Projektas „Kaunas 2022“ sutelkė rekordinį savanorių skaičių – įvairiose veiklose jų dalyvavo daugiau nei 1 500. Dauguma jų čia susirado draugų ir užmezgė naujų įdomių pažinčių. Iš esmės susibūrė Kauną mylinčių žmonių bendruomenė su panašiomis vertybėmis ir pomėgiais. Užsivėrus kultūros sostinės metams norėta šią bendruomenę toliau išlaikyti: juk baigėsi tik titulo metai, bet kultūra, žmonės ir toliau lieka kurti savo miestą. Kuo daugiau kūrėjų, tuo daugiau pozityvių pokyčių.

Aktyviausių „Kaunas 2022“ savanorių iniciatyva šių metų pradžioje įkurta Savanorių asociacija „Kultūristai“. Organizacijos tikslas – burti ir vienyti savanorių bendruomenę, palaikant savanorystės kultūrą ir taip prisidedant prie sklandaus miesto renginių įgyvendinimo.

Nors asociaciją įsteigė „Kaunas 2022“ veiklose aktyviai dalyvavę savanoriai, tačiau jos vizija yra plėsti savanorių gretas. „Esame atviri ir visuomet laukiame naujų žmonių, siekiančių savo gyvenimą praturtinti prasminga veikla ir tapti aktyvios bendruomenės dalimi“, – teigia asociacijos prezidentė Jovita Rudnickaitė.

Asociacija vienija iniciatyvius žmones, mylinčius kultūrą, meną ir Kauną, siekiančius gilinti savanorystės tradicijas. Jai priklauso labai įvairūs žmonės tiek amžiumi, tiek patirtimis, tiek profesijomis. Yra moksleivių, studentų, gidų, vadybininkų, programuotojų, dizainerių, rinkodaros specialistų, menininkų, finansų ir daugybės kitų sričių atstovų.

Savanorių asociacija „Kultūristai“ planuoja aktyviai prisidėti prie renginių, kurie kilo iš „Kaunas 2022“ iniciatyvos ir, net pasibaigus titulo metams, gyvuos toliau.

„Užaugome su šiais renginiais. Kai kurie jų per kelerius metus spėjo tapti neatsiejama Kauno dalimi. Tad labai norime, kad šie projektai ir toliau džiugintų miestiečius. Dažniausiai miesto renginiai neįsivaizduojami be savanorių pagalbos. Jie prisideda tiek prie kūrybinės, tiek techninės, tiek organizacinės dalies įgyvendinimo“, – sakė J. Rudnickaitė.

Jos teigimu, savanorius traukia galimybė pamatyti visas detales iš vidaus, noras savo pasiūlymais ir veiksmais prisidėti prie galutinio rezultato. Tokia veikla visuomet suteikia daug patirties, naujų žinių, plečia pažįstamų ratą.

Savanorių asociacija „Kultūristai“ skatina jungtis visus žmones, mylinčius kultūrą, renginius, Kauną ir jo apylinkes. Laukiamas kiekvienas, nepriklausomai nuo amžiaus, profesijos ar užimtumo. Kviečiami ir tie, kurie nori savanoriauti viename kitame renginyje per metus, ir tie, kuriems įdomu prisidėti daugiau prie pačios savanorystės kultūros plėtojimo. Organizacijos tikslas – ne vien tik savanorystė renginiuose, bet ir bendruomenės kūrimas, tad aktyviausiųjų laukia neformalūs susitikimai, papildomi mokymai, galimybė dalyvauti įvairiuose projektuose užsienyje.

Pagrindinės Savanorių asociacijos „Kultūristai“ vertybės – bendrystė, atvirumas patirtims, motyvacija, tobulėjimas, tolerancija, atsakomybė. Tie, kam artimos šios vertybės, kas yra neabejingas kultūrai, kviečiami registruotis tinklalapyje www.savanoriaikulturistai.lt. Kiekvienam susidomėjusiam bus suteikta daugiau informacijos apie savanorystės galimybes, bendruomenę ir organizaciją.

