– Papasakokite, kaip jūs suprantate „Sniego karalienę“?

– Man ši pasaka ne apie Sniego karalienę, bet daugiau apie Gerdą. Sniego karalienė yra priežastis Gerdai pereiti kelią, į kurį ji išsiruošia pasiryžusi išgelbėti draugą Kajų. Man atrodo, kad visi Gerdos patiriami sunkumai ir išmėginimai jai padeda tapti stipresnei, vientisesnei ir subręsti kaip asmenybei. Ji padeda pakeliui sutiktoms būtybėms – elniui, mažajai plėšikei, princui ir princesei, išsivaduoti nuo savo vidinių demonų. Dėl to man tai spektaklis apie augimą, savo kelio, asmeninės stiprybės ir prasmės ieškojimą.

– Jums, kaip scenografei ir kostiumų dailininkei, kurie pasakos aspektai yra svarbiausi?

– Kalbant apie erdvę, tai visos pasakoje esančios istorijos vyksta vis kitoje vietoje: Kajaus ir Gerdos namuose, miške, prie upės, pas burtininkę, Laplandijoje. Ir visos tos vietos labai ryškiai skiriasi viena nuo kitos. H. Ch. Andersenas sukūrė pasaulį kuriame kiekviena Gerdos aplankoma vieta turi tam tikrą savą simbolinę reikšmę. Jos pakliuvimas į tas vietas nėra atsitiktinis – jis indikuoja Gerdos augimą, žymi skirtingų gyvenimo etapų įveikimą. Dirbant man buvo svarbiausia, kad visos veiksmo vietos kardinaliai keistųsi ir būtų nepanašios.

„Sniego karalienėje“ daug realistiškų mitinių šaknų, pavyzdžiui, upė, nunešanti Gerdą, taip pat yra gyvuosius ir mirusiuosius skirianti riba – kaip Stiksas; varnas pasirodo kaip išminties simbolis, o elnias – kilnumo simbolis daugelio tautų mituose ir pasakose. Tai yra labai daugiabriaunė ir įdomi medžiaga.

Kostiumai taip pat ypatingi, dauguma personažų yra mitinės būtybės, gyvenančios Gerdos sieloje ir padedančios įveikti jai tekusį kelią arba kaip tik kuriančios kliūtis. Man patinka kurti pasakų būtybes, jos dailininkui suteikia kūrybinę laisvę.

– Ar teko susipažinti su originaliomis „Sniego karalienės“ iliustracijomis, ar domėjotės, kaip šią pasaką laikui einant įsivaizdavo įvairūs iliustratoriai?

– Tiesą sakant, paprastai nežiūriu, kaip buvo iliustruojama medžiaga, su kuria dirbu. Vien dėl to, kad nesunaikinčiau švarios kūrybinės prieigos.

Dabar pamėginau greitai surasti ir pasižiūrėti originalias iliustracijas, bet neradau – tiek daug skirtingų „Sniego karalienės“ iliustravimo versijų. Bus įdomu jas susirasti ir pamatyti vėliau.

– Papasakokite apie kūrybinį procesą, ką įvardintumėte kaip pradinį tašką?

– Pagrindinė idėja ateina iš režisieriaus, tad ir šįkart mintį, apie ką šis spektaklis, mums pateikė režisierius. Tada man pasidarė labai įdomu sužinoti, ką pasakoje užšifravo H. Ch. Andersenas, radau nemažai įdomių traktuočių ir tai man padėjo susiformuluoti, apie ką ši pasaka kalba šiandien ir ką ji kalba man bei išsigryninti, ką norisi įdėti į herojų paveikslus ir tuos pasaulius, kuriuos kuriu šiam spektakliui. Su medžiaga dirbu nuo vasaros ir darbas vis dar procese – galutinį rezultatą bus galima pamatyti tik per premjerą.

– Kokį pasaulį ir jo gyventojus kūrėte spektakliui ir kur sėmėtės įkvėpimo be pačios pasakos?

– Man tai fantazijos ir svajonių pasaulis, tamsių sielos kertelių tyrinėjimas – tokių kaip baimė, su kuria susitinka Gerda ir Kajus. Pradžioje matysime intermediją užburtame miške, kur trys velniukai žaidžia su užburtu daiktu. Vėliau pakliūsime į Gerdos ir Kajaus vaikystės pasaulį, jis kaip Edeno sodas – rojus, kuriame gyvena vaikai, nežinantys nuodėmės ir trivialumo. Bet štai, Kajus dingsta ir pasaulis tarsi užšąla, tampa pavojingas ir šaltas. Iš šio užšalusio rojaus Gerda išeina ieškoti Kajaus. Ji randa tamsią upę, gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio ribą, keliaudama toliau į dvasių pasaulį ji užtinka užkeiktą sodą, tankų mišką, kol galiausiai ateina prie Sniego karalienės ledo pilies, kurioje randa pradingusį Kajų.

Man norėjosi kurti senovinę pasaką, tad ieškodama įkvėpimo peržiūrinėjau viduramžių piešinius ir ikonas, senovės kasdienių daiktų nuotraukas, senovinių kostiumų raštus ir faktūras, įvairias interjero detales ir t. t.

Žiūrint į jūsų scenografijos eskizus atrodo, kad jie labai sudėtingi, su kokiais iššūkiais susiduriate proceso metu?

Šįkart pasisekė, nes dirbu kartu su dailininke technologe Irina Komissarova. Kartu aptarėme mano eskizus ir daug kalbėjomės apie tai, kaip mano eskizus prikelti būtent šio teatro scenoje, juk kiekviena erdvė turi savo specifiką. Irina gerai žino Klaipėdos dramos teatro sceną ir technines galimybes, todėl kai kur teko koreguoti mano eskizus, kad idėją būtų galima geriau realizuoti. Tai labai sėkmingas kelias – viena galva gerai, bet daugiau yra geriau. Proceso metu, o jis dabar pačiame įkarštyje, kai kurios detalės ir techniniai sprendimai keičiasi, bet tai yra savaime suprantama. Man pačiai labai įdomu, kaip viskas atrodys finale.

– Kostiumai šiame spektaklyje nėra paprastos rūbų replikos – jie sudėtingi ir išmoningi. Kaip jie tampa tikrove?

– Sugalvojau vizualinį personažų atvaizdą, kaip jie turi atrodyti ir vėliau eskizų realizavimą aptariau su profesionalais, kurie juos pavers tikrais kostiumais. Dažniausiai šie žmonės patys turi technologinius sprendimus ir žino, kaip geriausiai įgyvendinti jiems tekusią užduotį. O aš dalyvauju parenkant medžiagas kostiumams, jų faktūrą, dalyvauju matuojantis kostiumus, kad rezultatas atitiktų viziją eskize.

– Kuriant kostiumus, kokią vietą kūrybiniame procese turi jų dėvėtojai?

– Aktorių komanda šiame spektaklyje labai graži ir įvairi, jų pačių organika diktuoja daug sprendimų. Kostiumas turi išryškinti personažą, padėti aktoriui aprengti savo vaidmenį. Prieš pradėdama kurti kostiumų eskizus, pasidariau visų aktorių nuotraukas ir gerai susipažinau su jų fizinėmis savybėmis.

Kartais, jei matome, kad aktoriams nekomfortiška, kostiumai prieš premjerą keičiasi, darome kažkokius pataisymus. Tai yra darbo dalis ir ji taip pat yra labai įdomi.

– Ką manote apie kūrybą vaikų auditorijai, kuo ji kitokia ir, jūsų nuomone, kas svarbiausia kuriant vaikams?

– Manau, kad kuriant vaikams reikia labiau išlaisvinti kūrybinę fantaziją. Vaikai gyvena žaisdami ir pasaulį priima per žaidimą, taip ir aš per tai stengiuosi su jais pagauti bendrą kalbą, tikiuosi, kad mums pavyks ir žiūrovams bus įdomu pabūti mūsų sukurtame pasakos pasaulyje.

„Sniego karalienės“ premjera Klaipėdos dramos teatre gruodžio 4, 5, 7 ir 8 d.

