Tačiau verslas – ne vienintelė sritis, kurioje atsiskleidžia kandidatės į Metų klaipėdietės titulą pomėgiai. Laisvalaikiu ji užsiima savanoryste renginiuose, gyvūnų prieglaudoje, vyksta į tarptautines konferencijas, kuriose garsina Klaipėdos vardą.

Savo patirtimi moteris dalijasi dėstydama LCC tarptautiniame universitete, Vilniaus universiteto Verslo mokykloje, ISM Vadybos ir ekonomikos universitete.

I. Razbadauskaitė-Venskė taip pat daug laiko atiduoda mentoriaudama įvairiose programose su Inovacijų agentūra ir „Junior Achievement“, ji yra Lietuvos marketingo asociacijos Klaipėdos skyriaus pirmininkė.

„Susipažindama su studentais pasakau, kad dėstysiu ne tik teoriją, bet ir praktiką bei atvirai šnekėsiu apie nesėkmes, kurias patyrėme su įvairiausiais verslais. Aš esu labai laiminga, kai studentai ateina po paskaitų ar jau pabaigę bakalauro, magistro studijas ir padėkoja už įkvėpimą, už tai, kad užkrėčiau juos marketingo ar verslo „virusu“. Atvirai šnekuosi ir padedu jaunimui, nes matau, kad po kažkiek metų šie studentai gali tapti mano kolegomis, su kuriais galime sukurti daug gražių projektų“, – kalbėjo pašnekovė.

Moteris neslėpė, kad 12-oje klasėje, svarstydama, kuo norėtų užsiimti ateityje, rinkosi tarp medicinos ir verslo. Anot jos, toli nuo medicinos nepabėgo – šiuo metu domisi neuromarketingu – mokslu, kuris susijęs su marketingo įtaka žmogaus smegenims.

„Per renginius, į kuriuos kviesdavome aukštųjų mokyklų jaunimą, pamačiau, kiek daug yra noro kurti, bet trūksta žinių, kaip tai padaryti. Mane tai sužavėjo, jaučiau, kad galiu pasidalinti tuo, ką esu patyrusi, nes pati turiu savo verslus“, – sakė I. Razbadauskaitė-Venskė.

Klaipėdietė didžiuojasi, kad gyvena uostamiestyje, kurį mato kaip galimybių miestą.

„Klaipėda – mano miestas ir mano identitetas, didžiuojuosi ja. Klaipėda suteikia daug galimybių žmonėms tobulėti, greičiau įsilieti į darbo rinką, ypač jeigu kalbame apie jaunimą. Esu bendruomenės žmogus ir man gera, kai žinau, kas Klaipėdoje vyksta“, – džiaugėsi kandidatė.

2021 m. Klaipėdai tapus Europos jaunimo sostine, I. Razbadauskaitė-Venskė buvo viena iš ambasadorių, kartu su kolegomis dirbusių prie lyderystės platformos su jaunimu.

Turėdama laisvo laiko, moteris savanoriauja įvairiuose renginiuose.

Prasidėjus karui Ukrainoje, klaipėdietė prisidėjo ir prie pagalbos ukrainiečiams, kurie mokėsi LCC tarptautiniame universitete – ne tik palaikė, bet ir teikė verslo konsultacijas.

Ji taip pat užsiminė, kad su vyru kartais nuveža į gyvūnų prieglaudas būtinų daiktų, pavedžioja keturkojus, o du iš jų jau priglaudė ir savo namuose.

„Jeigu turėčiau daugiau laiko ir paroje būtų 25 val., norėčiau savanoriauti ir padėti seneliams bei beglobiams gyvūnams. Man tai – labai jautru. Norisi prisidėti ir nepamiršti“, – kalbėjo pašnekovė.

Girtaujančio tėvo smurtas

Pasakodamas apie savo vaikystę ir namus, kuriuose augo, Marius neprisimena jokių laimingų akimirkų – tik tėvo išgertuves ir patirtą smurtą, muštynes. Laimingas jis jautėsi tik pas močiutę kaime.

„Namuose tėvas labai dažnai gėrė ir visą laiką smurtavo tiek prieš mane, tiek prieš mamą. Išskirdavo tik vyresnę seserį: nežinau, kodėl, bet nepamenu, kad būtų ją mušęs. Smurtas man buvo tapęs norma – eidamas į mokyklą kiekvieną dieną vis ką nors primušdavau. Į atmintį įstrigę tai, kad gindavau paneles. Jei kas nors jas mokykloje užgaudavo, tučtuojau puldavau muštis. Kaip dabar suprantu, turbūt todėl, kad prieš akis vis iškildavo vaizdas, kai tėvas muša mamą. Buvau greitai užsiplieskiantis, agresyvus ir smurtaujantis vaikas. Mano psichika tikrai buvo pakrikusi“, – atviravo pašnekovas.

Kai vaikystėje pamatydavo kokią nors laimingą šeimą, Marius neslėpė manydavęs, kad visi tie žmonės meluoja ir apsimetinėja esantys laimingi, nes savo tėvų šeimoje jis matė kardinaliai kitokius tarpusavio santykius. „Prisimenu, kai man buvo ketveri, grįžęs iš darbo tėvas girtas sėdėjo ant sofos, o aš priėjau norėdamas apkabinti, bet jis iš visų jėgų trenkė man į veidą. Kambaryje buvo fotelis su ratukais – tiesiog palindau po juo ir kūkčiojau nebenorėdamas išlįsti, nors mama mane ir bandė iš ten iškrapštyti“, – mintimis į dar ankstesnį savo gyvenimo periodą nuklydo vyras.

Marius nevažiuodavo į klasės ekskursijas, neturi jis ir bendrų nuotraukų su bendraklasiais. Visa tai esą dėl to, kad šeimos finansinės galimybės buvo menkos, bent taip teigdavo tėvai. Be to, jiems, matyt, tuomet atrodė, kad jam to nereikia. Marius sakė, kad iki šiol dėl to jaučia nuoskaudą, nes tėvai, neskyrę pinigų jo ekskursijoms su klase, vis dėlto turėdavo lėšų į namus pasikviesti draugų, surengti vakarėlį ir išgerti. Jis pridūrė, kad šeimoje priklausomybę nuo alkoholio turėjo tik jo tėvas, mama esą išgerdavo tik retkarčiais.

„Kai buvau septynerių, tėvai mane pagavo rūkantį, mušė ir klausė, ar dar taip darysiu. Sakiau, kad nedarysiu, bet jau tada galvojau, kad padarysiu kažką dar blogiau – kerštausiu. Žiūrėjau vaikiškomis akimis ir nesupratau, kodėl mane muša, – abu mano tėvai rūkė, bet nepaaiškino, kodėl rūkyti yra blogai“, – prisiminė pašnekovas.

Žiūrėjau vaikiškomis akimis ir nesupratau, kodėl mane muša, – abu mano tėvai rūkė, bet nepaaiškino, kodėl rūkyti yra blogai.

Tiesa, vėliau, matydami ir kitus jau ryškėjančius augančio sūnaus klystkelius, tėvai nuolat kartodavo: „Visi vaikai kaip vaikai, o tu?“

„Turiu mamai atsakymą į šį klausimą. Jūs mane atskyrėte nuo visų vaikų, ekskursijų, normalaus bendravimo ir paskui reikalavote, kad būčiau kaip visi. Nebebuvau – radau sau kitą šeimą, kitus draugus“, – sakė jis.

Vyresniųjų dėmesys

Laiką su draugais iš kitų girtaujančių ar itin griežto auklėjimo šeimų jis leisdavo rūsiuose arba laiptinėse, nes namo eiti nenorėdavo. Tarp jo draugų buvo ir vyresnių.

„Visi matė, kad aš – blogiukas, mušeika, „pažiba“, dėl kurios skambėdavo visa mokykla. Taip mokykloje ir susipažinau su vyresniaisiais. Turėjome rūsį, kuriame rinkdavosi įvairios kompanijos, klausydavomės muzikos, išgerdavome. Tada man buvo devyneri metai, bet jau turėjau pravardę – Brigadnas. Man, vaikui, tai buvo didžiulis įvertinimas, nes buvau pastebėtas. Jei eidavau vagiliauti, vyresni draugai mane pagirdavo. Taip sulaukdavau dėmesio ir visus tuos žmones vadinau savo šeima. Jie man buvo svarbesni už mamą ar tėvą“, – prisiminė pašnekovas.

