N. Erdmano pjesė „Savižudis“, sukurta 1928 m., – komedija, kelianti ne tik juoką, bet ir pasibaisėjimą, parodanti universalius žmonijos bendravimo būdus ir slepianti žinutę apie tai, kad gyventi reikia... atidžiai, sako humanitarinių mokslų daktarė Aušra Martišiūtė-Linartienė.

Pagal šią garsią N. Erdmano pjesę sukurtas Vilniaus mažojo teatro režisierės Gabrielės Tuminaitės spektaklis, o jau rugpjūčio 21 d. jį pamatyti kviečiama neįprastoje erdvėje – Lukiškių kalėjime, kuriame vyks Vilniaus mažojo teatro sezono pradžios renginiai.

Apie dramaturgą Nikolajų Erdmaną, jo pjesę „Savižudis“, komedijos stiprybę ir aktualumą – pokalbis su humanitarinių mokslų daktare Aušra Martišiūte-Linartiene.

– Nikolajus Erdmanas (1900–1970) buvo rusų dramaturgas ir scenaristas. Mūsų pokalbiui aktuali jo pjesė „Savižudis“, pagal kurią spektaklį pastatė Vilniaus mažojo teatro režisierė Gabrielė Tuminaitė. Kuo įdomus šis kūrinys ir jo likimas?

– Nikolajus Erdmanas pjesę „Savižudis“ parašo 1928 m. ir labai įdomu, kas nutinka po to. Tai fenomenas, žinomas ne tik rusų kultūroje – kai komedija ir humoras kelia ne tik juoką, bet ir pasibaisėjimą. Ko gero, taip pasibaisėjo Liudviko XIV aplinka, kai Moljeras parašė „Tartiufą“. Tas pats nutiko ir tuomet, kai Nikolajus Gogolis parašė „Revizorių“. N. Erdmano „Savižudžio“ likimas panašus.

Yra net įdomus paliudijimas, kad per spektaklio „Savižudis“ peržiūrą iš pradžių kvatojama, vėliau sutrinkama, galiausiai – su didžiuliu pykčiu išeinama ir spektaklį rodyti uždraudžiama. N. Erdmanas, kaip menininkas, kėlė baimę net pačias aukščiausias pareigas užimantiems to meto Rusijos žmonėms – net Stalinui, nusprendusiam ištremti dramaturgą į Sibirą.

– Kiek trunka N. Erdmano tremtis? O kas nutinka jo kūriniams?

– Tremtyje N. Erdmanas praleidžia trejus metus, per tą laiką tremtyje jam tenka padirbėti net teatre. Tačiau po tremtyje praleistų metų N. Erdmanas į dramaturgiją taip ir negrįžo. Toliau jis rašė scenarijus vaikiškiems animaciniams filmams ar nebyliojo kino filmams.

Tuo tarpu draudimas statyti spektaklį „Savižudis“ galiojo dar labai ilgą laiką, kelis dešimtmečius. Užsienis atrado N. Erdmaną ir jo kūrybą tik po autoriaus mirties 1970 m. Viena iškiliausių „Savižudžio“ premjerų – Jono Jurašo pastatymas Jungtinėse Amerikos Valstijose. Sakoma, kad J. Jurašo pastatymas išreiškia visą pjesės juoką ir ašaras, tai tragizmo ir komizmo lydinys.

– Kas sudaro N. Erdmano pjesės „Savižudis“ aktualumą? Kokią žinią neša šis kūrinys?

– N. Erdmano „Savižudis“ – sovietiniame ir posovietiniame pasaulyje labai aktualus kūrinys. Jame mąstoma apie manipuliavimą žmonėmis, apie aukos sindromą. Per juoką, per komediją parodomi universalūs žmonijos komunikavimo bruožai. Kartais kalbame, sakome tiesą, bet už to slypi galybė paslėptų prasmių ir intencijų. Ko gero, tai yra didžiausia komedijos stiprybė. Pramoga gali turėti galią – ir politinę, ir egzistencinę. Juokas – dalykas rimtas.

Pagrindinis „Savižudžio“ veikėjas – paribio žmogus, kuris labai dominuoja ir šiuolaikiniame teatre. Atrodo, kad spektaklyje „Savižudis“ matomo žmogaus norai – labai primityvūs, juk jis nori... dešros. Tačiau per tokį visiškai paprastą gyvenimą jis tarsi išsviedžiamas į metafizinę erdvę. Herojus iš pradžių pilkas, be didelių galių ir ambicijų, tačiau tampa universaliu žmogumi.