Apie spektaklį:

Viename mieste gyvena du geriausi draugai – Kajus ir Gerda. Jiems gera kartu leisti laiką, prižiūrėti visus metus žydinčią rožę, klausytis mylimos močiutės istorijų, net jei jos ir apie grėsmingąją „Sniego karalienę“. Kol vieną dieną Kajus dingsta ir niekas nežino kur. Žmonės įtaria blogiausia, tačiau Gerda negali susitaikyti su mintimi, kad jos mylimas draugas galėjo žūti. Tad ji pasiryžta leistis į pavojų bei stebuklų kupiną kelionę ir padaryti viską, kad surastų ir išgelbėtų savo mylimą bičiulį. Ji net neįtarė, kad draugą reikės gelbėti iš pačios Sniego karalienės nelaisvės.

Hansas Christianas Andersenas ne veltui tituluojamas pasakų karaliumi. „Sniego karalienė“ – vienas gražiausių ir giliausių jo kūrinių, visiems primenantis apie nepalaužiamą meilės ir gerumo galią.

– Kaip supratote, kad scenografija, kostiumų dailė yra jūsų gyvenimo kelias?

– Turėjau nuostabią piešimo mokytoją Leonavičiūtę, kuri suteikė man stiprų impulsą. Ji buvo nuostabi pedagogė, o jos dailės pamokos – tarsi stebuklas.

– Kodėl pasirinkote darbą teatre, o ne tapybą?

– Vilniaus dailės akademijoje scenografijos studijos buvo Tapybos katedroje, o mano studentavimo laikais ir scenografijos, ir tapybos valandų turėjome tiek pat, kiek tapytojai. Tai buvo tarsi dviguba profesija. Iš tikrųjų labai daug studentų, baigusių scenografiją, teatre nedirbę, nes pasirinko tapybos kelią. O kalbant apie mane, tuo metu, režisieriaus Jono Vaitkaus periodu, teatras buvo tarsi stebuklas. Bilietų į jo spektaklius reikėjo laukti naktimis! Tačiau ir tapyba man buvo svarbi – Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumo tapybos dėstytojas man rekomendavo stoti į tapybą, matė potencialą. Dėl to tikrai buvo kankinančių abejonių, kurį kelią pasirinkti – teatro ar tapybos.

– Kuo darbas teatre žavi kostiumo dailininką?

– Nepasirinkau kostiumų dizaino, nes man atrodė, kad teatre kostiumas – įdomesnis. Gal keistai nuskambės, bet pati mada man truputį primena tuštybės mugę. Vartotojiškumas, drabužių ir madų vaikymasis kartais yra perdėtas.

– Ar išskirtiniais kostiumais puošiate tik aktorius, ar juos kuriate ir sau?

– Nemėgstu parduotuvinių drabužių – kostiumus susikuriu pati. Jaučiu, kad man reikia apsaugos. Paradoksalu, bet aš po drabužiais noriu slėptis, o parduotuvėse esantys madingi, ryškių spalvų apdarai kaip tik atkreipia aplinkinių dėmesį. Apskritai nemėgstu ryškių spalvų – dažniausiai rengiuosi juodai. Mėginau "išlipti", bet nepavyko.

– Juoda spalva atspindi vidinę būseną, emociją?

– Mano suvokimu, kiekvienas žmogus renkasi drabužį, jo spalvą pagal emociją. Manau, kad kai kuriuo nors sezonu būna madinga salotinė ar geltona spalva, žmogus truputį kovoja pats prieš save. Jei ta madinga spalva neatitinka vidinės emocijos, jaučiamės blogai. Dauguma linkę nusipirkti madingą daiktą, panešioti savaitę, o tada išmesti, nes nepatinka ir netinka.

– "Keistuolių teatre" dirbate daugiau nei tris dešimtmečius, vadinasi, nuo pat šio teatro įkūrimo pradžios. Kaip čia patekote? Ar "Keistuolių teatro" komanda jums – tarsi šeima?

Vaikams pasiteisinimų nėra – negali nei simuliuoti, nei bandyti pagudrauti. Iš jų akių matai – patiko spektaklis ar ne.

– "Keistuolių teatro" komanda man yra daugiau nei šeima. O patekau čia… Kai pirmame kurse studijavau scenografiją, Rimas Olšauskas tuo metu buvo trečiame kurse. O vyresni kursai bendravo su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentais. Sigutis Jačėnas čia su studentais režisavo baigiamąjį spektaklį diplominiam darbui, Rimas jam pasiūlė mane kaip scenografę ir kostiumų dailininkę. Kartu su Sigučiu kūrėme baigiamąjį spektaklį, o vėliau jis pasiūlė mane Romualdui Vikšraičiui, kuris tuo metu kūrė "Keistuolių teatrą". Taip galiausiai atsidūriau šiame teatre. Bet, grįžtant nuo pradžių, turiu būti dėkinga R.Olšauskui už visą šį procesą.

– 30 metų teatre – didelė patirtis. Ar nekyla pagundų pakeisti aplinką, atrasti kažką naujo?

– Spektaklį kuria visa komanda. Kai pažįsti aplinką ir aktorius, žinai jų stipriąsias ir silpnąsias vietas, kūrybinis procesas yra daug įdomesnis. Bet dirbu ir kituose teatruose. Kai jau norisi pailsėti, išeinu į kitą teatrą, padirbu, prisimenu, kaip visgi gera tame "Keistuolių teatre", ir sugrįžtu (juokiasi).

– "Keistuolių teatras" stato spektaklius ir suaugusiesiems, ir vaikams. Kuo kūryba vaikams skiriasi nuo kūrybos suaugusiesiems?

– Kai kuri vaikams, atsakomybė didesnė, nes jų neapgausi. Suaugęs žmogus, žiūrėdamas spektaklį, gali galvoti, kad galbūt tam tikriems sprendimams pritrūko pinigų, galbūt aktorius neišsimiegojęs, bet vaikui to nepaaiškinsi. Vaikams pasiteisinimų nėra – negali nei simuliuoti, nei bandyti gudrauti. Iš jų akių matai – patiko spektaklis ar ne. Bet "Keistuolių teatre" vaikai net ir kai kuriuos suaugusiųjų spektaklius žiūri su malonumu.

– O jums labiau patinka kurti vaikams ar suaugusiesiems?

– Tai priklauso nuo nuotaikos. Man nesinori monotonijos: jei kuri vaikišką spektaklį, kitą jau norisi kurti suaugusiajam.

– Ką darote, kai kūrybinis polėkis dingsta?

– Nežinau, ar kūrybinis polėkis išvis kada dingsta. Jei esi tapytojas, tai bet kada gali pasiimti drobę ir tapyti, o kai dirbi teatre – kūrybos ir idėjų yra kur kas daugiau nei pačių spektaklių. Daug idėjų net neišvysta dienos šviesos. Apskritai, pats gyvenimas juk yra kūrybinis procesas. Karantinas baimę kelia ne finansiškai, o kūrybiškai: kiek gali visas idėjas krauti kažkur į stalčiukus?

– Jūsų feisbuko profilyje galime matyti, kad maudėtės eketėje. Tai iššūkis? O gal taip stiprinate imuninę sistemą?

– Jei nori psichologiškai ir fiziškai atlaikyti darbą ir krūvį teatre, turi rūpintis savo sveikata. Grūdinimasis mano smegenis sugrąžina į vietą.

– Ar galima teigti, kad esate drąsi? Juk nerti į eketę pasiryžtų tikrai ne kiekvienas.

– Man atrodo, kad visi žmonės yra drąsūs. Drąsa nebūtinai turi būti matoma: išeiti iš namų irgi gali būti iššūkis, nes sėdėti užsidariusiam namie – paprasčiau. Manau, kad ir dirbti teatre reikia drąsos, net daugiau, nei šokti į eketę. Jei grūdinimasis būtų masiškesnis reiškinys, tai visi toje eketėje maudytųsi ir nesakytų, kad tai keista ar drąsu. Daug žmonių to tiesiog nepabando.

– Kaip dar stiprinate sveikatą?

– Teatre nėra pastovaus darbo grafiko: viena repeticija gali būti 18 val., kita – 19 val. Čia nepasakysi, kad 18 val. lankai jogą. Todėl užsiimu meditacija ir kartais, kai pavyksta, joga. Žmogus iš prigimties tinginys – namie sunku priversti save ką nors daryti. Jei eini į sporto klubą, bendrus užsiėmimus, žinai, kad tą valandą turi būti ten. Todėl esu apsistojusi ties meditacija ir grūdinimusi.

