Vertybes įdiegė mama

Namuose vietą suradusius naudotus daiktus moteris vadina tiesiog lobiais. Juk jie ne tik pagyvina interjerą, bet ir pasakoja įdomiausias istorijas. Anot pašnekovės, į jos namus šie daiktai atkeliauja įvairiais keliais. Vienus įsigijo sendaikčių krautuvėlėse, kitus parsivežė iš savo ar vyro vaikystės namų.

Vertinti kokybę ir unikalumą Rūtą išmokė mama, visada pasižymėjusi puikiu skoniu. Tad R.Nausėdaitė su sesėmis ir broliu nuo mažens augo apsupti vienetinių interjero detalių.

"Jei kaimynai išmesdavo puodynes, mama jas pasiimdavo ir paversdavo nuostabiomis vazomis. O iš seno verpimo ratelio ji sukūrė išskirtinę koridoriaus dekoraciją. Tikriausiai prisimenate sovietinių būstų koridorius – niūrūs ir ilgi. Tad, nuo senovinio prietaiso nusukusį ratą, mama jį pakabino koridoriuje. Šią dekoraciją papuošė džiovintomis žolėmis ir savos gamybos molinukais. Interjero detalė taip traukė akį, kad net kaimynai užsukdavo pasigrožėti. Dabar, kai su vyru kuriame savus namus, tęsiame tradiciją panaudoti gyvenimo jau mačiusius daiktus", – atskleidžia pašnekovė.

Anot R.Nausėdaitės, jos mama mėgdavo išsiskirti ne tik namų interjeru, bet ir drabužiais, ruošiamu maistu. "Į mokykloje vykdavusius vakarėlius kiti vaikai nešdavosi limonadą, o mes – naminį kompotą. Tad būdavome šiek tiek baltos varnos, tačiau aš dabar tą patį darau su savo vaikais, – šypsojosi ji. – Noriu atžaloms įdiegti tvarumo vertybes, parodyti, kad išskirtiniai daiktai iš antrų rankų yra vertingesni už masinės gamybos prekes."

Praeitis: Rū­tos nau­do­ja­mo sriu­bos in­das – pro­se­ne­lės pa­li­ki­mas, ke­liau­jan­tis iš kar­tos į kar­tą. Lėkš­tė pri­klau­sė Rū­tos tė­čio ma­mai. / Asmeninio archyvo nuotr.

Moteris pastebi, kad, apsiperkant tik populiariose parduotuvėse, žmonės ir jų namai pernelyg suvienodėja. Prekės iš madingų masinės gamybos interjero detalių ir baldų parduotuvių būstą paverčia nuobodžiu, atrodančiu lyg iš katalogo. Tokiuose namuose nebelieka savitų akcentų, kurie pasakotų istorijas. "Mano ir vyro nuomonės šiuo klausimu sutampa – manome, kad namai turi būti įdomūs, skatinantys svečių smalsumą. Kai pasisvečiuoti atvyksta draugai, mes jiems papasakojame iš kur atkeliavo vienas ar kitas daiktas. Taip itin paranku palaikyti pokalbį su menkiau pažįstamais žmonėmis", – juokiasi Rūta.

Gyvi prisiminimai

Pašnekovė džiaugiasi, kad jai pasisekė, – sutuoktinis taip pat pamišęs dėl nebenaujų, bet unikalių daiktų. Nemažai tokių R.Nausėdaitės vyras paveldėjo iš savo senelio Algimanto Griškevičiaus-Griškėno, dirbusio Kauno radijuje. Jis mėgo rašyti, tad turėjo daugybę spausdinimo mašinėlių, knygų, fotoaparatų. Savo namuose šeima šiuo metu įrengia darbo kambarį, kuriame šios mašinėlės ir atras sau vietą. Jos dar puikiai veikia, tad tarnaus ne tik kaip dekoracija, bet ir kaip interaktyvi istorijos pamoka poros vaikams. Rūta pasakoja, kad šioje erdvėje kaupiami prisiminimai bus gyvi, o ne paslėpti spintose.

"Norisi vaikams perleisti ne tik daiktus, bet ir jų istorijas. Juk ne kiekvienas mažasis šiandien yra matęs seną telefoną ar spausdinimo mašinėlę. Tad parodysime jiems šią aparatūrą, papasakosime, kaip ja naudodavosi seneliai, – mintimis dalijasi ji. – Įdomu tai, kad abu su vyru kaupiame kitokios paskirties senus daiktus. Man labiau patinka vazos, indai. O jam technika – muzikinės kolonėlės, garso stiprintuvai, patefonai."

Nemažai baldų šeimos namuose taip pat įsigyti iš antrų rankų. Ne vienu stambiu laimikiu Rūta tiesiog negali atsistebėti. Dailios ir kokybiškos medinės spintelės bei ąžuolinis stalas atsiėjo tik po keliolika eurų. Pora svarsto, kad šiuos baldus būtų galima įdomiai atnaujinti, tačiau kol kas delsia. Namai dar įrengiami, tad norisi prikaupti idėjų. Pašnekovė pasakoja mėgstanti baldus, interjero detales namuose ir pakaitalioti. Turimais stalais ji kartkartėmis susimaino su mama ar kitais giminaičiais. O po kelių mėnesių baldas kartais vėl grįžta pas Rūtą. Tad dalis moters daiktų keliauja kone po visą Lietuvą.

Rūtos lobiais vadinami daiktai iš antrų rankų slepia daug istorijų. Žinoma, sužinoti, iš kur atkeliavo sendaikčių krautuvėlėje įsigytas baldas, sudėtinga. Tačiau pašnekovei įdomiausi tie daiktai, kurie jos pačios giminei priklauso jau ne vieną dešimtmetį. Pavyzdžiui, gyvenant vaikystės namuose, Rūtos tėvai turėjo gražų ąžuolinį stalą pradegintu stalviršiu. "Jį kitados išsikeitė mano baba, pažįstamai moteriai padovanojusi sovietinę spintelę ir mainais gavusi šį Smetonos laikų Lietuvos karininko stalą. Kai kraustėmės į kitus namus, palikome pradegintą stalviršį, nes jį buvo per sunku gabenti į kitą Lietuvos galą. Tačiau stalo kojos iškeliavo su mumis ir dabar guli mano palėpėje – turiu planą joms pritaikyti naują stalviršį, – vizijomis dalijasi R.Nausėdaitė. – Stalo atsiradimo mūsų šeimoje istorija man atrodo labai juokinga. Baba jį išprašė iš pažįstamos moters, o vėliau mes, vaikai, po tuo stalu žaisdavome. Gal ir mano atžalos žais jau po atnaujintu stalu?"

