Kalbėti apie šį reiškinį svarbu sykiu jaučiant pagarbą tiems, kas Rusiją paliko, tegu ir ne protestuodamas prieš Grozno sunaikinimą 1995-aisiais, ne po 2008-ųjų rugpjūčio, ne dėl Krymo aneksijos, bet bėgdami nuo asmeninių represijų; kas priglaustas laisvojo pasaulio priėmė pastarojo taisykles, išmoko kalbą, dirba, moka mokesčius. Kodėl? Nes Rusijos gyventojų imperinis egocentrizmas kol kas yra stipresnis už liberaliąsias demokratines vertybes, kurių dauguma šių pabėgėlių sako negalį laisvai išpažinti savo tėvynėje. Jis – tarsi bjaurus emalis ant chruščiovkės sienos, kurio nenugramdęs euroremonto nepadarysi, po moderniausiais dažais nepaslėpsi.
Koks aršus gali būti šis imperinis ego tapo akivaizdu kilus diskusijoms dėl turistinių vizų Rusijos piliečiams. Ukrainos prezidento pagarsinta idėja anksčiau ar vėliau turėjo tapti ES dienotvarke. Kijyvo negali neskaudinti suvokimas, jog žmonės, besigaivinantys itališkais gelato ir verčiantys mariupoliečius praustis balose, turi tuos pačius pasus.
Suomijos, Baltijos šalių, Čekijos argumentai kiti. Tačiau suvokimas, kad jau ne sykį rusų okupantų tryptos pafrontės šalys tokiu būdu nori apsisaugoti nuo įvairaus plauko čepyginų ir strelkovų, deja, kol kas aplanko tik pavienius vadinamuosius liberaliosios minties rusų intelektualus.
Dauguma gi į Estijos premjerės Kajos Kallas paaiškinimą, jog lankymasis Europoje yra privilegija, it penktakolonininkai iš Kremliaus artimojo užsienio užkariavimo strategijų atsako postringaudami apie prigimtinę žmogaus teisę laisvai keliauti. Tarsi Šengeno sutartis būtų ne laisvos Europos, bet Rusijos pasiekimas. Ne ilgai ir sunkiai kurtos, daug finansinių resursų reikalaujančios vieningos saugumo ir informacinės sistemos išdava, kuriai 26 šalių gyventojai aukoja ir dalį savo saugumo – nuolat rizikuoja įsileisti ne tik nuo teisingumo bėgančius vagis, bet ir teroristus, kam jie bedirbtų – ISIS ar GRU.
Pafrontės valstybės pabrėžia, jog griežtindamos vizų režimą paliks atvirus atsarginius įėjimus tiems Rusijos piliečiams, kuriems iš tikrųjų gresia susidorojimas. Ką girdime iš laivoje Europoje jau prisiglaudusių Rusijos žurnalistų ir visuomenės veikėjų? Reikalavimus nepalikti jų konclageryje virtusioje Rusijoje. Argumentas, vertas pakartojimo. Jie įsakmiu tonu prašo nepalikti jų vienoje šalyje su monstru, kuriam patys leido užaugti, kurį pakentė, kol žinojo, jog šalia yra ikėjos, jog be vargo gali įsigyti kokakolos, gorgoncolos, škodų. Kol jiems buvo laisvai prieinami naujausi bestseleriai ir blokbasteriai, jų vaikams – Vakarų universitetai. Kol buvo tikri, kad panorėję visada galės pasikultūrinti Londone, pailsėti Ispanijoje, Bretanėje ar Druskininkuose.
„Mes nerinkome V.Putino. Mes – režimo aukos“, – sako piliečiai, net tais laikais, kai Kremliaus kanibalai dar nereikalavo šviežienos, sugebėję nužudyti savo demokratinę opoziciją.
„Mes negalime protestuoti – areštuoja net stovintį su tuščiu popieriaus lapu“, – šiandien su siaubu konstatuoja tie, kas vakar su režimu sudarė sandorį ir savo pilietines laisves paaukojo mainais už buitinį komfortą.
Kai kurie Rusijos intelektualai, žurnalistai, nesiliovę dirbti ir atvirai kalbėti nepaisant pastaraisiais metais pasipylusių apribojimų, iš tiesų demonstravo išskirtinius nardymo tarp lietaus lašų gebėjimus. Tačiau dieną, kai režimas privertė uždaryti ilgai toleruotus sisteminės opozicijos ruporus „Echo Moskvy“, Nobelio taikos premijos laureato „Novaja gazeta“, tik patvirtino: buvo pernelyg daug Ezopo kalbos, per didelės pavienių opozicijos veikėjų ambicijos, per daug kalbų apie praeities klaidas ir per mažai idėjų, kokia Rusija galėtų būti be V.Putino.