– "Keistuolių teatras" išsiskiria skambiu ir įdomiu pavadinimu, paliekančiu terpę pamąstymams. Ar, jūsų manymu, menininkas – keistuolis?

– Menininkas niekada neįtilps į jokius rėmus: tai šukuosena, tai batai, tai mąstymas kitoks. Net ir skaitydamas knygas ar žiūrėdamas filmus jis nėra standartinis, masinis. Kadangi neįprastai besielgiantis žmogus neatitinka visuomenės lūkesčių ir standartų, jis tampa keistuoliu.

Jau antrą spektaklį LRDT scenoje kurianti dailininkė G. Brazytė tikisi, kad „Kalniukas“ įtrauks žiūrovą lyg į siurrealistinį sapną, kuriame sistema iki absurdiškumo iškreipia žmonių tarpusavio santykius, naikina empatijos jausmą kitam, gniuždo ir slegia kitaip mąstantį ir nepritampantį prie sistemos.

– Jūsų darbas ankstesnio sezono LRDT spektaklyje „Musė“ (rež. Agnė Sunklodaitė) žavi ne tik vaikus, bet stulbina ir suaugusiuosius. Tai tikra fantazijos, spalvų ir formų šventė. Dabar kuriate spektaklį suaugusiems. Ar lengvai pereinate nuo vieno amžiaus auditorijos prie kitos?

– Didelio skirtumo nėra, tiesiog turi gerai padaryti darbą, kad spektaklis įtrauktų žiūrovą ir leistų užsimiršus keliauti su pagrindiniu personažu jo gyvenimo istorijos vingiais. Jei pavyksta įtraukti žiūrovą, tada jis panyra lyg į sapną ir užsimiršta. Jeigu aš, žiūrėdama kolegų darbą, užsimirštu ir nebestebiu, kaip ir kas padaryta, vadinasi, spektaklis gerai sumanytas. Kartais suima baltas pavydas, kaip paprastai ar originaliai buvo rastas sprendimas! Stebėdama kitų darbus, pati sau keliu aukštus reikalavimus. Esu savikritiška, turiu keletą savo spektaklių, kurie man patinka, tarp jų – ir „Musė“.

– Kaip sekasi dirbti su įdomiai kuriančia režisiere Lera Surkova? Gal tai nebe pirmas judviejų spektaklis? Ar Jums artimas jos režisūrinis stilius?

– Su L. Surkova dirbame pirmą kartą – teatras mus suvedė ir supažindino, man patinka jos kinematografinis spektaklio matymas, mąstymas, tai labai tiksli režisierė, ji aiškiai formuluoja užduotis, aiški jos darbo su aktoriais ir dailininku eiga. Turiu didelę kūrybinę laisvę dirbdama, ir man tai patinka. Dirbdamos viena kitą papildome, suprantame viena kitos meninę kalbą. Išties nelengva rasti tokį režisierių, tai tikra prabanga scenografui, kai gali pasijusti visaverčiu kūrėju ir bendraautoriumi.

Tikiuosi, kad scenografija netaps tik dekoracija, ji bus funkcionali, kaip ir muzika, aktorių vaidyba, nes visa tai turi sukurti bendrą visumą.

Muzika teatre – labai svarbus elementas, tai tarsi dar vienas aktorius scenoje.

– „Auksinį scenos kryžių“ ir „Fortūnos“ prizą 2019 m. pelnėte už darbą spektaklyje „Užburtas kalnas“ Kauno valstybiniame lėlių teatre – už jį buvote apdovanota su visa kūrybine komanda.

– Taip, lėlių teatre dailininkas yra ypač svarbus, ir dažnai režisieriui tenka atsižvelgti į jo braižą, mąstymo stilistiką ar vizualiai režisūrinius sprendimus kuriant spektaklio visumą. LRDT taip pat dirbu su puikia kūrybine grupe. „Kalniuko“ videoprojekcijas kuria Džiugas Katinas, patyręs savo srities menininkas, esame jau ne kartą dirbę kartu. Choreografijos autorius – žinomas aktorius Gytis Ivanauskas. Muziką kuria Olia Krikova. Mane labai intriguoja, kokia muzika skambės šiame spektaklyje, nes jos dar negirdėjau.

Muzika teatre – labai svarbus elementas, tai tarsi dar vienas aktorius scenoje. Rusijoje per šventinius rytmečius vaikai dainuoja visiems įprastą ir gerai žinomą vaikiškų dainelių repertuarą, nusistovėjusį per dešimtmečius. Tarp mūsų, Lietuvoje gyvenančių, kilo diskusija, ką mes atsimename iš darželio repertuaro, ką mes dainavome vaikystėje ir ką dainuoja dabartiniai vaikai. Atmintyje iškilo tik „V lesu rodilas joločka...“ arba lietuviškas eilėraštis „Eglutė skarota, eglutė žalia...“. O Rusijoje rimti kompozitoriai sukūrė visą repertuarą vaikų darželiams. A. Žitkovskio pjesėje tiksliai cituojama Šiaurės gyventojų dainelė, kurios žodžių vaikai niekaip negali išdainuoti.

– „Kalniuko“ istorija paprasta, trumpa, bet talpi. Kokios mintys kilo ją perskaičius, kaip radote kūrybinį priėjimą prie dramaturginės medžiagos?

– Pjesėje mane sukrėtė žmonių tarpusavio santykiai, bendravimas tarp šeimos narių, su bendradarbiais, viršininko ir pavaldinio santykis. Visi mes vienaip ar kitaip susiduriame su darbdaviu, su vienais santykis yra pagarbus ir šiltas, bet kai kam tenka patirti nepagarbą, pažeminimą ir netgi psichologinį smurtą. Tarybinėje praeityje darbovietėse buvo gajus polinkis žeminti kitą, jo dar esama ir posovietinėje erdvėje. Ten humoras kuriamas patyčių ir žeminimo pagrindu – žiūrovus tai linksmina ir kelia juoką... Šioje pjesėje irgi egzistuoja žeminantis santykis, tekste juntamas jiems įprastas bendravimo šablonas, labai plona riba skiria perdėtą pagarbą ir žeminančias patyčias. Prisimenu, žiūrint filmą „Palaidokite mane už grindjuostės“ mane sukrėtė šeimos tarpusavio santykiai, stebino, argi taip iš viso gali būti, negi taip galima bendrauti?

Labai džiaugiuosi vėl galėdama kurti šiame teatre ir dirbti su puikiais aktoriais.

Nors menininkai linkę sutirštinti, išdidinti reiškinius, tačiau jie atsispiria nuo tikrovės. Taip įtaigiai parašyti pjesę ar kino scenarijų, nesusidūrus su tikromis situacijomis, dramaturgui būtų neįmanoma. Patyčios prasideda vaikystėje – šeimoje arba darželyje, mokykloje. Pjesėje „Kalniukas“ kai kurie vaikai tyčiojasi iš kitaip atrodančio, kitaip kalbančio berniuko.

Meninio sprendimo ieškojome kartu su režisiere. Sutarėme, kad ši pjesė Lietuvos žmonėms bus sunkiai suvokiama, jei situacijas perkelsime į lietuvišką aplinką. Todėl apsisprendėme vizualiai likti Rusijos glūdumoje, Sibire, kur šaltis žiemą siekia 40 laipsnių, sunku kvėpuoti, ore tvyro migla, saulės dar mažiau nei Lietuvoje, o pamatyti jūrą – tolygu nukeliauti į Mėnulį.

– Dėstote būsimiesiems scenografams. Koks jaunimas ateina studijuoti, ar skiriasi studentų kartos savo siekiais, gabumais, smalsumu?

– Dirbdama Vilniaus dailės akademijoje, Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedroje, sutinku nemažai įdomių ir smalsių žmonių. Kartos labai skiriasi – mes, kai mokėmės, buvome kitokie, bet turbūt visoms kartoms būdinga sakyti, kad jos buvusios kitokios. Studentai yra įvairūs – vieni labai drąsūs ir smalsūs, kiti apatiški, baikštūs, turintys nemažai psichologinių problemų. Vieni gilinasi į medžiagą vertikaliai, kiti – horizontaliai. Scenografo darbas nesibaigia šeštą vakaro, tavo smegenys dirba kiaurą parą, kartais miegodamas pajunti, kad visą naktį kuri planus rytdienai, ir prabundi tarsi ką tik atsigulęs.