Pakeitė požiūrį

Įdomi ir Rūtos naudojamo sriubos indo istorija. Jį moters prosenelė Emilija atsivežė iš Rygos turgaus. "Po karo sudegus Nemunėlio Radviliškio katalikų bažnyčiai, prosenelės namuose vykdavo pamaldos, o vasaromis – ir Žolinės bei atlaidų minėjimas. Prosenelės šeima ruošdavo valgį ir vaišindavo kunigus. Būtent į šį indą buvo pilama sriuba. Kai mano baba, prosenelės Emilijos dukra, sukūrė šeimą, indas atiteko jai, vėliau – mano mamai. O šiandien sriubos indą saugau aš ir juo labai džiaugiuosi", – pasakoja pašnekovė.

Praeitis: Rū­tos nau­do­ja­mo sriu­bos in­das – pro­se­ne­lės pa­li­ki­mas, ke­liau­jan­tis iš kar­tos į kar­tą. Lėkš­tė pri­klau­sė Rū­tos tė­čio ma­mai. / Asmeninio archyvo nuotr.

Iš vaikystės Rūta prisimena linksmų istorijų, susijusių su daiktais, kurių, rodos, niekam nebereikia. "Kai buvau vaikas, gyvenome babos namuose Biržuose. Ji buvo tikra gėlių fanatikė, tad priaugindavo gražiausių, kuriomis labai rūpindavosi. Biržų kraštas garsėja savo dolomitinėmis klintimis – tokiais plokščiais akmenimis. Tad mama ir baba tempdavo juos iš upelio ir konstruodavo gėlynus, kuriais pasigrožėti ateidavo visi kaimynai. Vienai kaimynei išmetus nereikalingas puodynes, mama jas dekoravo ir iš jų padarė vazonus gėlėms. Tai pamačiusi kaimynė užsimanė vazomis paverstas puodynes pasiimti atgal", – prisiminimais dalijasi R.Nausėdaitė.

Tvarumą vertinanti moteris pastebėjo, kad daugeliui net nekyla mintis nebereikalingus daiktus panaudoti pagal kitą paskirtį. Tad savo pavyzdžiu ji nori paskatinti aplinkinius į turimą turtą pažvelgti kūrybiškai. Anot Rūtos, ir ji pati, bėgant metams, pakeitė požiūrį į naudotas ar rankų gamybos detales. Būdama paaugle, moteris ne visada suprasdavo, kam reikia pernaudoti daiktus ar užsiimti rankdarbiais. "Mano baba visada buvo labai kruopšti ir talentinga, tad jos nertomis servetėlėmis būdavo papuošti visi namai, o mūsų pagalvėlių užvalkalai – dailiai išsiuvinėti. Vaikystėje šių rankų darbo gaminių nevertinau, tačiau dabar babos prašau, kad numegztų kojines. Noriu prikaupti jos darbų, kad vėliau galėčiau visa tai perleisti vaikams. Juk šiandien žmonės mezga vis rečiau, autentiškų gaminių mažėja", – pastebi ji.

Iš kartos į kartą

Rūta tikina, kad visi lobiai jos namuose puikiai atranda sau vietą. Pašnekovei ypač malonu, kad savo vaikystės daiktus dabar gali perleisti atžaloms. Iš savo senųjų namų ji atsivežė medinę naktinę lempelę, kurią moters tėvai kitados norėjo išmesti. Rūta pasiūlė ją dar kurį laiką palaikyti ir vėliau atsivežė į naujai įkurtus namus. "Ši lempelė lydėdavo mane naktimis, o dabar prieš miegą savo vaikams sakau: jei norėsite keliauti iš lovos į lovą, lempelė jums švies kaip man vaikystėje. Turime ir medinius ženkliukus-kabliukus su gyvūnėliais. Juos nusikabinau nuo senųjų namų durų ir dar mąstau, kaip panaudoti. Pastebiu, kad jie vaikams puikiai pasitarnauja gyvūnams pažinti", – kalba moteris.

Nauda: R.Nau­sė­dai­tei no­ri­si vai­kams per­leis­ti ne tik daik­tus, bet ir jų is­to­ri­jas. Ne kiek­vie­nas ma­ža­sis šian­dien yra ma­tęs se­ną fo­toa­pa­ra­tą, te­le­fo­ną ar spausdi­ni­mo ma­ši­nė­lę ar seną patefoną. / Asmeninio archyvo nuotr.

Apsipirkdama sendaikčių krautuvėlėse, Rūta specialiai neieško unikalių ar ekskliuzyvinių prekių. Tačiau pastebėjo, kad daiktų iš antrų rankų pomėgis gali padėti namus nebrangiai apstatyti vienetinėmis interjero detalėmis. Pavyzdžiui, moters teta sendaikčių parduotuvėje rado unikalių skulptūrėlių, anksčiau stovėjusių vieno smuikininko namuose ir gamintų pagal jo užsakymą.

Pašnekovė atskleidė dalį baldų iš antrų rankų įsigijusi taupymo sumetimais. Šeima savo namą statėsi patys, tad reikėjo nemažai investuoti. Dėvėtą stalą, fotelius ir krėslą pora pirko laikinai, tačiau vėliau pamatė, kad šie baldai būste puikiai tinka. O ir nereikia jaudintis, kad maži vaikai ką nors išteps. "Nors iš pradžių mus pataupyti privertė namo statybos, po kurio laiko ėmėme natūraliai gręžtis į dėvėtas interjero detales. Su vyru dažnai pasikalbame – kam pirkti naują daiktą, kai šitiek kokybiškų žmonės tiesiog išmeta? Niekaip nesuprantame, kodėl yra atsisakoma gražių ir puikiai savo funkciją atliekančių daiktų, – stebisi ji. – Galbūt žmonės nesupranta to daikto vertės arba būtinai nori naujo? Gali būti ir taip, kad žmogus ilgą laiką vertėsi sunkiai, todėl dabar apie senus daiktus nenori nė pagalvoti. Vis dėlto mes gręžiamės į kokybiškų daiktų išsaugojimą ir gamybos mažinimą. Manome, kad seną, vertę turintį daiktą geriau saugoti ir vėliau kur nors panaudoti arba netgi parduoti. Juk kai kurie daiktai, bėgant laikui, įgauna didžiulę vertę!"

Ant senturgio prekystalių – jau ir 90-ųjų, ir 2000-ųjų palikimas

Prekybos miestelyje „Urmas“ vykstančiame senturgyje nemažai iš XIX a. pabaigos–XX a. pradžios atkeliavusių baldų, įrankių, interjero detalių. Ypač daug tarpukario, Antrojo pasaulinio karo, pokario palikimo. O metams bėgant ir vis daugiau paskutinių dešimtmečių liudininkų, įskaitant ir 90-uosius, bei 2000-uosius atsiduria ant senturgio prekystalių.

Pastarieji traukia pirmiausia ne tuos, kurie domisi istorija, bet tuos, kurie dar patys prisimena ir naudojo tokius daiktus. Tai – daugiausia žaislai, plokštelės, kasetės, automobilių modeliai. O taip pat ir televizoriai, radijo aparatai, mobilieji telefonai.

