tik daužosi, patys nežaidžia - ir kitiems neleidžia. Manau, kad žiūrovams toks futbolas turėtų labiau patikti, nes pačiame žaidime yra daugiau minties, jis įvairesnis, įdomesnis“.

Praėjusį ketvirtadienį Vilniuje vykusiose pirmose „Žalgirio“ ir „Vaduz“ rungtynėse pergalę 1:0 iškovojo žalgiriečiai, tačiau S. Mikoliūno teigimu, ši minimali persvara neturėtų nuraminti futbolininkų.

„Be abejo, ji suteikia tam tikrą ramumą, tačiau negalima pasiduoti iliuzijai, kad tereikia 90 minučių gintis ir viskas bus gerai. Puikiai žinome, kad visas rungtynes praleidę gynyboje galime būti labai skaudžiai nubausti. Mes turime žaisti savo žaidimą, ir rungtyniauti taip, tarsi rezultatas vis dar lygus. Turime kontroliuoti kamuolį, ieškoti progų ir prie varžovų vartų, nes mes tikrai jiems niekuo nenusileidžiame. Svarbiausia - tikėti savimi, savo jėgomis ir nuo pirmų minučių parodyti, kad mes čia atvažiavome ne tik gintis. Vilniuje parodėme, kad galime kontroliuoti kamuolį ir neleisti jiems įsibėgėti“.

Šį ketvirtadienį atsakomosios Europos lygos antrojo atrankos etapo rungtynės vyks Vaduco „Rheinpark“ stadione. Pasak S. Mikoliūno, tai tvarkinga futbolo arena, kurioje malonu žaisti futbolą.

„Žaidžiant su Lietuvos rinktine man gerą įspūdį paliko ir kokybiška aikštės danga. Iš tiesų, mums paskutiniais metais Lietuvoje vis rečiau tenka žaisti futbolą ant natūralios dangos, tad kiekviena tokia proga yra labai maloni. Ir nors mes daugiausiai laiko praleidžiame žaisdami ir treniruodamiesi LFF stadione, ant dirbtinės dangos, tačiau žaidimas ant žolės jokių sunkumų nesudaro. Gal net atvirkščiai, prideda žaidimui džiaugsmo, azarto, kokybės“, - samprotavo žalgirietis.

Sėkmingas pasirodymas atsakomosiose rungtynėse ne tik atvertų „Žalgiriui“ duris į kitą Europos lygos atrankos varžybų etapą, tačiau ir suteiktų neeilinę galimybę išmėginti jėgas su Ispanijos futbolo grandu - „Sevilla“ ekipa, po pirmo mačo 4:0 pirmaujančia prieš „Ujpest“ komandą iš Vengrijos. Vis dėlto, S. Mikoliūnas užtikrino, kad taip toli į priekį žalgiriečiai nesidairo.

„Nors kažkas gal ir prasitarė, kad juos labai motyvuoja galimybė kitame atrankos varžybų etape susitikti su „Sevilla“, tačiau iš tiesų mes apie tai dabar negalvojame. „Žalgiryje“ yra daug patyrusių, aukšto lygio futbolininkų, kurie puikiai supranta, kad iš pradžių reikia sutvarkyti reikalus su „Vaduz“ ekipa, o paskui jau galvoti apie kitus varžovus. Būtent tai mes ir darysime. Negalime atsipalaiduoti, nes o pirmų rungtynių mes dar niekam nieko neįrodėme, tad akivaizdu, jog ketvirtadienį mūsų laukia labai rimta kova“, - pareiškė S. Mikoliūnas.

„Žalgirio“ ir „Vaduz“ mačas prasidės 20 val. Lietuvos laiku.

„Rungtynes pradėjome labai gerai, įmušėme greitą įvartį, bet paskui paleidome žaidimo vadžias iš savo rankų. Įsivėlėme į varžovams parankų chaotišką žaidimą, pradėjome pernelyg dažnai klysti, praradome žaidimo ritmą, o paskui jau buvo sunkoka sugrįžti į rungtynes, - konstatavo S. Mikoliūnas. - Antrame kėlinyje praleidome įvartį, o rezultatą išlyginę varžovai pajuto kraujo skonį ir patikėjo, kad įmušę dar kartą jie jau gali pakovoti ir dėl patekimo į kitą Europos lygos atrankos varžybų etapą. Gerai, kad mūsų komanda laiku susigriebė, antro kėlinio pabaigoje sukūrėme nemažai gerų progų. Deja, pasižymėti mums taip ir nepavyko“.

Pranašumą „Žalgiriui“ suteikė pirmosiose rungtynėse išvykoje iškovota pergalė 2:1. Tada „KI Klaksvik“ futbolininkai antro kėlinio viduryje taip pat išlygino rezultatą, tačiau jau per teisėjo pridėtą laiką „Žalgirio“ gynėjas Mamadou Mbodjis smūgiu galva išplėšė pergalę. 25-erių metų gynėjas iš Senegalo ir atsakomojoje dvikovoje turėjo progą nulemti rungtynių baigtį, bet šį sykį po jo smūgio kamuolys sudrebino varžovų vartų skersinį.