Sulaukęs vyresnių draugų pripažinimo, M. Aleksiukas matydavo, kad dėl to kiti vaikai jo prisibijo. Jis neslėpė eidavęs į mokyklą vien tam, kad pasipinigautų – atimtų kišenpinigius iš kitų mokinių, nes pats jų niekada negaudavo. „Vaikai pradėjo skųstis, matė ir visi mokytojai. Į nepilnamečių inspektorės akiratį pakliuvau devynerių metų, bet kadangi tada dar nebuvau sulaukęs keturiolikos, nubausti manęs negalėdavo“, – pasakojo jis.

Marius užsiminė, kad tuo metu tėvai jam jau siūlė lankyti norimus užsiėmimus. Tačiau, kaip sakė jis, buvo per vėlu – lengvai gaunamų pinigų pagunda nurungė tėvų pastangas įsiūlyti jam kokią nors laisvalaikio veiklą.

Vėliau, 2000 metais, pasakojo vilnietis, jis kartu su visa tuomečių draugų kompanija nėrė į narkotikų, tarp kurių buvo ir heroinas, liūną. „Vienas iš draugų jau buvo pabandęs. Jis ir pasiūlė, nors iki tol nemėgome žmonių, kurie turi priklausomybę nuo narkotikų, ir sakėme, kad patys niekada nebandysime vartoti. Tačiau, kai pasiūlė, visi sutikome, susimetėme ir pabandėme“, – kalbėjo vyras.

Nors būta tokių, kurie po pusmečio esą nustojo svaigintis, vis dėlto kiti – tarp jų buvo ir jis, įniko ilgam, o kai kurie dėl to net mirė.

Atviras: vyras neslepia savo gyvenimo istorijos – priešingai, nori skleisti žinutę, kad vaikus auginantys tėvai atsigręžtų į auklėjimą ir stebėtų, kaip elgiasi su savo atžalomis. Asmeninio archyvo nuotr.

Pirmasis įkalinimas

Pinigų atiminėjimas iš vaikų mokykloje ir sunkiųjų narkotikų vartojimas nuo trylikos metų buvo Mariaus gyvenimo tarpsnis, nuo kurio prasidėjo kelias į nusikalstamą pasaulį. Kaip pasakojo jis, už tai, kad iš jaunuolio atėmė mobilųjį telefoną, būdamas keturiolikos metų dviem paroms atsidūrė areštinėje, o vėliau, jau penkiolikos, už nusikaltimą teko mėnesį atlikti arešto bausmę.

„Dėl tokio savo charakterio ir sužalotos psichikos mintyse vis kartojau, kad esu pasiruošęs viskam. Tada taip mąsčiau. Kalėjime esi tik pats už save – giniesi savomis rankomis. Jei ginsiesi ir kažką sužalosi – padarysi naują nusikaltimą. Iš to ir kyla baimė, nes nebežinai, kaip viskas toliau pasisuks. Dėl savęs taip nebijojau, nes viduje buvo nusistatymas gintis iki galo ir išlikti normaliam, kad kalėjime niekas nenuskriaustų ir nieko nepadarytų“, – jausmus, užklupusius pirmąkart atsidūrus įkalinimo įstaigoje, prisiminė M. Aleksiukas.

Dėl tokio savo charakterio ir sužalotos psichikos mintyse vis kartojau, kad esu pasiruošęs viskam.

Kamera jis tuomet dalijosi su kitu nepilnamečiu. Tačiau maždaug po penkiolikos dienų liko vienas.

„Kalint su nepilnamečiais kalėjimo taisyklių – labai daug. Vieną kartą nešiau šiukšles  be šlepečių – ėjau su kojinėmis. Dėl to galėjau pakliūti į „nuskriaustųjų“ kastą („nuskriaustieji“ – žemiausia kasta kalėjime, atstumtieji, kurie yra ignoruojami – aut. past.). Jei, pavyzdžiui, aš su savo puodeliu prisiliesiu prie puodelio to žmogaus, kuris priklauso „nuskriaustiesiems“, tada ir aš toks tapsiu. Su „nuskriaustaisiais“ negalima sveikintis, nieko iš jų imti. Negalima valgyti dešros, nes ji panaši į lytinį organą, ar sausainių „Gaidelis“. Prieš valgant reikia nulaužti sausainio dalį, kurioje yra galva. Taip pat, jei kas nors nukrenta, negalima pakelti. Pareigūnui paliepus: „Rankas ant sienos!“ – sakydavau, kad negaliu. Kai paklausdavo, kodėl, atsakydavau rusiškai  – „Pamoina“, kad nešvaru ir dėl to negaliu uždėti rankų. Kad pavyktų išgyventi ir netapti „nuskriaustuoju“, reikėjo padaryti labai daug“, – pasakojo Marius.

Laisvėje neužsibūdavo

Išėjęs į laisvę pašnekovas neslėpė – vėl pradėjo vartoti narkotines medžiagas, nes pabuvojęs kalėjime jautėsi kietas. Kad gautų tam pinigų – toliau vagiliavo.

„Daug nieko negalvojau – buvau priklausomas asmuo ir svajojau apie dieną, kai išeisiu ir pavartosiu. Tučtuojau pasidėjau visus daiktus į saugyklą parduotuvėje ir nuvažiavau tiesiai į tada buvusį taborą Vilniuje. Apsvaigau ir grįžau namo. Mama verkė, nes laukė, jaudinosi – atidarė duris, o aš vėl stovėjau „miręs“. Man buvo skaudu, kad taip padariau, bet tuo metu kitaip negalėjau, nemokėjau“, – prisiminė vyras.

Pašnekovas sakė laisvėje gyvenęs vadovaudamasis vadinamosiomis kalėjimo taisyklėmis, kurias išmoko būdamas įkalinimo įstaigoje.

„Negalėjau dirbti, nes dirbti, atseit, irgi žema. Gyvenau vagių pasaulyje. Kalėjimo romantika tuo metu mane užbūrė, darė įtaką ir atrodė kažkas baisiai kieto ir smagaus. Nors buvau nieko pasiekęs apdriskęs nevykėlis – tik kalėjimas ir narkotikai, bet turėjau didžiulį ego – aukštinau save prieš visus kitus žmones. Klijuodavau jiems etiketes ir būdamas laisvėje. Jei žmogus galėdavo pasiskųsti policijai, sakydavau, kad jis – ožys ir pan. Žmonės juk negyvena tuo. Dabar ir man pačiam juokinga, bet tada taip atrodė“, – teigė M. Aleksiukas ir pridūrė, kad tada net galimybė vėl patekti į įkalinimo įstaigą jam neatrodė baisi.

Būdamas septyniolikos septyniems mėnesiams vilnietis antrąkart pateko į įkalinimo įstaigą – Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus. Kaip jis pasakojo, už tai, kad pareigūnai kišenėse rado raminamųjų vaistų, kurių paauglys buvo įsigijęs be recepto. Vėliau, jau būdamas pilnametis, pavogęs iš parduotuvės dvylika blokų cigarečių, atsidūrė Pravieniškių 3-iuosiuose pataisos namuose ir praleido ten apie aštuonis mėnesius.

„Ten jau nebe nepilnamečiai, o suaugę žmonės – nėra tokių nenormalumų, kur kitą kalinį gali pažeminti už tai, kad, pavyzdžiui, šlepečių neapsiavė ar atsistojo basas ant žemės. Gyvenimas ten panašus kaip bendrabutyje – susiburdavome į ratelį su keliais kitais kaliniais ir kartu gamindavomės maistą, žaisdavome „Domino“ ar krepšinį“, – vardijo Marius.

Atlikęs bausmę, laisvėje jis išbuvo neilgai – po trijų mėnesių vėl grįžo į įkalinimo įstaigą už naują vagystę. Išėjęs į laisvę jis prisipažino ir toliau vartodavęs narkotines medžiagas. Kol vėl patekdavo į kalėjimą ilgesniam laikui, protarpiais už nedideles vagystes arba narkotinių medžiagų turėjimą, gaudavo tam tikrą skaičių parų arešto.

„2010 m. patekau į Alytaus pataisos namus. Tą kartą mano draugas pavogė dviratį ir kartu jį pardavėme. Mus sulaikė. Teisme nepatikėjo, kad aš niekuo dėtas – sužaidė mano biografija. Draugas gavo 90 parų arešto, o aš – keturis mėnesius kalėjimo“, – sakė pašnekovas.