Žmonės dažniausiai į senturgį užsuka norėdami papildyti savo kolekcijas ar papuošti namus išskirtinėmis interjero detalėmis – statulėlėmis, paveikslais, indais, lentynomis, knygomis. Įvairių išskirtinių eksponatų ieško kavinių, barų, muziejų savininkai ir atstovai, interjero dizaineriai.

„Urmo“ nuotr.

Noras keliauti virto degtukų dėžučių kolekcija

Šiame senturgyje dėmesį atkreipia didžiulė medinė erelio skulptūra, netradiciškai išmargintas juodas šuo ir senovinio naro kostiumo dalis. Pastarasis, tarsi kokio ateivio iš kosmoso siluetas, iškilęs virš kitų senturgio eksponatų laukia savo naujojo šeimininko.

Tai viršutinė, greičiausiai iš vario pagaminta skafandro dalis su apvaliais stiklais akims. Pagaminta anuometiniame Leningrade, XX a. pirmoje pusėje.

Daugelis eksponatų traukia žmones visų pirmiausia savo istorijomis. Ant vilniečio Anatolijaus prekystalio – net kelios dėžės su senomis degtukų dėžutėmis.

„Tai turbūt buvo viena didžiausių degtukų dėžučių kolekcijų Lietuvoje iš kelių tūkstančių eksponatų. Kelis šimtus vienetų įsigijau iš vieno vilniečio, kurio tėvas labai svajojo išvažiuoti iš Sovietų Sąjungos. O kadangi negalėjo, tai stengėsi gauti bent po degtukų dėžutę iš skirtingų šalių. Po to pradėjo kolekcionuoti ir lietuviškas dėžutes. Nemažai jų yra jau iš atgimimo ir pirmųjų nepriklausomybės metų laikų. Smagu prisiminti anuos laikus apžiūrinėjant tas dėžutes, nes juk tada degtukus naudodavom kur kas dažniau nei dabar ir tą jų dizainą daugelis yra taip įsiminę, kad prisimena iki šiol“, – pasakojo senturgyje prekiaujantis Anatolijus.

Skutimosi rinkinys – su liūdna istorija

Dar vienas savo istoriją turintis daiktas – maždaug 40 metų senumo skutimosi rinkinys. Istorija nėra išskirtinė, bet būtent dėl to daugelis, prisimenantis anuos laikus, joje gali atpažinti save ar savo artimuosius.

„Šitą rinkinį man atnešė viena pažįstamo pažįstama išgirdusi, kad užsiimu sendaikčiais. Anuomet tai buvo labai retas ir brangus dalykas, nes atvežtas dovanų iš užsienio jos tėvui. Tėvas buvo labai pedantiškas ir taupus, labai saugojo tokią visomis prasmėmis brangią dovaną. Ir vis atidėliojo, kokia čia svarbia proga jį panaudoti. Galų gale dovana užsimiršo, užsimetė kažkur lentynose, tėvas numirė. Ir tik dabar, betvarkant butą dukra rado tą taip saugotą, bet užmirštą legendinį skutimosi rinkinį odiniame dėkle. Net tų laikų užsieninio muilo gabalėlis neišpakuotas tvarkingai guli įdėtas čia“, – atkreipė dėmesį rinkinį parduodantis Žydrūnas.

Senturgis „Laiko ratu“ vyksta visą savaitgalį rugsėjo 18–20 dienomis nuo ankstaus ryto iki vėlyvos popietės. Senturgio vieta – prekybos miestelis „Urmas“ Kaune, aikštelėje, esančioje Elektrėnų g. 1F.

Sendaikčių rojus

„Žalio Blusturgis“ Kaune atveria duris jau antrą kartą. Šįkart – Kauno centre, pievelėje prie Žalio namo. Šiame turguje buvo galima atrasti nekasdienių, įdomių daiktų, ar jais apsikeisti su kitais žmonėmis, o jeigu pasiseks – net ir parduoti.

Sendaikčių turgus buvo įsikūręs nedideliame plote, kuriame viskas žaliuoja ir grojo nuotaikinga muzika. Pievelė, apšviesta saulės spindulių, nedidelis žalias namukas pievelės gale ir žmonių šurmulys – visa tai sukūrė jaukią atmosferą.

Taip manė ir blusturgyje parodyti savo sendaikčius sumaniusi Rita, kuri teigia, jog toks laiko praleidimas sekmadienį yra puikus. „Geras oras, blynus tuoj keps, gal ir kitą kartą teks sudalyvauti“, – nuotaikingai sakė ji.

Blusturgyje senus rūbus dėliojo ir Sigita. Moteris pasakojo, kad atiduoti senus rūbus svajoja jau seniai. „Tai čia bandau, tai čia bandau ir vis nėra kur. Aišku, galima būtų padovanoti, bet mokėjai pats pinigėlius, norisi kažką gauti dar, kai šeimos narių daug“,– juokėsi Sigita.

Ir sendaikčiai, ir menas

„Sugalvojau, kad padalinsiu savo daiktus per pusę – viena pusė bus tarsi blusturgis, o kita pusė – mano kūryba, todėl dalyvauju pusiau kaip kūrėja“, – teigė turguje savo sendaikčiais pasidalinti sumaniusi Rita. Moteris kalbėjo apie senų daiktų vertę sakydama, kad kai kurie iš jų – tikrai brangūs ir vertingi.

„Vienas daiktas „prilimpa“ ir tampa labai brangus, sukelia nostalgiją, o kitais sendaikčiais norisi atsikratyti. Turiu skluptūrėlę iš vaikystės, kurią aš, būdama šešerių metų, gavau dovanų. Ji man yra labai brangi vien todėl, kad ją man padovanojo“, – prisiminimais dalijosi pašnekovė.

Šiame sendaikčių turguje buvo galima atrasti ne tik senų daiktų, bet ir menininkų rankų darbo gaminių, kurie dar labiau paįvairino turgaus atmosferą.

„Atnešiau kelis papuošalus, drabužius, o daugiau atnešiau savo kūrybą. Čia yra viskas mano lipdyta. Tai yra dirbiniai iš japoniško polimerinio molio, jis sustingsta per 24 valandas. Esu sertifikuota japonų akademijos instruktorė“, – toliau nuotaikingai pasakojo japonų akademijos instruktorė.

Dar viena sendaikčių turgaus dalyvė atnešė ne tik senų knygų ir papuošalų iš Indijos, bet ir savo kūrybos paveikslus. „Sendaikčių nekaupiu, bet mano visi baldai antikvariatiniai. Man jie labai mieli, gyvi, nemėgstu šiuolaikinių. Atnešiau du savo kūrybos darbelius“, – rodydama į asmeninius paveikslus pasakojo dailės akademiją baigusi Živilė.