Pasak dingusiojo tėčio Mindaugo, sūnaus paieškos antradienį koncentruojamos Neries upe. Valtimi atkarpą iki Vievio tilto plaukia atstovai iš Aplinkos apsaugos departamento. Ketvirtadienį ketinama plaukti nuo Vievio tilto link Kernavės. Paieškoms taip pat pasitelkiami dronai.

„Planuojame kažkada – jei ne šią, tai kitą savaitę nuplaukti ir iki Kauno, jei, aišku, nepaaiškės kitokių aplinkybių. Tam tikros nedidelės atkarpos nuo Jonavos iki Kauno jau apžiūrėtos hidrologų. Buvo atvažiavę kauniečiai, plaukė vandens motociklais link Kernavės nuo Vievio tilto. Atkarpa tarp Vievio tilto ir Kauno – nepalyginami dalykai, apžiūrėta žymiai mažiau. Ten toliau ir koncentruosimės“, – kalbėjo M. Davidonis.

Paauglio tėčio teigimu, sudėtingesnės atkarpos, esančios arčiau Vilniaus, potencialiai bus tikrinamos vandens dronais, sonarais, pagal aplinkybes, galbūt bus įleidžiamos ir kameros. „Atkarpą link Vilniaus bandysime tikrinti detaliau, o link Kauno – stebėti plaukdami. Iš upės viskas tam tikra prasme yra paprasčiau nei einant krantu palei upę daugybę ruožų. Tai užima daugiau laiko“, – detalizavo pašnekovas.

Atkarpą link Vilniaus bandysime tikrinti detaliau, o link Kauno – stebėti plaukdami.

Paklaustas, ar ketinama ir vėl tikrinti miškingas vietoves, apleistus pastatus, jis sakė, kad daugelis jų, esančių arčiausiai dingimo vietos, jau patikrintos anksčiau. Toliau plėsti kol kas nėra prasmės, nes nesulaukiama naujų papildomų žinių apie tikimybę, kad paauglys ten galėtų būti.

M. Davidonis pasakojo, kad prieš kurį laiką pareigūnai atrakino rastą paauglio telefoną, tačiau nieko, kas galėtų būti naudinga, ten nerado. „Nieko naudingo, ko nežinotume, nebuvo“, – atviravo paauglio tėtis.

Jis užsiminė, kad paieškoms reikalingi žmonės, turintys įrangą, galimą naudoti plaukiant upe. Taip pat tie, kurie turi ir moka valdyti dronus skraidinant juos upe. „Eiti pėsčiomis palei upę kol kas gana sudėtinga dėl oro“, – akcentavo jis.

Vilniečio buvo pasigesta šeštadienio, vasario 5-osios, vakarą. Artimieji per socialinius tinklus paprašė visuomenės pagalbos. Paskutinį gyvą kontaktą penkiolikmetis su draugais turėjo šeštadienį, apie 16 val. prie Vingio kino teatro. Maždaug po pusvalandžio vaizdo skambučiu bendravo su draugu.

Turimais duomenimis, šeštadienį 16.10 val. vaikinas išlipo iš 4 troleibuso miesto centre, Kražių stotelėje ir nuėjo upės link, buvo prie Operos ir baleto teatro stotelės. Mačiusių jaunuolį ar žinančių papildomos informacijos prašoma skambinti numeriu +37061216174 arba policijai 112.

„Šis šuo jau yra radęs devynis skenduolius, dabar bandysime ieškoti šio dingusio vaikino. Aišku, praėję dar labai mažai laiko, bet, tikimės, kad šuo gali kažką surasti“, – sakė keturkojo šeimininkas, privatus kinologas Sigitas Tarvydas.

„Tas šuo toks yra vienintelis Baltijos šalyse. Kiek žinau, tokių daugiau nėra“, – teigė ugniagesė gelbėtoja Gintarė Andziulytė.