„Kai vykdavo teismai, aš visą laiką teismo prašydavau, kad paskirtų man gydymąsi priklausomybių centre, bet tokios galimybės niekada negavau“, – teigė jis.

„Paskutinį kartą, kai padariau nusikaltimą, pats nuvažiavau į reabilitacijos įstaigą Ukmergėje. Prabuvęs ten apie pusantro mėnesio, atvykau į teismą. Gavau dešimties mėnesių lygtinę bausmę, jei nesigydysiu, bet paliko galimybę gydytis toliau“, – pridūrė M. Aleksiukas.

Ryžtas: Marius pasakoja, kad kelias į pokyčius buvo sunkus. Asmeninio archyvo nuotr.

Lemiamas žingsnis

Paklaustas, ar tuomet į reabilitacijos įstaigą vyko tik dėl to, kad išvengtų įkalinimo, vilnietis prisipažino, kad viena iš priežasčių buvo ši, tačiau tokį sprendimą lydėjo ir smalsumas, kad galbūt pavyks išgyti nuo priklausomybės.

„Reabilitacija man tada nepadėjo. Išėjau po pusmečio, o turėjau gydytis dešimt mėnesių. Tada nuvykau į Respublikinį priklausomybės ligų centrą Vilniuje. Čia pamačiau, kad darbuotojai yra empatiški, jiems rūpi padėti. Buvo rengiami grupiniai užsiėmimai, spręsdavome problemas. Skaičiau tokias psichologines knygas kaip „Toksiški tėvai“, „Kūnas mena viską“. Suvokiau, kad pavargau. Mano viduje visada degė ugnelė, kad kažkada man pavyks ir gyvenimas pasikeis“, – atviravo vyras.

Supratęs, kad ne visi žmonės yra blogi, kaip anksčiau atrodė, prieš pusantrų metų Marius nusprendė nueiti į gyvūnų prieglaudą, kurioje savanoriavo apie pusmetį. „Kelias į pokyčius man buvo sunkus. Prieš dvejus metus mane kamavo panikos atakos, bet kai apsilankiau pas psichologus, psichoterapeutus, panikos atakų nebeliko. Dvejus metus nebevartoju narkotinių medžiagų, išėjau iš senojo draugų rato, pradėjau sportuoti, mečiau rūkyti. Kaune paramos fonde „Rigra“, kur teikiama pagalba priklausomybių turintiems žmonėms, organizavau projektus, kitas naudingas veiklas“, – pasakojo pašnekovas.

Pragyvenimui Marius dabar užsidirba dirbdamas kurjeriu – turi dviratį ir paspirtuką, bet lanko kursus, kad gautų automobilio vairuotojo pažymėjimą. Taip pat baigė įrašų montavimo ir grafikos dizaino kursus.

Jis pabrėžė nemanantis, kad gimė nusikaltėliu, nes nusikaltimai, kuriuos jis darė, esą buvo tam, kad gautų pinigų narkotinėms medžiagoms. „Kai tik nustoji vartoti narkotikus, nebėra poreikio vogti, nes nebereikia gauti krūvos pinigų čia ir dabar. Anksčiau grįždavo mintys, kad reikia apsvaigti, o dabar tokių minčių galvoje neatsiranda. Jei anksčiau, išgėręs alkoholio, norėdavau vartoti narkotikus, dabar to nėra. Mano kalbėjimas taip pat labai pasikeitė. Anksčiau būdavo tik keli jungtukai ir krūva keiksmažodžių“, – tarstelėjo M. Aleksiukas.

Nuo tų, su kuriais jis susipažįsta, vyras sakė neslepiantis savo gyvenimo istorijos – priešingai, nori nešti žinutę, kad vaikus auginantys tėvai atsigręžtų į auklėjimą ir stebėtų, kaip elgiasi su savo vaikais. Priežastys, kodėl žmonės pradeda vartoti narkotikus, pasak jo, slypi ankstyvame amžiuje ir jame patirtose gyvenimiškose situacijose, kurias vaikas mato artimoje aplinkoje.

Kaltės jausmas, kurį jausdavau, nes dėl visko kaltindavau save, dažnai žmonėms neleidžia išlipti iš priklausomybės nuo narkotikų.

„Kaltės jausmas, kurį jausdavau, nes dėl visko kaltindavau save, dažnai žmonėms neleidžia išlipti iš priklausomybės nuo narkotikų. Tai – žlugdantis ir žudantis jausmas, kurį sunku pakelti. Norėčiau, kad žmonės taip nesijaustų, nes ne vien jie yra blogi, aplinka taip pat labai daug lemia“, – pabrėžė vyras.

Marius prasitarė, kad jo girtavęs ir smurtavęs tėvas jau miręs. Paklaustas, ar jaučia jam pyktį, ar kitus negatyvius jausmus dėl praeities išgyvenimų, pašnekovas sakė pykčio nebejaučiantis.

„Suprantu, kad tėvai auklėjo, kaip mokėjo. Jei nebūčiau pasikeitęs ir likęs toks, koks buvau, ir pats turėčiau vaiką, būtų siaubinga, nes lipdyčiau antrą tokį nesuprantantį kvailį, koks buvau pats. Pasiryžimas turėti vaiką – labai svarbus ir apgalvotas žingsnis. Reikia įvertinti, ar jį augindami tėvai sugebės auklėdami skiepyti normalius dalykus, ar ne“, – samprotavo jis.

Padeda nepilnamečiams

Dabar Marius sakė savanoriaujantis organizacijoje „Prirašytos rankos“, siekiančioje mažinti pakartotinį nusikalstamumą ir socialinę atskirtį tarp asmenų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę, ir likusios visuomenės dalies.

„Planų turime didelių. Tai – nauja organizacija, kuri po truputį skinasi kelią. Sulaukiame skambučių iš pataisos namų – klausia, kada atvažiuosime. Tampame reikalingi. Neseniai gavome padėką iš departamento. Gal kažkada iniciatyva išsiplės taip, kad ir patalpas gausime, ir galėsime žmonėms padėti daugiau, kad jie, išėję iš įkalinimo įstaigos, pas mus ateitų. Dabar neturime patalpų – esame tiesiog savanorių komanda, kuri atvažiuoja ir daro kažką vietoje. Galimybių teikti pagalbą už įkalinimo įstaigos sienų neturime“, – pasakojo pašnekovas.

Pasiteiravus, kas atvedė jį į savanorystę, Marius sakė norėjęs kažkam priklausyti ir būti naudingas. „Supratęs, ką su manimi padarė, kai buvau mažas vaikas, ir koks žmogus dėl to išaugau ir kaip gyvenau, išsigandau – mane apėmė siaubas. Su iniciatyva „Prirašytos rankos“ pasirinkau savanoriauti Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose. Kadangi ten nepilnamečiai jaunuoliai, pokytis labiau įmanomas nei ten, kur kali vyresnio amžiaus žmonės. Atvažiuojame šeštadieniais ir vedame anglų kalbos pamokas, psichologinius užsiėmimus, piešiame, žaidžiame žaidimus“, – vardijo vyras.

Paklaustas, ar žvelgdamas į dabartinius nepilnamečius jis atpažįsta save, M. Aleksiukas teigė, kad ne, nes ši įstaiga yra labai pasikeitusi. Čia tėra tik 20 jaunuolių, o tada, kai ten buvo atsidūręs jis pats, tokių buvo apie 400.

„Labai noriu, kad šie nepilnamečiai nebepakliūtų į kitas įkalinimo įstaigas. Ten jie visiškai susigadintų gyvenimą. Iniciatyvą „Prirašytos rankos“ jaunuoliai noriai priima – jie su mumis mandagiai ir labai šiltai bendrauja. Negaliu nuspėti, kaip jie elgiasi, kai mūsų nebūna, bet iš to, ką girdžiu, žinau, kad jie nesielgia labai negerai. Dėl to džiaugiuosi“, – sakė vilnietis.

Jaunieji maltiečiai – Maltos ordino pagalbos tarnybos dalis, vienijanti jaunus žmones ir per socialinę savanorišką veiklą ugdanti bei formuojanti jų asmenybes. Šiandien ši jaunų žmonių bendruomenė ne tik švenčia veiklos 30-metį, bet ir vienija beveik 500 jaunuolių, kurie aktyviai dalyvauja savanoriškoje veikloje ir jaunųjų paramedikų programoje visoje Lietuvoje. Nors 30 metų savanoriškas tradicijas puoselėjanti veikla sąlyginai jauna, joje save atrandantys jaunuoliai tampa savo poelgiais įkvepiančiais herojais. Vienas tokių pavyzdžių – Luka iš Prienų.