Širdžiai mieli daiktai

Po truputį į blusturgį rinkosi žmonės, visi jie apžiūrinėjo senus drabužius, vartė senas knygas, o organizatorius Andrius ruošėsi kepti blynus. Atneštų sendaikčių vertė – nežinoma. Renginio organizatorius Viktoras Zujevas sakė, kad daiktai čia vertinami ne pagal savo piniginę vertę, mat, kiekvienas daiktas yra unikalus ir turi savo istoriją.

Kaunietė Rasa pasakojo, kad jos namuose – daug sendaikčių. Pasak jos, seni daiktai turi kiekvienam brangią vertę. „Mielas daiktas, primena vaikystę“, – sakė Rasa.

Idėjai, jog kiekvienas senas daiktas sukelia savotiškus prisiminimus, pritarė su didele šeima į blusturgį pasižvalgyti atvykusi Rita. „Ką tik atvažiavom, bet aš labai mėgstu blusturgių atmosferą, kai žmonės dalinasi daiktais. Šiame blusturgyje esu pirmą kartą, bet prieš daugiau nei 10 metų pati pradėjau panašius turgelius daryti Kaune. Dirbau tokioje organizacijoje, mes turėjome vieną senamiesčio kiemą. Tai buvo vieni iš pirmųjų turgelių“, – pasakojo moteris.

Rita užsiminė, kad pradėti organizuoti turgelius Kaune ji sugalvojo gyvendama Vokietijoje. Anot jos, šiais laikais sąlygos daug palankesnės mainytis daiktais negu bet kada anksčiau, o blusų turguje nesutiksi pikto žmogaus. Žmonės į pelno nesiekiančius turgelius ateina pabendrauti, pasimainyti daiktais, todėl jų atmosfera yra miela. „Aš mėgstu buityje gražius dalykus, smulkmenas ir man patinka, kai daiktas nėra naujas, tada jis turi gyvybę“, – aiškino Rita.

Daiktai turi savo istoriją

Pasak turgaus organizatoriaus V. Zujevo, šis sendaikčių turgus nesiekia komercijos, nes čia – ne ta vieta. Idėja mainyti, atiduoti ar prekiauti senais daiktais kilo pasikalbėjus su kitu organizatoriumi, o pavadinimas sugalvotas atsižvelgiant į šio kiemelio aplinką. „Pavadinimą sugalvojome pamatę šį žalią namuką nuo gatvės ir šis pavadinimas „prilipo““, – šypsojosi organizatorius.

Jis pasakojo daiktų istorijas. „Stengiuosi nekaupti sendaikčių, bet jų atsiranda. Dalis daiktų turi priešistorę. Aš dirbu sezoninėje mugėje, kuri vyksta Vilniuje, Gariūnuose. Ten mamos pačios atneša daiktus, kuriais nori prekiauti, pavyzdžiui, įvairūs nenaudojami jų daiktai, nėštukių rūbai. Po tos mugės kai kuriuos daiktus mamos atsiima, o kai kuriuos palieka labdarai. Labdaros būna daug, todėl jos nespėja jų pasiūlyti. Sutarėme, kad daiktus, kurie lieka po labdaros atiduosime. Vieną kartą susirinkau palūžusius žaislus ir kitus daiktus, kuriuos norėjau atgaivinti, tada antrą kartą. O atsitiko tokia situacija, kad dėl karantino jų nėra kur vežti. Taip ir prisikaupė tų žaislų, stalo žaidimų ir savų daiktų“, – atviravo V. Zujevas.

„Labai patinka, kai klausia, kiek nori gauti pinigų už tą daiktą, o aš sakau, kad patys įvertintų. Aš negaliu įvertinti to daikto, nes aš nežinau jo tikrosios vertės. Šio renginio tikslas nėra užsidirbti“, – nuotaikingai aiškina jis.

V. Zujevas blusturgyje išdėliojo savo sukauptus daiktus. Beveik visi jie, kaip teigė vyras, turi savo istoriją, priežastį, atsiradimo aplinkybes. Organizatorius pasakojo apie senovinę siuvimo spintelę, kurią gavo atsitiktinai.

„Mamų mugėje moterys suveža savo daiktus, o mes tikriname jų kokybę. Vieną dieną ateina supykusi, išvargusi mama su sulūžusia spintele. Ji norėjo ją parduoti labai pigiai arba išmesti. Aš tą spintelę pataisiau ir pasiėmiau. Ta spintelė pas mane stovėjo pusę metų. Dar po metų ši spintelė jau čia“, – prisiminimais dalinasi V. Zujevas.

Praeitais metais turguje žmonės tiek pirko, tiek keitėsi. Organizatorius prisiminė, kad vienas žmogus nupirko žaislą savo šuniui, o moksleivė rado tinkamą knygą savo mokslams.

Čia vyksta prekyba senoviniais, antikvariniais daiktais, bylojančiais praėjusių dešimtmečių istoriją. Tačiau šį kartą čia galima sutikti ir Kauno rajono gyventoją, kuris sendaikčius paverčia unikaliais antrinio dizaino šviestuvais, taip sujungdamas praeitį su dabartimi.

Evaldas Jocius, gyvenantis netoliese Kauno esančiuose Sitkūnuose, potraukį šiam išskirtiniam darbui atrado visai netikėtai. Socialiniu darbuotoju dirbęs jaunas vyras prieš keletą metų sumanė pabandyti pagaminti keletą baldų, o prie jų – ir šviestuvą. Šviestuvui sugalvojo panaudoti seną motociklo lempą. Rezultatu liko labai patenkintas, todėl sugalvojo pagaminti dar keletą šviestuvų. Jie sulaukė didelio dėmesio, tad taip baldų gamybai net neįsibėgėjus, Evaldas perėjo prie šviestuvų gamybos.

„Iš pradžių tai buvo tik papildomas užsiėmimas, o šiais metais jau palikau socialinio darbuotojo darbą ir užsiimu vien šviestuvais. Tiesa, prieš tai dar profesinėje mokykloje specialiai pabaigiau elektriko specialybę, kad geriau suprasčiau jų veikimo principus“, – pasakojo vyras.

Kiekvienas šviestuvas kitoks, pagamintas iš daiktų, turinčių savo istoriją, apie kuriuos Evaldas gali ilgai pasakoti.

„Štai šio šviestuvo korpusas pagamintas iš medinės dėžutės, kuri seniau buvo skirta formuoti sviestui. Suformuodavo taisyklingos formos sviesto gabalus ir veždavo parduoti į turgų. Čia šviestuvas pagamintas iš senovinio medinio penalo slankiojančiu dangčiu, o šis – iš dėžutės, skirtos senovinio sovietinio prietaiso laikymui. O šitam panaudojau voltmetro korpusą ir medinę dėžutę, kurioje anksčiau žmonės tikriausiai laikė cukrų arba druską“, – vardijo pašnekovas.