Manau, kad „Savižudis“ neša svarbią žinią – gyventi reikia atidžiai. Juk tai, ką matome, gali būti tik puiki kaukė. N. Erdmanas perima savižudybės motyvą iš Levo Tolstojaus kūrybos ir paverčia šią liniją – grasinančio nusižudyti žmogaus – iš neryškios į pačią pagrindinę. Tai – labai labai įdomu.

Mirtis toks jau dalykas – be mažyčio procentėlio atsigavusių po klinikinės mirties, likusieji ją patirsime tik kartą. Gal todėl viskas, kas su ja susiję, kartu ir gąsdina, ir intriguoja. Vieni žiūri filmus apie serijinių žudikų darbelius, kiti kompiuterio ekrane šaudo į butaforinius priešus, treti nepraleidžia kriminalinių naujienų rubrikos. O ekstremalesnių pojūčių mėgėjai, suvedę porą raktažodžių į "Google", nesunkiai ras vaizdo įrašų, kurių per televizorių niekas neparodytų. Pavyzdžiui, į industrinį smulkintuvą įkritusio žmogaus ar užsitrenkusiame automobilyje gyvos sudegančios jaunuolių kompanijos.

Nesiimsiu svarstyti, kad nesuvaidinto „gore“ žanro mėgėjai turi šiokių tokių problemėlių. Matyt, čia panašiai, kaip ir su erotinio pobūdžio filmais – su laiku didėja atsparumas tam, ką matai, tad reikia vis ekstremalesnio turinio, dar stipresnio dirgiklio. Be to, nepažįstamo žmogaus mirtis leidžia patirti visą gamą jausmų, pačiam tiesiog stebint iš tolo ir nepatiriant jokių pasekmių.

Matant ant stogo atbrailos balansuojantį žmogų, nusisukti nelengva, bet ar pirmas impulsas neturėtų būti bent pamėginti padėti, užuot kišenėje graibius telefono?

Ir vis tik, mano galva, plačiai išvešėjęs svetimo skausmo onanizmas  kelia labai daug moralinių klausimų, kuriuos kažkodėl vengiama svarstyti. Tiesą sakant, grūmojantis pirštas atsisuka ir į žiniasklaidą. Pavyzdžiui, kad ir labiau žinomų žmonių laidotuvės bei didžiulės nuotraukų galerijos, atsirandančios portaluose. Jose – stambiu planu įamžinti raudantys, nuo emocinio skausmo klupinėjantys artimieji. Ar tikrai tokius vaizdus matyti – visuomenės interesas? Arba štai neseniai paviešintos stebėjimo kamerų užfiksuotos, mirtinai nudurto vaikino paskutinės gyvenimo akimirkos. Kam to reikia? Nesakau, kad reikėtų žinias apie tokius įvykius patyliukais sušluoti po kilimu, bet vargu, ar kažkokią naudą be clickų teikia rodomos dar neseniai gyvų žmonių kraujo balos.

Tačiau žiniasklaida paprastai dar prisilaiko šiokių tokių rėmų. Kaip ir kino industrija. Jei ne mintis „O jei ten būtų mano mylimas žmogus?”, tai sudrausmina bent visuomenės pasipiktinimas ar elementari nemalonumų baimė. Jų pasitaiko įvairiausių. Pavyzdžiui, didžiulis ažiotažas JAV kilo dėl 2006-aisiais pasirodžiusio E.Steel dokumentinio filmo „The Bridge”. Juostoje pasakojama apie savižudžius, savo gyvenimą užbaigiančius nušokant nuo San Fransisko Aukso vartų tilto. Metus kūrėjas kartu su komanda filmavo tiltą – užfiksavo net 23 iš 24 2004-aisiais įvykusių žinomų savižudybių. Filmas pagarsėjo ne tik tuo, jog prašydamas leidimo filmuoti, režisierius nuslėpė tikruosius kėslus – tikino tiesiog norįs įamžinti skirtingus šalies paminklus ir vėliau smarkiai papiktino atsakingus asmenis. Dargi tada plačiai buvo keltas moralinis klausimas: ar filmuoti asmenį, lipantį per apsauginius turėklus ir akmeniu krentantį žemyn, nėra paprasčiausiai amoralu?