Savanorystė – empatijos ir pilietiškumo mokykla

Jaunimas apie maltietišką veiklą, dažniausiai, sužino mokyklose, bendraudami su bendraamžiais, o veiklos centras ir pirminis žmogus, dažniausiai, būna mokytojas, apjungiantis jaunimą prasmingoms veikloms.

Prienų „Ąžuolo“ progimnazijoje, su miesto Jaunųjų maltiečių vadove Lina Suchorukoviene priešakyje, jaunuosius maltiečius atrado ir Luka. Šiandien ji jau skaičiuoja ketvirtuosius savanorystės metus, o viena pagrindinių jos veiklų – dėmesys sunkumus patiriantiems asmenims.

Jaunoji maltietė du kartus per savaitę neša karštos sriubos dubenėlį Prienų miesto vienišiems, sunkiai gyvenantiems seneliams, aktyviai dalyvauja ir kitose veiklose bei socialinėse iniciatyvose.

„Savanorystė maltiečiuose man suteikė pirmosios pagalbos, saviugdos ir pasitikėjimo savimi pamokų, o nuoširdi pagalba šalies piliečiams, kuriems jos ypatingai reikia – pilietiškumo išraiška“, – dalijasi Luka.

Jaunųjų maltiečių nuotr.

Išgelbėjo gyvybę

Lukai praėjusių metų gruodžio 21-osios rytas buvo kitoks nei įprasta. Mokykloje, netikėtai pasisukus įvykiams, vienas iš bendraklasių parkrito ant žemės ir pradėjo kraujuoti. Nors lengvas šokas ir kraujo baimė trumpam aptemdė protą, jaunuolė nedelsiant nuskubėjo prie bendraklasio, kad sustabdytų kraujavimą. Paguldžiusi jį į saugią padėtį kartu laukė atvykstančios greitosios pagalbos.

Nebijokite daryti, nebijokite padėti. Tikėkite ir įveiksite visas savo baimes.

„Buvau ištikta šoko. Ir nors didžiausia mano baimė kraujui buvo priešais mane, buvau pasiryžusi ją įveikti. Stengiausi nepasimesti“, – apie įvykį pasakojo Luka.

Greitos reakcijos ir gebėjimo kontroliuoti savo emocijas dėka, bendraklasio gyvybė buvo išgelbėta, o Luka, atlikusi tokį didvyrišką poelgį, šiandien Prienuose gauna „Metų poelgio“ apdovanojimą.

„Nebijokite daryti, nebijokite padėti. Tikėkite ir įveiksite visas savo baimes“, – linkėdama sako ji.

Kviečia prisijungti

Savanorystė – ypatinga veikla. Darydami gerus darbus prisidedame prie valstybės gerovės, stipriname socialinius ryšius. Savanoriška veikla įtraukia piliečius į aktyvų dalyvavimą visuomenės ar vietos bendruomenės gyvenime, prisidėti prie aktualių problemų sprendimo.

„Savanorsystė = Pilietiškumas = Lietuva“ – Jaunųjų maltiečių iniciatyva, kurios tikslas atkreipti dėmesį į tai, kad savanorystė ugdo atsakingus ir pasiaukojančius piliečius.

Kviečiame visus prisidėti prie iniciatyvos ir nuo vasario 16-osios iki kovo 11-osios pasipuošti šventine „Facebook“ viršelio nuotrauka, kurią rasite Jaunųjų maltiečių „Facebook“ puslapyje.

Apie darbą

Ne aš viena, o visas mūsų turizmo informacijos centras stengiasi, kad kiekvienas Klaipėdos svečias jaustųsi čia kaip namie, kad sulauktų atsakymo į jiems rūpimus klausimus, pradedant nuo to, kur skaniai pavalgyti, baigiant tuo, kaip klaipėdiečiai rūšiuoja šiukšles arba kaip rasti buvusį senelio namą. Mūsų įstaigoje nėra žodžio „nežinau“, kiekvieną stengiamės pasitikti su šypsena. Savanoriauti pradėjau per pandemiją. Pačioje jos pradžioje skirsčiau į viešbučius ir apgyvendinimo vietas iš užsienio parvykstančius žmones, kai jie visi turėjo 14 dienų karantinuotis. Daugiau nei du mėnesius dirbau visą parą, žinojau visų lėktuvų ir keltų atvykimo grafikus. Teko imtis ir psichologo misijos. Kad ir kaip pavargau, ir dabar tai daryčiau. Panašiai atsitiko ir prasidėjus karui Ukrainoje. Susitikę pagalbos ukrainiečiams centre Audros gatvėje dažnai kalbėdavome, kad savanorystė leido pabėgti nuo didelio streso ir poreikio gaudyti kiekvieną žinią apie karą. Nuo pat pirmų karo minučių netilpau savyje, man reikėjo kažką daryti. Turizmo informacijos centro kempinge buvo apgyvendintos karo pabėgėlių šeimos. Ėmėme jomis rūpintis kaip savomis. Kai kurios šeimos išvažiavo į Ukrainą ar Norvegiją, bet iki šiol su šiais žmonėmis bendraujame, turime net savo atskirą paskyrą. Žinome apie jų vargus ir džiaugsmus. Labai jaudinomės, kai vienos mūsų bičiulės sutuoktiniui nutraukė ranką, padėjome gydytojai pasitvirtinant licenciją, kitoms – rasti darbą.

Apie šeimą

Man šeima – aš ir dukra. Dukra gyvena ir dirba Vilniuje, jos sritis – gyvybės mokslai, dalyvavo pasauliniame sintetinės biologijos konkurse, ji buvo vienoje pirmųjų komandų. Turiu brolį. Džiaugiuosi plačia gimine: iš tėčio pusės turiu 25 pusseseres ir pusbrolius, iš mamos – 13 tokių artimųjų.

Apie pomėgius

Pagrindinis mano pomėgis yra kelionės. Mėgstu būti prie jūros visais metų laikais. Be galo mėgstu saulėlydžius ir debesų "žemėlapius". Be to, turiu sodą.

Apie Klaipėdą

Klaipėdoje gimiau, augau, čia gyvenu. Tai yra mano miestas visomis prasmėmis: su mano laiku, darbais, siekiais, pomėgiais. Džiaugiuosi, kad esame mažesnė bendruomenė nei sostinės, daugelis vieni kitus pažįstame. Labai smagu, kai eini gatve ir vis sveikiniesi su sutiktais žmonėmis.

Gyvenimo kredo

Man labiausiai tinka ir patinka I. Simonaitytės žodžiai: „Gyvenimas yra gražus, jei iš jo neprašai daugiau, negu jis gali duoti.“

Apie „Metų klaipėdietę“

Yra daug vertesnių Metų klaipėdietės vardo moterų už mane. Gal lengviausia išrinkti turtingiausią, bet renkant sėkmingiausią, protingiausią, geriausią yra labai daug subjektyvumo. Visos nominuotos moterys yra tokios skirtingos. Todėl manau, kad kiekviena jų yra Metų klaipėdietė.

Žinojo iš anksto

Buvęs taikus pilietis, užsiimantis baldų gamyba ir realizavimu, praėjusiais metais Kostiantynas July įsiliejo į Ukrainos ginkluotąsias pajėgas, o į rankas paėmė automatą. Pasitikslinus, ar nemaišo datų, nes karo Ukrainoje pradžią žymi šių metų vasario pabaiga, 47-erių vyras neslėpė, kad ukrainiečiai galimą scenarijų numatė kur kas anksčiau, todėl jam ruošėsi iš anksto.

„Lankėme kursus, mokėmės naudotis ginklais, gaudėme tariamus diversantus, minavome ir išminavome skirtingus objektus. Už savus pinigus nusipirkau uniformą ir visą amuniciją, kurią matote ant manęs“, – versdamas nuotraukas savo išmaniajame telefone, pasakojimą tęsė Kyjivo gyventojas.

Tą naktį, kai pasaulis sužinojo apie Rusijos įsiveržimą į Ukrainą ir karinių veiksmų pradžią, Kostiantynas susikrovė daiktus ir atsisveikinęs su žmona išvyko į oro uostą. Po poros dienų gavo kulkosvaidį ir pateko į vieną karščiausių taškų šalia Irpenės ir Bučos.