Šviestuvų puošybai jis naudoja daug detalių iš senovinių dulkių siurblių, nes juose galima rasti daug įdomių dalių, o korpusą panaudoti kaip šviestuvo gaubtus. Ant šviestuvų taip pat puikuojasi spaudimo matuoklių ciferblatai, antikvarinių laikrodžių mechanizmo dalys, metalinės emblemos nuo senovinių prietaisų. Jungtukai dažniausiai taip pat senoviniai.

Beje, kai kurie šviestuvai turi ir labai modernių funkcijų – galima reguliuojant didinti arba mažinti šviesos intensyvumą. Nedideli šviestuvai yra skirti pastatyti ant paviršių – spintelių, stalų, lentynų, kiti – kabinami prie lubų, o dar kiti pastatomi ant kojų ir primena prožektorius.

Sendaikčius savo šviestuvų gamybai vyras įsigyja dažniausiai tame pačiame prekybos miestelyje „Urmas“ vykstančiame senturgyje, kuriame ir parduoda savo darbus.

O šį savaitgalį čia, kaip ir visada, galima rasti daugybę įvairiausių sendaikčių: interjero detalių, įrankių, baldų, indų, monetų, drabužių, knygų, laikrodžių, įvairių puošmenų ir kitokių istoriją liudijančių dalykų.

Vienas iš įdomiausių eksponatų – senovinė odontologo paciento kėdė. „Caro laikų. Stovėjo Palangoje anuomet buvusiame dantų gydytojo kabinete“, – tvirtino ją parduodantis vyras.

Senturgis „Laiko ratu“ Kaune, prekybos miestelyje „Urmas“, vyks šį savaitgalį penktadienį – sekmadienį (rugsėjo 27–29 dienomis) nuo ankstaus ryto iki vėlyvos popietės.

Tarp sendaikčių – jau ir mobilieji telefonai

Didžiausio Baltijos šalyse senturgio „Laiko ratu“ vienas iš organizatorių Jonas Plenta sako, kad dabar, kaip sendaikčiai, žmones jau domina ir prieš 20–30 metų populiarūs buvę daiktai.

„Knygos, televizoriai, radijo aparatai, kasetės, elektroniniai ir video žaidimai, netgi mobilieji telefonai jau parduodami kaip sendaikčiai. Žmones jie domina, nes primena, kad kažkada jie patys turėjo šiuos dalykus. Vieni kolekcionuoja, kiti įsigyja kaip interjero detalę, o dar kiti – nori turėti tiesiog kaip prisiminimą“, – sakė J. Plenta.

Pagrindinis dėmesys – šimtmečių liudininkams

Tačiau pagrindinis pirkėjų dėmesys mugėje, žinoma, tenka kelių dešimtmečių ar net kelių šimtmečių istoriją liudijantiems daiktams.

„Čia labai populiarios įvairios interjero detalės: paveikslai, žvakidės, statulėlės, laikrodžiai. Taip pat – indai, baldai, senoviniai įrankiai, karinė atributika ir ekipuotė, atvirukai, nuotraukos, laikraščiai, knygos, monetos, banknotai. Daugiausia tai daiktai, atkeliavę iš XIX a. pabaigos – XX a. pradžios ir vidurio. Yra ir senesnių – XVIII, netgi XVII ar dar senesnius amžius liudijančių dalykų, bet jų jau gerokai mažiau ir jie turi kur kas didesnę vertę“, - apie pirkėjus labiausiai dominančius sendaikčius pasakojo pašnekovas.

Sulaukia didžiulio susidomėjimo

Jis patvirtino, kad Kaune, prekybos miestelyje „Urmas“ rengiamas senturgis „Laiko ratu“ visada sulaukia didžiulio susidomėjimo. Du kartus per metus vykstančioje mugėje kaskart apsilanko beveik 400 pardavėjų ir apie 50 tūkst. lankytojų. Panašių skaičių laukiama ir šį savaitgalį, rugsėjo 27–29 dienomis vyksiančiame renginyje.

Bet kas gi visus tuos žmones taip traukia? Kodėl jiems taip svarbu turėti iš praeities atkeliavusių daiktų? Psichologas Robertas Petruškevičius išskiria keletą aspektų, kodėl sendaikčiai gali atrodyti patrauklūs daugeliui žmonių.

Suteikia saugumo jausmą

„Pirmiausia, galima išskirti žmonių grupę, kurie tokius daiktus kaupia vedini grynai materialinių paskatų. Bet jei nebūtų kritinės masės kitų gerbėjų, toks jų užsiėmimas neturėtų jokios prasmės. Pirmas dalykas yra nostalgija. Šį kriterijų galima taikyti tiems daiktams, kuriuos žmogus dar pats prisimena, pats kažkada turėjo. Tai jam primena kažkokius gerus prisiminimus ir jis turėdamas tą daiktą vėl nori patirti tą gerą jausmą, kurį patyrė anuomet. Rimtai nostalgijai atsirasti paprastai prireikia apie 15–20 metų.

Senesnieji, kelių dešimtmečių, šimtmečių daiktai gali būti susiję su užtikrintumo, saugumo poreikiu. Jei tu turi kažką, kas išgyveno šimtmečius ir dabar dar yra kažkam reikalingas, įdomus, prisimenamas, tai yra jausmas, kad ir tu nepranyksi, kad ir tave prisimins. Kad turi į ką atsiremti, už ko pasislėpti, savotiškas tvirtumo, ilgaamžiškumo simbolis. Tai daugiau pasąmoniniai dalykai, aišku, bet jie veikia.

Kiti vertina natūralumą, tai irgi turi tam tikrą raminamąjį poveikį, ypač jei daiktas padarytas iš medžio, nes medis apskritai turi tą savybę raminti, suteikti saugumo jausmą.

Dar kitiems svarbu turėti kažkokį kitokį, kitokios estetikos daiktą ir taip išsiskirti, gauti dėmesio“, – aiškino psichologas.

Senturgis „Laiko ratu“ Kaune, prekybos miestelyje „Urmas“, vyks šį savaitgalį penktadienį–sekmadienį (rugsėjo 27–29 dienomis) nuo ankstaus ryto iki vėlyvos popietės.

Vyras pasakoja, kad tokia situacija susiklostė neplanuotai. Iš pradžių pardavinėjo asmeninius daiktus, bet kai šiame turguje atsirado galimybė prekiauti ir nuolatiniams prekybininkams, jis nusprendė šia galimybe pasinaudoti.

„Kai išpardavėme savo nereikalingus daiktus – indus, drabužius, elektros reikmenis, pabandėme parduoti žmonos pusseserės iš Anglijos parvežtus daiktus. Pamatėme, kad prekyba eina, tuomet pradėjome galvoti kaip šią veiklą galėtume išplėsti“, – pasakojo Modestas.

Anglijoje, Škotijoje ir kai kuriose kitose valstybėse įprasta nereikalingus daiktus išmesti, o apsukrūs lietuviai sugeba iš to pasipelnyti. Tokie daiktai surenkami, supakuojami ir parduodami už svorį. Pirkėjas nežino kas bus tokio paketo, vadinamo Bric-a-brac, viduje, tad kiekvienas pirkinys – loterija.