– Lietuvos rusų dramos teatras yra žinomas ir mylimas dėl aktorių trupės. Jūsų kameriniame spektaklyje „Musė“ aktorių kuriami personažai žavi ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius.

– Labai džiaugiuosi vėl galėdama kurti šiame teatre ir dirbti su puikiais aktoriais. Tai labai profesionali trupė, visi eina kaip viena komanda, plačiu žingsniu ir atvira širdimi. Spektakliuose, kuriuos mačiau, mane nepaprastai žavi aktorių meistriškumas, profesionalumas, susiklausymas. Su kai kuriais aktoriais dirbu jau antrą kartą. Džiugina aktorių reakcija į mano sukurtus kostiumus ir požiūris į save kaip į personažą scenoje, netapatinant savęs kaip asmenybės.

– Neatskleidžiant scenovaizdžio detalių, ko reiktų tikėtis „Kalniuko“ žiūrovams?

– Mūsų manymu, spektaklis – savotiškas siurrealistinis sapnas. Scenografijoje, kostiumuose, vaidyboje viskas hiperbolizuota, išdidinta. Siekiame sukurti tam tikrą sapnavimo atmerktomis akimis įspūdį, kur atstumas tarp vaizduotės ir realybės praranda ribą, o personažų santykiai tampa siurrealistiški.

G. Makarevičius – scenografas, dokumentinio kino režisierius, tapytojas, Vilniaus dailės akademijos dėstytojas. Apdovanotas Auksiniais scenos kryžiais už scenografiją P. Vaičiūno komedijai „Patriotai“ (2008, rež. J. Vaitkus), spektakliams „Šmėklų sonata“ (2011, rež. G. Varnas) ir „Išvarymas“ (2011, rež. O. Koršunovas), dramai „Balta drobulė” (2012, rež. J. Jurašas). 2008-aisiais Lugano kino festivalyje (Šveicarija) už dokumentinį filmą „Žiemos paralelės” (2007) pelnė pagrindinį prizą. 2018 m. įvertintas Nacionaline kultūros ir meno premija.

Svarbūs patyrimai

– Įdomu, su kuria meno sritimi – dokumentiniu kinu, scenografija ar tapyba – dabar save labiau siejate?

– Su dokumentiniu kinu meilė baigėsi – nebenoriu jo kurti. Tikriausiai pasikeitė dalykai, kurie man labai rūpėjo, dingo ta tikrovė, kuri man buvo suprantama, kurią jaučiau. Atėjo kažkokie kitokie laikai.

Suvokęs, ką tie žmonės išgyveno,  imi kitaip žiūrėti ir į save.

– Lieka scenografija, tapyba?

– Turbūt tapyba. Niekada nesvajojau būti scenografu. Iki šiol savęs scenografu nelaikau, nors šiam darbui skiriu daugiausia laiko. Tiesa, dirbdamas teatre, skaitydamas ir analizuodamas pjeses, sužinojau daug įdomių dalykų. Juk neprisiversčiau skaityti nei W. Shakespeare’o, nei šiuolaikinių pjesių, jeigu netektų talkinti jas statant. Dirbdamas gilinuosi iš esmės, o ne šiaip sau permąstau. Atsiskleidžia epochos, daug draminės medžiagos, žmogiškos esencijos. Tai mane motyvuoja, labai įdomu. Man atrodo, kiekvienam žmogui svarbu patirti tokių dalykų.

Kai trenkia kaip žaibas

– Ar turite savo kaip scenografo skaitymo būdą? Ar konstruojate vaizdus skaitydamas pjesę?

– Tai priklauso nuo medžiagos. Jei bus opera, labai svarbūs muzikiniai dalykai. Dažniausiai režisieriai, su kuriais dirbu, sako: „Tu paskaityk. Kaip tau atrodo?“ Paskaitęs sakau: „Va taip man atrodo.“ Man neužtenka vienąsyk perskaityti, nes kiekviena dramaturgija turi paslėptų kodų. Kitaip tariant, ji turi sudrebinti kuriantį žmogų. Kol nesulaukiu tokio dalyko, sunku ką nors sugalvoti. Kai tas žaibas trinkteli, suprantu: čia yra esmė. O tada viskas lengvai generuojasi, pradeda plėtotis idėjos ir viskas limpa. Kol tokio poveikio nėra, vyksta svarstymas – gal taip, o gal anaip?

– Ar su O.Koršunovu radote bendrą kalbą? Jau esate kartu dirbę?

– Esame drauge pastatę keturias operas, kelis dramos spektaklius. Tai „Mūsų klasė“ (2014) ir S.Kane „Apvalytieji“ (2018) Norvegijoje, Oslo nacionaliniame teatre, W.Shakespeare’o „Akis už akį“ (2016) Varšuvoje, M. Ivaškevičiaus „Išvarymas“ (2011) Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Dar buvo šiuolaikinė kompozitoriaus V. Baltako opera „Cantio“, sukurta Miuncheno bienalei (2004), įdomus projektas. Vilniuje pastatėme G. Donizetti „Meilės eliksyrą” (2008), G. Sodeikos „Post Futurum” (2018), o L. van Beethoveno „Fidelijų” – Bergene (2013) ir Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (2015). Visi spektakliai, mano galva, labai pavykę, o kai kurie ir puikiai įvertinti – tikriausiai galima sakyti, kad bendrą kalbą suradome.

Sukrečianti tema

– Kaip jums patinka Klaipėdos dramos teatro erdvė?

– Po rekonstrukcijos dabar čia buvau pirmą kartą – man patinka, estetiškas vaizdas. Atrodo solidžiai, joje turėtų būti viskas gerai. Neturiu jokių negerų nuojautų. Geras matomumas ir geras jausmas. Tiesiog jauti, kad iš scenos vyksta gera transliacija. Teatrui tai labai svarbu.

– Pjesė „Mūsų klasė“ – sunki, pasakojanti apie skaudžius įvykius. Koks paties santykis su ja? Kas labiausiai sujaudino?

– Kalbant apie sukrėtimą – pati tema yra baisi. Jau daug metų į ją gilinuosi, pernai su režisieriumi G. Varnu kūrėme spektaklį „Getas“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre, prieš tai su O. Koršunovu – „Mūsų klasę“ Norvegijoje. Ta tema perskaičiau daug knygų. Yra tokių dokumentinių tekstų, kurių tiesiog negali skaityti, o kai jau įveiki, ilgam lieka galvoje. Pastaruoju metu daug atsakymų radau perskaitęs logoterapeuto Viktoro E. Franklio knygą „Žmogus ieško prasmės“. Jis pats buvo koncentracijos stovykloje. Labai gerai parašyta knyga. Pasak autoriaus, prasmė atsiranda iš pačios baisiausios patirties. Apskritai, gilindamasis į holokaustą, pradedi suprasti žydų kultūrą, mentalitetą ir gali suvokti, ką tie žmonės išgyveno, o tada imi kitaip žiūrėti ir į save.

Istoriškumo ženklai

– Ar siekiate istoriškumo, kurdami „Mūsų klasę“?

– Manau, istoriškumas iš dalies atsiskleis lėlėse (dail. Julija Skuratova). Bet labiausiai turbūt per vaizdo projekcijas (aut. Mikas Žukauskas). Vaizdo projekcijos padės kurti atskiras scenas, keisti scenografiją. Pati scenografija – nekintanti arba keisis labai mažai. Ji – be smulkių detalių, labiau visuminė. Aišku, itin svarbus bus apšvietimas (šviesų dail. Julius Kuršis). Pagrindinis istoriškumo ženklas, dokumentiniai dalykai pasieks žiūrovus per vaizdo projekcijas.

– Scenografija pjesės pasaulį perkelia į sceną. Kaip kuriate erdvę, veiksmo vietą?

– Iš tikrųjų viską įsivaizduoju, tačiau režisierius turi išsakyti savo mintį, lūkestį. Man užtenka kelių nuorodų. Pavyzdžiui, dirbant su Oskaru, viskas labai aišku: jis turi sprendimą, per daug jo nedetalizuoja. Aš turiu laisvės, bet kryptis aiški. Scenografija dramos veiksmui turi turėti tokį poveikį, kaip geras rėmas – paveikslui. Scenografas privalo suvokti erdvę, kurioje vyks veiksmas, ir numatyti draminės idėjos gaires, kaip scenografija gali kisti – keistis arba generuoti naujas prasmes veiksmo metu.