„Turbūt žinote, kas dėjosi šiuose miesteliuose. Mes patekome į pirmąsias fronto linijas, kur visą laiką aidėjo šūviai, sprogimai. Akimirką savęs paklausiau, ką čia veikiu. Buvo sunku suvokti, kad viskas, kas vyksta, yra tikra ir aš čia dalyvauju. Faktas, kad karas perdėlioja prioritetus. Ką tik galvojai apie šventes, o po akimirkos vienintelė tavo svajonė – išgyventi“, – kalbėjo K. July.

Ką tik galvojai apie šventes, o po akimirkos vienintelė tavo svajonė – išgyventi.

Ilgai nevalgys saldainių

Jaukius namų patalus Kostiantynui ir kitiems kovotojams fronto linijoje pakeitė šalti apkasai ir pelėsiais apaugę rūsiai, artimuosius – nepažįstamieji, susivieniję dėl to paties tikslo, karštą naminį maistą – likučiai iš netoliese esančios parduotuvės, į kurią per pertraukas tarp apšaudymų įsmukdavo kovotojai. Joje vyrai rado ir 30 l garpuodį, kuriame ruošė karštą maistą, virė arbatą. Kai atsargų nebeliko, kariai valgė saldainius.

„Iš parduotuvės atsinešėme didelių metalinių dėžių „Raffaello“. Patikėkite, dar ilgai negalėsiu į juos žiūrėti. Vienintelis dalykas, ko parduotuvėje liko sočiai, tai alkoholis, bet mūsų žmonėms jo nereikia“, – vyras pasakojo būdamas pirmosiose linijose patyręs ne tik alkio jausmą.

Kostiantynas suprato, koks yra sniego skonis, kai nuo troškulio liežuvis limpa prie gomurio, kas yra šaltis, purtantis visą kūną, drėgmė, persismelkianti iki pat kaulų, ir kas yra miego stoka, kai akys merkiasi, bet protas sako, kad privalai likti budrus.

„Patikėkite, apie jokias pramogas negalvojome. Čia tik filmuose taip būna, kad gulėdami apkasuose kariai žaidžia domino, drožinėja figūrėles. Vienintelė pramoga mums būdavo išsiųsti žinutę artimiesiems, kad esame gyvi. Kadangi ryšys buvo labai prastas, lipdavome į devintą daugiaaukščio aukštą ir iškėlę rankas gaudydavome ryšį. Šiaip tai didžiausia pramoga buvo miegas... Kelios minutės miego“, – snūstelėti, anot Kostiantyno, pavykdavo tik tada, kai bent šiek tiek aprimdavo šūvių serijos, o virš galvų neskraidydavo pražūtį nešantys dronai.

Prisiminimas: ši nuotrauka K. July mena trečiąją karo Ukrainoje dieną. K. July nuotr.

Patyrė kontūziją

Baimių mūšio lauke, anot kovotojo, neliko. Kaip ir klausimų, kodėl reikia kariauti.

„Tiesiog imi ginklą ir eini, nes kažkoks sumautas rusas savo purvina koja žengia į tavo žemes, žudo vaikus, moteris, senelius. Ukrainos žmonių mentalitetas ne toks. Jie niekada niekam nevergaus ir neatiduos to, kas jiems priklauso“, – K. July buvo atviras, kad, pamačius okupantus, jo ranka nė karto nesudrebėjo.

Su civilių žūtimis vyrui sunku susitaikyti iki šiol. Darsyk į rankas paėmęs telefoną, kuriame esančią nuotraukų galeriją stengiasi vartyti kuo rečiau, Kostiantynas stabtelėjo ties sudegusio namo ir šalia binzenančio šuns nuotrauka. Tokių benamių keturkojų kaip šis apstu.

„Žmonės bėgo iš namų. Ne tik daugiabučių, bet ir iš prabangių nuosavų namų. Augintinius paliko. Žinote, kas baisiausia? Kai šunys, kainuojantys po 1 000 eurų ir daugiau, vaikšto gatvėmis ir ėda tuos, kurie nespėjo palikti savo namų arba nenorėjo. Vieno nasruose – žmogaus ranka, kito – pirštas“, – su neišmatuojamu skauduliu širdyje kalbėjo vyras, karo metu netekęs ne vieno bičiulio ir bendražygio.

Visai neseniai jis atsisveikino su būrio vadu. Į paskutinę kelionę palydėjo ir žuvusį bataliono vadą. Jie, kaip ir kiti kovotojai, buvo palaidoti oficialiai su kukliomis iškilmėms, lydint gedinčiųjų minioms.

„Prie mano akių niekas nežuvo, tačiau suluošintų mačiau ne vieną. Po šio karo liks daug žmonių be rankų, kojų. Nekalbu, kiek jų išprotės“, – K. July pasakojo, kad kai kuriems kovotojams labai sunku susitaikyti su savo luošumu. Dėl to esą auga ir savižudybių skaičius. Beje, po vieno apšaudymo iš tanko nukentėjo ir pats Kostiantynas. Jis patyrė kontūziją. Du mėnesius beveik nieko negirdėjo, o dabar vis dar geria vaistus.

„Smulkmė. Turiu rankas, kojas, o svarbiausia – esu gyvas“, – nusišypsojo pašnekovas.

Gyvena be patogumų

Šiandien yra vos kelios teritorijos, kuriose žmonės miega ramiau. Likusiose visi seniai pamiršo, kas yra normalus gyvenimas.

„Artėja šventės... Kyjive papuošta pagrindinė miesto eglė. Tik kas iš to. Komendanto valanda – nuo 23 val., į gatves niekas neina“, – kalbėjo K. July. Prieš du mėnesius rusams susprogdinus elektros tiekimo stotis, Kyjivo gyventojai gyvena tamsoje ir šaltyje. Nėra dujų, vandens, o elektra tiekiama vos du kartus per dieną ir tik po pusvalandį. Per tą laiką žmonės stengiasi padaryti kuo daugiau darbų – pasiruošti maisto, išsiskalbti drabužius. Darželiai sostinėje neveikia, pamokos mokyklose, nors ir nereguliariai, bet vyksta. Poliklinikos priima pacientus, ligoninėse atliekamos operacijos. Parduotuvės veikia, tik atsiskaityti bankų kortelėmis nepatariama, nes nuolat stringa ryšys. Dėl išaugusių kainų pirkėjų skaičius žymiai sumažėjo, todėl Kostiantynui labiau apsimoka apsipirkti Lietuvoje.

„Maisto kainos išaugo tris ar net keturis kartus. Žmonės perka tik tai, kas būtina. Mažai kas eina į kavines ar restoranus, nes viskas brangu, o ir švęsti nėra ką“, – K. July prisiminė neseniai vykusią gimtadienio šventę, kai bičiuliai jį pakvietė į vieną restoraną. Kelionė neapšviestomis gatvėmis virto tikru iššūkiu. Neįprastai klostėsi ir pati vakarienė. Jai įpusėjus, aptarnaujantis personalas užgesino šviesą, o ant stalo išrikiavo žvakes.

„Nekalbu, kad ten net tualetu nebuvo galima naudotis, nes neveikė kanalizacija. Nebuvo vandens. Liftas neveikė, nors restoranas – daugiaaukščiame pastate. Man čia pas jus atvykus pramoga keltis liftu“, – kalbėjo K. July.

Mes galvojame, kad gyvensime amžinai, bet kare žmonės viską vertina akimirkomis.

Gabena automobilius

Po kontūzijos vyras kelias savaites praleido ligoninėje. Išleistas iš jos grįžo į kariuomenę. Dirbo ryšininku. Po keturių mėnesių buvo pripažintas netinkamu tarnybai. Šiandien Kostiantyno rankose ginklą pakeitė vairas. Tądien, kai susitikome Kaune, jis krovė parafino dėžes, baltos medžiagos ritinius ir prožektorius į ką tik įsigytą samanų spalvos autobusiuką.

„Tai jau šeštas automobilis, kurį vešiu į Ukrainą. Automobilių poreikis labai didelis, nes jie tarnauja labai trumpai. Geriausiu atveju – dvi savaites. Reikia visko – ir pikapų, ir inkasacijos, ir greitosios pagalbos automobilių“, – besibaigiant gruodžiui atvykęs į Lietuvą, K. July žadėjo greitai ir vėl čia atvykti. Už Kauno yra dar vienas automobilis, kurį jis rezervavo, be to, jo bičiuliai iš Lietuvos nuolat padeda rinkti būtiniausias priemones, nes, kaip ir ukrainiečiai, tiki, kad mažais žingsneliais kartu  pasieks pergalę.