Ugniagesiai gelbėtojai akcentuoja į vietas, kur per pastarąsias dienas rasti paauglio daiktai: telefonas, banko kortelė, ausinės. Pareigūnams ieškoti nelengva, upė patvinusi, srauni, manevruoti  sudėtinga.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Mūsų pagrindinis tikslas koncentruotis į paieškas Neries upėje. Čia viskas taip neapčiuopiama, neapibrėžta ir sudėtinga. Labai stipri srovė, smarkiai pakilęs vandens lygis apsunkina manevravimą su laivais“, – komentavo Vilniaus ugniagesių 6-osios komandos viršininkas Giedrius Ruočkus.

Penkiolikmečio paauglio paieška tęsiasi. Ieškoma keliais frontais, skirtingose vietose. Paieškose dalyvauja ne tik pareigūnai, bet ir būrys savanorių. 

Svarbu eiti, šukuoti teritoriją neskubant, kad būtų galima spėti kiekvieną šakelę apžiūrėti, krūmą ar pakeliui esantį šulinį.

 

„Svarbu eiti, šukuoti teritoriją neskubant, kad būtų galima spėti kiekvieną šakelę apžiūrėti, krūmą ar pakeliui esantį šulinį, atkreipti dėmesį į aptinkamus daiktus, drabužius – dingusysis vilkėjo dryžuotu megztiniu“, – toks specialistų patarimas savanoriams.

„Užvakar su šuniuku valandą praleidome paieškose“, – sakė užkalbintas savanoris.  

„Šukuosime toliau palei upę, kur bus sunkesnių teritorijų, brūzgynų, krūmynų. Pereisime, pertikrinsime viską. Jau kilometrą pirmyn ir atgal išžvalgėme“, – kalbėjo kitas savanoris.

„Užvakar policija iškėlė mintį, kad būtų tikslinga ieškant upėje pasitelkti ne tik valtis, bet ir dronus. Tad ėmėmės iniciatyvos tai koordinuoti“, – teigė Raudonojo Kryžiaus atstovė Violeta Masteikienė.

Čia – ir paauglio tėvas.

„Ne paslaptis, kad dabar jau ieškoma jo kūno“, – sunkiai rinko žodžius dingusio paauglio Mykolo tėvas, patikindamas žurnalistus, kad nerealu, jog jų sūnus tiesiog būtų norėjęs tris paras kur nors praleisti vienas. To anksčiau esą niekada nebuvo.

Ne paslaptis, kad dabar jau ieškoma jo kūno.

 

„Neduok Dieve, kam nors tai patirti. Jeigu rasti daiktai, žmogaus nėra, tai tikrai jis nesiilsi kažkur“, – atsidusdamas kalbėjo paieškose dalyvavęs vyras.

Prie paieškos prisijungė ir sveikuoliai su baidarėmis.

„Susitikome su vienu kolega, kuris yra „ruonis“. Jis dabar kartu plaukia su Simonu. Greitai susiorganizavome transportą, baidares išsitraukėme iš žiemos miego“, – sakė „Vilniaus baidarių“ savininkas Tadas Bytautas.

„Radome negyvą stirną, daug batų“, – apie savo paieškas pasakojo Lietuvos sveikuolių sąjungos prezidentas Simonas Dailidė.

Pareigūnai prašo radinių neliesti ir pirmiausiai informuoti policiją. Pastarieji perspėja, kad šiuo metu platinama ir nemažai klaidingos informacijos.

„Žmonės tikrai kelia neįtikėtinas versijas neturėdami pagrįstos informacijos, duomenų. Ir tai tikrai trukdo tyrimui, nes visą informaciją reikia tikrinti, sugaištama brangaus laiko. Tad prašome žmonių elgtis atsakingai, netrukdyti dirbti pareigūnams“, – teigė Policijos departamento atstovas Ramūnas Matonis.

Ar atsirado reikšmingų liudijimų, kokią informaciją pavyko ištraukti iš paauglio mobiliojo telefono, policija neskelbia. Vilties nepraranda paauglio mama Ieva Sapkaitė. Ji socialinėje erdvėje išplatino jautrią žinutę su prašymu: „Tikiuosi, kad mes jį rasime sveiką ir gyvą. Nenuleiskime rankų. Jeigu manote, kad turima informacija verta kažkokių pinigų, tai informuokite mus, prašau. Padėkite mums surasti savo vaiką“.