Architektūra ir scenografija

– Scenografija – kūryba ir tarsi matematika – sprendimo ieškojimas? Pavyzdžiui, spektaklio „Išvarymas“ scenografija labai architektūriška.

– „Išvarymo” scenografiją įkvėpė Venecijos bienalės arsenalo salėse esančios kolonos. Tos aprūdijusios XIX a. pabaigos – XX a. pradžios metalinės kolonos man pasufleravo, kad tai galėjo būti kokio nors fabriko Niujorke, kur dirbo mūsų tautiečiai iš pirmosios emigrantų bangos, kolonos.

Kai 1980-aisiais atvažiavau į Vilnių, įgijau architektūros specialybę statybos technikume, dabar tai – kolegija. Ten buvo labai geri mokytojai, suteikė bazinių žinių apie architektūros kūrimą. Man jos labai praverčia kuriant scenografiją, nes ir scenografams reikia išmanyti panašius dalykus.

Juk pati scena yra architektūra. Man tai yra nuoseklus darbas, gal ne toks didelis melas, kaip kurti kažkokius keistus pasaulius... Architektūra struktūruoja, sutvarko medžiagą, veiksmą. Pačioje architektūroje yra ritmika. Dažnai, jei scena pažįstama ir turi savo kodus, stengiuosi atsispirti nuo to arba ją pratęsti, kad susilipdytų į visumą.

Spektaklio „Mūsų klasė“ (rež. O. Koršunovas) premjera Klaipėdos dramos teatre – gruodžio 5, 6, 12, 13 d. Bilietus platina „Tiketa.lt“.

„Teatre nėra antro dublio, yra tik kitas spektaklis kitą dieną... Gyvas atlikimas ir kūryba, kartais net nesurežisuoti atsitikimai scenoje, užmirštas tekstas, pavykusios ar prasčiau nuskambėjusios arijos – man pačios žaviausios teatro savybės“,- šmaikštaudama apie scenos meną kalba S.Šimkūnaitė.

– Scenografas. Kokios šios profesijos ypatybės, scenografo „darbo rėmai“?

– Scenografo specialybė tiek pat sudėtinga, kiek ir įdomi. Džiaugiuosi ir dėkoju likimui, kad galiu kurti teatre, artimiau susipažinti su literatūra, įsigilinti į muziką, suprasti šokį. Vaizdu konstruoti dramaturgiją – man pagrindinė ir įdomiausia užduotis. 

Yra scenografų, kurie kuria kostiumus arba yra kostiumų dailininkų, kurie kuria ir scenografiją: tai vieni ir kiti nedaro nieko nusikalstamo, nors esu įsitikinusi, kad geriausia yra dirbti tai, ką supranti ir moki geriausiai. Prisipažinsiu, kad aš konstruoti ir siūti drabužių tikrai nemoku, todėl užleidžiu vietą kitiems, kurie tai daro kokį tūkstantį kartų geriau už mane. Grimui „užduodu“ gaires, nusakau kokią viziją matau. Tačiau prisipažinsiu, jei dirba tikri profesionalai, stengiuosi per daug nesikišti, o kai žiūriu spektaklį, visada matau ir atkreipiu dėmesį kaip padaryti kostiumai, kaip jie tinka spektaklio istorijai, koks grimas.

Tačiau man dar įdomesnis ir bene svarbiausias aspektas teatre yra šviesa. Galiu konstatuoti, kad „darbo rėmai“ teatro kūrėjams yra sunkiai nusakomi, visi susirenkame bendram tikslui: sukurti kuo geresnį ir gražesnį spektaklį, todėl dalintis pastabomis ar įžvalgomis būtina.

– Ar tiesa, kad pjesė prasideda nuo to, kad režisierius paskambina scenografui ir sako: „Turi laiko? Perskaitysi?“, vėliau skambina dar kartą „Skaitei? Turi kokią idėją?“?

– Būna visaip. Man pjesė visada prasideda nuo literatūros, opera - nuo muzikos, tačiau po „susitikimo“ su literatūra - visada laukiu pasimatymo su režisieriumi.

– Ar piešiate eskizus spektakliams?

– Man eskizai ar maketas yra bendrinė kalba, viena iš neišvengiamų proceso dalių, kuria aš galiu paprasčiau papasakoti savo mintį ir viziją režisieriui, vėliau - statytojams. Tačiau kai prasideda gamybos procesas, eskizus palieku šiek tiek nuošaly, ir žiūriu kaip viskas atrodo natūroje, ką gali pagaminti vienos ar kitos dirbtuvės: visada atsižvelgiu į aplinkybes ir sąlygas, kurias man duoda. Mintyse visada galvoju, ką galėjau ar galiu padaryti geriau, kur nepavyko, ką kitą kartą daryčiau kitaip. O žiūrovai visada vertina baigtinį rezultatą, tai, ką mato scenoje, o ne procesą...

– Kaip gimė operos „Prūsai“ scenografija? Nebuvo pilių, šarvų, o scenografija žiūrovus maloniai nustebino žaismingumu: besisukantis didžiulis stalas, mago dėmesio verti besisukantys puodeliai, griūvanti siena simbolizuojanti tautos pražūtį... Kiek laisvės Jūsų darbe?

– Man pasisekė, nes operos „Prūsai“ režisierius Gediminas Šeduikis yra mano bendramintis. Per pirmą susitikimą uždaviau klausimą apie šarvus ir pilis. Atsakymas buvo toks, kokio ir tikėjausi... Pirminis abiejų matymas sutapo: eisim minimaliu ir lakonišku keliu. Jutau didelį pasitikėjimą iš režisieriaus ir tai suteikė didelę laisvę.

Man pačiai teatre įdomu scenografijos estetika, forma ir mintis, o atkartoti realią praeitį ar dabartį nėra taip svarbu. Kartais viena linija papasakoja daugiau, nei didžiuliai statiniai. O jei kalbama apie istorinį kontekstą tuomet man svarbus ir įdomus laikmečio detalių tikslumas.

Operos „Prūsai“ scenografija išliko tokia pat kaip ir pirminiame makete - mažai pakitusi, viską ką buvom sugalvoję įgyvendinom, su nedidelėmis nuokrypomis.

– Ar tiesa, kad buvo toks paslaptingas atributas reikalingas operai „Prūsai“, kuris pargabentas net iš užsienio?

– Buvo keletas dalykų, kuriuos siuntėmės ar vežėmės iš svetur: Vokietijos, Didžiosios Britanijos, bet tai nėra jokie stebuklai (juokiasi). Tai didžiulis ekranas ir speciali, šviesą atspindinti plėvė stalui... Tiesiog kai kurių medžiagų Lietuvoje nusipirkti neįmanoma: jas reikia užsakyti ir parsisiųsti. Kadangi pastatymui neturėjome daug laiko, todėl turėjome patys vykti į gamyklą atsivežti didžiulio ekrano. Deja, jokios paslapties čia ir nebuvo. Tai labiau buitiniai ar gamybiniai daiktai, tarsi parduotuvėje nusipirkti sviesto..

– Ar jaudinatės per kūrinių prie kurių „gimimo“ prisidėjote premjeras?

– Pirmasis susitikimas su žiūrovais man visada būna jaudinantis. Jo ir laukiu ir nelaukiu: sunku būti spektaklio, kuriame dirbau žiūrovu.

Esu įsitikinusi, kad mano darbo, spektaklio, solistų darbo sėkmė tiesiogiai priklauso nuo režisieriaus. Visgi, jis laiko visą kūrinio stuburą, neleidžia nuklysti, tačiau teatras, kaip ir kinas, nėra vieno žmogaus šou, todėl kiekvienas komandos narys yra labai svarbus. Klaipėdos muzikinio teatro kolektyvas man jau pažįstamas ir per abu pastatymus mane priėmė tikrai draugiškai. Tuo labai džiaugiuosi.

– Ar scenografija moteriška profesija?