Kad ir kokios jėgos padėjo rastis Aleksejaus Navalno fenomenui, kad ir kiek jam pačiam yra (buvo?) būdingas imperinis mąstymas, jis buvo šansas, kuriuo šiandieniai pretendentai į prieglobstį saugioje Europoje nesugebėjo pasinaudoti. Jie su tėviška ironija kritikavo pernelyg taikias baltarusių akcijas, bet patys nesusibūrė į milijoninius mitingus. Jie pernelyg išsigando Minsko omonininkų žiaurumo, kad sutiktų pralieti savo kraują. Gal net ne mažiau nei V.Putinas bijojo maidano Maskvoje. Nenorėjo pripažinti, jog be savojo „dangaus šimtuko“ ar „sausio 13-tuko“ neturės savojo juščenkos ar landsbergio. Taip, jie pabandė parodyti savo balsą 2011-ųjų gruodį, tačiau liovėsi.
Jie įsakmiu tonu prašo nepalikti jų vienoje šalyje su monstru, kuriam patys leido užaugti, kurį pakentė, kol žinojo, jog šalia yra ikėjos, jog be vargo gali įsigyti kokakolos, gorgoncolos, škodų.
Atmetę rizikingus atviros pilietinės kovos metodus, savo šalyje įpratę prie dvigubo visuomeninio gyvenimo jie vylėsi permainų pasieksią veikdami tais pačiais Kremliaus metodais: per lobistus. Tačiau negalima reikalauti Vakarų pagalbos ir sankcijų, ironizuoti ES pareiškimus apie „gilų susirūpinimą“, pačiam nerizikuojant.
„A.Navalno tyrimai nepasiekė provincijos. Požiūris į jį suskaldė šeimas“, – regis, nuoširdžiai kalbėjo liberalais save vadinantys Rusijos visuomenininkai. Šiandien jie tą patį sako apie savo tautiečių požiūrį į karą Ukrainoje. Kai kas – iš įpročio ar apsidrausdamas – net kalbėdamas Europos rusakalbių studijose patį karą vadina specialia karine operacija, kaip kad to reikalauja naujausi Rusijos įstatymai.
Į jų melancholiją vis norisi atsakyti pačių rusų pamėgta fraze apie ne pernakt pastatytą Maskvą ir dalintis sava, lietuviška europėjimo bei laisvėjimo patirtimi. Pasakyti, kad laisvė – ne tik lankytis Europoje, bet ir būti laisvu piliečiu, galinčiu karą pavadinti karu, – yra didžiulė privilegija. Ji labai brangi, velniškai sunkiai pasiekiama ir nėra baigtinė: jos aukurą reikia kurstyti nuolat.
Kad būtum laisvas pilietis, turi susitaikyti, jog dėl politikos pyksies su giminaičiais, nuolat leisies į kompromisus, ugdysi savyje toleranciją, pilietiškumą, mokėsi nuolat augančius mokesčius ir tikrai ne visada turėti galimybių naudotis Šengeno erdvės privalumais. Reikia nagrinėti partijų pažadus prieš rinkimus ir guosti save, kai jie nevykdomi ar apskritai laimi „ne tie“. Reikia nuolatos bandyti atversti į tiesą mitų apie tobulo sovietinio plombyro sekėjus. O kartais – dar ir siųsti aukas į Rytų frontą, kur Ukrainos vyrai ir moterys gina ne tik savo žemę, bet ir mūsų visų privilegiją gyventi laisvoje Europoje.
Tik ar jie, pernakt pabėgėliais tapę progresyvieji rusai, norėtų visa tai išgirsti? Ar jie tikrai nori žinoti, kas ir kiek moka už jų „teisę“ keliauti po Europą? Ar palingavę galva jie neretransliuotų savo prezidento žodžių apie Rusijos išskirtinumą, jai skirtą unikalų kelią, kuris kažkodėl turi driektis per kaimynų žemes?
Turbūt nebeliko ekspertų, kurie nesutiktų, kad karas Ukrainoje – tai ir žūtbūtinė Kremliaus šutvės kova dėl išlikimo. Tezę verta pratęsti. Šis karas – tai ir šansas Rusijos piliečiams atsikratyti savo imperinio mąstymo. Tikrai norintiems likti su Europa ir Europoje jis yra gerokai didesnė kliūtis nei Šengeno viza.