„Šių rungtynių rezultatas gal ir nėra pats geriausias, tačiau esminį tikslą pasiekėme, patekome į kitą varžybų etapą. Deja, tenka pripažinti, kad žaidimas nebuvo geras, juo mes tikrai nesame patenkinti. Vis dėlto, esame „Žalgiris“ ir žaisdami savo aikštėje, savų žiūrovų akivaizdoje negalime suteikti šansų tokio lygio varžovams kaip „Klaksvik“ ekipa užbaigti rungtynes lygiosiomis. Aišku, reikia pastebėti, kad šį kartą varžovai žaidė šiek tiek geriau, antrame kėlinyje netgi ilgiau kontroliavo kamuolį, bet tame yra ir mūsų pačių indėlis. Žinojome, kad turime jau dviejų įvarčių persvarą, tarsi ir nėra prasmės skubėti, gal norėjosi šiek tiek daugiau dėmesio skirti gynybai. Nors man atrodo, kad mums reikėjo žaisti agresyviau, neleisti priešininkams pajusti žaidimo skonio. Manau, kad padarysime išvadas ir kitose rungtynėse žaisime geriau“, - tikino 34-erių metų S. Mikoliūnas.

Pirmąsias Europos lygos antrojo atrankos etapo rungtynes su „Vaduz“ (Lichtenšteinas) ekipa „Žalgiris“ žais liepos 26 dieną. Ši dvikova įvyks Vilniuje, Lietuvos futbolo federacijos (LFF) stadione.

„Noriu padėkoti visiems į stadioną atėjusiems ir lietaus nepabūgusiems žiūrovams. Gaila, kad neparodėme savo tikro veido, bet tikiuosi, kad kitose Europos lygos rungtynėse su „Vaduz“ pademonstruosime kitokį, kokybiškesnį ir geresnį futbolą“, - pažadėjo S. Mikoliūnas.

Vilniaus „Žalgirio“ komanda sausio 4-ąją pradėjo pasiruošimą naujam sezonui. Po atostogų į „Sportimos“ manieže vykusią treniruotę susirinko 27 futbolininkai.

„Visada malonu po ilgesnio laiko sugrįžti į treniruotes ir pamatyti futbolo pasiilgusius žaidėjus. Pirma diena ir pirma savaitė visada būna lengva ir linksma, per ją visada džiaugiamės matydami vieni kitus.

Pasiruošimo etapą pradėsime lengvai, nes dar turime įvesti žaidėjus į treniruočių ritmą. Vėliau didinsime intensyvumą, kad prieš sezono pradžią pasiektume rungtynių ritmą. Čia nieko naujo nesugalvosime, turime savo metodus ir stengsimės jais remtis“, – pasakojo pirmąją treniruotę šiemet prižiūrėjęs vyriausiasis treneris Valdas Dambrauskas.

Prie komandos prisijungęs naujokas Saulius Mikoliūnas ne tik susipažino su būsimais ekipos draugais, bet ir kartu su jais plušo treniruočių aikštėje.

„Pirmojoje treniruotėje šiek tiek prasimankštinome, pajudėjome. Taip pat nemažai dirbome su kamuoliu, stengiamės kuo anksčiau prie jo priprasti. Tai buvo pirmieji perdavimai ir plaučių pravėdinimas“, – pirmaisiais įspūdžiais dalinosi saugas.

Žalgirietis pasakojo, kad atostogas paskyrė tik poilsiui, tačiau ir jo metu nepamiršdavo šiek tiek pajudėti: „Visgi, intensyvaus darbo vengiau. Sezonui ruošiuosi kartu su komanda, pagal trenerių iš anksto paruoštą planą. Dabar svarbiausia iki sezono pradžios  įgauti gerą sportinę formą.“

Tiek S. Mikoliūno, tiek Lino Klimavičiaus prisijungimu prie žalgiriečių džiaugėsi ir V. Dambrauskas, kurio manymu šie žaidėjai turėtų itin sustiprinti ekipą. Treneris taip pat džiaugėsi, kad kaip ir praėjusiais metais, pasiruošimą sezonui kartu su komanda pradėjo ir jaunimo ekipos nariai.

„Malonu dėl to, kad turime nemažą pasirinkimą iš jaunų žaidėjų. Jie dirba labai noriai ir jau praėjusiais metais beldėsi į komandos duris. Tikiuosi, kad artėjančiame sezone jie ne tik belsis, bet ir kojomis atidarys duris į pirmąją komandą“, – vylėsi strategas.