Šiandien, prabėgus trylikai metų nuo filmo „The Bridge”, jau fiziškai nebespėtum pagriebęs už atlapų apie moralinius kompasus paklausti kiekvieno, savo išmanųjį nukreipusio į svetimos mirties akimirkas. Ir kažkas man kužda, jog dėl to kaltos ne vien per šį laiką patobulėjusios telefonų kameros ar tiesioginės transliacijos galimybė tiesiai per "Facebook" ar "Instagram" paskyros. Jau nekart aidėjo istorijos apie delfinus, nugaišusius būriui turistų su jais besidarant selfius. Nors ir nelyginu delfino bei žmogaus gyvybės svorio, bet klausimas tas pats. Matant ant stogo atbrailos balansuojantį žmogų, nusisukti nelengva, bet ar pirmas impulsas neturėtų būti bent pamėginti padėti, užuot kišenėje graibius telefono?

Kaip sekmadienį agentūrai „Ariana News“ teigė įvykio liudininkas, savižudis susisprogdino kaimo reikalų ministerijos automobilių stovėjimo aikštelėje maždaug 16.30 val. vietos laiku (15 val. Lietuvos laiku).

Kaip agentūrai AFP sakė policijos atstovas Hashmatas Stanikzai (Hašmatas Stanikzajus), išpuolis įvykdytas tuo metu, kai dauguma darbuotojų ėjo namo.

Tai jau antras atvejis per kelis mėnesius, kai ministerija tampa taikiniu.

Birželio 13 d. savižudis susisprogdino tuomet, kai ministerijos darbuotojai laukė autobuso. Tuomet žuvo mažiausiai 13 ir buvo sužeistas 31 žmogus.

Už tą išpuolį atsakomybę prisiminė „Islamo valstybė“.

Sprogimas rytiniame Džalalabado mieste dar keturis žmones sužeidė ir sukėlė gaisrą šalimais esančioje degalinėje, sakė Nangarharo provincijos gubernatoriaus atstovas Attaullah Khogyani (Ataula Chogjanis).

Tarp žuvusiųjų yra aštuoni civiliai, pridūrė jis.

Kai kurie sužeistieji buvo atvežti į ligoninę patyrę sunkių nudegimų, sakė sveikatos apsaugos departamento direktorius Najibullah Kamawalas (Nadžibula Kamavalas). Jis taip pat patvirtino aukų skaičių.

„Pamačiau didelį liepsnos kamuolį, nubloškusį žmones. Žmonės degė“, – naujienų agentūrai AFP sakė įvykio liudininkas, vardu Esmatullah (Esmatula).

Nangarharo provincijos sostinėje Džalalabade pastaruoju metu buvo įvykdyta daug išpuolių, kovotojams suaktyvėjus šiame neramiame regione.

Kelionės išvakarėse – pokalbis su T.Stirna apie pirmąją pažintį su teatru, galiausiai tapusia gyvenimo pasirinkimu, kūrybos erdves ir kultūros daugiakalbystę.

– Į Kiniją vežate savo adaptuotą Stalino draustą pjesę "Savižudis". Algimantas Čekuolis yra sakęs, jog ši Nikolajaus Erdmano pjesė Sovietų Sąjungos valdžiai rodė jos pačios ydas. Pasak garsaus žurnalisto, čia tas pats, kas pasižiūrėti į save mirštantį arba nusikaltimo vietoje. Gabrielės Tuminaitės režisuotas spektaklis primena žmogaus gyvenimą komunaliniuose butuose, laiką, kai žmonės negalėjo kalbėti, galėjo tik meluoti. Ar Kinijos žiūrovas supras šią pjesę? Ar priims?

– Minčių kyla visokių. Bet aš stengiuosi galvoti tik apie žiūrovą, o ne apie valdžią. O tai, kas draudžiama ar neleistina, visada kelia smalsumą. Tad manau, kad supras ir priims. Faktas – savaip ir kitaip.

– Originali pjesė "Savižudis" – apie tai, kaip mažo žmogaus mažumu ir naivumu naudojasi už jį protingesni – buvo parašyta daugiau nei 30-čiai atlikėjų. O vaidina tik aštuoni.