– Esate šios kilnios iniciatyvos sumanytojas?

– Šiaip ne aš autorius esu, autoriai – šiauliečiai. Aš esu tik tos idėjos įgyvendintojas.

– Gaminate krosneles?

– Tai yra ruošinys, kurį dabar vešime į Šiaulius ir jis jau rytoj virs krosnele, kuria naudosis ukrainiečiai. Šios krosnelės gaminamos iš automobilių skardinių ratlankių. Čia yra 51 ruošinys. Tai, ką matote, yra 80 proc. visos krosnelės. Likusius 20 proc. darbų, iki visiškai baigtos krosnelės, atlieka šiauliečiai. Suvirina, sumontuoja. Kiek jų bepagamintume, vis tiek per mažai, nes Ukraina didelė. Sukandame dantis ir, kiek įmanoma, tiek darome. Smagu, kai žinai, kad kažkam šilta, viskas gerai, gamini toliau.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kiek jau tokių krosnelių esate išvežę į Ukrainą?

– 285 vienetai. Jas žinomiems kariniams daliniams veža Karolis Sankauskas. Vietoje jie paskirsto, kam tose apylinkėse jų reikia labiausiai. Aišku, kariuomenė sau kažkiek pasilieka, kad galėtų šildytis apkasuose, o kitas išdalina gyventojams. Pavyzdžiui, būna sugriauto namo rūsyje kelios šeimos susibūrę glaudžiasi. Tad turi bent kuo pasišildyti žiemą, kur valgyti pasigaminti ir rūbus išsidžiovinti.

Manau, tokių krosnelių poreikis išliks iki pergalės Ukrainoje.

– Prieš kiek laiko gimė tokia iniciatyva? Tokia siunta – ne pirmoji?

– Kiek žinau, šiauliečiai jau kelis mėnesius tokias krosneles gamina. Vilniuje jau esame tokių krosnelių ruošinių padarę gal daugiau kaip 200. O tie ruošiniai, kaip minėjau, šiauliečių rankose virsta tikromis krosnelėmis. Jie turi visus reikalingus komponentus, kad ta krosnelė būtų išbaigta: įstato kaminą, alkūnę dūmams išeiti, dureles malkoms dėti įmontuoja, įstato vyrius, privirina. Ant viršaus uždedami špižiniai žiedai, ant kurių labai patogu gaminti maistą, nes jie labai gerai įkaista, laiko šilumą.

– Kaip manote, kiek ilgai išliks tokių krosnelių poreikiai?

– Manau, tokių krosnelių reikės iki pergalės Ukrainoje. Jos labai naudingos ne tik žiemą, bet ir vasarą, manau. Tik šiltuoju metų laiku jų paskirtis bus ne sušilti, o gaminti maistą. Jų poreikiai išliks.

– Ar reikia jums kokios nors pagalbos, papildomų rankų?

– Labiausiai, žinoma, mums šiuo metu reikia ratlankių. Nors juokaujame, kad jau „springstame“ tais užverstais ratlankiais, jų yra tiek daug, kad realiai reikėtų didinti ir dirbančių žmonių skaičių. Bet, kaip minėjau, kiek bepagamintume, krosnelių bus per mažai. Ukrainoje dabar irgi žiema. Dabar krosnelės ruošinius darome 25 žmonės. Dirbame be sustojimo, be pertraukos ir per šešias valandas pagaminame tiek ruošinių. Kadangi patalpų praplėsti negalime, tai sutarėme, kad darysime antrą susibėgimą per savaitę (dabar mes visi renkamės antradieniais). Antradienį pasirinkome todėl, kad trečiadienis skirtas logistikai, pervežimui, o ketvirtadienį krosneles baigia montuoti Šiauliai, jie dar ir savo nuo pradžios iki pabaigos krosneles gamina. O paruoštos naudojimui jos toliau keliauja į Ukrainą sušildyti žmonių.