Treniruočių ciklą šiemet pagyvins draugiškos rungtynės, kurias galės stebėti ir „Žalgirio“ sirgaliai. Pirmąsias jų žalgiriečiai žais jau mažiau nei po dviejų savaičių su Lenkijos aukščiausios lygos Balstogės „Jagiellonia“ klubu.

„Manau, kad draugiškos rungtynės mums turės daug naudos: turėsime progą sustiprinti komandinį ryšį, pamatysime futbolininkų pasiruošimo lygį, jų geriausias savybes. Kontrolinių rungtynių metu neturėsime tikslo sužaisti kuo geriau, o ir patys draugiški mačai nė iš tolo nebus panašūs į turnyrines rungtynes.

Mūsų tikslas bus kuo geriau pasiruošti oficialioms rungtynėms, kad galėtume sėkmingai įvykdyti klubo iškeltas užduotis. Aišku, kontrolinėse rungtynėse bus įdomu sužaisti su naujomis komandomis bei taip pasitikrinti savo pajėgumą“, – sakė V. Dambrauskas.

Pasiruošimo naujajam sezonui metu žalgiriečiai taip pat susitiks su trimis Latvijos klubais: čempione „Liepaja“, „Spartaks“ ir „Jelgava“, taip pat Lenkijos „Wigry“ ekipa, Baltarusijos „Minsk“ komanda ir Estijos čempionais Talino „Flora“.

Pasiruošimą sezonui pradėjusių futbolininkų sąrašas:

Vartininkai: Armantas Vitkauskas, Saulius Klevinskas, Karolis Čirba.

Gynėjai: Egidijus Vaitkūnas, Donovanas Slijngardas, Dominykas Barauskas, Aldas Korsakas, Georgas Freidgeimas, Linas Klimavičius, Lukas Valvonis.

Saugai: Jurijus Kendyšas, Linas Pilibaitis, Mantas Kuklys, Tautvydas Eliošius, Elivelto, Lukas Vaičiūnas, Danielis Romanovskis, Vytautas Lukša, Jorge‘as Chula, Saulius Mikoliūnas, Justas Lasickas.

Puolėjai: Darvydas Šernas, Darius Kazubovičius, Edvinas Baniulis, Julius Momkus, Karolis Uzėla, Lucasas Gaucho.

Vienas geriausių Lietuvoje rungtyniaujančių vidurio gynėjų Linas Klimavičius, šiemet išrinktas į simbolinę šalies čempionato rinktinę, tapo Vilniaus futbolo klubo „Žalgiris“ nariu.

26-erių metų žaidėjas praėjusiame sezone atstovavo taip pat sostinėje bei LFF stadione savo namų rungtynes žaidžiančiai „Trakų“ ekipai.

Perspektyvaus futbolininko karjera pastaruoju metu sparčiai kyla į viršų. Vilniaus „Žalgirio“ naujokas birželio mėnesį debiutavo Lietuvos nacionalinėje rinktinėje ir joje iškart spėjo užimti tvirtą poziciją. Lietuvos futbolo A lygoje L. Klimavičius sužaidė 33 rungtynes ir pelnė tris įvarčius.

Panevėžietis viso sezonu metu ne kartą buvo renkamas į simbolinę A lygos turo rinktinę, tad savo vietos neužleido ir galutinėje geriausių metų žaidėjų rikiuotėje. Jis kartu su kitu žalgiriečiu Semiru Kerla sudarė simbolinę patikimiausių vidurio gynėjų porą.

L. Klimavičius profesionalo karjerą pradėjo 2006 metais „Ekrano“ klube. Po metų jis buvo išrinktas geriausiu Baltijos lygos jaunu žaidėju ir iš Panevėžio persikėlė į Marijampolę. „Sūduvos“ gretose gynėjas taip pat ilgai neužsibuvo.

2008 m. sezone futbolininką į savo gretas pasikvietė Ukrainos Dniepropetrovsko „Dnipro“ klubas, kuris vėliau lietuvį nuomos pagrindais perleido kitai Ukrainos ekipai Kryvyj Riho „Krivbas“. Prieš sugrįždamas į gimtinę, L. Klimavičius 2013 m. sezoną praleido Latvijos sostinės komandoje Rygos „Daugava“.

Po klajonių užsienyje žaidėjas 2014 m. Lietuvos A lygos sezono starte prisijungė prie „Trakų“ vienuolikės, kuriai sėkmingai atstovavo iki šiol.

Vilniaus „Žalgirio“ komandoje L. Klimavičius rungtyniaus 2-uoju numeriu pažymėtais marškinėliais. Šis numeris pastaraisiais metais priklausė Andriui Skerlai ir Deividui Šemberui.

L. Klimavičius žiniasklaidai oficialiai bus pristatytas antradienį Vilniaus miesto savivaldybėje kartu su kitu komandos naujoku Sauliumi Mikoliūnu.