– Turbūt tai ir buvo sudėtingiausia – adaptuoti pjesę aštuoniems. Tokių žmogiškųjų resursų – statyti spektaklį 30-čiai aktorių – neturėjome. Kartu labai traukė, masino ši trūkstamų resursų situacija – intymią, tragikomišką, mums rūpinčią temą dar stipriau suveržti, suspausti, išgryninti ir patikėti ją tik aštuoniems aktoriams. Adaptacija gimė kartu su bendru spektaklio kūrimo procesu – ieškant, klaidžiojant, vėl iš naujo viską įvertinant. Teko kažką ir aukoti (dramaturgijos prasme), teko taip pat ir praplėsti, papildyti šią pjesę kažkuo savu. Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, visa tai tik siekiant suprasti mus jaudinančią temą – žmogaus, užspausto aplinkybių ir randančio tik vieną išeitį – kelionę, iš kurios negrįžtama.

– Stebėdami, kokią išeitį šiame spektaklyje randa aplinkybių užspaustas žmogus, galime skaniai pasijuokti, tiesa?

– Tinkamame kontekste ir teisingu metu net ir juodžiausias anekdotas gali prajuokinti iki ašarų.

– Pastaraisiais metais sukūrėte labai ryškius vaidmenis. Kai kurie jų prajuokina iki ašarų, kaip Bedalis spektaklyje "Bedalis ir labdarys" (už kurį buvote pripažintas geriausiu aktoriumi profesionalių teatrų nacionalinės dramaturgijos festivalyje "Pakeleivingi 2016"). O su kuriuo vaidmeniu pačiam labiausiai pakeliui?

– Kiekvienas įdomus, labai sunku išskirti: Vladimiras, Cezaris, Olis, Pavelas, Jaunasis, Inteligentas, Bedalis, Berlis, Piemuo, Marinonis... Čia vien bendrakursių: Artūro Areimos, Pauliaus Ignatavičiaus, Kirilo Glušajevo, G.Tuminaitės spektakliuose sukurti vaidmenys.

Man kiekvienas vaidmuo – kaip kostiumas, kurį siuvi repeticijų, o po to persiuvi spektaklių metu, kad jis būtų kuo arčiau kūno.

Man kiekvienas vaidmuo – kaip kostiumas, kurį siuvi repeticijų, o po to persiuvi spektaklių metu, kad jis būtų kuo arčiau kūno. Kiek įmanoma arčiau, bet kad galėtum jį nusivilkti ir neišeitum iš teatro juo apsivilkęs. Laikui bėgant jis plyšta, reikia tvarkyti, persiūti, nes ir kostiumas dėvisi, ir tu keitiesi. Ateina metas, kai jį reikia pakabinti ant pakabos ir daugiau nebedraskyti.

Labai arti kūno – Bedalis, aš ten tik su "apatiniais".

– Jūsų mokytojas režisierius Rimas Tuminas, atnaujindamas savo legendinius kūrinius, jums patikėjo vaidmenis spektakliuose: "Revizorius" (Tarnas), "Trys seserys" (Kareivis), "Maskaradas" (Meška ir Lošėjas). Kaip jaučiatės tapęs šių spektaklių trupės dalimi?

– Šie spektakliai yra kertiniai mano gyvenime. R.Tumino "Maskaradas" buvo pirmasis spektaklis, kurį paauglystėje pamačiau Kauno dramos teatre: sausakimšoje salėje, balkone, prisiglaudęs prie karštai šviečiančio šviestuvo, nes kitur nebuvo vietų. Štai tada ir supratau, kad tikrai noriu pasirinkti šią profesiją. Norėjau išsiaiškinti tą teatro stebuklą, kuris tuo metu mane taip pakerėjo (karštas rampos šviestuvas galbūt taip pat prisidėjo prie šių įspūdžių). Kai stojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kursą kaip tik rinko R.Tuminas. O dabar, pakviestas vaidinti šiuose legendiniuose spektakliuose, pagalvojau, kad gal ir teisingai pasirinkau – eiti būtent šiuo keliu. Beje, Aramo Chačaturjano valsas, skambantis R.Tumino "Maskarade", taip pat davė pirmą impulsą ieškoti ir dar vieno stebuklo – muzikos.