Karių savanorių priesaika, gana žvarbią penktadienio popietę, įvyko ypač svarbioje mūsų šaliai vietoje, kur stovi paminklas Nežinomam kareiviui ir dega Amžinoji ugnis. O geriausiu 99-osios Baziniame kario savanorio įgūdžių kurso laidos kariu buvo išrinktas J. Ostromeckas, kuris iškilmingos priesaikos ceremonijos metu skaitė priesaikos žodžius ir bučiavo Dariaus ir Girėno rinktinės kovinę vėliavą. Geriausiam kariui buvo įteikta speciali Krašto apsaugos savanorių pajėgų vado dovana.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.

„Idėja tapti kariu savanoriu kilo šiais metais, kai į Kaišiadorių rajono policijos komisariatą įsiliejo du nauji pareigūnai, kurie yra kariai savanoriai, o šiuo metu, skaičiuojant ir mane, mūsų komisariate dirba keturi kariai savanoriai. Žinoma, norėjau priimti naujus iššūkius ir išeiti iš komforto zonos, būtent taip apibūdinčiau žiemos metu miške praleistą naktį“, – šypsojosi pašnekovas. J. Ostromeckas pridūrė, jog tokiam sprendimui įtakos turėjo ir geopolitinė situacija susijusi su įvykiais Ukrainoje.

Matavausi savanorio uniformą ir prie manęs priėjo dukra, kuri pasiteiravo, ar apginsiu ją. Šie žodžiai labai suvirpino mano širdį, tada ir supratau, kad priėmiau teisingą sprendimą.

Kaišiadorių rajono policijos komisariato viršininkas suprato, jog priėmė teisingą sprendimą dar prieš prasidedant kursams. „Matavausi savanorio uniformą ir prie manęs priėjo dukra, kuri pasiteiravo, ar apginsiu ją. Šie žodžiai labai suvirpino mano širdį, tada ir supratau, kad priėmiau teisingą sprendimą“, – pasakojo policijos pareigūnas.

Prieš duodami priesaiką kariai savanoriai tris savaites dalyvavo Baziniame kario savanorio įgūdžių kurse, kur susipažino su ginkluotės, taktikos, topografijos, logistikos, ryšių ir medicinos teorija bei praktika. Kursai Brigados generolo Kazio Veverskio poligone truko tris savaites, nuo lapkričio 21 d. iki gruodžio 9 d. „Džiaugiuosi, kad per tris savaites įgijau tikrai nemažai patirties, naujų žinių ir įgūdžių. Jeigu pirmąją savaitę kursai buvo orientuoti į teorines paskaitas, tai vėliau susikoncentruota į praktinius užsiėmimus. Pagrindinis iššūkis buvo paskutinę savaitę, kuomet trečiadienio rytą išėjome į mišką, o pečius „slėgė“ apie 25 kg sverianti kuprinė. Visą dieną laukė įvairūs užsiėmimai, o naktį praleidome tūkstančio žvaigždučių viešbutyje – po atviru dangumi“, – įspūdžiais dalinosi pašnekovas.

J. Ostromecko asmeninio archyvo nuotr.

Pašnekovas tikisi, jog įgytos žinios padės pasiekti geresnių rezultatų. „Tikiuosi, jog kursuose įgytos žinios ir patirtis leis priimti tinkamesnius sprendimus, kuomet policija bendradarbiaus su kariuomene“, – pridūrė jis.

Kaišiadorių rajono policijos komisariato viršininkas džiaugėsi, kad jį dėl šio sprendimo palaikė tiek šeimos nariai, tiek artimiausi kolegos. Jis kariu savanoriu tapo kasmetinių atostogų metu. „Nenorėjau pakenkti savo darbui policijos komisariate, bet tikrai džiaugiuosi išties kitokiomis ir prasmingomis atostogomis“, – pokalbį baigė J. Ostromeckas.

Su A. Stankūniene kalbamės apie smurto prieš moteris problemą, asociacijos indėlį į kovą su smurtu prieš moteris ir prasmingą savanorystės veiklą, galinčią padėti keisti gyvenimus.