„Kažkada kalbėjome tarpusavyje, kada viskas baigsis. Galvojome, kad iki Kalėdų. Deja... Karas gali baigtis bet kada, kaip ir gyvenimas. Ne mes pradėjome karą, bet užbaigsime jį kartu su jumis. Klausiate, ar laikas kare lėtai eina? Atsakysiu taip: mes galvojame, kad gyvensime amžinai, bet kare žmonės viską vertina akimirkomis, – dirstelėjęs į laikrodį, dėl tos pačios priežasties K. July buvo priverstas baigti pokalbį. – Turiu susitikti su bičiuliais. Dar reikia pakrauti automobilį ir po truputį ruoštis kelionei atgal į namus. Manęs jau laukia.“

Su savanoriška veikla daugelis susipažįsta dar darželyje, kai, dalyvaudami švaros, rūšiavimo ar socialinėse akcijose, vaikai lankosi įvairiose ne pelno siekiančiose organizacijose. Su amžiumi vieni šią veiklą apleidžia, kiti atvirkščiai – savanorystei skiria dar daugiau laiko, siedami šią veiklą su savo tikrojo aš paieškomis.

Pasak Kazickų šeimos fondo stipendijos laimėtojo, Kauno technologijos universiteto (KTU) Medžiagų mokslo instituto doktoranto Mindaugo Ilicko, savanoriaudamas gali išmėginti begalę vaidmenų, kurie vėliau gyvenime tikrai pasitarnaus.

„Kai kas galvoja, kad savanoriaudamas tik save atiduodi ir švaistai brangų laiką kažkam, ko tau net nereikia. Aš su tuo nesutinku. Savanoriaudamas atiduodu savo laiką, o atgal gaunu šimteriopai – ir tai tik labai retais atvejais būna materialūs dalykai“, – apie savanorystę pasakoja M.Ilickas.

Pašnekovas dalijasi, kad savanorystei reikia šiokio tokio postūmio, jį patį savanorystė lydi jau nuo pat mokyklos laikų: „Pirmas kartas buvo turbūt šeštoje klasėje, kai prisijungiau prie ateitininkų federacijos, kuriai dabar yra daugiau nei 110 metų. Prisijungiau prie šios organizacijos labai paprastai – mokytojai paklausus, kas nori prisijungti, pagalvojau, kodėl gi ne, ir pakėliau ranką.“

Ne visada lengva

Dažnai motyvacija yra apibūdinama kaip vidinė varomoji jėga, kuri yra stimuliuojama įvairiais patarimais. Ji reikalinga ne tik tam, kad žmogus produktyviai išnaudotų savo laiką, bet ir kad atrastų save.

Mindaugas akcentuoja, kad savanoriškos veiklos imtis skatina ir tikėjimas. Priklausydamas katalikų bendruomenei, pašnekovas džiaugiasi turintis galimybę skirti kitiems savo laiko, tai jam lyg dovana.

Nors savanoriauti motyvacijos M.Ilickas turi daug, pašnekovas neslepia, kad ne visada yra lengva tai daryti, ypač kai savanorystė susijusi su pagalba vyresnio amžiaus žmonėms. Mindaugas pasakoja, kad, prieš vykdamas pas vyresnio amžiaus žmones, jis stengiasi nusiteikti, jog laikas, praleistas su šiais žmonėmis, nebūtinai bus kupinas džiaugsmingų akimirkų, gali būti ir atvirkščiai – daugelio senjorų, kuriems reikalinga pagalba, gyvenimas pilnas sunkumų.

„Gaunama šypsena ir ištartas ačiū atperka visus patiriamus sunkumus“, – prideda M.Ilickas.

Laimi šimteriopai

Savanorystės metu naudą gauna dvi šalys – tarp jų ir savanoriai. Savanoriaudamas žmogus didina socialinį ir pilietinį įsitraukimą, suburia bendruomenes ir mažina vienatvę ir izoliaciją. Savanorystė taip pat gali pagerinti psichinę ir fizinę sveikatą, padėti ugdyti darbo ir socialinius įgūdžius, kurie vėliau pasitarnauja gyvenime.

„Visada save laikiau intravertu, bet savanorystė padėjo perlipti per save ir tapti ekstravertišku intravertu“, – juokauja fondo stipendiją gavęs M.Ilickas.

Pašnekovas savanorystę apibūdina kaip savęs pažinimo ir tobulinimo mokyklą: „Ji padeda suprasti, kokie dalykai tau yra prie širdies, kas traukia, o kas kaip tik atstumia, tai išties padeda išmėginti daug įvairiausių sričių ir suprasti, su kokia sritimi norėtum sieti savo ateitį.“

Savanoriaudamas atiduoti savo laiką, o atgal gauni šimteriopai – ir tai tik labai retais atvejais būna materialūs dalykai.

Jam antrina ir Kazickų šeimos fondo biuro Vilniuje generalinė direktorė Agnė Vertelkaitė. Ji pabrėžia dr. J.Kazicko mintis, jog darant tai, kas naudinga kitiems, tarp žmonių kuriamas savotiškas magnetinis laukas – kūrybinė energija, persiduodanti kitiems ir praturtinanti pačią asmenybę.

Fondas džiaugiasi studentais, kurie savo laisvą laiką dovanoja kitiems, nesitikėdami grąžos, aktyviai veikdami ir prisidėdami prie geresnio pasaulio kūrimo tiek dabartinei, tiek ateities lietuvių kartoms.

„Skiriamos fondo stipendijos yra labiau paskata save išbandyti visuomeninėse veiklose, atrasti galimus būdus dalytis su kitais, kad davimas pačiomis įvairiausiomis formomis taptų neatsiejama jų tolesnio ir, drįstu teigti, laimingesnio gyvenimo pagrindu“, – teigia A.Vertelkaitė.

Kazickų šeimos fondas Lietuvoje veikia nuo 1999 m. Fondo steigėjas buvo Lietuvos Respublikos ir JAV pilietis, KTU garbės daktaras, Jeilio universiteto ekonomikos mokslų daktaras, verslininkas ir filantropas Juozas Petras Kazickas. Šiuo metu pagrindinį dėmesį fondas sutelkia į švietimą, skiria stipendijas studentams, remia kultūros, sveikatos apsaugos, religines ir labdaros organizacijas.

Naujos pažintys

Visų pirma, pradedantiems savanoriauti studentams M.Ilickas pataria nebijoti imtis savanoriškos veiklos. Mindaugas teigia, kad padėti kitiems reikia ne drąsos, o labiau nusiteikimo ir laisvo laiko.

Dar viena priežastis, dėl kurios kiekvienas studentas turėtų išmėginti savanorystę, – tai pažintys. „Kai vėliau tau ko nors prireikia, paskambini pažįstamui, kurį sutikai savanoriaudamas, ir iš karto sulauki pagalbos“, – apie savanorių bendruomenę Lietuvoje dalijasi M.Ilickas.

Nors savanorystė amžiaus cenzo neturi, M.Ilickas pataria savanoriauti kuo anksčiau ir kuo įvairesnėse srityse.

„Siūlau neišsirinkti vienos srities, stengtis padėti įvairių socialinių grupių, amžiaus žmonėms“, – sako M.Ilickas ir priduria, kad artimoje ateityje planuoja labiau prisidėti prie savanorystės „Carite“, „Maisto banke“, „Raudonajame Kryžiuje“, kur dažniau bendraujama su vyresnio amžiaus žmonėmis, bet ir neapleisti savanorystės su jaunimu Kauno arkivyskupijos jaunimo centro ir Jono Pauliaus II piligrimų centro veiklose.

Kaunietė prisipažįsta per pandemiją beveik pasidavusi negatyvioms emocijoms, tačiau savanorystė padedant Ukrainos karo pabėgėliams atvėrė naujas galimybes.

„Mane galima vadinti meilės emigrante“, – juokiasi Jurgita. Jos vyras Kęstutis Norvegijoje, Vestfoldo apskrities Stokės miestelyje, gyvena jau dvylika metų. Ketverius metus, kol vyras galėdavo dažniau apsilankyti Lietuvoje, Jurgita svarstė: emigruoti ar ne?