– Šią savaitę prasideda antrosios Vilniaus mažojo teatro gastrolės Kinijoje. Ten dirbantys Lietuvos diplomatai sako, jog sužavėti kinus lietuvišku teatru nesunku. Ir jeigu Lietuva sunkiai galėtų konkuruoti su didžiųjų Europos valstybių literatūra ar kinu, tai teatras galėtų tapti auksine Lietuvos kultūros vizitine kortele. Ką apie tai manai ir ar tai realu?

– Manau, kad Lietuvos teatras ir taip jau yra viena auksinių Lietuvos kultūros vizitinių kortelių. Ne tik kažkurioje šalyje, bet ir visame pasaulyje. Deja, ne visi mokame ar žinome, kaip ja pasinaudoti ir kam ją parodyti. Todėl labai džiaugiuosi mūsų diplomatais Kinijoje, kurie tiki, kad ta kortelė yra auksinė ir mūsų, Lietuvos, teatras gali megzti ryšius, dalytis savo kūryba su kita kultūra, kažko išmokti vieni iš kitų, bendradarbiauti.

– Netrukus išvyksite į Šanchajų, kuriame – 24 mln. gyventojų ir kuris yra didžiausias miestas pasaulyje (be priemiesčių). Vėliau kelionę tęsite Siamene, Pekine, Dzinane, Nankine. Ko pasisemiate iš tokių megapolių, šalių, susitikimų su kitos kultūros žiūrovais?

– Kaip aktorius gastrolėse pasisemiu naujų žiūrovų žvilgsnių, netikėtų reakcijų, kurios padeda iš naujo atgaivinti ir dar labiau sutvirtinti vaidmenį. Manau, ir visam spektakliui tai daro tokią pačią įtaką, ypač vykstant pas kitos kultūros žiūrovą. Asmeniškai kelionės mane praturtina naujais kvapais, skoniais, vaizdais, susitikimais su vietiniais žmonėmis, kurie galbūt net neina į teatrą. Laisvu laiku gastrolėse labiau mėgstu miestą tyrinėti vienas, savu tempu. Jei iš viešbučio į teatrą galima nueiti pėsčiomis, kaskart renkuosi skirtingą maršrutą. Įdomu užsukti į siauresnę gatvelę ir bent akies krašteliu pamatyti kaip gyvena vietiniai, paprasti žmonės. Žinoma, paisant jų privatumo ir savo saugumo.

– O koks pats ryškiausias prisiminimas iš pirmųjų gastrolių, kurios vyko pernai Pekine?

– Labiausiai atmintyje išliko uždarytas paukščių turgelis gatvelėje po atviru dangumi. Naktį. Miegantys paukščiai savo narveliuose, pabundantys nuo kiekvieno praeivio žingsnių. Tuo metu buvo tik vienas praeivis. Aš.

Atsakomybę už išpuolį, prasidėjus musulmonų šventei Id al Adhai, prisiėmė Pakistano Talibano grupuotė.

Incidentas įvyko Sindho provincijos Šikarpuro mieste, esančiame maždaug už 470 kilometrų nuo Karačio. Tame pačiame šio miesto rajone 2015 metais per mirtininko sprogdintojo išpuolį šiitų mečetėje žuvo mažiausiai 61 žmogus.

Pareigūnai pranešė, kad policija sutrukdė dviem savižudžiams sprogdintojams patekti į Kanpuro Imamo Bargah (Bargos) mečetę.

„Keturi mūsų vyrai yra sužeisti, vienas jų kritinės būklės“, – sakė vyresnysis vietos policijos pareigūnas Umaras Tufailas naujienų agentūrai AFP.

Pasak jo, gydytojai bando išgelbėti gyvybę vieno įtariamo sprogdintojo, kuris buvo sužeistas per pirmojo susisprogdinimą, bet pats savo sprogmenų detonuoti nespėjo.

„Užpuolikai atėjo maldininkams renkantis Id al Adhos maldoms. Policijos pareigūnams pavyko juos sustabdyti prie mečetės vartų“, – nurodė Sindho provincijos policijos viršininkas A.D. Khawaja.

Antrąjį savižudį suvaldė patys maldininkai, pirmajam susisprogdinus ir sužeidus pareigūnus, pridūrė jis.