– Nors visuomenė yra informuojama apie skirtingas smurto rūšis ir pagalbos centrus ir linijas, į kurias smurtą patiriančios moterys gali kreiptis, medijose viešinamos socialinės reklamos, akcijos, atkreipiančios dėmesį į smurto prieš moteris problemą, bet to nepakanka – problema yra opi. Kaip jūs manote, kodėl?

– Žmogus nuo mažens susiduria su įvairiomis situacijomis, kuriose išgyvena džiaugsmą, skausmą, liūdesį, neapykantą, gėdą, kaltę, nesaugumą, baimę. Šiandienos situacijoje išryškėja, kad ir visa visuomenė jaučia labai stiprią baimę, nesaugumo jausmą, nusivylimą, bejėgiškumą. Tai sumažina tikimybę, kad auka išdrįs pasipriešinti smurtautojui. Todėl smurto prieš moteris problema yra ypač opi, apie ją ir toliau reikia kalbėti. Labai svarbu suteikti moterims palaikymą, siųsti į pagalbos centrus ir linijas, kad jos galėtų keisti savo gyvenimą. Pokyčiai visiems yra sunkūs, tačiau dėl vaikų ir savo pačių saugumo moterys turi pasiryžti.

Kartu: A. Stankūnienė dėkojo „Pagalbos moterims linijos” savanorių komandai, kuri yra atsakinga, kūrybinga ir bendruomeniška./ Justinos Lasauskaitės nuotr. 

– Kaip prie kampanijos „16 dienų prieš smurtą prieš moteris“ prisidės „Pagalbos moterims linijos“ savanoriai?

– Asociacijos savanoriai budi 24 valandas per parą. Jų ir dieną, ir naktį skiriamas laikas, empatija, išklausymas yra didžiausias indėlis į šią kampaniją. Galimybė prisiskambinti ir užmegzti kokybišką, kupiną žmogiškos atjautos ir šilumos pokalbį – didelė parama sutrikusiai, jaučiančiai skausmą ir beviltiškumą, kenčiančiai moteriai.

– „16 dienų prieš smurtą prieš moteris“ kampanija yra puiki priemonė mažinti visuomenės abejingumą, skatinti smurtą patiriančias moteris nebijoti kreiptis pagalbos. Kaip kiekvienas iš mūsų galėtume prisidėti prie šios problemos mažinimo?

Artimoje aplinkoje pastebėjus smurtą patiriančią moterį raginčiau su ja tiesiog pasikalbėti. 

– Artimoje aplinkoje pastebėjus smurtą patiriančią moterį raginčiau su ja tiesiog pasikalbėti. Pokalbio metu, neabejoju, pavyktų atrasti geriausią ir efektyviausią būdą jai padėti: gal tai būtų buities problemų sprendimas, gal pagalba ieškant darbo, gal laikas, skirtas mažamečiam vaikui, nesusitvarkančiam su namų darbais. Tačiau, jei tai būtų ilgalaikiai sunkumai, reikėtų padrąsinti moterį kreiptis į Specializuotos kompleksinės pagalbos centrą, moterų krizių centrą ar kitą organizaciją, kurioje būtų suteikta psichologinė, teisinė pagalba.

– Kampanijoje dalyvaujančius savanorius pagerbėte su „Pagalbos moterims linija“ aktyviai bendradarbiaujančioje „Parko galerijoje“ surengtame renginyje. Kokias veiklas, projektus kartu įvykdėte, kokių bendrų rezultatų pasiekėte?

– „Pagalbos moterims linijai“ bendradarbiaujant su galerija surengta daug parodų, renginių, iniciatyvų. Prieš keletą metų rašytoja Ernesta Baužaitė įgyvendino iniciatyvą „Išklausant moteris“, skirtą atkreipti visuomenės dėmesį į moteris, patiriančias smurtą, ir sukūrė elektroninę knygą tokiu pačiu pavadinimu. Galerijoje, apžvelgdami nuveiktus darbus, asociacijos savanoriai palydi senuosius ir pasitinka Naujuosius metus, pavasarį drauge pažymima Kovo 8-oji – Moterų solidarumo šventė, kurios proga kasmet organizuojamos puikios parodos. Prieš metus asociacijos savanoriai dalyvavo „Parko galerijos“ surengtoje parodoje „Moters portretas XX a. tapyboje“. Menas ugdo ne tik estetinį suvokimą, harmonijos pajautą, jis – ir terapijos priemonė, padedanti susidūrus su sunkumais.