„Kai vyras išvažiavo, aš dirbau Kauno televizijoje žurnaliste – rengiau laidą apie švietimą „Mokyklos langas“. Vasaromis, kai baigdavosi TV sezonas, važiuodavau pas Kęstutį. Ten išbandžiau įvairius darbus: naktimis išvežiodavau paštą, valiau butus, net namus dažiau – statybininkas vyras išmokė. Rudenį grįždavau rengti televizijos laidos“, – pasak jos, toks gyvenimo ritmas tęsėsi, kol jos jaunesnioji dukra Milda pakaunėje, Raudondvaryje, baigė mokyklą.

Panašiu metu televizijos eteryje nebeliko Jurgitos rengiamos laidos. Tačiau ji toliau dirbo: įkūrė vaikų žurnalistikos studiją, vedė būrelius.

„Buvo gaila mesti nors ir prastai mokamus, bet mėgstamus darbus – ilgai svarsčiau, ar emigruoti. Prieš šešerius metus vis dėlto ryžausi. Tuo labiau kad vyras ir naujieji draugai Norvegijoje jau seniai ragino. Supratau, kad ilgiau atskirai gyventi būtų per sunku. Be to, aš jau buvau spėjusi pamilti Norvegiją, jos gamtą“, – priežastis, lėmusias apsisprendimą išvykti, vardija Jurgita.

Gyventi į aukštu pragyvenimo lygiu garsėjančią Skandinavijos šalį ji išvyko apsisprendusi: juodo darbo žuvų fabrike ar valymo paslaugų firmoje nedirbs. Moteris puoselėjo viltį ir ten dirbti žurnaliste.

Aš nuolat jaučiau, kad galiu daugiau.

Sudėtingiau, nei planavo

„Aš optimistiškai galvojau: per trejus ar ketverius metus puikiai išmoksiu norvegų kalbą, susirasiu mano kvalifikacijas atitinkantį darbą ir gražiai įsiliesiu į Norvegijos visuomenę. Tačiau viskas išėjo truputį sudėtingiau. Mes, žurnalistai, tam tikra prasme išlepinti: esame įpratę prie įdomaus, dinamiško, kvalifikuoto darbo, kai kurių privilegijų ir dėmesio. Tačiau Norvegijoje gauti kvalifikuotą darbą sunku – jį dirba gal 10 proc. emigrantų. Pažįstu lietuvių, dirbančių pagal savo profesiją. Tai – medikai, slaugytojai, pedagogai, dizaineriai, muzikantai, aukštųjų technologijų specialistai, virtuvių šefai ar barmenai. Tačiau šie darbai nenukrito jiems iš dangaus – jie labai stengėsi ir viską čia turėjo įrodyti iš naujo. Stengiausi ir aš“, – savo vingiuotą kelią Norvegijoje prisimena Jurgita.

Ji suprato: žurnalisto darbe be norvegų kalbos neišsivers, todėl iš karto užsirašė į kursus. Tačiau prisipažįsta nepagalvojusi, kad emigravus 48-erių, mokytis bus kur kas sunkiau nei studentiškais laikais. „Jaunimui visai kitaip – mano vyresnioji dukra Milena, atrodo, visai be pastangų norvegų kalbą per dvejus metus puikiai įvaldė. Aš per tą laiką ją taip pat įveikiau, bet man prireikė labai daug pastangų, laiko ir lėšų. Buvo labai sunkių momentų: atrodė, kad nebežinau, nei kur esu, nei ką darau“, – prisimena pašnekovė ir daro išvadą: emigruoti geriau jauniems, o ne beveik 50-ties.

Veikla: mažuosius Tionsbergo lietuvius Jurgita mokė lietuvių kalbos. J. Jurevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Teko atsisakyti svajonės

Po dvejų su puse metų intensyvaus norvegų kalbos mokymosi Jurgita išlaikė dvi iš penkių Bergeno norvegų kalbos egzamino dalių ir, nors egzaminas nebuvo įskaitytas, leidosi į darbo paieškas – ėmė varstyti vietinių spaudos, radijo ir televizijos redakcijų duris.

„Visur su manim maloniai bendraudavo, pasiūlydavo kavos, stebėdavosi, kad žurnalistė iš Lietuvos ieško darbo Norvegijoje, tačiau sakydavo: tu gerai kalbi norvegiškai, bet žurnalistas turi kalbėti ir rašyti puikiai. Teko susitaikyti su mintimi, kad čia žurnalistinio darbo nedirbsiu“, – apėmusį nusivylimo jausmą prisimena Jurgita.

Tačiau ir negavusi žurnalisto darbo aktyvi moteris, palaikoma vyro, nusprendė nepasiduoti – ėmė ieškoti pedagogo darbo. „Gavau pavaduojančios auklėtojos asistentės darbą. Dirbau šešiuose vaikų darželiuose pagal iškvietimus. Darbas buvo lengvas: grupės mažos, po dešimt ar dvylika vaikų, be to, skirtingai nei Lietuvoje, jokio fizinio darbo. Jaučiausi kaip mama, leidžianti laiką su vaikais. Tačiau čia negalėjau pritaikyti Lietuvoje įgytos pedagoginio darbo patirties. Man vis sakydavo: tu neauklėk – tik žaisk, kalbėkis su vaikais. Aš nuolat jaučiau, kad galiu daugiau“, – jausmą, kad šiame darbe nerealizuoja savęs, apibūdina pašnekovė.

Buvo labai sunku išsaugoti savivertę – tai tapo man didžiausiu iššūkiu.

Prisidėjo ir kai kurių lietuvių požiūris į ją. „Skaudino, kai fabrikuose ar valymo firmose daugiau nei aš uždirbdavę lietuviai žiūrėdavo į mane iš aukšto ir sakydavo: matai, neverta mokytis norvegų kalbos, ir iš viso ko verti tie tavo diplomai! Mat jiems užtekdavo kelių norvegiškų frazių. Buvo labai sunku išsaugoti savivertę – tai tapo man didžiausiu iššūkiu“, – prisipažįsta Jurgita.

Lietuvę trikdė ir tai, kad ne nuolat dirbant keliuose vaikų darželiuose nė viename nesijautė esanti tikra kolektyvo narė. Ją pamiršdavo pakviesti į kolektyvo šventes ar pasveikinti su gimtadieniu.

Siekė geresnės pozicijos

Po trejų metų pavaduojančių darbų vaikų darželiuose, kai Jurgita jau laukė nuolatinio darbo pasiūlymo, kortas sumaišė prasidėjusi pandemija, karantinas. Kuriam laikui buvo uždaryti vaikų darželiai – jos paslaugų nebereikėjo. Norvegijos darbo ir socialinės rūpybos tarnyboje (NAV), atliekančioje ir darbo biržos funkcijas, lietuvė užsiregistravo kaip bedarbė.

Pasibaigus karantinui jai ne kartą vėl siūlyti auklėtojo asistento ar panašūs darbai, tačiau moteris užsispyrė siekti geresnės pozicijos, kur galėtų geriau save realizuoti.

„Dvejus metus gavau bedarbio pašalpą. Kadangi mano atlyginimas buvo nedidelis, tai ir pašalpa maža, tačiau iš vyro atlyginimo ir mano pašalpos dviese galėjome išgyventi. Prasidėjus pandemijai likusi namuose tarsi bandžiau susikurti save iš naujo: stengiausi džiaugtis tapusi namų šeimininke, galėdama rūpintis vyru, gaminti jam valgyti, prižiūrėti savo sodelį, užsiimti sportu, rankdarbiais. Tačiau labai norėjosi į darbą, norėjosi veiklos ir oraus atlygio“, – prisimena Jurgita ir prisipažįsta, kad pandemija, karantinas buvo sunkiausias laikotarpis jai ir jos šeimai.

„Nors mano vyras visada mane palaikė, tuo metu jau ir jis man sakydavo: gal tu pasiieškok paprastesnio darbo. Man jau tapo nepatogu kam nors pasisakyti, kad po penkerių metų Norvegijoje aš vis dar neturiu nuolatinio darbo, tik vieną kitą lietuvį pamokau norvegų kalbos, jiems pavertėjauju ir tai dažnai nemokamai. Neslėpsiu – kartais pasijusdavau išnaudojama: kai kurie tautiečiai, atrodo, norėjo su mumis bendrauti tik dėl to, kad mano vyras jiems pigiau suremontuotų namą, o aš – nemokamai pavertėjaučiau“, – nusivylimo neslėpė Jurgita.