„Tai gali būti indai, įrankiai, žaislai, įvairiausia smulki technika, muzikos įrašai, papuošalai. Daugiausia sveria indai, o iš jų uždirbti galima mažiausiai. Pasitaiko ir įdomesnių atvejų, kai tarp daugybės daiktų randi ir išskirtinių dalykų. Kartą tarp papuošalų radome dvi senovines seges, kurių vertė, nunešus juvelyrui, gerokai mus nustebino. Pasirodo, segės buvo auksinės, inkrustuotos deimantais, o abiejų vertė siekė 500 eurų“, – sako kaunietis verslininkas ir priduria, kad nereikalingų daiktų pasiūlo ir turgaus lankytojai, kurie patys neturi laiko ir noro patys viską pardavinėti.

Ir nors tai iš šalies atrodo kaip labai paprastas darbas, tačiau Modestas pasakoja, kad anaiptol taip nėra.

„Darbas tikrai nėra lengvas – turime išpakuoti, surūšiuoti, įvertinti būklę ir įkainoti, vėliau viską atsargiai supakuoti ir vežtis į turgų. Anksčiau būdavo sudėtingiau, tekdavo viską susikrauti iš vakaro ir jau 2–3 val. paryčiais atvažiuodavome užsiimti vietą turguje. Vėliau viską išsikrauti iki kol ateis pirmieji pirkėjai. Dabar, kai turime nuolatinę vietą po stogu, viską laikome čia ir belieka atėjus ryte atsidaryti savo prekybos vietą ir galime prekiauti“, – pasakoja M. Tučkus.

Tai, kad anksčiau ar vėliau pasuks į nuosavą verslą ir jis bus susijęs su prekyba M. Tučkus sako žinojęs jau vaikystėje. Nuo jaunų dienų Modestas prekiavo Stoties turguje – pardavinėjo šokoladus, ikrus, odinius diržus. Anot jo, prekyba traukia, nes smagu matyti kaip uždirbami pinigai, vyksta bendravimas.

„Kas labiausia traukia – buvimas tarp žmonių, bendravimas. Yra ir pastovių klientų, kurie pakalbina, palepina saldumynai ar gėlėmis. Tai parodo, kad pozityvus bendravimas sukuria atgalinį ryšį. O nuo samdomo darbo tai skiriasi tuo, kad parduodamas daiktus tiesiogiai matau kaip uždirbami pinigai, kaip tai priklauso nuo manęs. Nesvarbu, kad dabar žmonės derasi labiau nei anksčiau, šis darbas yra būtent man“, – pasakoja prekeivis.

Kaunietis versle sukasi kartu su žmona Jolanta. Anksčiau moteris dirbo samdomą darbą, tačiau Modestas darė viską, kad žmona galėtų užsiimti įdomesne veikla ir dirbti sau. Pradėjus sektis turguje moteris metė samdomą darbą ir pasinėrė į prekybą, atsidarė ir parduotuvę, kurioje prekiauja naudotais daiktais – technika, žaislais, antikvariniais daiktais. Savaitgaliais ji visada kartu su vyru darbuojasi Bagažinių turguje.

„Su žmona kartu esame nuo 15 metų, mus vienija panašūs pomėgiai, tarpusavio supratimas. Tai ir lėmė, kad į verslą pasukome kartu, mums tai labai patinka, kitaip nei mūsų sūnums. Jų prekyba netraukia“, – pasakoja M. Tučkus.

Vietoj pačiūžų – kamuoliai

Sendaikčiais prekiaujantis klaipėdietis Gintaras Gaidamavičius šia veikla užsiima daugiau nei dešimtmetį.

Turgus jau seniai tapo antrais namais ne tik jam, bet ir jo dukrai Robertai, kuri nuo mažumės padėjo tėčiui nepasimesti tarp galybės rakandų.

Šių klaipėdiečių gyvenimo ritmas skiriasi nuo įprasto lietuviams.

Čia paprastos dienos kiek ramesnės, pats darbymetis – savaitgalį.

Šiandien nuo pat ankstaus ryto sendaikčių aistruolį galima rasti Tilžės turguje, o sekmadienį, visą savo turtą susikrovęs į juodą autobusiuką, jis trauks į Rietavą, kur renkasi šimtai prekybininkų iš visos Lietuvos.

Klaipėdietis pasakojo, kad atšilus orams turguje jaučiamas pagyvėjimas, praėjusio sezono prekių asortimentą keičia vasarinis.

Vietoj slidžių, pačiūžų ir kito žieminio arsenalo ant prekystalių dedami kamuoliai, žoliapjovės, lauko baldai.

Sendaikčių pasirinkimas platus: nuo buities rakandų, stalų ir kėdžių iki vienaračių, vinilinių plokštelių, nežinomų dailininkų paveikslų, praėjusio amžiaus nuotraukų, buitinės technikos.

Visko tiek daug, kad vaizdas akyse ima mirgėti.

"Jei iš autobuso ištraukčiau visą savo turtą, atgal tikrai nebesugrūsčiau. Ir tai dar ne viskas. Kai kurių daiktų negalima laikyti lauke arba jie netelpa į automobilį, todėl laikinai, kol atsiras pirkėjas, glaudžiasi kitur", – kraudamas prekes nusijuokė vyras.

Turgus – kultūros dalis

Nostalgiškai atsidusęs G.Gaidamavičius prisiminė laikus, kai prekiautojų Meka klestėjo.

"Dabar daug kas pasikeitę. Būdavo dienų, kai prekybininkai prie turgaus vartų rikiuodavosi naktimis, nes bijodavo negauti laisvos vietos. Žinau vieną entuziastą, kuris per 25-erius darbo metus nėra praleidęs nė vienos dienos. Už tai net gavo dovanų nemokamą dieną prekybai. Dabar dėl vietos kariauti netenka, o trečiadieniais, galima sakyti, iš viso neturime, ką veikti", – sakė pašnekovas.

Sendaikčių kainos turguje – įvairios, priklauso nuo prekės būklės, vertės rinkoje ir daugybės kitų niuansų.

Užsukęs čia iškart pajunti tvyrančią atmosferą: vieni atėjo tiesiog paplepėti, kiti – dėl galimybės derėtis, norėdami sutaupyti ar ieškodami ko nors labai konkretaus, specifinio.

"Pagyvenusį" daiktą turguje galima įsigyti keliskart pigiau nei naują parduotuvėje. Būna ir pusę kainos nuleidžiu", – tarstelėjo G.Gaidamavičius.

Metė automobilių verslą

G.Gaidamavičius anksčiau dirbo vairuotoju, dar užsiėmė automobilių prekyba. Tačiau atlygis netenkino, pragyventi buvo sunku, o darbas – nemielas.