Nesvarbu, kurį pagalbos būdą pasirinks moteris, ji visada bus priimta ir išklausyta be jokių išankstinių nuostatų.

Asociacijoje dirbančios psichologės, psichoterapeutės organizuoja užsiėmimus, jungiančius psichologiją su dailės terapija, tiek individualioje, tiek grupinėje psichoterapijoje taikydamos įvairius dailės metodus. „Pagalbos moterims linijos“ veiklos kontekste „Parko galerija“ tampa atvira ir saugia erdve buvimui, pajautimui, suvokimui, bendrystei.

– Galerijoje vykusiame renginyje, skambant styginių dueto „DuoViola“ muzikai, paskelbėte kampanijos „16 dienų prieš smurtą prieš moteris“ pradžią ir dėkojote savanoriams už jų prasmingą ir reikšmingą veiklą.

– Esu dėkinga „Pagalbos moterims linijos“ savanorių komandai, kuri yra atsakinga, kūrybinga ir bendruomeniška, todėl labai norisi akimirkų, kuriose pajustume džiaugsmą būti kartu, seserystę, bendrystę, pakylėtą emociją, susiliejusią su muzika, tapyba ar poezija. Labai džiaugiuosi, kad mūsų veiklos kelyje sulaukiame kitų žmonių, menininkų palaikymo. Abipusių mainų pusiausvyra – harmoninga. Esu dėkinga šeiminiam styginių instrumentų duetui „DuoViola“, kurie renginio metu kūrė nuostabią nuotaiką, užbūrė muzikos garsais.

„Pagalbos moterims linijos“ savanorystė – atsakinga savanorystė su įsipareigojimu budėti 350 valandas. Todėl labai laukiame naujų savanorių, kurie po intensyvių penkis mėnesius trunkančių mokymų teiktų emocinę paramą telefonu arba internetu. Naujų savanorių mokymai, kuriuos veda psichoterapeutai, profesionalūs savanorių mokytojai, vyksta gyvai nedidelėje grupėje. Kviečiame moteris, turinčias galimybių, noro ir neabejingų visuomenės socialinei, psichikos gerovei, registruotis į naujų savanorių mokymus, kurie prasidės sausio mėnesio pabaigoje. Visa informacija apie mokymus lengvai pasiekiama „Pagalbos moterims linijos“ interneto svetainėje.

– Kampanija baigsis, o „Pagalbos moterims linijos“ savanoriai ir toliau tęs savo veiklas, teikiančias psichologinę pagalbą moterims.

– Didžioji dauguma besikreipiančiųjų renkasi pagalbos telefonu būdą, bet savanoriai pagalbą teikia ir laiškais. Pokalbiai internetu – dar vienas būdas moterims kreiptis neatidėliotinos pagalbos. Emocinė, psichologinė pagalba internetu yra saugus, patikimas ir patogus būdas ją suteikti ir gauti. Labai svarbu, kad toks pagalbos būdas prieinamas ne tik Lietuvoje gyvenančioms tautietėms. Neretai užsienyje dirbančios ar studijuojančios moterys patiria įvairių sunkumų, jaučia liūdesį, ilgesį, vienatvę, yra sutrikusios ir neturi su kuo pasidalyti savo išgyvenimais. Pokalbis su savanoriu internetu gali būti vienintelė galimybė rasti reikiamą ir skubią pagalbą. Nesvarbu, kurį pagalbos būdą pasirinks moteris, ji visada bus priimta ir išklausyta be jokių išankstinių nuostatų.

Pagalba visą parą

Tel. 8 800 66 366 visą parą, pokalbiai nemokami.

Elektroniniais laiškais: https://pagalbosmoterimslinija.lt/laiskas-pagalbos-moterims-linijai. Atsakoma per 24 val.