Pakistano Talibano grupuotė „Jamaat-ul-Ahrar“ prisiėmė atsakomybę dėl šio išpuolio atskiru pranešimu, kurį išsiuntinėjo žiniasklaidos priemonėms.

Grupuotės atstovas pranešė, kad tai buvo dalis operacijos, kuri išplis po visus šalies rajonus.

Pakistane pastaraisiais metais suintensyvėjo tarpkonfesinis smurtas, daugiausiai susijęs su radikaliųjų sunitų grupuotėmis, rengiančiomis išpuolius prieš šiitus, kurie sudaro apie penktadalį šalies gyventojų.

Seulas, birželio 1 d. (AFP-BNS). Pietų Korėjoje iš savo buto 20-ajame aukšte iššokęs savižudis dar užmušė ir kitą vyrą, kuris ėjo namo su savo nėščia žmona ir sūnumi, pranešta trečiadienį.

Tragedija įvyko antradienį, šalies pietuose esančiame  Gvangdžu mieste. 38 metų vietos administracijos darbuotojas ėjo iš darbo, kai ant jo nukrito 25 metų studentas, pranešė naujienų agentūra „Yonhap“.

Vyras ėjo su savo žmona, kuri yra aštuntą mėnesį nėščia, ir jųdviejų penkerių metų sūneliu.

Abu vyrai buvo nuvežti į netoliese esančią ligoninę, bet nė vienas neišgyveno.

„Yonhap“ pranešime taip pat sakoma, jog policija planuoja apkaltinti žuvusį studentą nužudymu dėl neatsargumo, kad kito vyro šeimai būtų lengviau gauti draudimo išmoką, jei į tokią bus pretenduojama.

Pareigūnai šeštadienį iškart pritaikė saugumo protokolą, pamatę, kad tas vyras leidžiasi virve į liūtų aptvarą, Santjago zoologijos sodo direktorė Alejandra Montalva (Alechandra Montalva) sakė televizijai TVN.

Plėšrūnai – patinas ir patelė – instinktyviai puolė įsibrovėlį, todėl juos teko nušauti. Direktorė aiškino, kad migdomosios strėlytės nebūtų spėjusios suveikti, kad tas vyras būtų išgelbėtas.

„Zoologijos sodas yra nustatęs protokolą, nes žmonių gyvybės mums labai svarbios“, – sakė A.Montalba, pridūrusi, kad jos įstaiga neturi migdomųjų preparatų, kurių poveikis būtų pakankamai greitas, kad liūtai nespėtų sudraskyti to vyro. Direktorė sakė esanti „smarkiai sukrėsta“ liūtų žūties.

„Esame sukrėsti šio įvykio, nes gyvūnai zoologijos sode mums yra tarsi šeimos nariai, – pabrėžė ji. – Tie liūtai buvo su mumis ilgiau negu 20 metų.“

Plėšrūnų apdraskytas ir apkandžiotas 20-metis buvo išvežtas gydyti į šalimais esančią ligoninę, o jo būklė buvo sunki.

Vyro drabužiuose buvo rastas atsisveikinimo laiškas, sakė Sostinės parko direktorius Mauricio Fabry (Maurisijus Fabris). Pasak incidento liudininkų, tas jaunuolis taip pat išsakė religinių pareiškimų.

Šią savaitę tai jau antras išpuolis, už kurį atsakomybę prisiima džihadistų judėjimas „Islamo valstybė“.

Sprogimas nugriaudėjo, kai eilėje kartu su kitais vyrais prie policijos naujokų ėmimo centro stovėjęs užpuolikas detonavo mirtininko diržą su sprogmenimis.

Jemeno vyriausybinės pajėgos tik praėjusį mėnesį susigrąžino Mukalos, kurį metus valdė „Al Qaeda“, kontrolę.

31 metų vyras, vadinamas emociškai nestabiliu, užlipo ant sijos vidurinėje garsiojo Niujorko tilto dalyje ir nušoko iš maždaug 40 m aukščio į Rytų upę.

„Atrodo, kad jis bandė nusižudyti“, – sakė vienas policijos pareigūnas.

Valtimi atplaukę policininkai ištraukė vyrą iš vandens ir jis buvo paguldytas į ligoninę.

Jo būklė stabili, sužeidimai pavojaus gyvybei nekelia.