– Yra profesijų, kurios ilgainiui tampa vis moteriškesnės. Tai nereiškia, kad vyrai užleidžia savo pozicijas. Teatras ir kinas, mano akimis žiūrint, yra gana vyriškos sritys, tačiau galiu pasidžiaugti, kad vis daugiau moterų dirba šioje sferoje. Dėl įdomumo galiu pasakyti, kad beveik per dešimt savo darbo metų kine, sutikau tik vieną moterį operatorę. Aišku, kad tai yra mano labai asmeninė statistika, tačiau ji daug ką atspindi. Aš vengiu skirstyti darbus į vyriškus ir į moteriškus: galvoju, kad viską lemia charakteris ir profesionalumas.

– Kaip Jūs pasirinkote scenografės kelią?

– Įdomiausia, kad nesirinkau to kelio. Viskas prasidėjo nuo tikrai mažų ir kamerinių apstatymų. Į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą mane pakvietė choreografė Aušra Krasauskaitė, su kuria mes ne kartą buvome susitikusios šokio teatro „PADI DAPI fish“ pastatymuose. Viena dieną gavau pasiūlymą dirbti kartu kuriant šokio spektaklį „Karmen“. Tokia ir buvo pradžia.

– Kuo ypatinga „Karmen siuitos“ scenografija?

– Ji ypatinga tuo, kad yra šiek tiek nuoga, nepagražinta ir neromantizuota. Nėra ilgų raudonų suknelių ir gėlių plaukuose. Visa erdvė yra gan abstrakti, o ir pati Karmen gana vyriška bei griežta. Orkestras turi didžiulę vizualinę rolę šiame scenovaizdyje: žiūrovas viso spektaklio metu gali matyti ir stebėti muzikantus. Tad spektaklis turi daug išskirtinumo nuo tradicinių „Karmen“ spektaklių, kuriuos turi ne vienas teatras.

– Dainavote ansamblyje „Voice Lab“?

– Ansamblis iširo, todėl jau nebedainuoju. Atlikėjų keliai išsiskyrė: panirom visi į savo darbus, nes visas šešetas (išskyrus vieną narį) buvo ir esame dideli muzikos mylėtojai, bet ne muzikos profesionalai. Visą gyvenimą prisiminsiu mūsų laiką praleistą kartu, nes tai buvo nuoširdus, didelis malonumas.

– Kuriate reklamas. Kaip sukurti įdomią, neatstumiančią reklamą? Ar tai įmanoma?

– Kaip ir geram spektakliui, geram filmui būtina sąlyga – įdomi istorija, geras scenarijus ir talentingas režisierius. Seka eilė svarbių sudedamųjų dalių, be kurių būtų tiesiog neįmanoma nufilmuoti įdomaus klipo, o jei darbas gerai padarytas, tuomet jis niekada nebus atstumiantis. Man kurti reklamas labai patinka. 

– Jūsų, kaip kino dailininkės, darbų sąrašas kine labai platus: „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“ (2015 m.), „Emilija iš Laisvės alėjos“ (2017 m.), „Amžinai kartu“ (2015 m.) ir daugybė kitų... Kur vyksta filmavimai? Darbo teatre ir kine skirtumai?

– Tikiuosi, kad tas darbų kine sąrašas bėgant metams vis plėsis ir bus dar įdomesnis bei prasmingesnis. Filmų, kuriuose teko dirbti geografija gana įvairi: „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“ nufilmuotas Anykščiuose, „Emilija iš Laisvės alėjos“ filmuota ir Vilniuje, ir Kaune, „Amžinai kartu“ – filmavome studijoje, dekoracijoje.

Skirtumai tarp kino ir teatro yra didžiuliai, nors bendrų vardiklių yra nemažai. Teatre nėra antro dublio, yra tik kitas spektaklis kitą dieną. Nėra stambių planų: žiūrovas visada mato bendrą planą. Teatre negali pakartoti, „įgroti“ naujai garso takelio, „pergarsinti“ aktorių dialogo, nufilmuoti papildomų kadrų, pakeisti spalvų. Gyvas atlikimas ir kūryba, kartais net nesurežisuoti atsitikimai scenoje, užmirštas tekstas, pavykusios ar prasčiau nuskambėjusios arijos – man pačios žaviausios teatro savybės.

– Spauda rašo, kad visada imatės jaunų ir nežinomų menininkų spektaklių/filmų scenografijos – ar tiesa?

– Taip, spauda nemelavo, tačiau nedirbu su visais jaunais ir nežinomais. Taip jau atsitiko, kad yra keletas jaunų kūrėjų, kurių talentą ir kūrybą labai vertinu, juos suprantu, o jiems patinka mano darbai. Be to, jie yra mano draugai, todėl visada su jais dirbu, jei tik leidžia galimybės.

– Kas jums yra laisvalaikis? Kur semiatės įkvėpimo?

– Daug laisvo laiko neturiu, o kai turiu, tai būnu pavargusi... Tad ir mano pomėgiai labai paprasti: jei turiu laisvą sekmadienį – žiūriu detektyvus apie Puaro arba skaitau knygas. Dar žiūriu į savo vaikus, grožiuosi jais, matau ir stebiu ką jie naujo išmoko, ko nesupranta, tikrinu namų darbus, klausau kaip jie groja fortepijonu, kokius naujus kūrinius dar tik pradeda mokytis.

Didžiausias įkvėpimo šaltinis man yra žmonės, kuriuos aš pažįstu, su kuriais dirbu kasdien, kuriuos naujai sutinku, kasdieninė aplinka,  kurioje gyvenu, net rutina kartais gali įkvėpti.

20 metų kūrybos jubiliejų švenčianti grupė „Biplan“ metų pabaigoje šventinių koncertų turo metu gerbėjus nustebins ne tik programa, bet ir specialiai renginiui kuriama scenografija. Išskirtinį jubiliejinių koncertų vaizdą pozityviesiems Lietuvos rokeriams kuriantis jų vaikystės laikų bičiulis ir studijos „PetPunk“ meno vadovas Gediminas Šiaulys juokauja, kad į koncerto komandą pateko „per pažintis“.

G. Šiaulys teigia norintis pakviesti renginio žiūrovus į tikrą gimtadienio vakarėlį, kuriame kiekvienas „Biplan“ gerbėjas galės jaustis kaip apsilankęs svečiuose pas senus gerus draugus.

„Kuriame romantišką, teatrališką ir kartu paslaptingą renginio atmosferą. Scenos spalvose vyraus šilti tonai, prigesintas šviesas keis stebuklingos kibirkštys.  Atskleisdamas užkulisius galiu paminėti, kad scenoje žiūrovai išvys 3 metrų aukščio objektus, gigantiškus šviestuvus, šimtus popierinių lėktuvėlių ir, žinoma, gimtadieninius fejerverkus“, – sako koncerto scenografas.

G. Šiaulio teigimu, dirbti su „Biplan“ visada smagu, nes grupės muzikantai suteikia visišką kūrybinę laisvę.

„Nors jubiliejinės scenos mastas ir renginio reikšmė – dideli iššūkiai, kūrybinis procesas vyksta sklandžiai. Komandoje dirbame kartu su puikiu šviesų dailininku Arvydu Buinausku ir talentingu dekoracijų meistru Tomu Fiodorovu. Aš pats puikiai jaučiu „biplanus“, todėl turėdamas scenos viziją aptariu ją su grupe, ir sėkmingai judame toliau. Tam, kad jie neprašytų nieko keisti, kol kas „Biplan“ nieko ir nerodome“, – juokauja koncerto scenografas.

Nors ir slepia nuo grupės scenografijos detales, G. Šiaulys mielai atvirauja apie prasmingus vaikystės laikų bičiulių kūrybos dešimtmečius.

„Ne kartą sakiau, kad „Biplan“ yra daugiau nei grupė – tai reiškinys. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje, kuomet Lietuva kūrė savo nepriklausomybę, gyvenimas buvo sunkus ir vargingas. Bet „Biplan“ atsiradimas ir jų šviesios dainos, girdimos per radiją, buvo kaip saulės spindulys, kaip kvietimas nenusiminti ir tikėti šviesa. Esu tikras, kad jų muzika ir pozityvumas jau kelis dešimtmečius gelbsti žmonių gyvybes, sušildydama jų sielas. Didžiuojuosi, kad nuo vaikystės esame kartu ir kad galiu prisidėti prie šios šviesos skleisdamas jų žinutę pasauliui“, – sako koncerto scenografas.