Pokalbiais internetu (angl. chat): www.pagalbosmoterimslinija.lt svetainėje spausti „Pokalbiai internetu“. Visomis savaitės dienomis 17–22 val.

Anot ministerijos, savanorystė Lietuvoje auga ir keičiasi. Iki COVID-19 pandemijos pradžios savanoriškoje veikloje daugiausiai dalyvavo moksleiviai ir studentai, o prasidėjus pandemijai, vėliau užplūdus nelegaliems migrantams, prasidėjus karui Ukrainoje, į savanorišką veiklą aktyviai įsitraukė įvairaus amžiaus, įvairių profesijų žmonės.

„Minint Tarptautinę savanorių dieną, labai noriu padėkoti visiems Lietuvos žmonėms, įsitraukusiems į įvairias savanorystės veiklas, skyrusiems savo laiką, pastangas ir rūpestį visiems tiems, kam to reikia labiausiai. Labai svarbus ir savanorių prisidėjimas padedant nuo karo nukentėjusiems Ukrainos žmonėms“, – pranešime spaudai sako socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė.

Anot SADM, savanorystės augimą rodo ir atlikta gyventojų apklausa. 2020 metais savanoriškoje veikloje bent kartą per paskutinius metus sakė dalyvavę 14,6 proc. o pernai – 16 proc. Lietuvos gyventojų.

Per pandemiją mes pamatėme kokia svarbi savanorystė, kad būtent savanoriaudami, atiduodami dalelę savo laisvalaikio, savo jėgų, žmogiškųjų resursų, mes galime kurti savo valstybę, prisidėti prie jos gerovės.

Daug metų savanoriaujantis ir aktyviai į savanorišką veiklą įsitraukęs pandemijos bei karo Ukrainoje metu aktorius ir režisierius Paulius Tamolė, vienas iniciatyvos „Stiprūs kartu“ kūrėjų, sako, kad savanorystė padeda realizuoti save, praturtina ir suteikia galimybę prisidėti prie savo valstybės kūrimo.

„Per pandemiją mes pamatėme kokia svarbi savanorystė, kad būtent savanoriaudami, atiduodami dalelę savo laisvalaikio, savo jėgų, žmogiškųjų resursų, mes galime kurti savo valstybę, prisidėti prie jos gerovės“, – sakė P. Tamolė.

2022-ieji – savanorystės metai

2022-ieji Seimo yra paskelbti Savanorystės metais.

Anot ministerijos, šiemet dar didesnis dėmesys skiriamas visuomenės įsitraukimui į savanorišką veiklą – kuriamas savanoriškos veiklos kokybės standartas, organizuojami mokymai savanoriams ir dirbantiems su jais, investuojama į kvalifikacijos tobulinimą, skatinamas dalijimasis gerąja patirtimi, šios patirties sklaida, didinamas savanoriškos veiklos žinomumas.

Šiemet surengtuose mokymuose žmonėms, dirbantiems su savanoriais, dalyvavo daugiau nei 150 asmenų.

Visose Lietuvos apskrityse kartu su partneriais vykdytos veiklos, skirtos savanorystei populiarinti, dalintasi savanorystės patirtimis ir informacija apie savanorystės galimybes.

Anot SADM, Lietuva yra viena iš nedaugelio valstybių pasaulyje, kuri valstybės lėšomis remia ilgalaikę savanorišką tarnybą.

Anot ministerijos, atlikti tyrimai įrodo, kad savanoriškoje veikloje dalyvaujantys ar dalyvavę asmenys savo pilietinę galią vertina geriau, nei nedalyvaujantys. Jie taip pat geba lengviau persiorientuoti besikeičiančioje darbo rinkoje, persikvalifikuoti ar praktikoje pritaikyti neformaliai įgytas kompetencijas.

„Šie žmonės labiau empatiški ir linkę reaguoti į kaimynų ar bendruomenės narių problemas, aktyviai veikti sprendžiant vietos ar nacionalines valstybės problemas, ieškoti inovatyvių sisteminių problemų sprendimo būdų“, – nurodo ministerija.