"Veždavau iš Vokietijos automobilius su defektais, iš pradžių verslas lyg ir sekėsi, vėliau pastebėjau, kad, pamaitinus meistrus ir dažytojus, pačiam faktiškai nieko nelieka", – aiškino klaipėdietis.

Sendaikčių prekyba jis susidomėjo atsitiktinai, dar besisukdamas transporto srityje.

"Veždamas iš Vokietijos automobilius įsimesdavau ir kokią žoliapjovę, kolonėles ar palapinę. Daiktus greitai parduodavau, o mašinų – ne. Tai supratęs Vokietijoje nusipirkau nedidelį autobusą, prikroviau pilną iki pat lubų ir grįžau į Lietuvą", – pasakojo G.Gaidamavičius.

Kadangi prekiauti sekėsi, metė automobilių verslą ir apsistojo prie sendaikčių.

"Iš to gali neblogai gyventi: šeimai pramaitinti užtenka, mokesčiams irgi gana, ir dar atostogoms susitaupau. Juolab kad gerai apmokamomis darbo vietomis Lietuvoje, ypač mano amžiaus žmonėms, nelyja. O ir pati veikla įdomi, nemonotoniška", – samprotavo po mėnesio 52-ąjį gimtadienį švęsiantis G.Gaidamavičius.

Vyras supranta, kad ir šis darbas nėra amžinas, gali pritrūkti sveikatos. Tačiau daug padeda dukra Roberta, kurią tėčio senienos žavi.

Nenorėdama atsisveikinti su kai kuriais daiktais mergina tempia juos namo neabejodama anksčiau ar vėliau kiekvienam jų surasti vietą.

Net sukūrė internetinį puslapį "Sendaikčių sandėliukas", kur žmonės neišeidami iš namų gali apžiūrėti pardavinėjamų daiktų nuotraukas ir patinkantį įsigyti.

Iš uosto į uostą

Klaipėdietis pasakojo senienų ieškantis Vokietijoje, aplink Kylį įsikūrusiose gyvenvietėse.

Keltais iš uosto į uostą su kitais bendraminčiais jis plaukioja kartą per mėnesį ar du. Parsivežęs šūsnį daiktų sukasi turgavietėse, kol viską išparduoda.

Tiesa, dėl pabrangusių bilietų tenka retinti keliones.

"Anksčiau keliaudavome dažniau, turėdavome ir tam tikrų lengvatų, nuolaidų bilietams, dabar tvarka griežtesnė", – pastebėjo jis.

Maža to, griežtinti tvarką užsimojo ir patys vokiečiai, uždrausdami užsieniečiams iš vietinių rinkti išmetimui skirtus daiktus.

"Prieš tai reikia atsiklausti namų šeimininkų, ar šie leidžia pasiimti jiems nebereikalingus rakandus. Priešingu atveju iškvies policiją, ir gali turėti rimtų nemalonumų. Vokiečiai baisiai nemėgsta netvarkos – gražiai surikiuoja daiktus už savo namo tvoros, o, tarkime, atėjęs lietuvis ar turkas gali viską sujaukti. Užtat ir pyksta", – teisino klaipėdietis.

Klientai – žinomi verslininkai

Vienos paklausiausių senienų – plokštelės, patefonai. Dėl jų net susidaro laukiančiųjų eilė, o savo aistrai melomanai negaili pinigų.

Tiesa, pastebima, kad gyventojai po euro įvedimo jau nebe taip noriai išlaidauja.

"Žmonės neturi pinigų. Bėda ta, kad Lietuvoje išnyko vidurinė klasė – yra arba ties skurdo riba atsidūrusieji, arba turtuoliai, kurie vertina seną gerą daiktą ir gali sau leisti apsipirkti brangiose antikvarinių baldų parduotuvėse. Jose kainos paprastam žmogui neįkandamos", – kalbėjo klaipėdietis.

Tačiau net ir prabangiose senovinių baldų parduotuvėse pirkėjai ne viską randa.

Išskirtinį interjerą namams ar restoranams kuriantieji kreipiasi į sendaikčių pardavėjus.

G.Gaidamavičius pasakojo neretai savo daiktus pastebintis kavinėse, parduotuvių vitrinose.

Štai jo parvežtos senienos papuošė sostinėje Žilvino Žvagulio sūnui Ąžuolui priklausantį prabangų austrių barą.

Vokiškame laikraštyje – Anikė

Tarp įspūdingesnių vyro radinių – sparčiai graibstomi Antrojo pasaulinio karo reliktai, žymių diktatorių biografijų knygos, porcelianiniai indai.

Prekybininkas ne kartą buvo aptikęs seno laikraščio iškarpų su nacistine simbolika, vokiškomis vėliavomis, svastikomis.

Galbūt kada nors tai turės neįkainojamą vertę, spėjo pašnekovas.

"Buvau parvežęs ir 1939 m. vokišką laikraštį, kuriame išspausdintos tuometiniame Mėmelyje darytos nuotraukos – buvo matyti Teatro aikštė, Anikė. Tais metais kariniu laivu "Deutschland" su visa Vokietijos flotile buvo atplaukęs pats Adolfas Hitleris ir Klaipėdoje pasakė trumpą kalbą. Egzempliorių nepigiai pardaviau vienam kolekcininkui", – pasidžiaugė klaipėdietis.

Jo dukra  atsiminė kinišką karališką vazą, kurios vertė – įspūdinga.

"Kartą tėtis parvežė gražią baltą vazą, papuoštą mėlynomis gėlėmis. Įdėjau keletą nuotraukų į internetą ketindama parduoti. Sulaukiau žinutės iš vienos moters, esą tai yra rankų darbo XIX a. pabaigos – XX a. pradžios karališkosios dinastijos krištolinė vaza, pradėjau ieškoti informacijos internete ir paaiškėjo, kad tai tiesa. Taip nežinodama gali ir apsigauti", – susimąstė mergina.

"Todėl turi būti labai budrus, atskirti originalą nuo reprodukcijos, nuolat viskuo domėtis", – jai pritarė tėtis.

Esą neįmanoma visko žinoti, todėl šis darbas – savotiška loterija.

"Kartais nuo vieno daikto uždirbi kelis šimtus ar tūkstantį procentų. Tokius gerus "metimus" aš vadinu "bagotais", – atviravo G.Gaidamavičius.

Klaipėdietis turi ir įspūdingą židininių laikrodžių kolekciją, kurią laiko mamos namuose, nes paties būste jau ima trūkti vietos.

Tiki prietarais

Kiekvienas patyręs prekybininkas turi savų įsitikinimų ir prietarų. Jais vadovaujasi ir G.Gaidamavičius.

Pavyzdžiui, jeigu nepardavei daikto už pirmą pasiūlytą gerą kainą, vėliau jo gali neparduoti visai.