Kartu: įsimylėję Norvegijos gamtą, Jurgita ir Kęstutis Jurevičiai daug keliauja po antraisiais namais jiems tapusią šalį. J. Jurevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Užsiima savanoriška veikla

Per pandemiją kuriam laikui sustojo ir visos savanoriškos veiklos, į kurias veikli moteris buvo įsitraukusi nuo pat emigracijos pradžios.

„Iš pradžių bandžiau save realizuoti per visuomeninę veiklą, savanorystę. Nenorėjau pamiršti rusų kalbos – Tionsberge įkūrėme iki karo Ukrainoje labai sėkmingai veikusią rusakalbių moterų grupę. Stokėje įsijungiau į tarptautinę moterų grupę, kur bendravau su moterimis iš Afrikos, Azijos. Tapau Vestfoldo Lietuvių bendruomenės (VLB) žurnaliste, kartu su bendraminčiais čia organizuojame daug veiklų (didžiausias bendruomenės metų renginys „Joninės Vestfolde“ šiemet sulaukė bene rekordinio 600 lietuvių skaičiaus). Taip pat VLB kuruojamoje lituanistinėje mokyklėlėje „Gandriukas“ ikimokyklinukus savaitgaliais mokiau lietuvių kalbos. „Gandriuke“ švęsdavome Kalėdas, Užgavėnes, Velykas ir kitas lietuviškas šventes. Tačiau per pandemiją ši veikla taip pat sustojo. Mane net savotiška depresija apėmė. Labai pasigedau prasmingos veiklos. Vienu metu jau galvojau grįžti dirbti į vaikų darželius. Tačiau prasidėjo karas Ukrainoje – vėl ėmiau aktyviau savanoriauti“, – laiką, kai prireikė jos pagalbos, prisimena lietuvė.

Kartu su kitais VLB nariais ji rinko paramą ir organizavo jos išsiuntimą į Ukrainą – surinktus reikalingus daiktus lietuvis vairuotojas vežė tiesiai į Lvivo, Charkivo, Kyjivo sritis. VLB organizavo ir rusiškai mokančius savanorius lietuvius, kad jie padėtų ukrainiečiams čia adaptuotis.

Netrukus ši savanoriška Jurgitos veikla padėjo susirasti darbą.

Aplinka: darbo vietoje – Sandefjordo NAV, poilsio zonoje. J. Jurevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Nepavirto kontoros pelyte

„Mane pasikvietė kaimynas pavertėjauti oro uoste, kur jis važiavo pasitikti iš Ukrainos pasitraukusios senyvos moters. Teko versti iš norvegų į rusų kalbą ir atvirkščiai. Kai viskas praėjo sklandžiai, kaimynas padrąsino: gal tu galėtum gauti su tuo susijusį darbą? Susimąsčiau. Juolab kad mane labai palaikė mano konsultantė iš NAV Inger. Ji kantriai ieškojo mano kvalifikaciją atitinkančio darbo. Balandį iš jos sužinojau, kad, išaugus karo pabėgėlių iš Ukrainos srautui ir visoms komunoms (savivaldybėms) pasiskirsčius jų kvotas, Sandefjordo komunos NAV buria komandą darbui su pabėgėliais. Inger paskatino kandidatuoti į konsultanto poziciją. CV surašiau ne tik savo darbo, bet ir savanoriavimo patirtį. Man pasisekė – darbą iš karto gavau“, – džiaugiasi pašnekovė.

Dvi savaites mokiusis įvaldyti sudėtingas elektronines sistemas ir dokumentus, gegužę Sandefjordo NAV skyriuje pradėjo dirbti Ukrainos komanda: Jurgita, taip pat ukrainiečių kilmės lietuvė filologė Anastasija ir Norvegijoje gimęs indų kilmės jaunuolis sociologas Christopheris.

Jurgita prisipažino iš pradžių baiminusis, kad virs pilka kontoros pelyte, tačiau greitai tokios baimės išsisklaidė. „Man ši institucija pasirodė labai gyva ir žmogiška, besirūpinanti ne tik tais žmonėmis, kurie į ją kreipiasi, bet ir savo darbuotojais. Svarbiausia – dabar dirbu tikrai prasmingą darbą: realiai padedu tiems žmonėms, kuriems šiuo metu labiausiai reikia pagalbos, patarimų ir palaikymo“, – šypteli Jurgita.

Nedideliame mieste atsirado 200 ukrainiečių, kuriems vis prireikia įvairiausios pagalbos, iškyla netikėčiausių klausimų, kuriozinių situacijų.

Jai tenka padėti ukrainiečiams įsikurti būste, užtikrinti geras gyvenimo sąlygas, tvarkyti dokumentus, supažindinti su miestu, užrašyti į norvegų kalbos kursus, užregistruoti vaikus į mokyklas, darželius, palydėti pas gydytojus ar net paguosti. Jurgita džiaugiasi darbe galėdama panaudoti rusų, anglų ir norvegų kalbas ir visus organizacinius ir komunikacijos sugebėjimus.

Per keturis darbo su ukrainiečiais mėnesius ji sako taip ir neišmokusi į pareigas žiūrėti formaliai – dažnai biure užtrunkanti ir po darbo valandų. „Darbo krūvis – labai didelis. Nedideliame mieste atsirado 200 ukrainiečių, kuriems vis prireikia įvairiausios pagalbos, iškyla netikėčiausių klausimų, kuriozinių situacijų. Kažkam neatsidaro lauko durys, sugedus elektroniniam raktui, kažkieno paauglė dukra pabėga iš namų, kažkas pameta dokumentus, kažkas dingsta keliems mėnesiams, kažkas pasipiktina „Pride“ vėliava kaimynystėje... Norvegija Ukrainos karo pabėgėlius priima labai geranoriškai, jiems suteikia visas socialines garantijas. Savo ruožtu ukrainiečiai čia greitai prisitaiko, kas nori dirbti, susiranda darbus. Tiesa, žmonių yra visokių – pasitaiko ir linkusių papiktnaudžiauti norvegų gerumu“, – užsimena pašnekovė.

Padeda: dirbdama Sandefjordo NAV, Jurgita rūpinasi, kad ši ir kitos ukrainiečių šeimos Norvegijoje jaustųsi gerai. J. Jurevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Pilnoji stiklinės pusė

Įpratusi matyti pilnąją stiklinės pusę, net ir karo Ukrainoje kontekste Jurgita įžvelgia pozityvių dalykų. Vienas jų – atsisijoję netikri draugai.

„Jie išsidiferencijavo. Putino režimo šalininkės rusės atkrito, bet dar labiau suartėjau su ukrainietėmis. Bendraudama rusakalbių moterų grupėje, pastebėjau, kad nemažai rusų į kitų tautų atstovus žiūri iš aukšto – jaučiasi tarsi jie būtų vieninteliai tikros kultūros nešėjai, tarsi visos geriausios knygos būtų parašytos rusų rašytojų, o baletas niekur kitur, išskyrus Rusiją, neegzistuotų. Tačiau prasidėjus karui kai kuriems rusams atsivėrė akys. Jei jie anksčiau didžiuodamiesi pasakodavo, kad jie – rusai, dabar ieško ukrainietiškų šaknų. Kartais randa: pasitaiko, kad buvusi „tikra rusė“ dabar jau pasakoja, kad ji – beveik ukrainietė, nes jos močiutė ukrainietė“, – šypsodamasi transformacijas pastebi Jurgita.

Atsigręžusi į Norvegijoje pragyventus metus, ji tvirtina: lengva nebuvo, bet vertėjo. Pakovoti už save, ieškoti ir laukti prasmingo ir įdomaus darbo, už kurį atlyginama su kaupu – ir dvasiškai, ir materialiai. Tokių gerų darbo sąlygų ir tokio pagarbaus požiūrio į darbuotoją ji sako labai pasigedusi Lietuvoje. Čia svarbus tapo ir jos žurnalistikos diplomas, ir lietuviškas darbo stažas. „Galbūt šis darbas – mano profesijos viršūnė? Nors kas ten žino“, – svarsto pašnekovė.

Ji pabrėžia, kad to pasiekė ne viena – ji nuolat jautė vyro, dukrų Milenos ir Mildos ir visos šeimos palaikymą. „Tik graudu, kad mano tėveliai šito nebesulaukė, per pastaruosius pusantrų metų vienas paskui kitą iškeliavę Anapilin“, – užsimena Jurgita.