Koncertinį turą „Biplan“ rengia grupės 20-mečio jubiliejaus proga. Lapkričio ir gruodžio mėnesiais grupė apkeliaus didžiuosius Lietuvos miestus. Lapkričio 20 d. „Biplan“ koncertuos Kaune, renginių centre „Renginių oazė“, lapkričio 27 d. – Vilniuje, laisvalaikio centre „Forum Palace“,  gruodžio 5 d. – Panevėžyje, „Cido arenoje“, gruodžio 12 d. – Šiauliuose, Šiaulių arenoje, gruodžio 20 d. – Klaipėdos koncertų salėje.

Bilietus į koncertus Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje platina „Bilietai.lt“, Panevėžyje – „Tiketa“, o Šiauliuose – „Ticket Market“.

Likimas gimti menininkų šeimoje suteikia neišmatuojamų galimybių – nuo pat ankstyvų dienų būti supamam ne atsitiktinių garsų, spalvų, žmonių, vėliau – sulaukti profesinio patarimo. Šis pagrindas padeda siekti aukštumų, net jei sąmoningai ar netyčia einama ne tėvų pramintais takais.

Scenografė Kotryna Daujotaitė gimė vienoje garsių Kauno menininkų šeimų: močiutė – modernaus šokio pradininkė Lietuvoje Kira Katerina Daujotaitė, mama – aktorė Inesa Paliulytė, tėvas – režisierius Algimantas Pociūnas. "Mano šeima – tai aš", – sako K.Daujotaitė. Savo teigiama energija ir kūrybiškumu ji žavi praeivius ir kolegas, o darbais – dar ir autoritetingus kritikus.

Dar vienos K.Daujotaitės premjeros – operetės "Balius Savojoje", kuria naująjį sezoną pradės Kauno valstybinis muzikinis teatras, išvakarėse – pokalbis apie šeimos įtaką esminiams apsisprendimams, meniška atmosfera persmelktą gyvenimą ir scenografo darbo ypatumus.

– Nuo mažų dienų buvote susijusi su menu: mokėtės muzikos mokykloje, dailės gimnazijoje, šokote. Kaip plėtojosi  toks platus interesų ratas?

– Mano pasaulėžiūrą formavo aplinka. Augau apsupta šokio, muzikos ir teatro. Turbūt artimiausias buvo šokis. Pradėjau šokti, kai dar nemokėjau vaikščioti, tokiame vaikiškame gardelyje. Vėliau okupavau mūsų namų didįjį kambarį ir ten daugiausia šokdavau močiutei. Ji svajojo, kad tapčiau profesionalia šokėja. Deja, man netiko rėmai, į kuriuos būčiau įsprausta, jei šokčiau kokiame nors kolektyve. Turbūt todėl šokis nutolo. Liko tik svajonėse, girdint gerą muziką. O dailė atsirado iš nenoro groti. Muzikos mokyklą lankiau kokius ketverius metus, turėjau nuostabią mokytoją Antanavičienę, bet kartu turėjau ir scenos baimę. Tad iškilus grėsmei groti B.Dvariono konkurse, pareiškiau mamai: negrosiu ir viskas. "Jei negrosi, ką veiksi?" – paklausė mama. Atsakiau, kad piešiu. Taip įstojau į dailės gimnaziją.

– Studijuoti pasirinkote scenografiją, kas lėmė tokį apsisprendimą?

– Aš juk gimiau, galima sakyti, teatre. Mama laukdamasi vaidino iki septinto mėnesio. Augdama svajojau tapti aktore. Teatre viskas atrodė taip tikra, jausmai, poelgiai. Vis dėlto šeima tarytum saugojo mane nuo teatro viruso. Mokydamasi dailės gimnazijoje buvau tvirtai apsisprendusi studijuoti tapybą. Prieš stojamuosius tėtis paklausė: "O gal geriau scenografija?" Ir iš tiesų juk puikiausiai galiu tapyti ir dabar, aišku, jei tik atrandu tam laiko.

– Kokius galėtumėte išskirti scenografo profesijos pranašumus / ypatumus? Kuo ši specialybė jus žavi labiausiai?

– Kaip ir bet koks menas, scenografija leidžia fantazuoti, kurti, kartais net kvailioti. Ir jeigu būtų galimybė savo vizijas įgyvendinti neatsimušant į finansinių apribojimų užkardas, galėčiau drąsiai teigti, kad tai pati fantastiškiausia profesija. Bet juk menas mūsų valstybėje yra kaip ir užribyje, nereikalingas. Suvokiant kultūros politiką, menininkas privalo galynėtis su vėjo malūnais.

– Teatras – tai kolektyvinis darbas, kuriame visi kūrėjai yra tiesiogiai priklausomi vienas nuo kito. Kokia yra riba tarp savų idėjų realizacijos ir režisieriaus sumanymo išpildymo?

– Riba sudėtinga. Svarbiausia – pasitikėti režisieriumi, o jei abejoji – kovoti už savo tiesą. Nes, deja, ne kiekvienas žmogus yra kūrėjas ir ne kiekvienas geba mąstyti vaizdais.

– Kauno valstybinis muzikinis teatras naująjį sezoną pradės nuo premjeros – operetės "Balius Savojoje". Kokiais įspūdžiais gyvenote pastarosiomis dienomis?

– Priešpremjeriniais, bėgimu. Muzikiniame teatre kūriau ir scenografiją ir kostiumus, tad darbo yra be galo daug. Apie 150 kostiumų – grandiozinė, kintanti dekoracija. Nesibaigiantys rulonai prabangių audinių, perlai ir plunksnos, amžinas moters žavesys ir pudra, prislopintos spalvos, žodžiu, "cherchez la femme" – ieškokite moters. Noriu, kad publika mėgautųsi amžinu moteriškumu, tarsi atsigręždama į Francis'o Scotto Fitzgeraldo "Didįjį Getsbį". Itin sudėtinga sceninė dekoracija turėtų suteikti perregimumo, lengvumo įspūdį. Bet tas vadinamas lengvumas reikalauja titaniškų pajėgų. Džiūgauju galėdama bendradarbiauti su fantastišku siuvyklos kolektyvu, dailininkais-butaforais, staliais, šaltkalviais, pastatymo darbuotojais. Tai teatrui atsidavę žmonės. Dirbant šiame teatre įspūdžiai visada pozityvūs.

– Su kokiais dar projektais šiuo metu dirbate?

– Jau vasaros pradžioje buvau sukūrusi scenografiją kito Kauno teatro scenai, net pristačiusi, piešiau kostiumus būriui talentingų aktorių, bet vasaros pabaigoje sužinojau, kad pastatymui neskirtos lėšos. Tad, be "Baliaus Savojoje", mintyse tapau.

– Kokius matote skirtumus tarp scenografo darbo specifikos dramos ir muzikiniame teatre?

– Na, jeigu dramos teatras yra gerai išlaikytas konjakas, tai muzikinis – gerai išlaikytas šampanas! Ir, žinoma, muzikiniame teatre darbo apimtys visada didesnės.

– Koks šiuo metu jūsų santykis su muzika? Kaip jis keitėsi nuo vaikystės?

– Kad turbūt nė nesikeitė. Tik greta klasikos, džiazo atsirado šiuolaikiniai kompozitoriai Arvo Pärtas, Giya Kancheli, Michaelis Nymanas, dar šiek tiek elektroninės muzikos.

– Teatras jums yra..?

– Teatras yra mano gyvenimo būdas. Aš gimiau, augau ir tebeaugu teatre. Man artimiausia yra drama, tačiau visi žanrai turi savo žavesio. Operetė – tarsi skanus pyragaitis, naivus, truputį saldokas, toks kvepiantis senų gerų laikų muilas. Drama – visai kas kita. Turiu pripažinti, kad bet koks žanras priklauso nuo režisieriaus koncepcijos. Jeigu yra režisūrinis sprendimas, yra ir spektaklis. Nei choreografija, nei scenografija negali visiškai nulemti spektaklio sėkmės. Režisierius yra ta ašis, tas, anot Ingmaro Bergmano, magnetinis traukos centras. O mes visi sukamės aplink.

– Kuriate ne tik scenografiją, bet ir kostiumus. Kuo ypatingas teatro kostiumas?