"Daiktas tampa tarsi užkerėtas. Neseniai taip nutiko su vienu toršeru. Neatidaviau už 15 eurų, tai galiausiai teko parduoti už 10. Dar blogu ženklu laikau, kai pirmasis pirkėjas atsiskaito ne popieriniais, o metaliniais pinigais. Tuomet didelė tikimybė, kad žmonės visą dieną pirks tik smulkmenas po vieną, du eurus. Prietarų yra ir daugiau, bet visko nevalia atskleisti", – mįslingai šyptelėjo vyras.

„Į akis krenta gausa pačių įvairiausių istorijos laikotarpių ir paskirčių daiktų bei įrankių, prietaisų, leidinių ir panašių praeities liudytojų. Vis tik daugiausia autentiškų ir įdomių eksponatų iš XIX a. ir XX a. pirmosios pusės“, – senturgio asortimentą vertino profesorius.

Ir išties, akis pirmiausia užkliūva už tarpukario Lietuvos palikimo. Štai, ant vieno prekystalio sugulę paveikslėlis su Dariumi ir Girėnu, Kaune gamintų saldainių fabriko „Tilka“ dėžutės dangtelis ir anuometinis vadovėlis apie automobilius ir dyzelinius variklius.

„Tokių paveikslėlių su Atlantą perskridusiais garsiaisiais mūsų lakūnais Dariumi ir Girėnu anuomet buvo išleista tikrai daug, tad ir dabar jie nėra retenybė. Vis tik tai irgi savotiškai liudija tą reikšmę ir svarbą, kurią šis lakūnų poelgis turėjo didžiajai daliai lietuvių. Dažnas tokį paveikslėlį ir sovietmečiu pagarbiai laikė kaip nepriklausomos Lietuvos prisiminimą“, – pasakojo J. Vaičenonis.

Saldainių dėžutės dangtelis – irgi gerai atspindintis tarpukario Kauną eksponatas, nes „Tilkos“ saldainių fabrikas buvo gerai žinomas ir svarbus. Lietuviškas vadovėlis apie automobilius – retesnis dalykas, bylojantis apie tam tikros specializuotos srities gyvavimą anuometinėje Lietuvoje.

Visai netoliese akis užkliūva už autentiško, taip pat tarpukario Lietuvoje, Klaipėdoje, gamintos acto esencijos buteliuko, o kiek toliau XX a. pradžios miesto žibintas, kuriame gatvių apšvietimui buvo įtaisoma speciali žvakė.

„Tokie eksponatai, atspindintys šio laikotarpio žmonių kasdienį gyvenimą, drąsiai galėtų papildyti miesto istorijai skirto muziejaus ekspozicijas“, – sakė istorikas.

Tokį muziejų neabejotinai praturtintų ir veikiantis XX a. ketvirto dešimtmečio šveicarų gamybos gramofonas, kurį prekybininkas sako parsivežęs iš Salantų miestelio. Jis sako išsamesnės jo istorijos nežinantis, bet sprendžiant iš to, kad jis ten buvo dar sovietmečiu, greičiausiai į Lietuvą atkeliavo ir buvo naudotas dar tarpukariu.

„To meto salionuose buvo populiaru susirinkti ir klausantis iš plokštelės grojančios muzikos šnekučiuotis, žaisti įvairius žaidimus ir, žinoma, šokti. Šis aparatas galėjo priklausyti ir pasiturinčiam miestiečiui, o per karo ar pokario sumaištį atsidurti provincijoje, bet galėjo tarnauti ir nedidelio miestelio elito pramogoms“, – galimus istorijos vingius aiškino pašnekovas.

Dar vienas įdomus, ir, pasak specialisto, Lietuvoje gana retas dalykas, – specialūs Amerikos lietuvių draugijų dar iki Pirmojo pasaulinio karo išleisti ženklai su JAV ir Lietuvos valstybiniais simboliais. Jais greičiausiai buvo apdovanojami labiausiai draugijoms nusipelnę asmenys, stambūs jų mecenatai.

Istoriko dėmesį atkreipė ir senesnius laikus bylojantis eksponatas – XIX a. pradžios stambesnio kalibro patrankos sviedinys su sprogstamajam užtaisui viduje palikta ertme. Pasak jį parduodančio prekybininko, šis rastas Latvijoje. O šalia esančios akmeninio kirvuko liekanos, anot jo, rastos Lietuvoje.

„Kaip ir minėjau, matome, kad nors ir yra ryškesnių laikotarpių, daug įdomių dalykų čia gali rasti įvairių istorijos laikotarpių mėgėjai, kolekcininkai, teminių restoranų, barų, kaimo turizmo sodybų savininkai. Žinau, kad čia mėgsta lankytis ir karo rekonstrukcijos klubų nariai, randantys čia ne tik autentiškų uniformų ar ekipuotės dalykų, bet ir tokių rekonstruojamą laikotarpį atitinkančių detalių, kaip valgymo įrankiai, šukos ar kitos smulkmenos, padedančios iki galo sukurti autentišką tam tikro laikotarpio vaizdą“, – sakė J. Vaičenonis.

Antrasis šiais metais senturgis „Laiko ratu“ Kaune, prekybos miestelyje „Urmas“, vyksta šį savaitgalį, rugsėjo 23–25 dienomis, nuo ankstaus ryto iki vėlyvos popietės.

Prekybos miestelyje „Urmas“ du kartus per metus rengiamas senturgis kaskart sulaukia apie 300 prekiautojų iš Lietuvos ir kitų šalių ir tūkstančių lankytojų, kurie taip pat atvyksta ne tik iš Kauno, bet ir kitų Lietuvos miestų bei užsienio.

„Į mūsų rengiamą mugę jau beveik dešimt metų atvyksta svečiai iš kaimyninių šalių, Vokietijos, Čekijos. Bet tai nereiškia, kad sendaikčių galima rasti tik iš tų šalių. Prekybininkai atveža senienų iš beveik visos Europos, kurios vienokiu ar kitokiu būdu keliauja iš šalies į šalį. Nemaža dalis jų turi įdomias istorijas, nes dar senais laikais buvo dovanojamos, perleidžiamos paveldėtojams, perkamos kolekcininkų ir panašiai“, – pasakojo vienas iš renginio organizatorių, prekybos miestelio „Urmas“ marketingo vadovas Jonas Plenta.

Senturgyje daugiausia galima rasti XX a. vidurio ir šiek tiek vėlesnio laikotarpio sendaikčių, bet pasitaiko nemažai įdomių eksponatų ir iš XIX, XVIII, o kartais – ir dar senesnių amžių.

Tai – įvairūs namų apyvokos daiktai, karinių uniformų ir ekipuotės dalys, įrankiai, pinigai, baldai, nuotraukos, knygos ir daugybė kitų praeities liudytojų.

Antrasis šiais metais senturgis „Laiko ratu“ Kaune, prekybos miestelyje „Urmas“, vyks šį savaitgalį, rugsėjo 23–25 dienomis, nuo ankstaus ryto iki vėlyvos popietės.