– Teatro kostiumas turi atspindėti personažo esmę, jo charakterį, pomėgius, socialinį sluoksnį. Tačiau dailininkas turi tai daryti labai subtiliai. Pavyzdžiui, lengvo elgesio moterį apvilkti raudona suknele yra paprasčiausias ir lengviausias kelias. Tada mąstai apie audinio kritimą, apie laikotarpį, pagaliau apie aktoriaus fizinius davinius.

– Ar sutinkate su posakiu "99 proc. darbo ir 1 proc. talento"? Kas apskritai, jūsų manymu, yra talentas?

– Talentas yra Dievo dovana. O buhalterija – ne mano stichija, bet šiuo atveju 50 proc. ir 50 proc.!

– Esate gavusi nemažai apdovanojimų. Kiek jums svarbus publikos, kolegų, kritikų įvertinimas?

– Apdovanojimai – tai kaip opijus liaudžiai, greitai praeina. Visiškai pasitikiu savo dėstytojo profesoriaus, scenografo Adomo Jacovskio nuomone, o visa kita atsirenku. Beje, esu sau reikliausia kritikė.

– Daug ir dažnai keliaujate, iš kelionių semiatės įkvėpimo?

– Be abejo. Fotografuoju kiekvieną įdomesnę detalę – senas duris, raktų skylutes ar gatvėje sutiktus personažus. Mane užburia ir apleisti kvartalai, ir išpuoselėtų rūmų spindesys.

– Kokių įkvėpimų ir patirčių galėtumėte palinkėti jau į rudens darbų chaosą įsisukusiam žmogui?

– Stabtelėti, įsiklausyti į save, į kitą. Uosti kiek karstelėjusį rudens kvapą ir būtinai šypsotis. Prašau, šypsokitės, juk tai nesunku. Patikėkite, šypsena padeda gyventi, ypač rudenį.

Šį penktadienį, rugpjūčio 30 dieną, Lietuvos kino teatrus pagaliau pasieks britų režisieriaus Roberto Mullano filmas „Laiškai Sofijai“, kuriame žiūrovai išvys naują ir intriguojančią Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gyvenimo ir meilės istorijos interpretaciją. XX amžiaus pradžioje besirutuliojantis filmo veiksmas persunktas to laikmečio dvasios, o mėgstančius autentiką sužavės kruopščiai atkurti „Laiškai Sofijai“ herojų kostiumai, kuriais rūpinosi stilistė ir kostiumų dailininkė Agnė Rimkutė.

Menininkė pasidalino įspūdžiais iš juostos filmavimo aikštelės ir atskleidė, iš kur atkeliavo M.K.Čiurlionio, jo mylimosios Sofijos bei kitų „Laiškai Sofijai“ veikėjų kostiumai.

- Papasakokite, kuo darbas prie filmo „Laiškai Sofijai“ Jums patiko, ar jis buvo kuo nors ypatingas?

- Prie šio filmo dirbti buvo smagu. Didelę dalį to smagumo sukūrė žmonės: Robertas (režisierius Robertas Mullanas, – red. past.) nesikišo į mano darbą, turėjau pilną kūrybinę laisvę, malonu buvo susipažinti ir dirbti kartu su Roku Zubovu, taip pat šiam filmui turėjau nuostabią savo žmonių komandą. Žinoma, didelę įtaką turėjo ir tai, jog šio laikmečio filmą, norėjau padaryti ir ankščiau, nes man pačiai be galo graži ir elegantiška to meto mada.

Filmas „Laiškai Sofijai“ buvo ypatingas tuo, jog jis nukrito tarsi iš dangaus. Labai greitai buvo suburta filmavimo grupė, visiems išdalintas scenarijus – neturėjome net mėnesio laiko pasiruošimui. Palyginti su kitais mano istoriniais projektais šis filmas buvo tarsi greitasis bėgimas.

- Kur sėmėtės įkvėpimo kostiumams ir ką reikėjo nuveikti, kad atkurtumėte autentiškus M.K.Čiurlionio gyvenimo metų kostiumus? Vartėtė to laikmečio literatūrą, žvalgėtės į nuotraukas, gal lankėtės M.K.Čiurlionio muziejuje?

- Labai norėjosi atkurti to laikmečio autentišką dvasią, tačiau M.K.Čiurlionio šeimos asmeninių nuotraukų nėra išlikę labai daug, dėl to įkvėpimo bandžiau pasisemti iš kitur. Peržiūrėjau kalnus fotografijos albumų, knygų bei filmų. Įkvėpimo man suteikė britų serialas „Downtown Abbey“, kuriame kostiumų dailininkės padirbėjo iš peties. Kostiumai atkurti buvo beveik tobulai, daug dėmesio skiriama net mažiausioms detalėms, tačiau, kad ir kaip būtų gaila, būtent tokios prašmatnios mados sunku atrasti to laikmečio Lietuvoje. Pas mus viskas buvo kur kas paprasčiau.

Kitas mano įkvėpimo šaltinis – Stanislawas Filibertas Fleury ir jo knyga „1858-1915 fotografijos“. Joje atradau labai daug autentikos ir realumo. Manau, kad Lietuvai nuskilo, jog šis fotografas paliko mums tokio dydžio reportažinių nuotraukų palikimą. Taip pat, kadangi pas mus labai sunku rasti tų metų specializuotų kostiumų knygų, kelias užsisakėme ir iš JAV. Tik gaila, kad tos knygos pasiekė mus tik filmui įpusėjus.

- Kuris filmo kostiumas Jums pačiai arčiausiai širdies?

- Man pačiai mieliausias yra Sofijos rankomis siuvinėtas paltukas, su paukščių ir augalų motyvais. Autentiškus motyvus rinkome iš senųjų lietuviškų siuvinėtų pagalvėlių ir staltiesių. Tačiau daugiausiai darbo ir lėšų, matyt, pareikalavo dviejų Peterburgo damų kostiumai. Paltai buvo pasiūti iš aksomo ir gobelenų su Karakulio detalėmis. Suknelėms pagaminti teko pirkti „Zara“ palaidines, jas karpyti ir bandyti sukurti karoliukais siuvinėtus žerinčius motyvus.

Iš tiesų visi to meto kostiumai pareikalavo daug darbo valandų, kruopštumo ir medžiagų – vienai suknelei pagaminti reikia daugmaž dešimties metrų medžiagos), nes jie pilni haute couture, elegancijos ir specifinių detalių.

- Komentuodama savo darbą prie filmo „Kai apkabinsiu tave“, kurio kostiumus kūrėte anksčiau, esate sakiusi, kad detalių tai juostai ieškojote Berlyno turguose, vintage krautuvėlėse, kino ir teatro sandėliuose. Iš kur atkeliavo filmo „Laiškai Sofijai“ kostiumai, jų dalys ir aksesuarai?

- Tokio laikmečio filmui norėtųsi ruoštis bent pusę metų, ieškoti smulkių detalių, siūti kiekvieną kostiumą, tačiau tam nebuvo laiko. Didžioji dalis kostiumų atkeliavo iš Prahos „Barrandov“ studijos sandėlių, Lietuvos kino studijos bei kostiumų dailininkės Daivos Petrulytės. Žinoma, pagrindinių personažų kostiumams, buvo skirta daugiau laiko bei dėmėsio, beveik visi jie buvo specialiai pasiūti.

- Kokių ypatingų iššūkių turėjote darbuodamasi prie „Laiškų Sofijai“?

- Vienas iššūkių buvo tai, kad likus mažiau nei dviem savaitėms iki filmavimo pradžios pasikeitė pagrindinė aktorė, tačiau iš tos situacijos išsisukome gana lengvai. Manau, sudėtingiausia man ir visai likusiai filmavimo grupei buvo nesuvokiamo greičio tempas.

Autentiški XX a. kostiumai, žavingos damos, solidūs vyrai, gilus jausmų pasaulis, ugningos kalbos, nepriklausomos Lietuvos troškimas ir iki šiol nepažinta vieno žinomiausių šalies kūrėjų – M.K. Čiurlionio – asmenybė jau nuo rugpūčio 30 dienos atsiskleis Lietuvos žiūrovams britų kino kūrėjo R.Mullano romantinėje biografinėje dramoje „Laiškai Sofijai“.